literatūros žurnalas

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7

Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurn-bergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurn-bergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Vėluoja ši recenzija apie naują, bet jau paskutinę, paties Jono Mikelinsko sumanytą ir rengtą spaudai knygą. Autorius baigė ją tvarkyti 2013 metų rudenį ir paprašė manęs atsiliepimo apie rankraštį. Jis vylėsi gauti iš Kultūros rėmimo fondo paramą publicistikos rinkiniui išleisti. Viename paskutinių (2014 m. birželį) savo viešų interviu, Svajūno Sabaliausko paklaustas apie naujus kūrinius, galimai net romano „Kur lygūs laukai“ tęsinį, J. Mikelinskas pasiaiškino:

Trečioji dalis romano „Kur lygūs laukai“ – dar tik juodame juodraštyje. Jį trukdo pabaigti ir paruošti spaudai daugelis priežasčių, tarp kurių bene svarbiausia pilietinis užsiangažavimas „nestovėti po medžiu“, kai tavo pašonėje vyksta tiek daug negerovių, kurios tiesiog verčia akylesnį žmogų, ypač jeigu jis dar patriotiškai nusiteikęs, reaguoti ir bent jau aliarmuoti ar net kai ką demaskuoti. Todėl ir tenka, viską metus į šalį, kurpti aktualią eseistiką ir publicistiką. Taip atsitinka ir su manimi. Palyginti per neilgą laikotarpį pastaruoju metu tos eseistikos ir publicistikos susikaupė į solidžią šūsnį, kurią sudėjau į knygą ir pavadinau: „Temidė ir Niurnbergo sindromas“. Tik visa bėda, kad Kultūros ministerija jos išleidimui nesurado lėšų. Teks jų ieškoti savo kišenėje arba kur nors kitur. (p. 218)1

Taip ir nutiko – teko autoriui krapštyti „savo kišenėje“ ir gyvam jau nesulaukti šito rinkinio. Be autoriaus priežiūros baigiant jį ruošti spaudai, ir pati knyga kiek pasikeitė. Į ją sudėta ne vien planuota eseistika ir publicistika, bet ir „dar šis tas“ – pokalbiai, „požiūriai“, Vytauto Kubiliaus žodis autoriaus 80-mečio proga, sudarytojų parengtas 1997–2013 metų bibliografinis autoriaus publikacijų sąvadas, literatūra apie autorių, nepamiršti garso įrašai, autoriui dedikuoti kūriniai, asmenvardžių rodyklė. Be kita ko, pridedamos bibliografinės rodyklės skaitytojui padeda suprasti atranką, autoriaus atliktą dedant į sumanytą knygą vienus tekstus ar paliekant nuošalėje kitus.

Taigi paruošta spaudai ir išleista knyga jau kiek kitokia. Pasikeitė dalis jos teksto, padidėjo jos tekstologinis aparatas, tačiau iš esmės ji – ta pati, kurios rankraštį sklaidžiau prieš ketverius metus. Dėkodamas „Minties“ leidyklai ir paplonėjusioms rašytojo, jo sūnaus Jono, gal sesers Paulinos ar „kur nors kitur“ prisiūtoms knygos rėmėjų kišenėms, jau galiu pasidalyti septintosios rašytojo eseistikos ir publicistikos knygos skaitymo įspūdžiais.

Rinkinys suskirstytas į eseistiką, publicistiką ir „pokalbius ir požiūrius“. Esė skyrius netikėtai baigiamas „susapnuotu“ apsakymu „Lazda ir karūna“. Tai iš tikrųjų labiau grožiniu nei esė vadintinas tekstas. Pasakotojas metaforomis ir simboliais pristato autoriui svarbias Lietuvos politikos aktualijas, alegoriškai bandoma pasakyti, ką reikia daryti, kad Lietuva išliktų. Medžiaga knygoje sudėta pagal kalendorinį principą: pirmosios publikacijos visuose trijuose skyriuose prasideda nuo 1990–1991-ųjų, o baigiasi 2012–2013 metų tekstais (išimtys – tos sekos nepaiso pokalbis su S. Sabaliausku ir V. Kubiliaus žodis). Nurodyti publikacijų šaltiniai, tik keletas esė ar straipsnių skelbiami iš rankraščių.

