Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu
2017 m. Nr. 7
Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“ 2016 m. rugpjūčio 19–21 d., šešiose stacijose: Piliakalnis, Senoji klebonija, Juliaus Janonio paminklas, Senosios žydų kapinės, Astravo tiltas, Tiškevičių rūmai Astrave.
Kaip pabėgti nuo praeities?
Ar galime prisiminti tai, ko niekada nesame patyrę, kas nutiko iki mūsų gimimo, ar net tada, kai jau esame gimę, bet mūsų sąmonė dar nepajėgi suvokti to, kas vyksta aplinkui? Tokį prisiminimo judesį paprastai bando daryti istorikai; remiantis istorijos šaltiniais rekonstruoti kitų žmonių patirtį. Istorija – tai ne mano praeitis, sako Arvydas Šliogeris. Patyrimas yra jusliškas. O istorija reikalauja peržengti asmeninę juslinę patirtį. Žodelis „buvo“ visiškai supainioja tikrąją fenomenologinę situaciją. Vadinamieji istorijos įvykiai neturi jokio tikroviško atitikmens1.
Bet prie istorijos galima bandyti artėti kiek iš kitos – ne iš fenomenologinės, o iš hermeneutinės naratyvistinės perspektyvos: ne siekiant rekonstruoti patirtį pačią savaime, o bandant ją įpinti į mūsų asmens tapatumą apgaubiantį pasakojimą. Kaip pažymi Alasdaire’as MacIntyre’as, į klausimą „kas aš esu?“ ar „kokia yra mano gyvenimo prasmė?“ tegaliu atsakyti sukurdamas pasakojimą. Mes kuriame pasakojimus, kad pagrįstume savo asmens tapatumą, įpindami ne tik savo pačių gyvenimo įvykius, bet ir savo šeimos, savo bendruomenės naratyvus ir mitus2. Gal tik roko žvaigždė Jimmas Morrisonas būtų nesutikęs su A. MacIntyre’u, sakydamas, kad mes esame tai, ką iš savęs padarome nutraukdami visus ryšius su praeitimi. Kai J. Morrisonas parašė tėvui laišką klausdamas, ką šis manąs, jei jis pasirinktų dainininko ir muzikanto karjerą, tėvas, nuoširdžiai užklaustas, atsakė irgi nuoširdžiai: jis manąs, kad Jimmas tam neturi gabumų. J. Morrisonas to jam niekada neatleido ir žurnalistams paprastai sakydavo, kad jo tėvai yra mirę, nors šie buvo dar gyvi3. Ir po jo ankstyvos mirties Paryžiuje antkapyje graikiškai jie užrašė: „Ištikimas savo paties demonams (KATA TON DAIMONA EAYTOX)“4.
Piliakalnis
J. Morrisonas gal gyveno kiek per trumpai. Metams bėgant demonų balsas ima silpnėti. Ir todėl, kai atvyksti į gimtąjį miestą, pati sau jau nebeatrodai tokia visa save sukūrusi. Pradedi suvokti, kad tas protėvių balsas, kurį visą sąmoningą gyvenimą stengeisi ištrinti iš atminties ir negirdėti, ima belstis į smegenis. Pasiduodi ir įsileidi. Štai stoviu Biržų piliakalnyje, kur kadaise vaikščiojo Radvilos. Tie, kurie kovojo su katalikybe ir stengėsi Lietuvą padaryti protestantiška šalimi, bet jiems nepavyko. Mikalojus Radvila Rudasis, Kristupas I Radvila Perkūnas (tas, kuris pradėjo 1589 m. Biržų pilies statybas), Kristupas II Radvila, Jonušas II Radvila ir kiti Biržų ir Dubingių kunigaikščiai. Radvilų nemačiau. Nei Biržų ir Dubingių, nei Nesvyžiaus ir Olykos5. Bet matau, kad tas piliakalnis, kuriame stoviu dabar, jau ne tas, kuris buvo mano piliakalnis. Piliakalnis iš mano vaikystės. Čia buvo pilies griuvėsiai. Landžiodavome po juos. Neaišku, ko ten ieškojome. Viską, ko gero, jau buvo susirinkęs Tiškevičius Jonas, archeologas. 1884 metais kasinėdamas, kaip liudija 1932 metais rašęs Petras Biržys, surado keturias sidabrines arklių žąslas, daug surūdijusių šovinių, daug brangių sidabrinių statulėlių. Kasinėjo darbininkai, prižiūrėjo grafas, ką suradęs veždavosi iš pradžių į Astravą, vėliau – į Paryžių. Buvo rasti marmuriniai laiptai ir žibančios tarsi geležies durys. Kol vieną dieną neapsikentę biržiečiai, bijodami, kad nesugriūtų pilies liekanos, atėjo ir grafui pasakė: „Ši pilis priklauso mums. Biržų miestui“6.
Taip jie išsaugojo mums griuvėsius, ypač gražus buvo stebuklingai išlikęs kairysis, pietrytinis griuvėsių kampas, kur mes tikėjome esant kažką užmūrytą, gal net stabmeldžio žynio patarimu, – iš bažnyčios ėjusią jaunavedžių porą. Tuo metu, kai buvau maža, šalį valdė Nikita Chruščiovas. Piliakalnyje vykdavo motokroso varžybos, dabar iškeltos į Pačeriaukštę. Labai tikdavo: motociklai įsibėgėdavo ir užlėkdavo piliakalnio viršun lyg niekur nieko griausmingai riaumodami. Civilizacija. Generalinis sekretorius viešai patikino griuvėsių nejudinsiąs. „Mes neatstatinėsime feodalų pilių“, – pažadėjo. Bet netesėjo. Neišsilaikė poste. Atėjo kiti laikai – brandus Leonido Brežnevo socializmas, kuris ėmė toleruoti net feodalų pilis, ir, kiek paklajojusi po pasaulio platybes, po visokius oksfordus, kembridžus, atvykusi savo vaikystės griuvėsių ir piliakalnio neberadau. 1978–1986 metais pilis atstatyta pagal architekto Evaldo Purlio projektą. Vietoje griuvėsių – prašmatni pilis. Vietoje XIX–XX amžių sandūroje užveisto rožių sodo, kur apie Jonušo Radvilos biustą suko ratus atėję pasivaikščioti biržiečiai ir mes lėkdavome žaisti po pamokų, – amerikietiška pievelė. Nei suoliuko, nei gėlelės. Priėjimo iš piliakalnio prie ežero nebėra. Sako, autentika. Tik nelabai aišku, kaip tie mano protėviai, sunkiai gynę pilį nuo įkyruolių švedų, spėdavę dar ir veją prižiūrėti. Jei jau autentika, tai čia turėtų klestėti usnys. Taip atrodo. Nors tikrai nežinau. Trūksta tos istorinės sąmonės. Sunku prasibrauti pro laiką. Bet tikrai žinau, kad piliakalnis buvo mylima biržiečių poilsio vieta jau tarpukaryje. Čia buvo lauko teniso kortai. Juos įkūręs Biržuose gyvenęs notaras ir poetas Pranas Lembertas. Mama pasakojo, kad ji vaikystėje eidavusi žiūrėti, kaip žaidžiamas lauko tenisas, vežiodavo mažuosius broliukus, žydėjo gėlės, buvo kur atsisėsti. Piliakalnyje vykdavo šokiai. Jai kokie septyneri. Užeina pas giminaičių porą. Eina kartu į šokius. Žmona šoka, o jie su vyru sėdi ir žiūri. Linksma. Šokių salė tarnavo ir kitiems reikalams. 1941-ieji. Rugpjūtis. Astrave girdėti šūviai. Mama atėjusi į piliakalnį. Mato, kaip pro praviras šokių salės duris vyrai miestelėnams kažką mėto. Glėbiais. Žmonės stovi į viršų iškėlę rankas. Tarsi laukdami dangaus manos. Mato ir klasės draugę. Vėliau į šokius ši ateidavo pasipuošusi šilkinėmis suknelėmis.
Mano atmintyje teniso kortų jau nebebuvo. Tačiau Jonušo Radvilos biustas dar vis stovėjo pačiame piliakalnio vidury, taip pat klestėjo dekoratyviniai krūmai, rožės. Čia gyveno tokie Čiudarai. Jų šeimos rūpestis – prižiūrėti rožes. Vienas iš jaunesniųjų mamos brolių su jais draugauja. Užsibūna. Galbūt linksminasi. Kartais negrįžta. Einame į piliakalnį jo ieškoti. Linksmybės Radvilų pilyje yra istoriškai susiklosčiusios. Kai Boguslavas Radvila, paskutinysis iš Biržų ir Dubingių Radvilų, po 1625 metų sugriovimo galiausiai baigė atstatyti Biržų pilį, ji buvusi prašmatni ir ištaiginga, užėmusi trylikos hektarų plotą. Rūmus puošė bene tūkstantis įvairių skulptūrų, paveikslų. Kristina Sabaliaus-kaitė romane „Silva rerum II“ aprašo, kaip linksminosi Abiejų Tautų Respublikos valdovas, Saksonijos kurfiurstas, Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas II ir Rusijos caras Petras I 1701 metų vasario 26 dieną susitikę Biržų pilyje pasirašyti prieš švedus nukreiptos sutarties. Visas dienas „jie linksminosi be sąžinės graužaties, laužydami Dievo įsakymus, tarsi romėnai pagonys varžydamiesi, kuris kurį pranoks prakilnumu, išlaidumu, ištvirkimu ir nuodėmių įmantrumu, iki kol atėjo kovas, ir tada, pagaliau, šiek tiek išsiblaivę, abu vadovai, karalius ir ciesorius, prisiminė, ko čia atvykę, ir pasirašė sudarą judviejų sąjungą prieš švedus, atsiglėbesčiavo, atsibučiavo į skruostus ir, kankinami baisių pagirių, išvyko su svitom savais keliais, palikę šviesiausiąjį Karolį Stanislovą Radvilą, Biržų miestą ir apylinkes skaičiuoti abejotiną pelną ir nebejuokingus pilies nuostolius“7. Pasak vietinės Biržų legendos, Karolis Stanislovas Radvila Petrui I padovanojęs Leonardo da Vincio paveikslą „Madonna Litta“, kabantį šiuo metu Ermitaže. O po penkių mėnesių švedai tykiai užėmė pilį. Rusai dar du sykius ją iš švedų atėmė, kol galiausiai švedų generolas Liudvikas Adomas Levenhauptas 1704 m. – praėjus trejiems metams po Saksų karaliaus ir Petro I šėlionių – ją galutinai susprogdino. Pilies tradicijon įsirėžtų forumo „Šiaurės vasara“ Kęstučio Navako vinilinių diskotekų linksmybės, tik bėda, kad tie, kurie prijaučia literatūrai, regis, negali konkuruoti su pasaulio valdovais nei išlaidumu, nei ištvirkimu, nei nuodėmių įmantrumu. Audringi pirmojo forumo laikai, kai linksmybėms raminti teko kviesti policiją, jau praėjo.
Senoji klebonija
Einant nuo piliakalnio miesto link ir čia pat pasukus už kairiojo kampo, stovi toks nedidelis, bet elegantiškas mūrinis namas. Buvusi klebonija. Esu buvusi sykį – kas vyko, nebeprisimenu. Mama sako, kad čia ji mane gimdė. Gruodžio mėnesį. Buvo šalta. Naktimis nekūrendavo. Ji bijojusi, kad gimsiu naktį, sušalsiu, todėl stengėsi ištempti iki ryto, kol kas ateis. Pavyko. Gimiau ryte ir išgyvenau. Pirmoji sėkmė. Jaučiuosi tarsi Jacko Londono personažas. Pasakoju šią istoriją Ingridai Korsakaitei, Jurgos Ivanauskaitės mamai, kai mes atvykstame į Biržus pristatyti knygos apie ją. „Aš irgi šitame name gimiau, tik 1938 metais“, – sako Ingrida, nors ji irgi to fakto neprisimena. Mat kaip, pasirodo, gimdymo namai vietoj klebonijos – tai ne tarybinis išradimas. Dabar namas grąžintas bažnyčiai. Paverstas senelių prieglauda. Jei Biržų parapija priimtų mane gyventi atgal, gal čia nutiktų ir mirti. Tie, kurie forumo „Šiaurės vasara“ organizatorių paraginti virė ir atsivežė uogienės, norėjo įnešti savo indėlį į šios prieglaudos suklestėjimą ir gerbūvį, ketino padovanoti senukams lėšas už parduotąsias uogienes. Bet išėjo kitaip – piliakalnio bibliotekai nupirko knygų. Įtariu, kad senukai ne visas jas skaitys.
Juliaus Janonio paminklas
Priešai kleboniją – aikštė, kurioje aukštai aukštai ant postamento pritūpęs, tarsi rengtųsi šuoliui, rymo garsiausias Lietuvos savižudis8. Paminklas Juliui Janoniui, nors ilsisi jis Sankt Peterburge, sukurtas kito garsaus biržiečio skulptoriaus Konstantino Bogdano, poetas, kaip jau rašiau, „pasitinka atvykstančius ir išlydi išvykstančius“, nes šalia ir autobusų stotis. Taigi jis rymo, o mitas apie jo išskirtinį revoliucingumą blanksta. Tai, pasirodo, buvęs labai tylus, uždaras, religingas, neabejotinai talentingas jaunuolis. Pažinojusieji nieko revoliucingo jame nepastebėję, tik jautrią, užjaučiančią širdį. Netoliese paminklo, kur tarsi žvakės liepsna ant ilgo koto plaikstosi vėjyje jaunojo poeto siluetas, kadaise stovėjo liuteronų bažnyčia. Pirmą sykį Biržų liuteronų, kaip ir evangelikų reformatų, bažnyčia naikinta 1741 metais, pradėjus valdyti Nesvyžiaus Radviloms, kurie, atrodo, buvo labiau linkę į katalikybę. Bet irgi ne savo noru. Į Lietuvą nesvyžiškis Mikalojus Radvila Juodasis atvežė reformaciją, o po jo mirties jėzuitai pagavo į savo nagus jo vaikus ir visus atvertė į katalikybę. Jo sūnus Našlaitėlis tėvo išleistą Brastos Bibliją viešai degino, kitas sūnus – net kardinolu patapo. Jėzuitai vis dėlto buvo stipri jėga… O Biržų ir Dubingių Radvilos globojo reformaciją ir visus alternatyvius tikėjimus. Netgi karaimai, kurie ilsisi senosiose Biržų žydų kapinėse, pasirodo, yra daug „tikresni“ karaimai už Trakų karaimus, atvykusius į Lietuvą iš Krymo. Biržiečiai karaimai – atskilusi judėjų tikėjimo pakraipa – atvyko Radvilų globon tiesiogiai. Liuteronų bažnyčia po sunaikinimo vėliau atstatyta. Pamaldos vyko latviškai, vokiškai. Liudija mano mama – ji kartais vaikystėje ten užsukdavo. Per Antrąjį pasaulinį karą sugriauta ir 1961-aisiais tarybų valdžios galutinai sunaikinta. Visi yra girdėję Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, Joną Bretkūną, Liudviką Rėzą ir kitus liuteronų veikėjus, kurie padarė lemiamos įtakos lietuvių kalbos ir kultūros formavimuisi. Tarybiniams valdininkams tai buvo nė motais. Šiuo metu evangelikai liuteronai turi maldos namus Kilučių gatvėje. Jie norėtų grįžti į savo istorinę vietą. Bet kur tada dėsis J. Janonis?
Toks įspūdis, kad Sigitas Geda prieš gyvenimo pabaigą buvo apsilankęs Biržuose, nes eilėraštis „Atsiprašymas – mirštančio“, skirtas J. Janoniui, atsidūrė po mirties publikuotame eilėraščių rinkinyje „Pavasario keleivis“ (2009), poskyryje „Priraišelioti vieversiai“. S. Geda pacituoja Eugenijos Tautkaitės atsiminimus, kuri, 1917-aisiais nuvažiavusi į Carskoje Selo susitarti dėl poeto laidotuvių, aprašė įspūdžius: „Dar nenuplautas nuo suodžių veidas buvo ramus. Akių blakstienos užmerktos. Lūpos sučiauptos. Veido išraiškoje nesimatė nei skausmo, nei didelės tragiškos mirties baimės. Tik žaizda ant didelės jo kaktos ir vos besilaikanti prie kūno galva rodė tragišką mirtį.“ Regis, S. Geda žavisi jaunučiu poetu. Rašo: „Tu buvai jaunutis, garbanotas, / iš plaukų – sakytum šiaurės liūtas, / tu buvai – vaikigalis poetas, / pernelyg revoliucingas.“ S. Geda apgailestauja dėl J. Janonio mirties kažkaip tėviškai, abejoja jo revoliucingumu: „Būtum. Dievažin, kas būtų / iš tavęs išėję: / žvaigždės, Baudelaire’as, / patriotiškų eilių rašėjas / bei skelbėjas?“ Už ką S. Geda atsiprašo J. Janonio? „Nes žinau, tik tu ištart galėjai, – / jaunas vaikis, nemirtingas liūtas, – kaip romėnas šiaurėje / po visko: /AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT!“9 Poetas atsiprašo poeto tik dėl jiems abiem suprantamų priežasčių. Pašaliniai lieka nesupratę.
Kodėl J. Janonis S. Gedai asocijuojasi su liūtu? Gal buvo apsilankęs Astrave? Įtarimą, kad S. Geda stovi J. Janonio aikštėje ir staiga pasisuka ežero link, didina ir šalia atsidūręs kitas eilėraštis „Bambizų mėnulis (iš vienos vasaros sapnininko)“. Man atrodo, kas yra bambizas, žino tik biržiečiai. Evangelikus reformatus tie, kurie neva yra katalikai, čia vadina bambizais. Mama sako, kad dėl varpo. Kad tai jų varpas taip skambėjęs: „Bam…“, „Bizzz…“ Buvo įskilęs. Vežant. Tos raudonosios evangelikų reformatų bažnyčios prisiglaudusios prie Širvėnos ežero. Ta, kuri balta, – tai Šv. Jono Krikštytojo, ji – katalikų, XIX amžiaus viduryje pastatyta Jono Tiškevičiaus rūpesčiu. Architektas – Tomas Tišeckis, kuris suprojektavo ir Astravo dvarą. Taip ir suprask: Tiškevičiai katalikai, o Radvilos protestantai. Pastarieji protegavo visokio pobūdžio protestantizmą (kalvinizmą, liuteronybę, evangelikus reformatus). Pirmieji Radvilos, Deimanto Karvelio liudijimu, net nugriovę kažkokią katalikišką bažnyčią ir jos vietoje įsteigę kalvinistinę10. Katalikybė į Biržus ėmė smelktis tik XVIII amžiaus pradžioje, tik kai išmirė ši kieta dinastija ir valdymą perėmė tie „laidokai“ Nesvyžiaus Radvilos. Eustachijaus Tiškevičiaus liudijimu, „klebono kunigo Rubavičiaus laikais, perėmus Biržų valdas Nesvyžiaus Radviloms, Biržų katalikų parapija turėjo 1895 tikinčiuosius“. Bet takoskyra tarp katalikų ir protestantų Biržų krašte likusi iki šiol. Rašytojos J. Ivanauskaitės ir semiotiko Kęstučio Nastopkos bendri protėviai buvo evangelikai reformatai. Jų proprosenelis vokietis Martynas Cumpftas Nemunėlio Radviliškyje įkūrė evangelikų reformatų bažnyčią. Ten ir palaidotas. Šalia sūnus Adomas Cumpftas, kuris irgi buvo kunigu ir mirė toje bažnyčioje, 1911-aisiais, pamaldų metu. Kiti J. Ivanauskaitės ir K. Nastopkos proseneliai ir seneliai Elena ir Petras Nastopkos ilsisi Rinkuškių reformatų kapinėse Biržuose.
Mano močiutė jaunystėje buvo pamilusi reformatą. Tėvai nesutiko už jo išleisti, todėl ji ištekėjo už mano senelio. Taip ši katalikų ir reformatų nesantaika padėjo ir man prasibrauti į šį pasaulį. Panašiai nutinka ir Mikalinai iš Agnės Žagrakalytės romano „Eigulio duktė: byla 117“: „Bet ji gerai žinojo, kad už Variakojuko motina jos neleis. Ir jai pačiai nelabai norėjosi eiti už reformato: jaunikio tėvai būtų norėję šliūbo reformatų bažnyčioj, jos tėvai – katalikų, iš pat pradžių būtų kilę nesutarimų.“ Kai J. Ivanauskaitės močiutė Halina Nastopkaitė teka už kairuolio Kosto Korsako, jaunikio motina, prisiekusi katalikė, atsisako vykti į vestuves iš Pakruojo rajono kažkur „į pasvietį“, bet pats jaunikis nepasididžiuoja ir santuokos sakramentą sutvirtina Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje… Mano močiutė visada sakydavo, kad reformatai protingesni už katalikus, ir pati į bažnyčią neidavo. Jei kaimynės papriekaištaudavo, atsakydavo, kad ji apie Dievą neturinti jokių duomenų, o kaip bus iš tiesų, pamatys kiek vėliau. Biržai tarpukaryje garsėjo religine tolerancija. Čia buvo daugybė sektų: mano senelis perėjo jas visas – labai įnirtingai ieškojo Dievo. Kai nerado, nuėjo lošti kortomis. Iš pinigų. Bandė užstatyti namus. Močiutė pasiėmė pliauską, įspraudė jį į kampą ir pagrasino: „Žiūrėk, Jokūbai, padarysiu tave invalidu.“ Mano atmintyje senelis jau žavėjosi ateisto, buvusio kunigo Jono Ragausko raštais.
S. Geda nesigilina į religinius katalikų ir reformatų ginčus. Tik savo eilėraštyje „Bambizų mėnulis“ įspėja: „Tu, žalty, tik palauk, iš tiesų / patekės tau raudonas mėnulis!“ O raudonas mėnulis, kaip žinome iš Oscaro Wilde’o pjesės „Salomėja“ ir J. Ivanauskaitės pjesės „Nežaiskite su mėnuliu“ yra grėsmingas kraujo ir netekties mėnulis11. Ką poetas įspėja? Ko gero, visus, taip pat ir save.
Einant nuo klebonijos reformatų bažnyčios ir ežero link dėmesį patraukia ąžuolo drevėje įsodintas išdrožtas Perkūnas. Esu pastebėjusi jį ir anksčiau. Pasirodo, autorius – žurnalistas ir skulptorius, ilgametis „Biržų žodžio“ redaktorius Algirdas Butkevičius, kuris Vytauto gatvėje šalia tos redakcijos, tiesiog kieme, kur kadaise dirbo ir Jonas Strielkūnas, yra atidaręs savo drožinių galeriją: apgyvendino paukščiais, raganomis, angelais, velniais ir kitomis chtoninėmis būtybėmis. Ąžuolas svarbus tuo, kad, pasak legendos, Mykolas Tiškevičius surinko septyniolikos raitelių pulką ir patraukė kartu su Napoleonu Rusijos link. Ąžuolai pasodinti šio pulko išžygiavimo proga, buvusios katalikų Šv. Onos bažnyčios vietoje.
Senosios žydų kapinės
Mįslingiausias Biržų miestelyje man pačiai taškas, kurio vaikystėje nesu nei mačiusi, nei girdėjusi, yra senosios žydų kapinės. Atvedė istorikas ir žurnalistas Dalius Mikelionis, kuris yra nufotografavęs ir aprašęs visus kapus12. Šios kapinės yra sutvarkytos ir „suskaitmenintos“ pirmos Lietuvoje. Pasirodo, jos buvo apžėlusios vešlia augmenija, o šalia buvusi skerdykla ir nuo jos sklindantis kvapas atbaidydavo miestelėnus eiti artyn. Mano feisbuko draugas Dainius Kontrimas rašo: „Visa vaikystė išlandžiota tada dar užžėlusiam Žydkapy, kaip vadinom ir vadinam tą vietą. Toj Širvėnos pakrantėj maudantis pažaliavę kaulai po kojom tarsi medžių šaknys tykodavo. Paplaudavo neaukštą Žydkapio skardelį vanduo… dabar jų nėr… gal ištirpo per tiek metų… Tėvas sako, kad totorių kažkur link Skapiškio ir Kupiškio gyventa… gal ir kapinaitės ten yra.“
Biržų žydai per karą buvo sušaudyti Astravo miške, Pakamponyse, ne čia. Po karo čia laidojimas jau nebevyko. Tačiau, pasirodo, keli buvo palaidoti jau 1941-ųjų vasaros pradžioje. Tarp jų ir pirmas žuvęs žydas – gydytojas Abraomas Zelmanas Levinas. Visų klausinėjau, kur ilsisi Levinas. Niekas nebežinojo. Kapo nebūčiau radusi, jei ne D. Mikelionis, kuriam vienas senas žmogus kadaise yra sakęs: čia ilsisi ir gydytojas. O gydytojai tarpukario Biržuose buvę, atrodo, du. Lietuvis, kurį vadindavęs „riezniku“, nes jo gydomi ligoniai dažnai numirdavę, ir Levinas, kuris padėjo visiems – ir žydams, ir lietuviams. Jis išgelbėjo nuo mirties mano mamą, jos brolius ir seseris, iš didelės šeimos neėmė pinigų, o seneliui receptą vaistams įteikė su prierašu vaistininkui: „Jei pritrūks pinigų, sumokėsiu aš pats.“ Pasiguldęs vaikus pats leisdavęs vaistus. Taip padėjo ir man pasirodyti šiam pasaulyje. Apie šito gydytojo gerus darbus po karo ilgai kalbėjo dėkingi biržiečiai. Myliu Leviną, kuris palaidotas Paryžiuje ir kuris mokė atsakomybės ir atsidavimo kitam. Mokė teoriškai, filosofiškai. Jo vardas buvo Emmanuelis. Myliu ir kitą Leviną, kuris tą patį liudijo savo darbais. Palaidotas jis Biržuose, ir jo vardas yra Abraomas. Nė vieno jų niekada nemačiau. Palieku padėkos akmenį antrajam, nes esu pirmojo mokinė. Mama visados sakydavo, kad Biržuose kalbėjo, jog Levinas nusišovė, atsisakydamas eiti į getą, bet išsigelbėjo jo mažytė gražutė duktė, su aukle išsiųstos į Rusiją. Po karo grįžo, buvo gydytoja, dirbo Šiauliuose, į Biržus atvykti nebenorėjo. Strigo širdis. Taip kalbėjo žmonės. „Žydai nesižudo“, – paneigė mano legendą Biržų muziejaus darbuotojos. Jis bandė bėgti ir jį kulkomis suvarpė policininkas lietuvis. Tai vienoje novelėje yra aprašęs Biržų rašytojas Petras Skodžius. Bet kuriuo atveju, jis priešinosi. Ir tai mane džiugina. Nesileido prikalamas prie kryžiaus. Tarnystė kitam ir orumas – tai, ko gero, yra mano tikrasis tikėjimas, eklektiškai susiformavęs sekant trimis svarbiausiais mano gyvenimo žydais: tuo, kuris vis dėlto leidosi būti prikaltas, ir dviem Levinais. Kai Dievas apleidžia, tavo laikysena lieka viskas, kas tu esi.
Astravo tiltas
Trys kilometrai nuo Biržų centro, anapus ežero Astravo parke skendi romantizmo architektūrai priskiriami ampyro stiliaus grafų Tiškevičių pastatyti Astravo rūmai, suprojektuoti, kaip jau minėjau, to paties Tomo Tišeckio. Kad pasiektume Astravą, reikia pereiti ežeru. Širvėnos ežeras – tai seniausias Lietuvoje dirbtinis ežeras, kuris susidarė 1575 m. užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes. Mano gyvenime jis garsus tuo, kad įvarė stiprią skendimo baimę. Čia besilinksmindama su draugais paskendo mano vaikystės felčerė, ką aprašiau esė „Moterys ir vanduo“. Biržus ir Astravą jungia ilgiausias Lietuvoje tokio pobūdžio tiltas. Ilgis jo penki šimtai dvidešimt penki metrai, plotis – du su puse. Sakoma, kad jis buvęs pastatytas jau 1928 metais. Astrave įsikūrė įvairūs verslai – siūlų fabrikas, vilnų karšykla, ir čia dirbantiems biržiečiams reikėjo kaip nors pasiekti Astravą. Mano vaikystės ir paauglystės laikais tiltas stovėjo gerokai apgriuvęs. Astrave vykdavę šokiai. Prisimenu naujienas iš laikraščio „Biržiečių žodis“: „Nuo Astravo tilto nukrito ir paskendo iš šokių einanti mergina.“ Tai ne apie mane. Šokius visą sąmoningą gyvenimą ignoravau. Vaikinus, lyg filmo „Maskva ašaromis netiki“ viena iš herojų, prisijaukindavau labiau bibliotekose. Man atrodo, kad nė sykio nesu buvusi Astrave ir nesu ėjusi tuo garsiuoju tiltu. Kol galiausiai 2003-iaisiais jį rekonstravo ir po kurio laiko, atvykusi į Alio Balbieriaus esė bei fotografijų parodos pristatymą, su Violeta Jonyniene ir Aidu Marčėnu pagaliau išdrįsau. Alis nufotografavo mane po liūtais. Sėdžiu labai romantiškai nusiteikusi, „Šiaurės Rytai“ ką tik išspausdino nuotrauką. Prierašas po ja galėtų būti ir toks: „Garbaus amžiaus sulaukusi biržietė pagaliau įsidrąsino pereiti į Astravą tiltu.“ Ėjau tiltu jau du sykius. Ir kadangi nieko bloga neatsitiko, drįsiu pakviesti pereiti juo ir kitus.
