literatūros žurnalas

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5–6

Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija

1

Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio.

Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas. Nuo pat ryto negalėjai nuspėti, ką jis galvoja. Atrodė, lyg ji būtų vežusis svetimą daiktą, visai nežinia kam naudojamą, kurį tegali apžiūrėti, pačiupinėti, bet niekada neįspėsi, kas jame slypi.

Jiems prieš akis bėgo pilki laukai, pilkas dangus, pilki krūmynai ir pavieniai medžiai. Nykus horizontas tirpo tolumoje, netgi jo aštrus pjautuvas, visada negailestingai įpjaunantis akis, buvo gerokai apsitrynęs. Važiuoti teko ilgai ir beveik visą kelią stovint, nuo šalčio sužvarbo rankos ir iki vaiskaus raudonio užšalo visi pirštų galai, tačiau vaikas nė karto nepasiskundė nutirpusiomis kojomis ir nepaprašė pirštinių. Kaip paaiškėjo vėliau, jis jų nė neturėjo. Atplyšęs žalios striukės pamušalas laikėsi tik įkištas į rankovę. Kišenėje – nešvari nosinė, kelios centų monetos ir nuo rudens pamiršti susiraukšlėję kaštonai. Jis atrodė taip, tarytum iš viso nieko nebūtų turėjęs, tarytum nieko ir nepaliekąs, gimęs toks, koks yra dabar, šią akimirką, ir dėl to jai pasidarė baisu. Išvažiuojant jai sakė, kad jo tikrasis vardas Vladimiras, jis gimęs kažkur tolimajame Sibire, kur žmonės žvelgia vienas į kitą nenukreipdami akių, kur tankūs kedrynai, kasmet subrandinantys sveikus it kaulas branduolius, ir minkštai liula šlapios aitria drėgme įmirkusios samanos. Galbūt dėl to, ji pastebėjo, taip staiga išsiplėtė ir patamsėjo jo akių vyzdžiai netikėtai autobusui nunirus keliu į juodą spygliuočių mišką. Mėlynai žalios pušų viršūnės bėgo autobuso stogu, berniukas užvertė galvą, tada jos ėmė bėgti jo akimis, skaidriu veidrodiniu jų paviršiumi kaip vandeniu. Pagaliau jie gavo atsisėsti.

Suvalgyk, pasakė ji, išvyniodama ir paduodama jam sumuštinį. Sumuštinis buvo gerokai susitrynęs kelionėje, klampiame svieste geltonavo plonos sūrio salelės.

Jis ėmė ir valgė, darė, ką ji liepė, jam buvo tas pats. Sviestu išsitepusius pirštus greitai ir nepastebimai nulaižė kyštelėdamas balsvą liežuvį. Ji pagalvojo, kad dabar jis užkando, kiek pailsės ir pagaliau supras, įsisąmonins, kad paliko savo gyvenamąją vietą, buvo jos paimtas ir išsivežtas kažkur, kur visai nežino, kas jo laukia, nenuostabu, kad tikriausiai net pravirks dabar. Reikia būti tam pasiruošus. Ji greitai ir nepastebimai žvilgtelėjo į jį. Paprastai vaikų akys neslėpdamos atspindi pojūčius ir emocijas, ji žinojo. Berniukas beveik atsigulęs autobuso kėdėje žiūrėjo į lekiančius medžius. Jo akys – du veidrodėliai – tik gaudė ir rinko atspindžius, pačios neatspindėjo nieko. Kartais jis krypteldavo į langą ir pravėręs sausas sukepusias lūpas imdavo lėtai pūsti šiltą kvapą į nešvarų šalčiu aptrauktą stiklą pazulindamas jį nykščiu. Ji iškart įsivaizdavo, kaip parsiveš jį namo ir jis sėdės jos virtuvėje prie lango, lygiai taip, kaip sėdėdavo jos pačios vaikai, kur pro du senus sumedėjusių pelargonijų medžius gerai matyti raudonuojanti šulinio stoginė kieme ir tartum ryški storai nubrėžta linija kietai sumintas pėdų takas prie malkinės, ir jai tas regėjimas pasirodė kone šventvagiškas.

Kiekvieną rytą ji eina tuo taku užsimetusi nudėvėtą striukę ir klausosi savo vienišų žingsnių, ir kiekvieną rytą tuo metu pagalvoja apie savo Aliną ir Arnoldą, esančius apytikriai už trijų šimtų kilometrų. Ji mato juos lovose, miegančius ramiai ir giliai, ir žino, kad jie dar beveik dvi valandas taip miegos, saugomi aksominio laikrodžio tiksėjimo, nes jų bendrabutyje keliamasi apie septynias, o pamokos gretimame pastate prasideda aštuntą. Jos vaikai neįtikėtinai gabūs ir jiems tiesiog pasisekė, kad per atranką buvo pastebėti tarp kelių dešimčių tokių pat vaikų, besimokančių didžiuosiuose miestuose, o juk jie atvažiavo iš mažo miestelio, apie kurį daug kas net nebuvo girdėjęs, vos baigę pradinę vieno aukšto mokyklą. Jiems sekasi gerai, tik mokosi daug, beveik iki vakaro, todėl jiems būtina gerti vitaminus ir gerai maitintis. Kas dvi savaites ji įdeda į autobusą dėžę su lauktuvėmis (uogienė, konservuoti grybai, obuolių pyragas ir šiek tiek pinigų), o autobuso vairuotojas ją jau gerai pažįsta. Jei viskas bus gerai, pavasarį ji pati važiuos į Vilnių, į didžiulį teatrą su aukštais kuorais, ir sėdės salėje. Arnoldas turėtų šokti solo, tai bus pirmasis jo pasirodymas baleto scenoje. Alina metais jaunesnė, jai dar anksti.

Berniūkštis daugiau nebezulino stiklo. Iškišęs liežuvį pačiu galiuku atsargiai jį lyžtelėjo. Ji nekumštelėjo ir nesudraudė jo taip, kaip sudrausdavo savo vaikus, prasimaniusius ką nors netinkamo ar negero, tikriausiai dėl to, kad nesijautė už jį atsakinga, bent jau kol kas. Šiandien jis įžengs į jos namus ir pamažu ji turės išsiugdyti tą jausmą.


2

Sunkiai vilkdami savo nuovargį jiedu suėjo vidun. Ji pirma, tempdama du storai prikimštus krepšius, baltaplaukis berniūkštis jai iš paskos, dairydamasis tamsoje į siaurą koridorių, užverstą visokiausiais daiktais. Baltais šilkiniais siūlais siuvinėtas sparnuoto žirgo atvaizdas paveiksle ant šoninės koridoriaus sienos atrodė toks pat nerealus ir nepalytimas kaip ir visa prasidėjusi diena. Jo apvalus, švelnus snukis, tamsios šnervės ir aksominės akys kiekvieną akimirksnį vis giliau nardino juos į prasidedančią naują būtį. Toliau viskas priminė didžiulės senos kriauklės vidų. Du pereinami kambariai, paskutiniojo durys uždengtos barškančia bambukine užuolaida, visur išblukę bespalviai užtiesalai, grėsmingai atšokęs lubų tinkas, nulūžinėjusios spintos rankenėlės. Šviestuvas tarsi didžiulis geltonas moliūgas suposi palubėje, skleisdamas mieguistą, slopią šviesą, o medžiaginėse jo vidurių klostėse tamsavo nugaišusių musių kamuolėliai. Po kojomis gurgždėjo grubiai pintas virvelinis takas.

– Čia, – garsiai iškvėpusi orą ji numetė maišus, iš kurių akimirksniu išsprogo drabužiai, ir mostelėjo berniūkščiui į pasienį, kur glaudėsi žema, aptrinta sofutė, o virš jos ant senos raižytais šonais indaujos kerojo šakotas smidras. Jo spygliuotos šakos buvo gausiai nusagstytos raudonomis uogomis, o pati gėlė buvo tokia sena ir taip išvešėjusi, kad virste virto iš perskilusio molinio vazono.

