literatūros žurnalas

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5-6

Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų, pataisyti tik korektūros riktai. Už galimybę publikuoti dėkojame kūrėjos autorinių teisių paveldėtojui Dariui Vilimui.


Pirmas skyrius.
Petrelis

Traukinys nėrė į tunelį, ir žmonės, atsidūrę visiškoje tamsoje, tvirčiau spaudė savo pinigines. Tačiau ir šis paskutinis kelionės išbandymas baigėsi. Netrukus vėl visiems nušvito dienos šviesa. Traukinys jau lėtino greitį. Stotis. Žmonės be jokios tvarkos grūdosi prie išėjimo – rėkė vaikai, tulžingi seniai daužė į kojas kietais kaustytais lagaminais, moterys tempė už save didesnius ryšulius. Visi tie pirmųjų pokario metų keleiviai, atrodo, turėjo tik vieną tikslą – pirmieji išlipti, pirmieji patekti į požeminį perėjimą, pirmieji išbėgti į aikštę, kad pasigautų vežimėlį – karutį savo daiktams, kurį tempia įsikinkęs žmogus. Petrelis buvo be nešulių – turėjo tik subliuškusį portfelį. Daug kas dairėsi į jį, tikėdamiesi pagalbos, bet Petrelis tik užsitraukė ant akių kepurę ir slinko su visa gyva žmonių mase pradžioje peronu, paskui tuneliu, kur dvokė išmatomis, o puikūs balti sienų kokliai buvo negailestingai išdaužyti. Stoties aikštę supo griuvėsiai, iki krūtinės prižėlę kiečių, dilgėlių, kur ne kur švietė saulėgrąžos, kaip mergaičių galvutės. Dykvietėje ganėsi karvės, kurias budriai saugojo apdriskę berniūkščiai – piemenys. Prie medinių barakų džiūvo skalbiniai, ant akmenų arba slenksčių sėdėjo senės, abejingai stebinčios, kaip sklaidosi ir tirpsta atvykėlių minia – vieni spraudėsi į po miestą kursuojančius dengtus sunkvežimius, kiti dingo siaurose gatvelėse, treti krovėsi daiktus į nusisamdytus karučius.

Petrelis nuėjo plačiąja gatve centro link. Matė daug kariškių ir milicininkų, kurie perleisdavo jį skvarbiu žvilgsniu, tačiau Petrelis su savo portfeliu buvo panašus į studentą. Jis ir buvo studentas, tačiau jo mokslai buvo nutrūkę paskutiniaisiais prieškario metais. Artėdamas prie miesto centro, Petrelis užsuko į kapines. Čia pat buvo mokykla. Jis matė, kaip kapinių alėjomis vaikštinėja merginos, vilkinčios mokyklinėmis uniformomis, jos kartojo pamokas, ir jų balsai susiliejo su pašėlusiu paukščių čiulbesiu iškerojusiuose krūmuose. Petrelis apsižvalgė ir tik įsitikinęs, kad jo niekas neseka, pasuko prie kapo, kur didžiulio diemedžio siauri lapeliai, apgobę antkapį, atrodė kaip žalias šydas. Tik trumpą akimirką Petrelis stabtelėjo prie to kapo, ir tuoj nuėjo tolyn, beveik išvarytas iš proto to nepakeliamai džiugaus paukščių čiulbesio. Jis vėl atsidūrė gatvėje. Sužalotas bombų, apleistas miestas, atrodė, niekada nebeprisikels. Žmonės pilkais, susirūpinusiais veidais stoviniavo prie tuščių parduotuvių, laukdami, kada atveš duonos. Iš anksto rikiavosi eilės, vaikai drausmingai stovėjo prie motinų, įsikibę į skvernus, laukdami savo dalies.

Petrelis pro Soborą išėjo į gražiausią miesto gatvę. Ji buvo gerokai barbarų suniokota. Petreliui svaigo galva, tarsi įsisupus sūpuoklėmis. Jis pajuto, kad reikia pavalgyti, ir įėjo į kažkokią užkandinę. Petrelis atsisėdo prie kampinio staliuko. Kariškiai, sėdintys prie gretimo stalo, atsisuko ir priešiškais šaltais žvilgsniais ėmė jį stebėti. Petrelis užsisakė sriubos. Kiekvieną jo pasemtą šaukštą, nešamą prie burnos, lydėjo tos priešiškos okupantų akys. Pagalvojęs, kad jis neturėtų išsiskirti iš kitų, Petrelis užsisakė taurelę degtinės. Išgėręs pasijuto laisviau, užkaitusiu veidu dairėsi po nejaukią, nešvarią patalpą, kur oras net mėlynavo nuo tabako dūmų. Keli civiliai asmenys buvo atėję su moterimis, jie, kaip ir Petrelis, vilkėjo nutriušusiais dar prieškario laikų drabužiais: kas angliškos medžiagos, kandžių sukapotą kostiumą, kas sportinę striukę, o moterų batai buvo pačių pasisiūti iš ceratos, su virveliniais padais, – tai buvo išmokę per karą iš taupiųjų vokiečių.

Visur aplink girdėjosi rusiška šneka, ir aplinkiniai, dar prie to neįpratę, sunkiai tramdė susierzinimą.

