literatūros žurnalas

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7

Alio Balbieriaus nuotrauka

Iš knygos „Lietuviškos apybraižos“

Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu, kai sąmoningai klastojama ne tik mūsų šalies istorija, iškreipiami faktai ir beatodairiškai naikinami atminties ženklai, pažangiesiems pasaulio rašytojams tenka ir vėl priminti visuomenei akivaizdžius dalykus. Kaip antai, kad 1895 metų rugsėjo 19 dieną Vilniuje lankėsi Leninas.

Deja, pasaulio proletariato vado biustas, stovėjęs Vilniaus geležinkelio stoties perone ir bylojęs apie šį faktą, naujausiais laikais buvo sunaikintas. Beje, kaip ir niekam netrukdžiusi elegantiškos formos atminimo lentelė, kurioje buvo primenama, kad Leninas atvyko į Vilnių ne pramogauti, o užmegzti ryšių su vietiniais marksistais.

Neliko Vilniuje ir Lenino paminklo dabartinėje Lukiškių aikštėje. Neliko ir nemenką meninę vertę turėjusios skulptūrinės kompozicijos, stovėjusios anuomet Saulėtekyje, kuri vaizdavo įsimintiną Vladimiro Iljičiaus Lenino ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko susitikimą Poronine.

Taigi mes – pažangieji pasaulio rašytojai – būdami šventai įsitikinę, jog istorijoje, kad ir kokia skaudi tiesa joje slypėtų, nutylėti nieko negalima, pabandėme atkurti įvykius, kuriuos patyrė Vilniuje Leninas.


I.
Traukinyje Sankt Peterburgas–Varšuva

1895 metų rugsėjo 15–17 dienomis Sankt Peterburgo viešuosiuose namuose „Pas Mariną“ vyko Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti posėdis. Slaptam posėdžiui vadovavo šios organizacijos įkūrėjas bei pirmininkas Julijus Osipovičius Martovas – tikroji pavardė Cederbaumas (1873–1923). Be neatidėliotinų šios sąjungos taktikos bei strategijos reikalų, čia buvo svarstomas ir Vladimiro Iljičiaus Uljanovo personalinis klausimas. Organizacijos nariai, ne juokais sunerimę, kad Leninas pastaruoju metu atrodo pervargęs, daugumos balsų sprendimu nutarė kelioms dienoms išsiųsti jį į Varšuvą, kad dvidešimt penkerių jaunuolis Lenkijoje atgautų dvasinę ramybę bei šiek tiek pailsėtų nuo organizmą alinančios revoliucinės kovos. Ir nors Leninas posėdžio metu pirmininko kategoriškai reikalavo, kad Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti jam nupirktų trečios ar net ketvirtos klasės bilietą, organizacijos vadovas Julijus Osipovičius Martovas buvo neperkalbamas – Leninui teko traukiniu vykti pirmąja klase.

1895 metų rugsėjo 18 dieną Vladimiras Iljičius Uljanovas buvo palydėtas gerai nusiteikusio dvidešimt trejų metų Julijaus Osipovičiaus Martovo, Putilovo fabriko darbininkų Ivano Petrovo bei Piotro Jemeljanovo ir vakare įsodintas į traukinį.

Į Varšuvą jis, kaip vėliau pats prisimins savo rinktiniuose raštuose, vyko labai nenoriai. Rudenėjančiame Sankt Peterburge liko aibė nesutvarkytų ne tik revoliucinių, bet ir širdies reikalų. Tačiau tokia buvo sąjungos valia, Leninui teko paklusti.

Vos tik atsidūrė traukinio pirmos klasės kupė, keliautojas nusprendė išgerti arbatos ir eiti miegoti. Gavęs iš palydovės prostynią ir navalačkę, tvarkingai pasiklojo patalynę. Tačiau tada jis išvydo gerai pažįstamą veidą. Tai buvo Lenino gimnazijos klasės draugas – vidutinių gabumų Sergejus Gavrilovičius Petuchovas, vadintas Simbirsko slobodkėje Sieru Petuchu.

Atsitiktinai klasiokams susitikus, tokį įvykį reikėjo būtinai atšvęsti. Abu seniai nesimatę draugai jautėsi vienas kito pasiilgę. Kelionėse apdairus Sieras Petuchas – dabar perspektyvus Simbirsko gubernijos sekretorius – ta proga išsitraukė degtinės puslitrį. Leninas, nors buvo absoliutus abstinentas, nenorėjo prasčiau pasirodyti, tad neliko skolingas. Dar traukiniui nepajudėjus, abu buteliai buvo tušti.

Kai rūstaus veido traukinio konduktorius pradėjo tikrinti keleivių bilietus, Leninas su Sieru Petuchu jau buvo gerokai įšilę. Prisiminę senus laikus, be perstojo žvengė ir įžūliai dairėsi į kupė sėdinčias pakeleives. Leninas, visada pasižymėjęs puikiu humoro jausmu, netrukus joms jau rietė juokingas istorijas: kaip jis pasislėpęs nuo mamos rūkė karvašūdžius, kaip prišlapino į tetos vazą, kaip kartą į gimnaziją atėjo be kelnių etc. Sieras Petuchas, susiėmęs už pilvo, kikeno. Juokėsi ir pakeleivės – pensinio amžiaus kunigaikštienė Anastasija Tarakanova bei ne pirmos jaunystės rūmų freilina Gražina Čertoryska, vykstančios prasiblaškyti į Paryžių. Konduktoriui teko kompaniją kelis kartus raminti, net pagąsdinti ochranka. Tada neapsikentusiam Leninui šovė geniali mintis – pratęsti linksmybes saugesnėje aplinkoje – traukinio restorane. Čia išties buvo smagiau. Restorane užsisakė po kibirėlį raudonųjų ir juodųjų ikrų bei keliolika butelių šampano ir pokštaudami riedėjo Varšuvos link.

Nuo to momento, kai su kunigaikštiene Tarakanova gėrė bruderšaftą, Leninas nedaug ką beprisiminė. Tikėtina, kad, pametęs iš akiračio savo klasioką Sierą Petuchą, šlaistėsi po traukinį su svetimu madeiros buteliu ir visiems siūlė išgerti. Tada su nepažįstamais estų valstiečiais diskutavo tambūre apie kolektyvizaciją, kažką jiems rodė, matavosi, o vėliau bandė paslapčia įsmukti į palydovės kupė. Galbūt, nors tai neįrodyta, už ūsų net patampė konduktorių, spjūviu į veidą įžeidė garvežio mašinistą, pats gavo galvon. Tada iš pečkurio vogė anglis, nuleido traukinio stabdį. Visai gali būti, kad kupė prigulęs šalia kunigaikštienės Tarakanovos siūlėsi padaryti jai vaiką, o Čertoryską Varšuvoje atiduoti į baudžiavą.

Nors Vladimiras Iljičius keliavo pirma klase, 1895 metų rugsėjo 19-osios ryte jis su trenksmais buvo išsodintas iš traukinio. Nelabai ką beatsimenantis ir sunkiai susivokiantis aplinkoje, Leninas pasišaukė stotyje vežiką ir liepė jį gabenti ne į viešbutį, o tiesiai pas proletariatą.


II.
Odos ir kailių dirbtuvėje

XIX amžiaus pabaigos Vilnių sunkiai galėjai priskirti prie industrializuotų Rusijos imperijos miestų, tad vežikui teko gerokai paklaidžioti, kol surado ką nors panašaus į pramonės įmonę. Leninas visą kelią piktai burbėjo, keiksnojo miestą, o išvydęs varganą odos ir kailių dirbtuvėlę ėmė bjauriai keiktis. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Dosniai atsiskaitęs su vežiku, Vladimiras Iljičius Uljanovas nusvirduliavo pas vietinius darbininkus.

Odos ir kailių dirbtuvėje dirbo trys proletarai – Juzefas Malkievičius, Dimitrijus Šuškievičius ir Romualdas Fetas. Gyvendami imperijos užkampyje, apie Leniną iš Sankt Peterburgo jie nieko doro nebuvo girdėję, todėl būsimą pasaulio proletariato vadą sutiko nepatikliai. Leninas gi, iš šių proletarų sužinojęs, kad jis ne Varšuvoje, o Vilniuje, ėmė isteriškai juoktis. Ūmaus būdo Dimitrijus Šuškievičius jam įsegė fingalą.

Veltui Vladimiras Iljičius Uljanovas vėliau karščiuodamasis darbininkams aiškino, kad nieko nenorėjęs įžeisti, veltui dalinosi savo ambicingais ateities planais, mintinai citavo Markso „Kapitalą“ ir deklamavo „Komunistų partijos manifestą“. Malkievičiui, Šuškievičiui ir Romualdui Fetui tai nepadarė įspūdžio. Atvirkščiai, proletarinio sąmoningumo stokojantys provincialaus Vilniaus darbininkai norėjo išgrūsti Leniną lauk, tačiau jis staiga prisiminė, kad pažįsta draugą Julijų Martovą, kadaise šiame mieste gyvenusį ir dirbusį Lietuvos socialdemokratų grupėje. Iš bežemių baltarusių valstiečių kilusiems beraščiams Malkievičiui ir Šuškievičiui Martovo pavardė nieko nesakė. Tačiau nelegalius laikraščius paskaitinėjantis odos ir kailių įmonės darbininkas Romualdas Fetas pasiteiravo, ar tas Julijus Martovas kartais ne Julijus Osipovičius Cederbaumas, kuris čia netoliese gyveno. Gavęs iš Lenino patikinimą, kad Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti pirmininkas Julijus Osipovičius Martovas išties gyveno Vilniuje ir tikrai yra tas pats Cederbaumas, Fetas ėmė palankiau žvelgti į svečią.

Žodis po žodžio vyrai išsiaiškino, kad proletaras Romualdas Fetas, pasirodo, yra vedęs tolimą Julijaus Osipovičiaus Cederbaumo žmonos giminaitę, moterys iki šiol susirašinėja. Tai išgirdęs Leninas galėjo lengviau atsipūsti. Niekas jo primušti nesiruošė ir lauk iš dirbtuvės nebevijo.

Juzefui Malkievičiui pasiūlius prisėsti, o Dimitrijui Šuškievičiui užkaitus kipetoko, Leninas staiga pajuto nuovargį, ėmė smiginėti; audringa naktis traukinyje, kad ir koks ištvermingas buvo jo organizmas, nepraėjo be pėdsakų. Iš peregaro, nuskelto priekinio danties bei fanaro paakyje viską supratęs pastabusis Romualdas Fetas kilniaširdiškai pasiūlė svečiui valandėlę nusnūsti dirbtuvėje. Leninas neprieštaravo. Tik primygtinai paprašė Vilniaus darbininkų jį pažadinti ne po valandos, o lygiai po dešimties minučių, tiek laiko atsigauti jam užteks. Sumetę į kampą krūvelę išdirbtų ir dar nespėtų apdoroti kiaulės odų, darbininkai paguldė Leniną, apklojo nekokybiškai išdirbtu avikailiu, ir šis iš karto užmigo.

Vos Vladimiras Iljičius užsimerkė, Fetui kilo mintis pasikviesti gretimų dirbtuvėlių darbininkus, kad šie galėtų iš arti pasižiūrėti į garbų svečią – Julijaus Cederbaumo bendražygį bei draugą iš Sankt Peterburgo.

Netrukus pasigrožėti atvykėliu atėjo pirmoji Vilniaus darbininkų grupė: tekintojai Jevgenijus Golovskis, Jurijus Jelaginas, Kazimiežas Karuckis, Markas Gajus, Tadeušas Darevskis ir Vitoldas Propajevas. Šiems sočiai prisižiūrėjus į girtut girtutėlį Leniną, atskubėjo ir antroji grupė: skardininkai Borisas Babočkinas, Andrejus Butuzovas, Stanislavas Rapoportas, Zbignievas Pužickis ir batsiuvys Nerijus Zacharčenka su žmona Ramute bei dukromis Meilute ir Gailute.

Tą kartą Leninas saldžiai sapnavo išlakią Aurorą. Daili mergina iš Kazanės universiteto buvo beveik nuoga, apsigaubusi geltonomis plūdėmis nusagstytu tinklu. Leninas stovėjo priešais ją basas, vienomis glaudėmis. Rankose jis laikė į laikraštį įsuktą akinamo baltumo rankšluostį, kuriuo vis bandė pridengti merginos gėdą. Aurora šelmiškai juokėsi. Leninas taip pat. Abiem buvo neapsakomai gera…

Iš sapno Vladimiras Iljičius prabudo pats, nepraėjus nė dešimčiai minučių. Priešais jį stovėjo septintoji Vilniaus darbininkų grupė. Visų proletarų veidai buvo rimti, lūpos sučiauptos. Kai kurie jų verkė. Leninas, negalėdamas pakęsti tokio širdį draskančio vaizdo, pašoko iš guolio ir pakvietė visus eiti pasidairyti po miestą. Nusnūdęs Iljičius jautėsi kaip niekada žvalus, pailsėjęs ir kupinas nežemiškų jėgų.

Darbininkai Malkievičius ir Šuškievičius, išgirdę, kad Leninas ketina leistis į pavojingus nuotykius, ėmė raukytis ir niurzgėti. Jie atsikalbinėjo teisindamiesi, kad kailių dirbtuvėje turi daug darbo. Tačiau nuotykiams neabejingas Romualdas Fetas abiem rankom nubalsavo „už“. Be to, Šuškievičiui ir Malkievičiui ryžosi priminti, kad kol kas jis, Fetas, yra dirbtuvės šeimininkas, ir vyrams teko paklusti.

Išėję iš dirbtuvės, visi keturi patraukė artimiausios smuklės link. Greta Aušros vartų solidžiai apsiforminę, leidosi į ekskursiją po Vilnių.

Laikraščius paskaitantis Romualdas Fetas iš pradžių mėgino Leniną sudominti miesto sinagogomis, cerkvėmis bei bažnyčiomis, tačiau Leninas Vilniaus proletarui piktai atrėžė, kad jau seniai dėjo savo didelį ir skersą ant rabinų, popų ir visų pasaulio kunigų. Susigėdęs Fetas pritilo. Į eilinę smuklę visi įžengė tylėdami.

Kai Leninas, demonstruodamas milžinišką pajėgumą, smuklėje užsivertė dar vieną grafiną, Malkievičius ėmė trypčioti, mat užsinorėjo myžti. Netrukus trypčiojo ir to paties jau norėjo Šuškievičius, Fetas, o po kurio laiko net ir pats Leninas. Tačiau myžyklos varganoje smuklėje nebuvo. Vyrai, greituoju būdu užsisakę na pasašok, netrukus stovėjo lauke ir dairėsi, kur čia nuleisti.

Deja, mieste vidudienį pilna žmonių. Kad ir kur lįstum – už tvoros, už balandinės, kieme ar už sandėlio – vis išnirdavo koks vaikigalis ar sargas. Tokioje neramioje atmosferoje nė vienas myžti nesiryžo. Teko eiti pirmyn, ieškoti atokesnių vietelių.

Pirmasis neištvėrė ir gatvėje apsidirbo Šuškievičius. Antrasis į kelnes privarė Malkievičius. Tada Romualdas Fetas. Vladimiras Iljičius Leninas herojiškai kentėjo. Iš paskutiniųjų guodė save naivia mintimi, kad šiame mieste turi būti jei ne tualetas, tai bent viešbutis. Deja, Pilies gatvėje „Versalio“ viešbučio duris saugojęs durininkas pavijo girtą kompaniją šalin. Po tokio akibrokšto Leninas įsiuto. Iškeikė miestą, kuriame, anot jo, nėra net kur nusimyžti.

Kai nusileidę Pilies gatve visi pasuko kairėn, Leninas greta Arkikatedros išvydo įdomų paminklą. Fetas paaiškino, kad stora boba šalia varpinės bokšto – tai Rusijos imperatorienė Jekaterina II. Iki kaulų smegenų nekenčiantis carizmo Leninas net Sankt Peterburge nebūtų radęs šaunesnės vietos nusičiurkšti.

Ilgai nedelsęs jis nuskubėjo prie nekenčiamos patvaldės bei paleistuvės paminklo. Išsitraukęs ėmė palaimingai myžti. Iš pradžių apvarė laiptus, tada paminklo pjedestalą. Nusitaikęs į viršų, išskalbė Jekaterinai II drabužius, iš visų pusių apipurškė veidą. Lyg to būtų negana, kikendamas apšlakstė imperatorienę sergstintį erelį, tada kitą. Kai jau ėmėsi vainikų, pasigirdo švilpukas. Link jų bėgo įsiutęs policmeisteris. Jį išvydęs, Leninas pasileido pirmas. Paskui jį – Romualdas Fetas, Šuškievičius ir vis labiau atsiliekantis Malkievičius.

Leninas skuodė neatsisukdamas. Jis buvo geras bėgikas, o policmeisteris – šiaip sau. Tad kai prie Vilijos Leninas išnyko paupio krūmynuose, policmeisteris jau buvo gavęs pompą. Dabar Leninas bėgo tik savo malonumui, link Antakalnio.


III.
„Tivoli“ smuklėje

„Tivoli“ smuklė Antakalnyje jau nuo XVIII amžiaus garsėjo prasta reputacija. Į šią Vilniaus priemiesčio karčemą dar nuo Respublikos laikų rinkdavosi plėšikai, laisvo elgesio moterys, lošėjai, sukčiai ir pavojingi tipai. Teisėsauga, be jokios abejonės, žinojo ir stebėjo šią vietą, tačiau tik iš toli, mat smuklėje nuo seno buvo susiklosčiusi sava tvarka, kurią pažeidus grėsė pavojus gyvybei.

Tikriausiai Leninas būtų pasiekęs Valakampių paplūdimį ar dar toliau dūmęs, tačiau staiga prasidėjo liūtis. Nenorėdamas kiaurai permirkti, jis smuko pro pirmas pasitaikiusias duris – į prietemoje skendinčią „Tivoli“ smuklę.

Negalėtume tvirtinti, kad Leninas Antakalnyje – greta baroko šedevro, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, – buvo maloniai sutiktas. Tačiau būsimas pasaulio proletariato vadas turėjo įgimtą charizmą, dažniausiai nejučia pralauždavo didžiausius nepasitikėjimo ledus. Išvydęs smuklėje įtartinų tipų gaują, Leninas tuojau atvėrė širdį ir prisipažino jiems ką tik apmyžęs Jekaterinos II paminklą, todėl dabar jį vejasi mentai.

Mentų „Tivoli“ karčemoje visais laikais nekentė. Iš doro žvilgsnio supratę, kad šis žmogus nemeluoja, smuklės senbuviai pasiūlė Leninui patį tamsiausią kampą, kur jis saugiai galės ne tik apdžiūti, bet ir sušilti.

Dosniai pavaišintas keliais grafinais degtinės ir porcija cepelinų, Leninas subūrė aplink save smalsiausių Vilniaus galvažudžių grupelę, kuriems ėmė pasakoti neįtikėtinus dalykus. Neva po metų kitų visame pasaulyje kils revoliucija, kuri juos visus išvaduos iš vergijos. Nebeliks nei turtingų, nei vargšų, nei aukų, nei žmogžudžių. Šalčininkų ir Pavoverės virėjos valdys valstybę, o visokie Rusijos carai ir jiems prijaučiantys iškrypėliai ant kelių mels didžiojo Lenino pasigailėjimo, bet to niekada nesulauks. Užsilipęs ant stalo Vladimiras Iljičius Leninas rėžė apie kažkokią visuotinę elektrifikaciją ar industrializaciją, kuri atseit bus tarybų valdžios pagrindas. Proletariato sąjungininkais tarybų valdžios šviesoje taps valstiečiai, kuriems taip patiks kooperacija, kad jie bursis į kolchozus. Iš visų menų svarbiausias visiems žemėje taps kinas, kurį rodys ant kiekvieno kampo. Ir tada, pasak Lenino, ateis komunizmas, kuris duos visiems pagal poreikius, sugebėjimus ar panašiai.

Lenino kalba „Tivoli“ smuklėje sulaukė stulbinamo pasisekimo. Vilniaus senamiesčio vagys, Dzūkų gatvės žmogžudžiai, Naujosios Vilnios rajono prostitutės, deklasuoti Naujamiesčio elementai ir šiaip geležinkelio stoties girtuokliai išsižioję klausėsi Vladimiro Iljičiaus, nes jis mokėjo ne tik kalbėti, bet ir uždegti mases savo idėjomis.

Ypač Lenino mintimis susidomėjo greta sėdintis jaunuolis, neseniai su trenksmais išmestas iš gimnazijos, todėl stumdavęs laiką karčemoje. Norėdamas įsiteikti jį sužavėjusiam Leninui, nors pats badmiriavo, užsakė grafiną degtinės ir, žinoma, kelias porcijas cepelinų. Tada dar vieną cepeliną. Ir dar du.

Leninas, nesiskųsdamas apetitu ir matydamas, kad pašnekovui išties įdomu, ėmė dar karščiau dėstyti, kaip viskas klostysis po revoliucijos. Vieną akimirką, Leninui persiplėšus marškinius ir parodžius nuogą krūtinę, buvęs gimnazistas įsidrąsino ir pasiteiravo oratoriaus, ar po tos revoliucijos neatsirastų ir jam kokio darbelio. Nerinkdamas žodžių tas dosniai pažadėjo net kelis darbus. Tada jaunuolis, nors jau nebeturėjo pinigų, užsakė dar alaus ir keturis cepelinus. Leninas vėl įsikalbėjo – apie jo laukiančius Ženevą, Berlyną, Ciurichą, Paryžių, Londoną, pasaulinę revoliuciją, proletariato diktatūrą, raudonąjį terorą ir kitus smagius dalykus. Apšepusiam gyvaplaukiais klausytojui, kukliai prisistačiusiam Feliksu Edmundovičiumi Dzeržinskiu (1877–1926), visa tai labai patiko. Jis džiaugsmingai plojo katučių prašydamas dar daugiau pasakoti.

Nieko neslėpdamas Leninas lenkė pirštus ir vardino, ką paėmęs valdžią pirmiausia sušaudys, ką pakars, o ką taip išdulkins, kad šie patys nebenorės gyventi. Tai išgirdusios kelios laisvo elgesio karčemos senbuvės geidulingai atsiduso. Nepajėgdamos atsispirti Lenino žavesiui, pradėjo meiliai murkti, glaustytis ir visaip čiupinėti iš toli atvykusį svečią.

Leninas į seksualinį priekabiavimą iš pradžių nekreipė dėmesio, bet netrukus galingu savo protu suvokė, kad yra įdomus ne tik vyriškajai smuklės auditorijai. Tad vienai mergelei leido atsisėsti ant kelių, o kitai lyžtelti jo kaktą, smakrą ir gerokai žemiau. Visa tai, žinoma, nieko nepapiktino, tačiau stipriai įšilęs Leninas užsigeidė daugiau. Merginos nudžiugo. Pasiteiravęs Felikso, kur čia yra meilės žaidimams skirti kambariai, Iljičius labai nustebo išgirdęs, kad ši įstaiga tokių paslaugų neteikia. Leninas įpyko. Išvadinęs senąjį Vilnių, kartu Lenkiją ir Lietuvą sušikta Rusijos provincija, trenkė kumščiu per stalą, sviedė degtinės grafiną į sieną, atsikando stiklinės krašto, iškoneveikė Bundui prijaučiantį smuklininką ir jau ketino paleisti į darbą kumščius, tačiau Dzeržinskiui staiga į galvą šovė puiki mintis – Paupio gatvėje gyvena jo teta, kurios šiuo metu nėra namuose, o jis turi raktą nuo buto. Tad jei Vladimiras Iljičius Leninas – visų gerbiamas svečias – neprieštarautų, valandėlei kitai galima būtų damas ten nusivesti.

Leninas raukė antakius, suko ūsą, ilgai krapštė barzdą – niekaip negalėjo apsispręsti. Tada it sąmokslininkas palinko prie Felikso ir šelmiškai paklausė, ar labai jau toli tas tetos Renės butas. Dzeržinskis atsakė, kad Vilniuje niekas nėra netoli. Kai labai nori, viskas ranka pasiekiama. Atsakymas Leniną tenkino.

Taigi istorija byloja, kad rugsėjo 19 dieną, maždaug apie 14 valandą Peterburgo ir Vilniaus laiku Vladimiras Iljičius Leninas, apkabinęs per liemenį blondinę Žanetą (Iloną Karpis) ir šatenę Žoržetą (Eloną Margulis), patraukė link Vilnelės paskui Feliksą Dzeržinskį.


IV.
Paupio 26. Pas Felikso Dzeržinskio tetą

Kylant Olandų gatve, Vladimiras Iljičius Leninas kelis kartus vėmė cepelinais. Feliksui buvo nesmagu prieš merginas, tačiau joms dėl cepelinų buvo dzin – Žaneta ir Žoržeta atrodė iki ausų įsimylėjusios oratorių.

Dzeržinskio tetos butas mediniame dviaukštyje nestokojo religinės atributikos, buvo kuklus, tačiau elegantiškas. Nors bufete nerado nei degtinės, nei likerio, nei „Starkos“, šį trūkumą kompensavo skoningai apstatyta svetainė, erdvus miegamasis ir virtuvėlė, kurioje Feliksas, kai mokėsi gimnazijoje, ruošdavo pamokas. Leninas, apėjęs visus kambarius, nutarė meilės reikalais užsiimti svetainėje. Feliksui teko kuriam laikui užsidaryti miegamajame, kur jis, prigulęs ant tetos lovos, nutarė imtis savišvietos.

Leninui su Žaneta ir Žoržeta sekėsi išties neprastai. Iš pradžių jie trise mylėjosi ant valgomojo stalo, vėliau ant palangės, ant kilimo ir tik tada ant sofos.

Vladimiro Iljičiaus patirtis ir sumanumas meilės reikaluose negalėjo likti neįvertinti. Svečias iš sostinės mokėjo tokių dalykėlių, apie kuriuos provincialės nedrįso net pasvajoti. Žoržetai ir Žanetai buvo didžiulė naujovė, jog silpstant aistrai galima ją stimuliuoti saulėgrąžų aliejumi, kiaulės taukais, sviestu, grietine ar sūdytais lašiniais. Kitą kartą praverčia ir daržovės: agurkai, krieno šaknys, ankštiniai pipirai. Tad merginos sėmėsi patirties, o Leninas, jei šios ko nors nesuprasdavo, kantriai aiškino, kuriam tikslui, pavyzdžiui, skirtas šluotkotis ar žarsteklis.

Merginos dar mielai būtų žaidusios su Leninu, tačiau būsimą proletariato vadą staiga ištiko priepuoliukas. Abstinentui Iljičiui kurį laiką neišgėrus degtinės ėmė vaidentis. Iš pradžių jam rodėsi, kad už užuolaidos slepiasi kažkokio pabaisos Hėgelio dialektika, vėliau niekšelis Kantas su nuogut nuogutėliu Fojerbachu. Apsilankė ir dailus it Apolonas Fichtė. Vėliau Leninas krosnyje ėmė ieškoti Markso su Engelsu, įsileido į polemiką su Plechanovu, popu Gaponu, kunigaikščiu Kropotkinu ir anarchistų armija, staiga su juodomis vėliavomis įsiveržusia į Felikso tetos butą.

Kai Leninas ėmė šauktis mamos ir skųstis, kad jam skauda pilvuką, Žoržeta ir Žaneta pagalvojo, kad taip reikia. Neva Iljičius vaidinąs ligonį. Tačiau kai Leninas ėmė visa gerkle klykauti pro langą, jog ką tik apsikrėtė sifiliu, merginos išsigando. Ypač mėlynakė Žoržeta, kuri ėmė teisintis, jog jau seniausiai sifilį išsigydė, o nuo triperio užvakar pasveiko savaime.

Leninas apie stebuklingą išgijimą nieko nenorėjo girdėti. Atrodė rūstus, ant viso pasaulio įtūžęs, linkęs sužaloti ne tik Žoržetą ar Žanetą, bet ir save.

Netrukus jis pasičiupo kruviną pašluostę, kurią piktai kratydamas vadino velnio išpera. Patiesęs ant sofos, ėmė pašluostę tardyti, bandydamas išgauti prisipažinimą, kad būtent ji apkrėtė venerine liga.

Pašluostė tylėjo. Tai vedė Leniną iš kantrybės. Nebesivaldydamas ėmė ją mušti, norėjo sudraskyti į skutus. Tačiau Felikso tetos pašluostė neketino taip lengvai pasiduoti. Ji buvo vertas Lenino priešininkas.

Feliksas, miegamajame palaimingai paniręs į savo kūno savišvietą, iš pradžių nieko pikta neįtarė. Net girdėdamas svečio riksmus buvo šventai įsitikinęs, kad Iljičius taip smaginasi su merginomis. Tačiau kai Leninas, iškeikęs teismo prisiekusiuosius, ėmė reikalauti pašluostei mirties bausmės, neiškentė ir nutarė pasižiūrėti, kas ten vyksta. Vaizdas išgąsdino. Žoržeta ir Žaneta drebėdamos slėpėsi po stalu, o Leninas su pašluoste išdarinėjo tokius dalykus, kad jaunajam Feliksui teko užsidengti akis.

Pamatęs priblokštą jaunuolį, Leninas iš pradžių Dzeržinskio nepažino, tačiau netrukus ėmė reikalauti medicininės pagalbos. Rodydamas sviestu išteptą lytį, karščiuodamasis aiškino Feliksui, kad sirgti sifiliu dabar neturįs laiko – Julijus Martovas ir visa Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti Peterburge jo laukia su ataskaita.

Tada Žanetai pastalėje kilo mintis – iškviesti patikimą gydytoją, prižiūrintį Vilniuje ne tik „Tivoli“ smuklės merginas. Dzeržinskis sumanymui pritarė. Žaneta išbėgo pagalbos.

Jonas Andrius Domaševičius (1865–1935) buvo ne tik gydytojas ginekologas, bet ir marksistas, būsimasis socialdemokratas, LSDP įkūrėjas bei neblogas Julijaus Martovo bičiulis. Iš Žanetos mekenimo susigaudęs, kas vyksta pas Dzeržinskio tetą, skubiai susikrovė į lagaminėlį instrumentus ir nuskubėjo pas ligonį.

Paupio gatvėje įvykiai klostėsi dramatiškai. Dzeržinskis, stuporo ištiktas, stovėjo perbalęs. Žoržeta, atsirėmusi į sieną, vos laikėsi nesusmukusi. O išprakaitavęs Leninas per visus galus tratino skylėtą pašluostę. Į gydytojo Domaševičiaus raginimą liautis nereagavo. Atvirkščiai, užkrečiamai kikendamas toliau įnirtingai prievartavo niekuo dėtą tekstilės gaminį. Tada Domaševičius nutarė tuščiai laiko negaišti. Liepęs merginoms nusirengti nuogai, ketino kuo nuodugniau jas apžiūrėti. Kad būtų linksmiau, pagalbon pasikvietė ir jaunąjį Dzeržinskį. Abu ėmėsi sifilio paieškų.

Leninui besismaginant su pašluoste, kurią jis pasižadėjo Vilniuje vesti, o Domaševičiui ir Dzeržinskiui ieškant sifilio židinio, netikėtai į namus sugrįžo teta Renė. Religinga, aukštos moralės, griežtai katalikiškai išauklėta moteris, išvydusi pasibaisėtiną vaizdą, iš pradžių nepatikėjo savo akimis. Netrukus trypė kojomis, rovėsi nuo galvos plaukus ir kaip pamišėlė klykė. Reikalavo nedelsiant visiems nešdintis lauk. Taip pat ir mylimam sūnėnui Feliksui, kuriam įsakė daugiau čia kojos nebekelti.

Visi atsidūrė gatvėje. Leninas stovėjo su pašluoste. Meiliai glausdamas prie krūtinės, dainavo jai lopšinę. Feliksas, išvytas iš tetos namų, atrodė labai nusiminęs, merginos – šiek tiek mažiau. Tai matydamas Domaševičius pasiūlė visiems nusiraminti. Tuo tikslu pakvietė į netoliese esantį savo ginekologijos kabinetą.


V.
Ginekologijos kabinetas. Pas daktarą Domaševičių

Gydytojas Jonas Andrius Domaševičius Vilniuje garsėjo kaip puikus specialistas. Jo kabinetas buvo įrengtas pagal paskutinę madą. Be kitų įspūdingų medicinos prietaisų, daktaras išties galėjo didžiuotis pačia moderniausia Vilniuje ginekologo kėde, prie kurios praleisdavo nemažą savo dienos dalį. Be to, čia buvo sukaupta puiki biblioteka, kurios garbingiausioje vietoje puikavosi „Sifilis. Kas jis?“, „Venerinės ligos ir jų profilaktika“, „Francas Šiaudinis – spirochetos atradėjas“ bei kita itin vertinga lektūra.

Draugijai sugužėjus į kabinetą, Domaševičius pasodino Leniną į patogią ginekologo kėdę. Sugirdęs stiklinaitę spirito, kurio kabinete niekada netrūko, palaukė, kol Leninas nusiramins. Ir išties, nepraėjus nė kelioms minutėms, Vladimiras Iljičius grįžo į tikrovę. Iš pradžių proletariato vadas nesuprato, kur pateko, tačiau daktaras Domaševičius patikino, kad tarp draugų marksistų, būsimų Lietuvos socialdemokratų. Tai sužinojęs, Leninas apsiverkė iš laimės. Paprašė papiroso. Pešdamas vieną po kito, vis braukė ašaras tetos Renės pašluoste. Jį sujaudino Domaševičiaus ir naujųjų draugų gerumas.

Dar niekada Vladimiras Iljičius Leninas nesijautė taip saugiai ir patogiai. Nenulipdamas nuo moderniosios ginekologo kėdės, paprašė dar šlakelio spirito. Domaševičius, nuo seno tarp vilniečių garsėjantis dosnumu, davė Leninui puslitrį. Dabar ligonis išties atsigavo. Nenorėdamas likti skolingas, pažadėjo Domaševičiui ateityje komisarų tarybos globą, o žaviąsias Žoržetą ir Žanetą nusprendė nedelsiant priimti į Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti. Nepasitaręs su organizacijos pirmininku Martovu, joms žodžiu padiktuotu dekretu skyrė atsakingas pareigas. Dėkingos Žoržeta ir Žaneta ėmė bučiuoti Leninui rankas ir kojas. Šis bergždžiai bandė merginoms paaiškinti, kad jis ne kunigas, tačiau bučiuojamas leidosi.

Išvytas iš tetos namų Feliksas kurį laiką stovėjo kabineto kampe ir nervingai rūkė. Tačiau netrukus užsimanė, kad ir jį kas nors pabučiuotų. Įkirtęs kelias kolbas Domaševičiaus spirito, įgavo revoliucinės drąsos. Įsitaisė kėdėje šalia Lenino, dūsavo, geidulingai dejavo ir kantriai aiškino Lenino pašluostei, kad meilės šiame neteisybės kupiname pasaulyje niekada nebus per daug.

Sužinoti Vasermano reakcijos rezultatų netrukus į kabinetą pasibeldė nuolatinės Domaševičiaus pacientės Maša (Miroslava Gulbinienė) ir Daša (Stanislava Kargevičienė). Iš daktaro išgirdusios, kad abiejų Vasermano reakcija teigiama, ir išvydusios ginekologo kėdėje šalia jaunojo Felikso sėdintį Leniną, moterys prisijungė prie Žoržetos ir Žanetos. Daktaras Domaševičius, matydamas, kaip visiems pas jį gera, taip pat nesusilaikė.

Tada tarpduryje išdygo proletarai Juzefas Malkievičius, Dimitrijus Šuškievičius ir Romualdas Fetas. Vilniaus darbininkai neprašyti ėmė vienas per kitą pasakoti, jog „Tivoli“ smuklėje jie sužinoję, kad Leninas nukeliavo pas Dzeržinskį, o geri žmonės Paupio gatvėje pasakę, kad vėliau jis atseit patraukęs turbūt pas Domaševičių.

Svetingai priimti odos ir kailių dirbtuvės darbininkai Malkievičius, Šuškievičius bei Fetas taip pat prisijungė prie šventės, kurią iš visų pusių karštai mylimas Leninas dabar vadino neeiliniu pogrindininkų susirinkimu.

Neeilinis pogrindinis susirinkimas Vilniuje vyko dalykiškai ir sklandžiai. Jam, it vėliava pamojuodamas raudona pašluoste, sumaniai vadovavo Leninas – svečias iš sostinės. Kai Vladimiras Iljičius pavargdavo, iniciatyvą perimdavo Feliksas Dzeržinskis. Kelis kartus, beje, pirmininko pareigos buvo patikėtos ir Domaševičiui. Tačiau, tenka pripažinti, butelį eterio išuostęs daktaras pritrūkdavo ne tik iniciatyvos, bet ir sumanumo. Tai kėlė nemenką Lenino nuostabą, nes kas jau kas, o marksistas Domaševičius turėjo išmanyti medicinines procedūras.

Vieną akimirką, pajutusios velnišką nuovargį, Žoržeta ir Žaneta ėmė zirsti, kad nori pertraukos. Maša ir Daša pasisakė prieš bet kokias pauzes. Dzeržinskis, ilgokai pasvarstęs, jokios nuomonės neišreiškė, o Leninas, neišleisdamas iš rankų pašluostės, kategoriškai reikalavo tęsti susirinkimą.

Daktaras Domaševičius, pasisiekęs dar vieną eterio butelį ir meistriškai suvaidinęs iš pradžių nuomarį, o vėliau širdies priepuolį, tariamai atsijungė. Tik tada Leninas sutiko padaryti trumpą pertraukėlę. Kad daktaras atgautų jėgas, pasiūlė jį išmaudyti šulinyje. Šis sumanymas visiems patiko. Šuškievičius, Malkievičius, Fetas ir Dzeržinskis, vadovaujami pašluoste mosuojančio Lenino, išvilko Domaševičių į kiemą.

Kai nelaimėlį pakabino ant rentinio ir jau ketino versti į šulinį, kieme pasirodė linksmai nusiteikę Vilniaus darbininkai: Golovskis, Jeloginas, Karuckis, Gajus, Darevskis ir Propajevas. Jiems iš paskos atskubėjo Babočkinas, Butuzovas, Rapoportas, Pužickis ir batsiuvys Zacharčenka su liguistai pavydžia žmona Ramute bei dukromis Meilute ir Gailute.

Gausiam Vilniaus darbininkų būriui Leninas paaiškino, kad po trumpos pertraukos visi bus maloniai pakviesti į pogrindinį susirinkimą ginekologo Domaševičiaus kabinete.

Nuovokos nestokojanti Ramutė, išvydusi laisvo elgesio Mašą, Dašą, Žoržetą bei Žanetą, ėmė piktai burbėti, kad ji puikiai žinanti tokius susirinkimus ir kuo jie vėliau baigiasi, todėl jos vyras Nerijus – užmuškit – jame nedalyvaus. Zacharčenka, tai išgirdęs, labai nusiminė. Nuliūdo ir darbininkų judėjimui prijaučiančios Gailutė su Meilute, beje, jau pilnametės.

Leniną toks Ramutės akibrokštas įskaudino. Tačiau, suvaldęs jausmus, pavydžiai moteriškei jis papunkčiui išaiškino pogrindinių susirinkimų prasmę, tikslus bei numatomas priimti rezoliucijas. Deja, Ramutė liko neperkalbama. Atsistojusi ant Domaševičiaus kabineto slenksčio, visa gerkle užklykė, kad nė vieno pas ginekologą neįleis, o pogrindinis susirinkimas įvyks tik per jos lavoną.

Tada atsigavo ant rentinio kabėjęs Domaševičius. Išgirdęs riksmus, paragino visus nusiraminti. Kad darbininkų judėjimas išlaikytų vienybę, pasiūlė kompromisą – visiems in corpore vykti į Kirtimus – pasilinksminti pas jo pažįstamus čigonus. Ramutė liovėsi šaukti. Gailutė su Meilute nebeliūdėjo, o batsiuvys Zacharčenka tiesiog nušvito. Tai matydamas Leninas taip pat liko patenkintas.


VI.
Leninas Kirtimuose. Tabore pas čigonus

Čigonų taboras Kirtimuose buvo įsikūręs nuo neatmenamų laikų. Šiame Vilniaus priemiestyje nuo seno vyravo sava tvarka bei papročiai. Pašalinių taboras nepageidavo, o caro policija vengė be reikalo čia kišti savo nosį. Tiesa, kartą per metus tabore vykdavo parodomieji ochrankos reidai – su trenksmais atlikdavo kratas, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo.

Čigonai apsiginklavę lazdomis išėjo pasitikti nekviestų svečių. Karingai nusiteikę, ruošėsi juos deramai pamokyti. Tačiau, pažinę daktarą Domaševičių, apsiramino ir jau ne taip rūsčiai žvelgė.

Daktaras Domaševičius tabore buvo gerbiamas ir visada laukiamas. Ne kartą čia lankėsi, vienai ar kitai kortų būrėjai prireikus ginekologo pagalbos. Domaševičiaus reputacija tabore buvo nepriekaištinga, jį visi mylėjo. Socialdemokratinių pažiūrų gydytojas marksistas neretai už savo paslaugas iš varganai gyvenančių čigonų neimdavo atlygio. Be to, ne vienai prisižaidusiai čigonaitei padėjo atsikratyti nepageidaujamo nėštumo ar konsultuodavo užsikrėtus triperiu.

Domaševičius maloniai pasisveikino su taboro vyrais ir paprašė visus palydėti pas čigonų baroną – Algirdą Kirilą Stankevičių, su kuriuo jį nuo seno siejo šilti santykiai.

Čigonų baronas Algirdas Kirilas Stankevičius buvo neeilinė asmenybė. Nors ir beraštis, jis nuo mažens puoselėjo patologinę neapykantą carizmui bei garbino nevaržomos laisvės idealus. Neretai Domaševičius, priėmęs tabore gimdymą ar padaręs nepilnametei abortą, iki vėlumos užsisėdėdavo barono lūšnelėje, kur jie, susileidę tabore pagaminto chuchnaro, ilgai diskutuodavo būsimos Europos architektūros temomis.

Kai Domaševičius pristatė čigonų baronui Leniną, šeimininkas svetingai pasiūlė visiems prisėsti ant suolo ir lukterėti valandėlę. Sugrįžo su didžiuliu švirkštu ir senuoju čigonų papročiu pirmąją chuchnaro dozę suleido garbingiausiam svečiui. Tada bakstelėjo į veną daktarui Jonui Domaševičiui ir Feliksui Dzeržinskiui, kurį pažinojo iš matymo. Vilniaus darbininkai, taip pat ir Maša, Daša, Žaneta bei Žoržeta, paleidę švirkštą ratu, chuchnarą susileido patys.

Šiek tiek apspangęs nuo dozės, čigonų baronas Algirdas svečiams papasakojo apie nelengvą gyvenimą tabore. Kirtimuose sąlygos esančios nepavydėtinos. Vasarą galbūt šiek tiek lengviau, tačiau žiemą nėra kuo kūrenti. Šulinyje užšąla vanduo. Niekas neturės, neturi ir niekada neturėjo darbo. Vaikai visada alkani, basi, nelanko mokyklų. Tabore siaučia nepagydomos ligos, knibžda parazitai. Caro valdžia juos visai pamiršo, nelaiko žmonėmis.

Leninas, išgirdęs apie tokią neteisybę, susijaudino. Jautrios sielos žmogui pagailo vargšų vaikų, nelaimingų taboro moterų, priverstų po dešimt ar daugiau kartų darytis abortus, mat nėra kuo jų išmaitinti. Ne ką linksmesnė Leninui pasirodė ir vyrų padėtis, juos skurdas verčia suktis iš paskutiniųjų. Dzeržinskis kalboms pritarė.

Matydamas, kad svečiui išties rūpi taboro problemos, čigonų baronas atnešė dar vieną švirkštą. Po antros chuchnaro dozės Algirdas Stankevičius ir Leninas jau kalbėjosi kaip geriausi draugai.

Netrukus Leninas, iš barono sužinojęs, kad caro valdžia nusikalstamai nevykdo žmonėms duotų pažadų, įsikarščiavo. Užšokęs ant suolo visus ragino netylėti ir kovoti su neteisybe. Jo manymu, visiems čigonams reikia nedelsiant susitelkti, ir ne prašyti iš caro valdžios malonių, bet jas išsikovoti ginklu. Tai išgirdęs Algirdas Kirilas vėl kažkur subėgiojo ir grįžo su pilnu švirkštu.

Po trečiosios chuchnaro dozės pirmosios amžinybėn iškeliavo moterys: Maša, Daša, Žoržeta, Žaneta, Ramutė, Gailutė ir Meilutė. Po ketvirtosios – visi Vilniaus darbininkai: Malkievičius, Šuškievičius, Fetas, Golovskis, Jeloginas, Karuckis, Gajus, Darevskis, Propajevas, Babočkinas, Butuzovas, Rapoportas, Pužickis ir arkliška sveikata garsėjęs batsiuvys Zacharčenka.

Leninas, Dzeržinskis ir Domaševičius didvyriškai laikėsi, juos chuchnaras tiktai tonizavo.

Susileidus penktąją dozę, čigonų baronui kilo mintis. Spragtelėjęs pirštais, jis pakvietė etnografinį Kirtimų čigonų ansamblį – su šešiastygėmis gitaromis, bosinėmis balalaikomis, vietinių meistrų drožtais smuikais ir savadarbiais barškučiais. Šis būsimasis garsiojo „Romen“ teatro Maskvoje branduolys ėmė smagiai dainuoti, siautulingai šokti.

Kilnojosi lūšnos lubos, braškėjo grindys, skilinėjo stiklai. Leninas taip pat nebenustygo vietoje. Čiupęs į glėbį balsingiausią čigonaitę, be ceremonijų užtaisė jai vaiką, džiaugsmingai su muzikantais kratėsi ir tūpčiojo. Pasitiesęs ant aslos, dairėsi kitos…

Trečios…

Ketvirtos…

Pakilęs užstatė vaiką penktai ir šeštai…

Tada dvynukus čigonų barono dukrai.

Paskui žmonai.

Seseriai.

Ilgiau taip tęstis negalėjo. Čigonų baronas Algirdas Stankevičius stovėjo pajuodęs iš pykčio. Vis tvirčiau gniaužė durklo rankeną. Tačiau turėjo valdytis – Leninas buvo jo asmeninis svečias.

Domaševičiui ir Feliksui Dzeržinskiui iš pradžių buvo nė motais, ką šeimininko akivaizdoje išdarinėja Leninas. Tačiau pastebėję, kad Vladimiras Iljičius jau varvina seilę į barono sūnų, sunerimo. Ypač išsigando vakarykštis gimnazistas Feliksas Dzeržinskis, kuris, kitaip nei daktaras, tabore saugus nesijautė.

Nebesitvardydamas baronas iš makšties išsitraukė durklą. Žengė žingsnį.

Atėjo laikas draugams gelbėti Leniną.

Domaševičius, bičiuliškai užmetęs baronui ant peties ranką, pasivedė jį į šalį. Iš pradžių prašė, vėliau atsiklaupęs maldavo nurimti, nesikarščiuoti ir rimtai nežiūrėti į tai, kas čia vyksta. Tačiau barono įniršis neužgeso. Jis pažadėjo atvykėliui perrėžti gerklę ir sukapoti jį dalimis. Tada Domaševičius, nerasdamas kitos išeities, išsitraukė kozirį – prisiekė, jei tik baronas svečio nelies, Kirtimuose niekada neimti už abortus atlygio, o susirgusiems triperiu ar sifiliu net primokėti. Pasiūlymas verslų baroną sudomino. Vyrai sukirto rankomis. Teliko nuraminti įsisiautėjusį Leniną.

Kai pašluoste mojuodamas proletariato vadas ėmėsi gundyti nepilnametį barono sūnų, Algirdas Stankevičius kilniai pasiūlė svečiui prasiblaškyti – eiti vogti arklių.

Tai išgirdęs Leninas atšoko nuo barono sūnaus. Iš džiaugsmo ėmė trinti rankas ir visiems čigonams įkyriai kartoti, kad jam dar niekada neteko vogti, ypač arklių. Prilipęs prie barono kamantinėjo, kokie jie bus. Gal balti?..

Baronas, rūsčiai sučiaupęs lūpas, tylėjo.

Temstant, aprūpinęs pilnais švirkštais chuchnaro, čigonų baronas išlydėjo svečius vogti baltų arklių. Marksistas Domaševičius ir buvęs gimnazistas Dzeržinskis, prilaikydami Leniną už parankių, patraukė laukais link geležinkelio…

Į Sankt Peterburgą Vladimiras Iljičius Leninas sugrįžo 1895 metų rugsėjo 21-osios naktį. Rugsėjo 22 dieną „Pas Mariną“ buvo išklausyta komandiruotės ataskaita. Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti vadovybė Lenino ataskaitai pritarė vienbalsiai.

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8-9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.