literatūros žurnalas

Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai

2017 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

Charlotte Perkins Stetson (t. p. Gilman) (1860–1935) – amerikiečių feministė, sociologė, aktyvi socialinės reformos propaguotoja bei rašytoja, palikusi gausų grožinės ir negrožinės literatūros palikimą. Prieš šimtą dvidešimt penkerius metus pirmą kartą pasirodęs apsakymas „The Yellow Wall-Paper“ („Geltoni tapetai“) tapo garsiausiu jos kūriniu, metaforiškai kalbančiu apie to meto moterų padėtį. Ši tema vystoma vaizduojant pogimdyvinės psichozės kankinamą moterį, kuri liguistai susidomi bjauriais kambario tapetais. Intensyvėjantis slogutis ir šiurpios tapetų transformacijos sukuria puikaus siaubo apsakymo atmosferą.

 

 

Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą.

Kolonijiniame dvare, protėvių valdose, arba, romantinio įkarščio pagauta, sakyčiau, namuose su vaiduokliais – bet šito prašyti likimo jau būtų per daug!

Tačiau vis tiek išdidžiai tvirtinsiu, kad šituose namuose kažkas ne taip.

Nes kodėl gi jie buvo išnuomoti taip pigiai? Ir dėl ko taip ilgai stovėjo be priežiūros?

Džonas iš manęs, savaime suprantama, juokiasi, bet juk to ir galima tikėtis iš savo vyro.

Džonas neišpasakytai praktiškas. Jis nesileidžia į kalbas apie tikėjimą, baisisi prietarais ir atvirai šaiposi iš dalykų, kurių negalima nei pačiupinėti, nei pamatyti, nei išreikšti skaičiais.

Džonas yra gydytojas, ir galbūt (žinoma, neprasitarčiau apie tai nė vienai gyvai dvasiai, tačiau juk čia nebylus popierius, teikiantis didį palengvėjimą mano sielai) – galbūt būtent dėl to ne itin sparčiai sveikstu.

Suprantate, jis netiki, kad aš sergu!

Tai ką daryti?

Jeigu didžiai gerbiamas daktaras, kuris dar yra ir sutuoktinis, patikina draugus bei giminaičius, kad žmogui nieko rimto nėra, tik laikina nervinė depresija – švelnus palinkimas į isteriją – ką tam žmogui daryti?

Mano brolis taip pat gydytojas ir taip pat didžiai gerbiamas, ir sako lygiai tą patį.

Tad geriu fosfatus ar tai fosfitus, neskiriu jų, ir tonikus, vaikštinėju ir kvėpuoju grynu oru, ir mankštinuosi, ir laikausi griežto draudimo „dirbti“, kol nepasveiksiu.

Aš asmeniškai nesutinku su tokiomis nuostatomis.

Aš asmeniškai tikiu, kad tinkamas darbas, teikiantis džiaugsmo ir pokyčių, man išeitų į naudą.

Tačiau ką padarysi?

Nepaisydama jų, kurį laiką rašiau, tačiau rašymas mane iš tiesų gerokai išvargina – turiu rašyti vogčiomis, kitaip teks susidurti su rimtu pasipriešinimu.

Kartais imu svarstyti – o kad šitaip negaluodama sulaukčiau mažesnio pasipriešinimo ir didesnės draugijos bei daugiau įspūdžių, – bet Džonas sako, kad blogiausia, ką galiu daryti, tai galvoti apie savo negalavimą, ir, prisipažinsiu, apie jį galvodama išties pasijuntu prastai.

Tad paliksiu jį ramybėje ir papasakosiu apie namą.

Kokia tai nuostabi vieta! Namas gana nuošalus, tolėliau nuo kelio, nuo kaimelio jį skiria beveik trys mylios. Jis man primena angliškas sodybas iš knygų, nes čia esama ir gyvatvorių, ir mūrinių tvorų, ir rakinamų vartų bei daugybės atskirų namelių sodininkams bei kitiems darbininkams.

O sodas išties pasakiškas! Tokio sodo man dar neteko regėti – jis didžiulis ir pavėsingas, čia daug žema gyvatvore apsodintų takų, vynuogėmis apžėlusių pergolių su suoliukais.

Kadaise čia buvo ir šiltnamiai, tačiau dabar jie išdaužyti.

Kiek suprantu, buvo iškilę tam tikrų teisinių nesutarimų tarp paveldėtojų ir bendravaldžių; taip ar kitaip, bet namas keletą metų prastovėjo tuščias.

Bijau, kad dėl to baugumas prasisklaido, tačiau man tas pats – šis namas kažkuo keistas – aš tai jaučiu.

Vieną mėnesėtą vakarą prasitariau apie šį pojūtį Džonui, tačiau jis atsakė, kad tik jaučiu skersvėjį, ir uždarė langą.

Kartais imu ant Džono pykti be jokios priežasties. Esu tikra, kad anksčiau tokia jautri nebuvau. Manau, kad tai susiję su mano nervų negalavimu.

Tačiau Džonas sako, kad jei taip ir toliau, neteksiu deramos savitvardos; tad iš visų jėgų stengiuosi tvardytis – bent jau jo akivaizdoje, ir tai mane labai vargina.

Mūsų kambarys man nė kiek nepatinka. Norėjau kambario apačioje, iš kurio matyti veranda, o pro langus, apkabinėtus tokiomis gražiomis senamadiškomis kartūno portjeromis, virsta rožės! Tačiau Džonas apie tai nenorėjo nieko girdėti.

Jis aiškino, kad jame tėra vienas langas ir neužtenka vietos dviem lovoms, be to, nėra gretimo kambario, kur jis panorėjęs galėtų persikelti.

Mano vyras labai rūpestingas ir atsidavęs, ir neleidžia man nė krustelėti pirmiau nedavęs specialių nurodymų.

Turiu laikytis griežto dienos režimo: Džonas perima nuo mano pečių visą naštą, tad aš jaučiuosi niekšiškai nedėkinga, nes per mažai tai vertinu.

Jis sakė, kad atvykome čia vien dėl manęs, kad galėčiau kuo geriau pailsėti ir pakvėpuoti tyru oru.

– Tavo mankšta priklauso nuo to, kiek turi jėgų, brangioji, – tarė, – mitybą daugiau mažiau lemia apetitas, tačiau oru kvėpuoti gali visą laiką.

Tad įsikūrėme antrame aukšte esančiame vaikų kambaryje.

Tai didžiulis, erdvus kambarys, užimantis bene visą aukštą, į visas puses žiūrinčiais langais, čia daug saulės ir oro. Iš pradžių čia buvo vaikų kambarys, tada žaidimų kambarys ir, kaip suprantu, fizinio lavinimo salė: langai nuo vaikų apsaugoti grotomis, o ant sienų matyti žiedai ir kitokie dalykai.

Dažai ir tapetai primena berniukų mokyklą. Jie – tie tapetai – apie mano lovos atkaltę nudraskyti dideliais plotais, kiek tik siekia ranka, taip pat ir didžiuma priešingos sienos apačios. Gyvenime nesu mačiusi bjauresnių tapetų.

Jie išmarginti tais besiplečiančiais įmantriais raštais, įkūnijančiais visas beskonybės nuodėmes.

Pakankamai nuobodūs klajojančiam žvilgsniui, bet tokie išraiškingi, kad nuolatos erzina ir žadina dėmesį, o kai pradedi sekti nevykusias ir neryžtingas kreives, jos ima ir pranyksta – susiraizgo nežmoniškais kampais, susinaikina neregėtose prieštarose.

Jų spalva bjauri, kone atgrasi: aprūkusi, purvina geltona, keistai išblukinta lėtai slenkančios saulės šviesos.

Vienose vietose jie blyškiai, bet šiurpiai oranžiniai, kitose – liguisto sieros atspalvio.

Nėra ko stebėtis, kad vaikams jie nepatiko! Pati imčiau jų nekęsti, jei tektų šiame kambaryje ilgiau pagyventi.

Ateina Džonas, tad turiu viską paslėpti – jis negali pakęsti, jei parašau bent žodį.

Gyvename čia jau tris savaites, ir pirmosiomis dienomis nejutau poreikio rašyti.

Dabar sėdžiu prie lango šiame klaikiame vaikų kambaryje ir galiu rašyti į valias, nes niekas netrukdo, išskyrus jėgų stoką.

Džono nebūna namuose visą dieną, o kartais, jei atvejis rimtas, ir visą naktį.

Džiaugiuosi, kad mano atvejis nėra rimtas!

Tačiau tos bėdos su nervais siaubingai slegia.

Džonas nežino, kaip iš tikrųjų kenčiu. Jis žino, kad nėra priežasties, dėl kurios galėčiau kentėti, ir jam to pakanka.

Aišku, viskas dėl mano nervingumo. Jis taip mane slegia, kad nebegaliu eiti jokių pareigų!

Norėjau būti Džonui pagalbininke, tikru ramsčiu ir paguoda, o jau spėjau tapti savotiška našta!

Niekas nepatikėtų, kad tokie niekniekiai kaip apsirengimas, linksminimasis ir daiktų užsakinėjimas reikalauja iš manęs nežmoniškų jėgų.

Labai pasisekė, kad Merė moka taip gražiai elgtis su kūdikiu. Koks jis mielas!

Tačiau aš negaliu būti su juo, nes iškart tampu nervinga.

Spėju, kad Džonas gyvenime nėra susinervinęs. Kaip jis juokiasi iš manęs dėl tų tapetų!

Iš pradžių ketino išklijuoti kambarį naujais tapetais, bet paskui pasakė, kad jie visai baigia mane įveikti, o nervingam pacientui nėra blogesnio dalyko, nei leistis užvaldomam tokių fantazijų.

Jis sakė, kad, perklijavus tapetus, man nebeįtiktų masyvus lovos rėmas, o tada – grotuoti langai, o tada – varteliai laiptų gale ir taip toliau.

– Juk žinai, kad čia tau pagerės, – tarė, – ir šiaip, brangioji, nesiruošiu tvarkyti namų, kuriuos nuomosimės tik tris mėnesius.

– Tad leiski mums persikraustyti į apačią, – paprašiau, – ten yra tokių gražių kambarių.

Tada jis mane apkabino, pavadino paika vištele ir tarė, kad jei tik panorėsiu, galįs dar išbalinti ir rūsio sienas.

Tačiau jis beveik teisus dėl lovų, langų ir kitų dalykų.

Šis kambarys erdvus ir patogus, apie tokį galima tik pasvajoti, o aš, žinoma, stengsiuosi elgtis protingai ir nekelti jam nepatogumų savo užgaidomis.

Šis didelis kambarys ima man patikti, tik jau ne tie baisūs tapetai.

Pro vieną langą matau sodą, tas paslaptingas pergoles su tamsiais šešėliais, išvešėjusias senamadiškas gėles, krūmus ir gumbuotus medžius.

Pro kitą atsiveria malonus užutėkio su nedidele prieplauka, priklausančia valdoms, vaizdas. Nuo jos iki namo driekiasi nuostabus pavėsingas takelis. Nuolatos įsivaizduoju žmones, vaikštinėjančius tais takeliais, po pergolėmis, bet Džonas perspėjo mane, kad nė nebandyčiau leistis į fantazijas. Jis teigia, kad su mano vaizduotės galia ir įpročiu kurti istorijas nusilpę nervai tik paskatins nesuvaldomą fantazavimą, ir kad savo valia ir noru turėčiau pažaboti šį polinkį. Tad stengiuosi.

Kartais pagalvoju, kad jei tik pasijusčiau truputį geriau ir galėčiau rašyti, išlaisvinčiau slegiančias mintis ir atsipalaiduočiau.

Tačiau bandydama to imtis pavargstu.

Man taip trūksta padrąsinančio patarimo ar draugijos, vertinančios mano darbą. Kai visiškai pasveiksiu, Džonas žada pasivadinti ilgesnei viešnagei pusbrolį Henrį su Džulija, tačiau, sako jis, greičiau jau prikiš man į pagalvę fejerverkų, nei leis tiems energingiems žmonėms sukiotis apie mane dabar.

Taip norėčiau greičiau pasveikti.

Tačiau turiu apie tai negalvoti. Tapetai žvelgia į mane lyg numanydami, kokį ydingą poveikį man daro!

Juose yra pasikartojantis taškas, ties kuriuo raštas nusvyra it lūžęs kaklas ir į tave sužiūra dvi apvirtusios apskritos akys.

Jų įžūlumas ir begalinis atsikartojimas mane rimtai pykdo. Jos šliaužioja aukštyn ir žemyn, ir į šonus, ir tos beprasmiškos, nemirksinčios akys atsiranda visur. Vienoje vietoje tapetų juostos nesutampa, ir akys išsidėsto per visą ilgį – viena aukščiau, kita žemiau.

Man nėra tekę matyti išraiškingesnio negyvo daikto, o juk žinome, kokie išraiškingi jie būna! Vaikystėje gulėdavau nemiegodama ir tiek prisilinksmindavau ir prisišiurpindavau, žiūrėdama į plikas sienas ir paprastus baldus, kiek retas vaikas – žaislų parduotuvėje.

Prisimenu, kaip geranoriškai mirksėdavo mūsų didelės, senos komodos rankenėlės, o vienas krėslas man visada atrodydavo kaip patikimas draugas.

Įsivaizduodavau, kad jei kuris nors kitas daiktas pasirodytų pernelyg nuožmus, galėčiau tiesiog užšokti ant to krėslo, ir pasijusčiau saugi.

Šio kambario baldai ne tiek prasti, kiek nederantys, nors ir atsigabenome juos iš apačios. Spėju, kad kai čia buvo įrenginėjamas žaidimų kambarys, teko išnešti visus vaikų kambario daiktus, ir tai tikrai nenuostabu! Niekada nesu mačiusi taip vaikų nuniokoto kambario kaip šis.

Tapetai, jau minėjau anksčiau, vietomis nuplėšyti, laikosi tvirtai įsikibę sienų – greičiausiai jų neapykanta tokia pat didelė kaip ir atkaklumas.

Grindys subraižytos, išdaužytos ir šiurkščios, pilnos rakščių, tinkas vietomis išgremžtas, o didžiulė sunki lova, kuri vienintelė stovėjo kambaryje, kai į jį atsikraustėme, atrodo taip, lyg būtų išgyvenusi daugybę karų.

Tačiau man visa tai nerūpi – išskyrus tapetus.

Ateina Džono sesuo. Kokia ji miela mergina, ir kaip atsargiai su manimi elgiasi! Turiu jai neišsiduoti, kad rašau.

Ji šauni ir kupina užsidegimo namų šeimininkė ir apie kitą profesiją nė negalvoja. Esu visiškai tikra, kad, jos manymu, nuo rašymo aš ir susirgau!

Tačiau galiu rašyti, kai ji išėjusi, ir galiu ilgai ją stebėti pro šiuos langus.

Pro vieną iš jų matyti kelias, gražus ūksmingas vingiuotas kelias, o pro kitą – laukai. Gražūs laukai, su didžiulėmis guobomis ir aksominėmis pievomis.

Šiuose tapetuose esama dar vieno, kitokio atspalvio antrojo rašto, kuris itin erzina, nes matosi vien tam tikroje šviesoje, o ir tuomet ne itin ryškiai.

Bet tose vietose, kur jis neišblukęs ir saulės vos apšviestas, įžiūriu keistą, nemalonų, beformį pavidalą, tarsi lindintį už to kvailo ir akį rėžiančio pirmojo rašto.

Laiptais lipa sesuo!

Ką gi, praėjo Liepos ketvirtoji! Visi jau išvažiavo, o aš jaučiuosi išvarginta. Džonas sumanė, kad man praverstų nedidelė draugija, tad savaitei pasikvietėme motiną su Nele ir vaikais.

Aišku, niekas nepasikeitė. Dabar viskuo rūpinasi Dženė.

Tačiau aš vis tiek pavargau.

Džonas kalba, kad jei greitu metu nepasveiksiu, jis rudenį išsiųs mane pas Veirą Mičelą.

Tačiau aš visiškai nenoriu pas jį važiuoti. Turėjau draugę, papuolusią į jo rankas, ir ji sakė, kad jis visai kaip Džonas ir mano brolis, ir net dar blogesnis!

Be to, tokia tolima kelionė būtų labai sudėtinga.

Rankos nekyla imtis jokių darbų, tad darausi baisiai irzli ir niurzgi.

Verkiu iš niekur nieko, ir verkiu beveik visada.

Žinoma, tik ne tada, kai čia yra Džonas ar kas nors kitas, bet būdama viena.

O šiuo metu dažniausiai esu viena. Džonas nuolat užsilaiko mieste dėl sunkių ligonių, o Dženė gera ir, kai tik užsinoriu, palieka mane vieną.

Tad truputį pasivaikštau sode arba gražiuoju takeliu, pasėdžiu verandoje, prie rožių, ir nemažai gulinėju čia.

Kambarys man ima išties patikti, kad ir su tokiais tapetais. O galbūt kaip tik dėl jų.

Jie neapleidžia mano minčių!

Guliu čia, ant šios nepajudinamos lovos – kaip suprantu, ji prikalta prie grindų, – ir visą valandą seku raštais. Galiu užtikrinti, kad tai ne prasčiau už gimnastiką. Tarkime, pradedu apačioje, tame nenuplėšytame kampe, ir tūkstantąjį kartą užsibrėžiu, kad seksiu šiuo beprasmiu raštu, kol prieisiu kokią nors atomazgą.

Truputį išmanau dizaino principus ir suprantu, kad šis darinys sukurtas nesiremiant nei spinduliavimo, nei kismo, nei kartotės, nei simetrijos, nei dar kokiomis nors man girdėtomis taisyklėmis.

Savaime suprantama, jis atsikartoja eilėmis, bet ne kitaip.

Žiūrint vienaip, kiekviena juosta atrodo savarankiška, įmantrūs vingiai ir užraitai – delirium tremens „sudarkyta romanika“ – kreivaliodami pinasi viršun ir žemyn, paskiromis beprasmiškomis kolonomis.

Bet, pažiūrėjus kitaip, jie jungiasi įstrižai, ir išsidraikę kontūrai pasileidžia didžiulėmis įkypomis optinio siaubo bangomis, it vilnijančios įsismarkavusios tankios jūržolės.

Esama ir horizontalaus ryšio, bent jau taip atrodo, bergždžiai mėginu išsiaiškinti, kokia tvarka jie juda šia kryptimi.

Palei lubas išklijuota horizontali juosta nuostabiai papildo šį sąmyšį.

Viename kambario gale tapetai beveik išlikę, ir kai ten prigęsta kryžmai krentanti šviesa ir tiesiai nušvinta vakarinės saulės spinduliai, beveik pavyksta įžvelgti spinduliavimą – begalinis groteskas susimeta į vieną centrą, nuo kurio veržliais pliūpsniais taip pat beprotiškai pasklinda į šalis.

Pavargstu jį stebėdama. Ko gero, pasnausiu.

Nežinau, dėl ko turėčiau apie tai rašyti.

Nenoriu to daryti.

Nemanau, kad sugebėsiu.

Ir žinau, kad Džonui tai pasirodys absurdiška. Bet privalau kaip nors išreikšti savo mintis ir jausmus – nuo to taip palengvėja!

Tačiau pastangos kur kas didesnės už jų teikiamą palengvėjimą.

Pastaruoju metu pasidariau baisiai aptingusi ir vis dažniau prigulu valandai kitai.

Džonas ragina neprarasti jėgų ir verčia mane gerti menkių kepenėlių aliejų bei daugybę tonikų ir kitokių dalykų, jau nekalbant apie alų, vyną bei mėsą su krauju.

Mielasis Džonas! Jis labai mane myli ir negali pakęsti mano negalavimo. Užvakar bandžiau su juo atvirai ir rimtai pasikalbėti, pasakiau, kad labai noriu, jog išleistų pasimatyti su pusbroliu Henriu ir Džulija.

Tačiau jis atsakė, kad nepajėgsiu pas juos nuvykti, o ir nuvykusi neturėsiu jėgų, ir aš nesugebėjau jo įtikinti, nes dar nebaigusi kalbėti puoliau į ašaras.

Blaiviai mąstyti man prireiks nemažų pastangų. Manau, kad viskas per tuos nusilpusius nervus.

Mielasis Džonas suėmė mane į glėbį ir, užnešęs į viršų, paguldė ant lovos, prisėdo šalia ir tol skaitė, kol man įsiskaudo galva.

Jis kartojo, kad esu jam labai brangi, jo paguoda ir visas jo turtas, todėl turiu rūpintis savimi vardan jo ir sveikti.

Jis sako, kad niekas kitas be manęs negali man padėti, kad turiu pasitelkti visą savo valią ir savitvardą ir nesileisti į kvailas fantazijas.

Tėra viena paguoda – kūdikis sveikas ir laimingas, ir jam nereikia gyventi šiame vaikų kambaryje su tais siaubingais tapetais.

Jei nebūtume jame apsigyvenę, čia būtų buvęs įkurdintas tas mielas vaikelis! Kaip jam pasisekė išsisukti! Jau aš tai už nieką pasaulyje neleisčiau savo vaikui, jautriam mažyliui, gyventi tokiame kambaryje.

Anksčiau apie tai nebuvau susimąsčiusi, betgi kaip gerai, kad Džonas paliko mane čia, nes juk man juos pakelti kur kas lengviau negu kūdikiui.

Žinoma, daugiau apie tai nebešneku – turiu proto, – tačiau vis tiek juos stebiu.

Šiuose tapetuose yra dalykų, kurių be manęs daugiau niekas nežino ir niekada nesužinos.

Su kiekviena diena už išorinio rašto vis aiškiau ryškėja blankios formos.

Figūra visada ta pati, bet jų labai daug.

Ji primena moterį, pritūpusią ir ratu šmirinėjančią anapus tapetų rašto. Man tai visiškai nepatinka. Man įdomu – Imu manyti – Noriu, kad Džonas kuo greičiau mane iš čia išsivežtų!

Apie savo ligą su Džonu kalbėtis labai sunku, nes jis toks protingas ir taip mane myli.

Tačiau vakar vis tiek pabandžiau.

Buvo mėnesiena. Mėnulis kaip ir saulė apšviečia visą kambarį.

Kartais man bjauru stebėti, kaip jis lėtai sėlina ir pasirodo pro vieną arba kitą langą.

Džonas miegojo, nenorėjau žadinti, tad nejudėjau ir stebėjau, kaip mėnesiena krenta ant tų vilnijančių tapetų, kol galiausiai mane apėmė šiurpas.

Gilumoje slypinti figūra, rodosi, papurtė raštą, lyg norėdama ištrūkti lauk.

Atsargiai atsikėliau ir nuėjau pačiupinėti bei patikrinti, ar tapetai iš tiesų pajudėjo, o grįžusi radau Džoną pabudusį.

– Kas nutiko, mergyt? – paklausė. – Taip nevaikštinėk, nes dar peršalsi.

Man pasirodė, kad dabar tinkamas laikas pokalbiui, tad pasakiau, kad čia visai nesitaisau ir norėčiau, jog jis išsivežtų mane kur nors kitur.

– Brangioji! – atsakė jis. – Nuomos sutartis baigiasi po trijų savaičių ir nematau jokio reikalo išsikelti anksčiau. Mūsų namai dar nesutvarkyti, o šiuo metu iš miestelio išvykti dar negaliu. Savaime suprantama, jei tau grėstų koks nors pavojus, būtinai taip padaryčiau, bet tu tikrai sveiksti, brangioji, net jei pati to nematai. Aš daktaras, mieloji, ir išmanau tokius dalykus. Atgavai svorį ir veido spalvą, pagerėjo tavo apetitas, ir nerimauju dėl tavęs gerokai mažiau.

– Sveriu lygiai tiek pat, – pasakiau, – gal net mažiau; o mano apetitas galbūt pagerėja tik vakare, kai tu sugrįžti, tačiau ryte, kai išeini, jis vėl suprastėja!

– Ak tu mano balandėle! – tarė jis ir stipriai mane apkabino. – Sirk kiek tik nori! Tačiau dabar neleiskime laiko vėjais ir eikime miegoti, pasikalbėsime apie tai ryte!

– O tu neišeisi? – niūriai pasiteiravau aš.

– O kaipgi kitaip, mieloji? Juk beliko vos trys savaitėlės, ir tada mes kelioms dienoms iškeliausime, o Dženė paruoš namus. Mieloji, tau tikrai geriau!

– Kūnui gal ir geriau… – pradėjau ir staiga nutilau, nes jis atsisėdo tiesiai ir pažvelgė į mane taip rūsčiai ir priekaištingai, kad nebegalėjau ištarti nė žodžio.

– Mano mieloji, – tarė, – maldauju tavęs, vardan manęs, mūsų vaiko ir vardan savęs pačios, niekada net trumpam neįsileisk į galvą tokios minties! Tavo temperamentui nėra už ją pavojingesnio ir patrauklesnio dalyko. Tai tuščia ir kvaila fantazija. Nejaugi netiki daktaro žodžiais?

Tad, žinoma, apie tai daugiau nieko nesakiau ir netrukus nuėjome miegoti. Jis manė, kad užmigau pirma, bet aš nemiegojau ir keletą valandų pragulėjau svarstydama, ar priekinis ir galinis raštai sujudėjo drauge ar atskirai.

Dienos šviesoje tas raštas stokoja nuoseklumo, jis nepaklūsta dėsniams ir tai be galo erzina sveiką protą.

Spalva išties bjauri, išties nepatikima, išties siutinanti, bet jau raštas – tikra kankynė.

Jau manai, kad perkandai jį, bet kai tik gerai įninki sekti, jis padaro atbulą salto, ir še tau. Jis kerta tau per veidą, parverčia ant žemės ir sutrypia. Jis primena košmarą.

Išorinį raštą sudaro įmantri arabeska, primenanti grybą. Jei galite įsivaizduoti vieną su kita susijungusias musmires, nepertraukiamą musmirių eilę, besipumpuruojančią ir sproginėjančią begalinėse konvulsijose, tai bus kažkas panašaus.

Bet tik kartais!

Šie tapetai turi vieną išskirtinę ypatybę, kurios, be manęs, rodosi, daugiau niekas nepastebi – jie keičiasi nuo apšvietimo.

Kai saulė plyksteli pro rytinį langą – visada laukiu to pirmojo ilgo, tiesaus spindulio – jie pasikeičia taip staigiai, kad vos galiu patikėti.

Dėl to nuolatos juos stebiu.

Esant mėnesienai – mėnulis, jei jis yra, apšviečia kambarį visą naktį – nė nepasakyčiau, kad tai tie patys tapetai.

Naktį prie bet kokio apšvietimo – prieblandoje, žvakių, lempos šviesoje, ar, blogiausia, mėnesienoje – jie tampa grotomis! Turiu galvoje priekinį raštą, o už jų esanti moteris visiškai išryškėja.

Ilgą laiką nesupratau, kas ten už jų matosi, kas tas blankus antrasis raštas, bet dabar esu beveik įsitikinusi, kad ten moteris.

Dienos metu ji nurimusi, tyli. Įsivaizduoju, kad ją sustingdo tas raštas. Protu nesuvokiama. Pratyliu ištisas valandas.

Pastaruoju metu daug gulinėju. Džonas sako, kad man tai į naudą – turiu miegoti kiek tik išeina.

Jis dar pradėjo pratinti mane kas kartą pavalgius valandėlę numigti.

Mano galva, tai labai prastas įprotis, nes, suprantate, aš nemiegu.

Ir iš to kyla apgaulė, nes nesakau jiems, kad būdrauju, – nieku gyvu!

Tiesą sakant, imu po truputį bijotis Džono.

Kartais jis elgiasi labai keistai, ir net Dženės išraiška pasidaro neįžvelgiama.

Vis pamąstau, tiesiog darydama mokslinę prielaidą, – kad viskas dėl tapetų!

Stebėdavau Džoną jam to nežinant, staigiai užeidavau į kambarį pačiomis nekalčiausiomis dingstimis ir porą kartų užtikau jį žiūrintį į tapetus! Ir Dženę taip pat. Kartą pričiupau Dženę, liečiančią juos ranka.

Ji nežinojo, kad esu kambaryje, ir kai tyliu, itin tyliu balsu, kuo santūriausiu tonu paklausiau, ką daro, – ji atsisuko, lyg būtų pričiupta vagiant, ir atrodė labai pikta – paklausė manęs, ko ją taip gąsdinu!

O tada paaiškino, kad tapetai dažo viską, kas prie jų prisiliečia, kad ji aptiko gelsvų žymių ant mano ir Džono drabužių ir norėtų, kad būtume atsargesni!

Koks nekaltas paaiškinimas, tiesa? Tačiau aš žinau, kad ji nagrinėjo raštą, o jį ištyrinėti noriu pati viena!

Dabar gyvenimas tapo kur kas įdomesnis nei anksčiau. Suprantate, turiu ko tikėtis, turiu ko laukti, turiu ką stebėti. Išties ėmiau geriau valgyti ir esu ramesnė.

Džonas taip džiaugiasi, kad mano savijauta gerėja! Užvakar nusijuokė ir tarė, kad tiesiog pražydau, nepaisant tapetų.

Viską nuleidau juokais. Neketinau jam aiškinti, kad taip yra dėl tapetų, – jis būtų iš manęs pasijuokęs. O gal net nuspręstų kur nors išvežti.

Dabar nebenoriu išvykti, kol iki galo visko neišsiaiškinau. Liko dar savaitė, ir manau, kad jos pakaks.

Taip gerai dar nesijaučiau! Naktimis beveik nebemiegu, nes taip įdomu stebėti pokyčius, bet nemažai pamiegu dieną.

Dieną viskas taip vargina ir glumina.

Nuolat atsiranda vis naujų grybo ataugų su vis kitokiais geltonais atspalviais. Niekaip nesugebu jų suskaičiuoti, nors ir stropiai tam atsidedu.

Tie tapetai pačios keisčiausios geltonos spalvos! Jie primena visus kada nors matytus geltonus daiktus, tik ne tokius gražius kaip vėdrynai, bet senus, nešvarius, nemalonius geltonus daiktus.

Tačiau tie tapetai turi dar vieną savybę – kvapą! Užuodžiau jį vos mums įžengus į kambarį, tačiau kol švietė saulė ir buvo vėdinama, jis nepasirodė toks stiprus. O dabar visą savaitę lijo ir tvyrojo rūkas, ir kvapas nesisklaido, nesvarbu, langai atidaryti ar ne.

Jis išplito po visą namą.

Jis tvyro valgomajame, tūno svetainėje, slapstosi vestibiulyje, tyko manęs ant laiptų.

Jo prisigeria mano plaukai.

Net jei išėjusi pasivaikščioti sumanau jį prigauti ir staigiai atsigręžiu – vis tiek jį užuodžiu!

Ir koks jis ypatingas, tas aromatas! Ištisas valandas mėginau jį analizuoti, atrasti, kuo jis kvepia.

Jis nėra nemalonus, bent iš pradžių, labai švelnus, tačiau su tokiu subtiliu ir ilgalaikiu kvapu dar niekada nesu susidūrusi.

Kai taip drėgna, jis tampa siaubingas, pabudusi naktį jaučiu jį tvyrantį virš savęs.

Iš pradžių jis mane trikdė. Rimtai svarsčiau padegti namus – kad jo atsikratyčiau.

Tačiau dabar prie jo pripratau. Man į galvą šauna vienintelė mintis – kad jis yra tapetų spalvos! Geltonas kvapas.

Ant šios sienos, apačioje, beveik prie pat grindjuostės, yra labai keista žymė. Brūkšnys, einantis palei visą kambarį. Jis driekiasi už visų baldų, išskyrus lovą – ilgas, tiesus, tolygus ruožas, lyg būtų įtrintas į sieną.

Įdomu, kaip jis atsirado, kas jį padarė ir kokiu tikslu. Vis ratu, ratu, ratu – vis ratu, ratu, ratu – net galva svaigsta!

Pagaliau pavyko kai ką išsiaiškinti.

Taip ilgai stebėdama juos naktimis – kai jie keičiasi, – galiausiai kai ką sužinojau.

Priekinis raštas išties pajuda – ir tai visai nenuostabu! Jį purto už jo esanti moteris!

Kartais man atrodo, kad ten daugybė moterų, o kartais – tik viena, greitai ropinėjanti aplinkui, nuo to ropinėjimo jis ir sudreba.

Apšviestuose lopinėliuose ji sustingsta, o pačiuose tamsiausiuose suima grotas ir ima jas kratyti.

Ir ji visą laiką stengiasi išlipti lauk. Tačiau pro tokį raštą niekaip nepavyktų išlįsti – jis bet ką užsmaugtų; manau, kad būtent dėl to jis turi tiek daug galvų.

Jos pralenda, o tada raštas jas pasmaugia ir apverčia aukštyn kojomis, kad akys pabaltų!

Jei tos galvos būtų pridengtos ar pašalintos, jis atrodytų kur kas geriau.

Man atrodo, kad dienos metu moteris ištrūksta!

Ir pasakysiu jums kodėl, – tik slaptai, – aš ją mačiau!

Matau ją pro visus savo kambario langus!

Žinau, kad tai ta pati moteris, nes ji visą laiką ropoja, o dauguma moterų dienos metu to nedaro.

Stebiu ją judančią tuo ilgu, šešėlingu takeliu, ropinėjančią aukštyn žemyn. Stebiu ją tose tamsiose vynuogių pergolėse, ropinėjančią po sodą.

Matau ją ropojančią palei tą ilgą kelią po medžiais, o vos vežimui pasirodžius ji puola slėptis po gervuogių krūmokšniu.

Nė kiek jos nekaltinu. Turėtum jaustis labai pažeminta, sučiupta ropojanti dieną!

Visada užsirakinu duris, kai ropoju dienos metu. Naktimis to daryti negaliu, nes žinau, kad Džonas iš karto imtų ką nors įtarinėti.

O pastaruoju metu Džonas taip keistai elgiasi, kad nenoriu jo erzinti. Norėčiau, kad jis persikeltų į kitą kambarį! Be to, nenoriu, kad kas nors kitas, be manęs, naktį išlaisvintų tą moterį.

Dažnai svarstau, ar man pavyktų ją išvysti pro visus kambario langus vienu metu.

Tačiau kad ir kaip greitai besigręžiočiau, vienu metu pavyksta ją pamatyti tik pro vieną langą.

Ir nors visą laiką ją regiu, ji sugeba ropoti greičiau, nei aš – sukiotis!

Kartais stebiu ją tolumoje, laukuose, ropojančią taip greitai, kaip smarkaus vėjo genamo debesies šešėlis.

Jei tik pavyktų nuimti viršutinį raštą nuo apatinio! Ketinu pabandyti tai padaryti, po truputį.

Supratau dar vieną įdomų dalyką, bet šį kartą jo neišduosiu! Nereikia pernelyg pasikliauti žmonėmis.

Šiems tapetams nulupti beliko tik dvi dienos, ir man atrodo, kad Džonas ėmė kažką įtarti. Man nepatinka jo žvilgsnis.

Taip pat girdėjau, kad jis, kaip gydytojas, uždavinėja Dženei apie mane daugybę klausimų. Ji galėjo pateikti puikią ataskaitą.

Ji pasakė, kad didžiąją dalį dienos pramiegu.

Džonas žino, kad naktimis ne itin gerai miegu, nors ir stengiuosi laikytis kuo tyliau!

Manęs jis taip pat išsiklausinėjo galybės dalykų, apsimesdamas didžiai rūpestingas ir mylintis.

Lyg nepermatyčiau jo kiaurai!

Vis dėlto nesistebiu, kad jis taip elgiasi, išmiegojęs tarp šių tapetų tris mėnesius.

Jie domina tik mane, bet esu įsitikinusi, kad paveikė ir Džoną su Džene.

Valio! Jau paskutinė diena, bet jos pakaks. Džonas nakčiai pasiliks miestelyje ir iki šio vakaro niekur neis.

Dženė norėjo miegoti su manimi – kokia gudragalvė! – bet pasakiau jai, kad pasiilsėsiu kur kas geriau, jei miegosiu viena.

Gudriai išsisukau, nes iš tiesų aš toli gražu nesu viena! Kai tik patekėjo mėnulis ir vargšelė ėmė ropoti bei purtyti raštą, atsikėliau ir puoliau jai į pagalbą.

Aš traukiau, o ji purtė, aš purčiau, o ji traukė, ir dar rytui neišaušus nulupome ne vieną jardą tapetų.

Visą juostą daugmaž mano galvos aukštyje, per pusę kambario.

O kai pakilo saulė, ir tas baisusis raštas ėmė juoktis iš manęs, pasiryžau užbaigti darbą šiandien pat!

Rytoj mes išvykstame, ir mano baldai vėl kraustomi žemyn, kad paliktume viską taip, kaip radome.

Dženė apstulbusi pažvelgė į sieną, bet aš jai džiugiai paaiškinau, kad tai padariau iš pykčio šiems baisingiems tapetams.

Ji nusijuokė ir tarė, jog ir pati mielai būtų padariusi tą patį, bet aš turiu saugotis, kad nepervargčiau.

Kaip ji tuokart išsidavė!

Tačiau aš esu čia ir joks žmogus, išskyrus mane, nepalies šių tapetų – nė vienas gyvas žmogus!

Ji bandė išprašyti mane iš kambario – taip kantriai! Tačiau pasakiau, kad dabar, kai jame taip ramu, tuščia ir švaru, ketinu prigulti ir iki soties pamiegoti; paprašiau nežadinti manęs net vakarienės – pati ją pakviesiu, kai prabusiu.

Tad dabar ji išėjo, tarnai irgi išėję, daiktų taip pat nebeliko, nebeliko nieko, išskyrus tą masyvų lovos rėmą, prikaltą prie grindų, su drobiniu čiužiniu, kurį ant jos radome.

Šiąnakt miegosime apačioje, o rytoj išplauksime namo.

Kambarys vėl tuščias, ir man jis ima visai patikti.

Kaip čia duodavosi vaikai!

Lovos rėmas kone sugraužtas!

Tačiau turiu imtis darbo.

Užsirakinau iš vidaus ir išmečiau raktą ant priekinio takelio.

Nenoriu lįsti į lauką ir nenoriu, kad kas nors užeitų, kol nesugrįš Džonas.

Noriu jį nustebinti.

Čia turiu virvę, kurios nerado net Dženė. Jei ta moteris ištrūks ir norės pabėgti, galėsiu ją pririšti!

Tačiau pamiršau, kad, neturėdama ant ko pasilipti, aukštai nepasieksiu!

Šita lova nejuda!

Bandžiau ją kelti ir stumti, kol išseko jėgos, o tada taip supykau, kad iškandau iš krašto nedidelį gabaliuką, bet tik susopo dantis.

Tada ėmiau lupti tapetus, kuriuos pasiekiau stovėdama ant grindų. Jie siaubingai kibūs, ir raštas dėl to džiūgauja! Visos tos pasmaugtos galvos ir išvirtusios, kreivuliuojančios grybų išaugos tiesiog klykia besityčiodamos!

Mane ima toks pyktis, kad tuoj iškrėsiu ką nors desperatiško. Šuolis pro langą būtų pasigėrėtinas poelgis, bet grotos tokios tvirtos, kad neverta nė bandyti.

Be to, iš to nebūtų jokios naudos. Savaime suprantama. Puikiai suvokiu, kad toks žingsnis yra nederamas ir greičiausiai nebūtų teisingai suprastas.

Net nenoriu pažvelgti pro langus – ten tiek daug tų ropinėjančių moterų, ir jos ropoja taip greitai.

Įdomu, ar jos visos išlindo iš tos tapetų juostos kaip ir aš?

Tačiau aš esu tvirtai prisirišusi virve, kurią buvau paslėpusi, – manęs į kelią neiškrapštysi!

Greičiausiai, atėjus nakčiai, ir vėl turėsiu susirangyti už rašto, nors tai taip sunku!

Kaip malonu išlįsti į šį didžiulį kambarį ir ropinėti aplinkui kiek tik širdis geidžia!

Nenoriu į lauką. Neičiau, net jei Dženė paprašytų.

Nes lauke tektų ropoti pažemiui, ir ten viskas žalia, o ne geltona.

O čia aš galiu ropoti po lygias grindis, o mano petys kaip tik atitinka tą ilgą ruožą, einantį per visą kambarį, tad niekaip nepasiklysiu.

O, prie durų atėjo Džonas!

Veltui stengiesi, jaunuoli, tu jų neatidarysi!

Kaip jis rėkauja ir daužo!

Dabar šaukia, kad atneštų jam kirvį.

Išlaužti tokias gražias duris būtų tikra nuodėmė!

– Džonai, mielasis, – itin švelniai ištariau, – raktas guli apačioje, prie paradinių laiptelių, po gysločio lapu!

Tai išgirdęs, jis kelioms sekundėms nutilo.

Tada – labai tyliai – pasakė:

– Atidaryk duris, brangioji!

– Negaliu, – atsakiau. – Raktas guli apačioje, prie paradinių laiptelių, po gysločio lapu!

Tada pakartojau savo žodžius dar kelis kartus, labai švelniai ir labai lėtai, nesustodama, tad jam teko nusileisti ir pasižiūrėti, ir raktą jis, žinoma, rado, tada vėl sugrįžo čia. Prie durų it suakmenėjo.

– Kas čia vyksta? – suriko. – Dėl Dievo meilės, ką tu čia darai?

Aš ir toliau ropinėjau, bet atsigręžiau į jį per petį.

– Pagaliau aš ištrūkau, – pasakiau, – kad ir kaip to nenorėjai tu ir Dženė! Ir nuplėšiau beveik visus tapetus, kad jūs negalėtumėte sukišti manęs atgal!

Ir ko gi čia alpti? Bet jis sukniubo tiesiai ant mano tako palei sieną, tad kas kartą turėjau vis perropoti per jo kūną!

Saki. Sredni Vaštar. Novelė

2018 m. Nr. 12 / Saki slapyvardžiu pasirašinėjo Hectoras Hugh Munro – škotų rašytojas ir žurnalistas. Šį vardą jis pasiskolino iš vieno senovės persų poeto Omaro Chajamo rubajatų personažo.