literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5-6

Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Prisipažinsiu, kad Valdo Papievio apsakymus ėmiau ir praleidau – tik dabar sužinojau, jog pirmieji du knygos „Žiebtuvėliai anarchistai“ tekstai buvo spausdinti „Metuose“. Aplaidumas, ne kitaip. Bet, kita vertus, tokia tabula rasa skaitytojos patirtis man pasirodė ganėtinai patraukli. Ėmė neišpasakytas smalsulys – kaip rašytojui sekasi sužaisti mažesnės apimties tekstais? Ar jie tokie pat ekspresyvūs, gausūs egzistencinių pagavų, dialogo su savim, Kitu ir pasaulio ilgesio? Ar po tokių intensyvių romanų dar lieka nepaliestų temų, ar apsakymuose rasiu taip geidžiamą ką nors kitaip, kas dar negirdėta? Kaip autoriui sekėsi dėlioti prasminius štrichus? Daug klausimų, o ieškoti atsakymų buvo tikrai įdomu.

Manąjį kitoniškumo geismą patenkina jau pati knygos išvaizda – apsakymai papuošti Eugenijaus Varkulevičiaus piešiniais. Savo tekstais V. Papievis išnaršo visus egzistencijos užkaborius, pateikia savivokos, introspekcijos, santykio su Kitu ir pasauliu pjūvį, o dailininko piešiniai šį įspūdį palaiko ir sustiprina. Galima sakyti, kad juose pavaizduotas V. Papievio kuriamo subjekto vidinis pasaulio (iš)gyvenimas – intensyvus, su daugybe detalių, vietomis abstrakčių, vietomis aiškesnį pavidalą įgaunančių. Pasijutau bevaikštinėjanti po personažų sąmonę ir pasąmonę, stebinti patį interiorizuotą būties vyksmą, naršanti svetimo ir savo dichotomijoje žaidžiantį gyvenamąjį pasaulį. O ir šiaip – man patinka tekstai su gražiais, gerais ir tinkamai parinktais „paveikslėliais“. Kažkas manyje dar neišaugo iš vaikystės…

Kaip teigia pats autorius – pirmieji du rinkinio apsakymai „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ ir „Mes pasukome laikrodžius ir atėjo pavasaris“ – buvo tarsi įžanga į „Odilę“, trečiasis – „Džiaugsmas, kad tave prisiminė…“ – parašytas jau po minėto romano pasirodymo. Bijau šiandien pasirodyti labai jau aplaidi, bet ir vėl – šitą faktą sužinau tik jau perskaičiusi apsakymus. Apsidžiaugiu, kad mano nuojauta pasitvirtina: nors pirmieji du tekstai nėra identiški „Odilės“ prasmėms, vis dėlto panašumų esama, ir gana daug. Trečiasis apsakymas įnešė daugiau kitoniškumo, atvėrė bent šiek tiek kitokį V. Papievio kaip rašytojo veidą. Man tai geras ženklas.

Pirmajame tekste „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ stebime beveik išgrynintą subjekto savivoką, nors, žinoma, ji nėra visiškai solipsistinė – sąveikaujama ir su Kitu, ir su gyvenamuoju pasauliu. Tačiau vis dėlto didžiausias dėmesys čia skiriamas introspekcijos vienatvėje bylojančioms tiesoms ir atradimams. Jau ketvirtajame puslapyje į mane visa jėga smogia papieviškasis egzistencializmas: jautrus pasaulio nepažinumo, daiktų esmės nepasiekiamumo, Kito artimumo ir tolumo, savumo ir svetimumo dichotomijos išgyvenimas. Kaip ir „Odilėje“ bei „Vienos vasaros emigrantuose“, įvardijama savumas ir svetimumas, pažinumo viltis ir susitaikymas su nepažinumu, kalbos galia atspindėti, kurti prasmes, kažką reikšti, bet šalia ir žodžio bejėgystės jausmas, egzistencijos viltis ir beviltiškumas. Šio apsakymo (o gal ir kitų) kvintesencija: „Kasdieniai veiksmai, mintys, jausmai, tavo paties tariami ar girdimi žodžiai ir sakiniai, daiktai, kuriuos čiuopi arba tik matai, girdi ar užuodi, visas šitas pasaulis, artimas ir toksai tolimas, savas ir svetimas, – net jis sprūsta iš žodžių tinklų, vos tik jį įvardyti pamėgini <…> daiktai lieka užsisklendę savy, neprašnekinami ir tau abejingi, žmonės eina, praeina pro šalį neatsigręždami, net artimiausi tokie tolimi kaip horizontas – matomas ir nepasiekiamas“ (p. 11).

Kaip ir ankstesniuose autoriaus romanuose, jautriai išgyvenamas prasmės ir jos pojūčio labilumas atskleidžiamas su papieviška precizika, ir nors tai jau girdėta, skaityta, bet vis tiek patrauklu. Įdomu ir kiek kitoniška, kad šiame apsakyme pasitikima ir mėgaujamasi gamta, teksto subjektas įveikia Arvydo Šliogerio įvardytą panhoministinę iliuziją apie iš esmės nesukultūrinamą pasaulį ir, regis, džiaugiasi natūraliosiomis gyvenamojo pasaulio duotybėmis.

Apsakymo subjektas – „vienišius savyje“ ir gal net truputį mizantropas: labiau nei Kitam jis atsiveria „saulei, jūrai ir smėliui, augalams ir gyvūnams“, mėgaujasi žodžiais, laužydamas liežuvį, smiltlendrės ir erškėtrožynai. Būtent prie jūros subjektas patiria ryškiausius savivokos atradimus; vanduo, plaukimas į gelmes apsakyme įgauna ir ryškią simbolinę prasmę – panėrimo į vidinius užkaborius, drąsos patirti visus savo kampus ir nuoskilas: „Bet gal pakaktų tik nebijoti, kaip kad šiandien jūra plaukt nebijojai, ir kuo giliau leistumeisi…“ (p. 15). Natūralu, kad tokia gili subjekto savivoka ir pasaulėvoka atveria vis didėjančią jo egzistencinę tuštumą, skatina jį raustis savin ir paguodos ieškoti gamtoje. Gal todėl, užsakęs staliuką dviem, protagonistas vis dėlto išeina magnetu traukiančios jūros link: „<…> kiekvienas žingsnis – išsivadavimas. Iš savęs, iš kitų ir iš visko. Toks laisvas galėjai jaustis nebent tuomet, kai dar nebuvai gimęs“ (p. 30).

Apskritai šiame apsakyme jaučiamas ryškus papieviškas braižas – egzistencinės nostalgijos prisotintas lyriškas ir vietomis elegiškas, elegantiškas pasakojimo stilius, jau įvardytas išgrynintas, įtekstintas filosofinis lygmuo. Tačiau radau ir malonių staigmenų – gražiai sukurta „užsakyto staliuko dviem“ linija – ir sužaista su subtiliai kurstomu skaitytojo smalsumu ir išsipildžiusiu su-

vokimu, kad moters jis taip ir nesulauks. Patiko prasmės koncentruotumas: V. Papievio romanuose kartais pajusdavau šiokio tokio ištęstumo perteklių, bet jo apsakymuose viskas labai kondensuota, tačiau ir gana išsamu. Įdomiai ir gal net paradoksaliai susišaukia apsakymo pavadinimas ir pabaiga: „savižudybės prevencija“ ir galima protagonisto savižudybė. Teksto pabaiga davė daug peno apmąstymams: plaukdamas subjektas pasirinko gyvenimą ar mirtį?.. Su nepatenkintu smalsumu skaitytojas ir paliekamas.

Antrasis rinkinio apsakymas „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ – subtiliai ir įtaigiai papasakota vyro ir moters istorija, – su visa dinamika, su (ne)išsipildymo nuojauta. Šįkart, priešingai nei ankstesniame apsakyme, subjekto savivokos pamatas yra tam tik-ri santykiai, tačiau jų traktuotė giliai interiorizuota, introspektyvi, paremta ir pasaulio stebėsena. Didelę reikšmę čia turi ir chronotopas, gyvenamojo pasaulio įsivietinimas – Paryžius. Žinoma, Paryžius – atskiras V. Papievio kūrinių veikėjas. Šitas tekstas temos gvildenimo požiūriu šiek tiek priminė Jenso Ch. Grondahlio kūrybą. Apskritai čia gal labiausiai pasitarnauja pasirinktas kitas prozos žanras: V. Papieviui visada rūpėjo santykių aspektas, tokios analizės randame ir romanuose, bet kartais ši tema didesnės apimties kūriniuose kiek paskęsdavo, užsitęsdavo ar prasiskiesdavo, būdavo užgožiama bendrųjų egzistencinių pagavų. Apsakyme regime labiau koncentruotą vyro ir moters meilės istoriją. Tema, regis, banali ir daug kartų daugelyje knygų „išrašyta“, bet V. Papievis kažin kokiu būdu sugeba pateikti tą meilę nebanaliai, jautriai apgobdamas grynąjį jausmą vizualiniu luobu, sujungdamas įvairias patirtis, skaitytoją priblokšdamas detalių gausa, to santykio įprasminta savivoka. Apsakymas pradedamas prustiškuoju pyragaičio atitikmeniu: protagonistas prisimena buvusios mylimosios ištartus žodžius – „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris.“ Šis ir kūrinio pavadinimu tapęs leitmotyvas prisotina visą apsakymo tekstą: „Vėl suskambėdavo ausyse po savaičių, mėnesių, metų – išnirdavo, lyg prieš akis išnirtų žmogus, nuo kurio bėgi ir nuo kurio jau tariesi pasprukęs“ (p. 31), atneša šūsnį papieviškų atradimų – apie visa ko trapumą, apie laiką, apie tikrovės artumas ir tolumas, apie mirtį ir tikėjimą, apie prasmes ir beprasmybę: „Kaip prieš atrandant Luizianą, man pasivaideno, kad žmonės iš niekur į niekur eina, o paskui ir mes patys – tik jau tikrai – ėjome iš niekur į niekur“ (p. 72). Ir vėl – man patinka apsakymo pabaiga – sužaista autoriaus ir personažo susitikimu, išskydusiom ribom tarp realybės ir fikcijos.

Kiek kitokį V. Papievį išvystu trečiajame apsakyme „Džiaugsmas, kad tave prisiminė“. Vis dar tęsiama dialogo su pasauliu tema – šįkart ji išpildoma rašymo procesu, nors čia pat identifikuojama kaip iliuzinė. Protagonistas Žilis – rašytojas – svarsto apie kūrybos principus, esmę, personažų ir asmeninio gyvenimų sampynas: „Žilis, vis gurkštelėdamas rožinio vyno, kalba, bet jam atrodo, kad jis kalba ne apie save, o apie kitą, tikriau – ir apie save, ir apie kažką kitą. Keistas susidvejinimas kaip kartais rašant – lyg esi, lyg nebesi, lyg tebesi, bet sykiu tu – personažas, apie kurį, save ir viską užmiršęs, rašai“ (p. 83). Žilį apie kūrybines patirtis kalbina vaikystės draugas Polis. Kaip teigia pats V. Papievis, Žilis – rašytojas, tai jis pats, o Poliu gali būti bet kuris iš mūsų. Šio tandemo santykis taip pat svarbi prasminė kūrinio ašis, liudijanti ir (ne)susikalbėjimo galimybes ir nuostabą, regis, vis dar gyvą seniai nuzulintoje temoje. Šiame tekste gražiai atskleidžiama, kaip rašytoją užvaldo personažas. Iškalbinga detalė: pagal mylimosios paveikslą sukurta veikėja Babetė tampa protagonistui tikresnė už pačią Lindą. Tekste įvardijamas ir pamatinis antidialogiškumas: drungna monotoniška kasdienybė, atsiverianti tuštuma pabaigus knygą, identifikuojami prarasto laiko klodai, prisimenamas buvęs vaikystės pasaulis, išrišama svarbi apsakymo dedamoji – galima parašyti ir apie tylą bei tuštumą, apie visišką nieką – „nes geriausi dalykai vyksta, kai nieko nevyksta“. Įdomiai į teksto prasmes įsipina dichotomiška sąmonė – rašytojo ir personažo sampyna. Autorius (o gal personažas?), žodžiu, savotiškas alter ego, lydi Žilį introspekciniame kelyje, jo savivoka susijungia su to Kito savivoka. Turėdama omeny šį autoriaus pažaidimą, norėčiau pabrėžti, kad trumpojoje V. Papievio prozoje atsiranda daugiau netikėtumo, paslapties, žaidybiškumo, o pastarojo elemento ryškumas leidžia man pritarti ant knygos ketvirtojo viršelio išspausdintai Violetos Kelertienės minčiai, jog šįkart leidžiamės ir į postmodernias erdves, nors, mano galva, pamatinė kūrinių ašis – mėginimas užmegzti dialogą su savimi, Kitu ir pasauliu bei egzistencializmo aktualizacija – vis dar išlieka moderni, o gal net neomoderni.

Gražiai knygoje suskamba ir žiebtuvėlio anarchisto simbolis: kaip nepažinaus daikto savaime, kaip savotiško žmogaus egzistencijos liudytojo, kaip V. Papievio kūrybos kvintesencijos palydėtojo. Man tai antras geriausias V. Papievio kūrinių pavadinimas. Pirmąją vietą – dėl savo bipoliškumo ir daugiaprasmiškumo – palieku „Vienos vasaros emigrantams“.

Taigi V. Papievio žodis vis dar veikia, nors rašoma apie, regis, žinomus ir literatūroje jau aptartus dalykus. Atida detalėms, lankstūs, būties poezijos sklidini sakiniai, introspekcijos gelmės, dialogiškumo viražai, grakštus stilius – firminis autoriaus ženklas. Džiaugiuosi, kad apsakymai leido išvysti ir nors truputį kitokį Valdą Papievį. Galvoju, kad ankstesniaisiais kūriniais autorius užsikėlė sau aukštą kartelę, kurią peršokti gali būti sunku.

Valdas Papievis. Jūra, arba Savižudybės prevencija

2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.

Valdas Papievis. Ėko

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8-9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Lina Buividavičiūtė. Drąsus užmojis ir sena forma

2017 m. Nr. 1 / Gasparas Aleksa – literatūros pasaulio senbuvis, išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, dramų, publicistikos, prozos. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – jau penktasis jo romanas.

Lina Buividavičiūtė. Žvaigždynai, istoriografija ir šokis su vilkais

2016 m. Nr. 12 / Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

Lina Buividavičiūtė. Odilės pusėje, arba Susitaikymų romanas

2016 m. Nr. 10 / Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.

Lina Buividavičiūtė. „Pūgos duris“ atvėrus

2016 m. Nr. 4 / Rimvydas Stankevičius. PŪGOS DURYS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.