– Vokiškai kalbėti moki? – staiga Petrelis išgirdo klausimą. Krūptelėjęs pakėlė akis ir pamatė prie stalelio stovintį aukštą, pilkaakį rusų leitenantą.

– Moku, – drąsiai atsakė Petrelis. – Gimnazijoje mums dėstė tikra vokietė.

– Ir aš moku vokiškai, – pasakė karininkas. – Baigiau mokyklą Maskvoj, ir man dėstė tikras vokietis… Galima prisėsti? – su tikru slavišku nuoširdumu paklausė.

Petrelis pakėlė nuo laisvos kėdės savo portfelį, ir kariškis dribtelėjo į tą vietą.

– Sergo! – geraširdiškai šaukė jį draugai grįžti pas juos.

Tačiau tas tik papurtė galvą.

– Tie seniai… tie alkoholikai… – juokdamasis pasakė Petreliui. – Kaip tavo vardas, studente?

– Petras, – nejaukiai jausdamasis, atsakė Petrelis.

– O tėvavardis?.. Tu, žinoma, esi studentas, aš išsyk perprantu žmogų. O kur tu gyveni? Su tėvais gyveni?

– Ne, – atsakė Petrelis. – Aš gyvenu su teta. Mano abu tėvai yra mirę. Šiandien kaip tik buvau užėjęs į kapines.

– Sergo! Na, kiek galima! – plyšojo nuo gretimo stalo.

Karininkas pakilojo, tarsi sverdamas, Petrelio portfelį.

– Knygos?.. O! Kaip aš pasiilgau knygų… Noriu sėdėti skaitykloje ir vartyti storiausius laikraščių komplektus… Matai, aš noriu rašyti rimtus straipsnius… Noriu spausdintis, ir kad visi atpažintų, kas tų straipsnių autorius…

– O aš studijuoju mediciną, – pasisakė Petrelis.

– Tai puiku! Mums reikės gydytojų… Daug daug gydytojų…

– Sergo! Po velnių, eini ar ne? – šaukė draugą girta kompanija.

Jaunasis leitenantas apgailestaudamas pakilo.

– Na, Petrai, mes dar susitiksim?

– Taip, taip, – užtikrino Petrelis.

Jis pasistengė kuo greičiau atsiskaityti ir išeiti. Karininkai kivirčijosi. Vienas, išsitraukęs pistoletą, grasino pataikysiąs į musę, ropojančią ant lempos. Kiti užlaužė jam rankas ir atėmė ginklą. Kai Petrelis atsidūrė gatvėje, jį ėmė krėsti drebulys. Jau vakarėjo. Jis ėjo sutaršytais plaukais, vis prisimindamas keistą, kenčiantį ruso leitenanto veidą. Petrelis tiesiog skuodė gatvėmis, nieko aplink nematydamas. Greit atsidūrė Žaliakalnyje, ir čia sulėtino žingsnius. Per platų griovį buvo permesta lenta. Tačiau griovyje vandens beveik nebuvo – tik žolėse matėsi tarsi pribyrėję smulkių žydrų gėlyčių. Jau buvo nusileidusi saulė, žemė tarsi snaudė, danguje buvo tarsi pripaišyta žvaigždžių. Petrelis stabtelėjo, – čia pat, per tvorą buvo persisvėrę vaismedžių šakos, skleidžiančios sprogstančių pumpurų kvapą. Miestas buvo tarsi atsitraukęs, susigūžęs tolimoje prieblandoje. Petrelis staiga pajuto, kokiu gerumu dvelkia šie priemiesčio mediniai namiūkščiai, žiūrintys į jį tarsi primerktom akim. Jis susirado tarp dviejų didesnių namų įsispraudusį mažą namelį, kurio rasotas stogas žibėjo mėnulio šviesoje, ir pastūmė vartelius.


Antras skyrius.
Naktį ir rytą

Kostas Saudargas gyveno savo paskutiniąsias dienas. Buvęs departamento direktorius, sovietų išmestas iš nuosavo namo, dabar glaudėsi medinėje trobelėje, palėpės kambarėlyje, kartu su seserimi Zenta. Pirmajame aukšte gyveno batsiuvys, neišsiblaivantis girtuoklis, stačiokas ir primityvas, kuriam teikė malonumą buvusio „pono“ terorizavimas. Buvusi mokytoja Zenta Saudargaitė, prižiūrėdama brolį, į savo palėpę kasdien turėdavo užtempti per trisdešimt kibirų vandens. Jų vienintelis džiaugsmas buvo naktį atsidarius stoglangį žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Atrodė, kad tomis akimirkomis jie suvokia visatos paslaptingumą. Paprastai brolis ir sesuo kalbėdavosi tik pašnibždomis, – bijojo, kad batsiuvys jų neįskųstų, pasigviešęs to vargano palėpės kambarėlio. Zenta paramstydavo ligonį pagalvėmis, ir jis kvėpuodavo gaiviu nakties oru. Iš viršaus pilkuojantys stogai atrodė kaip gauruoti šunys, sumigę prie šeimininko kojų.

Jau kelios savaitės brolis su seserimi laukė savo brolvaikio Petrelio. Jam buvo duota žinia aplankyti mirtinai sergantį dėdę.