J. Mikelinskas – labai vientisas rašytojas, su kuriuo ir kalbėdamasis, ir skaitydamas jo eseistiką ar publicistiką, ir atsivertęs grožinius veikalus, visada girdėdavau vienus ir tuos pačius, jam svarbiausius, sąžiningo gyvenimo ir ištikimybės „savo Tėvynei“, kaip prasmingiausiems savo etiniams lūkesčiams, motyvus. Recenzuojamajame rinkinyje irgi vyrauja etinės autoriaus maksimos – per jų prizmę matomos ir aptariamos istorinės, politinės, teisinės, ekonominės Lietuvos problemos ir, aišku, moralinė žmogaus piliečio laikysena. Vieno ar kito dešimtmečio konkrečios aktualijos ne tik kad nenuveda autoriaus į šalį nuo tiesos ieškojimo, nuo teisingumo principo, nuo argumentuoto mąstymo ir bandymo suprasti kitus, nuo gilios empatijos, o, atvirkščiai, tarnauja tam, kad išgrynintų tik ką įvardytas vertybes, įtikintų, kas lemia autoriaus nuomonę, kartu – jo oponento ar net visuomenės klaidingą požiūrį ir netikusią veiklą.

Dar gyvam J. Mikelinskui esant, jau devintą „kryželį“ jam baigiant, vis dažniau išgirsdavau kritišką jo publicistikos ir grožinių naujų kūrinių vertinimą. Su atlaidžia ironija buvo atsiliepiama apie jo filosofinį tvirtumą, „didaktiką“, „kategorinį imperatyvą“, kurio autorius net nebandė kaip nors žeminti, dangstyti retorinėmis priemonėmis, paversti subtiliomis užuominomis. Atrodo, perėjo ir tokios kritikos, sakomos jam į akis, ugnį, ištvėrė ją, bet, manau, tikrai be reikalo. Tokia kritika, toks „tiesos sakymas“ buvo jam gal ir skaudūs, tačiau neišmušdavo iš vėžių, – lyg vaikiškos ar postmodernių žaidėjų priekabės keleiviui, kurio tikslas – jam vienam šviečianti gilioji gyvenimo tiesa.

Pats J. Mikelinskas buvo griežtas postmodernaus tikrovės interpretavimo kritikas. Kraštutinis santykinumas, tampantis reliatyvizmu ir nihilizmu, kaip ir radikalus reiškinių vertinimas, bet kuri filosofinių sąvokų sumaištis jam buvo nepriimtini. Klasikinėje filosofijoje aptarti priežastingumo, dėsningumo, visuotinumo ir panašūs principai jam liko svarbiais proto instrumentais. Didele, lemtinga oponento logikos klaida J. Mikelinskas laikė priežasčių nutylėjimą, jų sąmoningą ar nesąmoningą sukeitimą (painiojimą) su pasekmėmis. Sveiku protu ir logika tikrino visas svarstymų grandines. Jis puikiai suprato, koks nelengvas uždavinys apčiuopti ir įvardyti sąlygas, kurių visuma galėtų būti vadinama „priežastimi“ žmonių socialiniame gyvenime, bet negalėjo susitaikyti su tuo, kad neretai priežastimis iš viso nesidomima, pasitenkinama „neva faktų“ skelbimu, ir „kai kiekviena diena iškelia klausimą, į kurį dar reikės atsakyti: „Kodėl žmonės, anot mano, amžiną jam atilsį, tėvo, lengvai į viską įtiki“ (p. 125).

