Ugnė Urbanavičiūtė. Gilyn besiskverbianti poezija

2017 m. Nr. 4

Egidija Šeputytė. Sekretai ir sekreterai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2016. – p. 80.

Priartėti prie paslapčių visuomet reikia tykiai, kantriai, stengiantis jų neišgąsdinti, neskubinti jų atsivėrimo. Panašiai kaip vaikystėje žaidžiant sekretų žaidimą, kai iš šapelių, gėlių žiedlapių ir saldainių popierėlių dėmesingai dėliojamas paveikslėlis, kuris, pridengtas stiklo šuke ir užkastas negiliai žemėje, tampa tik tau egzistuojančia paslaptimi. Norint ja pasigrožėti ar pasidalyti su kitu, privalu neskubėti, labai atsargiai pirštų galiukais nubraukti nuo stiklo žemę, o pasigrožėjus vėl taip pat kruopščiai ją užberti, sekretą paslėpti tam, kad viduje nešiotumeis žinojimą apie mažą, bet didelę ir įstabią paslaptį.

Pirmosios Egidijos Šeputytės poezijos knygos „Sekretai ir sekreterai“ skaitymas – lyg tas vaikystės žaidimas – atsargus, atidus mėginimas pažvelgti į autorės iš žodžių, eilučių ir tylos dėliojamą sekretą, atsiveriantį kaip savitas poetinis pasaulis, kuriame „ketveri vartai / trim vagom teka šaltinis / aštuonetas šoka aplink devintą / spindulių begalybė / moteris slepiasi už perregimo šydo“ (p. 5). Ezoterinis žvilgsnis į pasaulio ir žmogaus būties slėpiningumą yra rinkinio poetinės programos dominantė, skaitytojo sąmonėje šiek tiek susišaukianti su Onės Baliukonės poezija. Pasaulio misterija – didžioji poetės eilėraščių lyrinį subjektą viliojanti ir jaudinanti paslaptis, kurią trokštama įminti, suprasti, atverti. Pirmasis knygos skyrius, pavadintas „Pirmoji misterija“, leidžia apčiuopti pasaulio kaip uždaros paslapčių begalybės suvokimą. Žmogui pasaulis atsiveria kaip labirintas, kuriame „dar vieni vartai / dar vienos durys / dar vienas slenkstis / peržengtas turi būt“ (p. 12). Būtinybė įveikti materialiąsias formas, skverbtis tolyn, anapus širmų ir šydų bei to, kas regima, E. Šeputytės poezijoje tampa vidiniu žmogiškosios būties imperatyvu. Lyrinio subjekto santykio su pasauliu ir savimi kokybinis matmuo – „žiūrėti ne į / o per“ (p. 30), t. y. žvelgti gilyn, neleidžiant žvilgsniui apsistoti ties paviršiais. Pastanga artėti prie gelmių, esminių turinių – nenutrūkstamai per visus rinkinio tekstus vilnijanti gija: „soliariumas, paštas, kirpykla, lombardas / pro purviną automobilio langą / o užmerkiu akis / gilyn gilyn“ (p. 32). Gilyn į pasaulį, į save, tačiau ne destruktyviu skrodžiančiu judesiu, o siekiant suprasti ir perprasti: „ne auksinio pjūvio ieškau / o auksinės jungties“ (p. 14).

Tolyn, gilyn, anapus – kryptis, reikalaujanti atsiriboti nuo pasaulio paviršių ir perviršių, suskliausti gyvenamojo laiko kasdienybę ir buitį. Tik atlikus šį judesį galima paviršinį žvilgsnį perfokusuoti vidine kryptimi, visu pirma – savęspi. Tai, kas iš tiesų jaudina eilėraščių lyrinį subjektą, yra iracionalioji žmogaus gelmė, „įtrūkimai jaukiai sujauktos kasdienybės plutoje / pro juos dabar skverbiasi mano ilgesys / mano paslaptys / mano / regėjimai“ (p. 66). Giliausieji žmogaus vidujybės klodai, kurie atveria autentišką santykį su pasauliu, glūdi vaikystės patirtyje: „ant aukšto suolelio / sėdi maža amžina mergaitė / <…> / o pasaulis aplink sukasi / lyg apie ašį.“ Tokį pasaulio sandaros suvokimą įgalina ir atveria vaiko sąmonė, kuriai pasaulis, kupinas paslaptingų durelių, vartelių, skrynelių, palėpių, tunelių ir menių, vis sukasi ir sukasi, bet prasideda nuo aš. Nors E. Šeputytės kūrybos nepavadintume išpažintine lyrika, vis dėlto talpus moteriškasis aš yra knygos ir kiekvieno eilėraščio branduolys:

aš čia esu
čia vėl manęs nėra
aš stoviu vietoj
ir bėgu tekina
čia pašnibždom niūniuoju
čia aiškiai ištariu žodžius
čia iškilmingai pasirodau
čia pasitraukiu į sapnus

<…>

(p. 72)

Didžiąja misterija „Sekretuose ir sekreteruose“ tampa moteriškoji būtis, moters figūra yra ir poetinio kalbėjimo šaltinis, ir objektas, į kurį nukreipiamas šis kalbėjimas. Esminis yra antrosios knygos dalies „Moteris slepiasi už perregimo šydo“ pavadinimas, kuris liudija, patvirtina, kad eilėraščių kalbančioji siekia lyg sekretą pažinti, atrasti, įminti save. Tekstais brėžiama dvasinės moters raidos linija, kurios ištakos – vaiko, mergaitės sąmonė kaip archetipinis klodas, kuriame glūdi moteriškųjų, bet kartu ir žmogiškųjų turinių formavimosi pradžia. Pradžia, kuri yra esminė moteriškosios individualybės formoms, talpinančioms ir mažos amžinos mergaitės savastį:

vis dar augu į priešingą pusę
rūbai maži, sunku kvėpuoti
žinau
kai užaugsiu tikrai
visi rūbai bus per dideli
bėgsiu tekina
klostės painiosis tarp kojų
vėjas vis suriš rankoves
griūsiu ir juoksiuos
bus tiek daug vietos!
tam juokui nebyliam alsavimui
gyvenimu mirtinu

(p. 58)

Vaiko, mergaitės sąmonė – laukianti, nekantri: „kiek daug troškimų kaspinų / šiąnakt draikosi ore / tai tos jaunos mergaitės / <…> / jos dar nemoka paklausti taip / kad klausimui nuaidint / viskas taptų aišku / todėl šiąnakt jos verkia / iš meilės kuri / dar ateis / kažkas kažkada pažadėjo / ateis“ (p. 23–24). Įtaigi ir pagavi dvasinė būsena – laukimas, ilgesys, vylimasis meilės kaip įstabios, stiprios patirties. Toks sąmonės nukreiptumas į kitą ir kito link yra išsaugomas ir jau suaugusios moters sąmonėje: „todėl prašau ne daugiau / o mažiau: / trigubo dugno / dviejų talentų / septynių kartų / dviejų praradimų / dviejų praregėjimų / ir vienos meilės“ (p. 67). Šis poreikis – vidinis, kylantis iš moters esaties talpumo ir atvirumo kito būčiai, iš plyšelių ir kertelių, atsivėrusių ir laukiančių „delno, kuris / kada nors viską uždengs“ (p. 48).

Klaidinga manyti, kad E. Šeputytės eilėraščių kalbančiosios tapatumas grindžiamas stokos ar trūkumo, kuris privalo būti užpildytas, principu. Greičiau priešingai. Lyrinė subjektė – kupina į jos sąmonę atitekančios gyvybinės substancijos, sklidinai užpildančios dvasinės energijos:

užtenka vos vos liestis
tik pirštų galiukais
aš ir moteris anapus laiko
ir teku
ir esu sklidina galių

(p. 29)

Šios eilutės nuskamba lyg Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgėse“ teigiamos galingos moteriškos energijos atošauka, tačiau jaunosios kūrėjos poezijoje ji nėra gaivališka, plėšri, nesuvaldomai trykštanti versmė. „Sekretuose ir sekreteruose“ moters galios – tai vidujybėje sukaupta dvasinė stiprybė išlaukti, išbūti, ištverti: „kartą / laikiau rūtos šakelę ant rankos / kad saulė išdegintų antspaudą / ne skaistybės / ženklą, kad galiu ištverti“ (p. 30). Išdegintas antspaudas nėra deklaratyvi feministinė laikysena, tai ženklas, įgalinantis kalbančiąją ištverti gyvenimą, buvimą, paženklintą klaidų, skaudulių, kai „kaip visada po to – kraujuoju / kaip visada po to – skauda“ (p. 46). „Ar kada nors mes būsim pajėgūs iš tiesų ištverti save?“ – cituoto eilėraščio epigrafu pasirinkta Carlo Gustavo Jungo mintis tampa skaitytojui girdima E. Šeputytės eilėraščius lydinčia gaida, kuri leidžia atpažinti autorei būdingą egzistencialistinę pasaulėjautą. Žmogiškoji būtis suvokiama kaip kryptingas judėjimas: „vidun–atgal / gyvybėn–mirtin / švieson–pražūtin / aitri neišvengiamybė“ (p. 56). Žmogiškojo laiko pasaulyje baigtinumas aiškiai suvokiamas, artikuliuojamas, priimamas kaip neišvengiamybė.

Vis dėlto moters būtyje esama ir to, kas nėra pavaldu laikui ir niekada nesibaigia. Tai – giliausiuose moters sąmonės kloduose glūdinti belaikė, bekūnė metafizinė energija, srūvanti per buvusių, esančių ir būsiančių moterų kartas, nes „moteris yra / keliaujanti viena kryptim / į tolumas artėjanti neskubriai / ir smėlis jos sandaluose / ir liemuo apvyniotas maldomis / ir aš ten ji / ir ji ten visos“ (p. 70). Amžinas, vis atsikartojantis ir kiekvienos moters kūne slypintis sakralus moteriškumas – gyvybės atnašavimo galia. Moters liemens, apvynioto maldomis, metafora leidžia užčiuopti archetipinę moters-motinos figūrą, kuri glūdi kalbančiosios sąmonėje ir pasireiškia kaip artėjančios gyvybės nuojauta: „ji dar nebuvo net gimusi / o jau vaikščiojo mano eisenoje / ji dar nepynė ribų į kasas / o verkė mano ašaromis / <…> / ji dar neturėjo karūnos ant savo širdies / o plakė mano gyvybę“ (p. 25). Eilėraštis nuskamba kaip kalbėjimas apie būsimas, laukiamas, trokštamas motiniškumo būsenas. Moters būties atvirumas kitam – esmiškos ir didžiosios moteriškumo misterijos įminimas, leidžiantis suvokti: „esu grandis grandinėje / taškas po taško / brūkšnys po brūkšnelio / dulkė po dulkės / vyno rašalu ir auksu / linijas pinu“ (p. 59).

Paskutiniaisiais E. Šeputytės knygos eilėraščiais priartėjama ir prie rašto, rašymo, kalbėjimo temos, prasitariama: „procesija dar neišbaigta / dar neišbaigtas raštas“ (p. 60). Esminė pasirodo kalbos problema: „kalbu ir kalbu tau / nes noriu pasakyti truputį daugiau / <…> / iš tikrųjų aš norėčiau ne kalbėti / o pasakyti tik / tą truputį“ (p. 73). Eilėraščių kalbančioji pasirodo kaip rašančioji, kuriančioji sąmonė, kuri trokšta ne kalbėti, o iš tikrųjų pasakyti, „ne žymę palikti / <…> / o tik nežymią žymelę / ant kaštono ištisus metus kišenėje / ant plauko megztinyje, virbalais melsto / ant atodūsių tarp eilučių“ (p. 65). Taip išsakomas ir pamatinis žmogiškosios egzistencijos siekis įsirašyti į pasaulį, ką nors jame palikti suteikiant savo būčiai prasmės. Pridengtas žodžiais lyg plonu šydu atodūsis, slypintis tarp „Sekretų ir sekreterų“ eilučių, iš tiesų palieka žymę skaitytojo sąmonėje. Žymę, kuri nuskamba lyg imperatyvas: „gilyn gilyn / kur nieks nepasakys / kas vyksta“ (p. 11).

Egidijos Šeputytės pirmoji knyga, tykiai įsiliedama į moteriškąją lietuvių literatūros paradigmą, „laukia surandančio kelią vidun“ (p. 10), ten, kur daug vaikiškų sekretų, puošnių sekreterų ir dar daugiau viliojančių paslapčių.