Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 8–9

Mieli skaitytojai, pastaruosiuose trijuose „Metų“ numeriuose publikavome Bitės Vilimaitės romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Ir tai yra viskas, ką po rašytojos mirties rado jos sūnėnas Darius Vilimas. Labai tikėtina, kad būta viso rankraščio. Tad ką nors apie šio romano likimą žinančius ar nujaučiančius kviečiame kreiptis į redakciją (redakcija.metai@gmail.com) arba tiesiai į autorinių teisių paveldėtoją Darių Vilimą (dariusvilimas@hotmail.com; tel. (8-5) 2403557). Būtume dėkingi už bet kokią informaciją, suteikiančią galimybę rasti dingusią „Pelkių drugių“ dalį.

Pabaiga. Pradžia 2017 m., Nr. 5–6, Nr. 7

Devintas skyrius. Lilė

Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo į šalį, kaip pabaidyti arkliai.

Kartą miestelyje ją susistabdė milicijos viršininkas, pusgirtis žmogėnas, ir paklausė, kada ji ruošiasi važiuoti namo, kur, tikriausiai, jos seniai laukia tėvas, garsus profesorius. Vien dėl tos priežasties, kad jos tėvas profesorius, milicijai pavesta iš tolo ją saugoti, kad, gink Dieve, nė plaukas jai nenukristų nuo galvos. Bet štai pati profesoraitė savęs nesauganti: kai pamiškėj per neatsargumą sudegė Mašauskaičių klėtis su pačiomis Mašauskaitėmis, visai be reikalo ji minioje drumstė ramybę ir nurodinėjusi, kaip turi elgtis mūsų armijos kariai.

– Bet… aš turiu teisę reikšti savo nuomonę, – įsiplieskė Lilė. – Aš gerai žinau įstatymus.

Na, šiaip ar taip, ji turinti kuo greičiau važiuoti namo, pas tėvą. Čia dedasi tokie dalykai!..

…Tėvas pats atvažiavo parsivežti dukters. Mažas žmogutis drobiniu kostiumu buvo kilęs iš šio kaimo. Plačiaskruostis pasaulinio lygio mokslininko veidas buvo sutrikęs ir nelaimingas. Tikrovė smelkėsi jam į kraują ir nuodijo jį.

– Ketinau surinkti įdomios medžiagos dideliam straipsniui apie šiuolaikinio kaimo žmones… jų nuotaikas… Bet man nepavyko. Visi bijo manęs, vengia pokalbių, – skundėsi Lilė tėvui. – Na, buvo vienas įdomus faktas: žmogų, persirengusį elgeta, kitą dieną sutikau miestelyje, mitinge… Tik dabar jis atrodė jaunas nerūpestingas vaikinas… Bet argi galėjau prieiti prie jo?

– Žinoma, ne.

Naktį visus pažadino griaustinis. Pusę padangės buvo apklojęs didžiulis, juodas debesis, – iš jo kaip sulankstytos strėlės į žemę krito žaibai, kaip dieną nušviesdami kiekvieną daiktą visoje apylinkėje: akmenį, medį, karvę, užmirštą ganykloje, kiekvieną kauburėlį ir krūmelį. Tuoj pasipylė lietus. Sunkios lietaus srovės plakė stogą. Ir vis švysčiojo žaibai, nušviesdami nuščiuvusius žmones, sėdinčius troboje. Lilė matė, koks nerimas apėmęs jos tėvą. Žinoma, tai – dėl jos. Ji persėdo arčiau ir paėmė tėvo ranką. Danguje tarsi kalnuose prasidėjo griūtis, ir tik numanomi dangaus kūnai turėjo pasipilti į žemę ir ištaškyti, suploti viską. Tačiau vis dėlto ta grėsmė nugrūmojo pro šalį. Troba drebėjo nuo vis pasikartojančių trenksmų, liūtis galynėjosi su trobos durimis, norėjo išversti jas, ir pro slenksčio plyšius į aslą upeliais tekėjo putotas vanduo.

Tai tęsėsi kelias valandas. Paskui audra, išsibaigus ugniai ir vandeniui, nutolo. Žmonės iš trobos išėjo laukan pasižvalgyti, kas liko iš pasaulio. Jautėsi sieros kvapas, tarsi būtų prasivėrę peklos durys. Išsišvarinusiame danguje jau ryškėjo žvaigždės. Dar krapnojo lietus, tarsi kūkčiojantis žmogus, niekaip nepaliaujantis verkti. Miestelio pusėje kilo ugnies stulpai. Degė trijose vietose. Degėsių kvapas sklido po visą apylinkę. Tačiau jų kaime, ačiū Dievui, visi išsisaugojo.