Kai jie išgirdo vartelių virstelėjimą, abu sukluso. Štai, girdėti žingsniai laiptais. Kokia laimė, kad batsiuvys seniai kriokia savo dirbtuvėj apačioj, ir Petrelis įeis niekieno nepastebėtas ir neužkabintas.

Petreliui įžengus, dėdė ištiesė į jį melsvas, beveik perregimas rankas. Prieblandoje jis atrodė kaip vaiduoklis, kaip dvasia, kuri gali tuoj išskristi pro stoglangį į žvaigždėtą padangę.

Petrelis apkabino dėdę. Atsisėdo ant jo lovos, beveik laikydamas jį glėby, kaip mažą vaiką.

Dėdė žinojo, kad Petreliui sunkiau negu jam, – gyvena miške, bunkeryje, šaltyje ir drėgmėje, medžiojamas stribų ir rusų kareivių, nuolatiniame pavojuje ir baimėje. Žinoma, tai negali trukti ilgai, – tvirtino dėdė, godžiai žiūrėdamas į jauną, nerūpestingą Petrelio veidą. Pagalba iš Vakarų netruks ateiti… Dėdė apipylė Petrelį klausimais, pats pasakojo apie savo mirtinai pavojingą šuoliavimą žirgais, ir kokį kardą jis turėjo… Pamaži žodžiai virto čežėjimu, tarsi veržtųsi pro šieną… Ligonis pagaliau nutilo, ir tik žiūrėjo žiūrėjo į Petrelį iš savo gilių akiduobių. Pakui jis pamojo seseriai prieiti. Sesuo jau laikė paruošusi nemažą svarų ryšulėlį – tai buvo paskutiniai jųdviejų pinigai – carinės aukso monetos – „nikolaškės“, išsaugotos per visas kratas, ir dabar turėjusios atitekti Petrelio kovotojų būriui, – ginklams ir vaistams, šiltiems drabužiams, raudonųjų valdininkų papirkinėjimui, įsigyjant tikrus dokumentus, – visiems reikalams, kurie tik gali iškilti tiems jauniems vyrams, kovojantiems už laisvę.

Visi trys verkė, nes tai buvo tikras atsisveikinimas.

Jau švito. Petrelis išskubėjo į geležinkelio stotį. Dabar jis buvo apsirengęs kaip geležinkelietis, skubantis į darbą. Iš užančio, išėmęs krūvelę atsišaukimų, praeidamas išbarstė vienoje sankryžoje. Jie bolavo prieblandoje – balti kvadratai, tarsi laiškai, nukritę iš ateities.

– Nepamiršk, kad aš lauksiu pergalės! – pasakė dėdė atsisveikindamas.

Paryčio vėsoje Petrelis pamatė iš šoninės gatvelės išjojančius patrulius.

Pasislėpęs alyvų krūmuose, jis spaudė rankoje ginklą. Arklys prusčiojo visai šalia. Jo snukis su rausvom prusnom buvo visai prie Petrelio veido. Panorėjęs galėjai paglostyti baltą žvaigždę arklio kaktoje, galėjai supinti kaselę iš jo karčių, – taip ilgai, neramiai dairydamiesi, stovėjo patruliai. Pagaliau nujojo tolyn, linguodami balnuose, tarsi apsišaukėliai didikai, apjojantys savo valdas.

Štai ir geležinkelio stoties rajonas. Maža piemenėlė išginė į dykvietės kalvas karvę. Praėjo pienininkės su bidonais, išlipusios iš ankstyvojo priemiestinio traukinio. Maišelininkų minia jau apgulusi kasas. Žmonės sukritę miega ant grindų, kiekvienas apsikabinęs savo turtą. Viešpatie, kur pasikėlė šalis? Benamiai, vagys, valkatos, karo pabėgėliai, ieškantys, kur apsistoti, plūstantys į Lietuvą iš visos Rusijos su žindomais kūdikiais ir naktipuodžiais, pririštais prie didesnių vaikų pečių. Smarvė, purvas, betvarkė, išsišovę mongoliški skruostikauliai, siauros akys… Jie visi čia nusės, užims atimtus iš lietuvių butus, įskundinės, parazituos, engs… Petrelis, kaip geležinkelietis, mosuodamas ore pažymėjimu, be eilės prasibrovė prie kasos langelio. Pasisekė. Štai jis jau įsigrūdo į perpildytą vagoną ir iš karto buvo priplotas tambure prie tualeto durų…

Puikusis Lietuvos kraštovaizdis slinko pro akis. Pakelės beržai, apsipylę žaliais lapeliais, ir vos ne prie pat geležinkelio bėgių daržuose triūsiančios moterys. Mažos medinės stotelės, kurių antroje pusėje gyvena geležinkeliečių šeimos: jų vaikai, šunys, skalbiniai, malkų rietuvės, sulaužyti triratukai, sukrypę lauko tualetų grabai – viskas tęsėsi, kaip neišryškinta filmo juosta.

Praėjusi naktis buvo tokia keista. Petrelis staiga pajuto savo padėties šiurpumą – tas amžinas stovėjimas ant peilio ašmenų! Kartais jam patikdavo žaisti su likimu. Jis galvodavo, kad žino savo gyvenimo paslaptį…

Pro žmones brovėsi karo patruliai. Jų žvilgsniai sustodavo prie kiekvieno jauno veido. Jų armijai reikėjo jaunų – jų kraujo, jų mėsos, jų smegenų. Jiems prikibus, sunku būdavo išsisukti. Pirmoje didesnėje stotelėje Petrelis išlipo. Dabar jam teks eiti kelias dešimtis kilometrų, mėtant pėdas, slapstantis nuo kaimuose knibždančių kareivių. Ant kai kurių pastatų plevėsavo raudonos vėliavos. Iš toli girdėjosi, kaip susišūkauja žmonės savo sodybose. Pravažiuojančiuose sunkvežimiuose sėdėjo kareiviai, tarsi akmeniniais, sustingusiais veidais, tarp kelių suspaustais šautuvais, trokštantys šaudyti, šaudyti į visas puses, padeginėti trobas, gainiotis merginas, į ugnį mėtyti vaikus… Dabar Petrelis buvo kuprotas elgeta. Jau prasidėjo jo būrio partizanų rajonas, – jo kraštai…

– Seneli, seneli! – staiga jis išgirdo mergaitės balsą.

Ant griovio krašto sėdėjo mergaitė. Griovy ramiai žibėjo vanduo ir darniai kvarkė varlės. Petrelis net krūptelėjo – piemenėlė buvo tiesiog susiliejusi su žalia lapija. Ir kojinė, kurią ji mezgė, buvo žalia.

– Kad tave kur bala, varliuke, – krūptelėjo Petrelis iš netikėtumo.

– Seneli, neik ten, – pasakė mergaitė rimtai ir mostelėjo ranka miestelio pusėn, kur girdėjosi šūkavimai. – Ten tau nieko neduos – tik gausi švino kulką.

Petrelis apsisukdamas trepsėjo vieškelio dulkėse, o kai dulkės išsisklaidė, ant griovio krašto mergaitės nebebuvo. Jis šoko į krūmus, ir tuoj praūžė pro jį kareivių pilna mašina. Dar vėliau toli, pamiškėj, sukaleno kulkosvaidis. Toliau Petrelis sėlino vogčiom. Visoje apylinkėje užuodė pažįstamą savitą kvapą – degančios mėsos, ir dvėselienos primestų šulinių, taip pat – kareivių autų…

Jis nakvojo pernykščio šieno kaugėje. Jis gulėjo, ilsindamas sąnarius, po žvaigždėtu dangum, pamiškėj buvo pasiliejęs rūkas, kur ne kur trobose degė žiburiai, lojo šunys.

– Amžina naktis, o man lemta budėti, – galvojo Petrelis.


Trečias skyrius.
Likimo pirštas

Kai Petrelis pabudo, saulė jam švietė tiesiai į veidą. Jis valandėlę gulėjo nejudėdamas, įsiklausydamas į mažiausią šlamesį, tačiau jokio pavojaus nepajuto. Stengėsi prisiminti sapną, tarsi kažkas parodė jam storą didelį pirštą ir pasakė:

– Štai tavo likimo pirštas.

Štai taip jaunam gulėti pakelės kaugėje, nešvariam, alkanam, su elgetos krepšiu ir dar su pritaisyta kupra – kas gali būti baisiau!.. Esi niekam vertas. Jam prieš akis iškilo mažutis namelis mieste, kurį vakar paliko, – besikilojantis nuo batsiuvio knarkimo, palėpės kambarėlis ir mėnesienos nušviestas mirštančio dėdės veidas… Vertybės, kuriomis Petrelis taip tikėjo, staiga subangavo ir pakibo ore. Maudė širdį. Jis gulėjo, įbedęs nejudrų žvilgsnį į voriuką, kuris, nepaisydamas viso pasaulio grėsmių, ramiausiai rezgė tinklą… Suplėkęs šienas vis labiau kaito. Petrelis pakėlė nužemintas akis į dangų, ir staiga pajuto begalinį džiaugsmą. Užplūdus energijos gūsiui, jis pašoko ir vos nepargriuvo, – gegužis kaip stipri banga trenkė jam į krūtinę. Norėjosi dainuoti, voliotis pievoje. Netoliese žaliavo žiemkenčiai, netgi raibuliavo, kaip šilta bala. Petrelis žvalgėsi. Tolumoje ant kalvos stūksanti sodyba jam buvo pažįstama. Petrelis nemėgo jos šeimininko, amžinai skaičiuojančio savo nuostolius. Jo brolis buvo partizanas Petrelio būryje. Kas ten gali nutikti, jei Petrelis ten nueis? Kaip ten šiandien sutiks elgetą, mintantį iš Dievo ir žmonių malonės? Petrelis nusišypsojęs pasitaisė kuprą ir ryžosi eiti.

Priemenės durys buvo praviros. Petrelis pažvelgė pro plyšį: viduje prie krosnies stovėjo mergina, vilkinti miestiškais drabužiais, laužė žabus ir kurstė ugnį. Prie stalo sėdėjo šeimininkas, šeimininkė kažką veikė prie spintelės. Petrelis neišdrįso iš karto įeiti. Jautė, kad ten, viduj, vyksta kažkoks svarbus pokalbis, ir atsistojo taip, kad galėtų nepastebėtas klausytis.

