literatūros žurnalas

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5-6

Algimanto Tamošaičio nuotrauka

Jau senas rojus pelenais užklotas
Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas,
Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą,
Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus…

*

Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys
Prie žemės polių,
Kur Amundseno laužas baigia degti
Ir tirpsta toliai,
Tartum giliam sapne akis užmerkus,
Ir skliautą remia skaisčios ledo arkos
Prie žemės polių…

*

Paukščiams niekada neįsiūlysi vyno,
Nors žiurkės kartais pasigeria
Įkritusios į brendžio statinę.
Taip jau primatai įjunksta
Į romą ir palaiko draugiją
Vienakojui burlaivio kapitonui.
Beje, ne vienas gerai įkaušęs poetas
Yra parašęs neprilygstamų eilių.
Nepamirškite šito…

 

Vasario 16-osios rytas

Tie benamiai balandžiai nei pilkosios pelės
Šmirinėja po kojom autobusų stotelėj –
Renka trupinius nuo ledinio Viešpaties stalo.
Toks tai šventas paveikslas šį saulėtą rytą,
Kai dangaus gotikiniai langai pradaryti…

 

Laokoonas

Iš Elioto, Pasternako ir Kavafio
Per jų eilių ryžtingus vertimus
Vos šimtas pergamento lapų –
Tas balsas kiek pavargęs, bet kilnus.

Pradžia lengva nei žingsniai Vilniaus gatvėm,
Kas žingsnis ritmo kirtis su rimu,
Drąsi kalba, nors persunkta vienatvės, –
Tas balsas kiek pavargęs, bet kilnus.

Vėliau ovalinis Achilo skydas,
Laokoono marmuras ir vėjas neramus,
Pasaulis tarsi apverstas, pakitęs –
Tas balsas kiek pavargęs, bet kilnus.

O dar vėliau aidai iš Kopenhagos,
Sunkių grandinių spindis įsakmus,
Ir laiką dengiantis bespalvis laisvės lakas –
Tas balsas kiek pavargęs, bet kilnus…

 

Veidrodis

Prie veidrodžio glaudžias moters svajonė,
Nelyginant šermuonėlio šešėlis,
Ant blakstienų naktis, plaukuose gėlės –
Baikščių, slėpiningų vilčių vilionė…

*

Daugiabučių koriai, inkilai ir uoksai,
Ir niūrių koridorių landos –
Nežinai, gal pro langą rytoj iššoksi,
Žaibo kirčio staiga išsigandęs…

*

Žiemą pelės užmiega knygose –
Joms jauku tarp novelių, poezijų –
O žieduos sulaukėjusių frezijų
Glaudžias saulė, kiek jos dar liko
Po skardingo vasaros klyksmo…

 

Eskizas Algirdo Juliaus Greimo portretui

Sustojęs laikrodis ant teismo rūmų
Ir aplediję laiptai po žeme,
Šiukšlynuos mėtės skeptrai ir karūnos,
Tik vėjas šlavė sukeistas gatves.

Pavargęs miestas, tuščios kaulų kriptos,
Langai bažnyčių užkalti kryžmai,
Ir pavojingai tiltų sąramos pakrypę,
Apdegę bokštai, merdintys namai.

Sapne aš tokį Vilnių pamačiau sugrįžęs
Po daugel metų iš verleniško Paryžiaus…

 

Palata Nr. 6

Neuropatologas klausia: „Sakykit,
Kokia jūsų didžiausia svajonė?
Būkit atviras, aš jūsų draugas, ne priešas.“
Man nereikia spėlioti, nes žinau,
Kad bet kokie mano norai būtų neįgyvendinami.
Bet visgi sakau: pastatyti Čechovo
„Dėdę Vanią“, šiai dramai nebūtinos
Dekoracijos, pora taburečių, stalas,
Senų laikraščių šūsnis, ir to visiškai
Pakaktų, su aktoriais nebūtų problemų –
Tokių artistų, kaip mūsų palatos senbuviai,
Galėtų pavydėti Mažasis ir Valstybinis teatrai,
Sunkiausia būtų išmokyti teksto, nes daugeliui
Sutrikus kalba, tad tektų apsiriboti
Keliais sakiniais, tarkim, kai Sonia
Dėdei Vaniai sako: „Mes pailsėsim!
Mes išgirsim angelus, mes išvysim
Visą dangų nužertą deimantais, mes pamatysim,
Kaip visas žemiškas blogis, visas
Mūsų sielvartas nuskęs mielaširdystėje,
Kuri užpildys visą pasaulį, ir mūsų
Gyvenimas taps tylus, švelnus, saldus,
Tarsi šermuonėlis. Aš tikiu, tikiu…“
Daktaro žvilgsnis niaukiasi, ir jis sako:
„Taip, brangusis, bet tai – neįmanoma…“

 

Juditai V.

Tu skynei ant skardžio gėles ir paslydai,
O upė tekėjo į jūrą, į dangų,
Dabar priklausai cherubinų palydai –
Lelijos ant miegančių rankų…

*

Daiktai, nemėgstantys painių metamorfozių,
Įpratę džiaugtis dulkių sakralia tyla,
Taupiu žodžiu, mėnulio blyksnio atskala,
Ant sienos veidrody – dulkėtom rožėm.
Daiktų dvasia, užgimusi rievėj medienos
Ar prabangaus brokato siūlų nėriniuos,
Išnykstanti tamsoj, bet prisikėlus dieną
Ir mieganti saulėtuos miesto kambariuos…

 

Išsipildymas

Nudraskė vėtra spalio plakatus,
Surinko nuorūkas „Kazbeko“ papirosų,
Užantspaudavo žuvusias dienas,
Tik kaminuos dūmelį pūtė kuosos –
Stogų žiniuonės, skelbiančios, kad grįš
Anapus jūrų pasitraukęs laikas,
Ir nuo akių mums juodą skepetą nuriš
Aušros homeriškos žiedynai taikūs…

*

Ant stalo lempa, vario peleninė,
Penki pieštukai, popierių krūva,
Už lango tirpsta toliai peleniniai,
Balti Trys Kryžiai, Bekešo kalva.
Medžius nutūpę gudrios Vilniaus varnos,
Su suodinom kaminkrėčių galvom,
Ir girdis geranoriški šių paukščių barniai,
Virtuvėj vėsta tirpstanti kava…

*

Plunksninė saulė nei balta pelėda,
Ir valandų bemaž tiksli kaita,
Ant Vilnios dugno praeitis nusėda,
Tarsi iš dumblo vakar sukurta.

Taip keičias prasmės, laikrodis sugrįžta
Prie dar bevardžio laiko pradmenų,
Kur debesuos laukinės žąsys krykščia,
O šiaip, apsidairyk, aplink – ramu…

„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8-9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5-6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Valentinas Sventickas. Panegirika epitafijų kūrėjui

2004 m. Nr. 12 / Leonardas Gutauskas. In fine. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 222 p.