Kitą dieną Lilė su tėvu atėjo į miestelį gerą valandą prieš traukinio išėjimą. Jie vaikštinėjo po gatves, apžiūrinėdami meniškai išdrožinėtas langines ir žirgelius ant stogų. Jie stebėjosi, kad miestelis tarsi išmiręs. Po vakarykštės audros buvo visur prinešta šiukšlių, išgriaužtais grioveliais tarsi mažais upeliūkščiais plaukė iš darželių išrautos gėlės. Aikštė prie bažnyčios buvo užtverta kareivių. Ten buvo valoma gaisravietė, kur vakar naktį kilo ugnis, kaip Gedimino stulpai. Visur plaikstėsi plėnys. Lilė stipriau įsikibo tėvui į parankę. Profesorius sutrikęs žiūrėjo į sprogimo išmuštas duobes, iki pamatų sugriuvusius namus. Stiklų šukės traškėjo po kojomis, kaip saldainiai. Visur zujo milicininkai ir kariškiai. Jų veidai buvo nuožmūs. Tučtuojau atskubėjo kažkokie civiliai asmenys ir patikrino profesoriaus ir Lilės dokumentus. Atstatęs užtaisytą šautuvą milicininkas nulydėjo juos į geležinkelio stotį. Štai jau tuksi ratai, – Lilė su tėvu važiuoja namo, laimingai ištrūkę iš to pragaro. Lilė žiūrėjo į pilkus arimus, slenkančius pro langą, prigulusias karves, ramiai atrajojančias, išsipūtusiais šonais, kaip vorės. Ėjo kaimietė girdyti veršio…

– Aš tikėjausi, kad tu pajusi visa tai, – tarė tėvas.

– Aš ir pajutau. Bet tai – per daug neįtikėtina, kad galėčiau teisingai aprašyti, – su savo įprastu gyvumu atsiliepė Lilė.

Tačiau ji jautė, kad skausmas užvaldė ir nebepaleidžia.

Dešimtas skyrius. Iš požemio

Areštinės požemiuose buvo prikimšta žmonių, sugaudytų net šešiuose kaimuose. Stribai čiupo kas tik papuolė po ranka: čia buvo ūkininkas Švažas, kurį kaltino dėl to, kad jo aštuoniasdešimtmetis tėvas išėjo pas partizanus, ir kitas atsargus ūkininkas, Lilės dėdė, kurį suėmė kitą dieną po brolio išvažiavimo, atitempė kvailelį Juozinį, čia buvo įkištas ir jaunasis kunigas, kaltinamas, kad skamba bažnyčios varpai, ir dar daug žmonių, sukištų už tai, kad neina balsuoti, kad nepristato pyliavų, neužsisako laikraščių, slepia krūmuose arklius… Tie nelaimingieji, sukimšti požemyje, visiškoje tamsoje, negalėjo net pasižinti. Vienus turėjo išvežti į Kauną, kitus – gal iš karto sušaudyti, jei tik jie palūš per tardymą ir prisipažins nepadarytus nusikaltimus. Keli linksmuoliai mėgino juokauti, kiti maldavo perduoti žinią artimiesiems, nes šie nieko apie juos nežiną, dar kiti veržėsi pas viršininką, kad pasakytų, jog yra nekalti. Kartais visi giedodavo giesmes, pasakodavo visokias istorijas arba miegodavo, įsiknisę į purviną šiaudų pakratą. Slinko dienos. Pagaliau vienas sargybinis džiūgaudamas pasakė, kad rytoj juos visus sušaudys. Nėra čia ko su jais terliotis. Jei jie ir ne visi yra banditai, – vis tiek kalti, kad nepranešė apie tikruosius banditus. Kunigas suklupdė visus ir palaimino. Kai kurie verkė ir bučiavosi atsisveikindami.

Tačiau atėjo rytas ir suimtųjų niekur neišvedė, tik vieną kitą iškvietė tardyti. Jie grįžo atgal į kamerą sumušti, prigąsdinti. Ūkininkas Švažas, jau kartą išsipirkęs iš sovietų kareivių, atėjusių išvežti jo šeimą, ir dabar jau spėjo apsitarti su tardytoju, už kokią pinigų sumą jis galėtų būti paleistas. Jo žmonai buvo duota žinia, ir ūkininkas Švažas nekantriai laukė išvadavimo. Štai vieną popietę subildėjo spyna ir tarpduryje, šviesos ruože, pasirodęs ginkluotas mongolas suriko:

– Spusas!

– Aš! – suriko ūkininkas Švažas.

– Aš! – suriko mokytojas Spukas.

Mongolas vedžiojo akutėmis nuo vieno kalinio prie kito ir, matyt, jam labiau prie širdies buvo riebesnis – ūkininkas. Išsivedė jį, baksnodamas automatu į nugarą. Ten, tardytojo kabinete, jau stovėjo Švažo žmona, kumštyje sugniaužusi auksinę caro monetą. Tokia buvo šios dienos kaina už žmogaus gyvybę. Dar niekada Švažas nejautė tokios meilės žmonai, vos krutančiai, nuo rūpesčių visai susenusiai, užguitai ir netgi dažnai patiriančiai vyro rankos kietumą.

– Tai – dar ne viskas, – pasakė tardytojas, klastingai šypsodamasis. – Turi pasirašyti, kad teiksi žinias apie kiekvieną įtartiną judėjimą kaime… Be to, pirmiausia surask ir pristatyk mums savo tėvą – gyvą ar mirusį… Tą senį. Girdi? Duodame tau tris dienas.

Švažas išėjo, susikabinęs su žmona, nes vos pavilko kojas – iš bado ir beprotiškos baimės. Tačiau paklausė, kas paliko prižiūrėti ūkio. Žmona verkdama atsakė, kad namie nieko neliko. Kareiviai paskerdė kiaules, išsivarė karves, arklį, o šunį nušovė.

– Ar tu nieko negirdėjai, kur tėvas? – paklausė Švažas.

– Ne, ne, – moterėlė verkė be paliovos.

Kai jie pasiekė namus, troba sutiko juos išdaužtais langais, kaip kapuose apleista sena koplyčia. Viešpatie! Kitu atveju ūkininkas būtų apėjęs ūkį, sužiūrėjęs, kas prapuolę, o kas išlikę slėptuvėse, tačiau dabar, kai jo gyvybės užstatas buvo jo senas tėvas, jam viskas buvo nebesvarbu.

Ilgai sėdėjo jis, pasidėjęs rankas ant balto stalo, tarsi laikytų apglėbęs didžiulį plotką, kurio galėtų užtekti visam kaimui. Tačiau jo akys buvo nukreiptos tuštumon. Ten, trobos kampe, jo jaunas tėvas drožė šaukštus, o jis pats, mažas berniukas, stumdė medinį arkliuką su tikrų ašutų uodega ir karčiais. Tėvas pakelia jį, sodinasi ant kelių, ir vaikas sako: „Tėteli, aš myliu tave kaip visą pasaulį, kaip šiltuosius kraštus…“ Kur jis dabar yra, nieko apie jį negirdėti. Senas, silpnas senelis apsiėmė palydėti per pelkę sergantį vyrioką, dar silpnesnį už jį patį. Užsispyręs senis, – įvėlė sūnų į bėdą. Bet kur jis? Ar gyvas? Gal nugrimzdęs pelkės dugne, o gal guli ant samanų, apgraužtas lapių, o gal prie laužo miega, apsiklojęs skrandute? O gal joja ant gero žirgo su vėjo plaikstoma barzda? Ot senis!

– Na, motin, ruoškis į kelionę. Nebėra vietos mums savo namuose, – atsidūsėjęs pasakė ūkininkas Švažas.

Vienuoliktas skyrius. Susitikimas

Rugsėjy, vieną giedrią dieną per pievą ėjo mergina. Ji nešėsi krepšelį, prigrūstą tūtele susuktų popierių. Čia pat ražienose pulkeliais vaikštinėjo paukščiai, panašūs į aprūkusius katilėlius. Mergina vis stabčiojo ir žvalgėsi po nuskaidrėjusius laukus, kurių rytiniame pakraštyje matėsi sodriai žalios girios kupolas. Tai nebuvo kokia kūninga, pasikaišiusi sijoną moteriškė. Pablyškusi, liauna, per liemenį galinti perlūžti mergina buvo miestietė, kažkokių negandų atginta į šį kraštą. Taip atsitiko, kad ji mokytojos darbą gavo šiame rajone. Atrodė, kad ji grožisi rudenine gamta. Merginai reikėjo pereiti girią, ir ji nerūpestingai peršoko griovį, ir iškart atsidūrė prieš tris takus. Ji nežinojo, kad vienas takas ją galėtų nuvesti į girininkiją. Toje pusėje dusliai sulojo šunys. Ir ji nutarė ten neiti. Kitas takas suko ežero pusėn. Jei mergina būtų ten ėjusi, tikrai nieko blogo neatsitiktų. Ežere visada plūduriuoja bent kelios valtys su meškeriotojais. Jie būtų atsiirę prie kranto ir paaiškinę merginai, kur reikia eiti.

Tačiau mergina pasirinko vidurinį kelią, kuriuo, – kiekvienas čionykštis žinojo, – buvo galima pasiekti tik Velnio raistą. Keliavusi gerą valandą, vis braudamasi kelio atšakomis gilyn į mišką, mergina dar nejautė nerimo. Jai atrodė, kad miškas turi tuoj baigtis. Kelias vietomis buvo ištryptas arklių, provėžos pribyrėję spyglių. Tarp mėlynų lapelių vaško telkšojo balos, pilnos rudo vandens. Balas reikėjo apeiti, jei nepasiryši užlipti ant sutręšusių rąstų, kurie atrodė tarsi kažkokio liepto fragmentai. Mergina, pati to nežinodama, jau buvo prisiartinusi visai arti Velnio balos, kuri skleidėsi prieš akis kaip dar viena žalia pieva, prižėlusi žemų krūmokšnių ir žemaūgių berželių. Atrodė – ją pereisi, ir tada pasirodys kaimo trobų šelmenys. Staiga mergina aiktelėjo, sustojo – netikėtai pajuto esanti apsupta būrelio ginkluotų vyrų. Staiga padvelkė šalčiu. Vėjas sūkuriais ėmė šiaušti raisto vandenį, judantį kaip tamsusis grikių medus kubile.

Mergina nejautė išgąsčio, stovėjo, draugiškai žiūrėdama į vyrus, tačiau jų tamsūs, šalti veidai nerodė jokių jausmų. Jų akys žiūrėjo tarsi pro ją, tačiau viską matė: kokia ji graži ir nekalta. Jos mėlynose akyse suspindo kibirkštys nuo besileidžiančios saulės disko. Vyrai vis taip pat nepratarė nė žodžio, – žiūrėjo užsimąstę. Jie ilgai tylėjo, gal net per ilgai, nes mergina pasakė:

– Man laikas eiti.

– Tai eik, – pasakė vienas. – Bet atgal tu negrįši.

– Nesuprantu, kodėl aš negaliu eiti kur panorėjusi? Aš niekam blogo nedarau.

– Tegul sau eina, – pasakė vyriausias iš vyrų. Jo veidas buvo vienų raukšlių, galva aprišta skarele kaip pirato, – atrodė šaunus ir tvirtas.

Mergina pratrūko raudoti.

– Nutilk, – pasakė vienas vyras. – Tai, ką matai prieš akis, – Velnio raistas. Tu jo nepereisi. Niekas, be mūsų, jo negali pereiti… Bet tu gali pamėginti.

– Ne, aš geriau eisiu atgal.

– Ne, tik pirmyn!

– Bet ką jūs sau galvojate? Aš jūsų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Jūsų reikalai man nerūpi. Aš tiesiog pasiklydau… Esu naujoji mokytoja! Man prieš akis buvo trys keliai… Kodėl aš pasirinkau šitą?! – grąžydama iš nevilties rankas, kalbėjo mergina.

Vienas vyras šautuvo vamzdžiu išvertė jos krepšį, – iškrito mokymo priemonės – plakatai, kuriuos buvo gavusi švietimo skyriuje: Cvirka, Gorkis ir Stalinas, ant rankų iškėlęs mažutę medvilnės rinkėją Mamlakat.

Mergina išsiveržė, norėjo pabėgti, apgauti tų ginklais apsikarsčiusių vyrų budrumą. Tačiau ją sučiupo nenubėgusią nė dešimties metrų, ir grąžino atgal. Uždususi, paklaikusi iš baimės, ji puolė ant kelių prieš juos.

– Ką aš jums blogo padariau, kad norite mano mirties? – paklausė ji graudžiu balsu.

– Mes nepaliesime nė plaukelio ant tavo galvos, – dusliu balsu pasakė poetiško veido jaunuolis. – Eik tiesiai, mėgink laimę.

