Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos

2017 m. Nr. 5–6

 

Biografinio romano fragmentai

Kartūzų vienuolis

Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai. Leonas, jų vadinamas Levuku, nes viskas, kas siejosi su juo, buvo švelnu ir tyra, niekas neišgirdo pykčio ar grubaus žodžio, retą vakarą teateidavo pabūti kartu, nors visi vaikino ypač laukė, dažniausiai į dvarininko Kelpšos namo langus žvilgčiojo mergaitės. Levas jau buvo paauglys, gražiai besistiebiąs – aukštas, lieknas, dailiai apkirptais plaukais ir didelėm liūdnom akim… Jis turėjo savo rūpesčių, užtat ir gyveno pas šiuos ponus, kad gautų nemokamą kambarėlį bei maistą, nes papildomai mokė du Kelpšiukus, padėjo jiems ruošti pamokas. Turiu ir dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti. Iš savo namų, iš didžiosios sodybos Šarnelės kaime, iš savo bajorų tėvų mažai tegaudavo finansinės paramos, nuo paauglystės priprato pats užsidirbti, prisidurti. Nors, kai su broliu Vladu mokėsi Sedos progimnazijoje, tėvai nerūpestingiems berniukams buvo net tarnaitę nusiuntę, kad gamintų valgyti, prižiūrėtų, samdė visiems porą kambarėlių, atveždavo arkliais maisto. Tačiau po tėvo mirties motina viena neišgalėjo tvarkytis su ūkiu, atliekamo maisto nei pinigo jau nebebuvo. Todėl į Telšius Leonui naminių gėrybių retai atveždavo, ir kartais jis nežinodavo, iš kur gauti duonos kąsnį. Aš norėčiau tapti elgeta, paprastu elgeta, – sunkią valandą skundėsi pažįstamam Telšių klebonui. Vaikščiočiau per žmones, vis tiek neleistų numirti badu. O dabar šeimininkė kelia triukšmą, kad iš namų jau kelinta savaitė maisto nepristato…

Šiemet jis Telšių gimnazijos šeštokas, ruošdamas namų užduotis, daug mokosi. Tačiau šiltą gegužės vakarą meta į šalį anglišką Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“ – juk skaito ne pamokoms, tik savo malonumui, ir, plačiai atidaręs duris, įkvėpęs į krūtinę gaivaus pavasario oro, bėga kitapus gatvės susitikti su draugais. Nors išties galėtų be to ir apsieiti. Jis vienišius. Noriu turėti kambarėlį, kad rankomis galėčiau pasiekti sienas. Man pasaulis per didelis, – prisipažino tam pačiam klebonui.

Kamuolio spardymas, tuščias plepėjimas, triukšmingas erzelis – niekas jo nevilioja. Dažnai pyksta ant savęs, kam veltui švaisto laiką, ko į gimnazijos vakarus vaikšto, geriau sėdėtų namuose, skaitytų knygas. O kartais užeina begalinis, neįveikiamas noras išsiplepėti su kuo nors artimu, atvirai papasakoti apie viską, kas neramu… Arba parašyti laiškuose tiems, kuriais pasitiki. Pats supranta, kad vienas ne visada galėtų šiame pasaulyje atsilaikyti, kad kartais įtampa gali tapti per didelė, kur ją padėti? Kaip išsivaduoti, kai galva ūžia nuo minčių chaoso? Draugai jam dažnai sako ar rašo, kad jis esąs liūdnas, pesimistas, taip, jis pripažįsta – toks esąs, nors ir ne toks. Leonas gali keistis beveik kas minutę – čia tapti optimistu, kilti į dangų, į žvaigždynus, siekti savo aukštų svajonių, čia tarsi vėjo gūsiui pūstelėjus – jau kitaip, jau nuotaika nukritusi, vilčių nebėra, jis niekam tikęs… Kartais aš jaučiu savyje tiek jėgos, jog galėčiau pakeisti žemės veidą. Tik gaila, ji neilgai tesilaiko. Po to ateina vėl nepajėgumo momentai. Jaunuolis supranta, kad jame verda nuotaikų ir nerimo katilas, ne tik verda, bet ir kunkuliuoja, žiežirbos šokinėja per kraštus, tačiau ką daryti – jis toks yra, pripažįsta. Ir laiškuose draugams rašo labai prieštaringai – čia jis trokštąs išsikalbėti, labai pasiilgstąs artimų žmonių, bendravimo, čia jau kitame laiške užkerta, jog nori būti vienas, susikaupti, jokios draugijos jam nereikia. Mačernis suvokia, kad įtampą gali sumažinti kūryba. Man neramu. Aš savo nerimą bandau išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais…

Leonas atbėga į pievą, kur berniukai spardo kamuolį, mergaitės į būrį sulipusios plepa, kikena. Ak, tos mergaitės, kartais atrodo – neprotingi padarėliai… Pamatę jį, visi supuola artyn. Levuk, sukurk mums pasaką, sukurk, žiūrėk, debesys plaukia! Dažnai jie sugula ant nugarų, stebi debesis, o Leonas ko tik nesugalvoja, vaikai juokiasi, ginčijasi, nes kiti nemato raganų, žvėrių ar karaliaus karietos, kurią mato pasakotojas. Tu išsigalvoji, – šūkauja, – nėra tų dalykų danguje, išsigalvoji! Jūs akli, ką aš galiu padaryti! Nepaisydami, kad Leonas juos lyg ir apgaudinėja, kiekvieną kartą jo prašo – pasakok, ką matai! Šį kartą vaikinas erzinasi, nežiūri į debesis, nekuria istorijų. Sako – šiandieną jums išduosiu paslaptį, kuo aš būsiu, kai užaugsiu, jau tikrai žinau, apsisprendžiau, tik mamai dar nesakau. Kuo, kuo? – klausinėja vaikai. Pabandykit atspėti! Jie vardija visokiausias profesijas, net ir juokingas, nors Telšių gimnazistai nedaug jų žino – mokytojas, daktaras, vaistininkas, agronomas, kirpėjas, batsiuvys, mūrininkas… Viena mergaitė sušunka – tu būsi kunigas! Stop, labai šilta! Aš būsiu ne kunigas, o vienuolis, ir ne šiaip koks laisvas vienuolis – stosiu į kartūzų vienuolyną. Draugai nieko nežino nei apie vienuolynus, nei juo labiau apie kažkokius kartūzus. Levukas užsidegęs aiškina, kaip jis išeisiąs į kartūzus, kurie gyvena vienatvėje ir visiškoje tyloje, su niekuo nesikalba, tik meldžiasi, atgailauja, miegoti gula į karstą, o tokiam vienuoliui numirus po galva padedama plyta. Jis karštai ginčijasi su visais, kuriems baisus šis pasakojimas, sakosi perskaitęs daug apie kartūzus, vienuolynų yra Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Levukas sakosi norįs tylos, ramybės, vienatvės. Kartūzai ir naktimis keturias valandas meldžiasi, jis jau dabar pratinasi prie tokio gyvenimo. Ką čia kalbi! – šaukia paaugliai, – tu meluoji, neisi į tuos kurtūzus, nėra pasaulyje jokių kurtūzų, kurie nakčiai į grabą gultų – brrrrr, kaip baisu! Leonas šaiposi – žiopliukai jūs – ne kurtūzai, o kartūzai, bent pavadinimą įsidėmėkite. Yra, tikrai yra, ir aš ten eisiu – mano toks kelias. Kartūzų vienuolynai stovi laukinėje gamtoje, kur joks žmogus neužeina – tik vienuoliai, dar žvėrys užklysta… Gamtoj randame nuostabų pasaulį, į jį galima tik per ilgesnį laiką įeiti. Kartūzai įsikuria kalnuose, kad niekas negalėtų jų pasiekti. O kalnai – kas yra kalnai – stebuklas – juose pateka saulė, jie traukia savęsp, jie kelia didžiulį nerimą, kuris man reikalingas. Levukas dar stovi, kalba, bet nuo draugų jau atsitolinęs, galbūt regi tuos kalnus, sniegu žėrinčias viršūnes, gal į juos jau keliauja… Iš tikrųjų savo vidiniame gyvenime Leonas Mačernis paliks kartūzų vienuoliu, tik beveik niekas šito nesupras. Į horizontą krinta saulė, prie Levo prisigretina dar visai pyplys Stepukas, šniurkščioja nosimi – Levuk, neik į tuos kalnus, negulk į grabą, prašau, nepalik mūsų… Leonas sugriebia vaikiuką už pažastų, apsuka aplink save – durniuk, šiandien niekur neinu, ko čia bliauni, dar daug laiko nutekės, kol iškeliausiu į vienuolyną, šiandien pamokų lekiu ruošti, nes jeigu būsiu kvailas, nepriims į kartūzus. Vyresni berniokai pavymui pasišaipydami priduria – Leo, tiek gražių panelių dėl tavęs džiūsta, o tu į vienuolyną! Bet jis tik numoja ranka, net neatsigrįžta. Dar ne vieną kartą gąsdinosi eisiąs į kartūzus, jau apsisprendęs…

