literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7

POEZIJOS PAVASARIS 2017. – Sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Donata Mitaitė; Marija Mažulienė, Vytas Dekšnys (užsienio svečiai). Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p.

Recenziją apie „Poezijos pavasario“ almanachą pradėjau rašyti prieš metus, kai suintrigavo 2016-ųjų almanacho vienos iš sudarytojų, Giedrės Kazlauskaitės, viešas prisipažinimas apie susimuliuotą autorių ir tekstą („Šiaurės Atėnai“, 2016 06 03). Pernykščio almanacho eilėraščių įveikiau apie trečdalį, toliau skaityti pritrūko kantrybės, nes vis neapleido jausmas, kad skaitau to paties autoriaus tekstus, nors rikiavosi jau niolikta pavardė. Lengvai galėtume pavardes sukeisti vietomis – skaitytojas nuo to nenukentėtų.

Užtat šiemetinis almanachas tokią „klaidą“ pataisė nuobodžius tekstus paįvairindamas, pertraukdamas „Poezijos pavasario“ anketa, kuri kartais PP almanachuose pasirodo. Klausimai visiems tie patys, be galo banalūs, standartiniai („<…> kokią vietą Jūsų gyvenime užima poezija? Ką iš lietuvių ir užsienio poetų įvardintumėte kaip Jums asmeniškai būtinus?“), su madingu literatūrologiniu žargonu („Koks jums atrodo šiandieninės poezijos problemų laukas <…>? Ar galite išskirti Jums įsimintiniausių pastarųjų kelerių metų poezijos rinkinius?“). Visas įdomumas, kad šie klausimai užduodami prozininkams (!), ir visa laimė, kad respondentai kūrybingi, o jų atsakymai šmaikštūs ir provokatyvūs. Pasak Giedros Radvilavičiūtės, šiais laikais poezija nėra būtina, būtinas tik išmanusis telefonas (p. 76). Agnė Žagrakalytė į antrąjį klausimų „bloką“ atsako lakoniškai ir protestuodama: „Ne. Negaliu nei išvardinti, nei išskirti. Nenoriu.“ Andrius Jakučiūnas rašo, kad nėra problemų lauko, nes „mes nesugebame suformuluoti problemų (ir automatiškai negalime rasti sprendimo, nes nežinome, ko norime)“ (p. 31).

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie šios anketos klausimų sumanymą – ar autorės žinojo, ko nori? Gal, anot respondentės Audronės Urbonaitės, demaskuoti prozininkus, kad jie neskaito poezijos? Bet tai juk anoks „tyrimas“, poetai savo kolegas taip pat vangiai (ne)skaito. Pasak A. Urbonaitės, „prileidau į kelnes, kai buvau paprašyta pasisakyti apie poeziją, parašytą per porą metų. Poetų šiek tiek bijau dėl tų amžinųjų gamtos motyvų – šakų mirgėjimų, upių tėkmių, kuriose reikia ieškoti egzistencinės potekstės, o aš regiu tik nuolat demonstruojamą susiliejimą su gamta, kuris man neįdomus, visai neveikia ir net sukelia susierzinimą. Žemės motinos liga poezijoje gąsdina labiau negu tikras riebus šūdvabalis ant sumuštinio“ (p. 40). Atsakymas, žinoma, žavus, bet ar jis labai derinasi prie poezijos, t. y. ar nepagadina gurmaniško jautrių sielų apetito? Matyt, sudarytojos net nesusimąstė, kad kai kurie respondentai iš tokių klausimų atvirai pasišaipė. Kita vertus, iš pokalbio apie almanachą (Lietuvos radijo laidoje „Literatūros akiračiai“, 2017 06 04) susidaro įspūdis, kad jaunoji sudarytojų (beje, literatūrologių) karta į visą „Poezijos pavasario“ šventę žvelgia šiek tiek atsainiai ir su ironija.

Tokią mąstymo bejėgystę būtų galima pateisinti nebent laiko stoka, tačiau kai almanacho sudarytojų solidus būrys (tarp sudarytojų kone visas šiandieninis literatūros kritikos elitas: Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Donata Mitaitė; užsieniečių kūrybą atrinko Marija Mažulienė ir Vytas Dekšnys, kompaktinę plokštelę parengė Regina Germanavičiūtė, knygą apipavidalino Tomas S. Butkus), norisi tikėtis ir aukštesnės kokybės leidinio. Gaila, kad šis elitas nepateikė nė vienos originalesnės minties ar idėjos. Žinoma, nuo 1965 m. leidžiamas almanachas yra tradicinis, nors keliskart keitęs išorinę formą, pastaruoju metu pasipildęs kompaktine plokštele (tiesa, tai jau, galima sakyti, atgyvenęs reikalas, t. y. formatas), bet išlaikantis savo vidinę struktūrą, kuri vis dėlto nėra neišardoma ir gali būti deseminuojama, nes ir tradicinės formos pavidalu galima pateikti ką nors netikėto, patrauklaus, kad almanachas nebūtų vien tik šventa relikvija, užpildanti tuštumą. Anketoje A. Jakučiūnas prisipažįsta: 2016-ųjų almanachas net neišvilktas iš polietileno pakuotės, „blizgantis ir poetiškas“ stovi lentynoje: „Matyt, niekad jo ir nepraplėšiu – bijosiu „sugadinti“ jo įprastą būvį“ (p. 30).

Almanacho turinys galėtų būti toks, kad priverstų jį sklaidyti ne tik autorius, bet ir kitus skaitytojus, kritikus – keltų literatūrines diskusijas. Juk tai visų metų poezijos kronika, literatūrinis įvykis. Knyga galėtų būti teminė ar bent sietis su kasmet per „Poezijos pavasarį“ rengiama poetų ir kritikų konferencija. Be to, kur poetų nuotraukos, iliustracijos, kurių būta, tarkim, pasklaidžius dvidešimties metų senumo almanachus? Popierius buvo plonesnis ir prastesnis, bet užtat yra į ką pažiūrėti. Vizualiosios informacijos laikais trūksta vizualumo ar naujausiomis technologijomis kuriamų nuorodų. Knygą apipavidalino T. S. Butkus, paprastai pasižymintis netradiciniais sprendimais. Trečiasis iš eilės jo apipavidalintas almanachas subtilus, nors ciklinės stichijų temos (šio almanacho viršelis, panašu, skirtas vandens stichijai) yra pabodusios, keliaujančios iš vienų festivalių į kitus. Jau galima numanyti, kokia tema (ketvirtasis elementas) vyraus kitų metų almanacho viršelyje.

Poezijos tekstų atranką riboja pasirinkti kriterijai – jau ne pirmas almanachas (vadinamasis „jonyninis“ laikotarpis), kai tekstai atrenkami tik iš per praeitus metus išėjusios literatūrinės spaudos. Tokia atranka iš dalies sveikintina, almanachas įgyja kronikos pobūdį, tik iki visiško šios idėjos išpildymo dar trūktų autorių ir jų tekstų iš per metus pasirodžiusių poezijos knygų, nes rizikuojama, kad solidūs autoriai į almanachą nepateks. Nepateks ir visi tie, kurie per metus nepublikavo spaudoje nė vieno teksto, nors galbūt intensyviai rašė „į stalčių“ ir atėjus „Poezijos pavasariui“ norėtų pasigirti savo laimėjimais. Be abejo, sudarytojos pasiguostų, kad tai per daug laiko sąnaudų ir energijos atimantis „projektas“. Tačiau reikia prisiminti, kad būta atvejų, kai almanachus sudarinėjo ne tik visa „redakcinė komisija“, bet ir vienas vienintelis autorius.

Stebuklas, kad į 2017-ųjų almanachą pateko Donaldas Kajokas, kurio vos vienas tekstas buvo įdėtas „Literatūroje ir mene“ (galima tik hipotetiškai spėti, ar ne dėl to į „Literatūrą ir meną“ ir prikalbintas, kad būtų kuo papuošti almanachą?). Suskliaudžiant „Poezijos pavasario“, kaip „sovietinio projekto“, konstruktą, reiktų pasakyti, kad PP almanachas nuo pat 1965-ųjų žymėjo tam tikrą kokybę ir garbę būti įtrauktam. O kuo, tarkim, nusipelnė negirdėta Agnė Alijauskaitė, kurios niekuo neišskirtinis eilėraštis puikuojasi pačioje leidinio pradžioje? Ar ji „Poezijos pavasario“ almanacho debiutantė? Kodėl nepateikta jokios informacijos? (Reikia padėkoti, kad bent apie užsieniečius parašyta keletas biografinių sakinių.) Bet, pasirodo, logikos yra – eilėraščių autoriai sudėlioti pagal vardų (!) abėcėlę, tad nereikia sukti galvos, kas su kuo (ne)dera. Vis dėlto ir šioji mintis nėra originali, nes taip buvo sudėliota ir praeitų metų knyga. Gal vertėtų kitą almanachą paskelbti be autorių, sumaišyti posmus ir eilutes vietomis (kaip pavyzdį žr. G. Radvilavičiūtės dėlionę p. 79)?

Klausimų dėl šio almanacho sudarymo kyla nemažai. Pavyzdžiui, kodėl Almio Grybausko 70-mečio proga nėra nė vieno jo eilėraščio (veikiausiai todėl, kad nebuvo publikuota spaudoje), bet įdėta A. Grybausko versto čekų poeto Vladimíro Holano iš 7–8 dešimtmečio rinkinių net dešimt eilėraščių, kurie nei aktualūs, nei įdomūs. Kodėl įtrauktas painus citatų kratinys – Rimos Kasperionytės rašinėlis-impresija apie Arvydą Ambrasą, keistokai lyginamą su rašinėlio autorės mokiniu (?). Bent jau būtų pristatytas kaip D. Mitaitės biografiniame tekste apie Eugenijų Matuzevičių ar lakoniškai aprašytas kaip E. Banytės apie Kazį Bradūną ar V. Cibarauskės apie Liūnę Sutemą. Beje, iš visų jubiliejams skirtų straipsnių solidžiausiai atrodo E. Banytės – taiklus, gilus ir esmingas, be nuokrypių į mokyklinį amžių (pavyzdžiui, Kęstutis Nastopka, rašydamas apie Juditą Vaičiūnaitę, pirmiausia perpasakoja, ką jis rašęs apie ją „mokykliniuose“ rašinėliuose).

„Poezijos pavasario“ almanachas yra ta vieta, kur galima pamatyti visą šiandieninės poezijos įvairovę, pagal skonį atsirinkti labiausiai patinkančius autorius, kurių rinkinius norėtųsi skaityti. Almanache aiškiai atsiskleidžia rašymo perspektyva: stiliai, temos, keliaujantys įvaizdžiai, mokyklos, jaunesniosios ir vyresniosios kartos perskyra, moterų ir vyrų poezija. Ir vis dėlto nieko pribloškiančio, priverčiančio suklusti. Esama tekstų, kurie parašyti lyg vieno autoriaus, sakytume, vieno įkvėpėjo. Nuo Jono Aisčio laikų vis toks pat, tik kitomis formomis, o tiksliau – beformis draskymasis mušantis į krūtinę: „pagaląskit, žvaigždės, man kumštį, / riebią kiaulę – pilnatį – skersiu / pasipils jos kraujas / baltas šventas lietus / ant galvos“ (Dainius Gintalas, p. 50); „laikas kautis, tikrovė šaknim kaklą raizgo, o vėzdu / šluoja kraujo būrius, kol į kaukolės kalną dar kopia“ (Ernestas Noreika, p. 63); „o aš esu gyvas kaip visad, nors / sumautai daužtas“ (Vytautas Stankus, p. 202). Vienas iš anketos respondentų, Tomas Vaiseta, net pateikė sąrašą temų, kuriomis jau reiktų liautis rašyti: „a) sniegas, b) tėvas, c) kiaulės skerdimas, d) vaikystės kaimynai, e) kačių ir kitų (pusiau) naminių gyvūnų chuliganiškas žalojimas“ (p. 173). Sąrašą dar galima pratęsti.

Iš visų anketoje pasisakiusių autorių labiausiai diskusijai provokuoja – ginčytis ir prieštarauti – apokaliptiniai G. Radvilavičiūtės teiginiai: „kokybės kriterijai literatūroje nebeegzistuoja“; meditatyvinė poezija išnyks, o išliks žaidybinė, „sąmojingai paradoksali“, repuojanti, hipsteriška, lengva, „be įžvalgų suvokimo naštos“; „talentingas rašytojas bus per sunkus skaitytojams suvokti“ (p. 77). Pirmiausia kyla klausimas, ar pati autorė tiki tuo, ką parašė, nes jeigu jau popierinės knygos nenyksta, tai poezija juolab neišnyks, ir jos ateities formos nebus tik žaidybinės. Be to, svaigstantis žaidybiškumas kūrybai nėra blogai, tik kad jo šiame almanache beveik nėra, yra tik prastų, netalentingai parašytų tekstų. Nesutikčiau ir su tokia mintimi, kad „sudėtinga poezijos kalba kalbantys poetai bus vis labiau panašūs į autistus“. Sakyčiau, jie jau dabar yra „panašūs į autistus“, nes vyresnioji karta jų neperpranta. Belieka tikėtis, kad užaugs nauja skaitytojų karta, kuri gebės suprasti ir rašyti sudėtinga poezijos kalba – kibernetine kalba, hiperkalba. „Įžvalgų našta“ tikrai nėra būtina, tiesiog reikia absoliutaus poetinės kalbos jausmo, tuomet ir žaidybinė, ir repuojanti, ir sąmojingai paradoksali, ir meditatyvinė poezija bus aukštos meninės kokybės. Dabar gi, pacituojant Aivaro Veiknio eilėraščio eilutę, „visi ir viskas – vien tik pigi klastotė“. Žinoma, ne visi ir ne viskas, nes visuomet yra išimčių, yra gerų tekstų, nuo kurių taip lengvai pavardės nenubrauksi. Nevardysiu čia jų, autoriai patys žino savo vertę.

Reikia tarti ačiū sudarytojoms(ams), kad almanachas yra, kad yra tradicinis, kad neperteklinis, nors kai kurių tekstų galėtų ir nebūti, net jeigu jų autoriai ir turi sukaupę šiokį tokį, anot V. Cibarauskės, „simbolinį kapitalą“. Bet reikia pasidžiaugti tuo, ką turime, palinkėti, kad almanachas neišnyktų, kad prasiplėstų atrankos kriterijai, kad sudarytojai į skaitytoją žvelgtų šiandienos akimis, kad į savo komandą įtrauktų kalbos redaktorių (keista, kad tokiame leidinyje, kurį remia Kultūros taryba, susiformavo įprotis nenurodyti redaktoriaus – nepadėtų kablelių ar kablelių ne vietoje tikrai yra).

Pabaigai pacituosiu Marytę Kontrimaitę, nes cituoti norisi tik mirusiuosius: „bet žinau / vieną dieną / atkelsiu dangų dangtį pečiais / ir žiūrėsiu žiūrėsiu / akimis pilnomis dangaus / per amžių amžius“ (p. 144).

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.

Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!) (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004

2004 m. Nr. 11 / Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.