literatūros žurnalas

Kęstutis Šapoka. Tvirti kaip geležis. Apsakymas

2017 m. Nr. 8-9

Biografija: gimiau 1974 m. Vilniuje.

Apie kūrinį: mintis rašyti knygą „Pušis, kuri lūžo“, kurios ištrauka pristatoma „Metuose“, brendo keletą metų. Skaitydamas daug mūsų literatūros įvairių laikotarpių kūrinių, tiek eseistinių (auto)biografinių, tiek ir grynai grožinių, domėjausi skirtingų kartų, „įrėmintų“ tam tikro laikotarpio ir vietos (ypač Vilniaus), ideologijos, socialinės padėties (labiausiai žemesniųjų socialinių sluoksnių), pasaulėžiūra, pasaulėjauta ir jų išraiška. Apskritai, kaip literatūroje susiformuoja ar tiesiog padaroma „karta“? Kas ją apibūdina, kokios detalės, jausena, stereotipai? Taip pat toje literatūroje pasigedau ko nors, kas būtų iš karto atpažįstama ir sava man. Ką galėčiau pavadinti savo kartos portretu. O jis būtų neįsivaizduojamas be antrosios nepriklausomybės pirmojo dešimtmečio fono.

Pradėjo kirbėti mintis pabandyti perteikti asmeninę patirtį ir aną specifinį „totalios dabarties ir nuogos tikrovės“ laiką, kuriame formavausi, literatūrine forma. Šiaip jau buvo akivaizdu, kad po metų kitų kils dešimtojo dešimtmečio kartos refleksijos, ano laiko apmąstymų mūsų literatūroje banga, kurios kontūrai kaip tik dabar ima ryškėti.

Todėl ir aš savo ruožtu bandžiau brūkštelėti „eskizą“, žinoma, galvodamas ne tik apie faktinius socialinius ano erdvėlaikio bruožus, bet labiausiai apie grožinio kūrinio specifiką. Kartu ji natūraliai vedė prie rusifikuoto vilnietiško žargono – anuo laiku ir man natūralaus kaip socialinio, psichologinio, vienu žodžiu, daugumos žmonių mentalinio atspindžio. Savo tekstu taip pat bandau diskutuoti ir su kai kuriais tiek sovietmečio, tiek antrosios nepriklausomybės laikotarpio mūsų literatūros kūriniais.



Iš apsakymų rinkinio


Žlobas ir Lauris išlipa
Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliau per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti, kaip šprotai skardinėje. LAZas stenėdamas pajuda, lėtai įveikia Lazdynų tiltą, tada dar sunkiau ropščiasi į Gariūnų kalną, atrodo, nebeužvažiuos. Bet šiaip ne taip užsivelka. Sustoja šalikelėje. Mašinų grūstis prasideda jau nuo pakalnės, dar neprivažiavus turgaus teritorijos, o ant kalno, arčiau metalinių tvorų, virsta neišvažiuojama ir net sunkiai praeinama maišalyne. Šlykščiai spjaudo lietus, jau biški žvarbu. Tiesa, kitoje kelio pusėje dar tačkių turgus milžiniškas.

Reikia eiti peškomis kelis šimtus metrų ar net puskilometrį, ten grūstis jau neišpasakyta. Žmonės pasipila iš visų tų LAZų, Ikarusų, lenda iš Latvijų ir nuosavų mašinų, jų vis tirštėja, ir pilka masė suteka prie pagrindinių vartų, tipo, įėjimo. Čia budi keli ambalai. Duodi pitaką ir patenki į talkučkę-rojų. Skaityk, didžiausia ir rimčiausia talkučkė Lietuvoje. Čia galima gauti visko!

Palei tvorą − daugybė metalinių aprūdijusių lariokų su galybe įvairių smulkių tavarų. Purvinos balos visur. Tada prasideda dengti prekystaliai, toliau matyti samadėlnos prekyvietės. Sunku prasibrauti, visą laiką reikia stumtis jėga. Kaip kokiam skruzdėlyne. Maišosi visokia publika – pinigingi ir nelabai čiukčios1, prekeiviai, visokie treninguočiai, karmanikai, čigonai, juodukai, kokie tai bezprizorni vaikiščiai, kur ne kur − mentai, tipo, kokio nors prekeivio „popierius“ tikrina, ir visokie kitokie aiškūs ir neaiškūs tipai.

Vieni tiesiai per talkučkę tampo prekes į lariokus, kiti šiaip trinasi minioje, kai kurie atsinešę sudedamuosius staliukus ir ant jų viską išsidėlioję. O tie dengti prekystaliai, tipo, Pastogė, čia kur arčiau įėjimo, ta prasme, yra prestižiškiausia vieta. Dar prekiaujama iš sudedamųjų palapinių Karakumuose, kartais iš po tokių didelių lietsargių arba iš strypų ir celofano stogą pasidarius, iš visokių minibusų ir taip toliau, ir panašiai. Nusikalusios turgaus bobos stumdosi, kiša praeiviams savo darbo pirčiatkes, kojines. Kita, ant kaklo pasikabinusi puodą, įstrigusi toje maišalynėje, rėkauja: – Kamu gariačije piražki s miasom, s kapustoi?! Gariačije piražki2!

Prie vieno sudedamojo staliuko kelis azijiečius apspitę žiopliai – žaidimas napiorstkais – atspėk, po kuriuo napiorstku paslėptas šratas. Niekas niekada, aišku, neatspėja. Jeigu kas nors pradeda piktintis, tipo, kažką aiškinti apie žulikavimą, staigiai prisistato kažkokie prikačialinti bachūriukai, kažką jam trumpai paaiškina, priekaištaujantysis momentaliai užsikiša ir migom pasišalina.

Mašinų jūra, ant kiekvienos išdėliotos gėrybės, tipo, tavaras. Akys raibsta! Tačkės, ant kurios sudėtos šmotkės ar kitoks tavaras, krūtumas ir naujumas rodo prekiautojo statusą, tipo, štai šitas jau prasigyvenęs, užsidirbęs, tipo, pagarba, o šitas – dar ne. Ant tačkių, tentuose arba dengtuose prekystaliuose viskas padriad – kailiniai, kožuchės, džinsai, treningai, suknelės, vyriški kostiumai, maikės, lifčikai, triusikai, plavkės, kedai, žieminiai batai, tapkės, magai, kvepalai, kasetės su muzika, kasetės su bajevikais ar parnucha, užuolaidos, videkai, bižuterija, kerzai, žaislai, skarelės, kėpkės, netikro aukso gaminiai, patalynės, rankšluosčiai, lietsargiai, tašės, pederastkės, cyzų blokai, lapatnikai, telikų, mašinų antenos, dantų pastos, kremo tūbelės, keptuvės, peiliai, šakutės, paveikslai su nuogom bobom ir be jų, šaukštai, servizai, puodai, plaukų želė, akiniai, marškiniai, bliuskos, sekerai, ikonos, skalbinių džiovyklės, vestuvinės suknelės, žiebtuvėliai, arbatinukai, antikvaras, saulės akiniai, kojinės, vaikiški vežimėliai visokie, laidai, dušo komplektai, fenai, pinti foteliai, prezikai, batų tepalas, čecholai, čekankės, pirštinės, plaktukai, nuodai tarakonams, padangos, basanoškės, atviortkės, dviračiai, jų detalės, adijalai, diržai, drėlės, kačiukai, šuniukai, duslintuvai, pyragėliai su mėsa, prožektoriai, meškerės, plūdės, žilkos, kabliukai, primankės žuvims, kranai virtuvei, kalgotkės, kosmetika, kamuoliai, unitazai, paltai, kortų kaladės, lako bonkutės, laikrodžiai, čemodanai, flomasteriai, kilimai, matrioškos, siūlai, nuodai žiurkėms, gandonai, beisbolkės, kalendoriai su nuogom bobom, pyragėliai su kopūstais, ragai, ausinukai, staltiesės, susuktos į laikraščius sėmkės, muilas, liustros, namų gamybos čiulpinukai, žvačkės, dažai, nelegalūs ginklai, skalbimo milteliai, maisto papildai, spalvotieji metalai, plaukų segtukai, kinietiškos vazos, perukai, šalikai, dulkių siurbliai, banguotosios papūgėlės, visoks chlamas ir taip toliau, karoče, chuj viską išvardysi.

