literatūros žurnalas

Sigitas Parulskis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8-9

Margaritos Vorobjovaitės nuotrauka

 

Širdies treniruotės

Iš ryto minu elipsinį treniruoklį
šiek tiek geometrijos, šiek tiek
literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas
ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane, minantį elipsinį treniruoklį
ten, tolumoj ant kalvų Misionierių vienuolynas
ir Viešpaties Dangun žengimo bažnyčia, dar toliau, Vizitiečių
arba Jėzaus širdies
šventovė, patekusi į kalėjimo teritoriją
minu treniruoklį, žiūriu į didelę Jėzaus
širdį, suveržtą spygliuotomis vielomis
vieną rytą kaip tik iš ten į dangų kyla
karšto oro balionai, iš toli atrodo, kad kyla tiesiog
iš bažnyčių, iš vienuolynų: mūsų
maldos, tai, kas žmogiška, netvaru, nyra į debesis, mūsų
žodžiai, mūsų svajonės, mūsų kančios
spalvoti balionai, tuščiaviduriai, lengvesni už orą, už žemę
kurią palikdamas
į dangų bėga Viešpats Dievas, ir dabar mes jau būsim visai vieni
matau šią misteriją mindamas treniruoklį, iš geometrijos peršokdamas
į literatūrą, jaučiuosi šiame reginyje nutylėtas, praleistas
kažkur tarp lengvabūdžio baliono ir sunkios architektūros,
tarp sielos ir jos išganymo, užmirštas, o gal
atvirkščiai – sąmoningai paliktas žemėje
treniruoti Jėzaus širdies raumenų, jeigu kartais
jeigu netyčia
jis sugalvotų sugrįžti

 

žvaigždė

arklys su balta dėme kaktoje
vardu Žvaigždė

mums patiko jį glostyti, lietėme baltą dėmę
ir sakydavom – glostome žvaigždę

mano draugas bėgdavo greitai, beveik kaip žirgas
mokykloje jis buvo bėgimo žvaigždė, niekas negalėjo pavyti
kartą užkliuvo, suklupo ir jo kaktoje atsirado
žvaigždė – juokingas penkiakampis randas

jis žuvo tarnaudamas svetimoje armijoje, svetimame
Afganistano kare
kūną parvežęs kariškis tvirtino, kad
snaiperis pataikė tiesiai į kaktą

užsimerkiu, ištiesiu ranką
ir vėl mudu su draugu glostome baltą dėmę
glostome žvaigždę
ir jis toks greitas, niekas jo negali pavyti

nei tiesa
nei šviesa
nei per skliautą
nerianti žvaigždė

 

apie formatą

skaitydamas Natalie Goldberg knygą
atkreipiu dėmesį į jos mintį:
svarbu pasirinkti, į ką rašyti, nes
išoriniai dalykai veikia vidinius
mažas puslapis gali provokuoti
mažas mintis ir atvirkščiai
vienokios mintys bus užrašytos ant
pašto ženklo, kitokios ant dangaus
drobės
prisimenu lietuvius tremtinius, Sibire rašiusius
filosofinius traktatus ant beržo
tošies
galiausiai jie patys virto medžiais, beržais
eglėmis ir drebulėmis, grįžo į pasakos
mito pasaulį
ir aš jų krauju
aš ant jų kūnų dabar
mėginu vėl parašyti
ką nors be galo svarbaus, ką nors
absurdiškai nereikšmingo
ką nors apie mus, išlikusius

 

darbas kaip visi

viskas taip šūdina, viskas, nuo galvos ligi
kojų, visi santykiai, visi kaimynai, visi atsiminimai
regis, kartais jau pamatau šviesos spindulį, jau
blyksteli viltis, kad visas šis šūdas baigsis, kad galėsiu
nors kartą įkvėpti gryno švaraus gyvenimo
bet ne, ir vėl užgriūva krūva šito šūdo, ir vėl, ir vėl
ir taip be paliovos, kaip mano tėvams, kaip mano seneliams,
kaip visiems mums, besikapstantiems šioje milžiniškoje likimo krūvoje
kita vertus, darbas yra darbas, – atsidūsta šūdvabalis, užsimeta
ant peties priešpiečių krepšelį ir su kitais
šūdo broliais ropoja į savo gyvenimą

 