Kažkas ją pakėlė ir stumtelėjo šautuvo buože į priekį. Mergina staiga nurimo, pakilusi pasitaisė suknelę, perbraukė ranka susitaršiusius plaukus, susirišo savo mažų batelių raištelius ir lėtai nuėjo raisto link. Stojo mirtina tyla, tik girdėjosi, kaip aistringai čiauškia paukščiai. Temstant vėjas stiprėjo ir ūžė šakose. Vyrai žiūrėjo įkandin merginos, senis – sukryžiavęs ant krūtinės rankas. Mergina neatsigręžė. Trumpai sustojusi, pažvelgė į žalsvą dangų, išmargintą raudonomis plunksnomis, paskui drąsiai žengė tolyn. Ėjo ir ėjo linguojančiu raisto paviršiumi, po kuriuo juodavo gelmė, kaip sąžinė, kol dingo iš akių.

Dvyliktas skyrius. Atokvėpis

Į miestelio paštą buvo priimtas naujas žmogus. Senoji paštininkė atėjo vieną rytą ir pasakė, kad norinti savo vietą užleisti kitam. Ji išvažiuojanti pas dukterį auginti anūko. Naujas darbuotojas, kurį ji pasiūlė vietoje savęs, buvo aukštas, barzdelę užsiauginęs jaunas vyras. Jis turėjo nepriekaištingus dokumentus, buvo atleistas nuo karo tarnybos, nes turėjo invalidumo grupę. Jis ruošėsi studijuoti universiteto neakivaizdiniame skyriuje lietuvių kalbą ir literatūrą. Anketoje jis užrašė, kad jo abu tėvai žuvo, o kiti giminaičiai išsibarstę kas kur. Tiesą sakant, tėvai buvo netikri – jis buvo įsūnytas, paimtas iš Klaipėdos kūdikių namų. Įtėviai turėję namą, bet karo metu į jį pataikė bomba. Jis liko be jokio turto. Kaip jis atklydo į šį miesteliūkštį? Jo įtėvis buvęs laikrodininku ir išmokęs jį šio amato. Bet dabar, deja, žmonės neturi tiek laikrodžių, kad iš jų taisymo būtų galima pragyventi. Naujojo paštininko vardas buvo Norbertas. Jis labai pritiko pašte: buvo paslaugus, mokėjo greit pakuoti siuntas, gerai skaičiavo mintyse, mokėjo priimti ir išsiųsti telegramas… Jis apsigyveno mažame kambarėlyje pašto patalpoje. Iš pirmojo atlyginimo naujasis paštininkas nusipirko primusą ir didelį emaliuotą arbatinuką.

Kai nebūdavo klientų, jis dildele tvarkydavo nagus arba skaitydavo laikraščius, išsikirpdamas įdomesnius straipsnius apie tautų draugystę arba kad Lietuva iškvietė į soclenktynes Vidurinės Azijos respublikas… Iš universiteto atėjo storas vokas – jame buvo egzaminų programos būsimajam neakivaizdininkui. Ilgas valandas Norbertas svarstydavo, kurią gi specialybę jam pasirinkti – istoriją, žurnalistiką, o gal bibliotekininkystę? Žmogui su negalia gal geriau rinktis ramesnę profesiją… Taip jam patardavo pašto viršininkė Marija. Marija taip pat buvo vieniša. Gyveno atskirai nuo tėvų, kurie, kaip ji išsitarė, buvo nepataisomi girtuokliai. Kartais į paštą užsukdavo dar nesena ir gana graži moteriškė – Marijos motina, ir prašydavo rublio pagirioms. Marija, švarutė, išsičiustijusi, akinančio baltumo apykaklaite, drovėdamasi Norberto, vis dėlto sušelpdavo visą drebančią, nuo alkoholio išpurtusią motiną, nors vėliau sakydavo, kad „atsistojusi ant kojų“ ji būtinai išvažiuos iš šio baisaus miestelio, ir niekas nežinos jos adreso…

– Ir man nepraneši? – draugiškai juokėsi Norbertas.

Mergina dėjosi neišgirdusi. Norbertas, atrodė, ne juokais įsimylėjo Mariją. Jis, atrodo, įtraukė ją į savo planus – įkalbinėjo kartu ruoštis egzaminams, paskui, padėdami vienas kitam, jie kartu studijuos, važinės į sesijas… Marija klausėsi jo kalbų, pakėlusi lankelio formos išpešiotus antakius, kurie teikė jos veidui visko patyrusios moters atspaudą. Per pietų pertraukas ji užeidavo gerti arbatos į Norberto kambarėlį. Ji pumpuodavo žibalą į geltoną, tarsi auksinį primusą ir, degant šaltai, mėlynai ugnelei, laukdavo, kada užvirs arbata, apžiūrinėdavo skurdžią Norberto mantą.

– Klausyk, kodėl tu pirkai tokį milžinišką arbatinį? Juk eikvojasi tiek daug žibalo! – kartą tarė Marija.

– Tikrai? – sumišo Norbertas. – Aš nepagalvojau apie tai… Iš tiesų, arbatinis man vienam per didelis… – jam staiga subjuro nuotaika.

Marija pašaipiai stebėjo jį.

– Jūs, vyrai, baisiai nepraktiški, – tarė ji.

Norbertas pamanė, kad dabar gana palankus metas kai ką išsiaiškinti. Rimtai žiūrėdamas į Mariją, jis pasakė:

– Taip… aš visai nemoku vienas gyventi šiame pasaulyje… Arbatinis – niekai. Bet man labai nyku prabusti vienam, kai langai užmūryti ledo, ir man tada būna be galo liūdna.

– Liūdna, nes reikia pačiam keltis, eiti į šulinį vandens, paskui valgyti šaltus lašinius be duonos, nes tu iš vakaro tingėjai pastovėti eilėje prie duonos, – Marija su pašaipa žiūrėjo į Norbertą ir purtė galva, tarsi sakytų: – Ne, ne, vaikine. Neturėk jokių vilčių.

Norbertas išraudo. Jis surinko trupinius nuo stalo, užtiesto laikraščiu, ir susižėrė juos į burną. Nevikriai ėmė mazgoti puodelius.

– Geriausia sau neprisipažinti, kad žinau tuos žodžius, kurių iš gailesčio neištarei balsu, Marija, – po kurio laiko, skausmingai šypsodamasis, pasakė Norbertas.

– Taip. Bet tu vis tiek šaunus vaikinas! – Marija pašoko, įsiklausė į beldimą, sklindantį nuo pašto durų. Durys tiesiog drebėjo nuo smūgių.

– Girdi, kaip laužiasi? Tarsi būtų gaisras! Na ir žmonės… Negali nė minutės palaukti… – nepatenkintu balsu kalbėjo Marija.

– Bet… jau baigėsi pietų pertrauka, – geraširdiškai atsakė Norbertas. – Šiaip ar taip, mudu juk valstybinės įstaigos darbuotojai. – Norbertas nuėjo atidaryti pašto.

Nustumdamas jį nuo kelio, vidun įsiveržė rusų armijos karininkas.

– Maša! – suriko jis. – Kur tu, Maša?

Marija stovėjo, išplėtusi akis. Jos veidas paliko be lašelio kraujo. Norbertas ne juokais išsigando, kad ji gali nugriūti.

– Tai vis dėlto sugrįžai? – sušnabždėjo ji be ypatingo džiaugsmo.

Karininkas peršoko per barjerą ir čiupo ją į glėbį.

– O kaipgi! Tu – mano mergaitė, – dusindamas ją bučiniais, kalbėjo gražuolis leitenantas.

Norbertas sėdėjo savo darbo vietoje, nusisukęs nuo tos porelės, maudamasis satino antrankovius. Iš stalčiaus išsiėmė ir prieš save išdėliojo monpansjė saldainių dėžutę su kapeikomis grąžai, skaitytuvą, vokų pundelį, kelis lakštus mažų pašto ženklų. Tačiau kariškis, paleidęs Mariją, priėjo ir jau kitą akimirką širdingai kratė jam ranką. Norbertas beveik pasipiktino tokiu familiarumu. Į paštą įšlepsėjo senutė su veltiniais, prinešdama sniego, – tarsi su šiūpeliu pažėrė, ir Norbertas ėmėsi ją aptarnauti. Aniedu, jis girdėjo, nusigrūdo į jo kambarėlį, nors jo leidimo, aišku, neklausė. Senutė išėjo. Norbertas įsiklausė – iš kambarėlio sklido nemalonūs garsai. Jis priėjo prie lango, prakrapštė akį ir pamatė, kad prie durų lauke stovi brezentinė mašina, atvežusi leitenantą, o už vairo snaudžia kareivis…

Pagaliau iš Norberto kambarėlio pasirodė nelabųjų porelė. Leitenantas plekštelėjo Norbertui per petį.

– Na, – pasakė, – būkim pažįstami. Aš – Lioša.

Norbertas pasipūtęs šaltai pasisakė savo vardą.

Likę vieni, Norbertas ir Marija, ilgai nepratarė nė žodžio. Norėdamas ištrinti nemalonų susitikimo įspūdį, Norbertas pagaliau pasakė:

– Tu galėjai man iškart pasakyti, kad turi sužadėtinį. Būčiau nesipiršęs. Bet jūs, moterys, mėgstate turėti atsargoj dar bent vieną…

– Na, na, nesipūsk, – draugiškai tarė Marija ir nusijuokė: – Aš tavęs galutinai neatstumiu…

Jau buvo gruodžio pradžia, siautė pūgos. Norberto kambarėlis greit atšaldavo. Anksti sutemdavo. Miestelyje dažnai nebūdavo elektros. Tada Norbertas anksčiau guldavo. Susikrovęs ant savęs visus rūbus, kokius tik turėjo, jis gulėdavo, žiūrėdamas į žioruojančias pečiaus žarijas, virš kurių vis iššokdavo kažkoks baltas ūkas; jam pradingus, iššokdavo kitas… Už lango kaukdavo vėjas. Pro plyšius į vidų pripustydavo sniego. Rytais kūpsodavo ant palangės žydri vėpūtiniai. Ir vis dėlto čia buvo nepalyginti patogiau ir šilčiau, negu miške, bunkeryje, kur dabar šalo ir kentė didžiulius nepatogumus ir pavojus jo, Podės, kovos draugai. Jis galvodavo, ką dabar veikia Vadas. Per visą dieną Vadas pasakydavo tik pačius būtiniausius žodžius. Jo galva amžinai būdavo užimta kovų planais. Jo galvoje šuoliuodavo raiteliai, nusileidę iš kaži kokių aukštybių, vadovaujami nepažįstamo galiūno; žygiuodavo pėstininkai, apsijuosę šovinių diržais; jų daugėjo, jie rinkosi iš visų pašalių ir priekyje ėjo jaunas vėliavnešys Petrelis… Ten arkliai traukė vežimą su partizanų manta, ir jame sėdėjo pats seniausias kovotojas. Jo galva ilsisi ant samanų prikimšto maišo, bet gyslotos rankos įsitvėrusios šautuvo, kaip paskutinio irklo, keliantis per gyvenimo upę į mirusiųjų krantą…

Podė – Norbertas turėjo savo užduotį. Stebuklingu būdu pasveikęs, atsikratęs ligos, jis dabar turėjo nukreipti visą savo energiją priešo naikinimui.

Kaip iš po sniego atkastas spanguolių keras, jo širdis liepsnojo šalčiu.

Tryliktas skyrius. Sargybinis

Ką galima įžiūrėti šarmotoj nakty? Medis atkartoja medį, tarsi statinių tvora; šlumšteli šakose voverė ar paukštis, ir ilgai byra smulkus, baltas sniegas, sakytum, tarp medžių rūksta baltas dūmas. Sniegas palaidojęs žemę. Galima pamatyti, kaip per pusnis, iškildama ir nusileisdama į daubeles, pračiuožia lapė. Oranžinė uodega kaip degantis fakelas braukia sniegą. Dangus blankus, tačiau matyti, kad tuoj vėl snigs. Net skambėdamas ledinis vėjas šuoliais perlekia apsnigtą pelkę, priplodamas mažuosius berželius, kuriems, matyt, nebelemta išaugti dideliems.

Petrelis stovi sargyboje. Žiemą, kai sniego priversta tiek, kad žmonės kaimuose turi prasikasti takelius nuo gryčios iki tvarto, viskas apmirę viduje ir išorėje. Reikia labai pasistengti, kad išliktum gyvas. Šiuo metu tai labai sudėtinga. Gamta giliai įmigusi. Partizanai įsikasę savo bunkeriuose. Petrelis šią naktį stovi sargyboje. Kažkur girdėti pokšint ledą. Daug paslapčių glūdi pelkės gelmėse: čia skendo raiteliai su žirgais, prasmego uogautojai, ir ta jauna mokytoja, nešusi plakatą su Stalino portretu, kad pakabintų jį klasėje prieš vaikų akis… Petrelis užsimąsto. Žmonės kalbėjo, kad jaunai moteriai vis dėlto pasisekė pereiti pelkę, ir ji išsigelbėjo. Esą, kažkas matė išeinančią iš pelkės purviną, aplipusią maurais ir žiedlapiais. Žmonės dažnai kalba nebūtus dalykus. Iš pelkės dažnai girdisi aimanos… Sninga be paliovos. Petrelis sėdi, įlindęs į išpuvusią medžio drevę, kuri nuo jo kvėpavimo apsitraukia spindinčia ledo plutele. Jis norėtų, kad vėjas pasisuktų į kitą pusę ir sniego dygliai taip skaudžiai nebadytų jam veido. Sniego siena, kaip kieta, prismaigstyta adatų drobulė, pakabinta prieš akis, storėja ir aštrėja, visiškai sumenkindama Petrelio sargybos reikšmingumą ir atsakomybę.

Dabar galėtų prišliuožti stribai su slidėmis, tačiau tai beveik neįmanoma – kelias užminuotas… Šis partizanų gyvaliojimas jau ilgai tęsiasi. Būrio vyrai, išpurtusiais nuo miego veidais, persivalgę mėsos… Jie tiesiog užkasti savo bunkeryje – valo ginklus, pasakojasi sapnus, lošia kortom, loposi drabužius. Tas, kuriam tenka eiti į sargybą, būna labai laimingas. Dar labiau visi veržiasi į žvalgybą. Dažnai atvažiuoja pažįstamas ūkininkas su rogėmis užmaskuoti pėdsakų. Jis yra ryšininkas. Petrelis labiausiai ilgisi savo arklio, laikomo kaime, vieno ūkininko tvarte. Pamiršęs savo vargus, Petrelis džiaugiasi, kad bent jo arkliui šiuo metu nieko netrūksta… Petrelis nepaliauja žiūrėti į tamsą prieš save, kuri kaip patalai seniai nuleistais užvalkalais. Jeigu jis užmigtų, niekada nebepabustų. Tačiau Petrelis užmiega, susiliejęs su medžiu, patogiai ir šiltai įstatęs kojas į fosforines pjuvenas. Ji pažadina mergina, išlipusi iš pelkės akivaro. Jos plaukai sušalę į varveklius, akys su milžiniškomis blakstienomis. Ji nuoga. Pro šonkaulius prasišviečia rožinės spalvos širdis. Mergina ima jį bučiuoti. Tie bučiniai tokie skaudūs, kaip dėlių įsisiurbimas. Aha, ji nori atsigerti šilto kraujo. Ten, kur įsitaisęs Petrelis, labai ankšta. Tačiau mergina įsispraudžia vidun ir prilimpa prie Petrelio, beveik susiliedama su juo. Ji sukiša ledines rankas į jo užantį ir grabalioja po pažastim, kur šilčiausia, ir Petrelis akimirksniu pamiršta savo vargus… Jį užlieja palaima. Jis abiem rankom stipriai spaudžia skenduolę ir ūmai suvokia, niekada negalėjęs jos užmiršti. Iš drevės iškrinta ginklas ir iššauna. Petrelis atsipeikėja, šoka iš drevės ir iki juosmens įsmunka pusnin. Aplink nė gyvos dvasios. Viešpatie, kas tai galėjo būti?! Drebančiom sugrubusiom rankom kaip kultėm Petrelis susisagsto savo puspaltį iki pat smakro. Pro baltas šarmos properšas matyti ledinė pelkės dykynė, ir ten mauroja šaltas vėjas, kaip skerdžiamas jautis. Išlenda žvaigždės, net pablakę nuo šalčio ir įsispitriję žiūri į miegančią žemę. Dabar, kai praskaidrėja oras ir mėnulio šviesa liejasi į visus pašalius, Petrelis mato, kaip balta perregima figūra nuskrieja virš pelkės tolyn, kur styro susivėlusios pernykštės žolės kauburiai, kaip nukirstos galvos… Visi miegai išgaravo. Petrelis ėmė karštai kalbėti poterius, bailiai suvokęs, kad čia buvo atėjusi jo mirtis. Tačiau Dievas, matyt, tik norėjo įspėti Petrelį. Jo dar laukia daug kančių, kurias visas reikės išragauti su dideliu likimo šaukštu.

Keturioliktas skyrius. Įvarytas į kampą

Paštas buvo kaip tik prieš saugumo būstinę. Podė jau pažinojo iš matymo visus darbuotojus. Buvo įsidėmėjęs ir bailiai besidairančius, prieš įeinant vidun, informatorius. Tačiau niekada neužsimerkianti saugumo sistema buvo patikrinusi ir naujojo paštininko kiekvieną anketos punktą. Buvo išsiųsti užklausimai į visas puses, ir iš „gimimo vietos“ atėjo aiškus ir visai patikimas atsakymas, kad

[Rankraščio pabaiga]