Berniūkščiui, atrodo, niekas nerūpėjo. Jis nieko neklausinėjo. Nesidairė smalsaudamas, kaip paprastai naujoje vietoje elgiasi vaikai, o atsisėdęs ant sofutės ėmė krapštyti striukės sagas, godžiai įsikandusias išplyšusį pamušalą, todėl niekaip nenorinčias atsisegti ir išlaisvinti jo lieso, čiuplaus kūno. Jis elgėsi taip, lyg būtų keliavęs visą trumputį savo gyvenimą. Daiktai ir aplinka neturėjo jokios reikšmės, pernelyg dažnai keisdavosi, todėl neverta buvo jų įsiminti. Kur kas svarbesni buvo pojūčiai. Pagaliau jam pavyko išsinerti iš striukės (pamušalas visai išplyšo ir karojo tarytum nuplėšta oda), ir jis kūnu, oda pajuto namų šilumą. Kvepėjo džiūstančiomis vaistažolėmis, gal liepžiedžiais, ir – medžiais. Jis greitai apsidairė. Toliau, pasieny, prie krosnelės stovėjo didžiulė storo kartono dėžė su alksninėmis malkomis.

Virtuvėje šildydama vandenį ji budriai klausėsi, kas vyksta kambaryje. Nebuvo girdėti nė garso. Tik jos pačios žingsniai. Atrodė, kad, kaip visada, be jos namuose nėra nė gyvos dvasios. Nuo tada, kai išvažiavo vaikai. Galbūt todėl tasai berniūkštis jai buvęs nebuvęs. Jo žingsniai, kad ir kaip norėtų, jai niekada neprimins jos vaikų žingsnių, neapgaus ir nenuramins aštrios klausos, bus nereikšmingi ir vos juntami kaip pelių šmižinėjimas po grindimis arba vaiduokliškas šlamėjimas, kurį kartais girdi, o gal tik sapnuoja viena tamsiomis naktimis. Reikia, kad jis nusiplautų rankas.

Jiedu susidūrė tarpduryje kaktomuša, kaip du prasilenkiantys paukščiai, staiga supainioję ore savo kelius. Berniukas puolė ant jos kaip įniršęs vanagėlis, tačiau greitai išsisuko pro šoną, nėrė į tamsų koridorių ir smarkiai pastūmęs duris išlėkė į lauką.

– Kur tu?!

Nespėjusi atsikvošėti ji puolė jam iš paskos į gilaus vakaro juodumą. Nors buvo aklinai tamsu, spėjo įžiūrėti mažą figūrėlę, lekiančią prie malkinės, iš ten prie šulinio, ir pagaliau sustojančią prie didžiojo kelio į miestą, kuriuo atvažiuoja vienintelis maršrutinis autobusas.

– Kur tu?

Balsas skambėjo keistai: sunkiai ir dusliai, pernelyg greitai susigėrė į tamsą ir tylą, dunkstelėjo kaip akmuo jai pačiai po kojomis.

Vaikas tebestovėjo prie kelio ir dairėsi. Šviesi jo plaukų dėmė klaidžiojo tolumoje. Staiga ji suprato, kas jam. Vaikas ieškojo miško, bet jo nerado. Net tamsoje matė ir užuodė, kad miško čia nėra.

– Grįžk, – pavadino ji. Jis turėjo girdėti.

Uždariusi ir užrakinusi duris ji pasitrynė sužvarbusius pirštus ir pasakė:

– Negalima išbėgti nieko nesakius. Daugiau ne, girdi?

Berniukas spoksojo tiesiai jai į akis, atrodo, nesuprasdamas nieko, ką ji sako.


3

Ji pabudo naktį nuo keisto ir baisaus pojūčio: tarytum kas būtų rankomis glostęs veidą. Krūptelėjusi atsisėdo lovoje ir įsižiūrėjo į tamsą. Nieko nebuvo. Drebėdama nusiklojo storą antklodę ir nuleido kojas ant žemės. Šaltos grindys sugildė basas pėdas, ji apsisiautė storu megztiniu ir nuėjo prie durų. Stengėsi kuo tyliau praskleisti bambukinę užuolaidą ant durų, tačiau ši barškėjo nuo menkiausio prisilietimo. Reikės ją nukabinti. Kol gyveno viena, užuolaida netrukdė, jos net nepastebėdavo. Dabar turės būti atsargesnė ir apdairesnė – namuose atsirado svetimas žmogus, tegul jis tik ir vaikas.

Ant pirštų galų ji įslinko į kambarį. Pro langą aštrų žvilgsnį metė mėnulis – taip ir liko jo prismeigta. Šviesa buvo stipri ir aiški, kaip paprastai ilgą rudenį, jau beveik žiemą, kada žemė šąla į kietą gruodą, tik ji buvo ją pamiršusi. Ji gerai matė savo keistą šmėkliškai baltą veidą priešais stūksančios indaujos stikle. Šalia indaujos stovėjo sofutė. Ji prisiartino tyliai ir atsitūpė, kupina nenusakomų jausmų: smalsumo ir krečiančios baimės, apsimestinio, apgaulingo rūpesčio ir švelnios neapykantos. Mėnulio šviesa lyg tyčia krito ne ten, kur reikėjo, trykšte tryško į gretimo kambario duris, o kertė prie indaujos tarytum patikima ir saugi užkarda skendėjo visiškoje tamsoje. Jai prireikė laiko, kol akys vėl apsiprato su tamsos aklumu ir ji pamatė vaiką. Jis miegojo kniūbsčias, šiek tiek pavirtęs ant dešiniojo šono ir surietęs per kelius liesas kojas, o baltutėliai plaukai švytėjo kaip sniegas, kaip žvaigždė. Kietai užmerkti vokai ir gilus kvėpavimas, smulkutės rankos, riešai ir šiek tiek pravertos lūpos, o labiausiai saldus miego dvelksmas, sklindantis nuo vaiko, skaudžiai prikėlė išblukusius prisiminimus. Uosdama tą miego kvapą pasijuto galinti iškrėsti keisčiausių dalykų. Rankos tiesėsi į jį pačios. Trumpą akimirką jai netgi pasirodė, kad galėtų jį mylėti. Išsigandusi atsitraukė, skubiai atsistojo ir vos nesuklupo: nuo ilgo tupėjimo nutirpo kojos. Tačiau vaiko miegas buvo gilus ir kietas: taip miega žmogus, kuris per kiekvieną savo dieną eina kaip per visą gyvenimą.

Apie pusę septynių ryto gavo Alinos žinutę. „Labai skauda šoną, negaliu paeiti“, – rašė ji. Persigandusi vos neišmetė telefono. Štai iš kur tas prabudimas vidury nakties, tartum kas virpančiomis rankomis glostytų veidą. Ir dabar ji žinojo, jautė, kad bus negerai, bus labai negerai.

– Kas? Kas tau, mažute? – sunkiai kvėpavo į ragelį, laukdama ir bijodama kiekvieno dukters žodžio.

– Nežinau, mama… Skauda, ir viskas, labai skauda… – jos įtempta kaip vilko klausa aiškiausiai girdėjo dukters slepiamą kančią ir ašaras.

– Auklėtojai pasakei? Ką sakė?

– Liepė neiti į pamokas. Atleido nuo visų užsiėmimų. Sakė gultis ir gulėti… Gal man praeis, mam…

– O gydytojas? Ką gydytojas?

– Koks gydytojas?

– Niekas nieko nekvietė?!

– Aš nežinau, mama… Gal čia tik šiaip sau… Gal tie pratimai, žingsnių variacijos… Kasdienė įtampa ir krūviai…

– Kur brolis? Arnoldas kur? – klausinėjo ji.

– Išėjo į pamokas. Per pietus, sakė, grįš. Aš dar parašysiu, mama, tu nebijok…

– Aš pati paskambinsiu, – griežtai pasakė ji.

