Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4

Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorijos Daujotės žemaitiška poezija jau yra pamatyta ir įvertinta kaip mūsų kultūros reiškinys. Vienas jos reiškimosi ir veikimo ženklų – kūrybiškas pratęsimas, dialogas su ja juvelyrės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodoje „Balsā i daiktā / Balsai ir daiktai“. Poezija, pasigirdusi iš pradžių kaip pavieniai balsai ūkuose („Balsā ūkūsʼ / Balsai ūkuose“, 2010), susitelkusi į labiau individualizuotą senos moters, tarsi genties pramotės balsą („Gīvenu vīna / Gyvenu viena“, 2012), grįžtanti į individualesnes intonacijas ir suasmenintą, autobiografiškesnį kalbėjimą („Tatā pariejau / Tai parėjau“, 2015), atrodė, jau apsuko savo ratą, užbaigė savo siužetą. Šiose trijose knygose jau buvo susiklostęs įėjimo–išėjimo kelias, leidęs pasiekti giliuosius atminties lygmenis ir vėl grįžti į dabartį. Ketvirtoji knyga „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“ (2016) rodo, kad tasai kelias turi savo linkmę, trauką ir grąžina atgal. Regis, jau kompoziciškai išbaigta trilogija pasipildė dar vienu kūriniu, kurį autorė neprimygtinai siūlo matyti greta antrosios knygos: „Gal tęsinys, nors ir kažkas atskira“ (p. 5). Naujosios knygos kalbančioji išties yra artima „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ personai, tačiau jos nekartoja. Kas sugrąžina kūrybinę sąmonę atgal?

Visų pirma – ribos jutimas. Ribos tarp seno ir naujo pasaulio, seno ir naujo laiko, kuri buvo akivaizdi ir ankstesnėse knygose, nors dažniau pasirodydavo būtinybės profiliu: kaip gyvybinio gimimo–mirties ritmo dalis, sutaikanti su gyvenimo praeinamybe. Aštresnės tos ribos briaunos pasirodė trečiojoje knygoje „Tatā pariejau / Tai parėjau“ kartu su ryškesne asmenine perspektyva – eleginėmis gedėjimo, atsisveikinimo intonacijomis. Gal jos ir buvo tasai signalas, kad dar ne viskas iškalbėta (kad ir kas būtų tasai „viskas“), kad dar iki galo neatliktas atminties darbas. Naujosios knygos pratarmėje šis ribos jutimas išsakomas paradoksu: pasaulis, pasikeitęs iš pamatų (p. 5); sugestijuojama, jog pasaulis keičiasi, nes turi pamatus, taigi turi iš ko keistis, pamatai ir yra tai, kas įgalina keistis. Tačiau keisdamasis ne tik nuo pamatų tolsta, bet ir juos apleidžia ar gali suardyti. Ribinę situaciją liudija pratarmėje paminėti du šios knygos pradžią žymėję balsai („išgirdau pačioj 2016 metų pradžioj, sausio antrąją“), dvi padiktuotos eilutės, nuo kurių pradeda skleistis kūrinio visuma. Pirmoji frazė: „plėka golkės, plėka ont žemis plėkuos…“ (p. 5). Šis balsas atsiveria antrajame knygos poetiniame tekste, čia pasirodo tarsi ritualinis judesys, atsikratant viso to, kas nepriklauso absoliučiai žmogaus tikrovei: žemei, nuogam kūnui, dangui; tarsi atstatant kokią vertikalę:

plėka golkės,
plėka ont žemis plėkuos,
vuo dongom apsėkluok – – –
ve, veiziek, vabaloks atlieki,
ve, siekla prėkėba,
nesi dā atlīktama

*

nuoga gulkis,
nuoga ant žemės nuogos,
o dangum užsiklok – – –
žiūrėk, vabalėlis atskrido,
žiūrėk, sėkla prilipo,
dar kažkam reikalinga

(p. 8–9)

Lietuvių tradicinėje poetinėje vaizduotėje dangumi užsikloja mirusieji, žuvusieji ar bent namus, artimuosius praradusieji. Ant žemės puola, prie jos glaudžiasi gedinčiosios, nepakeliamo skausmo marinamos, žmonių nebepaguodžiamos. Šis imperatyvas – nuoga gulkis ant žemės nuogos – ritualinis mirties situacijos išbandymas; šioje totalioje gyvenimo redukcijoje sukuriama akistata su gyvybe, su menkiausiomis jos apraiškomis. Jei kūnas su žeme dar susikabina – tegul ir sėklele – nuo to ir galima pradėti iš naujo. Keistis taip pat.

Tolesniame tekste nuje, či vėlkis brīdi / taip, čia vilkės brydė šis judesys pakartojamas kitu profiliu, iškyla tarsi kokia archajiškos atminties nuotrupa, aptikta žengus poetinės vaizduotės žingsnį gilyn. Nuogas kūnas ant nuogos žemės – slapta, moteriška gimdyvės apeiga, suteikianti galios gyventi. Archetipinio reikšmingumo įgauna ėjimas atbulom, keliais vilkės bryde – laikinai nusigręžiant nuo kasdienio pasaulio ir jo logikos, lyg redukuojant žmogišką pavidalą, tarsi grįžtant prie beasmenės gyvybės šaltinio, pasiliekant jos globoje. Galimybė keistis, kurią šiuolaikinė sąmonė automatiškai sujungia su laisvo pasirinkimo teise, šiuo archajišku profiliu parodoma kaip galia gyventi. Gaja, gajybė.

Šie du to paties motyvo jungiami tekstai (antrasis ir trečiasis) knygos visumoje yra unikalūs, nebevarijuojami. Tai tarsi sąmonės vartai, pasiekiantys giliausią atminties lygmenį, tarsi pamato akmuo, nuo kurio patikimai kuriama ar kuriasi rinkinio architektonika, formos lygmenyje patvirtinanti pratarmėje išsakytą seno pamato–naujo statinio principą. Tačiau šį gelminį balsą palaiko, nuo visumos jam neleidžia atitrūkti knygoje netikėtai brėžiamos žmogaus–gyvūno sąsajos, ryškesni nei ankstesnėse knygose to ryšio prasminiai akcentai. Galima sakyti, kad gyvūnai šios knygos pasaulėvaizdyje priartinami prie asmens tapatybės, prie jos centro, kartais tampa „sudėtinio aš“ dalimi: „šiąžiem kažkaip visai viena, vis / pati su savim, pati sau motina, pati / sau ir duktė, pati draugė ir pati kaimynė, / gal ir ta juodgalvė avis, kurią vis / matau ant tako su šieno pabirom <…>“ (p. 65). Riba tarp skirtingų gyvybės rūšių yra paslanki, ne tokia griežta. Lietuvių poetinės tradicijos esame prijaukinti prie augalijos, o štai čia ryškinamas ir gyvūnų reikšmingumas (naminių gyvūnų tema V. Daujotės knyga rezonuoja su Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“).

Gyvūniškumo ir žmogiškumo santykis, dabarties filosofijoje skatinantis „kvestionuoti žmogaus požiūrio totalumą“ (Gutauskas M. Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida  // Problemos. – 2014. – Nr. 86. – P. 80), šioje poezijoje nukreipia žvilgsnį į gyvūnišką žmogaus gebėjimą ir poreikį gyventi vienybėje su aplinka. Šis poreikis sujungia žmogų ir gyvūną, ypač naminį; jų ryšių abipusiškumas yra nehierarchinis: „gyvulį laikai ir jis tave savo kantrumu laiko“ (p. 57). Būtent šiame ryšyje su gyvūno gyvumu žmogus aptinka ir save kaip gyvą: gyvūnišką ir drauge – kitonišką, kitokį („nei žmogus nėra žmogus be kito gyvo“, p. 103). Žmogaus kitoniškumas pasireiškia – kaip yra svarstęs Friedrichas Nietzsche – jo istoriškumu, atminties galia, tačiau V. Daujotės poezijoje ši galia pasirodo ne trūkumo profiliu (kaip negalėjimas būti dabartyje, pririštam „prie akimirkos kuolo“), o kaip žmogiškas gyvastingumo resursas, gebėjimas išlikti gyvai, iš savęs užpildant ištuštėjusį pasaulį, grynai žmogišku būdu sąmonėje palaikant jo esinių tvermę ir intensyvumą. Šioje gyvybinėje atminties galioje gyvūnai ir žmonės nėra atskirti, jie drauge jungiasi į tą patį reikšmingo Kito ratą:

vuo galʼ aš jau tėk kāp kuoks mėnks vabals
tėk šėlumuos, tėk maista ont žemis baīškau,
alʼ jug dā ne, jug ė meldūs, ė žuodžius atsėmeno,
ė mėrosius sava, ė gīvus, dā ė gīvuolius, katrī
na tėk mona, alė so monėm bova; karvis dvė
pamiškie tabganuos, ė avės so baltās jieriukās,
paukštokus vės mėnkiau bagėrdo, vuo balsus
anūm savie tabtoro; musiet, tatā, dā toro
ėš kuo kāp žmuogos ont žemis būti, jie ė
balėka mon tėk kuoki mėnoti

*

o gal aš jau tik kaip koks menkas vabalas
tik šilumos, tik maisto žemėj beieškau,
bet gal ne, juk ir meldžiuos, ir žodžius atsimenu,
ir mirusius savo, ir gyvus, dar ir gyvulius, kurie
ne tik mano, bet ir su manim buvo; karvės dvi
tebesigano pamiškėj, avys su baltais ėriukais,
paukštelius vis mažiau begirdžiu, o balsus jų
savyje tebeturiu; turbūt dar turiu iš ko
kaip žmogus žemėj būti, jei ir beliko
man tiktai kokia minutė

(p. 82–83)

Taigi rizikingos ribos akivaizdoje iš giliosios atminties poetine vaizduote siekiamasi organiškosios žmogaus savivokos vaizdinių ir liudijimų. Ieškoma kokio alternatyvaus gyvybės mokslo, gaivinamas žinojimas, kaip išlikti gyvam ne tik iš šilumos ir maisto, iš kokių šaltinių palaikyti gyvybingumą.

Šį poetinio gyvybės mokslo turinį užpildo antrasis pratarmėje minėtas motyvuojantis balsas – žīmėni vuobelie, žīmėnē vuobulē… žmuonis žīminē… Jis yra išskleistas pirmajame poetiniame tekste ir davė pavadinimą visai knygai. Eilėraštis programiškai iškelia atsparumo, kantrumo, gajumo reikšmes, labiau dėmesį sutelkdamas būtent į galią išlikti, išsilaikyti ir išlaikyti, lengvai nepasiduoti išoriniam poveikiui:

žīminē vuobulē, gielis, rugē,
dā ė česnakā, laiškās aštrēs,
ė žmuonis tuokī – žīminē,
jie jau saka kon, tā ė pasaka,
kīti, sunkē ikondami, ėlgam
ė blogoma, ė geroma ėsėmen,
ba dėdelies maluonis, alʼ kontri,
lengvē nu žemis nanotrėnami,
žemā – palei sava nuotrielis,
aukštā – palei sava onžolus,
vės dā ėš pašaknūn atželontis

*

žieminiai obuoliai, gėlės, rugiai,
dar ir česnakai, aštriais laiškais,
ir žmonės tokie – žieminiai,
jei jau pasako ką, tai ir pasako,
kieti, sunkiai įkandami, ilgam
ir bloga, ir gera prisimena,
nelabai malonūs, bet kantrūs,
sunkiai iš namų išvaromi,
sunkiai nuo žemės nutrinami,
žemai – palei savo dilgėles,
aukštai – palei savo ąžuolus,
vis dar iš šaknų atželiantys

(p. 8–9)

Šie žieminių obelų, kitų žieminių augalų motyvai yra varijuojami, išskleidžiami į poetines analogijas: žieminė obelis – visžalė eglė; žieminiai česnakai – žieminės gėlės: pinavijos, Kazimierai… Šmėsteli ir labiausiai tikėtinas – rugių, žiemkenčių motyvas, atšviežintas įspūdinga analogija – žiemkentės moters, Marijos Snieginės vaizdiniu (p. 32–35). Žiemos, gyvenimo žiemą vaizdiniais ryškinamas kalbančiosios, jos gyvenimo kitoniškumas, savita padermė. Atrodo, kad „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ prasminiai akcentai buvo tokio kitoniško, senovinio gyvenimo prasitęsimas, junglumas, susinėrimas su tuo, kas jam lyg ir tolima, kas pasiekia iš svetimų pasaulių; gebėjimas jei ne sklisti ir skverbtis, tai „apsiūti“ svetimkūnį, įtraukti į save, kiek leidžiasi. Šioje knygoje ryškiau brėžiama riba: čia pulsuoja neįkyrus, tačiau neapeinamas žieminių ir vasarinių obuolių, žieminių ir vasarinių žmonių (tik vasaromis gyvenančių, atostogaujančių kaime) priešpriešos punktyras. Skirtumas ryškinamas, nors giliajame atminties ir tapatybės lygmenyje – iš pamatų – priešpriešos nėra: ir „atvažiuojančių panelėms galiausiai viskas juk taip pat“ (p. 15).

Knygoje sukurtą „žieminių žmonių“ padermės vaizdinį su dominuojančiomis atsparumo, kantrumo, gajumo reikšmėmis galima suvokti ir kaip opoziciją takiai postmodernaus žmogaus būklei, takiai tapatybei, jos protėjiškam, horizontaliam, plokščiam ir užmaršiam pobūdžiui. Opiam ir lepiam būdui. Šiuolaikiniam žmogui tapatybės takumą garantuojanti pasirinkimo laisvė įgauna knygoje ryškinamą alternatyvą: duotybės vertės, laisvo apsisprendimo jai suvokimą. Ištikimybė gyvenimo duotybėms – tam, kas nepasirinkta, kas suteikta gimimo vietos ir laiko lemties ar atsitiktinumo – čia pasirodo kaip laisvas įsipareigojimas dalyvauti dovanos mainuose. Dovanos mainai, kaip aptarta antropologų, yra paradoksalūs – ir laisvi, ir įpareigojantys, ir išlaisvinantys, ir suvaržantys vienu metu. Juose juda būtent tai, kas iš maisto gali virsti sėklomis („pavasariais mano maistas virsta sėklomis“, p. 95). O labiausiai – tai, ko „nei suėsti, nei parduoti“ negalima:

nu kalna na sīki žvalgiaus, pamėslėjo ė aple ton,
katruo nagalio nie sujiesti, nie pardūti

<…>

*

nuo kalno ne kartą žvalgiaus, pagalvoju ir apie tai,
ko negaliu nei suvalgyti, nei parduoti

<…>

(p. 48–49)

Netikėtai „žieminių žmonių“ padermės prasminė linija knygoje pasisuka prie kilmės temos, kilmingumo, bajoriškosios tradicijos motyvų. Tai ir yra ryškiausias naujas šios knygos akcentas, papildantis ankstesnėse sukurtą lietuvių tradicinės – valstietiškosios – žemdirbių kultūros reikšmių lauką. Taip ši knyga persidengia ir su autobiografiniu autorės pasakojimu pokalbiuose su Marijumi Šidlausku „Vartai į abi puses“ (2015), leidžia pamatyti temų, motyvų mainus. Žieminių žmonių atsparumas pasirodo ir tokiais profiliais kaip duoto žodžio vertė, žodžio laikymosi pareiga, kurie kildinami iš bajoriškosios moralinės kultūros, savito garbės supratimo ir atliepia aukščiau minėtą atminties, kaip gyvybės šaltinio, temą. Būtent šios moralinės kultūros lauke, kuris plačiau veikia horizontalioje ir istorinėje žmonių santykių, visuomenės plotmėje, gali būti išlaikytas tasai nepragmatinis žmogaus gyvenimo likutis ar branduolys, jo vertės suvokimas. Ankstesnėse knygose (ir šioje taip pat) jis daugiau pasirodydavo egzistencinėje vertikalėje – visų pirma žmogaus akistatose su šventybe, meditacijos ar estezės akimirkomis greta, be abejonės, meilės, globos, empatijos santykių lauko. Šiuo atveju tasai „nesuėdamas ir neparduodamas“ gyvenimo turinys skleidžiasi giminės tradicijoje, jos istorijoje (pasirodo ir šis žodis), kraujo linijoje, giminės atmintyje, giminės moterų ir vyrų perduodamuose testamentiniuose žodžiuose. Turi galios peržengti šeimos, giminės ribas.

Šie nauji knygos akcentai keičia, plečia jos vertinimo kontekstą, performuoja lūkesčių horizontą. Jei skaitant ankstesnes V. Daujotės knygas jų kalbančioji ir kalbančiosios tikdavo būti matomos šalia Marcelijaus Martinaičio poezijos savitų personažų, šalia Šatrijos Raganos „Sename dvare“ žemaitės bobutės, atrodančios kaip „Romos matrona“, ar tokio žmonių „mažutėlio“ dievdirbio Levanardos, šįkart šie tekstai pasikviečia į kaimynystę Vytauto Mačernio „Vizijų“ ciklo senolę. Taip pat – „šaltosios šiaurės gentį“, jų „gražuoles moteris“, „išdidžią tėvų tarmę“ (V. Mačernis minėjo ir tarmę). Ši gretybė leidžia pamatyti, koks stiprus vizijinis pradas rupiuose, daiktiškuose, į aforistinę išminties ištarmę linkusiuose žemaitiškuose tekstuose. Regis, vizijinis kalbos modusas stiprėja iš to paties ribos jutimo – ir asmeninio, ir pasaulio laiko ribos, būtent jų momentinio susikirtimo autoriaus ir herojaus perspektyvose. V. Daujotės knygų kalbėjimo situacija yra analogiška Maironio „Vakaro ant ežero Keturių Kantonų“ subjekto atminties kelionei anapus ribos – o juk eilėraštis parašytas ir lietuvių kultūrai lemtingų 1904 m. vasarą, ir Maironiui peržengus keturiasdešimties metų ribą (kokia toji riba gali būti reikšminga kūrybinėse biografijose – nuo Adomo Mickevičiaus iki Aido Marčėno – būtų atskira tema). V. Mačernio „Vizijos“, sukurtos tragiškame laiko įtrūkyje prieškario, karo metais, mirties, galiausiai ir ištikusios, grėsmės akivaizdoje. V. Daujotės kalbančioji yra sena išmintinga moteris, reginti savo pasaulio ištuštėjimą ir, atrodo, jau negrįžtamą kaitą. Tad vizijinis pradas veikia ir kaip suintensyvėjusi atmintis – gyvybinis saugos instinktas, ribos transcendavimo galia. Jis veikia tekstuose ir kaip stiprus, žieminis, išbandytas tikėjimas, kad gyvenimas tęsis, kad bus tų, kurie ateis, kurie atsimins, susiras, kas palikta, lyg išgirs kokį balsą, liepimą ar kvietimą, kad ir tokį, kaip kadaise paliudytas V. Mačernio „Vizijų“ pasakotojo: „Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“ (Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 32.). Todėl šioje V. Daujotės knygoje ryškiai pasirodo ir kultūrinės saugos poreikis rašto būdu. Sugestijuojama mintis, kad jei žmogaus ir jo pasaulio gajumas, atsparumas ne tik kyla iš žemės ir kūno, bet ir iš žodžių, maldos, atminties, tuomet gyvybė turėtų būti palaikoma ir tausojama taip pat techne būdu, t. y. meno ir amatų, arba technologijų, būdu. Kad maistas, kuris ne tik kūną maitina, virstų sėkla. Kad jei jau gyventa, tai kad būtų ir pasakyta; kas pradėta sakyti, kad būtų ir ištarta, o kas ištarta – kad būtų užrašyta, o užrašyta – atsiminta. Gal yra ar bus tokių, kurie atsimins ir nepasakyta, tačiau jiems tai padaryti kur kas sunkiau be paliktų pėdsakų, išletentų ženklų:

tū kningu jug eso nemenkā skaičiosi,
ė aplei šalės svetėmas, ė aplei vondenis dėdelius,
ė aplei raiteli ba galvuos, atsėmenu, ka ė prašvėta
baskaitont, alʼ niekuomet naradau, ka aplei mūsa vītas,
a tatā mūsījē vėsi buva naraštėngi a nadidelē pruotėngi,
galʼ nieka mūsa pakraštelie ė nabova ėdomė, pasaulis so
sava karās, nuotīkēs galʼ kėtor, vuo tas tīlos gīvenėms
tėk pats sau, naskobiedams sokas po sauli, žmuonės gėmst
ė mėršt, naklausėniedami, kas ė kam, ožein kuokis bangas,
ėšmieta, ėšnešiuo, ėšdraska i skotus, drunsi vėsi puo laika;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

vuo galʼ dā atsėras tas, katras vėskon žėnuos nu mara metu,
vėskon atmėns, sorašīs, galʼ dā ė muni so vuobeliem žīminiem,
galʼ dā kuoks znuokelis būs ėšletents;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __

tėk dėdelē sonkē bus tau, vakāli,
jau kėts kraus tau ėš gėnslu sonkses,
klaidė tau bus mūsa ėšmėnti kelelē

*

tų knygų juk esu nemažai prisiskaičiusi
ir apie šalis svetimas, ir apie vandenis didelius,
ir apie raitelį be galvos, atsimenu, kad ir prašvito
beskaitant, bet niekada neradau, kad apie mūsų vietas,
ar tatai mūsieji nebuvo raštingi ar nelabai protingi,
gal nieko mūsų pakraštėly ir nebuvo įdomaus,
pasaulis, jo įvykiai gal kitur, tas tylus gyvenimas tik pats sau,
sukasi neskubėdamas po saule, žmonės gimsta ir miršta,
neklausinėdami, kas ir kam, užeina kokios bangos, išmėto,
išdrasko, išnešioja po skutelį, narsūs visi po laiko;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __

o gal dar atsiras tas, kuris viską žinos nuo maro metų,
viską atmins, surašys, gal dar ir mane su obelimis žieminėmis,
gal dar kokia žymelė bus žemėj išminta;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __

tik labai sunku bus tau, vaikeli,
jau kitas kraujas tau iš gyslų sunksis,
klaidūs tau bus mūsų keleliai išminti

(p. 90–93)

Ši knyga turi minėtos testamentinės iškalbos kokybės. Rašydama apie pirmąsias dvi Viktorijos Daujotės žemaitiško ciklo knygas, bandžiau išryškinti jų liudijimo intencijas ir strategijas; jų kalbos savitumą siejau su sakytinės kalbos ir girdimosios atminties resursais (Speičytė B. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija // Metai. – 2014. – Nr. 10. – P. 90–102). Iš esmės tai galima pakartoti ir apie trečiąją ir ketvirtąją knygą. Vis dėlto pastarosios pratarmė sustabdė ties mintimi, jog tai yra tylinti kalba: „per gyvenimą savo ilgą daugiau tylėjusi nei kalbėjusi“ (p. 5). Galima pakartoti poetiniais knygos vaizdiniais – saugota tarsi atsparūs, kieti žieminiai obuoliai šaltam ne-gyvenimo, apmirimo metui. Primenanti, kaip ir jie, vasaros, gajumo, gyvybės skonį. Maistas, kuris virsta sėklomis; belieka tikėtis – prieš pavasarį.