– O aš sakau, – kalbėjo miestietė mergina, – kad tas įstatymas buvo labai protingas ir teisingas. Jeigu vyrai būtų tada išėję iš miško ir atidavę ginklus, jų niekas nebūtų baudęs. Visi galėjo grįžti prie žemės… Ar važiuoti mokytis, kurie jauni ir gabūs… Nebūtų to baisaus kraujo praliejimo… Kokios beprasmiškos žudynės vyksta po šiai dienai! – karštai kalbėjo mergina.

Petrelis gerai matė jos veidą: mažas gyvas akis, plaukus, prasidedančius vos ne nuo antakių, gelsvą veido odą… Ji stovėjo, vis kurstydama ugnį. Jai ant krūtinės, kaip virvė, buvo permesta stora kasa. Jos kurpaitės buvo baltos, drobinės, o kojinaitės – rožinės spalvos.

Petrelis atsargiai žengė atatupstas, instinktyviai norėjo sprukti iš čia.

Kokia čia agitatorė? – pagalvojo jis.

Šeimininkė, šiltai šypsodamasi, tarė:

– Na, jei taip sako profesoraitė – tai, matyt, teisybė. Mes nesulaukiame laikraščių, ir radijo neturime, mes nieko nežinome, kas darosi margajame pasaulyje.

– Neturit radijo? Bet visi žinot, ką kalba „Amerikos balsas“. Kokia nesąmonė – tikėti tais mulkinimais! Ką gali saujelė menkai ginkluotų mūsų berniokų prieš visą rusų armiją?! Visi žus, kas nepadės ginklų! Kaip man susirišti su tais partizanais? Aš manau, jie neturi paprasčiausios informacijos… Juk taip baisu žūti jaunystėje!

– Na, ne, jie viską žino, – staiga ramiai pasakė ūkininkas. – Ir jie kausis iki paskutinio kraujo lašo. Kito kelio nėra. O tu, Lile, jeigu atvažiavai pas mus pailsėti, niekur nesikišk… – jis kalbėjo tulžingu balsu.

Koks rimtas tos mergiotės veidas! Ji užsimąsčiusi žiūrėjo į ugnį, paskui netikėtai žvilgtelėjo į duris ir riktelėjo, susidūrusi su Petrelio akimis.

– Kas čia?! – sušuko ji.

Petreliui nieko daugiau neliko – turėjo pasirodyti.

– A… čia tik elgeta, – tarė ūkininkas. – Sėskis prie durų ant suolo, aš tau įpilsiu sriubos.

Ūkininkas nepatenkintas krunktelėjo, kaip varnas:

– Iš kur būsi, kad toks nematytas?

Petrelis dėjosi neišgirdęs klausimo, tik poteriavo, leisdamas tarp pirštų rožančiaus karoliukus. Mergina Lilė, profesoraitė, žiūrėjo į Petrelį nepatikliomis akimis.

– Seneli, ką jūs galvojate apie savo nemirtingą sielą? – staiga paklausė toji mergiščia, ilgai stebėjusi, kaip Petrelis valgo.

Petrelis vos neužspringo duonos kąsniu.

– Lile! – sudraudė ūkininkas. – Duok žmogui ramybę! Jis vis tiek tau neatsakys.

Mergina vėl įrėmė į Petrelio veidą mandagų, bet kupiną kažkokios trikdančios jėgos žvilgsnį. Ne juokais sunerimęs, Petrelis nudelbė akis į dubenėlį ant kelių.

Po kelių minučių Petrelis pasijuto einąs per kiemą. Galutinai atsipeikėjo tik miške. Jį prislėgė gėda, kad nežinojo, ką atsakyti tai atkakliai merginai apie savo nemirtingą sielą. Jautėsi tarsi išpertas botagu – buvo nežmoniškai pažemintas. Ėjo toliau, iš įpročio neprarasdamas budrumo, pro proskynas ėjo atsargiai, jausdamas ir pastebėdamas ryškias gėles, skruzdėlynus, paukščius, skrendančius į savo lizdus. Jis brovėsi pro eglaičių jaunuolyną, ir kiekvienas spyglio įdūrimas atrodė kaip iš erškėčių vainiko. Jam apsvaigo galva. Tarsi ieškodamas išsigelbėjimo, užvertė galvą į dangų. Jis stengėsi susivokti savo mintyse. Staiga pajuto, kaip sulig kiekvienu žingsniu jam daužosi į šonkaulius sunkus auksinių monetų kapšas. Tai atnešė prablaivėjimą. Vėl viskas sugrįžo į savo vietas. Pajuto, kad suko ratą po avietyną, kuriame buvo išminti šernų takai. Netgi girdėjo šernų kriuksėjimą, vietomis matė garuojantį mėšlą ir išraustas samanas. Artėjo popietė. Petrelis jau buvo savo būrio teritorijoje. Padvelkė vėjas. Štai ir ežeras. Dabar jau visi takai veda į bunkerį. Jis ieškojo sutartinių ženklų ant medžių kamienų ir surado juos. Įkaitęs, laimingas įveikė paskutinę atkarpą iki būstinės. Aikštelėje degė laužas. Gimnazistas dyrė kailį zuikiui, katile kunkuliavo vanduo. Podė, kaip visada, kažką rašė savo storajame sąsiuvinyje. Pamatę Petrelį, draugai metė viską ir bėgo jo pasitikti. Draugiškai tapšnojo per petį. Bet štai iš palapinės išėjo vadas, aukštas, plačiapetis vyras, apsivilkęs karišku švarku. Petrelis žiūrėjo jam tiesiai į akis. Tada vadas prabilo savo dusliu, tyliu balsu – pasveikino Petrelį, laimingai sugrįžusį į savo namus.