Visokių krūtų žinomų firmų esama ‒ dairosi Lauris su Žlobu ‒ visur achujena inomarkių gausa, tik babkių turėk – Abibas, Pumka, Mecosonic, Reebuk, Parasonic, Sonki, Safsunk, Wersačke, Prilips, Malebaro, Dolce & Dubina, Gučnik, Kanga Russ, Praba, Original, Top original, Original Top, Original & Original

Klientų aptarnavimas irgi neblogas. Batams matuotis, karoče, pamesti ant žemės kartono gabalai – išardytos batų dėžės. O kelnes, sijonus matuotis galima tiesiai palatkėj tarp kitų įvairių šmotkių. Gali nusimaut ir prisimatuot naujas kelnes − visiems pochui. Kai kur padarytas prisimieruot, mol, privatesnis „matavimosi kampas“ palatkės gilumoj. Jei reikia, pradavščica palaiko veidrodį. Skaityk, pilnumoj normalus aptarnavimas!

Dobre svetry, ponia, bierzym v Turcji prosto ot gamintojasov! Bardzo dobre, znane gamintojasy3 – aiškina peroksidinė Teresa moteriškei, čiupinėjančiai pakabintus megztinius, tada skardžiai rėkia kažkokiam stambiam bičui: – Ei, Marka, vež porcja cepelinov i jeden szaszlyk dla Agniežki… ‒ tada vėl pirkėjai paplonintu balsu: ‒ A buty tež z Turcji, ponia, bardzo dobre, labai giari, orygynalne, prosto ot gamintojasa! Jak? Nu da, tem sam gamintojas, ponia… Jaki? Dobry, znany gamintojas, ponia! Na co mne klamač! Bardzo bioro i svetry, i buty, bardzo kapujo, ponia! Vo, všystko predami i jedzim nastempny tydzien do Turcji za nowo partjo, atsiviažty, ponia4!

Pirkėja biškį pamindžikuoja, padvejoja ir nueina sau. Teresa grįžta prie mašinos, atsisėda ant sudedamosios kėdutės, traukia iš kurtkės kišenės cyzų pakelį. Užsirūko. Minėta Agnieška šalimais duris prasidariusi sėdi mašinoj, apkrautoj megztiniais, batais. Irgi traukia dūmą. Teresa greitakalbe varo jai:

nu karočeto ten jejny Andžej durny calkiem jak zapili, ale za to dobrze urzondzil sie, pracuji na granicy, tamožnykas, dužo bierzy, karoče. To teraz oni budujo dom trocha za Vilėjko, w stronie Dvarčionisa – przy galgach. To Elvira teraz ni chce na talkucze stač, urodzi i biendzie domova gospodyni. Cipa pani bendzi, bendzi jezdič na „Audzi“! Cipa ponią būs! Ja to ni wiem, ja by to rzucala talkuczki, nu bo kto maze viedzieč, co dalej bendzi? Vyrzuco jednego dnia za pjanki tego Andrzeja albo zlapio z sviatko i vsio! Co vtety zrobi? Ma niezle miejsce na „Pitačiokas“, vsie nalogi dla mafiji zaplacila na miesiac v przod, a teraz cipa vymyšlal, karoče… chce ta miejsce momuš prabič… Vo Marka idzi, to niech on podyžuruji… Davai, ciongni termos, – sako draugei, meta dar rūkstantį byką, patrina padu, užgesina. Gauna iš Mareko vienkartinę plastmasinę lėkštę su atšalusiu cepelinu spirguose, pasideda ant kelių, Agniežka irgi ima lėkštę su keliais apdegusiais šašlais, biškiu kečupo ir keletu cibulio griežinių. Atsuka termoso kamštį, garuoja kava. Tačiau išlieka budri − vėl kažkas apžiūrinėja, čiupinėja turkiškus megztinius. Užstaugia į Mareko pusę: – Marka, postoj przy svetrach! Nu co? Cienžko postač?! Tak od szostėj rana tu terczym, poki ty chrapal v maszynie! Davai nevyglupiaisia!.. Ponia, bierzcie biuzon, ymkytę, ponia, bliūzonas, bardzo dobry, prosto ot gamintojasa, bardzo znany gamintojas, ponia! Z Germaniji! Pomierzcie, ponia!.. Marek, potrzymai pani liustro! Davai chodž chodž 5

Kalbų mišrainė nuo rusų, lenkų, tuteišių iki baltarusių, rumunų, lietuvių, ukrainiečių, gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių, čėčėnų, latvių, kinų… Per garsiakalbius, visur iškabinėtus, garsiai varo reklama, tada muzonas − daugiausia rusiškas. Atseit Gariūnų radijas. Vietomis triukšmas nepakeliamas, sunku susišnekėt. Prie kai kurių prekyviečių susispietę skusti treninguoti bachūriukai surūgusiais snukiais, po penkis, šešis, dešimt, – nelabai aišku, ar jie tenai kuo prekiauja, ar tiesiog prižiūri talkučkę. Bet prie jų niekas kažkaip ir neina.

Kitoj vietoj ‒ žmonių maišalynė, erzelynė balsų, kalbų. Apstoję kažką ratu. Vidury rato du ‒ dičkis, spinta toks, bet maža galva ir žema kakta, ir kažkoks mielkas azijatas, toks staigus kaip pipiriukas. Dičkis tik pist kumščiu kaip plyta smulkiajam į snukį. Mielkas kaip kamuolys nusirita į balą, netgi pasivolioja biškį, kol atsičiuchina, ir vėl pašoka kaip užvestas. Laša purvai nuo kurtkės ir snukio. Dičkis vėl chujakst jam į charią ‒ na tebe, pios paganyj6 ‒ mielkas vėl ant žemės, pasivolioja ir vėl pašoka. Galiausiai iš kišenės išsitraukia nusmailintą atviortkę ir metasi ant dičkio krauju pasruvusiom akim ‒ zarėžiūūūū! Pist vėl gauna kumščiu ‒ na tebe, štob znal, kamu platitÿ nada, čiurka! Slonam nado platitÿ v etom meste, ponial, čiurka? A ne Udavam7! Ir vėl mielkas aria purvą, nosis sukruvinta, net dantys kruvini, atviortkė nuskridusi į šalį ir jau turbūt atsidūrusi kieno nors kišenėj.

Moteriškė juodu ilgu ploščium apžiūrinėja lifčiką, dvejoja, svarsto, tiks jai tas stanikas, ar ne? Prekeivis taip cekavai nužiūri moteriškę per ploščių, įvertina, tada ima kitą lifčiką, paduoda, sako, ponia, vat šitas tai tikrai idialiai tiks, akurat toč v toč jūsų dydis!

Badomi alkūnėmis į šonus, draugai toliau iriasi į priekį. Talkučkės plotas milžiniškas ‒ prekystaliai, palatkės, tačkės, kioskeliai, tentai, celofanai. Virš viso šito muraveiniko už kokio puskilometrio purvino dangaus fone − šiluminė elektrinė, kaminas ir du milžiniški rūkstantys katilai. Tokie agromni, kad, atrodo, riogso čia pat, tuoj užgrius visą šitą talkučkę. Dar toliau horizonte kyšantis televizijos bokštas atrodo toks bloznas… O iki elektrinės − buvę žvyro karjerai, duobės, apaugusios piktžolėm, reta žolyte.

Talkučkės pakraštyje palei tvorą rikiuojasi kioskai su visokiais hotdogais, cepelinais, lyg guminiais karbonadais, pridegusiu šašlyku, kava. Bet geriau vietoje nevalgyti, neišsiskirti iš minios, nes staigiai gali prisipisti bachūriukai ir pradėti reikalauti, mol, „paskolinti“ pinigų arba net susimokėti už tai, kad čia valgai tiesiai prie larioko, tipo, „už vietą“. Nors, aišku, jie, ta prasme, ne pagrindiniai, ne centro, o tie, kurie trinasi pakraščiuose, visokia mėlkata, šestiorkės. Bet vis tiek geriau nesiraut. Dauguma prekeivių perkasi kokį cepeliną ar šašlyką plastmasinėje lėkštelėje ir greitai šauna suryt kur nors tačkėj ar kur palatkėj už šmotkių užlindus.