Naujoje knygoje dominuoja Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos „negerovių, kurios engia mus“, priežasčių aiškinimasis – aistringas, polemiškas, nuoširdus ir, dažniausia, skaudus. Tai pajunti, kai autorius prisimena 1940-uosius, pokarį, kai svarsto komunizmo prigimtį ir jo plėtotę Lietuvoje, „dekomunizavimą ir dekagėbizavimą“, emigraciją, lietuvių kalbos ateitį. Ypač skaudus, kai J. Mikelinskas atidžiai įsižiūri į nevienareikšmiškai vertinamą ir visiems, tiek žydams, tiek lietuviams, ne tik fizine, bet ir dvasine tragedija virtusį Holokausto fenomeną ir gilinasi į jo radimosi sąlygas. Paskyręs žydų naikinimo Lietuvoje ir pasaulyje analizei ne vienus metus, parašęs ne tik straipsnių ir studijų, bet išleidęs ir solidžios apimties knygą („Kada KODĖL taps TODĖL?“), rašytojas tiki priartėjęs prie pagrindinės Holokausto priežasties įžvalgų, su kuriomis, kaip įsitikino, daug kas nesutinka ir polemizuoja. Gal todėl ir šitoje knygoje, kurios pagrindiniu motyvu vadina „teisingumą“ (p. 8), jis vėl grįžta prie to paties klausimo. Kad Efraimas Zurofas ir kiti Holokausto tyrėjai neieško to fenomeno priežasčių, o demonstratyviai siūlo kalbėti tik apie „faktus“, autorius apgailestauja jau „Žodyje Skaitytojui“, o plačiau svarsto esė „Janusas ar šventa karvė? Arba Niurnbergo tribunolo grimasos“. Dėl nepakankamo dėmesio Holokausto priežasčių klausimui jis suremia ietis su Tomu Venclova, Egidijumi Aleksandravičiumi ir kitais. Manyčiau, kad, būdamas gyvas, autorius šiandien polemizuotų ir su Rūta Vanagaite, kurios knyga „Mūsiškiai“ irgi pirmiausia grindžiama „faktais“, o filosofinė jų analizė perkeliama ant skaitytojo galvos, kuri dažniausiai tam nėra pasirengusi.

Ar tai, ką pats autorius pavadina šios tragedijos ištakomis, iš tikrųjų yra gilesnis matymas? Mano akimis, taip, tačiau kiekvienas skaitytojas pats turi atsakyti į šį klausimą. Jis tik iškeltas, ir autoriaus pagrįstas savais tyrinėjimais ir apmąstymais. Likdamas nuoseklus, autorius vargu ar gali teigti, kad jo nurodoma „pagrindinė“ Holokausto priežastis negali būti dar papildoma, toliau aiškinama. Manyčiau, esami ir galimi J. Mikelinsko oponentai turėtų priimti šį jo metodą, antraip ginčas nieko neduoda: viena pusė negirdi kitos. Į knygos antraštę iškelta sąvoka „Niurnbergo sindromas“ leidžia autoriui svarstyti ne tik istorinį Holokausto, bet ir daugelį kitų, tiek istorinių, tiek šiandienių, jau Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos nelaimių – nesėkmes ekonomikos ir jos politinio valdymo strategijoje, socialinę atskirtį, masinę emigraciją ir pan.

„Niurnbergo sindromu“ J. Mikelinskas įvardija gana platų Antrojo pasaulinio karo ištakų (pradžios) ir jo eigos sąlygotą įvykių kompleksą. Hitlerio ir Stalino aukų, kolaboravimo su nacizmu ir sovietais priešpriešinimas, Ribentropo ir Molotovo pakto kaip karo pradžios ir esmės ignoravimas, Jaltos konferencijos ir Niurnbergo teismo lemtingas vaidmuo iškreipiant ir žlugdant tarptautinį teisingumą, autoriaus nuomone, duoda raktą gilioms ir gal net esminėms priežastims išsiaiškinti, o tada vertinti pasaulio galinguosius ir valstybes, jų piliečius, tautas. „Niurnbergo sindromas“ – Antrojo pasaulinio karo laimėtojų padiktuoti ar sutarti skirtingi tarptautinio teisingumo standartai, o jie net šiandien trukdo aiškintis to karo priežastis, vertinti jo padarinius, tarp jų – ir Holokaustą. Sunku, manyčiau, nuginčyti ir šitą, tiesa, gana bendrą, J. Mikelinsko poziciją. Tad ar ne keista, kai rašytojas dėl savo pastangų būdavo išvadinamas „antisemitu“? Jo humanistinė pozicija ir pagarba žydų tautai, nuoširdus ir gilus sielojimasis dėl tragiško Holokausto man niekada nekėlė abejonių. Iš tikrųjų, pasak jo, tik klausimo „Kodėl taip galėjo atsitikti“ gilus aiškinimasis, esmės ne kaip vieno, o daugybės veiksnių įvertinimas, tik kuo platesnis mąstomo reiškinio kontekstas duoda teisę žinoti. Ne vienam, o visiems.