Daugiau taip ir neužmigo. Skubiai apsirengusi ėjo į virtuvę nebegirdėdama bambukinės užuolaidos tarškėjimo, neslopindama žingsnių, visai pamiršusi, kad namuose kažkas miega. Leido vandenį, kilnojo puodelius, šaukštelius, cukrų ir degtukus, neprisimindama, ką su jais ketino daryti. Retkarčiais sustingdavo, stengdamasi atsikvošėti papurtydavo galvą, pasižiūrėdavo į daiktus rankose ir susivokusi galiausiai padėdavo juos į vietą. Dešimtis kartų išsiblaškiusi žvilgčiojo į sieninį kalendorių, kurio tebuvo likęs paskutiniojo mėnesio lapas, aptaškytas riebalų dėmėmis, šimtus kartų atsisuko į garsiai tiksintį laikrodį ant duoninės, tačiau siaubo ir negeros nuojautos išdraskytas protas nepajėgė sekti laiko.

Berniūkštis atėjo pasižiūrėti, ką ji veikia. Išsproginęs akis, susitaršiusiais plaukais spoksojo į ją ir į pamirštas svylančias skrudinamos duonos riekutes keptuvėje. Jis užsikosėjo nuo troškaus kvapo ir tada ji atsigręžė. Iš keptuvės rūko dūmai, pro juos įžiūrėjo tik dvi liesas plikas blauzdas tarpdury. Išryškėję kelių kaulai ir pilkšvai melsva oda priminė plonas paukščio kojas. Ji greitai atidarė langą, dūmai netrukus išsisklaidė. Vaikiūkštis tebestovėjo tarpduryje pusplikis, vilkėdamas tik apatiniais marškiniais.

– Ateik… Koks tavo vardas? – suraukusi kaktą paklausė ji, niekaip negalėdama atsiminti. – Koks vardas?

– Vladik.

Jo balsas taip pat buvo panašus į paukščio – čaižus, skardus cyptelėjimas, tarytum laukinio pelkių paukščio. Daugiau neištarė nė žodžio. Matyt, su juo mažai buvo kalbama, dėl to ir jam sunku suprasti ir rasti tinkamus žodžius. Ji įkrėtė jam į lėkštę košės, padėjo duonos, apteptos sviestu, užplikė arbatos.

– Sėsk.

Jis čiupo duoną ir rijo dideliais kąsniais. Suvalgęs pažiūrėjo į košę ir pakraipė galvą. Tada ėmė pirštais ir grūdo į burną. Košė dribo pro pirštus ant plikų vaiko kojų ir marškinių, jis rinko ją nuo savęs, vėl dėjosi į burną ir kramtė. Ji žiūrėjo į jį nesuprasdama, su kokiais žmonėmis jis gimė, augo, gyveno, nesąmoningai bandydama įsivaizduoti moterį, pagimdžiusią jį, ir tėvą, kuris turėjo jį pasitikti gimstant. Juk paprastai taip būna. Kitaip būti negali. Bet ne, jai įdavė jį kaip kačiuką, vieną, nusivalkiojusį ir nusibaigusį, niekam nereikalingą, svetimos kilmės ir tautybės, neturintį apskritai jokių žmogaus požymių. Kažkur tarp jo daiktų turėtų būti gimimo liudijimas, jai jį atidavė prieš išvažiuojant. Jame turėtų būti viskas parašyta. Reikės surasti. Ji prisiėmė jo globą, nes seniai galvojo apie vaiką, kurį galėtų globoti už pinigus. Ji sąžininga, tvarkinga, neturi jokių negerų įpročių, kaip gal kitiems pasitaiko. Ir augančiam vaikui būtų geriau, ir ji pati neliktų vieniša. Juk abu savo vaikus atidavė, paaukojo dideliam miestui ir menui, kraugeriškai atėmusiam iš jų vaikystę, o iš jos – motinystės laimę. Į namus juos išleidžia tik per atostogas, abu parvažiuoja sumenkę ir pabalę, jai rodos, didesnėmis nei paprastai akimis, ir kasdien miega beveik iki pietų. Tada ir ji miega kaip užmušta, o atsikėlusi neprisimena jokių sapnų. Tylutėliai atvėrusi duris prisiglaudžia prie sienos ir ilgai žiūri pro durų tarpą į jų lovas: dvi tamsios galvos, nusvirusios rankos, virpčiojančios Arnoldo lūpos (jis visada taip miega, tarytum šnabždėtų sau kokius žodžius). Jie abu talentingi, daug pasieks, o jai reikia pinigų.

Tačiau šis vaikas net kalbėti gerai nemoka. Jo akys neužkliūna už jokių daiktų, neįsigilina, nestabteli prie jų, nuslysta paviršiumi kaip tekančiu drumstu vandeniu, štai kas yra baisiausia. Žmonės jam taip pat neegzistuoja, ji jam buvusi nebuvusi, jis ir savęs gerai nesuvokia šiame pasaulyje. Būna, ir viskas, vaikšto, mato, girdi, užuodžia. Tik tiek. O ji dar galvojo, kad jis norės verkti.

Savo ryšuliuose jis neatsivežė nieko vertingo. Kelios poros suplyšusių ir nuskalbtų apatinių baltinių, išdėvėtos kelnės, keista kepurė, net nepanaši į jo, atrodo, įdėta tik šiaip sau, kad būtų ką įmesti. Medžiaginiai supjaustytais padais sportbačiai ir krūva senų neaiškios spalvos rankšluosčių – irgi nežinia kam. Ji žiūrėjo ir stebėjosi tais daiktais, tokiais nereikalingais, nereikalingesnių dar nebuvo mačiusi, net nebūtų patikėjusi, kad tokių gali būti. Pavartė juos, pačiupinėjo ir nutarė viską sudeginti. Vieno krepšio dugne ji užčiuopė popierių. Ištraukusi atvertė ir atidžiai apžiūrėjo. Ten buvo parašytas vaiko vardas ir neįskaitoma pavardė. Ilga ir sudėtinga, aiškiai ne lietuviška. Dar gimimo metai ir vieta. Su popieriumi ji nežinojo, ką daryti, jis jai buvo nereikalingas, keistai tvilkė pirštus lyg atgrasi svetimo žmogaus paslaptis, nenorėjo net laikyti jo rankose. Pasilenkusi įkišo į stalčių tarp dviejų storų knygų. Daugiau nieko negalėjo veikti. Sustingusi sėdėjo prie stalo, parėmusi rankomis galvą ir klausydamasi tylos, keistai nuo jos virpėdama. Slenkantis laikas brėžė sąmonėje ryškią raudoną trajektoriją, kaip gyvsidabris kylančiame termometro stulpelyje, su kiekviena akimirka darėsi vis sunkiau, ir galiausiai ji suprato, kad nebeištvers. Drėgnos jos pirštų dėmės bežiūrint džiūvo ir traukėsi nuo stiklinio telefono paviršiaus. Drebėdama surinko numerį. Signalai vienas po kito gaudė ausyse, ilgi ir sklidini liūdno ilgesio. Vienas, antras, trečias… penktas, septintas… Išsigandusi nusviedė telefoną ant stalo, jis dusliai barkštelėjo į kietą paviršių ir nukrito ant žemės.

– Mama, čia aš, – Arnoldo balsas aidėjo keistai, tartum iš kriauklės. Ji išmetė iš rankų stiklinę vandens, iš kurios pasilypėjusi ant kėdutės laistė gėles. Stiklinė barkštelėjo ant virtuvės grindų, tačiau stebuklingai nesudužo, o nusirito tarp dviejų vandens kibirų prie sienos.

– Kas? – paklausė ji ir nutilo laukdama atsakymo.

– Nieko, mama. Jai apendicitas. Sako, trūkęs. Išvežė operuoti.

– Ir tu sakai – nieko?! – visą kūną apėmė siaubingas silpnumas, neatplėšdama akių ji žiūrėjo į nuriedėjusią stiklinę ir suprato, kad tuoj pati, kaip ta stiklinė, nukris nuo aukštos kėdės.

– Nežinau, sakė, taip būna, kartais. O ką dabar?

– Turiu atvažiuoti.

– Aha, klausė, kur tėvai, na, motina… Pasakiau, kad tu toli…

– Nieko, aš rytoj būsiu. Taip ir pasakyk.

– Gerai, mama.

Dusdama iš siaubo ir iš keisto džiaugsmo, kad reikės važiuoti, ji nesąmoningai graibstė drabužius, puldinėjo rinkdama daiktus, trynė į šonus aptirpusias rankas ir niekaip neatgavo kvapo. Norėjo važiuoti tuojau pat, žinojo, kad neišlauks iki ryto, tikrai neužmigs, įsivaizdavo, kad jau važiuoja, girdėjo po kojomis burzgiantį autobuso motorą ir ritmingą traukinio bildesį. Matė Alinos, savo mergaitės, veidą, liesutį ir baltą, išvargintą griežtos dienotvarkės, disciplinos ir muštro ir galiausiai šitos operacijos. Jos akys užmerktos, lūpos blyškios, vos rausvos ir šerpetotos. Ji susvyravo, gal paslydo, spėjo kažko įsitverti, bet skubiai patraukė rankas pajutusi po jomis plonus raktikaulius ir geibius, kaip skurdūs neūžaugos medeliai, vaiko pečius.

– Sėsk, – paliepė ji. – Ir paklausyk. Gerai paklausyk.

Nustūmė jį prie sofutės ir privertė pažvelgti jai į akis. Žodžius tarė lėtai, su didelėm pauzėm, tarytum pati mokytųsi kalbėti iš naujo. Norėjo, kad ją suprastų. Tai buvo svarbu.

– Aš – išvažiuoju – o – tu – liksi – čia – ir – lauksi – manęs.


4

To neįmanoma pamiršti. Niekada. Jokie – nei šviesūs, nei drumzlinai apniukę – gyvenimo lapai niekada neužsivers. Tai kaip sūraus jūros vandens išgraužtas pėdsakas prirašytame popieriaus lape. Pirmame, antrame, trečiame. Gali versti puslapius vieną po kito, visur tas pats. Įsisūrėjęs pėdsakas lieka toje pačioje vietoje, kad ir kiek verstum. Jis niekur nedings, niekada.

Alina gimė vėlai pavasarį, kai Arnui buvo beveik dveji. Tą popietę jis mažais pirštukais rinko nuo kilimo pabirusias iš skardinės dėžutės sagas, daugybę sagų, o ji sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo į jo darbą, nes pati negalėjo pasilenkti. Aštrus skausmas dūrė staiga kaip peilis kažkur tiesiai tarp šlaunikaulių.

Ji taip ir nesuprato, kaip viskas atsitiko. Raudoni paukščiai, lekiantys dangumi, ji gulėjo ir žiūrėjo į juos, o jie lėkė ir lėkė, skrido virš galvos tirštais debesėliais. Raudoni raudoni paukščiai, ji galėjo prisiekti, kad jie tokie buvo. Jų apvalios krūtinės blykčiojo kaip krintantys obuoliai. Ji bijojo, kad neatsimuštų į stiklą, kažkodėl atrodė, kad taip neišvengiamai turi nutikti, tiesiog neįmanoma, kad jie visi štai taip lengvai ims ir pralėks jai pro akis, įstrižai kirsdami aštrų lango keturkampį, kuris sparčiai bluko ir niuko peleninėje prieblandoje. Prie lango ant žalsvais dažais nuteptos sienos tiksėjo laikrodis, o gal tiksėjimas sklido iš jos širdies ir iš mažos širdutės giliai jos pilve, tai buvo vienas tikslus ir darnus tiksėjimas, kaip balandžio burkavimas. Taip, laikrodis iš tiesų buvo sustojęs, žiūrėdama į jo rodykles ji skausmingai nusišypsojo, norėjo net nusijuokti, tik neįstengė, o paaiškinti, kodėl taip pasielgė, nebūtų galėjusi. Paukštis smigo staiga, tiesiai jai į išplėstus vyzdžius, ji sukliko iš skausmo nuo dūrio ir kietai sumerkė akis. Užsimerkusi galvojo, kad jis tikrai turėjo užsimušti, ji juk aiškiai girdėjo kraupų snapo barkštelėjimą į skaidrią plokštumą. Taip užgimė Alina.

Sniegas – lipni sukarpyta juosta už ligoninės lango, kimbanti prie odos, krintantys gipso gurvuolėliai, kurie susiranda vienas kitą ir nedalomai susilieja. Visai kaip mažučiai Alinos batukai, balti ir kieti, miniatiūriniu padu, apauti jau antrąją jos gyvenimo dieną. Ji glostė tuos gipso batukus ant dukters kojyčių ir nepatikliai klausėsi senyvo ortopedo, kalbančio jai apie dukrą, žiūrėjo į jo rodomas nuotraukas, tamsiai mėlynos rašalo spalvos, kuriose kaip žemės rutulio išklotinėje bolavo daugybė salų ir pusiasalių, ilgos, ištįsusios įlankos ir sąsiauriai. Jai aiškino, kad kažkas tame žemėlapyje yra negerai, ne viskas savo vietose, bet ji nesugebėjo įsižiūrėti tiek, kad suprastų. Paskui numovė Alinos batukus, parodė čiurnas ir blauzdikaulius. Ji išvydo dvi suriestas virpančias galūnes, panašias į užpakalines gulinčio ant nugaros katino letenėles. Paskui vėl užmovė gipso batukus ir perspėjo, kad gali būti motorikos sutrikimų, beje, šokėja mergaitė niekada netaps. Senyvo ortopedo antakiuose ji pastebėjo keletą gerokai per ilgų plaukelių, jie stirksojo atsikišę kaip ūsai, o vieno jo nykščio nagas buvo įskilęs pusiau, tą nykštį jis laikė ant rašiklio susilanksčiusiu galu, kuriuo rodė jai salas ir sąsiaurius nuotraukose.

Dabar, praėjus šitiek metų, ji rankose laikė Pelenės kurpaitę. Pačią tikriausią, nusagstytą blizgančiais žvyneliais ir gausiai nupurkštą sidabrine dulksna, lengvutėliai telpančią į jos šiurkštų delną. Kurpaitės nosis gražiai smailėjo, o kulnelis buvo padarytas iš tikro porceliano. Ja negalėjai atsidžiaugti kaip vaikas. Glostė kurpaitę pirštais, atsargiai lytėdama žvynelius ir akmenėlius, nekantriai laukdama tos valandos, kai Alina perkirps kaspiną, atidarys kartoninę dėželę ir pasidės kurpaitę ant švelnaus delno. Įsivaizduodama tą akimirką ji suvirpėjo. Paskui dukra pašoks ir ims suktis iš džiaugsmo, o jos gražios ir grakščios kojos, nuostabios kojos, judės mažais balerinos žingsneliais. Ji tikroji Pelenė, jos mergytė, įvyko tikras stebuklas. Ji įvyniojo kurpaitės dėžutę į traškų popierių ir paslėpė spintoje.

Dabar Alina miegojo gretimame kambaryje, miegojo jau dvylika valandų, gražiai atmetusi galvą ant smulkiomis gėlytėmis išmarginto pagalvės užvalkalo, ir kvėpavo taip lygiai, taip ramiai, kad ji klausėsi to kvėpavimo prisėdusi šalia beveik valandą, gardžiuodamasi visa savo išalkusia klausa, o paskui tyliai išėjo iš miegamojo neatitraukusi nė vienos užuolaidos.

Arnoldas išėjo pačiuožinėti ant ledo, o Vladikas virtuvėje skuto bulves. Jis garsiai šliurpčiojo nosimi, nes prieš porą dienų prisėmė pilnus batus sniego brisdamas iš mokyklos. Jis visuomet taip eina – kaip visureigis, net nedirsteli sau po kojomis – o grįžęs namo nenusimovė šlapių kojinių, iki vakaro šlepsėjo purvinomis po visus kambarius. Dabar jis traukė nosį taip garsiai, kad buvo girdėti net kambariuose. Ilgomis liesomis rankomis piktai gniaužė bulvę, nes nenorėjo dirbti. Retkarčiais pakeldavo nuo plastmasinio kibiro galvą ir ji sugaudavo jo žvilgsnį – baisų, kupiną laukinės neapykantos. Nejučia prisiminė, kaip kažkurią dieną užsimiršusi ištiesė ranką norėdama paglostyti jam galvą, o jis atšoko suvirpėdamas visu kūnu, kad tik jo nepaliestų. Net skaudžiai užsigavo petį į sieną. Tarp jų visada stovėjo kažkas neperžengiamo, stipresnio už juos pačius. Tarytum grotos, kurių niekaip nesulaužysi. Dabar ji vaikščiojo po visus kambarius ir šalimais jo rami, atkakliai atremdama jo įniršį. Pagaliau jis turės suprasti, iš ko susideda gyvenimas.

Reikia pripažinti, kad jam sunkiai sekėsi. Tikriausiai mieliau būtų gyvenęs gatvėje ir valkatavęs. Namų patirtis pernelyg vėlai atėjo į jo pasaulį, veikiau užgriuvo ant galvos ir prislėgė, užuot jaukiai šildžiusi šiurpstančius pečius. Jis taip ir neišmoko žmoniškai kalbėti. Savo emocijas dažniausiai reikšdavo neįprastais pavieniais garsais – šnypštimu, unkštimu, dar kuo nors. Kartais tie garsai nuskambėdavo taip neįprastai, kad ji krūptelėdavo ir atsisukdavo į jį. Kur kas geriau sekėsi bendrauti žvilgsniais. Jie išduodavo jo neramią, kupiną agresyvaus maišto ir emocinio nestabilumo prigimtį. Jis nebuvo pratęs, kad jį kas prižiūrėtų, kasdien mokytų, kaip reikia gyventi. Toks pasitiko ją ir tą vėlų vakarą, grįžusią iš Vilniaus po Alinos operacijos. Iš pradžių nusigando, pamaniusi, kad jis pabėgo, paliktas vienas, nes visuose namuose buvo aklinai tamsu ir nesigirdėjo nė menkiausio krebždesio. Durys neužrakintos. Virtuvėje iškart pamatė, kad rytą jos paliktos virtos bulvės suvalgytos, o ant stalo netyčia išbertas cukrus, daugiau nieko. Vaiką surado didžiajame kambaryje, sėdintį ant grindų ir žvelgiantį į tamsą. Net sukliko ir stvėrėsi už širdies pastebėjusi kertėje tarp sofos ir šaldytuvo jo žvilgančias akis. Vėliau vis spėliojo, kiek laiko jis taip laukė tamsoje, ar gali būti, kad visą dieną ir išsėdėjo toje kertėje nekrustelėdamas iš vietos, apsikabinęs liesus kelius ir įrėmęs į juos smakrą?

Arnoldas grįžo įraudęs ir visas snieguotas. Akys žiburiavo. Šaltas žiemos oras atgaivino jo visad išblyškusį veidą ir apšerkšnojo antakius. Jis partempė didžiulę sidabrinės eglės šaką, atšilusi ji namuose iš karto paskleidė jaudinantį magišką kvapą. Kai ją įtaisys didžiuliame vazone ant komodos, paslapčia nutaikiusi progą ji padės slepiamas dovanas: porcelianinę kurpaitę Alinai ir fotoalbumą Arnoldui. Vladikas gaus domino ir kauliukus, daugiau ji neišmanė, ką galėtų jam nupirkti. Tas vaikas niekuo nesidomi. Gal taip bus geriausia, galbūt jie net pažais trise, susidraugaus. Kol kas jie net nesikalbėjo, kai jos vaikai parvažiavo, Vladikas tik spoksojo į juos ir jo akyse buvo tiek baimės, kiek jai per visą savo gyvenimą nebuvo tekę matyti vaiko akyse. Iš karto pastebėjo: jo liesas kampuotas kūnelis nuo tos dienos instinktyviai įsitempė ir laukė, pasirengęs gintis, kiek tik leis jėgos, arba sprukti kuo toliau.

Mokykloje jai sakė, kad jis neturi jokių socialinių įgūdžių. Linkęs nuo visų atsitverti kaip grotomis. Be to, iš prigimties yra konfliktiška asmenybė. Jau spėjo keturis kartus susimušti klasėje. Protestuodamas prieš bausmę prispjaudė ant grindų. Negirdi, kas jam sakoma, apskritai nereaguoja į jokias pastabas. Psichologas ne kartą vedėsi į savo kabinetą ir ten su juo dirbo. Labai sunkus ir keistas vaikas. Jam beveik vienuolika metų, bet nemoka nei skaityti, nei rašyti. Tačiau puikiai karstosi po medžius, turbūt galėtų gyventi medyje. Laikui bėgant jis vis tiek apsipras ir bent kiek integruosis į bendraamžių grupę, svarbu, kad su juo būtų bendraujama ir jis nuolat jaustų globą. Ji pažadėjo kiek galėsianti dėl šito pasistengti.

Klyksmas. Iš pradžių ji nesuprato, kas atsitiko. Išgirdo bruzdėjimą gretimam kambary ir tą klyksmą, kraupų ir veriantį, – taip kliegia tarpdury prispaustas šuo arba leisgyvė katė. Agresyvus, žūtbūtinis, kaip noras išlikti gyvam garsas. Kažkas ten vyko.

Alina ašarojo, jos lūpos ir rankos virpėjo, ji iš visų jėgų stengėsi nepravirkti.

– Mama… pažiūrėk, ką jis padarė… norėjau paimti, bet man nedavė…

Ir tada ji pamatė. Ir apmirė. Kūnas bejėgiškai suglebo. Kartoninė dėželė buvo išplėšta, ant grindų gulėjo kaspinas. Pasišiaušęs po laimėtos nuožmios kovos Vladikas stovėjo kambario kampe ir nešvariose rankose laikė kurpaitę, laikė ją taip, kaip neseniai virtuvėje skutamą bulvę – grubiai ir nemokšiškai sukiojo nežinodamas, kas tai yra ir kam toks daiktas gali būti reikalingas. Kitoje rankoje spaudė nulaužtą kulnelį. Jai pasidarė silpna, atrodė, kad sapnuoja. Iš kur tas Vladikas atsirado? Juk ką tik buvo išbėgęs į lauką. Ji pati matė, kaip vaikėsi šunį. Kada jis spėjo įsmukti? Kaip aptiko kurpaitę? Pamatė dėžutes po eglės šaka ir pagautas smalsumo, gryno laukinio smalsumo, kokį savo kraujyje nešiojasi laukiniai miško žvėrys, panūdo iššniukštinėti, kas jose slypi. Instinktai, štai kas jį valdo. Nieko daugiau. Ji visa drebėjo iš įniršio. Tokio kaip gyva per visą gyvenimą nebuvo patyrusi.

Alina jau kūkčiojo susirietusi ant sofos. Ji neištarė nė žodžio, priėjo, paėmė sulaužytą kurpaitę ir iš visų jėgų skėlė Vladikui. Jis sucipo ir susirietė kaip šuo, nesitikėjo, kad ji smogs jam, kad bus tokia žiauri ir nenuspėjama, nes jau priprato būti jos prižiūrimas, maitinamas ir saugomas, kaip pripranta šuo, kasdien matydamas tą patį žmogų – savo šeimininką. Ji suprato, kodėl jam suduoda, bet kitaip negalėjo. Tame smūgyje slypėjo visa jos širdgėla, visa vienatvė ir ilgesys, visas skausmas. Ir ji žinojo, kad tai gali būti viskas.


5

Su kiekvienu įkvėpiu oras, atrodo, darėsi vis rūgštesnis ir karčiai aitrus, pasiekęs šnerves smelkėsi gilyn į nosiaryklę ir kutenančiomis letenėlėmis apčiupinėjo visas gleivinės kerteles, kurias tik galėjo paliesti ir sudirginti. Taip dvelkia per ilgai spintoje užsibuvę drabužiai ir nenaudojama patalynė. Seniena, štai kuo atsidavė.

Ji neramiai dairėsi, jautėsi pagauta lyg kiškis. Nejučia braukė pirštais ir lygino tamsiai mėlyno sijono klostes sau ant kelių. Išsitraukė jį iš spintos gilumos, kur kabojo užmiršti drabužiai, tyliai laukę jos metų metus. Laikas buvo suradęs jame saugų prieglobstį ir ramiai tebeglūdėjo klostėse, skleisdamas aitrų kvapą. Jokia galia nebūtų galėjusi jo sunaikinti. Šiurkštūs jos pirštai nesmagiai kibo už gruoblėto sijono audinio. Bateliai truputį spaudė, jie taip pat ilgai išstovėjo kartoninėje dėžėje nenešiojami. Gerai, kad įsidėjo ir kitus, paprastus žemakulnius, vėliau, koncertui pasibaigus, galės persiauti.

Sugriaudėjo pirmieji orkestro akordai, ji krūptelėjo ir įsižiūrėjo į aplink temstančias šviesas. Jos merkėsi ir blauso lėtai ir iškilmingai. Staiga pasivaideno, kad tai ryto prieblanda, ir ji netikėtai prisiminė visus ankstyvus rytus, kai jos vieniši žingsniai kirsdavo kiemo tylą, o blunkančios žvaigždės danguje žvelgdavo į ją iš nepasiekiamų aukštybių kaip jos vaikų akys. Pasidarė visai tamsu, muzika sugriaudėjo dar kartą, minkštos užuolaidos klostės stebuklingai lėtai atidengė stebuklą. Ją išpylė nemalonus karštas prakaitas. Širdis plakė taip garsiai, kad, rodės, gaudžia lyg varpas, ir ji išsigando, kad tuos stiprius akordus girdi visi aplinkui sėdintys. Ji pabandė susitelkti į tai, kas vyko scenoje.

Tai buvo pats tikriausias stebuklas. Tiesiog jai prieš akis. Mistiškas, pasakiškas reginys iš svajonių ir sapnų, juo ne visai galėjai patikėti. Ji vis klausinėjo savo apakintos atminties, ar jai kada teko patirti ką nors panašaus. Stebuklo išsipildymą. Atmintis suglumusi tylėjo. Ten, didžiulėje scenoje, šoko Arnoldas. Ne šoko, o skraidė ir plasnojo po visą sceną kaip nežemiškas pavidalas. Tai nebebuvo jos vaikas, jos sūnus. Nejaugi jį pagimdė, augino ir rūpinosi, taupė pinigus ir siuntė jam lauknešėlius su konservuotais grybais ir uogienėmis? Tas baltas drugelis, trapi plazdanti siela, tobula ir kupina įkvėpimo, – ji negalėjo patikėti, kad turi su ja ką nors bendra, kad juos sieja kraujo gyvybės siūlas. Bet iš tikrųjų jame plakė jos širdis, plazdėjo jos gyvybė, ir visi žiūrėjo į jos skrydį, tūkstančiai akių gėrėjosi tuo stebuklu.

Ašaros plaukė skruostais kaip tylios džiaugsmo upės, jų niekas nematė, niekas negirdėjo. Ji net nustebo, pajutusi, kaip nuo oro virpesių džiūsta šlapi skruostai. Stengdamasi per daug nesisukioti, smalsiai dairėsi aplinkui. Daugybė rimtų veidų ir degančių akių. Visi žiūrėjo į jos vaiką, jos berniuką. Jis tebešoko – lengvai ir grakščiai kaip miniatiūrinė porceliano figūrėlė. Kažin ar kam nors iš čia sėdinčiųjų bus tekę matyti panašų reginį. Staiga ji skausmingai panoro tuo įsitikinti, jautė, kad nebeištvers.

– Paklausykite… – palinko į dešinėje sėdinčią moterį raudonai dažytomis lūpomis ir skoninga aukšta nėrinių apykaklaite. – Tas berniukas, matote… Tamsiais plaukais, kur vaidina Karlą… Juk jis puikiai šoka, tiesa? O gal tik man taip atrodo?

Moteris atidžiai pasižiūrėjo į ją. Tada nukreipė žvilgsnį į sceną.

– Jis dar labai jaunas.

– Ar jums patinka, kaip jis šoka?

– Taip, jo judesiai gana profesionalūs… Atrodo, jis gabus. Greičiausiai jo laukia graži ateitis.

To jai visiškai užteko. Ji laiminga šypsojosi pati sau: graži ateitis. Tai viskas, ko ji nori. Apie ką svajoja. Reikėjo tai suvokti ir tuo pasimėgauti. Jausdama, kaip sūri drėgmė vėl užtvindo akis, ji užsimerkė ir taip išsėdėjo iki pat pabaigos.


6

Ji atsimerkė ir suprato, kad buvo užsnūdusi. Miegas pagaliau įveikė ir ji pasidavė jo saldžiai pagundai. Laikrodis tyliai tiksėjo, jo garsas buvo jaukus kaip katės murkimas, o daiktų šešėliai glūdėjo paskendę tamsoje, saugomi aklai ir patikimai. Kažin, kiek taip išsėdėjo neatsigulusi ir kiek galėtų būti valandų, tačiau staiga suprato, kad laikas jos gyvenime niekada neturėjo ypatingos reikšmės. Kiek jo turėjo, to laiko, taip pat nežinojo. Jis praeidavo pro jos namus tyliais metų žingsniais, kiekvienąkart įkopdamas į aukštų medžių viršūnes ir išnykdamas praplaukiančiuose virš galvos debesyse, niekada jo nejuto ir negirdėjo. Sakoma, kad laikas yra metai. Kiek jų buvo, praėjo?

Vladikas šiemet baigia mokyklą. Arnoldas išvykęs, jo gastrolės po Europą vis tęsiasi, laukia daugybė spektaklių. Primario – sapnas virto tikrove. Jis stiprus, gražus ir aistringas, tikras scenos deimantas. Nematė jo beveik metus. O jos mergaitė, Alina, tebegyvena sostinėje. Taip ir liko brolio šešėlyje – trapi, jautri ir neapsisprendžianti. Norėčiau mesti baletą, sako ji, tai ne man, mama, tik tu nesijaudink. Noriu gyventi kaip paprastas žmogus, aš nelinkusi visko aukoti. Noriu šeimos, vaikų. Noriu pajusti gyvenimą. Vienas italas jai kasdien rašo laiškus ir kviečia atvykti. Pajusti nuostabų saulėto gyvenimo skonį ir mėgautis juo amžinai. Jiedu susipažino Vilniuje, tiesiog gatvėje. Abu prasilenkė ir staiga sustojo lyg įkirsti. Viskas buvo lemtinga. Jo vardas Žuanas. Jis turi nuosavą kavinukę akmenimis grįstoje senamiesčio gatvelėje ir kiekvieną rytą kepa karštas bandeles ir čiabatą. Ko gero, viską mesiu, sako Alina.

Po namus klaidžiojo tamsa ir mintys. Ir laikrodžio žingsneliai kaip minkštos katės pėdutės. Kieme net spengė nuo tylos. Vladikas grįžta dviračiu, tada sėdėdama tyloje ji girdi, kaip į minkštą kiemo žvyrą sugrikši ratai. Kol jis atsirakina garažo duris ir įveda dviratį, ji neskubėdama spėja atsigulti į lovą, o jam įžengus nė nepagalvotum, kad nemiegojo ir jo laukė. Ir taip kiekvieną savaitgalį. Vladikas rengia diskotekas mokykloje, be jo ten kaip be rankų. Tiesa, jis taip ir neišmoko gerai skaityti, ir rašyti jam nesisekė, visada padarydavo apie dvidešimt klaidų, taip ir užaugo beraštis. Tačiau mechanikos būrelio vadovas atkreipė dėmesį į jo nagingas rankas ir iš karto pasakė: šitas vaikinas turi pirštus, skirtus atsuktuvui. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Vladikas valandų valandas iškiūtodavo prie stalo koridoriaus kampe kažką knibčiuodamas tais savo ilgais kaulėtais pirštais. Neištardamas nė žodžio visa galva pasinerdavo į darbą, kuris jį tiesiog užburdavo. Ji tik pakviesdavo jį valgyti. Išgirdęs iš kokio trečio karto nenoriai atsistodavo nuo kėdės. Atėjęs į virtuvę tankiai mirksėdavo dairydamasis aplinkui – akyse jam mirgėdavo nuo visų tų detalių ir varžtelių, mygtukų ir kniedžių, į kuriuos spoksodavo prisikišęs iki išnaktų. Kažką lituodavo. Aitrus svilėsių kvapas pasklisdavo iki jos ir po visus kambarius, ir uosdama jį žinojo, kad šitas vaikas gyvenime neprapuls.

Jiedu taip ir gyveno tylėdami. Mažakalbis, nenoriai bendraujantis su žmonėmis Vladikas toks ir liko – neprakalbinamas. Tačiau jis nebebuvo ir tas maištingas vaikas, neklaužada berniūkštis, laukinis padaras, nesiklausantis, kas jam sakoma, ir išvedantis ją iš kantrybės. Po to vienintelio karto, kai užvaldyta baisaus įsiūčio jam sudavė per veidą, jis vengė jai pažiūrėti į akis. Kelias naktis nakvojo koridoriuje susirietęs kampe kaip šuo, ir nėjo į kambarį. Ji leido jam elgtis kaip nori. Davė laiko pamąstyti ir suprasti. Alina nenusiramino, kol suradęs „Moment“ klijų Arnoldas prilipdė nuskeltą porcelianinį kurpaitės kulnelį. Sutvarkė taip, kad nesimatė nė įbrėžimo. Tačiau tą vakarą visi buvo tylūs, niekas nesidžiaugė, vakarieniavo vos nurydami kąsnius, o Vladikas taip ir neįkėlė kojos kambarin.

O gal jis viską seniai pamiršo? Gal jis iš tų, kurie nieko neima į galvą? Praėjo daug laiko, jis užaugo, subrendo, iš vaiko tapo bernioku. Matydama jį palinkusį prie stalinės lempos, visiškai užsimiršusį, įsistebeilijusį į smulkias detales, atidžiai įsižiūrėdavo į jo veidą. Ar jame liko koks nors skriaudos pėdsakas? Suraukti antakiai ir žema kakta, baltut baltutėliai plaukai kaip žirgo karčiai – jis mažai tepasikeitė. Tiktai tapo ramesnis, surado mėgstamą užsiėmimą ir jiems pavykdavo susitarti. Vladikas kasmet sukasdavo daržą, sukapodavo parsivežtas malkas, atnešdavo vandens, o praėjusią vasarą perdažė kambarių sienas ir pakeitė senas durų staktas.

Jis dirbo visus darbus, visur jai padėdavo. Tačiau ji matė, kaip engia aplink slampinėjančias kates, kaip be gailesčio griebia akmenį ir nusišiepdamas sviedžia taikydamas tiesiai į galvą. Taip pat žinojo, kad tai jis, Vladikas, nuskandino iš tankių gudobelių iškrapštytą šarkos lizdą su pradėjusiais ristis šarkiukais. Stebėjo, kaip abejingai tiksliai jis perveria žemyn galva pakabintos nutrijos gerklę aštriu geležiniu virbu ir pasilenkęs lapų gniūžte ramiai nusivalo sau nuo batų kraują. Ji viską matė, daug žinojo apie jį, metų metus gyveno su juo po vienu stogu, tačiau taip ir nebūtų galėjusi pasakyti, koks jis žmogus.

Tylus traškėjimas lauke užgavo jos jautrią klausą. Dviračio ratai knežo į kiemo žvyrą.

Ji pakilo ir nuėjusi atsigulė.


7

– Mama, čia aš. Kaip tu gyveni?

Ji skubiai nusišluostė rankas, užsuko dujas, paliko jau apkepusį plokštainį keptuvėje ir pasitraukė į kambarį.

– Viskas gerai. O kaip tu, vaikeli?

– Šiaip sau. Klausyk…

Ji gerai pažinojo savo mergaitę. Alina skubėjo ir jaudinosi. Taip visada būna, kai nori ką nors pasakyti, bet nepavyksta būti atvira iki galo.

– Mama…

Ji krūptelėjo. Ar gali būti, kad niekas taip ir nepasikeitė? Jos balsas, Alinos balsas, kitame ryšio gale, gaudomas ir grobstomas šalto oro, – visiškai toks pat, kaip prieš daugybę metų. Kaip tą dieną, kai skambino kęsdama apendicito skausmą, iš baimės ir susijaudinimo rinkdama žodžius. Dabar vėl ją girdėjo. Savo mergytę. Prisiminimai glaustėsi kažkur čia pat – švelnūs, jautriai dirginantys. Ir buvo kažko baisu.

– Ar kas atsitiko?

– Ne, mama. Aš tik… na, kaip tau pasakyti… skrendu į Romą. Jau turiu bilietą šeštadieniui, rytinis reisas.

Jos abi patylėjo.

– Mama, aš juk ne visam gyvenimui.

– Tikrai?

Tas „tikrai“ jai išsprūdo netyčia. Greičiausiai ji norėjo paklausti ko nors kito.

– Kada tave pamatysiu? Kada grįši?

– Nežinau… Gal rudenį…

– Rudenį?

– Aš tau paskambinsiu, mama. Tikrai. Kai nuvyksiu, paskambinsiu.

– Bet…

– Jei kas nors, juk yra Vladikas. Pati sakei, kad jis geras pagalbininkas. Juk susitvarkysit.

Ji daugiau negalėjo ištarti nė žodžio. Iš baimės ką nors pasakyti net prispaudė prie lūpų delną. Girdėjo, kaip kieme Vladikas kapoja malkas. Kaip garsiai poška į kaladę kirvis ir kraupiai atsimušdamos į žemę tarsi į širdį krinta suskaldytos pliauskos.

– Iki, mama. Paskambinsiu.


8

Tai buvo visiškai nežinomas pasaulis.

Drėgmė ir vėsa krito ant veido kaip šlapia šalta drobė. Lipnia migla persigėrė plaukai. Išlakios eglės, aukštos, neįprastai išsikraipiusiais kamienais pušys ir seni, atsilupusia žieve maumedžiai nardino savo vainikus į virš galvos kybantį storą rūko debesį. Rūkas stūksojo kaip siena, kaip uola, pro jį nesimatė nieko, todėl atrodė, kad tie medžiai visai neturi viršūnių ir aplink driekiasi nuogos jų begalvių kamienų eilės – ilga kraupi alėja. Ji kilo aukštyn į kalną, tada leidosi žemyn į skardį, į lomą, iš kurios buvo matyti dar vienas kalnų masyvas, ilga ir nelygi uolų juosta su tokiais pat begalviais medžiais rūke. Po kojomis traškėjo spygliai. Niurnėjo nematomos viršūnės. Švilpčiojo vėjas. Šniokštė vanduo. Tai buvo nepaliestas pasaulis, gąsdinantis savo tikrumu ir tyrumu. Buvo baisu aptikti ką nors, ko nesitiki, nelauki ir negali numanyti. Kažkas galėjo išnirti staiga, prieš akis.

Tarp šakų šmėkštelėjo šešėlis.

Suvirpėjo oras.

Tylą perpjovė garsas – ilgas čaižus kliegesys.

Paukščio? Žvėries? Žmogaus?

Garsas pasklido po visą vietovę, bet greitai išblėso, susigėrė, dingo.

Tyla. Vienuma.

Buvo gražu ir baisu. Tas jausmas vis stiprėjo ir augo, vos buvo galima jį suturėti.

Drebėdama ji atsisėdo ant žemės. Nugara atsišliejo į medį. Užvertusi galvą aukštyn išvydo tik lygų juodą kamieną, kylantį kaip kryžiaus vertikalė jai virš galvos ir įsmingantį giliai į miglos debesį. Pasijuto tarsi prikalta prie to kryžiaus – maža, pavargusi, keistai išsigandusi. Basos jos pėdos buvo subadytos spyglių ir šiurkščios žolės, tik atsisėdusi pastebėjo įbrėžimus ir žaizdeles, iš kai kurių sunkėsi ir krešėjo kraujas. Apsilaižė lipnias lūpas – jos buvo saldžios nuo krintančios miglos, rūko. Saldumas pažadino naują staigų suvokimą: ji kažko ieško. Šis kraštas, nepažįstamas ir didingas, alsuojantis atšiauria gamta, turėjo kažką, ką jai žūtbūtinai reikia rasti. Atsistojo nuo žemės ir neramiai apsidairė. Godžiai uodė orą. Budrus instinktas atgijo – toks pat, kaip išsigandusios stirnos ar kiškės, ieškančios savo jauniklio. Ji buvo motina. Kur dingo jos vaikas?

Pabėgėjo kelis žingsnius gilyn į mišką. Siaubas augo. Ji desperatiškai blaškėsi tarp vešlių uogienojų ieškodama savo vaiko pėdsakų. Buvo viena. Po kiek laiko grįžo į tą pačią vietą. Nužvelgė aukštą uolų masyvą ir sušuko. Uolos suvirpėjo ir susigūžė, tačiau jos balsas – ilgas čaižus kliegesys – kaip ir pirmąjį kartą suskydo, suiro didžiulėje erdvėje. Ji ėmė atsargiai leistis į lomą. Skardis buvo aukštas ir status, pažvelgus žemyn sukosi galva. Įsitverdama šakų, krūmokšnių ir akmenų ji slinko žingsnis po žingsnio. Migla retėjo ir sklaidėsi, čia buvo daug jaukiau, šviesiau ir nebe taip šalta. Aplink didžiuliai išsikeroję kedrai, ištisas kedrynas! Lūpos vėl buvo saldžios. Pajudino ranką norėdama paliesti jas pirštais ir netikėtai pajuto, kad delne laiko mažą rankelę. Berniukas stovėjo šalia, ji laikė jo ranką. Tai buvo jos sūnus. Jis niekur nedingo, neprapuolė. Tebeturėjo jį. Kokia laimė.

Jausdama svaiginantį palengvėjimą ji atsisėdo ant žolės, ištiesė kojas, o Arnoldas įsitaisė jai ant kelių ir prisiglaudė. Vaiko kūnelio šiluma svaigino ir migdė. Ji glostė mažus pečius ir rankas alpėdama nuo odos švelnumo, glostė veidą, panoro paglostyti ir plaukus, bet nustebo išvydusi, kad jos vaiko plaukai ne juodi, o labai šviesūs, ne, balti, baltut baltutėliai kaip žirgo karčiai…

Skausmas viduriuose jai kirto iš pasalų kaip virstantis medis. Tai nutiko po pietų, o vėliau gulėdama lovoje ji prisiminė sapną, kurį sapnavo naktį, o ryte jau buvo pamiršusi. Skausmas atgaivino pamirštus vaizdinius. Tik ji nepajėgė apie juos galvoti. Vladikas parėjo iš lauko ir spoksojo į ją išplėstomis akimis.

– Paduok man vandens, – paprašė ji ir jis klusniai nuėjo į virtuvę.

Kol ji gėrė, jis stovėjo šalia ir žiūrėjo. Vos suspėjo atšokti į šalį, kai ji viską išvėmė ant grindų prie jo kojų.

– Dieve…

Ji raitėsi ir dejavo. Akimirką pagalvojo apie savo vaikus, Aliną ir Arnoldą, pagalvojo, kad gali mirti. Balti Vladiko plaukai šmėžavo jai prieš akis ir ji užsimerkė riesdamasi ant šono. Aptemo akys, ji atsimerkdavo ir beviltiškai stengdavosi ką nors įžiūrėti, bet jas laikė užspaudusi tamsa. Ausyse šniokštė, kaip šniokščia didžiulių medžių viršūnės.

– Paduok telefoną… Tik greitai.

Vladikas atrodė išsigandęs. Jis aiškiai blaškėsi. Galiausiai surado telefoną virtuvėje ant duoninės ir atnešė. Pagulėjus ant šono skausmas kiek apmalšo, ir ji suprato: inkstai. Prisiskambinus į medicinos centrą mieste jai pasakė, kad lyg tyčia ne laiku: sprogo greitosios padanga ir teks palaukti iki rytojaus. Ryte kas nors būtinai pasirodys, o iki to ramiai gulėti, daug gerti ir vaikščioti į tualetą. Vartoti nuskausminamuosius.

Ji atsiduso ir užsimerkė. Truputį užsnūdo. Vladikas tyliai krapštėsi namuose, net snausdama girdėjo jo prislopintus žingsnius. Prasimerkusi pamatė dubenį su vandeniu. Vladikas atsitūpęs mirkė ir gręžė skudurą. Paskui plovė privemtas grindis, vėl mirkė ir gręžė. Baigęs tvarkytis viską išnešė.

– Pakelk mane, ar galėtum… Truputį ant šono…

Jis priėjo. Suėmęs už pečių jaunomis ir stipriomis rankomis kilstelėjo aukštyn ir atsargiai nuleido ant pagalvių. Ji sugavo jo žvilgsnį, ir jis žiūrėjo į ją. Berniokas, kurį išaugino ir kurio nepažinojo, tolimojo Sibiro svečias. Jau taip išaugęs. Tik dabar pastebėjo, koks siauras ir kampuotas jo veidas, šviesūs, kaip ir plaukai, antakiai, siauros, nukramtytos lūpos ir šeriuoti skruostai. Pamėgino įsiklausyti, ką jis galvoja.

– Ačiū.

Juos suartinusi akimirka buvo keista ir sukrečianti. Tikra ir tyra, pervėrusi aštriai kaip žaibo kirtis, iki šviesos nuskaidrino ilgus gyvenimo metus. Padriki vaizdai praskriejo atmintyje pašėlusius greičiu: sukleręs autobusas, sulysęs ir sulaukėjęs berniūkštis, liežuviu laižantis stiklą, suskilusi Pelenės kurpaitė, aitrus lituoklio kvapas, dubuo su vandeniu ir skuduru… Kažin kodėl labai norėjosi verkti. Kartais viską atiduotum už tai, kad tik galėtum pravirkti. Jei tarp jų ir stovėjo kažkas, jeigu ir buvo kokios grotos, niekas per tą akimirką nepasikeitė. Ir buvo aišku, kad vargu ar ateityje pasikeis. Tikriausiai jie ir netaps artimi. Tačiau po ilgo atsiribojimo ir vienatvės, tegu ir pro grotas, jie pagaliau žvelgė vienas kitam į akis, suprato ir jautė vienas kitą. Tai buvo svarbiausia.

Vakare ji dar išgėrė vaistų, tada arbatos. Vladikas išsikepė kiaušinienės. Pavalgęs atsisėdo prie savo aparatūros ir prasikrapštė iki nakties. Jai buvo gera girdėti jo žingsnius ir šnaresį. Ilgiems šešėliams tįstant ant sienų ji paprašė visiškai atitraukti užuolaidas. Naktis turėjo būti giedra ir žvaigždėta. Žvaigždės – tolimos jos vaikų akys – ji žiūrės į jas iki ryto.

Daina Opolskaitė. Duobkasys

2024 m. Nr. 2 / Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė. Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai

2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…

Daina Opolskaitė. Riteriai

2021 m. Nr. 11 / Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių…

Ramutė Skučaitė: „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“

2021 m. Nr. 10 / Poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė / Spalio 27 d. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei, mylimai vaikų ir suaugusiųjų poetei, vertėjai, daugybės operų ir operečių libretų autorei Ramutei Skučaitei…

Daina Opolskaitė. Miške

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Daina Opolskaitė: Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Daina Opolskaitė. Karūnos

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…

Daina Opolskaitė. Iškyla

2013 m. Nr. 3 / Atsimerkiu. Apsidairau. Esu namuose, savo lovoje. Tarpduryje vienomis trumpikėmis stovi išstypęs paauglys – ilgomis kojomis, susivėlusiais garbanotais plaukais, kokių penkiolikos šešiolikos metų – ir priekaištingai žiūri į mane.

Daina Opolskaitė. Tai, kas tikra

2011 m. Nr. 1 / To, kas atsitiko mudviem su Klodu, niekas negalėtų pavadinti tikrove. Paprasčiausiai niekas tuo nepatikėtų. Ir tai nėra lengva.