literatūros žurnalas

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5-6

Rimvydas Stankevičius

Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“ Ir visada tariama šitai būdavo pakylėtu balsu, su pagarba amžinosioms vertybėms, viskam, kas nekinta, ką galėtume numanyti esant laikui atsparia ašimi, aplink kurią sukasi lakūs, trumpaamžiai, nuolatos kintantys pasauliai.

Žmogaus sielos ir proto sveikatai, matyt, būtinai reikalinga yra amžinosios konstantos nuojauta – nelyg ženklas, patikinantis, kad mes ir visa, kas mus supa, – iš tiesų yra kažkieno apgalvotas ir išbaigtas kūrinys, turintis prasmę ir paskirtį, juk jeigu gyvensime manydami, kad gėris, grožis ir tiesa – savaime nieko nereiškiančios sąvokos, kurių prasmė lengvai kinta priklausomai nuo madų, vienos ar kitos epochos „dvasios“, vienų ar kitų politinių partijų valdymo kadencijų – teks pripažinti, jog mūsų visų gyvenimai – tėra tik laiko užmušinėjimas, belaukiant mirties.

Tai reikštų, kad teisingos krypties – apskritai nėra ir jokiu aspektu joks tobulėjimas čia – neįmanomas. Tai reikštų, kad nėra čia ir niekada nebuvo nei didvyrių, nei genijų, nei šventųjų – tiesiog, kas kaip nori, tas taip ir „tūsinasi“ – todėl tai, ką jie darė, tėra verta tiek, kiek padėjo jiems patiems, šiuolaikine (lietuvių?) kalba tariant, „turėti gerą laiką“.

Reikštų, kad nesama jokių autoritetų, vertybinių skalių, aksiomų, dėsnių, kriterijų, jokios išliekamosios vertės, kuri galėtų teikti mūsų siekiams, darbams ir gyvenimams prasmę: „Meluoja tie apgavikai ir mistikai, jokių Karibų jūrų pasaulyje nėra, ir neplaukioja jomis narsūs flibustjerai ir nesiveja jų korvetė, nesidraiko viršum bangų patrankų dūmai. Nieko nėra ir nieko nebuvo! Štai džiūstanti liepa, štai ketaus tvora, bulvaras už jos… Tik tirpsta ledukai taurėje, matyti prie gretimo staliuko kažkieno krauju pasruvusios buliaus akys ir baisu, baisu… O dievai, dievai, nuodų man, nuodų!“1*

Tai – Ulro žemė2**. Nenoriu joje gyventi, negyvenu. Todėl – kaip buvo pradžioje, dabar ir visados – per amžius – amen. Kaip radom, taip ir paliksim…

Deja, mes, šio laiko žmonės, vis mažiau turime apie ką šitaip pasakyti – juk esame užsimoję pakeisti ir savąją prigimtinę pasaulėjautą, ir moralę, ir net savąjį raidyną… Mielai pakeistume ir biblines tiesas, pagal naująją moralę, pagal ES nuostatas būtinai performuluotume ir Dekalogą, tik, ačiū Dievui, tai – ne mūsų valioje.

Ko gero, taip ir yra juntamas senatvės artėjimas – viskas aplinkui keičiasi it kaleidoskopą papurčius – vis mažiau lieka fragmentų tos tikrovės, kurią vadinau, tebevadinu savąja. Todėl vis labiau imu vertinti tai, ką ateidamas radau, ir viliuos, kad išeidamas paliksiu. O kiekvieno pavasario pabaigoje per visą Lietuvą nuvilnijantis „Poezijos pavasaris“ – kaip tik viena tokių mano gyvenimo konstantų, šalia kurios vis galiu pasimatuoti savąjį ūgį, konstantų, tikinančių ir raminančių, jog ne viskas, ką pažinau ir pamilau kaip savąjį pasaulį, gyvens trumpiau už mane.

Jaunystėje, prisipažinsiu, „Poezijos pavasario“ tradiciškumas ir netgi, galima sakyti, jo renginių turinio bei emocinio krūvio nuspėjamumas man varė nuobodulį, vėliau – erzino, kėlė norą maištauti… Dabar gi – atvirkščiai – pastoviuose šio pasaulio atsikartojimuose imu justi esant ritmą ir vertę, todėl ir akį rėžiantis šio festivalio nešiuolaikiškumas šiandien man yra gražus ir brangus kaip tautiniai drabužiai ar skarelę kaimiškai ryšinti Žemaitė Vilniaus Gedimino prospekte.

Manau, nesu nei pirmas, nei paskutinis Lietuvos poetas, nužingsniavęs visomis šiomis santykio su „Poezijos pavasariu“ stadijomis – o tai juk taip pat šiokia tokia užuomina į konstantą, dėsnį, vis dėlto egzistuojančią vertikaliąją ašį, ne mūsų įbestą ir mūsų valios nepaisančią. Taip pat – tai šioks toks paliudijimas, kad vis dėlto esama tam tikros brandos, todėl – ir prasmės jos siekti.

Beje, jaunam, pradedančiam, niekam nežinomam poetui dalyvavimas „Poezijos pavasario“ renginiuose – lengviausiai pasiekiama galimybė tiesiogiai susipažinti su poezijos publika – ne tik ta, prie kurios esame pratę Rašytojų klube, ar ta, kurią tiesiog įsivaizduojame rašydami, tačiau ta – plačiąja, išsibarsčiusia po visus Lietuvos rajonus, jų miestus ir kaimus, mylinčia ne pavardes, o poeziją. Tvirtinu, nes savo kailiu esu patyręs – tie susitikimai – būtinos poetinės brandos pamokos, kurios niekaip kitaip ir neįsisavinamos, kaip tik per poetinių komandiruočių patirtis, akistatą su poezijos skaitytojais, o tų pamokų – niekada negana, nei senam, nei jaunam, nes jos nuolat moko stengtis būti suprantamam, priimtinam, reikalingam ne tik sau pačiam, bet ir kitiems.

Pavyzdžiui, man, jaunam, gal tik kokį trečiąjį kartą „Poezijos pavasaryje“ dalyvaujančiam „genijui“, neįkainojama pamoka virto pirmasis, kaip poeto, apsilankymas „senelių namuose“ – kai jau stovėdamas prie mikrofono ir įdėmiau apžvelgęs publiką ūmai ir skaudžiai supratau, kad neturiu šiems žmonėms ko paskaityti, nors su savimi turėjau šūsnį eilėraščių. O skaudžiausia buvo suprasti, kad taip yra ne dėl mano eilėraščių „naujoviškumo“ ar „intelektualumo“, ne dėl baimės, jog manęs senjorai nesupras, bet tik todėl, kad viso to, ką ketinu skaityti, jiems jau tiesiog nebereikia – nebereikia, kad juos kas stebintų, kad priblokštų intelektu ar itin subtiliu pasaulio matymu, kad koketuotų su jais ar šokiruotų savąja šaunia bravūra – iš tavo poezijos jie telaukia savųjų pasaulių, savųjų gyvenimų pėdsakų įamžinimo ir paliudijimo, jog visa tai, ką jie patyrė, buvo ne veltui. Menu, kaip tik tada tvirtai nusprendžiau išmokti rašyti taip, kad manoji poezija ir jiems įstengtų šį tą pasakyti.

Arba dar kita – iš „Poezijos pavasario“ kelionių parsivežta svarbi patirtis – galimybė patikrinti, kaip skirtingai manieji posmai skamba naujoje aplinkoje. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad manoji poezija nei pernelyg drastiška, nei pernelyg nepraustaburniška, tačiau kai pirmą kartą savuosius eilėraščius skaičiau kaimo parapijos bažnyčioje, kurioje tarp pabrėžtinai puritoniškos publikos – dar ir du kunigai bei dvi vienuolės, kurių viena net žegnotis ėmė nuo „marmurinių erekcijų“ ir „nuogų krūtų bučiavimo“ mano eilėraščiuose, supratau, kad jie dar ir kimšte prikimšti visokių velnių ir siuntimų po velnių – taip, tą išgirdau tik ten, altoriaus akivaizdoje, garsiai skaitydamas. Nesakau, kad tuojau pat puoliau savosios kūrybos cenzūruoti, bet tiesą, sakančią, jog žodis – ne žvirblis, aiškiai pajutau ir tai įsidėmėjau.

Nesistengiu šiuo savo mintijimu tikinti, kad „Poezijos pavasario“ formą ir turinį verta aklai saugoti it kokią muziejinę vertybę, stengiantis išlaikyti jį visiškai tokį patį, koks buvo kitados sumanytas. Žinoma – ne, juk savo gyvavimo pradžioje „Poezijos pavasaris“ su savaisiais renginiais ir po gamyklų cechus važinėjo, eiles skaitė gaudžiant „šauniojo proletariato“ staklėms ir trinksint kūjams, fermose – mūkiant karvėms…

Pats „Poezijos pavasario“ festivalyje debiutavau 1993-iaisiais, kai tokių „originalių“ poetinių kelionių jau nebūdavo, bet egzotikos ir anuomet dar pasitaikydavo. Ko vertos vien poetų sutiktuvės prie lankomo rajono riboženklio: vyrukas, su akordeonu, plėšiantis: „Suk, suk rateli…“, merginos tautiniais drabužiais, duona, druska, sklidina taurelė, rasojanti ant medinio padėklo, apdengto austiniu devynnyčiu rankšluosčiu… Štai šitaip pirmą kartą aš, antrąjį kursą bebaigiąs lituanistikos studentas, kurio vieną eilėraštį į „Poezijos pavasario“ almanachą atrinko tų metų almanacho sudarytojas poetas Eugenijus Ališanka, kaip šio festivalio dalyvis buvau sutiktas Pasvalio krašte. Menu dar šviesaus atminimo Valdą Gedgaudą, gražiai liaudiškas dainas dainavusį Vladą Braziūną, naminį sūrį, išvažiuojant gautą dovanų…

Nuo to laiko „Poezijos pavasario“ renginiuose dalyvauju kasmet – jei kuriais metais ir negaliu kur nors išvažiuoti „su nakvyne“, tai bent jau renginiuose Vilniuje tikrai sušmėžuoju. Šventai kiekvienais metais apsilankau ir baigiamajame festivalio vakare mano numylėto Vilniaus universiteto numylėtame Sarbievijaus kieme – jei ne kaip skaitantysis, tai bent kaip žiūrovas.

Na, o 2009-aisiais už poezijos knygą „Laužiu antspaudą“ buvau vainikuotas „Poezijos pavasario“ laurais. Šį įvertinimą laikau svarbiausiu savo poetiniame kelyje. Nors vėliau esu pelnęs ir savuoju garsu, ir finansine išraiška solidesnių apdovanojimų – „Poezijos pavasario“ vainikas ir jį lydinti Maironio premija yra tai, apie ką svajojau karščiausiai. Kodėl? Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet manau – ar tik ne dėl tos ilgiausios tradicijos, ar tik ne dėl tos minėtosios užuominos į konstantą?.. Nė neįsivaizduojat, kiek laiko esu praleidęs analizuodamas „Poezijos pavasario“ laureatų sąrašą dar ir iki pats į jį patekdamas – skaičiuodavau gyvus ir mirusius, svarstydavau kiekvieno vainikuotojo vertumą tokiu vadintis, raudonu šratinuku kadaise buvau net išbraukęs tuos, kurie, kaip anuomet man atrodė, atsirado jame tik dėl konjunktūros, pažinčių ar nelemto atsitiktinumo… Galimybė būti įrašytam į tą sąrašą tarp tokių poezijos „antžmogių“ kaip Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė – man visuomet atrodė tolygi raštiškam patvirtinimui, kad po mirties pateksiu į Dangų.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šį sąrašą šiemet papildys ir poeto Tomo Venclovos pavardė. Nors, prisipažinsiu, jo pasisakymai spaudoje dažniausiai mane tik suerzina, bet poetas jis nenuneigiamas, o kai kurie jo eilėraščiai – pavyzdžiui, eilėraštis „Emigrantė“, kurio eilutes dažnai mintyse vis cituoju: „…tavo akcentas nekliudo, tiesiog nesuteikia vilčių“, – netgi patenka tarp mano mėgstamiausių. Mano subjektyvūs vertinimai, suprantama, čia nieko nereiškia, tačiau šiuo atveju ne daug jie tesiskiria nuo objektyvios tiesos – T. Venclova tikrai vertas būti laureatų sąraše ir tikrai turėjo jame atsirasti gerokai anksčiau.

Beje, jeigu būtų būtina paminėti kokią nors ydingą šio festivalio tendenciją – ne tiek piktinčiausi, kiek apgailestaučiau, kad neretai (nors ir neabejotinai šių laurų verti) poetai „Poezijos pavasario“ vainiku puošiami ne už tas knygas, už kurias jo nusipelnė, o gerokai – gerokai pavėluotai. Žinoma – garbės skolas atiduoti yra labai svarbu ir dora, liūdna tik, kad ta garbės skolų eilė vis stumteli į šalį jaunesnius poetus, kaip tik šiuo metu leidžiančius galbūt geriausias savo gyvenimo knygas. Todėl toji garbės skolų eilė užuot trumpėjusi – vis ilgėja, kaip ir laiko paklaida tarp esamojo ir apdovanojamojo.

Na, dėl pavėluotai įvertintų – niekis, bet argi ne dėl tokių argumentų, kaip: „dar jaunas – palauks“, taip ir liko šis sąrašas be čia prideramų būti Nijolės Miliauskaitės, Valdemaro Kukulo, Valdo Gedgaudo pavardžių… Nežinau, ar tai objektyvu, bet, mano nuomone, tarp laureatų trūksta akivaizdžiai ten turinčių būti nors ir gyvų, bet jau vargu ar kada prie poezijos besugrįšiančių Sigito Parulskio ir Alvydo Šlepiko…

Liūdna ir tai, kad lig šiolei vis dar esu amžiumi iš laureatų jauniausias, nors man jau: „keturios dešimtys ir keturi“3***. O juk „Poezijos pavasario“ laurai, regis, buvo sugalvoti būtent kaip pirmojo rimtesnio pripažinimo įvertinimas, skirtas jauniems, beprasiskleidžiantiems talentams…

Taigi, obliuotinų lentų „Poezijos pavasario“ statinyje buvo, yra ir, suprantama, dar bus, tačiau tai – normalu ir natūralu – tradicija juk pati išsiugdo savo kanonus, nuolat juos peržiūrėdama, papildydama, tobulindama, pati nusigenėdama nudžiūvusias šakeles… Ji pati juk ir yra efektyviausios šlifavimo staklės, praleidžiančios per save ir gludinančios tik grynuolius, o šlakas lai byra, byra… Juk ir per šimtmečius jis nenustoja byrėjęs.

Žinoma, apie giliašaknes tradicijas, kada didesnioji dalis „Poezijos pavasario“ laureatų dar tebėra gyvi ir vis dar kuriantys, kalbėti ankstoka, žinoma, gerai būtų, kad šis laureatų sąrašas būtų prasidėjęs nuo Kristijono Donelaičio – bet jeigu tik patys šio festivalio tęstinumo nesugriausime – jis užaugs juk ir iki šimtmetinės tradicijos.


1* Citata iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“.
2 ** Czesùawo Miùoszo veikalo pavadinimas, taip pat – jo sukurtas terminas pragarui artimam būviui įvardinti.
3*** Eilutė iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5-6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Rimvydas Stankevičius. Norvegų žvejai. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Herojus. Kiek save atmenu – Visad svajojau būti išgelbėtas. Mėgau knygas, kuriose budi jėgos, Įgaliotos ištraukti mane Iš bet kurio siužeto gerklės, Mėgau, kai rašė: „Mums įžengus, siaubūnas Jau buvo nukautas“…

Lina Buividavičiūtė. „Pūgos duris“ atvėrus

2016 m. Nr. 4 / Rimvydas Stankevičius. PŪGOS DURYS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

Rimvydas Stankevičius. Kritika, neatlaikanti kritikos

2016 m. Nr. 3 / Buvo laikas – skundėmės, kad literatūros kritika Lietuvoje – dar „apdirbta ideologiškai“, dar iš „anų“ laikų... Buvo laikas – skundėmės, kad kritikos kritikai jau neberašo, nes kultūros leidiniai neturi lėšų recenzijoms užsakyti...