Vargu ar rimtai planavo stoti į kartūzų vienuolyną, greičiausiai buvo lyg žaidimas paerzinti vaikus, ypač mergaites. Tačiau nerimo, nusiminimo, vienatvės valandomis Leoną gal ir traukė uždaras, paslaptingas vienuolyno gyvenimas, apie kurį buvo prisiskaitęs, gal su kunigu pasikalbėjęs. Gimnazijos metais bendramokslėms dovanodamas savo portretėlį ant antros pusės vis užrašydavo, kad jos prisimintų kartūzų vienuolyną ir jį patenkintą gulintį grabe…

Buvo tuomet šešiolikos. Širdis plačiai atsiverdavo ir įsileisdavo Kristų. Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku. Bet kodėl sunku, kai šešiolikos, kai tuoj ant Kuršių marių bangų ištikš lyg saulės spindulys pirmoji meilė? Tačiau sunku – ir taip bus iki mirties… Dienos kartais liūdnos, niūrios. Visokių rūpestėlių ir užduočių gana daug, laisvo laiko beveik nelieka. Vadovauju literatams ir mažiesiems ateitininkams. Sekmadienį Telšių katedroje per mišias Levas negali susikaupti, jis visiškai užsimiršęs, iškritęs iš aplinkos žiūri tik į didįjį kryžių, į prikaltą ant jo Jėzų Kristų, akyse tvenkiasi ašaros, nes mato dyglių vainiką ir kraują, lašantį iš rankų ir kojų, ir jaučia, kaip begaliniai myli Jėzų, suvokia, kad su juo gyventi lengviau, nes jis pasiaukojo už nuodėmingą žmoniją, vadinasi, ir už jį, Leoną… Vaikinas tarsi prisipildo mistinių jėgų, pajunta didžiulį džiaugsmą, pakilimą, galėtų šią valandą kalnus nuversti, galėtų Kristui aukoti jaunystę ir save, ir gražias dienas… Jis nežino sau kito Pranašo, rodosi, kad niekas negali pakeisti šio Mesijo, trokšta tik jam tarnauti, tik jo idėjų vedamas eiti per pasaulį… Nespėjo parašyti diplominio darbo „Kristus ir Nyčė“, kokios idėjos ten būtų suformuluotos?.. Bet šiandieną Telšių katedroje jis paauglys, ir neišmano, kas dar galėtų suteikti stiprybės ir jėgų, kai jis savyje palūžta, kai negali būti visas? Tik šis Viešpats! Po mišių Leonas skubiu žingsniu keliauja į savo kambarėlį, po kojomis gurgžda sniegas, gnaibosi šaltis, besisukančios ore snaigės asocijuojasi su tik ką bažnyčioje girdėta vargonų muzika, vis dar aidinčiomis choro giesmėmis, sniegas krinta ant veido, akių, nusimauna pirštines, ištiesia rankas ir ilgai tarsi suakmenėjęs stovi, stebi snaigių ornamentus, kol jos pranyksta šiltame jo delne, snaigės krinta ir pradeda gaust… Sniegas lyg gili paslaptis. Leonas mąsto – keista, ten, kur gimė ir gyveno Kristus, niekada nebūna sniego, tik dykumos, miražai, palmės, bet jam rodosi, kad Kristus yra ir čia, Šiaurėje, jis yra šiose snaigėse ir delne ištirpusiame vandens laše… Jaučia, kad dega skruostai, kad ima smarkiau daužytis širdis. Vaikinas vis dar stovi, net pats nesuvokia, kur stovi, žmonės pro jį eina, jie grįžta iš bažnyčios, Leonas išgirsta mergaičių krizenimą, jos šūkteli – Leo, neik tu į kartūzų vienuolyną, geriau užsuk pas mus arbatos! Atitoksta, pakniopstomis lekia namo, klumpa sniege, parkrenta, pakyla, grįžęs nepietauja, užsidaro kambarėlio duris, palinksta prie stalo, jis rašo „Laišką Kristui“, dėlioja žodžius gražiausius iš pačios širdies. Po kelių savaičių Telšių gimnazijos literatų vakare skaito šį eilėraštį, mergaitės apsiverkia, o kai išsitraukia kitą eilėraštį – „Tėvynei“, pravirksta ir mokytojai, salė ilgai ploja, o Leonas pritilusiu balsu kartoja: Ją matau / mielos akys įdubę / ir toks kruvinas, kruvinas veidas… Kai 1939 metų pavasarį Klaipėdos kraštas buvo perduotas vokiečiams, Leonas jautriai reagavo: Pasilik! Gal nuplaučiau tą kraują / gal nušluostyčiau dulkes nuo kojų! / Pasilik – ten baisu / Ten nuo marių grūmoja, grūmoja… Pasilik, Tėvyne, – prašo jaunasis poetas, verkia pats, ašaroja visa salė…

Baigdamas Telšių gimnaziją, Leonas sukuria apsakymą „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, jame rašo, kad Kristus yra Viešpats, kuris visą laiką budi šalia ir primena, kad jūs, žmonės, šviesos laukiate miegodami. Aš atnešiau jums saulės patekėjimą, bet jūs nebudėjote… Mačerniui Kristus yra saulė, šviesa, meilės ugnis. Jis tarsi perduoda Viešpaties žodžius, kad reikia palikti žmogum, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies.

Po kelerių metų, kai jau studentas Leonas sekmadieniais iš Šarnelės atkeliaudavo į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią, per mišias sėsdavo į vienuolių suolą ir skaitydavo kokį nors filosofinį veikalą, tuo papiktindamas aplinkinius. Piktintis nevertėjo. Mačernis visą savo trumpą gyvenimą ieškojo Dievo, abejojo, diskutavo, klydo, bet pripažino, kad be jo nieko pasaulyje neįvyksta…

Mama Elzbieta, matydama šį savo sūnų nuolat skaitantį, rašantį, tokį rimtą, sakydavusi, kad jam vertėtų eiti į kunigus. Mamate, aš kunigu negalėčiau būti… Patylėjęs pridurdavo, kad jeigu ir būtų kunigu, tai tik tokiu „revoliucionieriumi“, kuris, iš turtingųjų pririnkęs visokio gėrio, išdalintų jį skurstantiems…

Aš kūrėjo pareigą matau šalia kunigo pareigos. Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti… Viskas arti ir viskas toli, bet Leonui daugybė pasaulio reiškinių yra susiję.

Tėvo mirtis

Jaunuolis ar mergaitė, kurie nesvajoja – yra žuvę… kurie svajoja, yra draugiški, nuoširdūs, tikrieji gyvenimo judintojai. Juos aš myliu… – išdėstė septyniolikmetis Leonas laiške Danguolei. Tačiau į jo mintis nuo pat paauglystės, nuo pirmųjų eilėraščių įšliauždavo ir mirties paveikslas – lyg amžina priešprieša. Mirtis atsimušdavo į svajones, Leonas iškrisdavo iš šviesių regėjimų ir vizijų, iš susikurto fantazijų pasaulio. Mylimos senolės mirtį jau buvo primiršęs, tačiau visuomet slėgė žinojimas, jog kiekvieną žmogų vieną dieną ištiks mirtis, o kartais nelaukta ir staigi…

Buvo 1938 metų rugsėjo pabaiga. Leonas sėdėjo Telšių gimnazijos klasėje prie lango, blyški saulė švietė tiesiai į akis, buvo matematikos pamoka, jis pametė eigą, nutolo mokytojo balsas, švysčiojo vasaros prisiminimai, kelionė garlaiviu iš Kauno į Kuršių neriją, Nidos kopos, daug baltų paukščių, žydras dangus ir vis ta mergaitė, jos tamsios ilgos kasos, didelės mėlynos akys, ji kvailai nekikeno, nelakstė kaip kitos, sėdėdavo jūros pakrantėje, ilgesingai žiūrėjo į bangas, kramtė smilgos stiebelį… Klykauja žuvėdros, vakaras, laužas, dainos – nuostabi buvo vasaros kelionė. Leonai, – sako matematikos mokytojas, – Leonai, ar tu snaudi, ką veiki, žiūrėk, pas tave iš namų atvažiavo… Pas mane, iš namų, juk vidurys savaitės? Klasės tarpduryje, rankose glamžydamas kepurę, galvą nuleidęs mindžikavo Mačernių bernas. Levuk, atvažiavau tavęs parvežti, – išlemeno tyliai. Tam žmogui buvo nesmagu stovėti prieš mokytoją, prieš kitus vaikus, jie jau dideli, aštuntokai, visi į svečią išplėtę akis. Vaikinas išėjo iš suolo, pasiėmė portfelį, priėjęs prie berno paklausė – ar kas numirė? Levuk, tavo tėvelis vakar po pietų… Jam ėmė suktis galva – tėvas Vladislovas dar tik keturiasdešimt aštuonerių metų, tvirtas ir sveikas, šeimos galva, nors ir mėgsta bastytis po svečius, medžioti, išgerti, tačiau numirti… Vakar vakare bulius subadė, suerzino tėvelis tą baisų gyvulį, subadė mirtinai.

Tėvo šermenyse buvo daugybė žmonių, Vladislovą Mačernį kaimynai ir giminės mėgo, svetingas, paprastas, nors bagotas bajoras, bet ir samdinių neskriaudė, ir ranką kiekvienam paspausdavo, ir stikliuką kartu išlenkdavo, dainuoti su bernais mėgo ir rimtas dainas, ir visokias blevyzgas. Sunku patikėti, kad taip kvailai žuvo šeimininkas. Ir anksčiau tą bulių Mačernis paerzindavo, už ragų jį sugriebdavo, bet šis kartas buvo lemtingas. Žmonės nuoširdžiai jį apraudojo, graudžiai pajuokaudami, jog galbūt tik zuikiai šia mirtimi džiaugiasi, nes Vladislovas buvo itin taiklus jų medžiotojas. Leonas visai nenorėjo, kad jam reikštų užuojautas, vis panešiodavo savo jauniausią broliuką Antonijų, gimusį prieš kelis mėnesius, pavaikštinėdavo po sodą, kaip tik buvo pats obuolių kritimas, niekas jų nerinko, baltavo, raudonavo krituolių ratai, jis atsitūpęs dėliojo į krūveles. Popietę patraukė per laukus link Žvyrynėlio kalno, pats sau netikėtai užtraukė mylimiausią tėvo dainą: Lakštingalėle, linksma paukštele, kodėl nečiulbi anksti rytelį… Niekaip negalėjo sustoti, kartojo ir kartojo žodžius, pajuto, kad ašaros per veidus upeliais teka, o jis sėdėjo ant kalno ir vis dainavo. Tėvas buvo jo draugas labiau nei mama, kuri lepino vyresnėlį Vladą. Bet ir tėvas kartais baisiai jį lupdavo. Kol nėjo į mokyklą, Levukas buvo išdykęs, padauža, karstėsi po medžius, lakstė po laukus su piemenimis, nuolat kažkur prašapdavo. Bet pradėjo mokytis – ir viskas pradingo. Neatpažįstamai pasikeitė. Lūžo. Lyg nebe tas vaikas pasidarė. Žodžio ir knygos stebuklas jį pakerėjo.

Mintys greitai užplaukia, greitai vėl pradingsta. Išsiverkęs grįžo tiesiai per laukus, jo atbėgo pasitikti sesutė Valerija, jai dabar aštuoneri, o keturi broliukai dar maži lyg žvirbliai, dar ir nesuvokia, kas čia atsitiko. Mačernių namas didžiulis, keturiolika kambarių, tėvas pašarvotas didžiajame alkieriuje, iš ten sklinda giesmės, susirinkę žmonės vėlyvą vakarą pradeda giedoti žemaitiškus „Kalnus“, gieda per visą naktį. Leonas nuslenka į mažąjį alkierių, nenusirengęs įlenda į lovą, bet beveik neužmiega – būdrauja tarp realybės ir sapno, tarp mirties ir dangaus… Giesmės atsklinda labai tyliai, o kartais moterys užtraukia aukštais balsais, rodos, visai už sienos. Tik paryčiais vaikinas giliau įminga, bet vis grįžta tas pats sapnas – tamsa ir krytis žemyn, tamsa ir krytis žemyn… Sekmadienį Vladislovą Mačernį palaidojo Žemaičių Kalvarijos kapinėse Beržų kalne. Grįžęs į Telšius Leonas parašė: Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji, nes gyvenimas tekės toliau, visi eis pro šalį ir niekas mirusiųjų verksmo negirdės…

Taip pasibaigė vienas Mačernių šeimos gyvenimo etapas. Leonui buvo skausminga senolės mirtis, tuomet jį, dvylikametį, nuo likimo smūgių saugojusi ranka paleido į pasaulio baugumą. Dabar tėvas – visai sugriuvo šeimos stiprybė, dingo apsauga, beliko viena mama su septyniais vaikais. Mama… Aplinkiniams rodėsi, kad neturėjo šitam vaikui motiniškos meilios akies, tačiau Leonas ją labai mylėjo, norėjo eilėraščiais su ja kalbėtis: Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte, / Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą… Sunku suprasti paslaptingus motinų ir sūnų ryšius. Jis jau didelis, pats bando motiną suprasti. Juk po jo iki sesutės Valerijos gimimo mirė šeši vaikiukai – kaip moteris galėjo išgyventi, čia tik Elzbieta ištvėrė, kita būtų palūžusi. Senolė, jos motina, tuos vaikelius padėdavo palaidoti, jeigu ne senolė, mama gal ir neatlaikiusi būtų. Žino, kad prieš jį gimė ir mirė mergytė, kurios Elzbieta labai gedėjo, o kai po jos suklykė kitas vaikas – berniukas Leonas, mama nusiminė.

Šarnelė, gimtoji sodyba, jį stiprino, be jos nežinia kaip su savo nerimu, su begaliniu vienatvės jutimu būtų išgyvenęs. Nieko pasaulyje nėra malonesnio už gerus draugus, tėviškę, motiną. Tokie jo pamatai, į kuriuos dar paauglys įsikirto kruvinomis panagėmis ir iki pat mirties, kai nesiryžo trauktis į Vakarus, palikti namų, motinos, o ir po mirties nenutolo – įsikūrė ant Žvyrynėlio kalno…

Jaunystė kitaip dėlioja kasdienybės kortas. Po tėvo laidotuvių greitai grįžo į Telšius, vėl kibo į mokslus, skubino baigiamoji gimnazijos klasė. Galva pilna svajonių, troškimų, pažinčių. Ramiai, be jokių aimanų pasiaiškina literatui iš Tauragės Pauliui Dreviniui, kodėl ilgokai neparašė laiško – (mirė mano Tėvelis). Tik tiek informavo skliausteliuose, viskas, nereikia krauti svetimiems žmonėms savo sielvartų. O rūpi ta mergaitė, Danguolė iš Pauliaus mokyklos, – tegul ir Danguolė man pabrėžia… Bet ji Leonui nebrėžia, ji ne tokia, ji pirmoji nerašys, jeigu tas bernaitis nori – teparašo… Danguolė nepamiršo iš vasaros išvykos išblyškusio, išstypusio, didžiaakio vaikino iš Telšių, jis į ją vis žvilgčiojo pro nuleistas blakstienas, retkarčiais prieidavo, ką nors tarsteldavo, Veliuonos bažnyčioje pastebėjo jo skvarbų veriantį žvilgsnį. Ak, bažnyčioje! Ji kuo greičiau išsprūdo laukan. O Jurbarke vakarienės metu vaikinas šūkavo, jog neliko jam kavai puoduko, kas galėtų jo pasigailėti. Mergaitė pakilo ir ištiesė savąjį – paskolinsiu – teištarė, – kad iš troškulio nenumirtum. Jis švelniai palietė jos ranką, ir jie išsigandę vienas nuo kito atšoko – pirmą kartą lengvas kūno drebulys… Paskui prie jūros, kapanojantis ant Didžiosios kopos, kai jau smėlis visai sprūdo iš po kojų ir vertė atgal, Leonas jai padavė ranką. Jiedu stipriai suglaudė delnus. Vakarai prie laužo, jis vis atsirasdavo greta, Danguolė irgi pajuto, kad nedrąsiai gaudo vaikiną akimis. Leonas nors ir krečia pokštus, išdykauja, juokiasi, o vis tiek kitoks nei visi berniukai. Liūdno veido ir tokių gilių akių, kai pažiūri, net šiurpas perbėga – atrodo, kiaurai mato, veriantis žvilgsnis… Atsiųsiu tau laišką, pasakė išsiskiriant, bet praėjo vasara, paskui įpusėjo ruduo, Danguolė vis nesulaukė, nusprendė, kad ją pamiršo. Besibaigiant 1938 metų spalio mėnesiui, parašė, tėvelis buvo neseniai miręs, bet Leonas mergaitei neužsiminė nė žodžiu. Prisipažįsta jos pasiilgęs, todėl ir rašo, jam kritusi į akį, kitų mergaičių net neprisimena, tik ją… Pasiilgo, bet per dažnai matytis nenorėtų – matytis pavojinga, realybė kartais įkyru. Jis nenori daiktų matyti iš arti, iš toli jie gražesni. Daiktų – bet ji gyva mergaitė! Ir dar jis nori, kad šis laiškas ją pralinksmintų. Berniokiškas egoizmas, pasipūtimas. Įsivaizdavo, kad jai įdomu, koks jis esąs: visoks, pasakysiu! Kai kada taip širdį gelia, net dūstu, kai kada taip linksma, net priežasties nebegaliu suvokti ko? Tai toks aš, Leonas! Ir ne tam užgimęs, kad meilės laiškus rašinėčiau! O tu, Danguole, rašyk kuo dažniau!

Mergaitė

Po kelių dienų gavau iš Leono dar vieną laišką, šįsyk eiliuotą. Mane net prajuokino – jo poezija buvo gerokai suvelta, bet vis tiek jaučiau, kad jis talentingas. Dabar jau neprašė manęs rašyti meilės laiškų, pats prisipažino, jog tik man kuriąs rimuotą laišką, o pabaigoje pridūrė: visad matysies man akyse! Man buvo net per drąsu, juk teturėjau penkiolika metų. Tačiau šis eiliuotas laiškas mane sužavėjo, niekas nerašė laiškų eilėmis, neiškentusi net draugėms parodžiau, netilpau savo paslaptyje, mergaitės nors šiek tiek šaipėsi, kad jau turiu kavalierių, bet ir pavydėjo. Aš jam tąsyk neskubėjau rašyti, žinojau, kad lapkričio pabaigoje Leonas atvažiuos į Tauragę su Telšių literatais, į Žemaitijos moksleivių meno vakarą, atvažiuos kaip poetas, skaitys eilėraščius. O man mokytoja paliepė dainuoti, aš mėgau dainuoti, nuo vaikystės mokykloje dainuodavau, namuose turėjau pianiną, ketinau važiuoti mokytis į Kauną, tapti dainininke. Turėjau šią didžiulę svajonę. Tam vakarui repetavau keletą dainelių, viena iš jų linksma neapolietiška „Sugrįžk į Sorentą“. Jaudinausi, bauginausi jo gilių, kiaurai permatančių akių, labai stengiausi, jaučiau, kad šiek tiek perspaudžiu, bet vis tiek dainavau tik jam, Leonui. Tai buvo pirmas berniukas, kuris man patiko, kurį mano dar labai jauna širdis priėmė. Nors jis keistas, viename laiške gąsdino, kad tik mes vienas kito neįsimylėtume. Per daug didelis absurdas savo šviesią ir gaivią galvutę apsunkint per ankstyvom meilės idėjom. Tu sutinki, Dangute! Jis manęs to neklausė, jis teigė, įsakė su šauktuku. Man sukako šešiolika metų ir aš pirmą kartą įsimylėjau, Leonas virš manęs sklandė lyg didelis baltas paukštis arba glostė mano veidą lyg besileidžiančios saulės vėjas. Aš daug apie jį galvojau. Ir mamai pasipasakojau, ji atlaidžiai šypsojosi, troško, kad tik būčiau laiminga. Tada po Tauragės vakaro pažadėjau jam savo nuotrauką, ištesėjau – pasiunčiau, iš jo taip ir nesuspėjau gauti, vis teisinosi – dar nenusifotografavęs. Metų pabaigoje mūsų šeima persikraustė į Alytų, tėvelis čia gavo notaro darbą. Žemaitijos moksleiviai ir toliau važinėjo pasirodyti vieni pas kitus, paskaityti eilėraščių, padainuoti, pabendrauti, aš ilgėjausi tų susitikimų, bet širdį mažiau maudė, kai Leonas laiškuose rašė, jog ir jis jau nenorįs blaškytis po vakarus, mokytis reikia, gimnaziją baigti, vis svajojo, kad aš atvažiuosiu į Kauną mokytis, gyventi, mudu susitiksime, draugausime… Nežinau, ar Leonas eilėraštį „Mergaitei“ skyrė man, ar šiaip parašė, bet skaičiau jį „Ateityje“, žurnaliuką mama į ligoninę atnešė. Blogai jaučiausi, karščiavimo ir skausmų kamuojama norėjau tikėti tuo eilėraščiu: Toksai šviesus dangus rytojų lemia… Tokia šviesi žvaigždė… O aš net išsigandau Leono žodžių, kitame eiliuotame laiške jis prisipažino – Aš niekad nerašiau dar taip mergaitėm, / Nes jų dar niekad nemylėjau… Nemylėjau? Čia jis aiškina, jog nereikia įsimylėti jaunystės pavasaryje, tik vėliau, kai jau būsime brandūs, čia jis vėl kitaip rašo… Būki mano draugė. Buvau. Po eiliuotų laiškų jis ėmė kreiptis Dangute, man buvo be galo malonu, o aš jam – Levuk… Jis parašė ilgų laiškų, buvo atviras, prisipažino, jog esąs didelis svajotojas, visas gyvenimas verda viduje, jis turįs vidujines akis. Ne viską supratau, labai jauna buvau, ne viską… Man kartais jis atrodė pasipūtėlis – aš nebūsiu vidutinis žmogus. Aš būsiu arba niekšas, arba didis žmogus. Kompromisų ir vidurio aš nemėgstu. Aš apie jokią didybę ar niekšystę negalvojau, nesvarsčiau, juk gyvenimas gražus, įdomus, kam tokie kraštutinumai – mąstydavau apie jo žodžius. 1939 metų kovo mėnesio laiške jis labai skausmingai išgyveno Klaipėdos krašto atplėšimą. Rašė, jog aš tikriausiai esu didelė patriotė, turiu švelnią ir jautrią širdutę ir kad gal man teko ir keletąkart apsiverkti, matant pasaulio kumštį. Dar prisiminė mūsų vasaros kelionę laivu Nemunu, nuotykius Kuršių nerijoje. Vylėsi, kad vokiečiai neamžinai valdys Klaipėdos kraštą. Ir vis rašė, kad būtina svajoti. Aš neverkiau dėl Klaipėdos krašto, nuo manęs jis buvo toli, buvau per jauna, vėliau susirgau. Verkiau dėl savęs. Godžiai troškau Leono laiškų, o jis rašė, kad mūsų laukia pilnas, didelis naujas gyvenimas, aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt vidujinį gyvenimą gyvendamas, kuris galingai kviečia savin. Tavęs niekad nepamiršiu… Tu mane papildai… Mama, klausdavau Kauno ligoninėje, ar aš mirsiu, ar pasveiksiu, dar noriu su Levuku susitikti. Kokios čia kalbos, dukrele, pasveiksi, mes jį vasarą į svečius pakviesime, tik tu stiprėk, ilsėkis… Aš už tave pasimelsiu, – parašė jis paskutiniame laiške. Ir linkėjo man pasisekimo, kokio net įsivaizduoti negaliu… Paprašė – pasimelsk ir tu, jei prisiminsi. Gal juokais, mat laikė baigiamuosius egzaminus. Mamyte, atvežk man Levuko laiškus, – paprašiau, kai jau negalėjau atsikelti ir labai skaudėjo. Mudu Kaune pasimatėme, žinojau, kad jis jau studentas, galėjau jam neišsiduoti, kad sergu, bet labai troškau išvysti Leono akis, išgirsti jo gražų balsą, man atrodė, jeigu jis mane aplankys, aš iš karto ir pasveiksiu. Keletą kartų atskubėjo į ligoninę, stengėsi mane išblaškyti, pralinksminti, nors jo akyse mačiau susirūpinimą, kodėl aš nepasveikstu, o paskutinį kartą paklausė – gal padeklamuoti eilėraštį, gal man sveikiau bus? Daugiau niekuo padėti nesugebu, – prisipažino. Gerai, padeklamuok, sušnabždėjau, bet aš tau nepadainuosiu, man labai skauda. Kitąmet, kai baigsiu gimnaziją, atvažiuosiu į konservatoriją, prirašyk daug eilėraščių, man jie labai patinka, tada ir aš tau padainuosiu. Leonas išsitraukia iš švarko kišenės „Pirmąją viziją“, – žinok, eilėraštis ilgas, ar nepavargsi? Ne, ne, tu tik skaityk! Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti, / O smilkiniais tiksent kančia… Virsteli durys, į palatą įeina daktaras Kuzma, stabteli tarpduryje – o, čia skamba poezija, labai gerai, bet jūs, jaunuoli, varginate ligonę, ją operacijai ruošiame. Vėliau galėsite net ir poemas skaityti. Leonas tarsi susigėdęs šokteli nuo kėdės, mosteli ranka – iki, sako, ryt aplankysiu. Viskas, tai buvo paskutinis kartas. Eilėraščio neišgirdau, operacijos nesulaukiau… O rodėsi viskas taip paprasta – įsimetė iš kažkur peritonitas, kurio pavojaus niekas iš pradžių nesuvokė.

Aš nežinau, ar Leonas eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“ man skyrė, bet žinau, jog manęs nepamiršo. Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom / Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny…

Vasara prieš studijas

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį, / Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys… Nuo Dangutės mirties praėjo ketveri metai, bet poetas, rašydamas jai laišką į anapus, teigia: turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti: / Nes žemėj, kas didinga – tai jaunystė mumyse… Leonas negalėjo patikėti, kad ji mirė – šešiolikmetė. Įsimylėti jauniems neverta, pasakysiu… Kvailys, ką jis čia sapaliojo, arogantiškai – neverta, nereikia, juk buvo iki ausų Danguolę įsimylėjęs, pripažino, kad ji ypatinga, graži, paslaptinga, kažkaip neįvardijamai į jį įsipynusi. Kokie keisti ir ūmūs yra mirties paveikslai! Mirtis – gal sesuo, o gal motina šaltom kaulėtom rankom? Mirtis prie mirties, žiūrėk, jau ir visa jų eisena, viską užgožianti. Senolė, tėvas, Danguolė. O čia dar tas prakeiktas karas – vyrų žudynės Rainiuose, išguldyti pažįstami Žemaičių Kalvarijos žydai… Tačiau visa panešime, nes nėra to, ko žmogus neiškęstų. Skausmingi jaunystės potyriai. Tačiau gyvenimas turi būti skirtas kūrybai, jis bus poetas, bus tautos pranašas, bus filosofas. Poezija turi žmones kelti, rodyti jiems šviesą, nepataikauti miniai. Jeigu nusprendi būti poetu – nusprendi stoti į skausmo didvyrių eiles. Tuomet visos netektys, sielvartai susilydo ir grimzta į eilėraščių gelmes. Nes būsiu arba nulis, arba didis!

1939 m. pavasarį Leonas Mačernis baigė Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Visų egzaminų laikyti nereikėjo, nes silpnoka sveikata, jam vis įtarė džiovą. Kovo mėnesį guodėsi laiške Dangutei, kad jis niekaip neapsisprendžiąs, ką studijuoti, niekaip… Apsispręsti yra daugiau negu sunku. Apie kartūzų vienuolyną jau neužsimena. Ir artimiausiam bičiuliui Pauliui Jurkui rašo, kad nežino, ką pasirinkti studijoms, norįs mokytis Kaune, universitete. Draugai jį baugina, kad artėja karas ir teksią studijuoti kulkoms švilpiant. Nesvarbu, jis vis tiek ruošiasi, sutrukdymas man daug kaštuotų.

Tačiau prieš akis dar visa vasara, Šarnelės, namų, mamos, sesės, mažųjų brolių labai pasiilgęs. Jau greitai bus metai, kai mirė tėvas. Jiedu su broliu Vladu dabar vyriausi, tik Vladas vis kažkur laksto, blaškosi, mėgsta linksmą, nerūpestingą gyvenimą, nuolat susipainioja su moterimis. Baigęs gimnaziją, grįžęs iš Telšių, Leonas įsikuria alkieriuje, savo kambaryje. Į lentyną susikrauna knygas, į stalčiuką paslepia Danguolės laiškus, kad niekas nekaišiotų nosies, lauks jos žodžių, tikra atgaiva, gera nuotaika, pakilimas būna, kai gauna mergaitės laišką. Negi jis išties įsimylėjo, nors žodžiais baugino, kad ne laikas, bet kas tie žodžiai, širdis visai kitaip plaka… Dar nejaučia mirties alsavimo, Danguolei dar likę gyventi apie pusę metų.

O gimtojoje sodyboje virė darbas, vasara pasitaikė lietinga, visus rikiuojančio šeimininko nebėra, mama, nors ir stipri, betgi negali nudirbti visų darbų, keturi mažieji broliai ne kažin ką pajėgia, nors visi raičiojasi po laukus lyg žirniai, kažką darbuojasi. Nė vieną vasarą Leonas taip sunkiai namuose nedirbo, kaip šią, po gimnazijos baigimo. Neliko laiko nei rašymui, nei skaitymui. Dirbančių eilėn ir ašen įsijungti nuskubėjau / per pievų lygumas plačias. Prie namų driekėsi didžiulės pievos, prisėta vasarojaus – viską suimti, suvežti, išsaugoti nuo lietaus. Griuvo tą vasarą visa „Vizijų“ romantika, vaikinas pajuto, kad žemdirbiai sunkiai dirba, jų sugrubusios, pajuodusios rankos, jų varganas, šuniškas gyvenimas, kaimo skurdas ir tamsa, tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus… Žmonės laukia kokių permainų ar netgi karo. Tos vasaros realybė Leoną sukrėtė. Vėlyvais vakarais įžiebdavo žiburį, paimdavo rankosna knygą, bet nė puslapio neperskaitęs užmigdavo pervargusio žmogaus giliu miegu. Rytmečiais maudė sąnarius, skaudėjo nugarą, bet jis niekam nesiskundė – jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tas teatvyksta į kaimą, – rašė laiške bičiuliui Pauliui. Ir vis dėlto savo gimtinę jis beatodairiškai mylėjo, nes mokėjo atskirti žmonių vargus nuo gamtos grožio, panirti į ją ir pasislėpti lyg kartūzų vienuolyne. Pasislėpti „Vizijose“…

Nors ir prisipažino tą vasarą Pauliui, kad sunkiai ir daug dirba, kad kūryba į galvą nelenda, tačiau iš draugo reikalavo, jog jis visas literatūros naujienas surašytų, kad būtinai atsiųstų savo eilėraščių, prisipažino, kad ir kito patinkantį eilėraštį jis daugybę kartų skaito, džiaugiasi, beveik mintinai išmoksta. Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti. Rūpėjo Mačerniui kūryba, nauji jos keliai, norėjo paskelbti kovą snobams ir visiems, kurie dėl mados rašo…

1939 m. rugsėjo viduryje Leonas Mačernis iškeliavo studijuoti į Kauną.

Studentas

Įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Leonas kurį laiką buvo sutrikęs, blaškė miestas, trikdė universiteto tvarka, nepajėgė susikaupti, atlėgo tik po gerų dviejų mėnesių, tuomet laiške Pauliui prisipažino: pradėjau pasitikėt savimi ir jaust esąs taip pat žmogus, o ne koks iš kaimo atklydęs gimnazistėlis… Susirado draugų, kurie jį ir palaikė, ir pritarė, net garbino. Su kai kuriais vaikinais ir merginomis buvo pažįstamas iš tų moksleiviškų literatūros vakarų, kai važinėdavo vieni pas kitus iš miesto į miestą.

Kaune susiburia kūrybingų universiteto jaunuolių būrelis: Leonas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Jurkus, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Kazys Bradūnas. Ypatingas būsimųjų klasikų šešetukas. Jie tarsi užuodžia vienas kitą. Nusprendžia bendrauti vyriškai, neblaškomi merginų, netoli universiteto rūmų, Kęstučio gatvėje, suranda karčemėlę, kurią valdo pilietis Čepurna. Vėliau, kai bendrakursės suuos, kad kiekvieną penktadienį jų vaikinai slepiasi pas Čepurną, pramins juos čepurnykais. Šeimininkas šį būrelį uždaro į atskirą kambarį, atneša dažytos degtinės grafinėlį, dešrelių, silkės su svogūnais. O, kokios tik kalbos neužvirdavo jų jaunose galvose, kokios diskusijos! Dažniausiai apie kūrybą – juk visi rašė. Ką atrasti naujo, kokia jų kartos kryptis? Vaikinai vis dar patosiškai skaito Bernardo Brazdžionio eiles, graudžiai dainuoja Jono Kossu-Aleksandravičiaus poeziją, žavisi Henriku Radausku, bet kiekvieną kartą skelbia ir savo žodį, ir kritikuoja vienas kitą iki užkimimo, ir vis planuoja, kaip pasirodyti, susiburti, „išsišokti“ – gal kurti grupę, pasivadinti Vitalistais, ar kokį naują žurnalą, ar dar ką nors… Vitalistai – Mačernio pasiūlymas, jo idėja. Jaunasis poetas leidžiasi į žmogaus gyvybės paslapčių svarstymą. Jam rodosi, jog didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo pavyzdys. Vitalizmas – nuolatinis gyvybės pulsavimas. Leonas prisipažįsta, kad jam ne taip įdomu, kas jau yra, svarbiausia, kas bus, ką galima naujo sukurti, kokiu gyvybės keliu pasukti – didelė paslaptis toji gyvybė… Jaunuolis užveda painiausias diskusijas, ginčus, nerimsta dėl to, ką jie privalo nuveikti, juk užmojai dideli – netrukus jie, poetai, turės vadovauti tautai… Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Kiti čepurnykai prieštarauja – rašytojas ne šventasis, jis kaip tik turįs patirti visokių nupuolimų – gal net iki pragaro dugno… Leonas sutinka, kad poetas neturi pasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių, bet jis privalo tą purvą naikinti, aikštes švariomis paversti.

Gerokai pasipašioję, išgėrę po taurelę, jaunuoliai darniai traukdavo liaudies ar kitas dainas, o „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virto tarytum čepurnykų himnu. Kai studentai pas Čepurną uždainuodavo, prasiverdavo duris lankytojai ir iš kitų kambarių, visiems patiko jų sodrūs jauni balsai. Vaikinai buvo iš kaimo, aplink jų kojas ir širdis dar vyniojosi žemdirbiškos šaknys, nors miestas juos jau gundė ir viliojo, bet prigimtinė ištikimybė tėvų namams buvo taip pat labai stipri. Nauja mūsų poezija, mums atrodė, turi būti arti lietuviškos žemės mistikos…

Bičiuliai Mačernio kūrybos vis dar neperprato. Jis skaitydavo eilėraščius, kurie lyg ir nebuvo įsimintini, kuo nors užkabinantys. Bet štai vieną penktadienio vakarą čepurnykai vėl susirinko į savo kambarėlį, ginčijosi ir šurmuliavo, gurkštelėjo po stiklelį dažytosios degtinėlės. Tik Leonas buvo tylus, labiau susimąstęs, vis dar nieko nekalbėjo. Ei, Leo, šaukė vaikinai, ko nosį nuleidęs, gal kokią naują srovę atsinešei? Gal ką pašlapinsim po savimi, anot mūsų senelio Vaižganto… Bet Mačernis vis tylėjo, jo didelės liūdnos akys žvilgčiojo į besilinksminančius draugus, galop ir jie aprimo. Leo, kokia nelaimė ar ką? Prabilk gi! – šaukė vienas per kitą. Dar kiek patylėjęs, Leonas atsistojo. O, sakysi kalbą, Leo? Gerai, klok! Paprastai jie skaitydavo sėdėdami, tačiau Mačernis atsistojo, paėjėjo kiek toliau nuo stalo ir pradėjo: Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą / Per statinius vidun pasižiūrėjau, / Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs / Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo… Iš pradžių vaikinai dar erzėjo, tačiau greitai rimo ir nurimo. Leonas jiems skaitė „Trečiąją viziją“. Tokių jo eilėraščių bendraminčiai nebuvo girdėję. Sukluso, netgi suglumo, tai buvo visiškai nauja, visiškai kitaip, lietuvių poetų kūryboje negirdėta. Leo, bravo! Ėmė visi šaukti, plojo atsistoję, Čepurna įkišo galvą – gal dar degtinėlės, bet jie tik mostelėjo netrukdyti ir reikalavo – perskaityk dar kartą, Leo, velnie, slapuke, dar kartą skaityk! Ir jis skaitė – susikaupęs, balsas sodrus, su žemaitiškomis priegaidėmis. Vėl vaikinai šoko Leoną glebėsčiuoti, tuomet jau ir Čepurnai sušuko – dabar degtinėlės! Visi džiūgavo, niekas nepavydėjo – mes vienas už kitą galvas guldėm… Ėmė reikalauti, kad Leonas ir kitas jau parašytas „Vizijas“ paskaitytų. Tuomet jaunasis poetas prisipažino – jau realiai buvau projektavęs apie naują srovę. Kad draugai jo „Viziją“ suprato, įsileido į save, Leonas pasijuto pakylėtas ligi debesų, išdidus, pripažintas. Mačernis savo eilėraščius mėgdavo garsiai skaityti, leisdavo juos nusirašyti, bet niekas negalėjo jų deklamuoti taip įtaigiai kaip jis pats.

Galbūt tą dieną ir gimė šios kartos naujoji srovė.

Ateitininkų rūmų salė Laisvės alėjoje virte virė, triukšmavo studentiškas jaunimėlis, čia į savo susirinkimą atėjo studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ nariai, kviestiniai svečiai, profesūra. Tuoj įvyks literatūros popietė. Leonas, atvažiavęs studijuoti, draugų paragintas, įsirašė į „Šatrijos“ draugiją, nors didelio noro ir nejautė. Savo nuotaikas išdėstė laiške Pauliui: nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų… Šiandieną Mačernis pirmą kartą viešai skaitys savo eilėraščių, lyg ir nesijaudino, bet štai pamatė prie lango būrelį jaunuomenės, jie buvo apsupę Bernardą Brazdžionį. Vaikinas garbino šio poeto kūrybą, jį ir rašinyje „Lietuvių naujosios lyrikos motyvai“ analizavo, ypač išgyrė eilėraštį „Lietuvos motina“. O ir pats savo eilėraščiui „Gal dar pameni“ pasirinko kaip epigrafą Brazdžionio žodžius: Negaila mylimos, eilėrašty numirusios. Pažinojo jis šį poetą nuo gimnazijos laikų, kai važinėjo kaip literatas po Lietuvos mokyklas, skaitė savo kūrybą, tačiau Brazdžionis jo nėra dar pastebėjęs, pagyręs… Prie prezidiumo stalo sėdėjo profesoriai Vincas Mykolaitis, Juozas Eretas – jie buvo tarsi savi, jų Leonas mažiau bijojo, girdėjo skaitant paskaitas, dabar labiausiai jaudinosi dėl Brazdžionio – ką jis pasakys? Čepurnykai prisakė Leonui skaityti „Vizijas“, garantavo šlovę ir publikos sukrėtimą. Visi nekantravo. Pakviestas į sceną, Mačernis ramiai išsitraukė iš švarko vidinės kišenės sąsiuvinį, kuriame turėjo perrašęs pirmąsias tris „Vizijas“. Kadangi salė buvo prisigrūdusi studentų, tai pleveno smagus lengvas šurmuliukas, merginų kikenimas, bet, padeklamavus pirmosios „Vizijos“ keliolika eilučių, visi nurimo, poetą apgaubė visiška tyla, jo žodžius sekė nustebusios akys. Tačiau tyla buvo pražūtinga, Leonas jautė, kad papuolė tarsi į vakuumą, kuris vis labiau užsiveria, ir jis ima dūsti. Girdėjo tik savo tolstantį balsą, atsimušantį tarsi į šiaudų sieną ir bumerangu sugrįžtantį atgal. Paskaitęs porą pirmųjų „Vizijų“, poetas nutilo. Ir salėje buvo tylu, plojo tik jo bičiuliai, šūkavo bravo. Žinoma, Mačernis dar nebuvo pripratęs prie šlovės, tačiau moksleivių literatūros vakaruose jam griaudėdavo aplodismentai. Vaikinas staiga apsisuko ir jau norėjo išeiti pro duris, bet kažkuris bendrakursis jį sulaikė – pabūk, palauk, pasikaukim! Čepurnykai buvo baisiausiai nustebę ir įsižeidę – negi publika nieko nesuprato, negi visi apkurtę? Ir užvirė diskusijos, Leonas klausėsi suraukęs kaktą, primerkęs akis, dirstelėjo į Brazdžionį, šis kilo pasisakyti. Taip, jis prisipažino nesuprantąs tokios poezijos, čia esanti daugiau proza, dar tik nelygūs pirmieji studento bandymai, iš kurių vargu ar išaugs kada poezija. Eilutė ilga, supašiota, ar čia yra koks eiliavimas, ritmas? Argi yra eilėraščio skambėjimas? Drąsiausi bendrakursiai ginčijosi, įrodinėjo, gyrė ir gynė Mačernį, kol vyresnieji, nebepajėgdami atsimušti, numojo ranka.

Nors Leonas žinojo, kad rašo kitaip, bet kad jo visai nesupras – neįsivaizdavo, tas jį nugąsdino. Kita vertus, jaunuolis buvo nusistatęs savo kelią: rašyk, ką sako širdis. Ir jautė, ir žinojo, kad kūryba suteiks begalę skausmo, gal nusivylimo, įtampų. Tačiau, stojus į rašytojo kelią, nėra kur trauktis. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu, kūrybą priimti ne tik kaip prasmę, bet ir kaip kančią. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. O pesimizmo valandą laiške Pauliui Mačernis svarsto, ar išvis nereiktų mesti rašyti eilėraščių ir baigti su visa ta kūryba. Kas iš to? Juk kiti žmonės nerašo, nesikankina, normaliai gyvena, yra ramūs kaip avinėliai ir galbūt laimingi, o poetai draskosi, vaikšto lyg išprotėję, ar juos kas įvertina?.. Bet štai ir vėl – surandi naują temą, ją išreiški – ir jau turtuoliu jautiesi…

Besibaigiant pirmiesiems mokslo metams, 1940 metų gegužės trisdešimtą dieną studentų ateitininkų meno draugija „Šatrija“ susiorganizavo aplankyti jau ketverius metus gyvuojantį Maironio muziejų. Buvo įrengti trys memorialiniai kambariai, vadovavo poetas Bernardas Brazdžionis. Dar ir šis faktas traukė studentus – o gal pats poetas praves jiems ekskursiją? Gal su juo apie kūrybą pasikalbės? Susibūrė keturiolika šatrijiečių – panelių ir vaikinų, tie patys čepurnykai, o ir daugiau prisijungė. Išlindo iš universiteto rūmų į Laisvės alėją, visi su studentiškomis kepuraitėmis, linksmi, garsiai besikalbantys, ėmė provokuoti, kuris gali mintinai padeklamuoti Maironio eilėraštį, išties jie mokėjo, šūkavo vienas per kitą, Kazys su Leonu net bandė užtraukti: Oi, neverk, matušėle, kad jaunas sūnus… Bet kiti sutramdė – dar policija dėl tvarkos drumstimo prisikabins. O ką – gal mes universiteto choras, repetuojame! Merginos pasiūlė užkąsti, tad visi susigrūdo į „Pieno centrą“, suvalgė po bandelę su stikline kefyro. Pasisotinę nė nepajuto, kaip perėjo Laisvės alėją, pasuko į Vilniaus gatvę, tuomet sustojo prie arkikatedros bazilikos, parymojo prie Maironio kapo. Ak, tas mūsų klasikas – reikia iš jo išsivaduoti, – kažkuris šūktelėjo. Vaduokis, vaduokis – žiūrėk, kad Maironis už batų raištelių nepagautų! Vaduojiesi, o paskui matai, kad prasčiau už Maironį rašai! Šito nebus! O gal drožiam prie Nemuno – ką mes tame muziejuje pamatysim! Tik jau ramiau, neįsijauskite! Paskui ir prie Nemuno galėsite, štai Leonas su Monika vis atsilieka – mintį audžia, kaip pasprukti… Taip, Mačernis dažnai bendrauja su bendramoksle Monika, būsimąja Pauliaus Jurkaus žmona. Vėliau Leonas net Sofijai laiške prisipažino, kad universitete jam Monika patikusi. Meilė tarp jų neįsiplieskė, tačiau paslaptinga gija, gal net jiems patiems nesuprantant, kabino jų sielas ir traukė pabūti kartu, paatvirauti, pasitikėti vienas kitu.

Perkirtę Rotušės aikštę, pasiekė Maironio rūmų duris, visi aprimsta, kopia į antrąjį aukštą. Randa sargą, jis sako, kad ne, šiandien vedėjo Brazdžionio nėra, gaila, bet nėra, prašom visi užsirašykite į lankytojų žurnalą. Leonas Vytautas Mačernis užsirašo antrasis po Eugenijaus Matuzevičiaus, paskui kiti – kiekvienas savo ranka. Vaikšto, žiūrinėja – tiek čia to muziejaus – trys kambariai, nors Maironio gyventa aštuoniuose. Merginos tyliai pašaukia Leoną, rodo – žiūrėk, Maironio laurų vainikas, pranašaujame, kad tu irgi gausi, būsi iš visų pirmas su laurų vainiku. Tai kad čia paprasti lauro lapeliai, nors būtų paauksuoti, – prunkšteli Leonas. Poeto daiktai – laikrodis, supamoji kėdė, darbo stalas, krucifiksas, tapytas portretas, daugybė paveikslų, per visą sieną Vytautas Didysis, toliau prabangūs raudono aksomo baldai, krištolo šviestuvai, kilimai. Viskas taip iškilu, net baugulį kelia. Koks išties buvo Maironis? Ar jo kūryba neprasilenkė su realiuoju gyvenimu? Išsprūdę laukan, jie patraukia prie Nemuno, gegužės pabaigos saulė šiandieną karšta, nusimeta švarkus, įsitaiso pakrantėje ant žolės. Ei, būsimieji klasikai, kuris norite gyventi tokiame namelyje kaip Maironio? Kuris, kuris? Visi vienas per kitą replikuoja, juokauja, bet Monika vėl sako – Leonas nori – juk nori, Leonai? Ir laurų vainiko nori? O ką, – šypteli Mačernis, – gal ir noriu gyventi tokiame namelyje, juk esu iš bajorų gūžtos, Maironis buvo iš valstiečių kilęs, o štai kokiuose rūmuose gyveno. Mumyse turi būti nuolatinis troškimas tobulumo ir begalybės, jaunieji žmonės turi rengtis tautos vadovavimui. Gerai, gerai, Mačerni, vadovauk tautai, nedraudžiame, – šaukia vaikinai. Tau ir laurų vainiką pirmam uždėsime, – antrina merginos. Pašūkavę padainuoja keletą Maironio dainų, atsistoję, susikibę už rankų sutraukia „Lietuva brangi“. Kažkuris iš bičiulių turi brangų ir retą daiktą – fotoaparatą. Šūkauja – jaunime, kas norite fotografuotis? Visus suvaryti į vieną būrį sunku. Sustoja Leonas, Monika, Antanas, Danutė, Eugenijus, apsikabina vienas kitą. Monika prisišliejusi prie Mačernio, visi linksmi, juokiasi, tarytum kalbasi… Leonas atrodo modernus – tamsus švarkas, atlapa marškinių apykaklė ir šviesios „su kantu“, su įvertu diržu labai ilgos ir plačios kelnės. Iš profilio didoka aristokrato nosis, tamsūs dailiai pakirpti plaukai. Ką ten Matuzevičius – kelnės potrumpės, atrodo, iš milelio, švarkelis lyg išaugtas, bet jaunystei viskas tinka. Pradeda skirstytis. Leonas nueina vėl su Monika. Jiedu tolsta panemune, iki upių santakos, prie jų prisijungia dar viena bendrakursė. Saulė jau artėja vakarop, čia pat valčių stotis, Monika sako – šokim, paplaukiokim. Visi trys strykteli valtin, niekur neplaukia, bangelės pliuškena į valties kraštus, valtininkas klausia, ar jie patys irkluos, bet Leonas prašo – leiskite tik pasėdėti, neplauksime. Keistas jaunimas, – burbteli savininkas, – pasėdėti – man jokio uždarbio, matyt, studentai. Juos tris valtyje vėl tas pats bendrakursis nufotografuoja. Monika nuleidusi galvą, graži, garbanota, lengva marga vasariška suknele, skabo kažkokį žiedelį, o Leonas sutelkęs į ją dėmesį, lyg ko klausia – kas dabar begali įsivaizduoti, apie ką jie kalbasi valtyje – jauni, nerūpestingi. Tądien tautiniais drabužiais apsirengusi Monikos draugė, kartu įlipusi valtin, jaučiasi čia nereikalinga. Būna kartais gyvenime, kai esi trečias, nereikalingas, gal net trukdantis, bet negali iš valties iššokti tiesiai į vandenį…

1940 metų birželio penktą dieną draugų būrys pas Čepurną atšventė Leono devynioliktąjį gimtadienį, „pakėlė jį į vyrus“, patys sudėjo bendrą satyrinę dainą, linksminosi, deklamavo, dainavo, jie buvo jauni ir laimingi, kupini vilčių, svajonių, pašėlusio siautulio. Jų ilgas gyvenimas žėravo prieš akis.

Tačiau po dešimties dienų į Kauno Laisvės alėją atgrumėjo rusų tankai. Leonas tuomet draugams ištarė – turbūt čia mūsų jaunystės pabaiga…