Ketvirtas skyrius.
Pavasaris

Podė buvo tik prieš keletą mėnesių atėjęs į jų būrį. Už jo galvą Žemaitijoje buvo pažadėta didelė premija. Jį atgabeno savi žmonės, paguldę į grabą. Sako, kelyje tik du kartus patruliai stabdė vežimą ir tikrino dokumentus. Vežimą su karstu traukė vos gyvas kuinas. Ant karsto apsiverkusi sėdėjo tikra Podės motina. Ji taip neapsimesdama raudojo, aiškindama, kad veža džiova mirusį sūnų į tėviškę palaidoti, kad net įtariausi patruliai pasitraukdavo į šalį, neapsikęsdami to riksmo. Tačiau motina pati neatlaikė tos kelionės ir buvo palaidota svetimuose kraštuose pievoje.

Podė buvo drąsus nutrūktgalvis, – jis visada dalyvaudavo vykdant slapčiausias partizanų štabo užduotis. Petreliui patikdavo eiti su juo į žvalgybą.

Kartą rajono centre jiedu vaikščiojo po gatves, apsirengę kaip paprasti kaimiečiai, atvežę pyliavas. Podė atvedė Petrelį prie vieno namo ir parodė merginą, triūsiančią gėlyne.

– Na, – tarė jis. – Kaip tau ji patinka? Aš ją seniai nusižiūrėjau.

Petrelis matė tik žydrą suknią su volanu, šviesiaplaukę galvutę, palinkusią virš rožių kero, ir didžiulį laistytuvą, kone didesnį už ją pačią.

– Kas ji?

– Aš žinau apie ją tik tiek, kad ji čia dirba kaip pririšta. Niekada neišeina už vartų.

– Ar tu kada kalbėjaisi su ja?

– Ne, niekada nepasitaikė progos užkalbinti. Bet būtinai pamėginsiu, – tarė Podė.

Tuo tarpu mergaitė su savo laistytuvu persikėlė prie kitos klombos. Ji valandėlei išsitiesė. Pastebėjusi, kad du kaimiečiai stebi ją, užsikvembę ant tvoros statinių, paliko viską ir įėjo namo vidun. Namelis buvo vienaaukštis, gal kokių dviejų kambarių. „Kaip tik gyventi vienai jaunai mergaitei“, – galvojo abu.

– Kai tik būnu mieste, visada praeinu pro šalį, ir kaskart ji triūsia sode, nė minutės nesėdi, sudėjus rankas. Kai jos nebūna sode, aš manau, ji viduj ką nors skaito arba žiūrinėja albumus su nuotraukom.

Petrelis nustebęs klausėsi.

– Bet kas ji?

– Nežinau. Man ji – gėlių mergaitė, – atsakė Podė ir, truputį apgailestaudamas, pridūrė: – Tik dar labai jauna…

Petrelis nenuleido nuo draugo nustebusio žvilgsnio. Podė, matyt, gailėjosi taip daug prikalbėjęs apie nepažįstamąją.

– Gal einam į smuklę išgerti? – staiga pasiūlė jis. – Ten visada galima išgirsti įvairių dalykų… Vadas tikrai pritartų, – pridūrė, tarsi įkalbinėdamas Petrelį.

Jie įėjo į smuklę prie turgaus. Už ilgo stalo sėdėjo kaimiečiai, pasistatę stiklines arbatos, kuria užgerdavo savo atsineštus užkandžius. Vyrų grupelės gėrė degtinę. Buvo ir keletas visai girtų stribų, kurie kabinėjosi prie žmonių. Į du vaikinus su milo švarkais niekas nė dėmesio neatkreipė. Visa smuklė šurmuliavo tuo maloniu šurmuliu, dėl kurio vyrai eina iš namų. Stalai buvo aplaistyti alumi, apkrauti nešvariais indais. Bufetininkė įpylė vaikinams dvi stiklines gruziniško vyno ir staiga tarė Podei:

– Kur aš tave galėjau matyti, gražuoli?

– Gal gegužinėj? – paklausė Podė, užsiguldamas ant bufeto ir spoksodamas į iškilią persirpusios moters krūtinę.

Petrelis stovėjo nuošaly, gerdamas savo vyną, giliai širdy jausdamas sąžinės graužimą, kad veltui leidžia laiką. Jiedu turėjo šiandien žvalgyti „valstybines įstaigas“. Tačiau, šiaip ar taip, smuklė – taip pat valstybinė įstaiga.

Staiga atsilapojo tos įstaigos durys ir vidun įvirto stambus augalotas vyras su raudonu raiščiu ant rankos.

– Į mitingą! – suriko jis nežmonišku balsu. – Valkatos ir girtuokliai! Ar neskaitote skelbimų, idiotai?! Marš visi į mitingą!