Tiškevičių rūmai Astrave
Kai prieini prie rūmų, pasitinka du cementiniai liūtais. Jie yra metalinių liūtų, saugojusių Astravo dvarą nuo XIX amžiaus vidurio, kopijos. Mano feisbuko draugė Virginija Tamošiūnaitė, universitete nagrinėjusi Juditos Vaičiūnaitės kūrybą ir įsigilinusi į liūtų istoriją, sako, kad paskutinį kartą 1938 m. dvare apsilankęs grafas Tiškevičius nusprendė padovanoti liūtus Kauno karo muziejui. Kai dvare įsikūrė „Siūlo“ fabrikas, biržiečiai norėję liūtus susigrąžinti, bet jiems iš Kauno atsiuntę tik cementines kopijas. Taip tikrieji liūtai atsidūrė jau ne mano, o J. Vaičiūnaitės vaikystėje. Poetė 1979 metais parašė eilėraštį, skirtą tikriesiems Biržų Astravo liūtams, saugantiems Kauno karo muziejų: „Bronziniai liūtai, / saugantys Karo muziejaus duris Kaune, / glostau sublizgusias jūsų nugaras, / prisiminimų spindulį / nukreipdama į vaikystę – / vaiskiausiam širdies ilgesy ir skausme / laukiu bangos, / kuri tą paveikslą nuplautų ar užgesintų. / Bronziniai liūtai, / sapnuojantys Radvilų rūmus šviesiom naktim, / kartais vidurnakčiais dar išgirstu / užriaumojant gūdžiai ir skardžiai – / niekas jau jūsų didybės / iš mano širdies nebegali atimt, / teka vaikystės šviesa / išdraikytais karališkais bronziniais karčiais…“
Iš tiesų poetė ar poetas neprivalo būti istorijos tyrinėtojais ir turi teisę iškreipti kiekvieną detalę taip, kaip ji tuo metu blyksteli jo poetinėje visatoje, jai ar jam parankiu kampu. Juk jeigu poetė būtų parašiusi, kad liūtai sapnuoja Tiškevičių rūmus, tai subyrėtų rimas ir ritmas. O „Radvilų“ skamba trumpiau, geriau, drąsiau. Ir apskritai – lietuviška pavardė. Nors, tiesą sakant, ne tik cementiniai, bet ir bronziniai liūtai jau nėra matę Radvilų. Biržai buvo Radvilų valda nuo XV13 iki XIX amžiaus pradžios, iki 1811-ųjų. Tai metais Biržų kunigaikštystė iš Radvilų nuosavybės pereina Tiškevičiams. Pereina kažkaip mįslingai. Mama sako, kad žmonės kalbėdavę, jog pralošė kortom. Gal neatsirado moteriškės, kuri būtų įspraudusi kunigaikštį Dominyką Jeronimą Radvilą į kampą ir prigrasinusi, kad neprisidarytų skolų. 1802 m. Biržus Radvilų turto globėjai užstatė Tiškevičiams kaip skolos garantą. 1811 m. Biržai buvo įteisinti kaip Tiškevičių nuosavybė. Bet Radvilos bandė susigrąžinti, trisdešimt trejus metus vyko teismai. Iki 1844-ųjų, kol galiausiai Biržai atiteko Tiškevičiams, ir Jonas Tiškevičius, laimėjęs bylą prieš Radvilų palikuonį garsaus austrų filosofo pavarde – Wittgensteiną, nusprendė neatstatinėti Radvilų pilies, o pasistatyti naujus Astravo rūmus, už trijų kilometrų nuo centro, toliau nuo akių. XIX amžiaus viduryje Tiškevičiai užsisakė iš Sankt Peterburgo liūtus. Laimėjęs bylą, J. Tiškevičius, dėkodamas savo valstiečiams, kad palaikė jį bylinėjimosi procese, atleido nuo nesumokėtų mokesčių arba dovanojo po du sidabro rublius. Buvo nevedęs, Astravu rūpinosi. Šis Tiškevičius, ko gero, labiausiai mylėjo Biržus. Ir biržiečiai jį mylėjo.
Taip nuo XIX amžiaus vidurio prasideda Tiškevičių laikotarpis Biržuose, kol 1922 metais per Žemės reformą nusavinama Astravo dvaro žemė. Jei Radvilos buvo labiau kariūnai ir reformacijos šalininkai, tai Tiškevičiai tyrinėjo menus, domėjosi kitomis kultūromis, rūmuose kaupė meno kūrinių kolekciją. Kolekcijos, deja, šiandien nepamatysime. Ko gero, vėlyvesnieji Tiškevičiai, išskyrus jau minėtąjį Joną, Biržams ir čia gyvenantiems žmonėms nieko nebenorėjo padovanoti. Mykolas Tiškevičius (1828–1897), vedęs Mariją Radvilaitę (1830–1902), artimų giminaičių Konstantino (1806–1868) bei Eustachijaus (1814–1873) įkvėptas susidomėjo archeologija; kaip jau buvo minėta, kasinėjo ne tik Biržų pilį, bet ir Egipte vykdė archeologinius tyrimus. Pirko senienas. Londone įsigijo žymių meistrų drobių, ketino papildyti Biržų kolekciją, bet grįžęs iš Egipto sukauptą rinkinį padovanojo Luvrui, Vilniaus senienų muziejui bei Logoiske ir Raudon-dvaryje prie Kauno gyvenantiems giminaičiams. Galiausiai nuosavybės valdymą perdavė sūnui Juozapui ir pats išsikraustė į Neapolį ir Romą. Ten ir mirė. Jo sukauptas senienų rinkinys 1898 m. parduotas Paryžiaus aukcione. Šiandien iš vidaus Tiškevičių rūmai Astrave primena faraonų kapus Egipto mieste Luksore (buvusiuose Tėbuose). Faraonų kapuose gidai pasakoja, kiek daug čia visko būta, bet šiandien jau nieko nėra. Taip ir čia aiškinama, kiek visokiausių meno gėrybių būta, buvo numatyta būti, bet šiandien nieko nėra. Skirtumas tik tas, kad Egipto faraonų kapai – išvogti, Tiškevičių Astravo rūmai – išdovanoti. Pačių Tiškevičių. Mes čia nebepamatysime ir Peterio Pauliaus Rubenso „Nukry-žiuotojo“, kuris priklausė Biržų Tiškevičių kolekcijai, ir įspūdingos taurės, padovanotos Vilniaus katedrai. Alfredas Tiškevičius (1882–1930)14, kuris gimė Vilniuje, tačiau augo Astrave ir net buvo pramokęs tarmiškos biržiečių lietuvių kalbos, tarnavo caro armijoje husaru, dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, stengėsi išsaugoti giminaičių meninį palikimą, tačiau nesugebėjo. Dalį Biržų kolekcijos grafas išgabeno su savimi. 1922 m. Paryžiuje surengtame kolekcijos aukcione buvo parduotas devyniasdešimt vienas meno kūrinys. Likusią dalį įsigijo svainis Leonas Vladislovas Radvila (1888–1959). 1938 metais atvyko paveldėtojas Jonas Jurgis Tiškevičius (1917–1987) ir padovanojo Biržams tai, kas dar buvo neišdovanota. Dar buvo liūtai. Jei būtų kas jam sutrukdę ir būtų neatvažiavęs, tai gal bent tikrieji liūtai būtų palikę Biržams.
Mykolo Tiškevičiaus sūnus Juozapas buvo diplomatas, vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, tačiau Biržais nelabai domėjosi, jį vargino majorato valdytojo pareigos, kurių atsisakė jaunesniojo brolio Jono Leono naudai. Jonas Leonas irgi mėgo labiau Paryžių nei Astravo rūmus, turėjo prašmatnią žmoną Klementiną, kurios pageidavimu 1884–1888 m. pasistatė reprezentacinius rūmus Žygimantų gatvėje Vilniuje, kur šiandien yra Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Kita vertus, J. L. Tiškevičius bandė rūpintis Biržais. Atstatė Biržų alaus daryklą, samdė vokiečių aludarius, Šleideriškio kaime pastatė degtukų fabriką. Rusų inžinieriams išbrokavus statinius, J. L. Tiškevičius labai susikrimto, susirgo ir 1914 m. mirė. Tačiau garsios aludarystės tradicijos Biržuose liko. Nežinau, kaip yra dabar, bet mano kartos poetai prisimena, kad atvykus į „Poezijos pavasarį“ po kelių biržietiško alaus stiklinių nuo stalo galėjai ir nebeatsistoti. Tarsi žaltalunkio ragavęs, kuriuo Kristinos Sabaliauskaitės romane Ona Kotryna Norvaišienė nunuodijo savo meilužį švedą ir jo kareivius. Aš dar iš jaunystės laikų prisimenu, kad miestelyje kiekvienoje gatvėje gyveno bent po vieną aludarį. O jei gatvė geresnė – tai ir po du. Kai mokiausi Vilniaus universitete, pirmame kurse mums dėstė psichologas Alfonsas Gučas, kilmės irgi iš Biržų. Pamenu, kartą sakė, jog miestelis pirmauja pagal girtuoklių skaičių visoje Tarybų Sąjungoje. Nežinau, kuriame reitingo taške jis atsidurtų šiandien, panašioje Europos Sąjungos nominacijoje. Anais metais „Šiaurės vasaros“ literatūros forumo svečius vedžiojusi gidė pasakojo tik apie tai, kokie biržiečiai šaunūs, nes geria alų, ir kaip „atkala“ savo broliukus latvius. Norėjau įsiterpti, kad čia yra ir kultūros, ir literatūros įspaudų. Tai šiemet žodį gavau. Todėl visaip skubu patikinti, kad Biržų kraštas yra ne tik alaus šventykla, bet ir vieta, iš kur kilę arba mokėsi jau minėtas J. Janonis15, Balys Sruoga16, Halina Nastopkaitė-Korsakienė, jos sūnėnas semiotikas Kęstutis Nastopka, Kazys Binkis17, Juozas Keliuotis, Eugenijus Matuzevičius, Petras Skodžius, Alma Karosaitė, Jonas Strielkūnas18, Algimantas Zurba, vaikų rašytojas Gendrutis Morkūnas, Alis Balbierius, Aušra Kaziliūnaitė, teatro režisierius Borisas Dauguvietis, jaunasis kino režisierius Mantas Kvedaravičius19 ir kiti dar nepaminėti poetai ir literatai. Poilsio į tėviškės žemę sugrįžo Galina Dauguvietytė. Kritikas Vytautas Kubilius mokėsi su mano mama vienoje klasėje. Mama netgi lankė jo organizuotą literatų būrelį. 1948–1949 metais V. Kubilius dirbo Biržų bibliotekos vedėju. Jo tėvai palaidoti Kvetkuose. Kvetkuose augo ir VU dirbantis filosofas, antikos specialistas Skirmantas Jankauskas, kuris ką tik išleido knygą „Platonas“. Kvetkuose palaidoti ir mano proseneliai Audickai, o močiutės brolis Juozas, iš Audickų susilietuvinęs pavardę į Audėną, buvo paskutiniosios Antano Smetonos vyriausybės žemės ūkio ministru ir išleido prisiminimų knygą „Paskutinis posėdis“ bei „Valstiečiai liaudininkai Lietuvoje“20. Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kūrybinė grupė Aušra Jakubelskienė, Dina Burbulienė ir Audronė Dambrauskienė sukūrė dokumentinę kroniką „Gimtojoj mano šiaurės Lietuvoj“, kurioje lanko žymesnių šio krašto literatų gimtas vietas ir pasakoja jų istorijas. Priskaičiuoja daugiau nei šešiasdešimt. Mini Adolfą Sabaliauską, kartu su bendraautoriumi iš Suomijos surinkusį ir išleidusį lietuviškų sutartinių tomus. Mini Petrą Zablocką, išsaugojusį svarbią reformatams Bibliją, mini Paulių Drevinį, kilusį iš Gulbinų kaimo už Pabiržės. Mano mama atsimena, kaip jis tarpukaryje ateidavęs į angelaičių teatro repeticijas ir ji deklamuodavusi jam baladę „Čičinskas“. Filmo kūrėjos mini sudėtingo ir paradoksalaus likimo literatą Kazį Jakubėną, kalintą net prie trijų valdžių. Gimęs Kaušiškėse, Papilio valsčiuje, 1928-aisiais baigė Biržų gimnaziją. Besimokydamas organizavo socialistinio jaunimo sąjungos „Žieržirba“ kuopeles. 1929 m. suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti už atentatą prieš ministrą pirmininką Augustiną Valdemarą, kuriame nedalyvavo. 1931-aisiais paleistas, bet 1933–1935 m. vėl kalintas. Vokiečių okupacijos pradžioje jį suima naciai. Slapstėsi, padėjo gelbėti žydus. Išliko. Sulaukė lemtingo smūgio – Sovietų valdžios. 1946 m. suėmė jį už dalyvavimą pogrindžio veikloje, kalino Vilniaus kalėjime, nuteisė penkeriems metams, išvežė į Karagandos lagerį. Po metų bylą nutraukė, bet galiausiai 1950-aisiais per tardymą mirtinai nukankino. Filmo kūrėjos mini išeivijos rašytoją Aloyzą Baroną, pasirašinėjusį Aliuko slapyvardžiu, dvylikos romanų ir daugiau kaip dviejų tūkstančių novelių autorių, mini Leonardą Žitkevičių, kūrusį eilėraščius apie jaunystės metus Biržų krašte tarmiškai daug anksčiau, nei tai pradėjo daryti Vladas Braziūnas ar Rimantas Kmita. Ypač daug šilumos jį pažinojusių žmonių atmintyje sulaukia poetas, vertėjas, kraštotyrininkas, Biržų viešosios bibliotekos įkūrėjas Konstantinas Snarskis-Žvaigždulis. Žaidęs šachmatais, šaškėmis, laisvai skaitęs vokiečių ir rusų kalba, eruditas, galėjęs atsakyti į bet kokį klausimą. „Pažinojau, – sako mama, – susitikdavome kartais pas pradinių klasių mokytoją Stasę Vytauto gatvėje, kai pradėjau dirbti mokytoja. Užeidavo mokytojas Audickas, užeidavo Snarskis. Parūkydavome, išgerdavome vynelio, pasikalbėdavome. Kelis kartus palydėjo iki namų.“ – „Ar simpatizavo?“ – klausiu mamos. „Neatrodo. Buvo daug vyresnis. Jau išsiskyręs. Kartą pasėdėjome ant suolelio. Mama klausė, kas čia toks. Atsakiau „Snarskis“. Kalbino eiti dirbti į „Biržiečių žodžio“ redakciją.“
A. Balbierius sudarė, savo nuotraukomis iliustravo ir išleido albumą „Biržai. Kraštas ir miestas“ (2012), kur užfiksuotos ir Jono Meko gimtinės, Semeniškių, liekanos, lydimos J. Meko literatūrinių reminiscencijų: „Ėjau Kaselio laukais, bet mąsčiau tik apie Semeniškių laukus“21.
Pasakiau draugei, kad važiuoju į Biržus tam, kad skaityčiau esė apie Biržus, kurių neprisimenu. „Tik neminėk Deleuze’o“, – perspėjo supratingai nujausdama perviršį. „Tikrai ne“, – pažadėjau. Ir vis dėlto neišvengiamai pasidarė pačiai įdomu: o ką apie Biržų situaciją pasakytų mano mylimas prancūzų filosofas – Gilles’is Deleuze’as. Juk jis mąstė erdviškai, būtent apie teritorijas, apie linijas, klostes ir susikirtimus. Jis pasakytų, kad patys intensyviausi dalykai įvyksta ne centre, o paribiuose, kur susikerta skirtingos skrydžio linijos. Biržų kraštas yra kaip tik tokių heterogeninių sankirtų mazgas, kur homogeninė plokštuma tiesiog neįmanoma. Tolerancija būtina: ji koduoja ir apgaubia sankirtas ir susidūrimus. Susidūrimus tarp lietuvių ir švedų, tarp reformacijos ir katalikybės, tarp prisiekusių alaus gėrikų ir kultūros šviesuolių. Biržų neįtalpinsi į formulę. Ji susprogs. Ir dabar, iškėlus iniciatyvą vieną iš miesto aikščių pavadinti Tiškevičių vardu, dalis biržiečių ėmė ir pasipriešino: jie ne mūsiškiai, jie išnaudotojai. Tikrieji krašto šeimininkai – Radvilos. Bet Tiškevičiai tiek daug davė Biržų kraštui: nutiesė kelius, statė bažnyčias ir mokyklas, – sako iniciatyvos autoriai. Taip, bet jie viską išparceliavo ir viską išdovanojo, net ir liūtus – paskutinįjį savo didybės simbolį, – aš pritarčiau ir opozicijai. Aš sakyčiau, reiktų aikštę vadinti ne daugiskaita, o vieno jų – Jono Tiškevičiaus vardu, kuriam net spaudos draudimo metu baltojoje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje dėkingi biržiečiai ant sienos surašė padėkos raštą lietuviškai. Tiškevičių nebėra. Paskutinysis iš jų, Jonas Jurgis, abatas, vėliau redemptorisčių vienuolyno kapelionas, 1986 metais Prancūzijoje mirė ir pabaigė vyriškąją Tiškevičių dinastiją.
Bet pačioje XXI amžiaus pradžioje į Biržus atvyksta Giedra Radvilavičiūtė. Atsiveža tarptautinį literatūros forumą „Šiaurės vasara“. Ir vėl veiksmo centras iš Astravo rūmų sugrąžinamas į Radvilų pilį.
1 Šliogeris A. Niekio vardai. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 258–260.
2 MacIntyre A. After Virtue: a Study in Moral Theory. – London: Duckworth, 1985. – P. 213–220.
3 Dokumentinis filmas „The Doors“. Rež. Oliveris Stone’as, 1991.
4 Ten pat.
5 Buvo dar ir Nesvyžiaus Radvilos, apie kuriuos, kaip apie nesaikingus lėbautojus, autobiografijoje „Gyvenimo istorija“ (Vilnius: LLTI, 2004) rašė kitas Nesvyžiaus gyventojas, vienas talentingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės filosofų Saimonas Maimonas. S. Maimono pavardę aptikau vienoje iš Gilles’io Deleuze’o knygų.
6 Biržai. Kraštas ir miestas / Sudarė Alis Balbierius. – Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija, 2012. – P. 50.
7 Sabaliauskaitė K. Silva rerum II. – Vilnius: Baltos lankos, 2014. – P. 68.
8 Kitą tokį paminklą – koplytstulpį savižudžiams – esu mačiusi tik Paberžės kapinėse, skulptoriaus Rimanto Idzelio išskobtą, tėvo Stanislovo (Mykolo Dobrovolskio) sumanytą. Tiesa, trečias savižudis – Romanas Gary – stovi Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje.
9 Geda S. Pavasario keleivis. – Vilnius: Žaltvykslė, 2009. – P. 10–11.
10 Žr. Karvelis D. Iš Radvilų giminės istorijos. Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547–1655 metais. – Vilnius: LEU leidykla, 2015.
11 Žr. Baranova J. Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – P. 225–233.
12 Mikelionis D. Žydų kodo beieškant (prieiga per internetą); Mikelionienė E. Tarptautinė ekspedicija tvarkė žydų kapines (prieiga per internetą); Mikelionienė E. Svečiai mums dovanoja žydų istoriją (prieiga per internetą).
13 Biržų dvaro laukas pirmą kartą paminėtas lygiai prieš 600 metų 1416 m. akte, kuriuo buvo nustatyta LDK–Livonijos siena. XV a. antrojoje pusėje Biržai jau buvo Radvilų valda. Pirmą kartą tai paminėta lygiai prieš penkis šimtus metų iki mano gimimo – 1455 m.
14 Dirbo diplomatu, palaikė Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. vyko į Romą tartis dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykio reikalų.
15 Beržiniuose, Biržų valsčius.
16 Baibokuose, Vabalninko valsčius.
17 Gudelių sodžiuje, Papilio valsčius, Biržų apskritis.
18 Putauskuose, Vabalninko valsčius, Biržų apskritis.
19 Mantas Kvedaravičius (g. 1976) Oksfordo universitete įgijo magistro laipsnį kultūrinės antropologijos srityje, nuo 2006 m. vykdė tyrimą apie žmonių kankinimus ir dingimus Šiaurės Kaukaze.
20 Jo duktė Indrė JAV būdama aštuoniolikos žuvo autokatastrofoje kartu su Antanu Škėma, grįždami iš „Šviesos–Santaros“ suvažiavimo.
21 Biržai. Kraštas ir miestas. – P. 198.