Tvoros kai kur išlūžusios, kai kur perkirptos, kiauros už lariokų, pro jas galima pranerti į atvirą dykynę, kur tik žvyras ir žolė. Tenai toliau, už keliolikos metrų, lyg tai prišikta vietom, boluoja šūdini laikraščių skutai. Bet už teritorijos vis tiek geriau nelįsti. Sklinda pletkai, kad tenai toliau, tose piktžolių dykynėse, kartas nuo karto atsieit randa apipuvusių gariūnaiskų azijatų lavonų. Tipo, razborkių dėl nalogų aukos. Taigi, geriau atstovėt ilgoj eilėj į mokamą sausakimšą, smirdantį ir apvarytą tūliką, negu bandyt pritūpti čia, už tvoros.

Lauris su Žlobu trinasi palei lariokus, tentus, kur geriausios trepkės. Žiūrinėja, ieško, kai kur važnai teiraujasi kainos. Stabteli prie palapinės su iškabinėtom rudom, juodom kožuchėm. Atrodo, pagaliau rado kažką panašaus į tai, ko ieškojo! Už prekystalio du nuobodžiaujantys gruzinai su kėpkėmis gliaudo sėmkes, spjaudo sau po kojom. Prekiauja, tipo.

Shekhede, ori movida8, – sako vienas prekeivis kitam – jaunas stambus vyresniam sudžiūvusiam – kol Žlobas su Lauriu taip biškį neryžtingai trypčioja prie iškabinėtų kožuchių. ‒ Parenÿ, primerÿ kurtku, očenÿ chorošyje kurtki9 ‒ mol, meiliai siūlo tas vyresnis Žlobui. Žlobas čiupinėja rankovę, tipo, žiūri, ar tikrai oda. Atrodo kaip tikra… nors kaip ta tikra atrodo, tai nelabai ir žino.

A skolÿka stojit10? ‒ Žlobas įsidrąsina.

Ty, parenÿ, vižu charošyj, kak tebe, parenÿ, za sto baksy atdam! Pamerÿ kožuchu, očenÿ chorošij kožucha11!

Žlobas nusimeta savo seną kurtkę.

Daj, parenÿ, paderžu, ‒ paslaugiai pasiūlo jaunesnis rubuilis ir ima rūbą iš Žlobo, ‒ a ty mersia… mersia12

Sadari Zurabi13? – klausia pusbalsiu vyresnysis stambiojo, kol Žlobas velkasi išgirtą kožuchę.

Sadghats’ ak’, akhlos14, – atsako tas.

Daudzakhe15!

Es suleli dachrilia, ar gaushvat’16! vėl sako senis rubuiliui ir auksiniais dantim meiliai šiepiasi Žlobui.

Žlobas jau su kožuche. Juoda, pūsta, blizganti ‒ lyg jam būtų siūta! Kietai atrodo! Vyresnis paslaugiai pakiša veidrodį. Jėj bogu tinka! Dar labiau paryškina Žlobo prisikačialinimą! Tuo tarpu iš kažkur išdygsta dar keturi ar penki gruzinai. Visi susidomėję stebi, kaip Žlobas gėrisi savimi veidrodyje.

Mis ukan dadek’i, ar mists’et’ sashualeba, rom gaik’ts’es! Da misi megobari ts’ota gverdze gastsie17 sukomanduoja senis kažkuriam iš apspitusių, gal vėl Zurabui. ‒ Nu kak, parenÿ, idiot kožucha? Idiot? Charošij kožucha18?

Žlobas nusivelka kožuchę, storulis šypsodamasis grąžina jo kurtkę. Žlobas rengiasi, tada dar varto kožuchę, atseit apžiūri. Mol, kurį laiką dvejoja.

Tak, značit… za sto19?

