literatūros žurnalas

Reda Griškaitė. Kai kalba ne tik knygos

2017 m. Nr. 4

Inga Liepaitė, Antanas Verbickas. Antano Baranausko asmeninė biblioteka. Studija. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.

Niekada specialiai netyrinėjau konfesinės inteligentijos, tačiau daugiau nei trisdešimt metų dirbdama Lietuvos istorijos – dargi XIX-ojo amžiaus istorijos baruose – „nesutikti“ Antano Baranausko tiesiog negalėjau. Tačiau tikra pažintis su šiuo kunigu kūrėju įvyko prieš ketverius metus, kai buvau pakviesta recenzuoti literatūrologo ir poeto Tomo Andriukonio disertacijos (mokslinė vadovė Brigita Speičytė) apie rankraščiuose likusią ir iki šių dienų išlikusią lenkų kalba 1853–1863 m. rašytą A. Baranausko kūrybą (Andriukonis T. Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija. Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013). Šis kruopščiai atliktas tyrimas, kurio esminė gija – pasakojimas apie XIX a. žmogaus virsmą kūrėju; darbas, kuriame buvo aptartas ne tik specifinis to amžiaus Lietuvoje kontekstas su bene būdingiausiu jo bruožu – dvikalbystės situacija; darbas, kuriame buvo parodytas ir A. Baranausko lituanizacijos, jo įpaveldinimo Lietuvoje procesas, – man buvo priimtinas, nes visada esu prieš vienpusį asmenybės vertinimą. Ypač jeigu kalbama apie tokio rango asmenybę kaip A. Baranauskas.

Tačiau buvo T. Andriukonio darbe ir viena tema, kuri tada mane ypač domino – tai vadinamojo Karolinos Praniauskaitės (Karolina vel Karolina Anna Proniewska, 1828–1859) atvejo A. Baranausko kūryboje aptartis. Džiaugiausi elegantišku disertanto pasakojimu apie K. Praniauskaitės ir A. Baranausko sielų giminystę, apie šios moters eilėraščių persikėlimą į privačią tada dar Sedos raštininko erdvę, t. y. apie tos poezijos atsiradimą ir jo dienoraštyje (žr.: Ten pat. – P. 117–118, 184–201 ir kt.). Bet tiesa ir tai, kad man tada labiau rūpėjo ne tiek pats A. Baranauskas, kiek K. Praniauskaitė – kurianti to meto moteris. Nes buvo labai įdomi išskirtinė – kitų rašančių to meto moterų fone – jos laikysena ir išskirtinis rašančių vyrų požiūris į ją. Ir ne tik dėl K. Praniauskaitės gebėjimo kurti ir lietuviškai, bet ir gebėjimo megzti poetinius dialogus su poetais vyrais – ne tik privačioje, bet ir viešoje erdvėje, ir anaiptol ne tik su A. Baranausku. Kitaip tariant, domino tos ypatingos moters drąsa. Ypač visus tada tiesiog šokiravęs faktas – kad vyrą, t. y. A. Baranauską, viešai, spaudoje, rašyti ragina moteris. Nes paprastai būdavo atvirkščiai. Tada ir pasigedau T. Andriukonio disertacijoje vieno kontekstinio šaltinio – 1856 m. Varšuvos spaudoje skelbtų garsiojo istoriko ir publicisto Mykolo Balinskio (Michał Baliński, 1794–1864) minčių apie K. Praniauskaitės ir A. Baranausko dialogą, o tiksliau – apie pirmąjį šio dialogo sandą – garsųjį eilėraštį „Jaunajam Poetui“ („Do młodego Poety“), arba dar ir kitu pavadinimu – „Broli Kristuje, nors Tavęs nepažįstu…“ („Bracie w Chrystusie, chociaý mi nieznany…“) (žr. [Baliński M.]. Listy z nad brzegów Krożenty. [List] I (dokończenie) // Gazeta Warszawska. – 1856. VII.24 (VIII.8) (Nr 203). – P. 6.).

Čia ir prasidėjo visa sumaištis – paaiškėjo, kad šis A. Baranausko ir K. Praniauskaitės amžininkams puikiai žinomas ir net jų aptartas (sic!) eilėraštis vėlesnių A. Baranausko kūrybos tyrėjų kažkodėl imtas vadinti „nežinomu“ ir „neišlikusiu“, nors dar tada, 1856-aisiais, M. Balinskis paskelbė ir šio kūrinio tekstą – visą, in extenso. Šiaip ar taip, šio eilėraščio – be kurio mes vargu ar turėtume poetą, o tikriausiai ir vyskupą A. Baranauską; eilėraščio, kuriame jis pirmąsyk autoritetingai pripažįstamas kaip poetas, „kaip sielos brolis“; eilėraščio, kurio akivaizdoje A. Baranauskas ir save pamato kaip poetą; taigi šio eilėraščio užmiršimo istorija yra viena absurdiškiausių ir visoje mūsų literatūros istorijoje. Todėl kaip šio daugiau nei 150 metų užsitęsusio nesusipratimo, taigi ir šio unikalaus kūrinio nefunkcionavimo mūsų kultūroje kompensaciją galiu vadinti faktą, kad dar tais pačiais 2013-aisiais Krokuvoje, Jogailaičių bibliotekoje, pavyko rasti ir šio K. Praniauskaitės eilėraščio autografą (daugiau apie tai žr.: Griškaitė R., Andriukonis T. Karolina Praniauskaitė: „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“). Eilėraščio istorija // Archivum Lithuanicum. – T. 15 (2013). – P. 141–183).

Toks būtų mano autentiškas susitikimas su A. Baranausku – per moterį, per kuriančią moterį, per tos moters jam rašytą eilėraštį. Ne menkos svarbos faktas buvo ir tai, kad šį K. Praniauskaitės kūrinį pirmą kartą paskelbė, o jo autografą iki pat mirties savo Jašiūnų dvaro bibliotekoje saugojo M. Balinskis, kurio biografija ne kartą buvo tapusi ir mano tyrimų objektu. Džiaugiausi, kad kaip tik šis intelektualusis istorikas-dvarininkas pirmasis išpranašavo ir būsimą A. Baranausko didybę. Tiesa, baiminosi, kad tuometė „jauno kaimiečio, paprasto žemdirbio sūnaus“ luomo kasdienybės proza užgniauš K. Praniauskaitės įžvelgtą gebėjimą kurti (Ten pat. – P. 150). Neužgniaužė.

Šiaip ar taip, ir šiame naujame, A. Baranauskui – knygos žmogui – skirtame knygotyrininkės Ingos Liepaitės ir istoriko, muziejininko Antano Verbicko darbe nejučiom ieškojau moters ženklų. Ir rasti nebuvo sunku, nes dar neatvertus knygos, ketvirtame jos viršelyje skaitome puikią citatą iš suomių rašytojos Mailos Talvio (1871–1951) atsiminimų. Tai ši moteris 1894 m. gegužės viduryje kartu su savo vyru kalbininku Jooseppiu Juliusu Mikkola (1866–1946) apsilankiusi A. Baranausko namuose Kaune paliko vienintelį, nors ir lakonišką, bet labai iškalbingą jo bibliotekos apibūdinimą: „Vyskupas mus priėmė labai draugiškai, šventiškoje savo bibliotekoje [pabraukta – I. L. ir A. V.] <…>“ (ketvirtas knygos viršelis; taip pat žr. poskyrį „Bibliotekos dydis“. – P. 102). Ši M. Talvio ištarmė – apie šventišką A. Baranausko biblioteką – tapo ir savita I. Liepaitės ir A. Verbicko knygos epitafija. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties ir pati knyga – tiek vidumi, tiek išore (dailininkas Alfonsas Žvilius) – taip pat šventiška, kuria šventės atmosferą.

Žinoma, ne visi moters palikti ženklai šiame pasakojime apie A. Baranausko knygų pasaulį yra tokie šviesūs – kad ir apie tą neįvardintą moterį, kuri, 1941 m. vyskupo sūnėną Joną Baranauską su šeima ištrėmus į Sibirą, apsigyveno jų namuose Telšių rajone, Irtogano kaime, ir, kaip spėjama, kartu su kitais daiktais sudegino (sic!) ir dalį kadaise vyskupui priklausiusių knygų (poskyris „Knygų likimas Lietuvoje“. – P. 136). Tačiau toks atvejis I. Liepaitės ir A. Verbicko knygoje – vienintelis. Dominuoja šventiški moterų vardai. Ir bene ryškiausias čia – A. Baranausko bičiulio, kunigo ir poeto Klemenso Kairio (1836–1864) sesers Cecilijos Kairytės (1831–1909). Tai ji išsiuvinėjo ir 1862 m. A. Baranauskui įšventinimo į kunigus proga dovanojo knygos žymeklį (skyrius „Bibliotekos ir knygos kultūra“. – P. 132), kurio vaizdas taip pat puošia aptariamos knygos viršelį – tik šį kartą pirmąjį. Manau, kad šiuo rankdarbiu, šia dovana, C. Kairytė rodė ne tik tai, kad A. Baranausko ryšys su knyga buvo ypatingas ir pastebimas jį supančių aplinkinių, o dovanos išsaugojimas rodė dovaną jam buvus brangią (Ten pat.), bet ir tai, kad knyga buvo svarbi ir pačios donatorės gyvenime.

Nes XIX a. moteriai knyga buvo daugiau negu svarbi – net ir romanas, galbūt net pirmiausia kaip tik romanas, – nes iš jo mokėsi susigaudyti ir jausmų, ypač vyro ir moters, pasaulyje. Tokiu romanu – tokia jausmų mokykla, buvo ir garsiojo Vilniaus universiteto globėjo, 1830–1831 m. sukilimo dalyvio, politiko Adomo Jurgio Čartoriskio (Adam Jerzy Czartoryski, 1770–1861) sesers Marijos Onos Čartoriskytės-Württemberg-Montbéliard (Maria Anna z Czartoryskich Wirtemberska vel Württemberg-Montbéliard vel Wirtemberska, 1768–1854) romanas „Malvina, arba Širdies nuovokumas“ ([Wirtemberska M. A.]. Malwina, czyli Domyślność serca. – T. 1–2. – Warszawa: nakładem i [Józefa] Zawadzkiego i [Józefa] Węckiego, 1816). Tai knyga, kurią, kaip šiandien sužinojome ir iš I. Liepaitės ir A. Verbicko tyrimo, skaitė ir net asmeninėje savo bibliotekoje turėjo ir A. Baranauskas (poskyris „Bibliotekos komplektavimas“. – P. 76; 77, išnašoje 98).

Nuostabu ir tai, kad knygos „Malvina, arba Širdies nuovokumas“ istorija taip pat glaudžiai susijusi su M. Balinskio, o tiksliau – jo žmonos Sofijos Sniadeckytės-Balinskienės (Zofia z Śniadeckich Balińska, 1798–1880) vardu. Kelios kartos citavo šiai moteriai 1816 m. sausio 31 d. rašytą atvirą (nes skelbtą spaudoje) Sofijos dėdės, Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Sniadeckio (Jan Śniadecki, 1756–1830) laišką, kuriame buvo išdėstyti šio romano privalumai (daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Intelektinė Jašiūnų dvaro istorija: Balinskiai ir Sniadeckiai // Jašiūnų dvaras – kultūros židinys / Sudarytoja Aurelija Arlauskienė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – P. 58–60).

Kitaip tariant, labai netikėtai, per tyrimą apie asmeninę A. Baranausko biblioteką, netiesiogiai galime apčiuopti ir dar vieną įsimintiną intelektinį XIX a. dialogą tarp vyro ir moters. Neabejoju, kad dialogai buvo ir tarp šios knygos autorių. Dialogai apie kūrybą, apie A. Baranauską, apie jo knygas. Nes ir čia aptariama knyga yra parengta vyro ir moters. Visada tokios knygos yra kitokios – rašytos su distancija ir abipuse pagarba. Jos balansuoja ant santūrumo ir emocijos, griežtumo ir empatijos ribos, todėl yra gyvos ir nestatiškos. Ši knyga – apie asmeninę A. Baranausko biblioteką – kaip tik tokia. Knyga su moters ir vyro – neabejingų kūrybai, kuriančių ir rašančių – dialogo ženklu. Kitaip tariant, A. Baranausko verta knyga.

Tačiau ši knyga, mano galva, turi ir kitą svarbų ženklą, kurį apčiuopiau atidžiai ją skaitydama ir vartydama. Tai ne tik knyga apie biblioteką, bet ir knyga apie biblioteką, tapusią muzealija, muziejiniu eksponatu, kitaip tariant, biblioteką – muziejuje. Šis muziejinis knygos dėmuo labai įdomus. Apskritai I. Liepaitės ir A. Verbicko knyga – tai ir vaizdinis A. Baranausko muzealijų katalogas. Turiu omenyje ten publikuotus ne tik Anykščiuose, bet ir kitose Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose saugomas A. Baranausko ir jo šeimos nuotraukas, atvirukus, rankraščius, taip pat materialųjį palikimą, ypač pastarąjį – knygų lentyną (vadinamąją knygynyčią), sieninį laikrodį, stalinį veidrodį, albumą, rašalinę, krėslą, paveikslą, net įstabiąją mineralų ir archeologinių kirvukų kolekciją (visame tekste). Visa ta ikonografinė medžiaga tekstą ne tik papildo, bet ir padaro jį jaukų. Nes kalba ne tik knygos. Kalba ir tų senų daiktų pasaulis.

Knygos autoriai rašo apie tolesnes asmeninės A. Baranausko bibliotekos knygų paieškas ir tolesnę jo bibliotekos rekonstrukciją („Išvados“. – P. 165). Žinoma, tai būtų ir tolesnis A. Baranausko biografijos rašymas, dar vienas mėginimas minti jo mįslę. Tačiau jeigu tai ir neįvyktų, visada turėsime šias trisdešimt septynių pavadinimų (trisdešimt aštuoni fiziniai vienetai) šioje knygoje aprašytas A. Baranausko knygas. Tai labai menkas skaičius lyginant su ta ypač turtinga paskutiniaisiais metais Seinuose turėta galbūt trijų–penkių tūkstančių (sic!) leidinių biblioteka (poskyris „Bibliotekos dydis“. – P. 110). Tačiau tie skaičiai – labai iškalbingi, nes jie procentiškai atspindi ir neįtikėtinai skaudžias visų XIX a. Lietuvos bibliotekose – tiek privačiose, tiek viešose – sukauptų rinkinių netektis ir jų mastą. Tai tik dar kartą įrodo, kaip iš pažiūros marginalus tyrimas gali duoti peno ne tik vienos mums svarbios asmenybės, bet ir visos epochos paveikslo rekonstrukcijai.

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta