literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)

2017 m. Nr. 7

Sudie, bičiuli

Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas, kultūrų tarpininkas, darbo kolega – šie statusai man ne tokie svarbūs kaip paprastas žodis „bičiulis“. Kartu dirbome Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kurį laiką gyvenome viename mikrorajone ir bendravome šeimomis. Susitikome 1970 metų rudenį, įstoję studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete, atsisveikinome Rokantiškių kalvelėje pilnatviškai žydinčią šios gegužės popietę.

Kaip pirmas vizualus prisiminimas iškyla spindinčiai ryškus ramunių pievos vaizdas su jotvingiškai stamantria Algio figūra, kai pirmakursiai vasarą rinkome tautosaką Paringyje, Ignalinos rajone (visi iš ten išsivežėm namų darbo šiaudines skrybėles, ant jų parašėm linkėjimus ir laikėm palėpėse, kol sudūlėjo). Kaip kontrastas – ankstyvas 1971-ųjų rudens rytas oro uoste, pilkas brežnevinis rytas, pilkas ūkas ir gėlos pilnas ūpas kaip iš Sauliaus Tomo Kondroto novelės „Rūke mano siela“. Kurso draugai išlydi Algį į Lodzę mokytis lenkų kalbos, o paskui studijuoti į Krokuvos Jogailaičių universitetą, vieną seniausių Vidurio Europoje (skrydis vyko neišvengiamai per Maskvą, kelionės pirmyn–atgal nebuvo tokios paprastos kaip šiandien). Koks vienatviškas buvo Algiui Lodzės periodas, liudija keletas gana minoriškų laiškų, kai labiausiai gelbėjo knygos: „Pasakysiu tau atvirai – bijau. Pats savęs, visų, gyvenimo, kuris yra toks kvailas daiktas… O kartu toks nuostabus, beprotiškai svaigus. <…> Tapau lyg fetišistas: skaityti lietuviškai toks malonumas, kad bijau greitai skaityti, stengiuosi pasilikti nors gabaliuką momentui, kai labai liūdna“ (1972 02 10).

Lenkijoje Algis garbingai atbuvo penkerius metus, puikiai išmoko kalbą, studijavo lenkų kultūrą ir literatūrą, įgavo fundamentinius pagrindus svarbiems ateities darbams, užmezgė ryšius su lenkų akademine bendruomene, kurie, atsivėrus sienoms, išsiplėtojo į pastovius kontaktus, užtikrinančius brandų kultūrinį abiejų šalių dialogą. Kaip kompetentingiausias Lietuvos polonistas daug nuveikė abiejų šalių literatūroms: parašė lietuviams knygutę apie Adomą Mickevičių ir sudarė jo knygą „Laiškai, esė ir proza“ (1998), lenkus supažindino su „Pokario lietuvių literatūra“ (1998), sukūrė komparatyvinį veikalą „Nuo M iki M. Lenkų ir lietuvių literatūros eskizai“ (2005). Algis tapo profesionaliu vertėju iš lenkų kalbos, esmingai mums priartino lenkų novelistiką („Lenkų novelės“, 1989), Czesławą Miłoszą („Isos slėnis“, 1991, 2001, 2011), „Tėvynės ieškojimas“ (1995, 2011), „Nobelio paskaita Švedijos akademijoje“ (2001) bei nuolat globojo į Lietuvą atvykstantį garsųjį nobelistą, reflektavo jo kūrybą moksliniuose straipsniuose ir konferencijų pranešimuose. Sudarė kitų vertingiausios lenkų literatūros knygų: Wisławos Szymborskos „Poezijos rinktinę“ (1998), Cz. Miłoszo „Rinktinius eilėraščius“ (1997, 2011), prisidėjo sudarant „Lietuvių–lenkų kalbų žodyną“ (1991) ir kt. Kai kartą prisipažino, kad jam labai patinka versti, pamaniau, kad taip realizuoja savo neišreikštą kūrėjo potencialą, kuris buvo justi jau dvidešimtmečio laiškuose, giliai reflektuojančiuose žmogaus būsenas ir plačiai aprėpiančiuose pasaulio įvairovę nuo Druskininkų grožio iki Einšteino teorijos (nuo 1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys). Druskininkuose mokęsis drauge su Ričardu Gaveliu, pasirūpino, kad rašytojo archyvas atsirastų instituto rankraštyne, kur jis tuoj pat pasitarnavo jaunai doktorantei rašant disertaciją.

Algis dvi kadencijas (2001–2008) buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius (beje, artimesniems kolegoms teko ilgai įkalbinėti, kad imtųsi šios naštos). Įstaigai vadovavo gana sunkiu metu – kai vyko Petro Vileišio rūmų renovacija ir remontas, greta akademinio strategavimo pareikalavęs ir ūkinių įgūdžių.

Patyręs krizių ir išbandymų (gyvenimas toli nuo tėvynės, konfliktai su tėvu ir broliu, keturiasdešimtmečio infarktas, kaulų lūžiai) išliko empatiškas, rūpestingas, bendraujant nuolat buvo justi šiltas žmogiškumas. Slaugė mamą, vėliau sunkios ligos kamuojamą puikiąją lenkaitę, parsivežtą iš Krokuvos, – pirmąją žmoną Barbarą. Kai dar gyveno aspirantų bendrabučio kambarėlyje, Barbara vaišindavo mudu su vyru pagal dzūkišką receptą konservuotomis voveraitėmis. Šalia sukiodavosi mažasis Sauliukas, kuris išaugo į solidų Briuselyje ir Liuksemburge dirbantį teisininką, rūpestingą dvynukų Filomenos ir Konrado tėtį, o Algis džiaugėsi vadinamas seneliu, vaikaičiams siuntė vaikiškų knygų ir mokė lietuviškai. Su inteligentiškąja Barbara kasdieniškai šnekučiuojantis vis nukrypdavome ir į gilesnes kultūrinės adaptacijos svetur, moters dalios ir paskirties temas, ji svajodavo apie didesnę šeimą, anūkus ir stabilesnį būvį šalia nerimastingos prigimties Algio, kurio akyse dažnai šokinėdavo kipšiukai. Visi prisimenam jo švelniai ironišką, atlaidų šypsnį, žvelgiant į šio pasaulio kvailybes, žmonių ydas ar kai kuriuos kolegų darbus.

Smagiai subroliuoti tapome XX a. 8-to dešimtmečio pabaigoje, kai tuometinis instituto direktorius Jonas Lankutis „nuleido“ mūsų disertacijoms dar negvildentas temas – Algiui paskyrė tirti lietuvių prozos komizmą, o man – lyrizmą. Nors gana direktyviškai paskirta, tema jam optimaliai tiko, nes jo natūroje slypėjo kažin kokie subtilūs receptoriai ne tik literatūros, bet ir būties komiškajai pusei permanyti. Apsigynęs disertaciją ir išleidęs knygą „Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje“ (1984), Algis kibo į romano struktūros tyrimus, pasirinkdamas naujovišką literatūrinės komunikacijos lygmenį, t. y. į pirmą planą iškeldamas skaitytojo požiūrio tašką. Monografija „Romano struktūros metmenys“ (1996) liko ryškiausiai dabartinės lietuvių literatūrologijos kanone įsirašiusia Algio knyga, studentų, doktorantų ir visos akademinės bendruomenės intensyviai iki šiol naudojama kaip solidi atspirtis tolesniems tyrimams. Yra trumpai dėstęs Varšuvos universitete, Vilniaus pedagoginiame institute, o nuo 1984 m. dėstytojavo Vilniaus universitete, kur, įsteigus Lenkų filologijos katedrą, ilgai buvo jos vedėju (1993–2007), taip palaikydamas lituanizuojantį katedros veiklos tonusą. 1999 m. įgijo profesoriaus statusą.

Pastaruoju dešimtmečiu Algis vėl atsigręžė į puikiai pažįstamą lenkų–lietuvių kontaktų temą monografijoje „Mitų ir poezijos žemė: Lietuva lenkų literatūroje“ (2011). Strateginė knygos ašis – romantizmo epochoje išplėtotas „didingos ir mielos Lietuvos mitas“, t. y. mitas, liudijantis Lietuvos grožį ir didybę. Tokią koncepciją patvirtina ir knygos antraštė. Peizažai, pilys, dvarai, bajorai, didinga graži praeitis – ekstrapoliuota LDK tradicija, lietuvius ir lenkus vienijusi ne tiek kalbiniu etniniu, kiek valstybiniu pilietiniu pagrindu. Kai kurie puslapiai primena klasikinę literatūros istoriją, aprėpiančią kelis šimtmečius. Savimonės ir tapatybės klausimai, dvigubos tėvynės ir dvigubo patriotizmo problema – visa tai slidu, jautru, nelengvai artikuliuojama. Algio vykusiai išlaviruota. Tolerantiškai sakoma: bus bandoma ne pasisavinti lenkų literatūrą, bet įsisavinti. Autoriui teko dorotis su milžiniškomis medžiagos apimtimis, knyga pasižymi sisteminimu ir panoramiškumu – chronologiškai nuosekliai nuo pat pradžių pradžios registruojami rašytojai ir kūriniai, pasirinktais aspektais nuodugniau ar probėgšmiais aptariami. Veikalas pasižymi tolerancija, dėstyme matyti daug pozityvo: akcentuojamas skirtingų kultūrų darnos principas, vieno lenkų autoriaus žodžiais, „santarvės arka“.

Svarstyklės – rudenį gimusio autoriaus ženklas, tad gamtos malonės Algis buvo apdovanotas diplomatijos talentu. Ryškūs topografinės vaizduotės sandai – Vilnius, Vilnija, kaip vaikystės ir jaunystės žemė, urbanistinis peizažas, Neris, Vilnelė – pagrečiui inspiravo išleisti kitą darbą lietuvių, lenkų, anglų kalbomis („Ieškant poetinės Vilniaus tapatybės“, 2016).

Buvo netikėta, kad, visą gyvenimą dirbęs su prozos tekstais, Algis taip subtiliai interpretuoja poeziją naujoje monografijoje „Kornelijaus Platelio kūrybos kontekstai: arba tarp Dioniso ir Apolono“ (2016), ir staiga prisiminiau, kad jau pirmame laiške iš Lodzės siuntė lenkų poeto eilėraščio vertimą. Stebino pastarųjų metų darbštumas, kūrybingi ateities planai, rašymo sparta: sovietinės literatūros tyrimai, straipsnis apie Juozo Apučio novelistiką, vadovavimas naujai Šiuolaikinės literatūros skyriaus programai „Literatūra kaip socialumo liudininkė“; planavo naują monografiją, žvalgė istorinio romano teritorijas, registravosi kaip pranešėjas į naujas mokslines konferencijas.

Algis norėjo, kad ant jo kapo augtų šermukšnis.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda / Dvidešimt septyni kauliukai, trisdešimt penki raumenėliai, apie du tūkstančiai nervų ląstelių kiekvienoje mūsų penkių pirštų pagalvėlėje. To visiškai pakanka, kad parašytum „Mein Kampf“ arba „Mikės Pūkuotuko trobelę“.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė. Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas.

„Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas

2017 m. Nr. 11 / Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika,

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas

Algis Kalėda. Kaip ir už ką vertinamas Henrykas Sienkiewiczius

2016 m. Nr. 12 / Šiemet bemaž visa lenkų visuomenė mini kultinio rašytojo, vieno iš keturių savo Nobelio premijos laureatų Henryko Sienkiewicziaus dvigubą jubiliejų: gimimo 170–ąsias ir mirties 100-ąsias metines…

Recenzijos, anotacijos Jūratė Sprindytė. Šiaurietiško kodo santūrumas

2016 m. Nr. 10 / Rūta Mataitytė. JOS VARDAS MAGIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 252 p.

Jūratė Sprindytė. Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas

2016 m. Nr. 5-6 / Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai. – 2016 m. – 146 p.