Murmėdami ir nepatenkinti, daugiausia bijodami fiziškai stipraus agitatoriaus, žmonės paskubomis susivertė į gerkles savo gėrimų likučius ir išslinko iš smuklės. Ir Petrelis išėjo kartu su visais. Podė kažkaip savaime liko su bufetininke. Skystais būreliais žmonės traukė į aikštę, atvaryti iš visų pašalių. Ten stovėjo ąžuolo vainikais apipinta tribūna, kur keletas vyrų ordinais ir medaliais apkabinėtom krūtinėm bandė kažką rusiškai kalbėti susirinkusiai miniai. Buvo ir vietinių veikėjų, kurie neva vertėjavo, patys suprasdami kas dešimtą žodį.

Petrelis atsistojo gana toli nuo tribūnos, bet po minią nardė keli kariškiai, kaip visada, medžiodami įtartinus asmenis. Jie čiupo keletą vyrų ir kažkur nusitempė. Petrelis staiga pamatė per minią besiiriančią profesoraitę – Lilę, kurios klausimo apie sielos nemirtingumą niekaip negalėjo pamiršti. Mergina vilkėjo šviesų kostiumėlį, kasa šįkart buvo susukta aplink galvą. Atrodo, jai sunku išlaikyti tą plaukų karūną, nes galva buvo palenkta į šoną. Ji sustojo visai netoli Petrelio, ir jis persigando, kad ji jo nepažintų.

Tačiau Lilės žvilgsnis praslydo jo veidu, nė kiek nesusidomėjęs. Atrodė, ji kažko laukia. Petrelis nutarė pasitraukti. Jis atėjo atgal prie smuklės, tačiau jos duris rado užrakintas. Jis nusprendė duoti laiko Podei pasilinksminti ir išėjo toliau klaidžioti gatvėmis. Nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie gėlių namo. Stengdamasis atrodyti, kad skuba savo reikalais, Petrelis tarsi netyčia pažvelgė į sodą ir šįkart pamatė mergaitę stovinčią visai arti. Ji stovėjo šešėlyje po klevu, jos lūpos buvo pravertos, tarsi ji nedrąsiai šypsotųsi. Ji buvo ne daugiau šešiolikos metų. Petrelis sustojo ir pasirėmė ant tvoros.

– Kuo tu vardu? – paklausė mergaitės.

Ji neatsakė. Stovėjo, žiūrėdama į Petrelį, tarsi vertindama jį, o paskui triukšmingai atsiduso.

– Kas tu? Ką tu veiki čia, sode? Visą laiką kapstytis žemėje tokiai jaunai ir gražiai tikrai neverta…

– Ką aš galiu padaryti? Aš čia dirbu, – atsakė mergaitė. – Mano šeimininkė man užmoka, bet visą laiką stebi, ką veikiu…

– Tai tu gyveni kitur?

– Taip, prieglaudoje, – atsakė mergaitė.

– Mano draugas jau seniai tave pastebėjo, bet aš apie tave dabar žinau daugiau negu jis.

– A… tas ilgšis? Man jis nepatinka. Jis daug kartų stovėjo už tvoros, o paskui šeimininkė man priekaištauja. Pasakyk, kad jis daugiau neateitų… – ji atsidarė vartelius ir išėjo į gatvę. – Šiandien jau darbą baigiau.

– Gal galiu tave palydėti?

– Tu? Gerai.

Ji ėjo šalia kaip maža sesutė. Ir vis dėlto ji buvo kaip mažutė moteris, nes Petreliui įsikibo į ranką.

Jie atėjo į miestelio pakraštį prie ilgo pilko pastato, kurio kieme nebuvo nė vieno medelio. Mergaitė tuoj nuskubėjo vidun. Petrelis liko stovėti, kol tarpdury pasirodė moteris šaltu bejausmiu veidu. Ji ėmė stebėti Petrelį. Nebuvo kas daryti – reikėjo pasitraukti. Ir vis dėlto tas susitikimas daug reiškė Petreliui. Maža, nudirbta rankutė, patikliai įdėta jam į delną, kėlė graudulį. Jis buvo laimingas.

Petrelis vis vaikščiojo ir vaikščiojo po miestą, praeidamas pro įvairiausias įstaigas. Tarp pirštų sukinėdamas nusilaužtą vyšnios šakelę, atrodė kaip dykinėjantis vaikėzas. Miestas gyveno savo gyvenimą. Per ruporą girdėjosi nesibaigiančio mitingo garsai. Pagaliau ėmė temti. Smuklė vis dar buvo uždaryta. Podės niekur nesimatė. Išsigavęs iš miesto, Petrelis ėjo rasa pakvipusiais laukais. Mėnesienoje takeliai atrodė balti, tarsi pabarstyti miltais. Kiek jo vaikščiota naktimis pievomis ir žvyrkeliais, plaukta valtimis per ežerą, jota arkliais, įsikibus į karčius, tykota krūmuose, nakvota kapinėse, išsitiesus tarp antkapių po diemedžiais, žvalgytasi iš pačių aukščiausių beržų… Ir visada ranka šildydavo ginklą. Iki šiol jam sekėsi išvengti mirties. Kartą teko šokti iš degančio namo svylančiais plaukais, o kartą laiku suspėjo išmesti granatą iš bunkerio… Kartą stribui užsikirto šautuvas, taikant jam į krūtinę…

Virš kaimo sodų žalsvai švietė dangus. Petrelis išgirdo, kaip taku kažkas eina jam iš paskos. Petrelis šoko į griovį, užsimaskavęs laukė, ir nustebo, pamatęs Podę. Jis švilptelėjo.

– Ar tik ne Petrelis? – pasakė Podė juokdamasis. – Puikus oras pasivaikščioti!

Jie abu pasisveikino tarsi seniai nesimatę. Podė atrodė šaltesnis ir tarsi nepatenkintas.

Petrelis nieko neklausinėjo. Ir, lyg pasitvirtinant jo įtarimams, kad Podė vykdė mieste užduotį, staiga pasigirdo baisus sprogimas ir už nugaros, miesto pusėje, įsiplieskė pašvaistė.

– Tu galėjai įspėti mane, – tarė Petrelis, truputį įsižeidęs. – Vaikščiojau, kaip koks kvailys, laukdamas tavęs.

– Užtat tu susipažinai su ta prieglaudos mergina, – gudriai atsakė Podė. – Atrodei labai draugiškas.

Ir vėl Petrelis nurijo nuoskaudą.

– Atrodo, tu ją vadinai gėlių mergaite.

Podė neatsakė. Žiūrėjo į besiverčiančių dūmų temdomą dangaus pakraštį.

– Žinos, kaip per Sekmines mitinguoti, – kalbėjo Podė tarsi sau. Paskui vėl kreipėsi į Petrelį: – Bet kokia stebuklinga naktis!

– Taip, gaila tokią naktį miegoti.

– Gal užsukim į vieną vietą?.. Che che che…

Petrelis žinojo, kad jis turi galvoje geltoną namą pamiškėj, kur gyvena garsiosios seserys Mašauskaitės.

Jie ėjo mėnesienos užlietu kiemu prie dailios klėties su akmeniu vietoj laiptelių.

– Nežinau, ar verta belstis? Pažadinsim jų tėvą, – abejojo Petrelis.

Tamsoje šuo, pažinęs juos, abejingai pasikasė ir tuoj nėrė atgal į būdą, perbraukdamas grandine angos kraštą. Tas garsas – toks buitiškas, naminis, visiškai atšaldė Petrelį. Jis tarė:

– Ar galėtume ramiai grįžti į būrį? – pats nustebo, kaip ramiai skamba jo balsas.

Podė staiga mostelėjo ranka.

– Labiausiai noriu būti čia, su vyresniąja iš seserų – Melanija… Bet gal ir gerai, kad klėtis šiąnakt užšauta. Gal lendam į daržinę, numigsim. Esu velniškai pavargęs.

Jie kaip savo namuos įėjo į daržinę, prisėdo prie lovio, atsirėmė į šiaudus. Aplink buvo mirtina tyla.

– Ne, gal verčiau eikim, – vėl pasakė Petrelis, kuriam nusibodo tylėti.

– Taaaip… – susimąstęs tarė Podė, pro pusiau praviras duris žiūrėdamas į baltą kiemą – toks siauras plotelis, kaip nuometas, driekėsi jiems prieš akis. – Tokią naktį, kaip ši, dažnai galvoju – gal po kelių dienų jau nieko nebebus… ir mes nieko nematysim… Gimiau turtingoj šeimoj… Aštuoniolikos metų jau buvau parašęs ir išleidęs dvi poezijos knygas. Mano tėvas, aukštas valdininkas, buvo nušautas pirmosiomis dienomis, kai tik užėjo rusai. Sesuo su vyru spėjo pasislėpti. O aš… aš tą dieną laukiau savo naujos knygos korektūrų iš spaustuvės… Supranti, laukiau korektūrų… – tai tokie lapai iš spaustuvės, tai kaip iš įsčių ištrauktas kūdikis, dar nenupraustas…

Petrelį ėmė krėsti šaltis. Jis žinojo, kad reikia nutraukti šį pasakojimą, nes vėliau jie negalės pasižiūrėti vienas kitam į akis. Podė tęsė:

– Atbėgo žmogus pasakyti, kad darbovietėje nušautas tėvas, ir tą akimirką pasirodė pasiuntinys su korektūrom… Įsivaizduoji?! – Podė droviai susijuokė.

– Turbūt ne, – burbtelėjo Petrelis ir pašoko. – Nėra čia ko mums sėdėti, girdi? – jis nenorėjo leisti draugui daugiau šnekėti.

– Ar tik neišsigandai?

– Kurgi ne! – atšovė Petrelis, atslūgus baisiai įtampai. Jis bičiuliškai ištiesė Podei ranką, padėdamas atsistoti.

Jie ėjo atgal kitu keliu – per sodą, kaip apkvaitę nuo jaunystės pertekliaus svyrinėjo pro žiedais apkibusias obelis.

– Dievulėliau! – sušnabždėjo Podė ir pakėlė besišypsantį veidą į žvaigždes.

Virš miesto vis plėtėsi pašvaistė. Staiga, lyg padūkę, ėmė daužytis bažnyčios varpai.

– Vėlai susigriebė, – tarė Petrelis.

Sunkios, skaudžios mintys staiga užvaldė abu draugus. Jie tylėdami ėjo daug kilometrų, kol pasiekė savo bunkerį. Jau baigėsi naktis, ir šalia išblyškusio mėnulio turėjo tuoj pasirodyti saulė.

(Bus daugiau)

Bitė Vilimaitė. Juodos dienos

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 8-9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas. Drama

2016 m. Nr. 8-9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis