Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos
2017 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Šia publikacija baigiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) laiškų ciklą, kuriuos jis rašė Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L‘Arstiste“ direktoriams. „Metuose“ pirmieji trys laiškai paskelbti 2016 m.: „Bulių kautynės“ ir „Mirties bausmė“ – Nr. 8–9, „Plėšikai“ – Nr. 10.
Ketvirtas laiškas. Ispanų burtininkės
Valensija, 1830 m. lapkritis
Antikos, ypač – romėnų, liekanos mane mažai domina. Aš nežinau, kokiu būdu leidausi įtikinamas keliauti į Murviedrą apžiūrėti to, kas liko iš Sagunto1. Toje išvykoje aš labai nuvargau, prastai maitinausi ir visai nieko nepamačiau. Keliaujant kankina nuolatinė baimė negalėti teigiamai atsakyti į grįžus neišvengiamai jūsų laukiantį klausimą: „Jūs, be abejo, matėte …?“ Kodėl aš turėčiau būtinai pamatyti tai, ką matė kiti? Aš keliauju neturėdamas konkretaus tikslo: nesu senienų mėgėjas. Mano nervai atsparūs sentimentalioms emocijoms, ir aš nežinau, ar man maloniau atsiminti senąjį Zegrių giminės2 kiparisą Cheneralife, ar granatus ir nuostabias besėkles vynuoges, kurias valgiau po tuo garbiuoju medžiu.
Vis dėlto išvyka į Murviedrą man visai nebuvo nuobodi. Aš išsinuomojau arklį ir pasisamdžiau valstietį valensijietį, lydėjusį mane pėsčiomis. Jis, tas valensijietis, man pasitaikė labai plepus, neblogas šelmis, bet, apskritai, sumanus ir gana linksmas palydovas. Jis pademonstravo nepaprastą iškalbingumą ir diplomatiškumą, kad ištrauktų iš manęs bent vienu realu daugiau negu mudviejų sutarta suma išnuomojant arklį; bet tuo pačiu metu taip energingai ir karštai gynė mano interesus smuklėse, tarsi būtų mokėjęs už pietus savo paties pinigėliais. Sąskaita, kurią man kasryt įteikdavo, būdavo visa prikaišiota daugybės item3 už balnakilpių taisymą, pakaltas pasagas, vyną arkliui įtrinti, kurį, žinoma, išgerdavo jis pats, ir viską suskaičiavus aš niekada nesumokėjau mažiau. Visur, kur tik mes nukeliaudavome, jis sugebėdavo mane įkalbėti, kad įsigyčiau krūvą nereikalingų niekniekių, ypač – vietinės gamybos peilių. Mokė mane, kaip, tinkamai prispaudus nykštį prie ašmenų, perrėžti pilvą savo priešui nesusižeidus pirštų.
Tačiau tie prakeikti peiliai man pasirodė labai sunkūs. Jie trankėsi mano kišenėse, daužėsi į kojas, žodžiu, mane taip vargino, kad, norėdamas jais nusikratyti, aš neturėjau kitos išeities, kaip juos padovanoti Visentei. Jo kasdienė dainelė buvo:
– Kokie patenkinti bus jūsų kilnybės draugai, kai pamatys visus tuos gražius daiktus, kuriuos jiems atvešite iš Ispanijos!
Aš niekada nepamiršiu valgomųjų gilių maišelio, kurį mano kilnybė nupirko savo draugams lauktuvių ir kurį visą sukrimto kartu su ištikimojo palydovo pagalba dar prieš pasiekiant Murviedrą.
Visentė, nors buvo matęs pasaulio, kadangi anksčiau Madride pardavinėjo migdolinį gėrimą, buvo gerokai prietaringas, kaip ir jo tėvynainiai. Jis buvo labai pamaldus, ir per tris dienas, kurias mudu praleidome kartu, aš turėjau progą įsitikinti, kokia keista jo religija. Gerasis Dievulis jam visai nerūpėjo, apie jį visada atsiliepdavo abejingai. Bet šventieji ir Mergelė Marija nusipelnė jo didžiausios pagarbos. Jis man priminė tuos senus profesionalius prašytojus, kurių priežodis – verčiau turėti gerų pažįstamų kabinetuose negu paties ministro protekciją.
Norint suvokti jo pamaldumą Mergelei Marijai, reikia žinoti, kad Ispanijoje yra Mergelė Marija ir Mergelė Marija. Kiekvienas miestas turi savąją ir nepaiso esančių kaimynystėje. Peniskolos, miestelio, kuriame gimė garbusis Visentė, Mergelė Marija buvo, anot jo, sykiu vertesnė už visas kitas.
– Vadinasi, – kartą tariau jam, – yra daug Mergelių Marijų?
– Žinoma; po vieną kiekvienoje provincijoje.
– O danguje – kiek jų yra?
Klausimas akivaizdžiai jį sutrikdė, bet katekizmas atėjo į pagalbą.
– Tiktai viena, – atsakė abejodamas, tarsi žmogus, kuris pakartoja jam nesuprantamą frazę.
– Taigi, – tęsiau aš, – jeigu susilaužytumėte koją, į kurią Mergelę Mariją kreiptumėtės? Į tą danguje ar kurią kitą?
– Aišku (por supuesto), į Švenčiausiąją Peniskolos Mergelę Dievo Motiną.
– O kodėl ne į Saragosos Pilaro Mergelę4, kuri padaro tiek stebuklų?
– Cha! Ji tinka tik aragoniečiams!
Pamėginau jį užklupti iš silpnosios pusės – jo provincinio patriotizmo.
– Jeigu Peniskolos Mergelė Marija, – pasakiau aš jam, – yra galingesnė už Pilaro, tai reikštų, kad valensijiečiai yra didesni nedorėliai už aragoniečius, nes jiems reikia labai įtakingos užtarėjos, kad jų nuodėmės būtų atleistos.
– Ak, pone, aragoniečiai ne geresni už kitus, tiktai mes, valensijiečiai, žinome Peniskolos Dievo Motinos galią ir kartais per daug ja pasikliaujame.
– Visente, paaiškinkit man: ar jūs manote, kad Peniskolos Dievo Motina kreipiasi valensijiečių šnekta į gerąjį Dievulį, kai prašo Jo Aukštybę nebausti jūsų už blogus darbus?
– Valensijietiškai? Ne, pone, – greitai atsiliepė Visentė. – Jūsų kilnybė gerai žino, kokia kalba kreipiasi Mergelė Marija.
– Ne, tikrai nežinau.
– Lotynų, savaime suprantama.
…Žemų Valensijos kalnų viršūnėse dažnai stūkso pilių griuvėsiai. Kartą, jojant palei vieną iš tų griuvenų, sumaniau paklausti Visentės, ar ten vaidenasi. Jis pradėjo šypsotis ir atsakė, kad krašte nėra vaiduoklių; paskui pridūrė mirktelėjęs man, lyg žmogus, atsikertantis į pokštą:
– Jūsų kilnybė, žinoma, jų regėjo savo šalyje?
Ispanų kalboje nėra žodžio, kuris tiksliai išreikštų vaiduoklį. Duende, kurį rasite žodyne, labiau atitinka mūsiškį kaukutį ir, kaip prancūzų kalboje, jis taikomas apibūdinant išdykėlį vaiką. Duendecito (mažas duende) puikiai nusakytų jaunuolį, besislepiantį už užuolaidos merginos kambaryje, kad ją išgąsdintų, arba visai kitais sumetimais. Bet Ispanijoje niekada nepamatysi ir neišgirsi apie tas dideles blyškias šmėklas, apsisiautusias kapų drobule ir žvanginančias grandinėmis. Grenados apylinkėse dar porinama apie užkerėtus maurus, bet jie yra iš tiesų geri vaiduokliai, paprastai pasirodantys vidury dienos ir nedrąsiai prašantys juos pakrikštyti, nes gyviems pritrūko laiko gauti šį sakramentą. Jeigu jiems suteikiama ši malonė, jie atsidėkodami jums parodo nemažą lobį. Papildykite visa tai savotišku gaurais apaugusiu vilkolakiu, kurį vadina el velludo, koks yra nutapytas Alhambroje; ir tokiu begalviu arkliu5, kuris, nors ir be galvos, smarkiai šuoliuoja per akmenis, užgriozdinusius daubą tarp Alhambros ir Cheneralifo, – ir jūs turėsite beveik pilną sąrašą vaiduoklių, kuriais baugina arba linksmina vaikus.
Laimei, dar tikima burtininkais, o ypač – burtininkėmis.
Už mylios nuo Murviedro stovi nedidelė nuošali smuklė. Aš miriau iš troškulio ir sustojau prie jos durų. Labai graži, gana šviesios odos mergina man padavė didelį koryto molio ąsotį, kuriame vanduo nesušyla. Visentė, niekada nepraeinantis pro smuklę nepanorėjęs išgerti bei nepateikęs man gero preteksto užeiti į vidų, atrodė šitoje vietoje nelinkęs sustoti. Buvo vėlu; už ketvirčio mylios nuo čia esanti daug geresnė užeiga, kur mes gautume garsiausio, išskyrus Peniskolos, karalystės vyno. Aš buvau nepalenkiamas. Atsigėriau paduoto vandens, suvalgiau panelės Karmensitos rankomis paruošto gaspačo6 ir netgi nupiešiau jos portretą savo eskizų bloknote7. Tuo tarpu Visentė trynė arklį lauke prie durų, nekantriai švilpiniavo ir, rodos, bjaurėjosi įkelti koją vidun.
Mes vėl leidomės į kelią. Aš nuolat minėjau Karmensitą, Visentė purtė galvą.
– Blogi namai! – kartojo jis.
– Blogi! Kodėl? Gaspačas buvo labai gardus.
– Tai nieko keisto, galbūt velnias jį paruošė.
– Velnias? Ar taip sakote todėl, kad ji nepagailėjo pipirų? O gal tos šaunios moters virėjas – velnias?
– Kas žino…
– Tai ji… burtininkė?
Visentė neramiai apsidairė, kad įsitikintų, jog nėra sekamas; šmaukštelėjęs rykšte paskubino arklį ir bėgdamas greta manęs truputį pakėlė galvą, pravėrė burną ir užvertė akis į viršų; tai yra įprastas patvirtinimo ženklas žmonių, kuriuos norėtume laikyti tyleniais, iš kurių sunku ištraukti atsakymą į tokį tikslų klausimą. Mano smalsumas sukilo, ir aš su malonumu pastebėjau, kad mano palydovas nebuvo, kaip galvojau anksčiau, tvirtos dvasios.
– Tai ji – burtininkė? – paklausiau pristabdydamas arklį. – O duktė, kas ji?
– Jūsų kilnybė žino priežodį: Primera p…; luego alcahueta; pues bruja8. Duktė pradeda, motina užbaigia.
– Iš kur žinote, kad ji – burtininkė? Ką ji padarė, kad taip galvojate?
– Tai, ką jos visos daro. Ji užburia akis9, dėl to sumenksta vaikai; ji sudegina alyvmedžius, pragaišina mulus ir padaro daug kitų blogybių.
– Bet ar jūs pažįstate bent vieną, kuris būtų tapęs tų kerų auka?
– Ar pažįstu? Pavyzdžiui, mano tikram pusbroliui ji iškirto bjaurų pokštą.
– Papasakokit man, prašau jus.
– Mano pusbroliui nelabai patinka, kai prisimenama toji istorija. Bet dabar jis yra Kadikse, ir aš tikiuosi, kad jam nenutiks nieko blogo, jeigu jums papasakosiu…
Aš numalšinau Visentės skrupulus, pasiūlęs jam cigarą. Toks argumentas jam pasirodė neatremiamas, ir jis šitaip pradėjo:
– Pone, jūs žinote, kad mano pusbrolis vardu Enrikesas, jis gimęs Valensijos El Grao uoste, iš profesijos – jūrininkas ir žvejys, garbingas žmogus ir šeimos tėvas, padorus krikščionis, kaip ir visa jo giminė; ir aš, nors esu didelis vargšas, galiu pasigirti esąs krikščionis, nes daugybė turtingesnių už mane atsiduoda maranais10. Taigi mano pusbrolis buvo žvejys mažame kaimelyje netoli nuo Peniskolos; jo šeima gyveno Peniskoloje, nors jis pats kilęs iš El Grao. Jis ir gimė savo tėvo laivelyje; todėl nereikia stebėtis, kad jis buvo lemtas jūrininkas, nes pasaulį išvydo jūroje. Pabuvojo Indijoje, Portugalijoje, pagaliau visur. Kai nebūdavo išplaukęs dideliu laivu, sėsdavo į savo valtį ir išeidavo žvejoti. Grįžęs pririšdavo valtį storu lynu prie tvirto kuolo, paskui ramus eidavo gulti. O vieną rytą, pakilęs į žūklę, nuėjo atrišti lyno mazgo; ką jis mato?.. Vietoje jo vakare palikto mazgo, kokį galėtų sumegzti vien tikras jūrininkas, jis mato mazgą, tarsi susuktą senės, rišančios savo asilą.
„Vakar vakare mažieji padaužos gerai pasilinksmino mano valtyje, – pamanė jis, – jeigu juos pagausiu, kaip reikiant apkulsiu.“
Jis sėda į laivelį, išplaukia žvejoti ir grįžta atgal. Pririša savo valtį ir šįkart apdairiai sumezga dvigubą mazgą. Na, ir ką gi! Kitą rytą mazgas atrištas. Mano pusbrolis siuto iš pykčio, bet žinok dabar, kas taip padarė?.. Vis dėlto jis susiieško naują virvę ir, neprarasdamas vilties, vėl tvirtai pririša savo laivą! Ir še tau! Išaušus rytui, naujoji virvė dingusi, o vietoje jos – kažin koks virvagalis, sutrūnijusio lyno galiukas. Be to, ir burė suplėšyta, tai įrodymas, kad naktį ji buvo išskleista. Mano pusbrolis tarė sau: „Naktį mano laiveliu ne vaikiūkščiai plaukiojo; jie nedrįstų išskleisti burės iš baimės apsiversti. Aišku, kad tai vagis.“ Ką jis toliau daro? Vakare pasislepia valtyje, atsigula tame kamputyje, kur paprastai pasidėdavo duonos ir ryžių, kai išeidavo į jūrą kelioms dienoms. Užsimeta ant galvos seną apsiaustą, kad geriau pasislėptų, ir ramiai laukia. Vidurnaktį – atkreipkite dėmesį – staiga išgirsta balsus, tarsi daugybė žmonių bėgtų link jūros kranto. Kiek pradengė veidą ir mato… Jėzau, ne vagis, bet kokį tuziną moterų basomis kojomis ir palaidais plaukais… Mano pusbrolis buvo ryžtingas vyras ir už diržo turėjo užsikišęs gerai išgaląstą peilį apsiginti nuo vagių; bet kai pamatė, kad susidūrė su raganomis, jo drąsa išgaravo; jis palindo po apsiaustu ir pavedė savo sielą Peniskolos Dievo Motinai, kad ji neleistų piktoms moterims jo aptikti.
Taigi jis visas susigūžęs tūnojo savo kamputyje ir jautėsi labai prastai. Tuo metu raganos štai atriša virvę, išskleidžia burę ir pasileidžia į jūrą. Jeigu valtis būtų buvusi žirgas, būtum galėjęs pasakyti, kad ji atleido pavadžius. Laivelis, regis, skriejo jūros paviršiumi, tai tikras dalykas. Skriejo, skrido didžiuliu greičiu, ūžiančios bangos net skrodė ausis, o degutas lydėsi11! Ir nereikia tuo stebėtis, nes raganos pagamina vėjo, kai tik jo užsimano, nes jį pučia velnias. Tačiau mano pusbrolis jas girdėjo kalbantis, juokiantis, nenustygstant vietoje, giriantis visu jų padarytu blogiu. Jis atpažino bent kelias, kitos greičiausiai buvo nevietinės, ir jų niekada nebuvo matęs. Prie vairo sėdėjo toji Ferer, sena ragana, pas kurią jūs taip ilgai užsibuvote. Pagaliau po kurio laiko valtis sustoja, paliečia žemę, raganos iššoka iš laivelio ir jį pririša prie didelio akmens. Tik tada, kai mano pusbrolis Enrikesas nebegirdėjo jų balsų, jis išdrįso išlįsti iš slėptuvės. Naktis nebuvo labai šviesi, vis dėlto netoli nuo kranto jis aiškiai matė aukštas vėjo blaškomas nendres, o toliau – nemažą laužą. Būkite tikras, ten ir vyko jų šabas. Enrikesas narsiai iššoko ant kranto ir nusirėžė kuokštelį nendrių, paskui grįžo į savo slėptuvę su visomis nendrėmis ir ramiai laukė pareinančių raganų. Po kokios geros valandos jos pargrįžo, sulipo į valtį, apsuko laivelį ir plaukė atgal taip pat spėriai, kaip pirmyn. „Lekiant tokiu greičiu, – mąstė sau pusbrolis, – mes netrukus atsirasime Peniskoloje.“ Viskas ėjosi gerai, kol netikėtai neprabilo viena moteris: „Sesutės, jau muša tris valandas.“ Jai dar nespėjus baigti savo žodžių, jos visos pašokusios nuskrido ir dingo iš akių. Nepamirškite, kad tik iki trečios valandos jos turi galių lakioti po kraštą. Laivelis sustojo, ir mano pusbrolis buvo priverstas irkluoti. Dievas žino, kiek laiko jis išbuvo jūroje, kol parplaukė į Peniskolą. Ilgiau kaip dvi dienas. Parsirado visai be jėgų. Vos tik sukramtęs kąsnelį duonos ir išgėręs stiklelį karčiosios, nuėjo pas Peniskolos vaistininką, kuris yra labai mokytas vyras ir pažįsta paprastus žmones. „Kur auga šitos nendrės? – paklausė jis vaistininko.“ – „Amerikoje, – atsakė vaistininkas. – Tokios auga tik Amerikoje, ir veltui stengtumėtės jų čia pasisodinti, niekas neišdygtų.“ Mano pusbrolis, netaręs daugiau nė žodžio vaistininkui, nudrožė tiesiai pas senę Ferer. „Paka, – prabilo jis įėjęs vidun, – tu esi ragana.“ Toji ėmė šaukti ir dievagotis: „Jėzau, Jėzau!“ – „Aš žinau, kad tu – ragana, kad per naktį nuskrendi į Ameriką pirmyn ir atgal. Vieną tokią naktį aš tave pasekiau, ir štai įrodymas. Va, nendrės, kurias aš ten nusipjoviau.“
Visentė, kuris man visa tai pasakojo susijaudinęs ir labai karštai, patvirtindamas savo pasakojimą atitinkama veido išraiška, ištiesė ranką ir parodė saują jo ką tik išrautų žolių. Aš nesusilaikiau nelinktelėjęs, tarsi tai būtų Amerikos nendrės.
Visentė tęsė:
„Ragana paprašė: „Nekelkite triukšmo: štai maišas ryžių, neškitės jį ir palikite mane ramybėje.“ Enrikesas atsiliepė: „Ne, aš nepasiliksiu tavęs ramybėje, nebent tu man pasakytumei burtažodį, kaip reikalui esant sukelti tokį patį vėją, kuris mus nunešė į Ameriką.“ Tada ragana jam davė dėkliuką su tokiu pergamentu, kurį jis visada pasiima išplaukdamas į jūrą; aš pats, jo vietoje, jau seniai būčiau įmetęs į ugnį pergamentą ir visa kita; arba būčiau jį atidavęs kunigui, nes niekuomet nedera eiti su velniu obuoliauti.“
Aš padėkojau Visentei už šią istoriją ir, norėdamas atmokėti ta pačia moneta, pridūriau, kad mano šalyje raganos laivais nesinaudoja, ir įprastinė jų transporto priemonė yra šluota, ant kurios tos ponios skrenda apžargomis.
– Jūsų kilnybė gerai žino, kad tai neįmanoma, – santūriai atsakė Visentė.
Jo nepatiklumas mane apstulbino. Jis manimi nepatikėjo, manimi, nė trupučio nesuabejojusiu jo istorijos apie nendres tikrumu. Aš tuo baisiausiai pasipiktinau ir jam griežtai pasakiau verčiau nekalbėti apie dalykus, kurių nepajėgia suprasti, pridėjęs, kad jei mes būtume Prancūzijoje, aš jam surasčiau kiek tik nori tokio reiškinio liudininkų.
– Jeigu jūsų kilnybė pats matė, tada tai tiesa, – patvirtino Visentė, – bet jeigu pats nematė, aš visada sakysiu, jog nėra įmanoma, kad raganos jotų užsisėdusios ant šluotos; juk šluotoje būtinai turėtų atsirasti bent kelios susikryžiavusios šakelės, ir štai jums gatavas kryžius; o kaip tada, anot jūsų, raganos galėtų pasinaudoti šluota?
Į tokį argumentą nebuvo ką atsakyti. Aš išsisukau iš padėties taręs, kad esama šluotų ir šluotų. Jeigu ragana apsižergtų beržo šakų šluotą, tai būtų neįmanoma joti; bet nieko nėra lengviau, jeigu šluota surišta iš prožirnių, kurių šakos tiesios ir tvirtos, arba jeigu šluota iš plaušų. Visi nesunkiai supranta, kad ant tokios šluotos gali nulėkti į pasaulio kraštą.
– Aš visada girdėjau kalbant, pone, – tarė Visentė, – kad jūsų šalyje daug burtininkų ir raganų.
– Bičiuli, taip yra dėl to, kad pas mus nėra inkvizicijos.
– Tada jūsų kilnybė bus tikrai sutikęs žmonių, kurie pardavinėja užburtus daiktus, tinkamus visiems atvejams. Aš pats esu matęs jų poveikį, sakau jums.
– Papasakokit, – paraginau, – taip, tarsi nežinočiau tokių istorijų; aš jums paskui pasakysiu, ar tikros.
– Gerai, pone! Man sakė, kad jūsų krašte yra žmonių, pardavinėjančių užburtus daiktus tiems, kurie juos perka. Už nemenką pinigų kapšį jums parduos nukirstą nendrės dalį, kurios vienas galas užmegztas, o kitas – kaip reikiant užkimštas. Tos nendrės viduje knibžda maži padarėliai (animalitos), kurie paprašyti padaro viską, ko tau reikia. Bet juk jūs geriau už mane žinote, kuo jie minta… Nekrikštyto kūdikio mėsa, pone; o kai nendrės turėtojas negali jos gauti, yra priverstas atsipjauti savo paties odos… (Visentės plaukai pasistojo ant galvos.) Juos reikia maitinti kartą per parą, pone.
– Ar jūs regėjote bent vieną tokią nendrę?
– Ne, pone, nenoriu meluoti; bet aš gerai pažinojau tokį Romerą; daugybę kartų teko kartu su juo išgerti taurelę (tada aš dar nežinojau, kas jis buvo iš tiesų, kaip žinau dabar). Iš profesijos tas Romeras buvo zagalas12. Jis susirgo, o pasveikęs nebeteko kvapo, todėl nebeturėjo jėgų bėgti. Jam patarinėjo eiti į maldingą kelionę prašant sveikatos, bet jis atsisakinėjo: „Kol aš keliausiu kaip piligrimas, kas uždirbs pinigų pamaitinti mano vaikams?“ Šiaip ar taip, nebežinodamas, ko griebtis, susižinojo su burtininkais ir panašiomis padugnėmis, kurie jam pardavė tokį nendrės gabaliuką, kaip sakiau jūsų kilnybei. Pone, nuo to laiko Romeras bėgdamas būtų pavijęs kiškį. Nebuvo nė vieno zagalo, kuris jam būtų prilygęs. Jūs žinote, koks tai amatas, ir koks pavojingas ir varginantis. Dabar jis bėga pirma mulų, ramiai sau rūkydamas cigarą. Iš Valensijos į Mursiją nulėkdavo nesustodamas, vienu ypu. Bet tereikia pažiūrėti į jį, kad suvoktum, kiek jam tai kainuoja. Kaulai išsikišę per odą, o jeigu jo akys ir toliau dubs taip, kaip dabar, tai greitai jos išlįs ant pakaušio. Tie padarėliai jį graužia.
Kiti užburti daiktai jums padeda ne tiktai bėgti… daiktai, apsaugantys nuo švino ir plieno, kurie jus padaro kietą, kaip sakoma. Napoleonas turėjo tokį, dėl šios priežasties Ispanijoje nebuvo galima jo užmušti; tačiau buvo gana paprastas būdas…
– Reikėjo išlieti sidabrinę kulką, – pertraukiau aš, prisiminęs kulką, kuria vienas šaunus vigas sutrupino Kleiverhauso13 mentikaulį.
– Sidabrinė kulka galėtų tikti, – tęsė Visentė, – jeigu būtų išlieta iš monetos, ant kurios įspaustas kryžius, kaip senoviniuose piniguose; vis dėlto dar geriau yra tiesiog paimti žvakę nuo altoriaus, prie kurio laikomos mišios.
Jūs duodate išlydyti pašventintą vašką kulkų darymo formoje, ir būkite tikras, kad nei burtai, nei velnio pagalba, nei šarvai neapsaugos raganiaus nuo tokios kulkos. Chuanas Kolis14, anksčiau plačiai garsėjęs Tortozos apylinkėse, buvo užmuštas vaškine kulka, kurią į jį paleido šaunus karys, ir kai šaulys jį žuvusį iškrėtė, pamatė, kad jo krūtinė visa nusėta patrankų parako padarytomis žymėmis, ant kaklo nešiojo pasikabinęs pergamentus ir daugybę nežinia kokių niekučių. Chosė Marija15, apie kurį dabar šitiek kalbama Andalūzijoje, turi burtų apsaugą nuo kulkų; bet vargas jam, jeigu į jį bus paleistos vaškinės kulkos! Jūs girdėjote, kaip blogai jis elgiasi su kunigais ir vienuoliais, pakliūnančiais jam į rankas: todėl, kad žino, jog koks nors kunigas pašventins vašką, kuris jį užmuš.
Visentė būtų dar daug ką papasakojęs, jeigu tuo metu kelio posūkyje mums prieš akis išnirusi Murviedro pilis nebūtų pakeitusi pokalbio temos.
1 Murviedras pastatytas antikinio miesto vietoje. Didžiausia Sagunto įžymybė – romėniškas teatras, iš dalies nugriautas dar XIX a. pradžioje. Jo akmenys buvo panaudoti miesto gynybiniams įtvirtinimams. Rašytojas galėjo matyti tik griuvėsių krūvą (vert. past.).
2 Anot legendos, didžiulis medis dar mena maurų laikus. Zegriai – viena iš dviejų Grenadą valdžiusių giminių (vert. past.).
3 Lot. „taip pat, be to“; aktuose, sąmatose, sąrašuose ir kt. vartojama formuluotė (vert. past.).
4 Pilaro Dievo Motinos statulėlė, iškelta ant marmurinės kolonos toje vietoje, kur šventasis Jokūbas atnešė Mergelės Marijos atvaizdą. Aplink šventam paveikslui skirtą koplytėlę vėliau iškilo didžiulė katedra (vert. past.).
5 El caballo descabezado (aut. past.).
6 Šalta sriuba iš vandens, duonos gabaliukų, aliejaus, acto, druskos, svogūnų, česnako ir ankštinių pipirų (vert. past.).
7 Ši Karmensita galėtų būti pirmasis Karmen eskizas (vert. past.).
8 Iš pradžių – k[ekšė], paskui – sąvadautoja, dar vėliau – burtininkė (aut. past.).
9 Mal de jos. Šiuo atveju ne akys užburiamos, bet buriama akimis; tai vadinasi nužiūrėjimas pikta akimi. Valensijos karalystėje vaikams ant riešų užmaunamos ryškiai raudonos apyrankėlės, kad apsaugotų nuo blogos akies (aut. past.).
10 Pranc. marrane, isp. marrano: kiaulė, bet taip pat reiškia „prakeiktas“ arba „ekskomunikuotas“. Anksčiau šiuo vardu paniekinamai vadinti krikščionybę priėmę arabai ir žydai, bet slapta ir toliau tebesilaikę senojo tikėjimo (leid. past.).
11 Aš nedrįsau pertraukti savo vedlio ir paprašyti šio reiškinio paaiškinimo. Ar judėjimo greitis sukėlė tokį karštį, nuo kurio išsilydė degutas? Matyti, jog mano bičiulis Visentė, niekada nebuvęs jūrininku, nelabai sumaniai taikė vietinį koloritą (aut. past.).
12 Zagalas yra savotiškas pėsčias paštvežys. Jis už pavadžio prilaiko abu priekyje pakinkytus mulus ir, jiems pradėjus šuoliuoti, bėgdamas juos nukreipia. Jeigu sustos, karieta jį pervažiuos. Naujoviškuose diližanuose zagalu netiksliai vadinamas padėjėjas, pritvirtinantis pasagas, pakraunantis karietą ir pan. Tai yra angliškųjų karietų cadis (aut. past.).
13 Walterio Scotto romano „Puritonai“ (1816) veikėjas, kurio prototipas – puritonų sukilimo malšintojas Claverhouseÿas (1650–1689) (vert. past.).
14 Neidentifikuotas asmuo. Kažin koks Chuanas Kolis minimas ir novelėje „Ilio Venera“ (vert. past.).
15 Apie jį kalbama trečiame laiške (vert. past.).