literatūros žurnalas

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8-9

Algimanto Žižiūno nuotrauka

*

galvojimas apie pasaulį kai mintis tarytum
iš psichokosminių dalelių sudaryta
atspindi tai kas meilės būčiai duota
dvasia su žodžio kūnu sužieduota

 

*

juoda tyla tarytum prirakinta
joje dvasia nušvitusi žaliai
ir bus mintis apleidus labirintą
kad daug kelių į kryžkelę keliai

 

*

tavo rugiuose juodųjų raugių pasėta
piktybės gėlių rugiagėlių mėtų
dvasios tamsus atspindys metafizinėj Letoj
o būtis ta šventoji būtis nutylėta

 

*

o kūnu apsivilkusi dvasia
lelijų dvelksmą auštant mėnesiena
tau paskleidė žydėjo žemės siela
boluojanti substancija šviesia

 

*

metafizinė joga minties
žydras dieviškas ūkas kai dvasia
lyg nuo Dievo grandinės nutrūkus
apie šviesulį aklą ekstazėje sukas

 

*

mąstyti būti persmelkta būties mintis
dievų sparnai prie kryžiaus prikalti
bevaisė logika mirties juodi keliai
ir kūną nukryžiavę majos spinduliai

 

*

tamsos šventoji ėjusi nakties keliu
nupynusi vainiką iš ugnies gėlių
viena kaip žemė po juoduoju mėnuliu
ar sapnas jo užmiršti negaliu

 

*

pro tikrovę į anapusybę patenkantis
nuo juodosios šviesos apankantis
absoliutui nematomu tampantis
meditacijos tuštumoje išsitenkantis

 

*

tyla dvasios tuštumoje prasidėjusi
minties virsmas malda amžinasis judėjimas
nesibaigiantis sielos skaudėjimas
apie tiesą bežodis kalbėjimas

 

*

mano pirmoji meilė buvo poezija
širdies dykumoje apsireiškusi žydraveidė erezija
nelaiminga netekusi Dievo kaip žodžio ar kūno
išnešiojusi eilėraštį nukryžiuotąjį sūnų

 

*

tekstai liudijantys poezijos mirtį
eretikų maldos kurių negali neišgirsti
ta visa tuštuma pasaulinį sielvartą kelia
su dievais pasislėpti sielos dulkelėje

 

*

į gamtos dieviškumą įausta nesustojanti
metafizinė ikona pasikartojanti
tamsos ir šviesos aureolėje būnanti
kūrėjo dvasia nevergaujanti kūnui

 

*

pradžią Dievo kuris
tuštumoje prasidėjęs
psichokosminis laukas minties
tuščias kapas idėjos

 

*

sapne levituoji po nežemišką aukštį
galvoji kad pavirtai į nematomą paukštį
ir niekas tavęs pažadinti negali
pasislėpusio psichokosminėje sielos dalelėje

 

*

apie kūrėją spręsdamas iš kūrinių nuodėmingų
metafizinis jogas tarp dangaus ir žemės sustingo
plaukia prieš srovę į rožinę miglą neria
jo banguojanti siela iš Budos pėdsakų geria

 

*

bevaisis laikas dykuma pražydus
kur atsispindi tuštumoj daiktai
tu juos tarytum simbolius matai
o pridengti ugninio majos šydo

 

*

sukasi užburtu ratu
miglotoj daiktų karuselėj
gaudo Dievo šešėlį
ir savo šešėlį kartu

 

*

sidabrinis Žanos žiedas
atriedėjęs prie Dievo kojų
liepsnoje pražydusį kūną
juodieji tarnai paaukojo

 

*

kai žinai nemąstydamas
kalbos sąrangą mintį matydamas
savo dievui save atiduodamas
tiesos kūną sapne medituodamas

 

*

o pinanti vainiką iš garsų
tarytum judesys ekstazėj šokis
kai sklando kūnas iš šviesos išmokęs
atskirti tai kas dvasioje tamsu

 

*

alchemiko siela ir filosofinis akmuo
susilieja o skamba šventasis skiemuo
Himalajų snieguos pasiklydusio
Budos aido viršūnėj pražydusio

 

*

kūnas regintis sielą veidrodžio kreivume
kai tamsa ir šviesa susilieja jame
o bedugne žydra tavo saulė juoda
nesustoja pilkoji būties valanda

 

*

šėtonas patekęs į nematomą rojų
du išvaryti bevaisė dievų paranoja
dievažmogis dykumoje tarp smėlynų
kraują pavertęs į svaiginantį vyną

 

*

Budos mokinys sukūręs skambančią mandalą
nenori žinoti šito pasaulio galo
apie amžiną pradžią belaikę svajoja
lyg ant vėjo per žydrą tuštumą joja

 

*

iš nieko kaip taško
didysis sprogimas
kosminis vėjas
bekūnė daiktų priežastis
belaikė dievams pražydėjus
bus dieviškas kapas
po saule sparnuota Judėjos
tylus nušvitimas su Buda
mintims nuskaidrėjus

 

*

kaip vaikas pasakęs karaliui
kad šis be drabužių
kad jo karalystė
kaip veidrodis aklas sudužęs
poetas įžodinęs dvasią
lyg psichokosminę bangą
bus paimtas mūzos minties
į devintąjį dangų

 

Pabudimas

1
atsiskyrėlis gieda sijodamas dykumą smėlį
ieškodamas aukso kuris išpirktų jo vėlę
prieš pasaulio niekybę stovėjusią
į šėtono kiaulidę įėjusią
atsiskyrėlis gieda kaip tegali giedoti
prakeiktieji nuo pragaro stigmų žaizdoti
žino kelią ir juo tarsi kosmosu juda
į belaikį pavidalą šviečiantį Budą

2
atsiskyrėlis gieda dykumoje gintarinėj
nusileidžianti saulė šalta sidabrinė
jis ieškodamas aukso kad išpirkti galėtų
savo sielą nematomą ir nemylėtą
bet nūnai jį ieškotoją apima miegas
ima kristi į delnus ne auksas o sniegas
ir sapnai pasirodo pavidalai nykūs
o lemtoji kova o šventųjų vainikas

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / būtis tik slenkstis jį įveikus prasideda žvaigždėtas antilaikas kur tu dvasia minties greičiu judėsi viena antgamtės šviesoje budėsi minties joga ugninis širdies branduolys būtis padalinta į aštuonias dalis

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8-9 / Bodlero saulė žydinti žaliai ir blogio gėlės nuo kurių apakę nakties drugiai į juodą liepsną lekia ją skrodžia gintariniai spinduliai miega angelas prie bedugnės rugiuose nematomoji daiktybė jo sapnuose tarp sparnų…

Judita Vaičiūnaitė. Aureolių šviesoj

1997 m. Nr. 10 / Gražina Cieškaitė. Tarp laiko ir amžnybės. – Vilnius: Vaga, 1997.