Arnolds Auziņš. Ir rašytojas yra žmogus

2017 m. Nr. 4

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Rašytojas, publicistas Arnoldas Auzinis (g. 1931) ilgus metus rinko anekdotus apie rašytojus. Pirmą tokią knygą išleido 1993 metais. 2015-aisiais pasirodžiusi rinktinė „Ir rašytojas yra žmogus“ papildyta daugeliu anksčiau neskelbtų tekstų. Tai savita mažoji latvių literatūros istorija anekdotuose.

 

*

Reinis Kaudzytis renkasi kapo vietą. Kampuose įkala kuoliukus. Pasirodo, ta vieta jau užimta. Suranda naują. Kad kitas potencialus numirėlis jos neužimtų, jam patarė aptverti viela.

– Ne, aš nenoriu kaip kalėjime! Geriau visai nemirsiu.

*

1919 metais Edvartas Virza parašė laikraščiui „Brīvā Zeme“ nekrologą Andrėjui Upyčiui. Buvo gauta žinia, kad jis žuvo Rusijoje.

Didysis prozininkas grįžo gimtinėn sveikas ir linksmas ir visiškai neįsižeidė dėl liūdnos žinios.

– Tai iššūkis mirčiai. Dabar ji bijos prie manęs prieiti.

Taip Upytis nugyveno beveik devyniasdešimt trejus metus.

*

Aspazija labai sielojosi, kad jos rimtasis Rainis, kuris buvo toks reiklus kitiems ir kovojo už Ateities žmogų, slapta susitikinėja su savo „mėnesienos mergaite“ Olga Kligere. Per pilnatį ši įėjo į poeto miegamąjį visiškai nuoga. Ir Rainis jos neišvarė.

– Tai toks būtų tas idealus Ateities žmogus!

*

Vaikystės metais Valdis Rūmniekas gyveno Mežaparke, Janio Sudrabkalnio kaimynystėje. Kartą jis užeina pas gerbiamą poetą ir paprašo, kad tas jam paskaitytų. Susijaudinęs Sudrabkalnis ima mikčioti.

Mažasis Valdis supyksta:

– Rašyti tai išmokai, o skaityti ne!

*

– Šiandieną susitikau su Andrėju Upyčiu, – didžiuojasi jaunas autorius.

– Ar persimetėt bent žodžiu?

– Jis į mane piktai pažiūrėjo.

*

Jaunuosius talentus visada paremdavo Mirdza Kempė.

– Kokį patarimą jūs galėtumėte duoti man? – paprašė pradedantysis poetas.

– Aš jums siūlyčiau daugiau skaityti…

Autorius nepatenkintas: ar buvo verta čia eiti, kad išgirstum trivialią tiesą, bet poetė negailestingai tęsė:

– …tada jums liktų mažiau laiko rašyti.

*

Jaunasis autorius guodžiasi Evaldui Vilkui, kad negali sugalvoti apsakymui pavadinimo.

– Ar taurės paminėtos apsakyme? – klausia Vilkas.

– Ne.

– O būgnai?

– Ne.

– Tada rašykite pavadinimą – „Be taurių ir būgnų“, – patarė patyręs rašytojas.

*

Latvijoje svečiavosi vokiečių rašytojas Heinrichas Biolis. Mirdza Kempė supažindino svečią su Ryga.

– Norėčiau pamatyti, kaip jūs gyvenate, – sako svečias.

Kempė glaudėsi dviejų kambarių komunaliniame bute ir gėdijosi vesti svečią pas save.

– Aš irgi neturiu savo namo, tik penkis kambarius, – nuramino Biolis.

*

Knutas Skujeniekas, grįžęs iš politinių kalinių lagerio Mordovijoje, ilgai laukė savo pirmosios knygos „Lyrika ir balsai“ išleidimo.

– Ji išeis tik per mano lavoną! – grasino vyriausiasis literatūros cenzorius Arvydas Grigulis.

– Jis, matyt, jaučia galą, – taip Knuto gynėjai įvertino Grigulio žodžius.

*

Albertas Belas parašė penkiolikos puslapių novelę „Žaliosios iliuzijų burės“ ir nunešė į „Literatūra un Maksla“ redakciją. Evaldas Vilkas perskaitė novelę ir išbarė autorių:

– Tokią aš galiu kaire ranka pakeverzoti.

Tada Albertas atnešė jam šimto puslapių rankraštį.

Vilkas skambina:

– Spausdinsime pirmą variantą.

*

Arvydas Skalbė skambina iš Rašytojų kūrybos namų Ojaro Vaciečio gyvenimo draugei Liudmilai Azarovai:

– Išsivežk Ojarą! Jis demoralizuoja visus poetus.

– Ką tokio baisaus padarė?

– Mes keliamės devintą ir einame pusryčiauti, tik tada pradedam darbą, o Ojaras jau būna parašęs šešis eilėraščius.

*

– Ar buvo laimingas jūsų gyvenimas ? – kažkas paklausė Janio Ruokpelnio.

– Kas čia gera, jei vedi be meilės.

– Tai kodėl vedėte?

– Todėl, kad mečiau gerti. Atsirado daug laisvo laiko, kurį reikėjo kuo nors užpildyti.

*

Ojaras Vacietis susitikime su skaitytojais perskaitęs populiaraus eilėraščio „Te stipri širdis“ eilutę „Ir šimtas gramų paguoda maža“, išgirsta vyrišką balsą:

– Dviejų šimtų reikia!

Ojaras palaukia, kol nutyla juokas, ir ramiai taria:

– Ir du šimtai gramų – paguoda maža.

Sugriaudėja galingi aplodismentai.

*

Į Steigiamąjį tautos fronto suvažiavimą Andris Jakubanas atėjo su odine striuke. Salėje vietos nebuvo, rašytojas pakilo į balkoną. Žmonėms, kurie nepažino Jakubano, jo drabužis pasirodė įtartinas.

Prezidiumas gauna raštelį: „Kodėl mūsų suvažiavime dalyvauja čekistai? Jų vieta – istorijos mėšlyne.“

*

Latvių kilmės poetas ir filosofas Robertas Mūkas (tikroji pavardė Robertas Avenas) jaunystėje mokėsi katalikų seminarijoje Belgijoje, tačiau išstojo, nes jam pasirodė nepriimtina popiežiaus neklystamumo idėja.

– Geriau būčiau tapęs vienuoliu.

– Kodėl nepasisekė įgyvendinti šio sumanymo?

– Manęs neleido į moterų vienuolyną.

*

Juris Kronbergas atvyksta į Rygą su švedų jaunimu. Eina pro Lenino paminklą. Juris pakelia į viršų vieną pirštą ir sako:

– Ar Ulmanis?

Tai išgirsta čekistai ir paskui nebeišduoda jam įvažiavimo vizos.

– Kai pagerės regėjimas, tada galės atvažiuoti.

*

Guntis Berelis, stodamas į Rašytojų sąjungą, pareiškime parašė, kad studijų metais buvo išmestas iš Fizikos-matematikos ir Filologijos fakultetų. Ir nė vienoje darbovietėje jo nemėgo.

– Ilgiausiai pasisekė išsilaikyti mažoje kaimo bibliotekoje, nes skaitytojų buvo nedaug ir man nieko nereikėjo daryti, bet ir iš tenai nesuprantamu būdu išmetė.

– Kodėl jis visa tai dėsto? – priėmimo komisijos nariai sutriko.

– Įsitikinęs, kad iš Rašytojų sąjungos neišmes.

*

– Mes poezijos nebeskaitome.

– Kodėl?

– Nesuprantam. Per sudėtinga.

– Neskaitote, vadinasi, nesuprantate, – stebisi Paulas Bankovskis.

– Ko jums jaudintis. Jūs juk rašote romanus.

 

*

Imanto Zieduonio klausia:

– Ar jūs dėl ko nors gailitės?

– Taip. Iššvaisčiau daug laiko kalbėdamasis su kvailiais ir neišmanėliais. Reikėjo kalbėtis pačiam su savimi.

*

– Ar tu dar rašai eilėraščius? – klausia Mario Melgalvo.

– Ne, aš dabar geriu naminukę, atskiestą alumi. Jei gerčiau kiekvieną atskirai, būtų pinigų švaistymas. Be to, užsiimu perkrikštijimu.

– Ką tai reiškia?

– Savo krikšto sūnų iškrikštijau iš katalikybės ir atvedžiau į budizmą.

– Kaip tai padarėte?

– Užpyliau jam ant galvos mineralinio vandens.

*

Kepenės valsčiuje, Kliavuose, gyvena keistas šeimininkas – gyvulių nelaiko, žemės nedirba, tvenkinį kastuvu kasa.

– Kas jis toks?

– Talridas Rullis.

– Jis juk vertėjas.

– Kam jis gali versti, jeigu niekas pas jį neateina?

*

Kai Nora Ikstena Europos kultūros parlamente pirmą kartą susitiko su Briuselio biurokratu, jis jai pasirodė panašus į Frankenšteiną.

– Žmogus kalbėjo angliškai, tačiau aš nieko nesupratau.

– Juk tu moki angliškai!

– Taip, bet jis vartojo tokias sudėtingas idiomas ir frazeologizmus.

– Ką jis norėjo pasakyti?

– Tik tai, kad esame atskiri, bet reikia būti vieningiems.

*

– Ar poezijos rašymui turi įtakos aplinka?

– Žinoma.

– Kur geriausia rasti įkvėpimą? Gamtoje?

– Ne, visiškai priešingai – apribotoje erdvėje: armijoje, kalėjime, durnių namuose, – aiškina poetas Uldis Bėrzinis. – Ten nereikia spręsti buities problemų ir jautiesi laisvas.

*

Rašytojai, kurie nuo ryto iki vakaro sėdi prie kompiuterių, dėl nejudraus gyvenimo būdo pradeda tukti. Pėteras Brūveris turėjo receptą, kaip atsikratyti nereikalingo svorio.

– Pusryčiams – du apelsinai. Jei jų nėra – pusantros stiklinės vandens. Pietums – trys bananai. Jei jų nėra – dvi stiklinės vandens. Vakarienei – trys kiviai. Jei jų nėra – trys stiklinės vandens.

*

Valstybės krizė palietė leidyklas. Rašytojai sutrikę klausia, ar yra prasmė ką nors kurti – knygos brangsta, o skaitytojų piniginės vis tuštesnės.

– Jei turite stalčių, kur galima rankraščius saugoti, tada rašykite, – ramina redaktoriai. – O krizės privalumas – kad autoriai turi daug laiko savo kūriniams pagerinti.

*

– Ką jūs dabar veikiate? – klausia Knuto Skujenieko.

– Bendradarbiauju su medicina.

– Senatvėje pakeitėte profesiją? Ar turite medicininį išsilavinimą?

– Ne, bet turiu daug negalavimų, ir galiu būti medicinos ekspertas, – paaiškina poetas.

*

– Mane daugkart grasino užmušti, – pasakoja Edvinas Raupas.

– Turite ryšių su mafija?

– Su leidyklomis. Kai laiku neatiduodu vertimo, padėtis tampa pavojinga.

– Visada pritrūkstate laiko?

– Aš jį panaudoju įdomiau – rašau eilėraščius.

*

– Ar jus perka? – taksi vairuotojas paklausė Gundegos Repšės.

– Begėdis! Ar aš atrodau perkama moteris?

– Turiu omeny knygas. Jūs esate rašytoja. Už kiekvieną knygą gaunate bent penkis tūkstančius.

– Jūs turbūt iš kitos planetos.

*

– Jūs kentėjote nuo sovietinio režimo, – išreiškė užuojautą Albertui Belui jo talento gerbėjai.

– Ne, režimas kentėjo nuo manęs.

*

– Šiandieną vyras man įteikė didelę dovaną, – Laima Muktupavela pasakoja draugėms.

– Tai šiandien tavo gimtadienis? Visiškai nežinojome.

– Vyras padovanojo man laisvę. Mes išsiskyrėme.

*

– Kodėl šių dienų literatūroje pernelyg dažnai pasirodo šūdai, kraujas ir sperma? – skaitytoja klausia jaunos prozininkės Ingos Žuoludės.

– Aš irgi norėčiau žinoti.

– Juk jūs pati tokius žodžius vartojate. Kultūringa visuomenė tokių nesako.

– Jeigu aš juos pasakyčiau, nereikėtų rašyti.

*

Ieva Melgalvė rašo tekstus ir angliškai.

– O kaip su rusų kalba?

– Rusiškai keikiuosi. Iš kiekvienos kalbos imu tai, kas geriausia.

*

Janis Ruokpelnis konsultuoja jaunus autorius.

– Koks yra pirmas poezijos įsakymas? – teiraujasi poetas.

Pradedantieji bando protingai suformuluoti savo mintį.

– Ant mėšlo krūvos rožės auga, – Ruokpelnis pasako trumpai ir aiškiai.

*

– Koks jūsų santykis su kritikais?

– Solidus. Mes netrukdome vieni kitiems. Aš išklausau kritiką, bet neklausau, – prisipažįsta Albertas Belas.

 

Versta iš: Arnolds Auziņš. Arī rakstnieks ir cilvēks, 2015