Leipcigo geležinkelio stotis

Vokiškos geležinkelio stotys, jos įspūdingos, gniaužia kvapą
Iš pradžių saugumo jausmas, paskui išsiskyrimo melancholija
erdvumas primena bažnyčias, šventyklas, tarsi tai būtų vieta, kur greitai
įvyks pasikeitimas, iš pragaro, per skaistyklą, per Leipcigo
geležinkelio stotį pateksiu į traukinį, kuris pakeliui į kokį nors
greito gyvenimo rojų
Prisimenu Berlyno stotį, prisimenu Frankfurto geležinkelio stotį
Karaliaučiaus, esu čia ir kartu visose Vokietijos geležinkelio stotyse
su nepažįstamais žmonėmis, jie visi skuba, visi nori iš pragaro, per
skaistyklą į rojų, ant lagaminų sėdi Miltonas ir Dantė, ir V. Bleikas
ir kiti pabėgėliai su ryšuliais, lagaminais, kuriuose supakuota
Tėvynė ir visas gyvenimas

Išvykstu iš čia ir iš visur tuo pačiu metu
esu anapus laiko, bet mirtinai įklimpęs šioje erdvėje
Leipcigo geležinkelio stotyje, su dešrele, su Bratwurst burnoje

Vokiškos geležinkelio stotys, jos įspūdingos, ypač
tos, panašios į stiklinį
vorą, iš jo papilvės
nusidriekia metalinės, tviskančios gijos, apraizgiusios
visą Europą, visus mūsų kelius iš dabarties pragaro į ateities rojų

Čia, Leipcigo geležinkelio stotyje rašau StarBucks
kavinėje, šalia snaudžia pavargusi, iš karo zonos pabėgusi moteris
tikiuosi, tėvynė jos kuprinėje nesprogs iš ilgesio ar iš pykčio

 

Poetai profesionalai

(vienos įstaigos darbuotoja man pasakė, kad anąsyk skaičiau profesionaliai,
pasibjaurėjau savimi ir parašiau tokį tekstą):

prisimenu poezijos skaitymus, kai buvau jaunas
virpėdavau visas, svaigdavo galva, tirtėdavo rankos, tarsi
būčiau patekęs į sakralinės paleistuvybės šventyklą
nes poezija
buvo geismas, po velnių
poezija visada yra geismas, tik dabartiniai tekstai
pasidarė baisūs nuobodos, politiškai korektiški, pseudofilosofiški
poetai tyrinėja savo šiknaskylių konsteliacijas, paisto
kažką nusitvėrę iš politikų, iš pirmųjų laikraščių puslapių
apie visuomenės negeroves ir labdaringą našlaičių žudymą
velniop visa tai, stverkit metaforą, ir parsivertę
čia pat, scenoje suvarykite jai iki smegenų savo stangrią, savo
netramdomą aistrą
kruškitės, kol kapšeliai pamėls, niekam neįdomi nuosaiki
ir tvarkinga poezija
eilėraštis turi taškytis sėkla ir krauju, tegul jis
vaitoja ir aikčioja, kvatoja ir stebisi
tegul deda didelį savo poetinį organą ant visų
išmintingų, tvarkingų
susišukavusių ir pasikvėpinusių apkiautėlių, vadinančių save
poetais profesionalais
neegzistuoja toks dalykas, poetas yra amžinas
mėgėjas, tas kuris mėgaujasi, tas
kuris skanauja, ragauja, persiryja ir apsišika, ir kreta po
stalu ir vėl prisikelia
tegul tekstas trenkia prakaitu, tegul vynu, cigaretėmis, moters tarpkoju
tegul jis braška kaip blogai sukalta pašiūrė, bet braška nuo
vėjo, nuo žemės drebėjimo, nuo naikintuvų kaukimo
tegul spindi, tegul siūbuoja, spjaudosi
ugnimi ir lavonais kaip griūvantys Dvyniai, tegul klausytojus
ir skaitytojus drasko į gabalus
kaip musulmonas savižudis plėšo krikščionis
o jeigu juokaudamas driokstelėja
bezdalą, tai tokį, kad stiklai išbyrėtų, tegul springsta, spjaudosi, darkosi
kad tik būtų gyvas, kad plaktų, riaumotų, kad plyšinėtų išilginiai
ir skersiniai
jo sielos raumenys, nes nieko nėra bjauriau
už poetą
kuris į eilėraštį ateina kaip į darbą
(pauzė, reikšminga)
jis perskaito ką parašęs, palaukia, kol atvės, kruopščiai
supakuoja, nuneša į saugyklą
paskui sutvarko darbo vietą
dezinfekuoja poetinius įrankius
surenka metaforų drožles
sušluoja nešvankių žodžių pjuvenas
ir eina namo, darbo diena baigėsi
norma įvykdyta
profesinė pareiga atlikta

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku (S. Parulskio „Be teisės sugrįžti“)

2016 m. Nr. 8-9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5-6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.