Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5–6). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1987 m. liepos mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1987 m. liepa

Liepos 1. Trečiadienis

Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis susinervinimų, o šitai bene sunkiausia, juo labiau, kad brolis Leonardas pametė kuklumą, pradeda jau kaip reikiant „įsitvirtinti“ Paalksnėje, beveik komanduoti, atsivežė čia du anūkus, mūsų prieš tai neįspėjęs, atsivežė ir šunį, o kam mums su Monika visa tai? Na, šį reikalą sutvarkysiu. Dar lieka bėda su Monikos dukra Dagne: užsispyrusi nenori, gal nė negali, palaužti savo ambicijų, atsiprašyti Monikos ir manęs už pamišėlišką išsišokimą, išvadinant abu mus išsigimėliais, o Monika nuo to kenčia, aiškiai matau. Kalbinau, tegu pakviečia, tegu ji atvažiuoja, teatsiprašiusi jos vienos, tačiau nesutinka Monika: tegu atsiprašo kaip reikiant abiejų. Taigi abi laikosi savo pozicijų, ir abi kenčia. O kam to viso?

Liepos 6 dieną turi atvykti kaimynė gyd. Štrimaitienė su dviem dukterim, tai ermyderio dar padidės. Irgi niekam nereikalingo, tik nervų ardymas Monikai. Kitą sykį net juokinga: šitokios menkos smulkmenos, o išspręsti jas veik neįmanoma. Taigi.

Liepos 2. Ketvirtadienis

Buvau su Leonardu Molėtuose. Sutvarkiau elektros skaitiklio sąskaitas, atsiskaičiau už telefoną, susitariau Tarpkolūkinės statybos valdyboje su pirmininku Ramanausku dėl mūsų namo Paalksnėje nudažymo: rytoj atvažiuos dažytojai. Gerai. Pataisėm ta proga ir televizorių: perdegusi buvo lemputė. Televizorius veikia, tik ar ilgam? Tarybinės juk gamybos!

Spauda vis plačiau rašo apie negerumus. Kauno tarpmiestinių autobusų parke susiformavusi tikra vairuotojų mafija, grobianti pinigus iš keleivių už bilietus, o bilietus neparduodanti. Kontrolierius, kurie juos tikrina, tuos šoferius, sumuša iki sąmonės netekimo, tie patenka į ligoninę, o šoferiai mušeikos neteisiami, nesurandant pagrindo baustinumui. Atrodo, teismai papirkti. Papirkta ir milicija. Ir pagaliau patys kontrolieriai: rublis veltui gauti maloniau nei guzas į kaktą. Taip pat rašoma gana plačiai apie alkoholizmo ir narkomanijos paplitimą tarp paauglių, pirmiausia – moksleivių, ypač Kaune. Kaunas visada buvo ir yra Kaunas. Taigi. Šitokių reiškinių dar nėra buvę Lietuvėlėje mūsų. Jokiais kitais laikais nėra buvę. Kas toliau?

Liepos 3. Penktadienis

Vakar atvažiavo dažytojai: keturios moterys ir vienas vyras. Dažė labai sparčiai, gerai, vis pasiteiraudami mūsų, ko dar norėtumėm. Nudažė beveik visą namą! Rytoj žadėjo atvykti, baigti visus darbus iki pietų. Taip šiandien ir padarė. Bandau atsilyginti jiems, viskas gerai išėjo.

Vakar ir šiandien oras labai gražus. Netikėtai visu buinumu pražydo baltieji bijūnai. Pirmą kartą! Ir tiek žiedų, kad Monika apkarpė bumbulus kai kuriuos, kitaip – nebūtų nė „išmušę“ visų.

Susitarėm su Monika: sekmadienio vakarą važiuojam abu į Vilnių. Jai reikia vaistų, man – kiti reikalai, pirmiausia atsirinkti ir atsivežti juodraščius, taipogi ir išbaigtus tekstus knygai „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Dar kartą viską iš naujo pergalvojęs, priėjau aiškios išvados: rašyti galiu tiktai šitą knygą, visa kita atidėjus į šalį. Per daug jau paini situacija gyvenime, šitų „persitvarkymų“ sukelta, nieko stabilaus ir… nieko aiškaus. Laužiantis per brūzgynus nei uogų pasirinksi, nei sveiką kailį išsaugosi. Tegu jaunesni. Jaunesni. Jiems visada visos jūros – iki kelių.

Pastaruoju metu priešokiais skaitinėju iki šiol man nežinomo Argentinos rašytojo Enrike Amorimo romanus (vienoje knygoje) „Šeimininkas Agiliaras“ ir „Lenktynių žirgo šešėlis“, ir vis labiau įsitikinu, kaip mažai mes tepažįstame pasaulinę literatūrą. Puikus rašytojas tas Enrike Amorimas, galima sakyti, tarptautinio masto, geras psichologas, nuostabus atskleidėjas aprašomosios šalies ir jos žmonių, pastarųjų psichologijos. Ir… nežinojome jo iki šiol. O gal tik aš? Rašė jis ispanų kalba, vadinasi, po užraktu nuo manęs buvo jo kūryba. Gerai bent tiek, kad nors dabar susipažinau.

Retkarčiais vėl paimu į rankas Mikalojaus Katkaus raštų tomą, kur sudėta „Balanos gadynė“, taipogi pluoštas atsiminimų, surinktos liaudies kūrybos žiupsnelis, straipsniai įvairiomis temomis, laiškai. Įvadas K. Korsako, labai rimtas. Gerai, kad išleistas šis leidinys ir kad nūnai, kiek girdėjau, leidžiamos naujos jo laidos. Tegu skaito žmonės kuo plačiau. Pati „Balanos gadynė“ nūnai jau kiek nuobodoka, tačiau būtina perskaityti, kad geriau pažintum, kaip mūsų tėvų tėvai gyveno, kokį vargą pakėlė ir kokia gyvenimo išmintim vadovavosi, sau gyvenimą lengvindami, kokius gražius papročius tausojo ir kūrė naujus. Itin įdomiai, nežiūrint senumo, skaitosi jo atsiminimai, daug pasakantys man, manau, kad ir kitiems, tačiau negaliu sutikti su jo mintimis apie Joną Basana-vičių („D-ro Jono Basanavičiaus asmenybės apibūdinimas“). Neobjektyvus čia Mikalojus Katkus, gal kiek ir pavydo įtakojamas – asmeniško pavydo. Ką gi, nėra žmonių idealiai tobulų, nėra neklystančių. Man atrodo, į žmones reikia žiūrėti ir juos vertinti iš to, ką gero jie yra padarę tautai, žmonijai, Tėvynei, mažiau kišantis ir domintis jų privačiu asmeniniu gyvenimu ir kai kuriais neigiamais bruožais. Taip bus teisingiau.

Taigi šitaip.

Liepos 4. Šeštadienis

Nesirašo iš ryto. Kaip jau metų metais. Ir vakarais. Dievas žino, kada tai baigsis. Daug vilčių dedu perėjimui į atsiminimus apie atskirus žmones, sudarant knygą „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Tikiu, kad darbas prie jų seksis. Gal ir kitiems darbams išsijudinsiu.

Monikos sveikata nelabai džiugina, nors ir kažko liūdinančio nelabai matyti. Dar pagyvensim, protingi pabūsim. Dar, dar.

Liepos 5. Sekmadienis

Vėl nesirašo. Gal nė bandyti nebeverta. Svarbiausia kliūtis: nežinojimas, kokių pozicijų laikytis romane, net nežinojimas, vardan ko jį noriu parašyti. Per daug jau drumstą metą gyvenam, normaliu protu nelabai tesusigaudysi. Na, žiūrėsim. Gal iš tikrųjų padėti rankraštį ilgam poguliui į stalčių ir varyti atsiminimus apie konkrečius žmones „Gilų pėdsaką širdy palikę“? Ką?

Kaip vis dėlto laikina viskas. Buvo metas, kai žavėjomės penicilinu, laikėme jį stebuklingu vaistu nuo visų bėdų, daugeliu atvejų ir išbandyti teko, visada sėkmingai. Su kokiu dėmesiu skaičiau Andre Morua knygą apie Aleksandrą Flemingą, penicilino atradėją, kaip atžymėtas jis buvo karo ir pokario metais, įvairių akademijų garbės nariu priimtas, Nobelio premija apdovanotas, viso pasaulio spaudos centre buvęs… O kas dabar šneka apie peniciliną? Yra net atvejų, kai tiesiog draudžiama jį taikyti gydymo reikalams. Ir pats aš nebeatsimenu, kada būtų man gydytojai jį prirašę, nors susirgimų į senatvę vis daugėja. Taigi. Taigi šitaip. Nieko nėra ne tik amžino, bet ir pastovesnio. Nebent faraonų piramidės. Toksai gyvenimas.

Labai neramina Monikos sveikatos stovis ir iš to kylanti negera jos nuotaika. Į pasiūlymus dar kartą kreiptis pas gydytojus numoja ranka. Niekuo nebetiki. Nuolatos liūdesio apimta, nervinga smarkiai. Negeri dalykai. O ateityje bus dar prastesni. Kai liksime abu dar labiau nusenę, jėgoms sumažėjus, vieni du belikę, juoba nėra jokio pagrindo tikėtis, kad kas iš mūsų vaikų (dukterų) arba anūkų terliotųsi su mumis, paliegėliais. Fu, net man nelinksma pasidarė, užrašius šituos žodžius!

Į Paalksnę atvyko Leonardo marti Regina ir duktė Loreta. Pas savo dukrą ir sūnų. Šiandien išsiveš juos į Anykščius, ir Leonardai vyks kartu. Pabus visi pas Marytę, kuri jau seniai šaukiasi ir šaukiasi jų. Ji – visai besveikatė, vaikšto su lazdomis, net ramentą pasitelkdama, daiktų nusitverdama. Niekai, ir gana.

Ruošiamės ir mes su Monika. Vakare išvažiuojam. Rytoj vakare sugrįšime, aptvarkę kai kuriuos reikalus. Taigi tiek.

Liepos 6. Pirmadienis

Vėl Paalksnėje. Atkakome kartu su kaimynais vilniškiais Štrimaičiais, tik ne su visais, o su Štrimaitiene Stasele ir dviem jos dukterim. Žadėjo pabūti ilgėliau, dabar staiga paaiškėjo, kad jau šį šeštadienį iškanka jos su šeimos galva ilsėtis į Palangą. Tai man rūpestis: juk ketvirtadienį vakare išvykstu į Vilnių, ir jeigu nesugrįšiu iki šeštadienio vakaro, tai kas čionai paglobos Moniką? Vieną ją palikti negalima: sveikata, nervai. Na, žiūrėsime.

Prisiminiau pokalbį su „Vagos“ leidyklos vyr. redaktorium J. Stepšiu, kursai pritarė mano sumanymui atidėti romaną ir paruošti atsiminimų knygą „Gilų pėdsaką širdy palikę“, nusiųsti jam projektėlį, kad galėtų be eilės įtraukti į ateinančių metų gamybos planą. Reikės taip ir padaryti.

Skaičiau atsivežęs šios dienos „Pravdą“ ir „Izvestijas“. Rašo apie tokį mūsų šalies pramonės atsilikimą, žmonių numoralėjimą, tokį gamybos broką ir kai kurių partinių vadovų, konkrečiai Baškirijos ATR, išsigimimą, kad ir patikėti sunku ir šiurpu darosi. Kaipgi iki šiol nebuvo visa tai pastebėta? Ką veikė aukščiausiosios partijos viršūnės Kremliuje? Nesurandu atsakymo į tai, tuo pačiu negaliu ir pilnai patikėti, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Kai viena partija valdo – gero nelauk. Ir kai revoliucija vyksta iš viršaus, taip pat nieko gero nelauk. Juk visi tie valdantieji vadovai, kurie prileido šitokį nuosmukį, lieka savo postuose, viena kita išimtis šita prasme esmės nekeičia. Ne, nėra šviesios vilties.

Liepos 7. Antradienis

Vakar vėlai vakare skambino iš Maskvos, pranešė, kad „Juzos“ vertėja į prancūzų kalbą Denize Neugnot atvyks į TSRS ne liepos 10, kaip buvo numatyta, o liepos 18. Pranešiau apie tai drg. Leikauskui jau šiandien.

Saulėta, gražu, tik vėjas šaltokas. Man tas nepatinka. Nuo pat vaikystės bijau vėsumos. Gal čia atsiliepia mano persirgta vaikystėje maliarija, tada vadinama „drugiu“, gal ir tie plaučių uždegimai, ką sirgau vaikystėje, dar Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau ir Antrojo pasaulinio karo metais Saratovo stepėse, kas gi dabar žino? Aišku tik viena: negera man. Taigi.

Monikai vakar rytą buvo prasidėjusi smarki aritmija, dabar beaprimo. Negalima jai nervintis!

Surašiau knygos „Gilų pėdsaką širdy palikę“ konspektą „Vagos“ leidyklai. Susidaro gerokas tomas apie 34 žmones, puslapių turėtų būti apie 430. Tokios storos knygos dar nesu parašęs savo gyvenime. Projektą pažymėjau liepos 9 dienos data: kai būsiu Vilniuje, tai pasiųsiu paštu.

Sėdžiu, mąstau. Kiek dar darbelio bus prie šitos knygos! Juk išbaigta, ir tai dar reikia „pasižiūrėti“ toli ne visi rašiniai, o aš juk žinau savo tuos „pasižiūrėjimus“ – kaip bemat imsiu taisyti, tobulinti iki sugadinimo, o paskui – vėl viskas „atgal“. Svajoju užbaigti visus darbus iki ateinančių metų balandžio 14 dienos. Tada įteikčiau „Vagai“ ir, ko gero, knyga pasirodytų paskutiniam mano jubiliejui – 80-čiui. Bet tai tik svajonės. Tik svajonės.

Skambinau Daliai. Labai gerai pasikalbėjome. Jai nelengva. Darbas labai išblaškytas, motina sunkiai susirgo, ne ką tegeresnis ir tėvas. Gyvena, kiek žinau, viena. Taigi.

Liepos 8. Trečiadienis

Ėmiausi knygos „Gilų pėdsaką širdy palikę“ rankraščių. Pirmuoju – apie Kostą Korsaką. Buvau apie jį rašęs ir „Nemune“ atspausdinęs platoką straipsnį (15 puslapių), tai jo pagrindu ir ėmiausi darbo. Iš pradžių ėjo gana nelengvai, vėliau, jau į teksto pabaigą, staiga pajutau: eina! Ir prie oficialaus teksto straipsnyje ėmiau pridūrinėti asmeniškus atsiminimus apie jį Kaune dar anais laikais, karo metu Maskvoje, paskui jau atvaduotame Vilniuje. Iš tikrųjų eina! Net ant širdies palengvėjo nuo minties, kad teisingai padariau atidėdamas romaną ir imdamasis šito darbo. Ko gero, bus gerai.

Anūkas Rokas iš kažkur atsinešė atšviestą ir albumo pavidalu suformuotą Džozefo Helerio romaną „Kažkas atsitiko“ rusų kalba. Nežinau, kas per autorius tasai Heleris, ir ko vertas jo šitas romanas, gal ir keista, kad esmi toks atsilikęs. Romane radau geroką nešvankybių krūvą, didelį pasimėgavimą aprašant visokias sekso pozas. Susidaro įspūdis, kad žmonės Vakaruose nieko kito nė nedaro, tik „zanimajutsa liubovju“ tiek naktį, tiek ir dieną. Tačiau yra ir gerų minčių, psichologijos blyksnių. Įdomu, kad čia aprašomi konfliktai tarp tėvų ir vaikų pribloškiančiai panašūs į tuos reiškinius mūsų šalyje ir net Lietuvoje. Matyt, kažkas tikrai atsitiko su pasauliu, riedame visi kažkur į marazmą ir tamsą, šaukiamės nelaimių, pirmiausia – naujo karo, net ir atominio. Toks pasaulis, koks susiformavo dabar, ir tokie žmonės negali ilgai egzistuoti. Deja.

Liepos 9. Ketvirtadienis

Iš pat ryto – prie atsiminimų apie Kostą Korsaką. Eina! Vietoje buvusių 15 puslapių prirašiau jau virš dvidešimties, o pačios pabaigos dar nematyti. Na, niekis. Jeigu knyga pasidarys per daug stora, išmesiu iš jos kai ką, pirmiausia, žinoma, A. Gudaitį-Guzevičių, į kurį vis dar neturiu aiškaus ir apibrėžto požiūrio. Kartais gaila jo, kai atsimenu, kad buvo jis vienišas, nors vedęs bene keturias žmonas, draugų tikrų neturėjo niekad, į visus žiūrėjo įtariai, niekuo nepasitikėdamas, kiekviename žingsnyje saugojosi pasakyti ką nereikalingo, ypač gatvėje vengdavo prisiartinančių prie jo žmonių, įtardamas juos norint išgirsti iš jo ką nereikalingo, kuo galėtų vėliau pasigirti savo draugams, sužinoję šį bei tą iš „garsaus rašytojo“, ir kai aš juokdavausi iš tokio jo įtarumo, tyliai sakydavo:

– Nesijuok, Juozai, nesijuok, tu dar nežinai, su kuo turi reikalų. Ir nekalbėk taip garsiai! Tik pažiūrėk, kaip visi įsispitrino į mus abu, einam greičiau iš čia!..

Ir eidavo, net skubėdamas, ir nepasižiūrėdavo, ar aš einu su juo. O Lenino arba Černiachovskio aikštėse vėl buvo neramus, žvilgčiojo į šalis.

– Ko dabar? – paklausdavau aš jį. – Ko pačiam ir čia negerai?!

– O ko taip visi žiūri į mus, stebi, ką darome, ką kalbame? Einam greičiau iš čia!

Aukšto stoto, elegantiškas, taktiškas, jau plačiai pagarsintas rašytojas, Stalino premijos (vėliau pavadintos TSRS valstybine) laureatas, o negera jam niekur. Ir gaila man būdavo kartais jo. Nujaučiau, kad šitokį jį padarė jo darbas valstybės saugumo organuose, ir dar aukščiausiame respublikos poste – Valstybės saugumo komiteto pirmininko poste, ir nebegalėdavau gailėtis jo, atleisti jam, kad 1940 metais, gavus iš Maskvos signalą pradėti Lietuvos gyventojų masines represijas, jis karštai ėmėsi šito brolžudiško karo, viešai skelbė, kad Lietuvos gyventojų ištrėmimo iš Lietuvos į Sibirą planą jis viršys su dideliu kaupu, ir viršijo, suspėjo prieš pat karo pradžią, ir nė pats Antanas Sniečkus nespėjo sulaikyti jo rankos, sumažinti tremiamų lietuvių skaičių. Toks jis buvo ir karo metais, gyvendamas ir dirbdamas Maskvoje, kai vaikščiojo su generolo uniforma, ir po karo, jau atvaduotoje Lietuvoje. Žinoma, buvo tai sudėtingas metas, ne viskas priklausė nuo A. Gudaičio-Guzevičiaus, buvo jis tik aklas „aukštesnės“ valios vykdytojas, tačiau negaliu atsikratyti minties: kodėl gi buvo jis šitaip beviltiškai aklas, ir kodėl toks žvėris savo tautos žmonėms? Juk štai latviai arba estai, kaip vėliau sužinojau, net ir saugumo organuose dirbdami tausojo savo tautiečius, nesivadovavo vien įtarumu, nesiekė „viršyti su geru kaupu“ savo žmonių ištrėmimo planą, nors ir jiems tą planą primetė vis tas pats tautų budelis Stalinas. Tokių dalykų negalima nei užmiršti, nei jų atleisti. Ne, nebuvo man gaila A. Gudaičio-Guzevičiaus.

Tai kaip dabar parašyti atsiminimus apie jį? Jeigu parašyčiau taip, kaip surašiau dabar savo dienoraštyje, ir atspausdinčiau, visi skaitytojai čepsėtų lūpomis iš džiaugsmo, o aš ar daug pačepsėčiau? Laikai dabar kiti, šitai matome, tačiau valstybės saugumo organai yra valstybės saugumo organai. Juo labiau, kad jų aparatuose tebesėdi dar daug vyrų, A. Gudaičio-Guzevičiaus „bendražygių“. Jie puikiai moka patyliukais susidoroti su žmonėmis, šnekančiais „ko nereikia“ šnekėti. Taigi.

Vėlų vakarą išvykau į Vilnių.

Liepos 10. Penktadienis

Vilniuje.

Visą rytą sugaišau po parduotuves, pirkau produktus vežtis į Paalksnę, ieškojau replių, veržlėms atsuktuvų, kitokių padargų, irgi Paalksnei. Deja, pastarųjų nė ženklo niekur nėra. Maisto asortimentas parduotuvėse žymiai išretėjęs, net kooperatiniuose parduotuvių skyriuose daug ko nebėra, nors kainos čia ir trigubos buvo duotos iš pat pradžių ir produktų buvo visokiausių. Taigi.

Atvyko Povilas Zulonas, atvežė kaimiškų skilandžių, pagal mūsų susitarimą. Pasakė skaitęs „Literatūroje ir mene“ labai negražų aprašymą mūsų susitikimo Kupiškyje, kai nuvykau tenai su dailininku V. K. Jonynu į 600-jį Kupiškio etnografinio liaudies teatro spektaklį š. m. gegužės 20-tą. Nebuvau dar skaitęs, taigi stvėriau laikraštį. O tenai kažkokios Barboros Oraitės surašyti štai kokie dalykai (pastoviame laikraščio skyriuje „Septynios dienos“): „Tegyvuoja svečių ir šeimininkų mandagumas! Taip rašau, grįžusi iš 600-tojo etnografinio liaudies teatro spektaklio. Net gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, garbės svečio teisėmis užlipęs ant pakylos, dėkojo ne „Šienpjovių dainos“ vaidintojams, o valdžios atstovams už tai, kad „sėdėjo ir žiūrėjo“, kad pavežiojo po rajoną, aprodė ir supažindino (be abejo, pagyrimo vertas svetingumas). Pritrūko mandagumo ir tiems, kurie, kultūros skyriaus vardu įteikinėdami garbės raštus, scenoje sukėlė tikrą sumaištį. Nuoširdžiausias čia buvo tėviškės aplankyti iš užsienio atkakęs dailininkas V. Jonynas.

Buvo neaišku: spektaklis svečių proga, ar – atvirkščiai. Ypač kai svečiai scenoje ėmė fotografuotis, atsakinėti radijo korespondentams, linkčiodami pabiriems plojimams… arba kai jie (tik ne liaudies aktoriai) buvo perjuosti jubiliejine juosta. Tų moteryčių ir dėduliukų, sukvietusių į savo jubiliejinį renginį, ir buvo labiausiai gaila. Argi tiek tevertos jų pastangos!“

Taigi šitaip. Perskaičiau, apstulbau. Viskas čia apversta aukštyn kojom, viskas sumeluota, iškreipta, išpurvinta. Tuoj pat paskambinau V. Jonynui, jis atsakė: „Nekreipkite dėmesio, atsiranda, matote, gudragalvių, ieško blusų meškos kailyje.“ Nusijuokėm abu, aptarėm, kad šiandien susitiksime Dailės muziejuje, kur 16-tą valandą bus atidaroma jo darbų paroda. Tuoj po to paskambinau į „Literatūrą ir meną“: redaktorius A. Drilinga išvykęs atostogų, atsiliepė jo pavaduotojas Krivickas. Kritines mano pastabas priėmė, sakė, ateityje panašių dalykų nebebus, tačiau Barboros Oraitės asmens ir tikrosios pavardės bei vardo taip ir neištarė. Girdi, tai „jauna laikraščio viešnia, žurnalistė, pradedanti…“ Juokdarys tas Krivickas. Jeigu, žinoma, ne daugiau. Pamazgas prieš mane atspausdinęs, neištenka drąsos pasakyti tiesą. O tiesa yra tokia: straipsnį parašė Rūta Noreikaitė (Justo Paleckio anūkė), žurnalistė, pasirašinėjanti visokiausiomis slapyvardėmis, Oginskaitės ir kitokiomis, ir niekuomet apie nieką neparašiusi nė vienos palankios eilutės. Mačiau ją minėto spektaklio metu, atvykęs į jį kartu su V. K. Jonynu, nuoširdžiai ir iš anksto šio teatro kolektyvo pakviesti. Kalbėjau iš scenos ne garbės svečio teisėmis, kaip rašo Oraitė, o kaip šito teatro kolektyvo garbės narys (ir Kupiškio rajono garbės pilietis), pirmiausia pasveikinau spektaklio atlikėjus, padėkojau iš visos širdies, palinkėjau naujų laimėjimų ir viso kito. Ta proga laikiau reikalingu padėkoti ir Kupiškio rajono partiniams bei tarybiniams vadovams, kurie savo rūpestinga globa labai ir labai padėjo šio kolektyvo kūrybinei sėkmei. (Štai ir šiuo metu LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius, buvęs tuomet spektaklyje, prieš tai sutikęs mus ant rajono ribos su duona ir druska, išrūpino šiam kolektyvui 8.500 rublių vyrų kostiumams, kitais būdais asmeniškai globoja.) Nemaniau ir dabar nemanau, kad padėkodamas žmonėms, kurie tikrai verti padėkos, padariau nusikaltimą ar kokį neatleistiną netaktą. Kolektyvą sveikino, jam dėkojo ir V. K. Jonynas, dar kartą viešai pasakė, kad atvyko čia svajodamas iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, ir kad jam kaip iliustratoriui būtina buvo pamatyti žmones ir vietas, kur gyveno „Sakmės“ prototipas Juza. Taigi šitaip. Ir juostos mums buvo užrištos ne jubiliejinės, kaip rašo Oraitė, o vardinės, kokios priimta užrišti garbingesniems kviestiems svečiams. (Tokių juostų daugiau šimto turiu namuose surinkęs!) Taigi šitaip. Šitaip. Beje, po spektaklio buvome abu su V. Jonynu maloniai pakviesti spektaklio dalyvių į privačiai parengtą vakarienę, paragavome skanaus naminio alaus, atsisveikinome kuo gražiausiai ir 22.30 val. išvykome namo. Taigi šitaip.

Paskambinau, beje, tuo klausimu ir St. Tamošiūnui į Kupiškį. Buvo labai sujaudintas. „Ypač pergyvenu dėl brangaus svečio dailininko V. Jonyno“, – pasakė man. Apraminau žmogų.

16-tą valandą nuvykome į V. K. Jonyno dailės parodos atidarymą. Labai iškilmingai buvo atidaryta ši paroda. Dalyvavo Klikūnienė, įteikė V. K. Jonynui Aukšč. Tarybos Prezidiumo Įsaką dėl jo apdovanojimo Lietuvos TSR nusipelniusio dailininko vardu, sveikino jį kultūros ministras J. Bielinis, Dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas K. Bogdanas, „Tėviškės“ draugijos pirmininkas Sakalauskas. Jaudinančią V. K. Jonyno kalbą perskaitė Laimonas Noreika, kalbėjo ir pats dailininkas, karštai padėkojęs už parodos surengimą, taipogi pranešė, kad žymią dalį parodoje išstatytų darbų dovanoja tėvų žemei Lietuvai. Karštai, net labai karštai ir ilgai plojo žmonės V. K. Jonynui. Pati paroda labai turtinga, bene per 250 darbų: grafika, tapyba, skulptūra, metalas, vitražas. Ypač nustebino pastarieji, juoba nežinojau šito, ir kai pasakiau dailininkui apie tai, jis tarė: „O, Baltuši! Iš šitų vitražų valgiau duoną ir dar su sviestu Amerikoje!“ Ir iš tikrųjų, šitie vitražai (parodoje, žinoma, buvo tik jų spalvotos nuotraukos) beveik visi skirti Niujorko, Čikagos, kitų pasaulio šalių bažnyčioms, kultūros rūmams. Tiesiog apstulbino mane V. K. Jonynas savo darbų užmojais ir pasiekimais. Reto lygio jo darbai bet kurioje dailės srityje. Iš naujo pasijutau laimingas už Juzą, kad bus suteikta ir jam šio įžymaus menininko malonė. Šaunu ir gyventi verta!

Vakare paskambinau Daliai, pasisiūliau atvykti pas ją. Deja, labai šiltai atsiprašė, išvykstanti pas sergančius tėvus į Vilkaviškį. Ką gi, ką gi.

Liepos 11. Šeštadienis

Dar papildomai nusipirkau produktų, daržovių. Prieš pietus, kartu su Štrimaičiu, nukakau atgal į Paalksnę. Jis čia paėmė savo šeimą, parsivežė į Vilnių. Rytoj visi išvyksta į Palangą.

24 valandą, naktį, Monika pasibaiminusi pranešė man, kad kažkokie piliečiai du beldžiasi į duris ir langus, sakosi norį „pasikalbėti su Baltušiu“. Nusileidau į apačią, iš tikrųjų prie langų stovi du jauni vyrai, lyg ir miestiečiai. Pasisakė atvykę iš toli, iš Telšių, labai jiems reikia pasikalbėti su manim. Atsakiau, kad civilizuoti žmonės nesibeldžia vidurnaktį pas rašytoją, tik dėl to, kad „pasikalbėtų“ su juo. Keliaukite, iš kur atkeliavę. Jie pasisakė, esą, stovyklauja netoli čia, prie ežero, ir kad ateis rytoj dieną „pasikalbėti“. Atsakiau, kad nelabai trokštu šito. Juo labiau, kad vienas „svečių“ nuskusta galva. Jiems pasitraukus, paskambinau Molėtų milicijai, pranešiau apie atsitikimą. Sakė, patikrins, o jeigu kas – paskambinti jiems vėl.

Vakaras ir naktis praėjo ramiai. Tik Monika visai mažai miegojo iš to sujudimo.

Liepos 12. Sekmadienis

Paskambinau Leonardams į Anykščius, kaip buvom susitarę, kai namas Paalksnėj pasilaisvins, pasakiau, kad galėtų jie atvykti vėl, žinoma, jeigu nori. Atsakė, kad turi pasitarti visi, paskambinsią rytoj. Paskambino už 15 minučių, pasakė, kad ne, negali, Mitė serga ir taip toliau. Supratau: įsižeidę jie. Ir tegu. Labai čia man didelis daiktas.

Paskambinome abu su Monika Lilei Binkytei į Vilnių, kvietėme atvykti pas mus. Žadėjo „rytoj vakare“. Gal ir atvyks. Ji nieko sau moterėlė, tiktai šneka labai daug.

Trečia diena kaip nesitaiso orai. Lietus, vėjas, pašiurpimas. Suprantama, kad ir savijauta prasta. Tiesiog niekai. Ir nuotaika niekai.

Ilgai mąsčiau, gal reikėjo man romaną rašyti pirmuoju asmeniu. Gal būtų geriau išėję. Nieko nenusprendžiau. Dirbsiu toliau prie „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Kad jau taip, tai ir taip.

Užbaiginėju šiandien atsiminimus apie Kostą Korsaką. Išeina truputį padrikai, berods, ir neįdomiai. O ką darysi? Reikia varyti toliau. Laikas pasirodyti su nauju savo leidiniu.

Užsienio radijo stotys skelbia, kad Jugoslavijoje gimė penkiamilijardinis Žemės gyventojas. Skelbiama ir jo pavardė, siunčiami sveikinimai, berods, ir piniginė parama. Mūsų informacijos „priemonės“ tyli apie tai.

Jau kuris metas iš laikraščių ir visų kitų informacijos „priemonių“ dingo TSKP CK Politinio Biuro narys Alijevas. Užsienio radijas tyli apie tai. Tyli ir mūsiškės „informacijos priemonės“. O žmonėse plinta kalbos vis plačiau, kad iš visur nušalintas jis, sėdi namų arešte. Tai bent. Tai bent. Tikriausiai šis žmogus taip pat įsipynęs į partinių vadovų machinacijas Vidurinės Azijos respublikose (Uzbekija, Kazachija, Tadžikija, kitos). Ne kitaip ir bus. Palauksim, pamatysim. O dabar vien nusivylimas Komunistų partijos aukščiausio lygio vadovų moraliniu nuosmukiu.

Šiandien Lietuvos televizija baigė rodyti trijų serijų telefilmą „Kukučių sakmės“ pagal Prano Treinio romaną „Jievaro tiltas“. Vaidina labai geri aktoriai, tačiau medžiaga jiems nelabai dėkinga. Prano Treinio kūryba apskritai silpnoka, daugeliu atvejų toli nuo tikrovės ir tiesiog blaivaus žvilgsnio į gyvenimą, net į literatūrinę kūrybą, daug gudravimo ir daug spekuliacijos, daužant buržuazinės valdžios valdomą Lietuvą, jos žmones. Jei patikėti autoriui, visi buvo sukčiai, vagys, valstybės iždo grobstytojai, tinginiai, moraliniai supuvėliai, žmonės be idealų, be šviesesnių tikslų. Įdomu, kodėl gi Treinys nieko neparašo apie nūdienius respublikos vadovaujančių sluoksnių žmones, neišnuogina jų kaip iš tikrųjų moraliai perpuvusių, suegoistėjusių, susmulkėjusių, besipjaunančių tarpusavyje žmogeliūkščių. Tai bent turėtų medžiagos! Ir aktoriams būtų ką vaidinti, nereikėtų pritempinėti autoriaus perdėtus išmislus iki tariamos tikrovės įtikinamumo. Taigi.

Žiūrėjau šiandien ir kitokią laidą: apie poetą ir šviesų žmogų Albiną Bernotą. Šviesiau širdyje tapo man po šitos laidos. Reikėtų parašyti jam, Albinui, deja, gyvena jis kažkur provincijoje, nusišalinęs nuo visų tarprašytojinių rietenų. Bandžiau paskambinti į jo butą Vilniuje: niekas neatsiliepė. Bandysiu dar kada nors.

Liepos 13. Pirmadienis

Lyja ir lyja. Maudžia visus kaulus. Taigi.

Pradedu suprasti, kodėl ir už ką taip užsisėdo ant manęs „Literatūros ir meno“ laikraštis. Visuomet labai principingai žiūrėjau į naujų narių priėmimo į Rašytojų sąjungos narius klausimą. Griežtai esu pasisakęs prieš daugelį tų žmonių, mano įsitikinimu, beviltiškų grafomanų, kurie vis tiek buvo priimti ir nūnai darbuojasi „Literatūros ir meno“ bei kitų nūdienės mūsų spaudos organų redakcijose, neišskiriant nė „Pergalės“ žurnalo. Štai ir susirenku dabar guzus iš jų, ir nieko čia dabar nebepadarysi, juoba šiandien jiems paduota visa valia. O Barbora Oraitė (Rūta Noreikaitė) keršija man už mano laišką Radijo ir televizijos komiteto pirmininkui J. Januičiui, kuriame protestavau prieš jos išpuolį Onos Valiukevičiūtės adresu (laida „Svečiuose pas Onutę“). Taigi viskas atsistojo į savo vietas. Na, dar pažiūrėsime.

„Amerikos balsas“ (lietuvių kalba) kelis kartus perdavinėjo pasikalbėjimą su Tomu Venclova, aptariant faktą, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių rašytojų išleidžia savo knygas Tarybų Lietuvoje, dailininkai ruošia tėvų žemėje savo darbų parodas (Ignas, Jonynas, Vizgirda), o kai kurie (Kazimieras Žoromskis) sugrįžta gyventi į Tarybų Lietuvą. Tomas Venclova, paklaustas, kaip jis žiūri į tokius reiškinius, atsakė maždaug šitaip: „Jeigu kas pajunta, kad komunistų teroro rojui jam bus geriau, tegu sau važiuoja, gyvena, jų reikalas.“ Paklaustas, ar jis pats neketinąs grįžti į Lietuvą, atsakė: „Gal ir sugrįžčiau, jeigu… Tarybų Lietuvos vyriausybė atsiprašytų manęs už pridarytus man nemalonumus, bet sugrįžčiau ne visam laikui, aplankyti motiną, kurios pasiilgau, nes mano darbas čia, JAV, ir mano gyvenimas čia, ir aš labai gerai jaučiuosi čia, ir dar – jeigu Tarybų Lietuvos vyriausybė, man sugrįžus, niekuo nevaržytų manęs, leistų išvykti, kur tik aš noriu ir kada noriu.“ Taigi šitaip. Kai pažiūri, tai kiekvienas mizerija nešasi aukščiau savo bambos!..

Užbaigiau rašyti atsiminimų apie Kostą Korsaką juodraštį, tiksliau – atsiminimų pabaigą, apie 10 puslapių, atidėjau į šalį, tegu paguli. Imsiuos atsiminimų apie kitus.

Kiekvieną dieną prisimenu Dalią. Labai pasigendu jos, ir pats nesuprantu, kodėl taip yra. Juk senatvė beatėjusi, laikas obliuoti lentas grabui, tvarkyti literatūrinį archyvą, kiek ten jo bebuvę, o vis dar ilgesys, svajonės!.. Keistai vis dėlto sutvertas žmogus. Gal kiti – kitaip… Tik aš toks?..

„Pergalės“ 7 numeryje naujas E. Mieželaičio eilėraščių pluoštas. Skaičiau, nieko nesupratau. Negaliu atsikratyti minties, kad serga jis visišku nervų sutrikimu, šizofrenija ar kaip ten vadinama. Lieka tik stebėtis mūsų respublikos vadovais, kurie nemato šito ir nesuvokia, kiek gali apsijuokinti žmonių akyse, toliau liaupsindami ir garbindami šį „kūrėją“. O gal taip reikia dabar? Gal nieko kito nė nebereikia? Rašyk, imk pinigus ir… tylėk, daug rašydamas ir… nieko nepasakydamas?

Liepos 14. Antradienis

Susiskambinau su Povilu Zulonu Kupiškyje, sužinojau, kad išpuolį prieš mane „Literatūros ir meno“ liepos 4 dienos numeryje įvykdė ne Rūta Noreikaitė, kurią įtariau, o moterėlė tokia, pradedanti žurnalistė Rakauskienė, gyvenanti ne kur kitur, o pačiame Kupiškyje. Atsiprašiau dūšioje Rūtos Noreikaitės. Aiškiai paskubėjau įtarti ją! Ateityje būsiu atsargesnis.

Atvyko Lilė Binkytė iš Vilniaus, pabus čionai tris dienas. Tai gerai, Monikai nuobodulį išblaškys, ruoštis padės.

Paskambino brolis Leonardas iš Anykščių. Žada atvažiuoti su žmona ir šunim ketvirtadienį, taigi poryt.

Orai labai prasti: lyja, vėjas, šalta…

Atsiminimus apie Kostą Korsaką užbaigęs (dar teks truputį paredaguoti) ėmiausi apie Zinaidą Kulmanovą. Deja, matyt, reikia padaryti mažytę pertrauką, susikaupti iš naujo. Toks jau nestiprus esmi. Apie Kulmanovą būtina parašyti. Ir dar apie kai kuriuos žmones. Daug kam skolingas esu, daug kam negero pridaręs, tebūnie tad mano pagarba ir atsiprašymas bent dabar, kai nebėra jau jų, tų šviesių gerų žmonių, tiek padėjusių man įvairiais gyvenimo atvejais. Taigi.

Vakare staiga užgeso elektra, nutilo televizorius. Šaukiausi pagalbos iš Molėtų, nieko gero. Visą naktį buvome be šviesos. Smulkmena, o erzina.

Visą dieną lijo, vėlų vakarą staiga išsigiedrino, slėsnesnėse vietose pakilo tirštas rūkas. Bene saulę rytdienai žada?

Liepos 15. Trečiadienis

Atsiminimus apie Zinaidą Kulmanovą atidėjau: trūksta kai kurių duomenų, o jie – Vilniuje. Taisinėju „Mūsų Stepas“. Kiek nusenusi rašysena, reikia pašviežinti. Taigi.

Po pietų ir ėmiausi darbo kaip reikiant. Ir, atrodo, visai neblogai padirbėjau, nors ir nepavyko visko užbaigti.

Paskambinau Povilui Zulonui į Kupiškį, vėliau dailininkui V. K. Jonynui, su abiem pasitikslinau mūsų kelionės į Kupiškį detales. Viskas bus gerai.

Paskambinau Leonardui į Anykščius. Rytoj rytą jis su žmona Mite atvyksta pas mus. Be anūkų, tik su dukters Virginijos šunim. Tai irgi gerai.

Paskambinau ir Daliai į Kauną, pasakiau, kad, ko gero, rytoj vakare atkaksiu pas ją. Apsidžiaugė, dėkojo. Labai ir labai gerai. Taigi.

Pas kaimynus Sakalus atvyko iš Leningrado tokia profesorienė, vasarojusi pas juos užpernai su vyru, o pernai palaidojusi jį, mirus vėžio liga. Dabar jau atsigavusi, nepalyginti, kokia buvo praeitą vasarą: vienos ašaros ir raudos. Plačiai pasakojo apie Leningrado literatūrinį gyvenimą, pasakė, kad Dudincevas, kadaise sukrėtęs skaitytojus savo romanu „Ne vien duona kasdieninė“ ir susilaukęs už jį itin žiaurių puolimų (net mūsų žydeliokas Genrikas Zimanas šoko prieš jį!), nūnai gyvas, sveikas, trisdešimt metų rašė naują romaną ir jau parašęs jį. Stipriai nudžiugino mane ta žinia, nes buvau prisiklausęs gana plačių gandų apie Dudincevo mirtį, priešlaikinę, iššauktą daužymų. Buvo tikrai gaila šviesaus žmogaus. Taigi. Pasakojo ir apie rašytoją Rybakovą, su kuriuo esanti pažįstama asmeniškai, apie jo ilgai draustą romaną „Arbato vaikai“, kuris nūnai paskelbtas žurnale „Družba narodov“ ir iš karto tapęs bestseleriu, plačiausiai diskutuojamas, o Rybakovas jau įteikęs žurnalui naują romaną. Kaip gaila, kad šiems metams neužsisakiau „Družbos narodov“. Ne viską juk galima ir numatyti. Kalba žmonės, kad romanas „Arbato vaikai“ atskleidžia Stalino nusikalstamą veiklą be rūstybės ar koliojimų, tačiau taip iš esmės ir giliai, kaip niekas iki šiol. Būtinai perskaitysiu, gavęs iš Rašytojų sąjungos bibliotekos. Būtinai!

Žurnale „Novyj mir“ skaičiau mokslininkų bei rašytojų pasisakymus dėl „amžiaus projekto“: G. V. Voropajevas, O. A. Leontjevas, V. S. Panfilovas, A. A. Želobajevas, V. V. Miasnikovas, K. N. Bedrincevas, N. P. Hamrajevas, A. V. Pugačiovas, A. Zemcovas, daug kitų, o pabaigoje geras mano bičiulis S. P. Zalyginas, nūnai dirbantis „Novyj mir“ vyriausiojo redaktoriaus pareigose. Duoda į kailį akademikams taip, kad anksčiau nė sapnuote nebūtų apie tai susapnavę, Stalino ir kitų liaudies budelių į Sibirą išgrūsti arba ir galvų netekę. Taigi šitaip. Reikia džiaugtis tokiais reiškiniais. Gal jie sugrąžins ir man pasitikėjimą ateitim, kurį esu praradęs, visomis tomis „revoliucijomis iš viršaus“ juodai nusivylęs…

Liepos 16. Ketvirtadienis

Užbaigiau atsiminimus apie Stepą Žuką. Ne visai užbaigiau, tik teisingą, kaip man atrodo, vagą išvariau. Visus atsiminimus šitaip dabar varau, pasilikdamas vėlesniam laikui iš naujo peržiūrėti ir sutikslinti kalbą ir stilių – tiktai kalbą ir stilių, nieko daugiau nebekeičiant, nes esminis darbas atliktas (taip bent man atrodo). Beje, redaguojant atsiminimus apie Stepą Žuką, jie pailgėjo nuo 12 iki 18 puslapių. Visada man šitaip: kai tik imu trumpinti, būtinai ilgėjimas eina. Apie Kostą Korsaką „priauginau“ nemažai puslapių. Nujaučiu: panašiai bus ir su Justu Paleckiu, Antanu Venclova, Petru Cvirka, Salomėja Nėrim, kai tik prieisiu prie jų. Gal šitai kyla iš to, kad juodraščiai mano apie tuos žmones surašyti prieš 10, 15, 20 ir daugiau metų, per tą laiką kilo atmintyje ryškesni prisiminimai, naujas suvokimas šitų žmonių reikšmės ir jų darbo prasmės. Galimas daiktas.

Vakare brolis Leonardas parvežė mane namo, į Vilnių.

Vėlų vakarą nukakau pas Dalią. Labai įdomiai ir labai švelniai pabendravome. Nuvežiau jai ir savo laišką, kurį turėjau išsiųsti paštu, o neišsiunčiau. Grįžau vėlai.

Liepos 17. Penktadienis

Telefonu susitariau su „Tėviškės“ draugijos pirmininko pavaduotoju Kusta dėl išrašymo leidimo V. K. Jonynui vykti su manim į Kupiškį liepos 25–26 dienomis.

Ilgas pokalbis su Churginu. Pasakojo apie leidinį „Poezijos pavasaris – 87“, kurio aš taip ir nenusipirkau. O jame – Sigito Gedos straipsnis apie E. Mieželaitį, kuriame iš pagrindų pasakoma tikroji tiesa apie šito poeto kūrybą per pastaruosius 20 metų ir pasakyta, kad „mes praradome poetą“. Įsivaizduoju, koks tai smūgis užsimiršusiam E. Mieželaičiui! Churginas sakosi kalbėjęs su Mieželaitiene, toji negalinti atsistebėti, kaip čia išeina, kad S. Geda buvo nuolatinis svečias jų namuose, gėrė jų kavą ir valgė buterbrodus, jinai laikiusi jį E. Mieželaičio draugu, o jis… štai kokį šposą iškrėtė! Keistoka pažiūra, beje, tipiška Mieželaitienės tipo žmonėms: „Mano kavą geri, mano buterbrodus ryji, tai žinok savo vietą!“ Atrodo, bus dar daug triukšmo dėl šito S. Gedos straipsnio. E. Mieželaitis, žinoma, keršys jam. Kaip savo metu keršijo Teofiliui Tilvyčiui, Vytautui Kubiliui, visiems, kas išdrįso bent mažiausią kritikos žodį pasakyti jo kūrybos atžvilgiu. Blogiausia, kad kerštaudamas jis, be mažiausios abejonės, panaudos aukštą savo postą, S. Gedos straipsnį pabandys nušviesti kaip priešišką išpuolį prieš LTSR vyriausybę. Šito galima laukti. Tiktai negalima bus tylėti, kai imsis jis tokių „priemonių“. Nelabai žaviuosi Sigitu Geda kaip poetu ir kaip žmogum, tačiau šį kartą jis teisus. Ir – drąsus. Nė vienas mūsų, net partinių rašytojų, neišdrįsome pasakyti E. Mieželaičiui tiesą, kokią pasakė jis, nepartinis. Nelabai ir tarybinis. Jį reikia ginti. Už tiesos žodį. Taigi.

Visą savaitę neskaičiau periodikos, dabar vartau, žiūriu. Visur kalbos, rašymai, pasisakymai – apie persitvarkymą. Prieita jau prie dalykų, kurie duoda šiokios tokios vilties: „Izvestijose“ skelbiama apie piktnaudžiavimą psichiatrinėmis ligoninėmis politiniams reikalams. Šito dar ne tik nebuvo, o visą laiką TSRS vadovai kategoriškai užginčydavo net mažiausias užuominas apie tai užsienio spaudoje ir per radiją. Taigi.

Liepos 16 dienos numeryje „Komjaunimo tiesa“ (mūsiškė) rašo apie Rokiškio ir Anykščių rajonų milicijos siautėjimą, klastojant bylas prieš tariamus nusikaltėlius, apie neišpasakytą tardytojų bei prokuratūros darbuotojų sužvėrėjimą, reikalaujant jiems, tariamiems nusikaltėliams, aukštų bausmių ir keršijantiems, kas tik prieštarauja jiems. Pirmą kartą šitokie dalykai keliami Lietuvos spaudoje. Nuo pat Tarybų Lietuvos susikūrimo pirmą kartą. Tai įsidėmėtina. Duoda gerų vilčių, šviesiau darosi akyse. Taigi.

„Literaturnaja gazeta“ liepos 15 dienos numeryje vėl kerta daugelį šakų (gal net šaknų), ant kurių laikėsi praeities gyvenimas, privedęs šalį ir jos kultūrą prie bedugnės krašto. Įdomus kritiko Viktoro Žigunovo pasisakymas „Ironišku rakursu“: „Kažkas, kažkas, dar kartais“. Pliekia vyras literatūros atsilikimą nuo persitvarkymo visose srityse. „Treti metai vyksta persitvarkymas, lekia iš postų ministrai, respublikų ir sričių vadovai, o literatūroje nė viena išgarsinta vidutinybė net nepajudinama!“ Ir taip toliau. Įdomu!

Gal duos dievas ir man, gal padės kas kitas, jeigu jau dievas nūnai atšauktas, atsikratysiu visiško netikėjimo šituo „persitvarkymu“. Slegia, spaudžia jis mane, o išeities nerandu. Negaliu užmiršti tų pažadų, kuriuos gausiai bėrė Chruščiovas, Stalinui padvėsus, vėliau ir Brežnevas, kurio organiškai negalėjau pakęsti, na, o dabar – Gorbačiovas. Ar toli jis pažengs pažadus pildant? – štai klausimas.

Negera ant širdies.

Supirkau produktus, turguje paėmiau dvi kopūstų galvas, braškių 2 kilogramus (po 2 rublius ir 20 kapeikų, nebrangu, palyginti), Šeškinėje gavau gerų pomidorų, kiaulių kojų, geros dešros ir 4 bonkas šampano. Tris iš jų atidaviau žentui (gal ir buvusiam, teisingai tarus) Antanui Pulikui. Pirmadienį jisai išskrenda į Maskvą, o antradienį bus jau JAV, pas žmoną, kurią vedė, mano dukrai idiotiškai su juo išsiskyrus. Labai man gaila Antano, geras žmogus buvo, vyriškas, santūrus, labai myli mano anūkes Julytę su Simona, o dabar štai… Atsisveikinome labai draugiškai, šiltai. Rytoj ruošia jis šiokias tokias išleistuves, kvietė ir mane, bet skubu Paalksnėn – Monika aritmijos kankinama, reikia pabūti arti jos, padėti kuo galiu. Niekad mano dėmesio jai nebuvo per daug. Taigi.

Vakare atvykau į Paalksnę. Atvežė Antanėlis Pulikas.

Liepos 18. Šeštadienis

Prisiminiau vakarykštį pokalbį telefonu su „Vagos“ vyr. redaktorium Juozu Stepšiu, išvada: reikia man dirbti sustiprintai, kad iš tikrųjų ateinančių metų birželio mėn. įteikčiau jau užbaigtus doroti „Gilų pėdsaką širdy palikę“ rankraščius. J. Stepšys jau „davė komandą“ Orig. literatūros skyriui „nepaleisti Baltušio iš rankų“. Taigi šitaip.

„Nemuno“ žurnalo 7 numeryje – „Kopenhagos jaunimėlis“. Nuotrauka tiesiog atgrasinanti: pankai su skiauterėmis, sėdi kur pakliūk užgesusiomis, jeigu dar nenumirusiomis, akimis, abejingi viskam, šalia jų ir „metalai“, apsikarstę gelžgaliais. Vienas pankų, visai dar jaunutis, itin panašus į mūsų Roką, kai tas buvo tik paauglys. Atsidusau su palengvėjimu: turi Rokas bėdingų būdo bruožų, o iki šito nepriėjo, o ne!..

Brolis Leonardas iš pat ryto iškako meškerioti. Vėjas šiandien šiaurys, o tokiam pučiant žuvys neskuba prie slieko. Sugrįžo pietų metu, šiek tiek ešeriukų parsivežė. Po pietų keps, vaišins mus karštais tešloje. Bus skanu!

Po pietų – sėdu vėl prie atsiminimų apie Kazį Kielą. Jau supratau, kad rankraštis netinka toks, koks yra. Visai netinka. Rašysiu kitu pjūviu. O rašysiu būtinai.

Užsienio radijo stotys, tiek Vašingtono, tiek ir Londono, praneša, kad Demokratinėj Vokietijoje paskelbta plati amnestija, kuri apims ir politinius kalinius – pastarųjų, esą, čionai priskaitoma apie 2.000. Pranešama taip pat, kad VDR panaikinama mirties bausmė ir nustatoma, kad aukščiausia bausmė už ypatingai sunkius politinius ir kriminalinius nusikaltimus bus 15 metų laisvės atėmimo.

Įdomu.

O dar įdomu, kad ši amnestija paskelbta beveik išvakarėse VDR vadovo Honekerio vizito į Vakarų Vokietiją. Iš tenais jau gauti sveikinimai Honekeriui ryšium su amnestija.

Na, o kada gi bus tokia amnestija paskelbta Tarybų Sąjungoje, kurioje iki šiol politiniai kaliniai neturi net savo statuso, traktuojami kaip kriminaliniai? Labai abejoju, ar sulauksime mes, mano kartos žmonės. Labai.

Šiandien į Maskvą turi atvykti „Sakmės apie Juzą“ vertėja į prancūzų kalbą Denize Neugnot. Turbūt ieškos manęs telefonu, o aš čia, Paalksnėje. Ir nieko neveiksi: Monikai vakar ir šiandien vėl aritmija. Kankinasi moteris, taigi.

Liepos 19. Sekmadienis

Vakar pavakare atvyko, nelauktai ir netikėtai, svečiai: trys moteriškos, vienas vyriškis. Su „Žiguliais“, ne pėsti. Viena vyresnių moterų prisistatė esanti Palmira Šereikienė, Paketurių kaimo Amilios Starkūčios duktė. Prisiminiau tada, kad bernavau pas Starkų Petrą, vienarankį račių, kur buvo dvi mergytės, Amilia ir Pranė, o dabar štai vienos jų duktė, jau ištekėjusi, dirbanti Utenoje, vidurinėj mokykloj dėstanti prancūzų kalbą, o štai ir jos vyras, aiškiai po padu, ir duktė Eglė, dvylikos metų, bet jau aukštesnė už mamytė, nors toji visai ne žemo ūgio. Su jais ir kažkokia Rakauskienė, iš karto sukėlusi man įtarimą, bene bus toji nelemtoji korespondentė iš Kupiškio, bet paaiškėjo, kad ne, tikrai ne. Išsikalbėjome plačiau, labai draugiškai, jokių vaišių nesuruošiau – tiesiog iš netikėtumo. Ir papasakojo jie, atsisveikindami, kad rytoj kaimyninėse mums Kuktiškėse, nors jau Utenos rajono ribose besančiose, didelės iškilmės bus: 400 metų sukakties atžymėjimas.

Taigi šiandien ir nuvykome į tas Kuktiškes, atstumu nuo mūsų per tris kilometrus. Radome žmonių gausybę, atvyko ir komp. Gaižausko vadovaujama kaimo kapela, Kuktiškių žemietis rašytojas ir Akad. dramos teatro direktorius Pranas Treinys su žmona ir dviem anūkais, aktorė Paliukaitytė, Operos solistai Zaremba ir Pamakštis, taipogi reto simpatiškumo estrados dainininkė Nijolė Ščiukaitė su savo vyru Tiškum, beatostogaują netoli Kuktiškių, tiktai priešingoj nuo mūsų pusėj. Norėjome būti tik šventės stebėtojais, bet kur tau! Tuoj atpažino, pasisakyti paprašė, vėliau ir už stalo pasodino, vėl pasisakyti paprašė. Žodžiu, pailsėjome gražiai. Juo labiau, kad ne keturių šimtų, o šešių šimtų sukaktį šventė Kuktiškės. Pastatė čia ir obeliską šitos datos garbei, ir koncertą nuostabų suruošė, ir daug ko kita buvo, net alaus prie stalo. Taigi. Sugrįžome visi, brolis su broliene, Monika ir aš gana smagūs, ir Monikos sveikata lyg palengvėjusi, aritmija nebekankino.

Vėlų vakarą paskambinau į Vilnių atsisveikinti dar kartą su buvusiu žentu Antanu Puliku. Apsidžiaugė šitas geras vyras, net susijaudino. Rytoj 11 valandą ir 20 minučių pakils jis lėktuvu į Maskvą, iš ten – į Ameriką. Ir dar kartą pagailo man jo. Jaučiu, smarkiai pasigesiu jo daugeliu atvejų. Reikalingas ir išmintingas žmogus buvo. Taigi.

Liepos 20. Pirmadienis

Iš ryto karštis veik iki 30 laipsnių, vėliau atvėso, kilo vėjas. Brolis Leonardas visą dieną žvejojo kažkuriame ežere, o aš irgi beveik visą dieną – prie atsiminimų apie Kazį Kielą. Net keista, kad iš trumpo mano pasisakymo jo mirties proga 1963 metais „Pergalės“ žurnale (viso labo – pustrečio puslapėlio mašinraštinio!) jau prikaukšėjau 5 su puse, ir pats Kazys Kiela kažkokioj kitoj šviesoj iškilo man prieš akis, pamačiau jį tarytum pirmą kartą. Tragiško žmogaus būta. Tragiško ir labai gero. Nusivylusio itin daug kuo, kaip nusivilia gyvenimu visi taurios širdies žmonės. Na gal ir ne visiškai visi, gal… Taigi. Rytoj, ko gero, užbaigsiu apie jį. Tada imsiuos apie Bronių Zabielą. Apie šį irgi turiu pasisakymą jo mirties proga, paskelbtą „Literatūroje ir mene“ 1970 metais, labai trumpą, neturintį nė 2 pilnų puslapių. Pažiūrėsiu, kas iš šito man išeis. Gal daugiau teksto, mažiau minčių, o gal ir atvirkščiai.

Nuotaika gera, tiktai kairę koją smarkokai skauda. Veik prieš mėnesį, dažant namą, nusibrūžinau mesdamas kopėčias, tai tebeskauda iki šiol, o nuo vakar dienos pradėjo tinti. Monika strioke, varo pas chirurgą, bet, tikiuosi, nieko čia rimto. Priėmiau sedalgino, skausmą kiek atleido. Bus gerai. Taigi.

Skambinau, jau vakare, Povilui Zulonui, pasitikslinau kai kurias detales dėl mūsų išvykos su Jonynu į Kupiškį. Atrodo, viskas bus gerai. Taigi, ko man nebūti geros nuotaikos?

Liepos 21. Antradienis

Užbaigiau atsiminimų pluoštelį apie Kazį Kielą. Išėjo beveik 7 puslapiai. Keista, o rašydamas apie šį žmogų veik pamilau jį, kažkaip net gaila jo pasidarė man, negera ant širdies, kad gal nepakankamai dėmesio jam skyriau ir aš, šalia daugelio kitų. Na, vėlu dabar gailėtis, lieka tik pasidaryti kai kurias išvadas ateičiai.

Norėjau tuoj pat imtis atsiminimų apie Stasį Kapnį arba Bronių Zabielą, staiga supratau, kad negalima šitaip: vos vieną darbą užbaigus, griebtis kito. Ne Žorž Sand aš, ne Balzakas. Kaipmat prarasčiau nervus, pritilčiau ilgokam laikui. Reikia šiek tiek „ataušti“, sugrįžti „į žemę“, tarp žmonių.

Baigiau skaityti Kubos rašytojo Manuelio Kofinjo romaną „Meilė šešėlyje ir saulėje“. Apie Kubą, jos gyvenimą, tuoj po Fidelio Kastro pravestos revoliucijos. Talentu nežėri šis autorius, tačiau pažintinė medžiaga jame itin gausi. Sužinai žmogus daug ką tokio, ko anksčiau nė girdėti nebuvai girdėjęs. O tai jau daug. Labai daug. Ir skaityti verta. Podraug nusistebėjau, kad anksčiau nesusidomėjau šituo romanu, nors atspausdintas jis žurnale „Inostrannaja literatūra“ jau 1985 metų pabaigoje. Pražiopsojau ar ką?

Varčiau „Ogonioko“ žurnalo numerius, kaimynų Sakalų vasarotojos atsivežtus iš Leningrado. Visi numeriai kalba tik apie neigiamus reiškinius praeityje, apie dabartį jei ir prašnekama, tai tik iš kritinės pusės. Nežinau, ar gerai šitaip. Pretenzijų praeičiai turiu, ir gana didelių, tačiau ne viskas juk buvo bloga, kas buvo. Žmonės gyveno, dirbo, daugelis tikėjo, šalies vadovų nuolatinio melo apgaudinėjami, kad einama teisingu keliu. Šito gal nereikėtų užmiršti. Taip bent man atrodo. O už atvirumą, nūnai vadinamą „viešumu“, žinoma, esame dėkingi visiems, kas nuoširdžiai viską daro, tikrai atvirai ir tiesiai skelbia nuslėptus dalykus. Viena tik negerai, kad šituo viešumu kai kas jau bando piktnaudžiauti, „prasikišti“, parodydami, nujuodinant viską, kokie mes buvome geručiai, sąžiningi ir dori, tiesiog didvyriai. Ar taip jau būtina garsintis, šį bei tą rašius, spaudai ruošus, Brežnevo teroro metais? Gerai, kad žmonės rašė, kaupė medžiagą, bet kam skardentis? Negera kažką jaučiu čionai. Juo labiau, kad nūnai besiskardenantys, kiek menu, visai neblogai buvo „įsitaisę“ ir prie Brežnevo, perdėm citavo jo „išmintį“, kur reikia ir kur nebūtinai reikia. Taigi. Visų mūsų nelaimė buvo ta, kad šalyje įvedus dar Lenino laikais vienos partijos (komunistų) diktatūrą, nebuvo ko ir tikėtis laimės ir gerovės žmonėms, juoba socialistine valstybe besivadinanti valstybė neišvengiamai ir smarkiai pakvipo fašizmu, daug ką beatodairiškai pasiskolinusi iš fašistų režimo patyrimo. Taigi šitaip. Parašiau „įvedus“, dabar turiu pridurti, kad nė iš tolo dar nematyti, kad ši pragaištinga sistema būtų „išvedama“. Pakitimai vyksta, daug kas atitaisoma, tačiau pagrindai lieka seni, ir kol jie bus – nieko dora negalima laukti iš nūnai populiarinamo „viešumo“ ir kitų šviesių reiškinių. Pažiūrėsim, pamąstysim. Dar nematau jokios garantijos, kad, viešumui (rašau jau be kabučių šį terminą) nuskambėjus, viskas nepasisuks atgal šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Praeities patyrimas (Chruščiovo nesėkmė) rodo, kad šitam reikia būti pasiruošusiems. Reali tikrovė taip diktuoja.

Susiskambinau su Povilu Zulonu. Dar kartą sutikslinome mūsų su V. K. Jonynu apsilankymo Kupiškio padangėje detales. Atrodo, viskas bus gerai.

Paskambinau ir V. K. Jonynui. Buvo patenkintas, pažadėjo tikrai vyksiąs su manim. Paklaustas, ar ne prieš jis, kad važiuosime ne „Volga“, o „Žiguliais“, nusijuokė, pasakė: „O koks gi skirtumas?!“ Žmogus buvo, žmogum ir išliko šitas reto talento dailininkas. Taigi!

Liepos 22. Trečiadienis

Tuščia diena. Ketinau pradėti ir gerokai pavaryti atsiminimus apie Stasį Kapnį, o štai jau vakaras, puslapiai tušti. Gal todėl, kad tik vakar rytą baigiau apie Kazį Kielą, ir negalima šitaip peršokinėt nuo vieno žmogaus ant kito, o gal ir todėl, kad savijauta nelabai kokia, suka kaulus, koja vėl skauda, neramina. Vėlgi orai šiandien iš ryto lyg į lietų, vėliau gi kaitryn, tvankyn, lyg lietų pranašautų, lyg ir audrą, o iš tikrųjų… Beveik visą dieną pragulinėjau. Niekai, ir gana. Niekai.

Nebegaliu jokios spaudos imti į rankas, visur tik juoda, tik puvėsiai, grobstymai, suktybės, vagystės, apgaulės, literatūros ir meno smaugimai… Daug čia, žinoma, tiesos, tragiškumo tikro, savo metu kruopščiai slėpta nuo mūsų akių, tačiau dieve gi tu šventas, ne viskas gi juoda ir tebuvo, ne viskas merdėjo ir puvo, žmonės taigi dirbo, kiek tiktai nekliudė jiems partijos viršūnėse susitelkę moraliniai perpuvėliai, statė miestus, augino javą, gimdė vaikus ir mokė juos… O dabar, jei patikėtum spaudai, televizijai, radijui, tai tiesiog negyvenome visi, tiktai puvome. Kai kas sako, girdi, prie viešumos dar nepripratome, daug perlenkimų. Gal ir taip. Bet kada gi išmoksime neperlenkinėti? Kada pasieksime bent minimaliausios kultūros, bent civilizacijos?

Neramina ir toji aplinkybė, kad aktyviausi praeities demaskuotojai – žydų tautybės žmonės. Vadinasi, vėl jie? Čia kažkas ne taip. Kodėl gi lekia iš postų ministrai, respublikų, kraštų ir sričių vadovai, o nė nekrusteli iš vietos ir nė mažiausios neigiamos užuominos nesusilaukia toks užkietėjęs stalinistas ir brežnevininkas kaip Aleksandras Čiakovskis? Šlovino Staliną, pastarajam viešpataujant, iš kailio nėrėsi bandydamas pateisinti jį savo romane „Blokada“ – keturių stambių tomų leidinyje, skubiai Brežnevo asmenišku įsakymu išleistą masiniais tiražais rusų ir taip pat skubiai daugelio tarybinių tautų kalbomis, na, o dabar? Dabar jis vėl balne: redaguoja sau ramiausiai „Literaturnają gazetą“, užmiršęs viską, net tai, kad ne kas kitas, o jis parašė Brežnevui gėdingąją trilogiją, už kurią pastarasis išlupo sau Lenininę premiją „už literatūrinę kūrybą“ ir buvo už tai daugelio, tarp jų ir E. Mieželaičio, verksmingai sveikinamas. Šitokie reikalai. Šitokie reikalai su žydais, draugas Baltuši.

Vėlgi susimąstau: o gal klystu šitaip manydamas, gal per siaurai žiūriu į nacionalinį tautų klausimą. Viešai, žinoma, nesistengiu reklamuotis, tačiau širdies gilumoje juk žinau, kad nemyliu kai kurių tautų žmonių, sakysim, lenkų, sakysim, ir vokiečių. Kai išėjo Berlyne „Sakmė apie Juzą“ – nepajutau aš nė iš tolo to džiaugsmo, kokį išgyvenau išėjus jai Prahoje, net neparašiau vertėjai padėkos, nors turėjau šitai padaryti iš elementaraus mandagumo. Suprantu, protu suvokiu, kad negalima kaltinti visų vokiečių dėl Hitlerio siautėjimo, o vis dėlto negaliu atsikratyti nemeilės vokiečiams. Labai jau daug nukentėjome nuo jų mes, lietuviai, kaip tauta ir kaip žmonės. Tą patį galėčiau pasakyti rusų atžvilgiu. Pažįstu daugelį paprastų rusų, jie nėra blogi, būna visai nuoširdūs, tačiau nedaug terastum tarp jų, kad nesirgtų šovinistinėm bacilom, nesididžiuotų ir nesipūstų prieš kitas tautas. Nemaloniausias rusų bruožas man – jų vergiška dūšia, pamėgimas garbinti, dažnai nežiūrint ką ir už ką begarbina. Tokie jie dabar. Šitaip žiūrėjo į Staliną, dievindami jį, taip ir į Brežnevą, ir būtų šitaip į Gorbačiovą, bet tasai uždraudė bet kokius jo liaupsinimus, net citatas iš jo kalbų, ir, kiek supratau, rusai negali jam dovanoti šito, laiko išpuikėliu. O juk negalima užmiršti, kad praeityje rusai buvo gerokai kiti žmonės, jų tauta išugdė ir Puškiną, ir Lermontovą, Levą Tolstojų, Čechovą, nebekalbant apie M. Gorkį. Buvo gi šitaip. Taigi! Ir nemyliu lenkų. Už perdėtą jų nacionalizmą, už panieką mažesnėms tautoms, netolerantiškumą, plius neišpasakytą tarpusavio vaidiškumą. Pastarasis bruožas, beje, gana būdingas ir mums, lietuviams, kurio privalėtumėm kratytis labiau nei kurio kito. Ir sparčiau, žinoma.

Tokios tai mano mintys, mintelės. Nelinksmos. O kas prasčiausia – nesu tikras, kad teisingos.

Liepos 23. Ketvirtadienis

Yra atvykusi vasaroti į Paalksnę tokia Komaroca, žinomo pianisto našlė, pusiau žydiškos tautybės, artimai bendraujanti su rašytojais, pirmiausia, žinoma, žydų kilmės. Tokie jau jie yra. Pasikalbėti su ja gana įdomu, turi daug žinių iš „literatūrinio gyvenimo“, tačiau niekad nepamiršta savo nacionalinės priklausomybės. Atvirai ir tiesiai apie tai nešneka, tačiau, kaip sakoma, yla išlenda iš maišo. Be galo ir krašto liaupsina Rybakovo romaną „Arbato vaikai“, net prasitarė, kad Aleksandrui Solženicynui „toli iki jo“. Neskaičiau dar „Arbato vaikų“, tačiau šitoks liaupsinimas, kaip ir viskas, kas gyvenime perdedama, kelia man įtarimą. <…> Šiaip ar taip, reikia perskaityti „Arbato vaikus“. Jau užsirašiau į eilę Rašytojų sąjungos bibliotekoje. Skaityti reikia viską, nemaklinėti tamsoje. Taigi.

Bandau rašyti apie Stasį Kapnį. Nelabai pajėgiu apsispręsti: rašyti apie jo alkoholizmą ar ne? Jeigu neparašysiu – jo asmuo bus šviesesnis, tačiau nukentės tiesa. Visa tiesa. Jeigu parašysiu – viskas pasidarys atvirkščiai. Kur surasti vidurį? Ne kompromisą turiu galvoj, o tiesą. Reikia pagalvoti.

Orai saulėti, karščiai nesibaigia. „Trumpalaikių lietų“, taip dosniai žadėtų oro prognozės, nematyti. Ne!

17-tą valandą iškanku į Vilnių. Reikia pasitvarkyti, pasiruošti kelionei su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Grįždami iš Kupiškio liepos 26 dienos vakare, paimsime su savim Moniką iš Paalksnės. Reikia ir jai pasitvarkyti. Jos sveikata, beje, lyg ir pastiprėjo. Tai džiugina mane.

Liepos 24. Penktadienis

Dulkės kelyje į Vilnių nežmoniškos, karštis, tvankuma. Vilniuje mūsų buto balkone visai apmirusios nuo troškulio gėlelės. O ką darysi? Kas nors turi aukotis.

Vilniuje – negera naujiena: mirė Rašytojų sąjungos narys Pranas Raščius, sulaukęs vos 55 metų. Negerai ir mirė: vienas būdamas namuose, žmonai su vaikais išvykus „į daržus“, tris dienas gulėjo miręs. Rytoj 11 val. bus pašarvotas Rašytojų sąjungos rūmuose ir tą pačią dieną 15 val. laidojamas. Nedalyvausiu laidotuvėse, kadangi rytoj anksti rytą išvykstu su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Kaip rašytojas Pranas Raščius nebuvo kažkas įdomesnio. Žmonėse ėjo net epigrama: „Tarp rašytojų beraščių turime ir Praną Raščių.“ Tačiau kai miršta žmogus – gaila, ir gana. Pastaruoju metu itin smarkiai gėrė, buvo už tai „svarstomas“, išvadų nepasidarė, taigi…

O dar žinia, kad itin sunkiai serga Albinas Žukauskas, esąs jau be sąmonės, nebekalbąs. Šis – vyresnio amžiau, gimęs 1912 metais. Galėjo gi dar pagyventi. Bent iki mano metų.

Pailsėjau, susiruošiau rytdienos kelionei su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Daug vilčių dedu į šitą kelionę.

Liepos 25. Šeštadienis

Anksti rytą išsiėmiau paštą: „Literatūros ir meno“ laikraštyje rėmeliais juodais pranešimas: mirė Jonas Šiožinys. Buvo tai itin geros širdies ir itin menko išsilavinimo doras žmogelis, mažo ūgio, be galo doras, deja, su nelabai stipriais duomenimis literatūrinei kūrybai. Tačiau rašė jis, kaip ir gyveno, dorai, sąžiningai, suaugusiems ir vaikams, sulaukė 72 metų. Į Rašytojų sąjungą priimtas buvo sulaukęs jau apie 60 metų. Gyvas buvo tada Antanas Venclova, ir šitas geras žmogelis nedrįso net kelti tokio klausimo. Dirbo bibliotekose, dirbo „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje daugelį metų, ir štai nebėra žmogaus. Taigi. Galėjo gi ir nuotrauką jo įdėti „Literatūra ir menas“. Neįdėjo. Jonas Šiožinys nepriklausė literatūrinių pamaivų, nūnai komanduojančių bene visą literatūrinį gyvenimą, gaujai. Tai ir nuotraukos nėra. Nėra.

Šiame „L. ir m.“ numeryje pašlovintoji, tiksliau, pasišlovinusioji Mikalina Meškauskienė rašo apie rašytoją A. Gudaitį-Guzevičių. Atsiminimus, ėjusius per 2 laikraščio numerius, pavadino tiesiog „Aleksandras“. Surašė, kaip ji padėjo šitam Aleksandrui parašyti romaną „Kalvio Ignoto teisybė“, visiškai nepaskaitomą romaną, ilgus metus gulėjusį sandėlyje neišperkant jo, ir kaip tas romanas „…susilaukė triumfo. Visi džiaugėsi“ ir t. t. O toliau ji išvadina A. Gudaičio-Guzevičiaus žmonas, kurių dvi pirmosios buvo jam neištikimos (viską ji žino!), o paskutinioji, trečioji – tikra dangaus palaima. Tarp šitų „neištikimųjų“ linksniuojama V. Mickevičiaus-Kapsuko duktė Lena, žinoma, neįvardinant jos, bet nušviečiant taip, kad viskas aišku. Pasirodo, galima rašyti ir tokius atsiminimus. Linksniuojama ir mano pavardė, kaip žmogaus, ketinusio „nusispjauti į senus vaidus ir nebekelti riaušių suvažiavime“. Nebūčiau nė žinojęs šito, kad ne toji Mikalina Meškauskienė, ačiū ponui dievui. Taigi.

9 valandą išvykome su dailininku V. K. Jonynu. Vežė puikusis mano buvęs šoferėlis Antanas Pivoras nuosavais „Žiguliais“. Skridome per Uteną, nepasiekę Svėdasų užsukome į mano vaikystės draugo ir „Parduotų vasarų“ Aloyzo prototipo Zenono Valunto, nūnai garsaus liaudies meistro, sodybą. Buvau rašęs, kad būtų namie, o jokių vaišių neruoštų, tai kur tau! Stalą radom padengtą skilandžiu, kumpiu, sūriu, sviestu ir dar daug kuo kitu. Bet pirmiausia – prie Valunto drožinių. Mačiau, kaip V. K. Jonynas krūptelėjo ir net balsterėjo, išvydęs juos, o tada pasakė, kad Zenonas Valuntas ne liaudies meistras, bet tikras skulptorius, savo darbais prilygstantis moderniausiems ir įžymiausiems Italijos ir kitų šalių meno novatoriams. Susiėmė už galvos, pamatęs, kaip be jokios priedangos stovi drožiniai, irsta nuo lietaus ir vėjų, nesulaukdami jokios pagalbos, ir pasakė, jog tiktai mes, lietuviai, šitaip nebranginame, net nesuprantame savo tautos įžymių ir visiems brangių talentų. Čia pat pažadėjo kreiptis į respublikos instancijas, pirmiausia į Dailininkų sąjungą, kelti šį skulptorių, publikuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Zenonas Valuntas tirpte tirpo nuo šitų žodžių, o aš nežinojau kur dėti akis iš gėdos, kad taip ir nesugebėjau niekuo padėti Zenonui, nors ir ėmiausi žygių, kad jo kūriniai būtų apsaugoti nuo sunykimo, tačiau taip ir nesulaukiau jokio atgarsio iš niekur, viskas baigėsi tik tuo, kad iš Kultūros ministerijos atlėkė tikrintojai, užpuolė jį už tariamą jo skundimąsi sunkumais, pagrasino, kad daugiau nedrįstų šito daryti, nes „susilauksiąs kaip reikiant“, po to išskubėjo atgal į mylimą Lietuvos sostinę Vilnių. Taigi.

Pietavome Kupiškyje pas Povilą Zuloną, tada nukakome į Puponių kaimą, tenai, Jono Bukėno lydimi, pasileidome ieškoti Juozo Bukėno, taigi mano „Juzos“, sodybos. Suradome ją vidury Medinų miško, bet tiktai ne ją, o kelis akmenis ir šulinio įdubimą, taip apžėlusius krūmais ir jau dideliais medžiais, kad ašara nusirito man iš akių: nė ženklo nebelikę iš to, ką mačiau jaunystėje, visą jaudinančią romantiką užklojo bėgantys metai… O čia dar lietus prapliupo, o dar kelias į buvusią Juzos sodybą tiek išmaltas traktorių, o kitur ir visai neišmaltas, kad ėjome pėsti, bridome kelnes pasiraitę per balas, klampynes, viksvynus, uodų ėdami, negero jausmo slegiami… Žiūrėjau tiktai į Jonyną, ar labai suvargo, ar nusivylė, o jis brido degančiom akim ir kalbėjo, kad nors sodybos neberadom, o jis pajuto, kas yra Juza, kaip daryti „Sakmės“ iliustracijas. O į visą tą klampynę lydėjo mus Byčių kolūkio naujasis pirmininkas, ir taip pat LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas – iš tikrųjų retas žmogus. Juo su didesniu malonumu ištraukėm po gerą čierką Jono Bukėno namuose, užpylėm kupiškėnišku naminiu alum ir uždėjome ant viršaus gerai išrūkyto skilandžio. Šitaip atsigaivinę, nudūmėm dar į Subačių, pas žinomą liaudies meistrą drožėją Balną, kur pavaišinti buvome šaltalankio sūriu. Užtat ir miegojome gi naktį, kad dieve duok. Taigi.

Naktį dar skaičiau „Literatūroje ir mene“ liepos 25 dienos numeryje sopulingus mokytojų Liudos Viliūnienės, Juzefos Jakelaitienės, Stasio Naginionio pasisakymus, taipogi aštrų kritiko Alfredo Guščiaus straipsnį pagal skaitytojų laiškus „Ten, kur Dubysos antkrančiai žali“. Visa tai apie šiurpų Maironio sodybos gimtosios nudėvėjimą, faktiškai sunaikinimą parodant tikrai retą vietos vadovų, tarybinių ir partinių, bukagalviškumą ir piktą valią, pagaliau ir neįtikėtiną įžūlumą, nepildant jokių nutarimų bei nurodymų dėl Maironio gimtosios sodybos sutvarkymo. Vaizdas šiurpus. Faktas – pasibaisėtinas. Ir kas gi toliau? Kas toliau?

Liepos 26. Sekmadienis

Anksti kilę, kavos išgėrę, iškakome LKP Kupiškio RK sekretorės lydimi, vėl į rajoną. Nuvykome į Gyvakarų kaimą, kuriame 1918 metais nakvojome Naujų metų išvakarėse, grįždami pėsčiomis iš Rygos į Lietuvą. To kiemo nebėra. Apžiūrėjome išlikusią itin senovinę Skardžiaus sodybą, labai atidžiai studijavo ją V. K. Jonynas, žymėjosi bloknote. Staiga matome, atskuba šauni moteris, pasisakė esanti Ona ir dar švenčianti šiandien savo 70-tį, taigi labai labai labai prašanti į klojimą, prie pusryčių stalo. Truputį pasiderėję, nukakome, o ten berželiais visas klojimas iškaišytas, žmonių arti šimto už stalų sėdi, ant skobnių skilandis, gal dešimties rūšių sūrio, dešrų, kitokių gardumynų. V. K. Jonynas suglumo: šito tikrai nesitikėjau! Tarė žodį, paskui ir aš. Paragavome alaus, išskubėjome toliau. O žmonės vis rinkosi aplinkui, skubėjo paspausti rankas mums visiems, dėkojo, linkėjo… Taigi.

Sunkiai ištrūkę, skubėjome į Antašavą. Juo labiau, kad Antašavos pirmininkas ……. pats atvažiavo į Kupiškį mūsų parsivežti. Apie ankstyvesnį kolūkio pirmininką gerą gaspadorių ir jam padarytas skriaudas esu jau rašęs šiuose savo „dienoraščiuose“ prieš keletą metų, o naujasis – dar geresnis gaspadorius, rūpinasi ne tiktai gamyba, bet ir kultūra, šito dėka kolūkio reikalai visapusiškai eina geryn. Apžiūrėjome Antašavoje pradėtus statyti Kultūros namus. Salė numatyta 650 vietų, įrengimai puikiausi sportui, šokiams, vestuvėms, vardynoms, visiems kitiems reikalams. Rūmai bus užbaigti Spalio 70-čiui. Nelabai patikėjau, nes darbo itin dar daug, tačiau… Iš anksto pasižadėjau atvykti susitikti su kolūkiečiais kaip šioks toks rašytojas. Gyvenvietė čia nuostabi, visur saugomi medžiai, visa aplinka, pastatyta nauja vidurinė mokykla, pradinė mokykla, prekybos centras, buitinio aptarnavimo kombinatas, valgykla, kavinė, paštas, medicinos punktas, vaistinė… Taigi.

Iš čia nukakome pas dailininkę Veroniką Šleivytę, nors gerokai bauginausi vykti pas ją: labai jau ji rėksminga, triukšminga, nors jau sulaukusi 82-jų metų, eina trečius, o pati vairuoja savo automašiną, neišpasakyto gyvumo. Kolūkio pirmininkas atvežė jai iš kitur didžiulį namą, įruošė jame jos paveikslų galeriją, atgabeno iš kitur ir keturis svirnus, taip pat perpildytus nūnai jos paveikslais. Apžiūrėjome, pagyrėme, suėjome į gimtąją trobą, kurioje teko patraukti alaus prieš 22 metus, kai šventė ji 60-tį, ir kai su mumis atvyko Janina Narkevičiūtė, daug kitų gražių žmonių. Pavaišino mus dailininkė skaniais užkandžiais, užpylė naminiu alum…

Gerokai po pietų nukakome į Uoginius, pas Adomą Petrauską, irgi ne kartą atžymėtą mano užrašuose. Nelabai dar pasenęs, žvalus, patenkintas. Aprodė viską V. K. Jonynui, šis labai susidomėjo, bet, kiek supratau, mintimis vis buvo pas Zenoną Valuntą. Taigi.

Po vaišių (vėl vaišės!) žiūrėjome Kupiškyje „Senovines kupiškėnų vestuves“, grįždami paėmėm iš Paalksnės Moniką, sugrįžome namo nelabai vėlai. Taigi.

Roko neradome. Nesugrįžo, nors turėjo jau vakar sugrįžti, nė mažiausios žinutės taip pat neatsiuntė. Monika visą naktį nemiegojo. O ką aš galiu? Kokį išauklėjome, tokį ir turime.

Liepos 27. Pirmadienis

Tuščiai praėjusi diena. Vakar ir užvakar dienos „kelionių“ nuovargis kausto sąnarius. Na, kaip nors. Kaip nors. Pikčiausia, kad darbas prie knygos sustojęs. Laikas taigi bėga.

Liepos 28. Antradienis

Buvau inžinerinės statybos institute, kalbėjausi su prorektorium Sydauga dėl Leonardo (brolio) anūko Jakučio Vismanto. Žadėjo padėti.

Įprekinau maisto prekes, Šeškinėje, dairiausi po miestą replių, gavau batams tepalo rudo. Visi kiti, matyt, persitvarko, skuba žengti nauju tempu į ateitį. Taigi.

Niekas nesirašo. Juo labiau, kad ruošiamos knygos juodraščius labai neapdairiai palikau Paalksnėje. Kaip be rankų esmi. Bet nerašymo priežastis gal ir ne čia. Taigi.

Liepos 29. Trečiadienis

Nesirašo. Nelabai ir daug pastangų tam dedu. Prisimenu susitikimą su Romualdu Granausku. Buvo žadėjęs „užsidaryti“ iki liepos 1 dienos, rašyti naują apysaką. Sakė šitai bene vasario mėnesį. Dabar prisipažino: nė eilutės neparašiau. Kažkas sklando ore, kliudo kūrybiniam darbui. Gal pasitikėjimo stoka, gal ir mūsų sustingimas, kas gi čia žino.

Paskelbta laikraščiuose, kad nuo rugpjūčio 1 dienos bus priimama prenumerata Maironio Raštų III-tomiui, bene pilniausiam, kokie iki šiol buvo išleisti. Paskambinau „Versmės“ knygynui, paprašiau skirti man rezervą 4 užsakymus. Bandysiu dar užsisakyti per Prenumeruojamų leidinių knygyną. Gal išdegs.

Skambino Bronius Jauniškis, teiravosi dėl savo „raštų“, atsakiau – palaukti dar. Kai palauks, atsakysiu – nieko doro.

Liepos 30. Ketvirtadienis

Jau kelintą dieną užsienio radijas skelbia apie Krymo totorių žygius dėl jų grąžinimo į Krymą. Jų delegaciją priėmė A. Gromyka, bet nieko konkretaus nepasakė ir nepažadėjo, tik užsiminė, kad jų žygiai gali vien apsunkinti „problemos sprendimą“, kad yra sudaryta speciali komisija, kuri išžiūrės visą klausimą, o dabar reikia kantriai laukti. Keista. Ko laukti? Ir kiek laukti? Antrajam pasauliniam karui baigiantis Stalinas apkaltino Krymo totorius – visus! – Tėvynės išdavimu, artimai bendradarbiaujant su vokiškais okupantais, ir ištrėmė – visus! – iš Krymo į Vidurinės Azijos respublikas. 1967 metais TSRS vadovai pripažino, kad Stalino kaltinimas buvo nepagrįstas, neteisėtas, ir kad skriauda Krymo totoriams turi būti ištaisyta. Ir štai, eina jau 1987 metai, o ištaisymo nematyti. Net aiškesnės perspektyvos nematyti. Taigi.

Ryšium su Krymo totorių bėdomis prisimenamas ir vokiečių Pavolgio autonominės respublikos likimas. Vokiečiai irgi išgrūsti, apkaltinus juos talkininkavus hitlerininkams. Taigi.

Liepos 31. Penktadienis

Šiandien spaudoje rašoma apie vakar įvykusį LKP CK plenumą, kuris apsvarstė klausimą „Apie respublikos partinės organizacijos uždavinius iš esmės pertvarkant ekonomikos valdymą, kaip to reikalauja TSKP CK 1987 m. birželio plenumo nutarimai“. Svarstant šį klausimą neapsiribota vien juo, paliečiami kiti klausimai. LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius savo pranešime pabarė „Gimtąjį kraštą“ už tai, kad jis „…faktiškai pasisakė prieš tarybines šventes, tarp jų prieš respublikines dainų šventes“. Gavo kritikos ir „Vakarinės naujienos“, kad svarstydamos Vilniaus miesto klausimus „…pasidavė nereikalingoms emocijoms, sostinės gyventojus priešpastatydamos miesto valdžiai“. Ir išvada: „Tokios klaidos neleistinos.“ O toliau pažymima, kad Lietuvos KP CK gavo iš Maskvos kritikos už… ateistinio darbo susilpninimą, kad dėl to „didelė asmeninė atsakomybė tenka CK sekretoriui drg. L. Šepečiui“. Taigi šitaip.

Vakar susiskambinėjau su „Juzos“ vertėja Denize. Žada atvažiuoti į Lietuvą rugpjūčio 10–13 dienomis. Nelabai šito noriu, kadangi rūpestėlių daug, bet „Juzai“ reikia padėti. Taigi.

Prieš porą dienų A. Churginas telefonu pasakė man, kad J. Būtėnas ir J. Chlivickas „bėgioja“ po miestą ir platina žinias apie Juozo Keliuočio atsiminimus, kurie esą skaitomi per radiją „Amerikos balso“ laidose. A. Churginas tenai apšaukiamas bolševikų agentu, padėjęs areštuoti J. Keliuotį, ir t. t. Patariau jam nekreipti dėmesio, „Amerikos balsui“ neatsakinėti, tačiau informuoti apie J. Būtėno ir J. Chlivicko skleidžiamas kalbas Rašytojų pirminės partinės organizacijos sekretorių M. Karčiauską.

Šiandien A. Churginas pranešė, kad vakar J. Keliuočio atsiminimai buvo skaitomi toliau ir, tarp kitų, juodinamas ir aš (šalia P. Cvirkos, A. Venclovos). Ė, tegu sau juodina!..

Buvo „Lit. gazetos“ korespondentas Lietuvai P. Keidošius, įteikė surašytus klausimus dėl Spalio revoliucijos įtakos mano gyvenime ir kūryboje, prašo atsakyti, surašant straipsnį. Klausimus priėmiau, o kaip atsakysiu – nežinau. Taigi.

Liepos 25 dieną turėjo sugrįžti iš Tadžikijos Rokas, tai nėra iki šiol. Monika nervuojasi smarkiai, o kaltas dėl visko esu aš. Kas gi dar kitas? Taigi.

Monikai pasiūlius, nuėjome į „Vingį“, žiūrėjome Vakarų Vokietijos meninį filmą „Špesarto pilies vaiduokliai“, kurį matėme maždaug prieš ketvirtį šimtmečio, bet, pasirodo, visai užmiršome, dabar atkurtą „Mosfilme“ žiūrėjome kaip naują, tik nebe spalvotą, o juodai baltą. Nepasenęs filmas, smagu.

O grįždami namo staiga matome: Roko kambaryje dega šviesa. Kiek čia buvo džiaugsmo šūksnių, pasisveikinimų… Įdomiai pasakojo mūsų didysis „keliautojas“ apie gyvenimą Tadžikijoje, Uzbekijoje, taipogi Samarkando ir Bucharos miestuose, žinoma, kiek jis šito pastebėjo. Iš esmės, jokios tarybinės santvarkos nėra ten net užuominų, kiekvienas daro ką tiktai nori, dirba, prekiauja, keliauja, plakasi aplink turistus, kurių gana gausiai privažiuoja kiekvienais metais. Pasitaikė karštos dienos, šešėlyje ne mažiau 40, tai žmonės sėdi ir tyli, o jeigu pajuda, tai tiktai žaliosios arbatos pialai pakelti prie lūpų, paskui vėl snūduriuoja. Tvarkos – jokios. Niekas nieko nežino, niekuo nesidomi. Parduotuvėse, restoranuose padavėjai niekuomet neduoda grąžos: kiek padavei, tiek ir dingsta jų kišenėje. Pašte jeigu siunti telegramą iš 3 žodžių, sumoki vieną rublį, jeigu iš dešimties – irgi vieną rublį, jeigu iš penkiolikos ar dvidešimties, tada paima 2 rublius. Gazuoto vandens, sulčių arba limonado stiklinė visur kaštuoja 1 rublį. Bet kokios rūšies pyragaičiai, pardavinėjami tiesiog gatvėje, irgi po rublį. Jeigu duosi tris, tai bus trys, atgal negausi. Niekas nežino, kada ir kur „eina“ autobusai ar troleibusai miestuose ir kur bei kada jie sustoja. Kas iš keleivių kur paprašė, ten ir sustojo, važiuoja toliau, kol vėl kas paprašys. Su maistu nesą blogai. Parduotuvėse matyti mėsos, pieno gaminių, daug vaisių visur – nebrangūs. Taigi.

Monikos ne tik nuotaika pasitaisė Rokui sugrįžus, bet ir savijauta. Sutarėme rytoj važiuoti į Paalksnę, sugrįžti sekmadienio vakarą, o pirmadienį pasirūpinti paguldyti Moniką į ligoninę. Seniai laikas šitai padaryti.

Parengė Antanas Šimkus