Panašiai – ne apie pasekmes, o apie priežastis – autorius kalba visomis temomis ir nepamiršta trijų jam svarbių imperatyvų: teisingumo (visuomenės, valstybės, žmogaus gyvenimo pamato), socialumo (kaip laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės, lietuvių tautos kultūros, ypač literatūros, išlikimo) ir žmogiškumo (ryškiausiai išreikšto jau plačiau minėto Holokausto Lietuvoje ir kitur istorinėmis pamokomis). Gyvenimas visas temas ne tik jam siūlė, bet ir keitė jų apmąstymo galimybes, be abejonės, platino ir gilino jas naujais kontekstais. Tačiau, išlikdamas savimi, autorius, atrodo, ne(su)sižavėjo neoliberalios politikos, fragmentuotos filosofijos, postmodernios, ypač lietuvių, literatūros ženklais. Jam liko svarbūs, kaip minėjau, logiškas mąstymas, arba sveikas protas, klasikinė filosofija, „faktų“ analizė ir kritika, modernioji literatūra.

Trečiajame, pokalbių skyriuje, gausu prisiminimų, refleksijų. Jos ne vienam skaitytojui paryškina rašytojo portretą, arba papildo jau įsimintus, žinomus jo bruožus. Asmeniškai man palieka įspūdį autoriaus prisipažinimas, kad „mėgstamiausias“ jo paties kūrinys – jaunystėje parašytas ir tik Sąjūdžio metais išleistas romanas „Juodųjų eglių šalis“. Ir aš juo tebesidžiaugiu.

Recenzuojamą publicistikos knygą, kaip ir ankstyvesnes, vadinčiau autoriaus sąžinės balsu: nėra joje nė vienos eilutės, kuri būtų parašyta neatsakingai, be moralinio įsipareigojimo elgtis pagal pareigą, kaip ją supranti, be imperatyvo likti teisingam, pilietiškam, žmogiškam. Ji panaši į dienoraštį, nors nėra dienoraštis, nėra ir metraštis, nes kai kas iš vienų ar kitų metų tekstų paties autoriaus ar leidėjų liko neįdėta. Ji gal panaši į laiškus tautiečiams ar bendrapiliečiams, nors nėra laiškai. Panašiausia ji man į Lietuvos advokato kalbas, sakomas jos ateities teisme, advokatui tikint Temide, kuri išsivadavo iš Niurnbergo ir kitų, anot paties advokato, teisingumą ribojusių ar net klastojusių tarptautinių „tribunolų“ įtakos.

Baigiant recenziją, gal ir neverta sakyti, kad J. Mikelinsko knygą tinka skaityti atidžiai, pagalvojant ir pasiginčijant su autoriumi, nes jis pats mėgo taip skaityti. Neužsibūti vienoje vietoje. Paėjėti kartu su autoriumi. Parungtyniauti minčių apie Lietuvą ir emocijų dėl jos takuose. Kas žino, kada vėl pasitaikys panaši proga – pabūti su nauja J. Mikelinsko knyga. Vilties, be abejonės, lieka.

Pernai Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka Pasvalyje priglaudė rašytojo J. Mikelinsko biblioteką ir jo archyvą. Ačiū rašytojo sūnui, kurio valia pasvaliečiai turi biblioteką bibliotekoje, ačiū ją įsteigusiems dviejų žymių mūsų rašytojų kraštiečiams. Jau rūpestingai atliktas pradinis fondo sisteminimo darbas. Iš pirmo žvilgsnio, tai – didelis, turtingas fondas, jame ir rankraščiai, ir laiškai, ir užrašai. Jis laukia ne tik skaitytojų, bet ir tyrėjų, ir leidėjų. Recenzentas tikriausiai ne viską žino: gal nauja autentiškos Jono Mikelinsko publicistikos (dienoraščių, užrašų etc.) knyga jau pakelyje pas skaitytojus? Tereikia palaukti. Tad laukime.


1 Nepriklausomoje Lietuvoje išleistos J. Mikelinsko eseistikos ir publicistikos knygos: „Kelionė į Delfus“ (1994), „Ave, libertas!..“ (2001), „Žmogus ir jo legenda“ (2002), „Kada Kodėl taps Todėl?“ (2004), „Kodėl yra taip, kaip yra?“ (2006), „Niurnbergo šešėlyje“ (2009).

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5-6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną. Amplifikacija

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…

Vytautas Martinkus. Keli žodžiai jaunojo Icchoko Mero portretui

2004 m. Nr. 12 / Ryžtuosi ne visai įprastai įžvalgai. Icchokui Merui – septyniasdešimt, tačiau regiu jį kur kas jaunesnį. Ir tai – ne jubiliejinio pasveikinimo ar tosto retorika. Atidėjęs į šalį literatūrologines I. Mero kūrybos interpretacijas…