Da, parenÿ, tebe za sto20

Nu chorošo… Nu, davaite tagda21

Vyresnysis rūpestingai sulanksto kožuchę ir paslaugiai kiša į maišelį. Žlobas išsitraukia iš savo kurtkės vidinės kišenės dolcų gniutulą, skaičiuoja ir… kažkodėl pritrūksta kem dolcų! Knisasi kišenėje, gal užkrito? Tada džinsų kišenėse…

Čto slučilasÿ, parenÿ22? ‒ mol, geraširdiškai klausia vyresnis, o kiti jau apstoję Žlobą.

U menia bylo sto baksov! Točno bylo sto baksov23! ‒ pareiškia išsigandęs Žlobas, staiga išmuštas prakaito, o prekeiviai gudriom chariom apspinta ratu dar glaudžiau.

Nu neznaju… Kožucha sto baksov stoit24 mol, apsiniaukia senis džiūsna.

Nu točno bylo sto baksov! Sorok izčezla25! ‒ Žlobas viltingai sužiūra į jo kurtkę laikiusį stambųjį.

Nu neznaju, skolko bylo… a možet nebylo 26… ‒ išsiviepia storulis.

Bylo bylo… kak nebylo… točno bylo27

Polits’ias uqure! – vėl džiūsna burbteli storajam, ‒ da uqure mis megobars28!

Tada demonstratyviai atideda maišelį į šalį ir jau grėsmingiau sako Žlobui:

Nu, parenÿ, kožucha stojet sto baksov29

No vedÿ byli! Byli! Ja klenus! Točno byli… – isteriškai dievagojasi Žlobas visiems jį apsupusiems, apatinė lūpa pradeda trūkčioti ir Žlobas beveik apsižliumbia. ‒ Nu paverte mne… pažalsta30! ‒ storam beveik į snukį taškosi seilėm, net ašara ištrykšta.

Shekhede ch’uk’ch’as – k’alach’unas, shekhede male ch’aisvris31! pašaipiai pusbalsiu šnypščia senasis stambiajam ir tada jau daug garsiau Žlobui: – Nado pakupatÿ, parenÿ, esli už rešil. Što tut za lomki? Tak serjoznaja liudi ne delajut 32!

No u menia bylo stooooo33 – Žlobas įsižliumbia.

Nu, u druga adalži34… – rubuilis, panašu, irgi nebejuokauja.

Situacija tampa grėsminga. Lauris išbalęs – paskubom rausiasi kišenėse, išsitraukia keletą kupiūrų, atskaičiuoja kem dolcų – iš visų savo pem, kuriuos buvo numatęs talkučkėje išleisti audiokasetėms – paduoda džiūsnai. Išraudęs nuo bliovimo, bet neapsakomai dėkingas Žlobas drebančia ranka skubiai tiesia likusius suglamžytus baksus stambesniajam, gauna iš senio maišelį su kožuche, ir, būreliui gruzinų prasiskyrus, migom šauna iš įvykio vietos. Lauris vos suspėja sureaguoti ir rauti paskui jį.

Už talkučkės vartų Žlobas greitai išsineria iš savo kurtkės, sugrūda ją į maišelį ir apsirengia nauja blizgančia, pūsta dermantinine. Išdidžiai įsimaišo į minią, plaukiančią link LAZų, tuoj išvyksiančių į miestą. Lauris stengiasi neatsilikti.

 


1 Taip XX a. 10 deš. pirmoje pusėje Gariūnų prekeiviai vadino pirkėjus, nes anie beveik niekada nesiderėdavo.
2 Kam karštų pyragėlių su mėsa, su kopūstais? Karšti pyragėliai! (Rus.)
3 Geri megztiniai, imam Turkijoj tiesiai iš gamintojų! Labai geri, žinomi gamintojai… (Vilniaus krašto tuteišių dialektas)
4 Ei, Marek, paimk porciją cepelinų ir vieną šašlykų porciją Agniežkai… O batai, ponia, irgi iš Turkijos, labai geri, originalūs, ponia, tiesiai iš gamintojo! Kaip? Nu jo, tas pats gamintojas… Koks? Geras, žinomas gamintojas, ponia! Kam man meluoti? Labai ima ir megztinius, ir batus, labai perka, ponia! Va išparduosim viską ir važiuojam kitą savaitę į Turkiją naujos partijos atsivežti! (Vilniaus krašto tuteišių dialektas)
5 Tai tas jos Andžejus durnas visiškai, kai užgeria, bet užtat gerai įsitaisė, dirba muitinėj, daug paima. Tai dabar jie jau stato namą biškį už Vileikos, link Dvarčionių – prie Galgių. Tai Elvira dabar, sako, nebenori talkučkėj stovėt, gimdys ir bus namų šeimininkė. Atseit ponia bus, važinės su „Audi“. Aš tai nežinau, aš tai nemesčiau talkučkės, nes ką gali žinot, kas bus? Išmes vieną dieną už pjankes tą Anžejų arba pagaus su kyšiu, ir viskas. Ką tada darys? Turi neblogą vietą petačioke, visus nalogus jau sumokėjus bachūrams mėnesiui į priekį, o dabar, tipo, sugalvojo… nori tą vietą prakalti kažkam. Nu aš tai nedaryčiau to… Va, Marekas pareina, tegul jis ir pabudės. Davai, trauk termosą!.. Marekai, pastovėk prie megztinių! Nu ką?! Sunku pastovėt?! Nuo šeštos ryto čia stypsom, kol tu knarkei mašinoj! Davai neišsidirbinėk!.. Ponia, imkit bliuzoną, labai geras, tiesiai iš gamintojo, labai žinomas gamintojas!.. Iš Vokietijos! Pasimatuokit, ponia! Davai, eik, eik… Marekai, palaikyk moteriškei veidrodį! (Vilniaus krašto tuteišių dialektas)
6 Še tau, šunpalaiki (rus).
7 Še tau, kad žinotum, kam čia reikia mokėti! Šitoje vietoje Drambliams reikia mokėti, o ne Smaugliams, supratai?! (Rus.)
8 Žiūrėk – du atėjo… (Gruz.)
9 Vaikine, pasimatuok striukę, geros striukės! (Rus.)
10 O kiek kainuoja? (Rus.)
11 Tu, matau, vaikinas geras, kaip tau ‒ už šimtą dolerių atiduosiu. Pasimatuok, labai gera odinė striukė! (Rus.)
12 Duok, vaikine, palaikysiu. O tu matuokis… matuokis… (Rus.)
13 O kur Zurabas? (Gruz.)
14 Kažkur čia, netoliese… (Gruz.)
15 Kviesk čia greičiau! (Gruz.)
16 Šitas durnelis įkliuvo, nepaleisk! (Gruz.)
17 Atsistok jam už nugaros, žiūrėk, kad nepabėgtų! Ir draugelį truputį nustumk… (Gruz.)
18 Na kaip, vaikine, tinka striukė? Tinka! Gera striukė! (Rus.)
19 Tai, sakot, už šimtą? (Rus.)
20 Taip, vaikine, kaip tau – už šimtą… (Rus.)
21 Na, gerai… Na, tai duokite… (Rus.)
22 Kas atsitiko, vaikine? (Rus.)
23 Aš turėjau šimtą dolerių! Tikrai buvo šimtas dolerių! (Rus.)
24 Na, nežinau, striukė kainuoja šimtą dolerių… (Rus.)
25 Tikrai buvo šimtas dolerių! Keturiasdešimt dingo! (Rus.)
26 Na, nežinau kiek ir ko tu turėjai… O gal neturėjai… (Rus.)
27 Buvo buvo, kaip nebuvo… tikrai buvo… (Rus.)
28 Žiūrėk, kad policija neprisistatytų! Ir draugelį jo stebėk! (Gruz.)
29 Na, vaikine, striukė kainuoja šimtą dolerių… (Rus.)
30 Bet juk turėjau, turėjau… Prisiekiu! Turėjau! Patikėkite, prašau! Prašau! (Rus.)
31 Na, čiukčia ir pavaro – apsižliumbė, žiūrėk, tuoj apsišiks čia pat vietoje! (Gruz.)
32 Jeigu jau nusprendei, privalai pirkti. Nevalia kaitalioti nuomonės. Taip rimti žmonės nesielgia! (Rus.)
33 Bet juk turėjau šimtą… (Rus.)
34 Pasiskolink iš draugo… (Rus.)

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

2019 04 09 / Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.