literatūros žurnalas

Julija Jocytė. Kažkas gyvenime ir šalia jo

2017 m. Nr. 5-6

Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės / White Rainbows. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 160 p.

Poetės Lidijos Šimkutės naujojo dvikalbio eilėraščių rinkinio pradžios žodyje jos kolegė Jan Owen taikliai nusako vieną iš esminių šios knygos idėjų: „Tai ir tiltas tarp kultūrų, ir dviguba dovana, nes dvikalbiai rašytojai pateikia ne tik eilėraščių versijas dviem kalbomis, bet ir interpretuoja bei išreiškia dvi skirtingas kultūras, įtakojusias vieną konkrečią pasaulėvoką“ (p. 8).

Toks dvikalbiškumas – ne tik eilėraščio raiška, bet ir apskritai žmogaus mąstymo bei buvimo pasaulyje būdas, – yra L. Šimkutės kūrybos ypatybė. Eilėraštis, perskaitytas lietuvių ir anglų kalbomis, galbūt atrodys sakantis tą patį, bet vis dėlto ne taip pat, nes kiekviena kalba turi savitų spalvų, reikšmių, savaip koreguoja kūrinio prasmę, tam pačiam tekstui teikia skirtingų konotacijų. Lietuvių ir anglų kalbos skiriasi morfologija, sintakse, kitomis ypatybėmis, todėl L. Šimkutės knygoje lygiagrečiai rašomi lyg du skirtingi eilėraščiai, kuriuose vaizdo lygmuo ir semantika yra panašiai suvokiama, jaučiama, bet nesutampanti. Dvikalbiai tekstai ne dubliuoja vienas kitą, prisitaikydami prie vienos ar kitos skaitytojų kalbinės grupės, bet tarsi papildo vienas kitą, išplečia prasmių lauką, suteikia temai erdvinio tūrio.

Taip išryškėja autorės poetinės vaizduotės dvilypumas. Gyvendama dviejose kalbose ir kultūrose ji natūraliai jaučia poreikį apmąstyti tuos pačius dalykus skirtingų reikšmių erdvėse. O juk tokia ir yra modernaus žmogaus būsena – buvimas tarp dviejų ar daugiau pasaulių, kai dėl simbolinių sistemų įvairovės bei egzistencinių situacijų kaitos žmogus yra pasmerktas būti tarsi visur, o kartu ir niekur.

Galbūt poetei trūksta kultūrinio integralumo: arba vientisos lietuviškos dvasios pajautos, arba visiško susiliejimo su anglakalbe australietiška kultūra. L. Šimkutė savo dvikalbiais eilėraščiais savitai demonstruoja modernaus individo jausenas, viską aprėpiantį globalumą, o kartu lyg ir tos globalios būsenos substancinę tuštumą, egzistencinių gyvenimo reikšmių išretėjimą. Naujame rinkinyje matome labai nekonkretų lyrinį subjektą, supamą tarsi miglos, pakibusį ontologinėje tuštumoje, nerandantį, į ką įsikibti, – atrodo, kad jį gali nupūsti lengviausias vėjo gūsis.

Kaip ir ankstesnėje L. Šimkutės poezijoje, taip ir šioje knygoje išlieka savitas vaizdo kūrimo būdas: motyvai sudėliojami tarsi sustabdytos impresionistiškos akimirkos. Eilėraščiai kuriami lyg ne iš žodžių, bet iš juos supančios tuštumos. Todėl kiekvienas žodis, net kiekvienas skiemuo eilėraštyje kreipia skaitytoją į neįvardijamas, neišsakomas prasmės gelmes. Minimalistinė, glausta eilėraščio raiška derinama su plačiais panoramiškais reginiais, kurie dėl įspūdingų erdvinių tūrių bei kosmiškumo suteikia tekstams kontempliatyvios filosofinės reikšmės. Šie vaizdai neturi nei pradžios, nei pabaigos. Didingas impresionistinis žodžio abstraktumas, paverčiantis jį beveik simboliu, atsiranda dar ir dėl lietuvių kalbai teikiamo sakralumo – poetei ši kalba yra jos tėvų ir protėvių žemės balsas, archajiškas genties kodas, kurį reikia ištarti tarsi ritualinę formulę. Todėl bent jau lietuviškoji rinkinio kalba skaitytoją turi pakylėti virš žemės. Tad konkretusis eilėraščio vaizdas yra sąlygiškas, efemeriškas, išplaukęs. Kalbos sakralumo nuostata neleidžia subjektui įsikibti į tikrovę, įžvelgti ką nors gyvo, esančio anapus šventos kalbinės eilėraščio tikrovės.

Konkrečių objektų vaizdiniai eilėraštyje pasirodo gana retai. Juos užgožia bendro pobūdžio simboliniai motyvai, būdingi visoms kultūroms. Antai eilėraštyje „Debesys“ (p. 38) pasirodo jūros vaizdinys, kuris išreiškia abstrakčios tolybės ilgėjimąsi. Tai nežinomi toliai, kur kas nors galbūt ko nors laukia už horizonto. Jūra – tai vaizdinys be ribų, nes nematoma, kas yra už horizonto linijos. Šiame eilėraštyje dominuoja kosminė gamta ir tik pėdsakų motyvas nurodo į galimą žmogaus egzistenciją. „Pakrantės dumbliai“, „bangos daužo uolas“, „žuvėdros / šlaksto horizontą“ – visa tai yra paribio figūros, kurios ne tiek veda į gyvenimą, kiek nurodo to gyvenimo ištakas, taip pat ir pabaigą, neapibrėžiamą chaosą. Tai ir susiliejimo, susijungimo, tačiau kartu ir atskirties vaizdai. Vanduo galėtų apsemti žemę, bet bangos tik daužo uolas, neįveikdamos žemiškojo pasaulio konkretumo. Taip L. Šimkutės eilėraštyje būties integracija niekada neįvyksta – žmogus ir pasaulis, sąmonė ir būtis, dalis ir visuma niekuomet nesusitinka, nesusilieja, nesusijungia į darnią visumą.

Regimantas Tamošaitis, rašydamas apie kitą dvikalbį L. Šimkutės eilėraščių rinkinį „Mintis ir uola“ (2008), teigia, kad L. Šimkutė yra „mėlynos spalvos poetė“ ir „daugiau prasminių spalvų jos regėjime kaip ir nėra“ („Metai“, 2008 m., Nr. 11). Tokia poetinės vaizduotės ypatybė išlaikoma ir šiame rinkinyje. Spalvos „Baltose vaivorykštėse“ neryškios. Jos tarsi išblukusios, nuplautos žodžio minimalizmo, išskaidrintos kalbos sakralumo. Eilėraštyje „Baltos vaivorykštės“ (p. 40) svarbi spalvinio kontrasto tema.

BALTOS VAIVORYKŠTĖS
nakties danguje
sušvelnina miego bangas
sapnuose
ar atsikėlę
galim išskaityti
baltą lakštą
vieta vietoje
be vietos
esu atsidavusi klaidai
neatsidavusi laikui

(p. 40)

Baltos vaivorykštės motyvas yra savotiškas šio poetės rinkinio kodas. Balta spalva sugeria visus vaivorykštės gamos tonus, išblukina pasaulio įvairovę, palieka tik gyvenimo pabaigą simbolizuojančios tuštumos baltumą. Juk balta spalva – tai tiesiog spalvos (gyvenimo, gyvybės) nebuvimas, tai tuštuma, nebūtis, ramybė ir nirvana.

Balta spalva neleidžia įžvelgti nieko tvirto ir apibrėžto, o gyvai esybei reikia konkrečios atramos, jai nepakanka transcendentinės tuštumos, kokią nurodytų žiemą primenantis baltos erdvės motyvas. Taigi balta vaivorykštė galėtų būti aiškinama kaip gyvenimo ciklo interpretacija, kartu tai ir kūrybinio kelio taurus, nežemiškas spindesys.

L. Šimkutei būdinga pasaulio sakralumo jausena. Šis sakralumas pasirodo ir kalbos, ir vaizdo lygmenyje. Eilėraštyje „Vynas ir duona“ (p. 72) matome biblinius simbolius – vyną ir duoną. Čia šešėliai tapatinami su žmonėmis, kurie nekonkretūs, matomi tik jų siluetai. Subjektas gali tik praeiti pro šalį, stebėdamas, kaip „šešėliai raiko / kepalą“ (p. 72). L. Šimkutės subjektui būdingas buvimas pasaulyje šalia kitų, gyvenimo stebėjimas tarsi pro impresionistinę išblukusią miglą.

Įdomiai skamba eilėraštis „Klausykime“ (p. 78), kuriame prabylama pirmuoju daugiskaitos asmeniu. „Baltų vaivorykščių“ subjektas dažniausiai stebi ir apmąsto viską vienas, jis nesikreipia į kitus, negalėtume išskirti ir kokio nors kolektyvinio subjekto. Tačiau čia jis didaktiškai, lyg pamokslaudamas, taria: „klausykime / granatų klegesio / stebėkime blizgesį / pro žievę“ (p. 78). Stengiamasi išsilaisvinti, apsinuoginti, atidengti save ir tiesą: „praplėškime / išorės odą / paleiskim su vėju / pravėrę langą / pajuskime saulę ir lietų“ (p. 78). Būties autentiškumas pajuntamas tik atsikračius netikrų individualybės sluoksnių, nusiplėšus visas kaukes. Todėl ir žodžių, veiksmų ar detalių gausa – šie tikrąjį grožį slepiantys ornamentai – yra tarsi nuplėšiami nuo poetės eilėraščio, taip ieškant natūralaus, dar nežinomo ir nepažįstamo, ir dėl to – neryškiai matomo pasaulio.

Neapčiuopiami rinkinio vaizdiniai, minimalistinės abstrakcijos siejasi su pasyviomis jausenomis. Kontempliatyviam grožiui nereikia energingo veiksmo, tad visi eilėraščiai – tarsi sulėtėjusio, o kartais ir šalto gyvenimo epizodai: „Arkties sakalo skrydis / tolimuose sniego pusnynuose / primena saulei / tai kas jai nepasiekiama“ (p. 112). Žiemos motyvai – ta pati baltos mirties šviesa. Saulės būtis apribota, nepilna, o vienintelis gyvenimo jėgos ženklas, vienintelis valios judesys čia yra sakalo skrydis.

Subjekto buvimas niekur ir vienu metu visur projektuojamas eilėraštyje „Kažkas“ (p. 126). Šis žodis tarsi nieko nereiškia, nurodo kažkokią beasmenę figūrą, kuri tvyro tarp gyvenimo ir mirties, apsisprendimo kryžkelėje:

KAŽKAS
iš kažkur
kažkodėl
bando nusigręžti
nuo gyvenimo
arba mirties

Galiausiai paskutiniame rinkinio eilėraštyje „Ieškau raktų“ (p. 142) poetė tarsi stengiasi surasti nors kokį atsakymą, tačiau „esmės negalime / nusakyti žodžiais“, ir ši agnostinė tiesa pasakoma aiškiai, be išvedžiojimų. Toks minimalistinis situacijos konstatavimas galbūt ir reiškia tą paprastą tiesą, kad jokios galutinės tiesos nėra, kad ji neapibrėžiama, žmogui nesuvokiama. Žmogaus gyvenimas – tai tik kasdienių pasirinkimų srautas, efemeriškų galimybių gausa, kurioje bergždžiai ieškoma ko nors, kas būtų tikra, bet ta tikrovė visuomet yra kitur. Todėl žmogui lieka vienintelė jo tikrovė – žodžiai, iš kurių mėginama įskelti bent šiokios tokios prasmės. Kadangi žodžių perteklius prasmės ir tiesos neprideda, eilėraščio kalba yra valoma, gryninama, trumpinama, kol joje beveik nebelieka jokių gyvenimo spalvų. O tai, kas lieka, yra keli archetipiniai žodžiai, keli tuštumoje artikuliuojami skiemenys, garsai, žmogiškosios savasties liudijimas, kuris jau niekuomet netaps visaverčiu ir išplėtotu gyvenimo pasakojimu.

Rinkinys uždaromas prasminga egzistencialistine Jacques’o Monod fraze: žmogus yra vienišas „bejausmėj visatos didybėj“ (p. 144). Sukurtoje poetinėje realybėje individas šią būseną suvokia kaip neišvengiamą savo likimą, vienišumas tampa juslinis, realus kaip kūniškoji būtis, kurioje uždaryta sąmonė. Tačiau susitaikius su vienišumu bandoma rasti žmogiškumą ir šio pasaulio tylioje tuštumoje. Todėl rinkinį apgaubianti tyla, ramybė ir balta šviesa gal nėra tik gyvenimo nuovargio išraiška, tai gali būti ir susitaikymas, ir būties šventumo pajauta, o galbūt ir naujo gyvybingo gyvenimo ciklo nuojauta.

Lidija Šimkutė. Griaustinio palaikai. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

Lisa Gorton. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai.