literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5-6

Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p.

Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis; tokio pat gražumo kaip Donaldo Kajoko ar Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygų. Poezijos knyga turi būti graži. Viršelis – knygos mantija. Jei ir ne šermuonėlių.

Aido Marčėno, knygos redaktoriaus, žodis. Apie ką ši knyga? Atsakymas klausiamąja intonacija: „Lyrinis herojus matuojasi karaliaus mantiją, o ta kandžiojasi?“

Anotacija gražiame viršelio atvarto pilkume – žinomas poetas, eseistas.

Žinomas – iš ko ir kam? Ką apskritai žinome apie poetą ir kam mums tas žinojimas, kai atsiverčiame eilėraščių knygą, apie kurią nieko nežinome. Ir Rimvydo Stankevičiaus knyga iš nežinomybės, apgaubtos šermuonėlių mantija, įsivaizduojamu karališku drabužiu. D. Kajoko eilėraščių knygelė „Drabužėliais baltais“ (1994) – nebuvo tada iš ko ir knygai puoštis. Bet jei susidaro stygius, atsiras ir perviršis. Neišlyginamas.

Kūryba labiau pasitiki askeze, stygium. Bet nebūtinai. Ir stygiaus, ir perviršio atveju sąmonė suintensyvėja – lyg iš savo pačios intencijų, bet ir jos persmelktos ryšių su pasauliu; semantinių ryšių,kaip pasakyta vieno Rimvydo eilėraščio pavadinimu.

Kalbėti apie knygą galima būtų pradėti nuo eilėraščio „Kiaurymė“ pabaigos:

Skaudu tik, kad mano eilėraščiai
Apie mane
Itin retai
Su manim tepasišneka –
Jiems, ko gero, esu
Tiktai durys iš šito kambario –
Slaptas pakilimo takas,
Kruopščiai užmaskuotas vorais,
Įkypais vėjais ir knygomis,
Kava ir cigaretėmis.

(p. 90–91)

Knygoje „Šermuonėlių mantija“ tikrai nėra nieko, kas būtų asmeniška. Nieko biografiško, kas atitiktų autoriaus kaip žmogaus tikrovę. Bet galiausiai ir nieko, kas nebūtų asmeniška, kas nebūtų liudijama žodžiu. Tik tas asmeniškumas kitas – sukurtas; kaip sukurtos yra durys iš šio ar iš kito kambario, kaip sukurtas pakilimo takas, jei tik ir metafora, nors ir galimai (bet ar būtinai) su autoriaus gyvenimu sietinomis knygomis, kava, cigaretėmis.

R. Stankevičius – poetas konceptualistas. Poetinis kristalas, kuris įsigyvena sąmonėje, apauga, yra apauginamas asociacijomis, metaforomis. Savo ruožtu, jos ima kristalėti, aštriosiomis briaunomis perauga pasaulį, patiriamą kaip asmens pasaulį. „Šermuonėlių mantijos“ lemtingasis kristalas yra (gali būti) pati pradžia – pirmoji frazė, pirmoji ištartis eilėraščiu „Paryčiais“:

Baugiai gražu būtent tai,
Kas pasauliui seniai nebebūtina:
(p. 7)

Kas po dvitaškio, gali pasislinkti į vieną ar į kitą pusę, gali būti kitaip išskaičiuota ar suskaičiuota. Nepakeičiama lieka esmė ir su ja susijusi prasmė. Yra dalykų, kurie pasauliui seniai nebebūtini, bet jie nenustoja būti, neišnyksta. Juos palaiko grožis, nebūtinai gražus, glotnus; priešingai – baugus, netgi šiurpus. Perviršis iš trūkumo. Trūkumas iš perviršio. Poezijos įsismelkimas (lyg augalėlio į trupantį šventovės mūrą): tarp baugiai gražu ir tikrai ne(be)būtina. Kažkur čia atsiranda galimybė pajudinti ir tai, kas atrodo nusistovėję.

Trumpieji eilėraščiai paprastai pasirašo patys. Ilguosius reikia parašyti, išlaikyti ant konceptualios linijos, bet ir ant jos briaunos, ant slenksčio tarp būti ir nebūti, būtinai, bet ir ne taip labai. Tai sunku, bet ir matyti, ką poetas gali. Vėl iš „Paryčiais“ teksto. Konceptualumo kristalui (gražu, netgi baugiai gražu, o pasaulis gali gyventi ir be to) reikia metaforos, ir ji pasirodo: „Jau laka sidabrą vilkai / Iš beužsitraukiančios / Pilnaties eketės…“ (p. 8). Tai iš „Pūgos durų“ pasakiškojo konteksto – yra ta maitinančioji versmė, R. Stankevičius geba iš jos semtis. Suformuoti aštrią sandūrą ir ją palikti atvirą. Palikti klausimą: ar paskutinėje eilėraščio frazėje „Seniai nebūtinas“ reiktų dar vieno skiemenio (nebebūtinas) ar ne. O gal poetinis konceptas tuo ir laikosi: skiemeniu, garsu, kirčiu, priegaide. Šiek tiek pakitęs: sakysime, iš kareiviškumo kiek pasitraukęs į vaikiškumą.

Prasmės (ar poezijos) ne(be)būtinumas ir iš būtinumo – kaip augalo mūro plyšyje. Algirdo Juliaus Greimo, šimtamečio, teleklipas, labai netikėtas, tad paveikus: postmodernizmas – gyvenimas be vertybių ir be prasmės. Nebūtina ar nebebūtina? Nei bendri klausimai, nei bendri atsakymai mūsų nejaudina. Kažkas, kas gali ir be vertybių, ir be prasmės. O aš? O tu? Eilėraštis – individualybės (to, ko nebegalima išdalinti), atskirybės (visa, kas galėjo atsiskirti, jau atsiskyrę) tvirtovė, jei tik ir ola ar plyšys. Arba vienuolio celė. O gal ir menė. Juk kiekvienoj tikrovėj esama sapno, o kiekviename sapne – tikrumo. Tikrumo, kurio nepasieksi vien tuo, kas apčiuopiama, palytima, matoma, girdima.

Antrasis knygos eilėraštis – „Besikartojantis sapnas“; būtinoji–nebūtinoji programa, antroji dalis:

Menėje švinta…
Taip ramiai –
Be galo be krašto
Supas kėdė prie tavojo guolio –
Mirksi rupūžė
Rūmų auklės drabužiais –
– – –
Siuva tau
Karališką
Gyvų šermuonėlių mantiją
Prašieptais snukučiais
Į vidų…
(p. 10)

Taip pasirodo naujosios knygos poetinis konceptas: iškalbi karališkosios mantijos situacija, apibendrinta – net absoliutaus šventumo atveju, net šventojo Kazimiero – mantija gyva, dreskia, visada yra ir bus, kas šiepia snukučius. Apčiuoptą stiprią energiją gal reiktų naudoti atsargiai – kai kurie mantijos motyvo atšakojimai gal ir nebūtini. Nebent jie veiktų kitu režimu – ne pačia mantija, o maždaug tuo, kas ištarta apie kailiukus „Mantijos“ pabaigoje: „Tarsi ne tu juos, o jie / Tave dėvi“ (p. 75).

Joks poetinis konceptas (arba branduolys) nėra kieno nors atrandamas, jis tik pasirodo – ir tos karališkosios mantijos iš senųjų meistrų dailės, bet ir iš visai arti – ta mirksinti rupūžė „rūmų auklės drabužiais“ – labai galimai (ar ir negalimai) iš Nijolės Miliauskaitės. Pirmojo knygos skyriaus pavadinimas „Virš rugių, po bedugnėmis“ – neįmanoma nepastebėti Jerome’o Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ paradoksalios atošaukos, bet jau kitų laiko ir erdvės matmenų. „Darbovietė“ – gerai padarytas tekstas: įprastumas (banali darbovietė) ir negalimumas (teritorija aptverta todėl, kad ji – neegzistuoja), vizualus poetiškumas (nesnigęs sniegas, sodrūs peizažai) ir baugumas-baisumas, iškrypusi, neišsipildžiusi tikrovė. To, kuris kalba (o kalbėti ir reiškia kaip nors apsispręsti dėl pasaulio, dėl jo blogio), vietos ieškojimas:

Čia ir glaudžiuosi –
Aukštai virš rugių,
Giliai po bedugnėmis –
Tarp išimčių taisyklėse,
Neišdrįstų erotinių scenų,
Pernelyg dramatiškų
Visų mūsų likimų vingių,
Kurių vėliau, montuojant pasaulį,
Nuspręsta atsisakyti…
(p. 11)

Sunki vieta, aukšta ir gili, bet iš jos gerai matyti, kaip, vis iš naujo montuojant pasaulį, stengiamasi jį palengvinti (ir prasmė yra sunki), bet blogis, baisumas, deja, neišnyksta. Apsisprendimas: „Mano darbas – prižiūrėti vaikus, / Kurių ten aukštybėse/ Houldenas Koltfildas / Nesuspėjo sugauti“ (p. 12). Pasaulio likimas, ko gero, priklauso nuo pačių mažiausių užduočių išsprendimo. Didžiosios tada galbūt išsispręs pačios. Tas, kuris ryžtasi nesugautų vaikų priežiūrai, atsiliepia į savo paties sielos vaikiškumą.

Imti, imti iš ten ir iš ten, bet galiausiai nepaimti nieko, išsiversti iš to, „kaip matome, kaip jaučiame, kaip vaizduojamės“, – iš A. Marčėno žodžio. Pridurtina nebent – ir iš to, ką ir kiek mums leidžia kalba. Atrodo, kad Rimvydui daug nereikia, kalbai jis nekelia reikalavimų, labiau linkęs pats jai paklusti, kalbinės meistrystės nedemonstruoja, sutinka ir pameistriu, jei reikia. Kalbos tiek, kiek būtina. Bet eilėraščio kartais kiek per daug. „Besikartojančio sapno“ pirmoji dalis antrajai, kur siuvama mantija, nėra būtina. Galėtų būti atskiras tekstas. Būtino–nebūtino–nebebūtino konceptas, sykį užduotas, ima veikti ir eilėraščio struktūros, kompozicijos lygmeniu. Kalbos, logikos dėsniai. Bet ir tyla, ir muzika, galinti išspręsti tai, kas neišsprendžiama, – Dievo buvimo įrodymas muzika („Tylos minutė“, „Maestro“). Logikos dėsniai – kareiviškajam konceptui, tyla ir muzika – patikliajam, vaikiškajam.

Knygos centru laikytinas ciklas „Norvegų žvejai“. Geras ciklas, poetiškas ir tvirtas. Kūrėjai yra bandytojai, dalis jų – ekstremalai; ir vaizduotėje jie kuriasi situacijas, iš kurių trokšta (nebūtinai) būti išgelbėti. Ir iš tiesų patirtas situacijas jie transformuoja į bendrąsias, tam tikra prasme – mitines. „Skendau (1986-ieji)“ – išskirčiau šį: ir dėl ryšio su būtino–nebūtino konceptu: „Gera būti, / Gera nebūti, / Gera žinoti, kad šito pasaulio / Suprasti nebūtina…“ (p. 22). Ir dėl įdomaus perkėlimo į bendresnę lemties (jei tik ir gyvenimo) situaciją: „Skendau (nuo 1993 iki 2006-ųjų)“. „Semantiniai ryšiai“, eilėraščio pavadinimas ir kartu nuoroda į tai, kas lemia likimus, eilėraščius. Mes esame ryšiai ir santykiai. Semantika.

Raudos motyvas antrojoje knygos dalyje – „Rašteliai iš raudų sienų“. Pirmojoje dalyje – pozicija pasirinkta: kiek įmanoma būti gėrio pusėje, būti išgelbėtam norvegų žvejų, bet ir būti vienam iš jų. „Kurjeris“ – tas, kuris tarnauja raudų pasienyje, „atokiausioj tikrovės užkardoj“. Rašteliai su nuoskaudom – ir „bedievių, bepročių, benamių“. Visi svarbūs, visus skauda. „Vis skaitau juos, skaitau ir raudu / – – – / Toks mano darbas“ (p. 37). Rimvydas žengė svarbų žingsnį – išplėtė savo poetinę teologiją ir bedieviais. Ankstesnį teologinį aiškumą ir griežtumą suminkštino ne tiek gamtine, kiek prigimtine ontologija („Teorema“); tai tikrai atrodo svarbu.

Būtinoji linija – šiame skyriuje ji gal ir dažniau užlūžta; „Karališkosios raudos“ kelias gal ir pernelyg išvaikščiotas – netikėta, bet aiškesni Vinco Mykolaičio-Putino pėdsakai – ir „Teoremoje“. Turiu galvoje 1935 metais parašytą eilėraštį „Nežinomam Dievui“, kuris negalėjo būti spausdinamas 1959 metų „Raštų“ pirmajame tome. Ne konkrečią sąsają, o labiau bendrą ontologinį foną. Cikle „Septyni nusiskundimai“ išskirčiau ir eilėraščiui svarbią frazę „Mano tikrovės jau seniai niekur nėra…“ (p. 54). Ko jau seniai nėra, suvokiame iš to, kas yra, kas dar yra. Eilėraštis apčiuopia dar vieną gyvybingą šaknį. Bet ir kaip kalbos slenkstį.

Trečią rinkinio skirsnį pavadindamas „Kalbos slenksčiu“, R. Stankevičius įžengia į tirštai užpildytą, intensyviai pulsuojančią poetinės kalbos teritoriją. Visi XX a. poetiniai sąjūdžiai, visos poetinės programos, būtinos ir nebūtinai, vyko su kalbos ženklu. „Kalbos ženklas“ – taip pavadintas ir lietuvių poezijos savimonei svarbus Tomo Venclovos eilėraščių rinkinys, išleistas 1972 metais. Kalbos grotos (Sprachgitter) – vokiečių poetinio manifesto žyminys. Kaip jau užsiminta, Rimvydas nėra specifinio kalbinio intereso poetas, kalba jam yra poetinės vaizduotės lauko prasmių generuotoja. Gali būti, kad skyriuje „Kalbos slenkstis“ stipresnis (ar net sąmonėje pirmesnis) yra antrasis sandas – slenkstis. Kai jau slenkstis, tai rašančiam-kalbančiam neišvengiamai ir kalbos slenkstis. Rinkinio skyriai sąlygiški, prasitęsia tai, kas būtinai–nebūtinai užduota jau knygos pradžioje: į kur gimti, į kur numirti, į šitą ar „ne visai į šitą pasaulį“. Kareivis turi sutapti su šituo pasauliu. Vaikas sutapti negali. Vėl savitas brūkšnys. Kaip ir galimybė jaustis (ar net būti) persmelktam to, kas yra buvę ir kalboje – raudoj ar senoj dainoj, perimti taip, kad liktum tik persmelktas, o ženklo jokio.

„Mėnesienos“ pabaiga:

Sakyki, tad kam gi,
Į kur man reikėtų numirti –
Jeigu jau tu,
Rupūžėle, aukluže –
Ant viso dangaus
Užtekėjai ?
(p. 73)

Tokia senos dainos (gal iš to, ką užrašė ir ko neužrašė Liudvikas Rėza) melodija su perkeista rupūžėle, aukluže pajuntama tik ribos situacijoje, tik stovint ant kalbos slenksčio. Įdomus, o tiesiai pasakius, geras, gal net labai geras eilėraštis – „Stebuklas ties Polocku“: rimtas žaidimas su laiku ir prasme. Tad ir su kalba. Tik antrojo posmo pirmojoje eilutėje nepakankamai išryškintas akcentas: „Tačiau kai jo vadovaujami…“ (p. 76).

„Dvasių šokis“ – programa, taip, ir kalbos – kartojame, būtinai kartojame, kad liktume gyvi ir kūrybingi. Nuostaba, kad poezija tai dar junta, užčiuopia, kad tebekalba mes lūpomis. „Kalbos slenkstis“ gali būti suvoktas ir kaip paaiškinimas: susidūrusi su dar neperimta patirtimi, kalba atsisako, netgi kategoriškai atsisako išreikšti, pripažinti. Kūryba turi šią kalbai dar nepažįstamą patirtį suintensyvinti iki ribos: stulbinamai arti yra mano mirusieji. Intensyvėjanti linija: „Jaučiu – šią akimirką / Visai arti galių esu“ (p. 83). Tik atrodo, kad toks jutimas, pulsuojantis eilėraštyje kaip pasija, lyg ir nepaliečia kalbos. O iš tiesų yra jos įgalintas, net jei kalba ir liepia „klausyt tylomis“. Rimas gėlės–vėlės, kalba ir jau ne tik kalba; kalba, bet jau anapus kalbos slenksčio. Ne kalbos technika, o ontologija. Salomėjos Nėries eilėraštyje „Virkdo vėjas“ (1944) vėlė–gėlė iš matomo paviršiaus nukelta į girdimą gilumą.

Kalbos būdu, šiapus, bet ir anapus kalbos slenksčio R. Stankevičius formuluoja savo kūrybos išeities taškus, bet kartu ir principus, iš kurių išeities nėra: „Jau seniai išpažįstu / Tik sąmoningą poeziją…“ („Artefaktai“); „Nesu nė vieno eilėraščio parašęs / Vilkėdamas išeiginiais rūbais…“ („Kiaurymė“). Sunku tą slenkstį prieiti, dar sunkiau pasakyti, kad poetas yra jį priėjęs, kad dabar kalbai jis perduoda tai, ką patiria ir ko negali (negalėtų) paaiškinti: kas tai ir kam tai. Ką reiškia žodžiai – gintarai, žodžiai – visatos, žodžiai – Dievo pirštai, išmetami per poeto sąmonę („Artefaktai“). Gali išpažinti tik sąmoningą kūrybą, bet jei tu poetas, išvers ir tave iš kojų nirtulinga kalbos banga.

Knyga užbaigiama „Saugos ratu“ – stipriu akcentu. Gera silabotonika sutankina kalbos grotas – tai ir bendrai, ir atskirai apie „Saugos ratą“. Iš kreida užbrėžto rato išžengiama. Užbrėžtas saugumas (bažnytėlės skliautas, klauptai, žvakės) pakeičiamas neramiu, strazdišku, gedišku vieversių, vėjo, žiogų pasauliu. Bet jie „reiškia kita, nei mes esam pratę“. Metamorfozės, saugos pavidalų kaita. Kito žinojimo atsivėrimas:

Ir jau žinot, kad žvakėm čia
ne žvakės žiba.
Ir jau matyt ne tai, ką akys mato.
Ir purtyt galvą linkintiems ramybės.
Ir niekada daugiau
nebeįžengt į ratą.
(p. 100–101)

O „Teoremoje“ jau ištarta: „Kodėl ir kaip – / Kol kas nemoku paaiškinti…“ Vėl sandūra: tarp būtina ir nebūtina. Ar nebebūtina. Tarp verlibro, vis natūralesnio, ir silabotonikos, būtinos siekiančiam poezijos meistrystės. Bet saugo ne tik užbrėžti saugos ratai. Saugo jų jutimas.

Rimvydas Stankevičius parašė gerą poezijos knygą.

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5-6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.