literatūros žurnalas

Aloyzas Tendzegolskis. Mūsų aforistikos būklė

2017 m. Nr. 4

Pirmąjį aforizmą sukūriau vaikystėje, žiūrėdamas į liepų šakas prie mokyklos bendrabučio: „Varnėnas linksmas: snapu pats sau pažastis kutena.“ Ankstyvojoje jaunystėje rašiau įvairias humoristines frazes, spausdinau jas laikraščiuose ir žurnaluose, paskui mane sužavėjo Fransua de Larošfuko (Francois de La Rochefoucauld) „Mintys“, išleistos lietuviškai 1968 m., – ypač tuo, kad jos dygios, kiekviena jų kritikuoja žmoniją ir „parodo amžinus dėsnius“, kaip apie jas pasakė Levas Tolstojus.

Dirbdamas Varėnos rajono laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakcijoje, įsteigiau literatūros puslapį „Saulės takas“, kuriame retkarčiais skelbdavau savo aforizmus. (Iš pradžių dėl to jaučiausi keblokai, bet nurimau sužinojęs, kad Williamas Thackeray’us savo leidžiamame žurnale spausdino didžiuosius savo paties romanus.) O kai 1977 m. „Vagos“ leidykla išleido kolektyvinę humoro poezijos ir prozos knygą „Velnio tuzinas“, kurioje paskelbti dideli pluoštai Leono Bušmos ir mano aforizmų (daugiau nei po pustrečio šimto!), provincijoje tapau šiokiu tokiu šios srities autoritetu.

Bet noriu kalbėti ne tiek apie save, kiek apie kitus. Vienąkart gavau pluoštelį garbingo amžiaus druskininkietės literatės Elenos Rapkauskienės aforizmų ir nustebau: kaip čia bus – net du aforistai mažame laikraštyje?.. Paskui pagalvojau: o kodėl ne? Nuo tada „Saulės take“ pasirodydavo pluoštelis ar visa skiltis tai mano, tai jos aforizmų – pasidarė net įdomiau!

Kartą pokalbyje kuklus varėniškis Antanas Bakšys pasakė: „Kiekvienas žmogus yra menininkas.“ Jis gal norėjo paaiškinti netikėtai išryškėjusį savo žmonos Eugenijos polinkį – iš vilnų velti žaislus. Šie jo žodžiai neišėjo man iš galvos. Ar tai tiesa? Antano teiginys, žinoma, – nė nepanašus į populiarią ir šiek tiek pabodusią metaforą „Sportas yra menas“. Čia kas kita. Ir aš pamažu ėmiau tikėti, kad kiekvienas žmogus iš tiesų yra menininkas!

Anuomet, kai taip išsiplėtė tautodailės draugijos, kai vis daugėjo drožėjų ir kitų liaudies meistrų, kai eiliniai žmonės, atitrūkę nuo pilkos kasdienybės, sukurdavo tiek daug gražių daiktų, kad akys raibdavo bet kurio miesto parodoje, man kilo naujas klausimas: kodėl dauguma žmonių nekuria ir nekaupia įdomių minčių? Nejaugi mintys sunkesnės už daiktus? Argi užrašyti savo mintį sunkiau nei nutapyti paveikslą ar iškalti iš akmens skulptūrą?..

„Saulės tako“ aforizmais susidomėjo mano kolega – redakcijos žemės ūkio skyriaus vedėjas Algirdas Karalevičius. Klausinėjo, kas čia per žanras, o aš paskatinau jį rašyti, paaiškinęs, kad tai lakoniškos mintys, kad frazės, sentencijos ir posakiai vadinami vienu žodžiu – aforizmais. Jis atnešė man keliolika savo minčių, kurių keletą paredagavęs įdėjau į laikraštį. Taip miškų krašte atsirado net trys aforistai!

Paskui pasirodė ir ketvirtas, ir penktas! Kai Varėnoje įsteigiau sensacijų savaitraštį „Varėnė“ (prenumeruojamą atskirai), Panočių vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Vidas Abromaitis pasiūlė jame išspausdinti nors keletą dešimtaklasio mokinio Sergejaus Platonovo aforizmų; o vėliau „Varėnėje“ moksleivio pavyzdžiu pasekė ir Varėnos dailininkas karikatūristas Adomas Žilinskas. Šiokia tokia sensacija čia buvo tai, kad pasireiškė moksleivis ir šalia jo – daugeliui pažįstamas vėjavaikiško charakterio dailininkas… Štai viena jo mintis: „Kuo grubiau elgiamės, tuo šventesni jaučiamės.“ O štai moksleivio, jau abituriento, kūryba: „Laikrodžio rodyklės mažos, bet jos vadovauja pasauliui“, „Kažkodėl drąsiais laikomi tie, kurie konfliktus sprendžia jėga“, „Iš dienraščių vertingiausias dalykas yra pats popierius.“

Nė vienas nežinojo, kas iš tų aforizmų išeis, kaip kadaise aš nenutuokiau, kas bus iš mano varnėno. Užrašytos mintys buvo tai blankesnės, tai ryškesnės, bet kalbėjo ne apie „gerumo lašus“, kaip kaimyninio rajono mokykla pavadino miniatiūrų ir aforizmų konkursą. Mūsų aforizmai tiko spaudai. Buvo gera jausti, kaip kiekvienas autorius siekė nors truputėlį įgelti neklystantiems žmonėms. Lioviausi rašyti aforizmų ciklą „Šypsenos su dantukais“, spausdintą „Šluotos“ žurnale, manydamas, kad jie per menki ir per švelnūs. O „gerumo lašai“ dažniausiai būna savimeilės ir tuštybės lašai. Aforizmų gerumą sudaro druska, pipirai…

Atrodė, kad panašiai kurti, t. y. rimtai žaisti, galėtų kiekvienas, turintis po ranka sąsiuvinį ar kišenėje užrašų knygelę. O kodėl bent vienas kitas negalėtų išmokti rašyti aforizmus netikėtai ir nuostabiai, kaip Žemaitė kad išmoko kurti apsakymus? Net ir kaime, net ir vėlyvame amžiuje!

Tačiau naujieji Varėnos krašto aforistai kaip vienas po kito pasirodė, taip panašiai ir išnyko. Druskininkietė E. Rapkauskienė netikėtai mirė. Kolega laikraštininkas A. Karalevičius dėl šeiminių aplinkybių išvyko gyventi į Vilnių. Vos porą kartų Varėnos redakcijoje pasirodęs, į armiją išėjo ir paskui jau į mūsų rajoną negrįžo tauraus veido aukštaūgis jaunuolis S. Platonovas. O karikatūristas A. Žilinskas rašyti aforizmus liovėsi tada, kai dėl staiga labai padidėjusių mokesčių nustojo gyvavęs pats „Varėnės“ savaitraštis. Liūdna čia tapo man vienam. Iš laikraščio „Merkio kraštas“ (naujas pavadinimas) dingo literatūros puslapis „Saulės takas“, aš didesnius aforizmų pluoštus retkarčiais spausdinau bet kuriame puslapyje, taip pat respublikinėje spaudoje – daugiausia „Šiaurės Atėnuose“ ir „Naujojoje Romuvoje“.

Tuo pat metu, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, panašiai pradėjo reikštis, tik jau ne taip mėgėjiškai, daug kas Lietuvoje. Pasirodžius minėtai F. de Larošfuko knygelei, respublikinėje spaudoje ėmė atkakliai spausdintis keletas jaunų aforistų, tarp kurių buvau ir aš. Anksčiau aforizmus rašė tik Vytautas Karalius, pirmuosius žiupsnius pažėręs 1962 metai (pirmasis jo rinkinys pasirodė tik 1974 m. – ir jį išleido kažkodėl ne „Vagos“ leidykla, o Lietuvos TSR žurnalistų sąjunga). O dabar žurnaluose ir laikraščiuose pasirodydavo vis naujos aforistų pavardės – lyg neužtektų vieno V. Karaliaus! Netrukus jaunieji patys pastebėjo, kad jie kitokie, kad įvairūs, ir tai jiems patiko. Mokėsi iš rusų aforistų – ir dairėsi: reikia mokytis iš lenkų Stanisùawo Jerzy’io Leco ir Wiesùawo Brudzinskio, iš kapitalistinių šalių aforistikos. Tačiau Vilniaus „Draugystės“ knygyne mažai ką rasdavo. Jauni autoriai vis dar rašė ir buitinius aforizmus, bet troško ko nors kito… Lenktyniavo tarpusavyje.

Filosofinių replikų ir gyvenimiškų sąmojų pluoštus mielai spausdino populiarioji spauda. Kiekvieną aforistą traukė rašyti kuo gyviau, lakoniškiau, aštriau. Jie sekė vienas kitu. Sunkiausia buvo įvaldyti abstrakčias sąvokas, žinoma, apeinant TSRS politiką. Vyravo pašaipa, žodžių žaismas, paradoksai. Aforistai kritikavo valdžią, tačiau tarsi ir ne ją, o visą pasaulį, žmogaus prigimtį. Redaktoriai išbraukdavo tik pačias aštriausias mintis. Taip šaipūnai slapstėsi frazėse, ir abstrakcija buvo gyva. Pajuokė ne tas negeroves ir standartus, kuriuos nuo pokario mums visiems iš aukšto rodė valdžia, o tuos, kuriuose skendo ji pati. Šios paradoksų mįslės buvo iškalbingos, šiuolaikiškos ir įtaigios.

Kiekvienas autorius svajojo apie atskirą knygelę. „Vaga“, turėjusi šios literatūros leidybos monopolį, susiėmė už galvos – jų tiek daug! Čia ir prasidėjo keista jaunųjų aforistų drama. „Vaga“ nusprendė išleisti kolektyvinį aforizmų rinkinį, ir 1983 m. išėjo knyga „Mintys minta mintimis“, sudaryta garsaus ir populiaraus satyriko Alekso Dabulskio, ilgai dirbusio pažangaus žurnalo „Nemunas“ redakcijoje.

Išvardysiu autorius (abėcėlės tvarka, kaip ir knygoje): Zenonas Bernotas, Algis Cimbolaitis, Irena Jašinskaitė, Bronius Jauniškis, Alfonsas Jocys, Jaronimas Laucius, Kęstutis Mikoliūnas, Aloyzas Tendzegolskis ir Adolfas Valatkevičius. Net devyni aforistai! Ir dar ne visi: tuo metu toliau gausiai rašė V. Karalius, 1980 m. pasirodė antrasis jo aforizmų rinkinys „Aureolės ir kepurės“, ir mąslus literatas L. Bušma, 1981 m. išleidęs pirmąją aforizmų knygelę „Minčių paunksnė“, atmieštą filosofinėmis miniatiūromis. Ir apie „Mintys minta mintimis“, ir apie naują V. Karaliaus rinkinį buvo parašyta po keletą recenzijų, o pirmoji L. Bušmos knyga praėjo be didesnio dėmesio. Tad keletas žodžių apie ją. Įžangoje autorius rašo: „Aforizmas – tarsi iš patirties, filosofijos ir literatūros sulydyta gyvenimo taisyklė.“ Taip, jis tiksliai nurodė svarbiausius šio žanro komponentus. Pacituosiu nors porą „Minčių paunksnės“ aforizmų: „Mintis lyg žaibas apšviečia mažą lauką, kad pamatytume beribę tamsą“, „Ir pragaras didžiuojasi savo šventaisiais.“ Jautėme, kokia čia tamsa, koks pragaras ir kokie šventieji turimi galvoje. Tačiau šioje knygelėje vargu ar tiko miniatiūros, beje, daugiažodės ir pernelyg didaktiškos. (Miniatiūros neatlaiko aforizmų konkurencijos – jas išnešioja vėjas.)

Kolektyvinio rinkinio „Mintys minta mintimis“ autoriai susitikę padejuodavo dėl bendro katilo, o A. Cimbolaitis man skirtame autografe tiesiai užrašė: „Kolektyvinis darbas gerai, tačiau individualus dar geriau. Galėčiau išleisti savo aforizmų knygą.“ Nepagalvojo, kad kitam tai jau antra kolektyvinė knygelė… Aforistai graudinosi skaitydami, kaip tremtyje Ovidijus savo leidžiamas knygeles vadino vaikais… Bet „Vaga“ daugiau nieko nesugalvojo. Tiktai 1988 m. išleido nemažą pluoštą I. Jašinskaitės aforizmų, pridengtų eilėraščiais, knygelėje „Erdvė“.

Keista leidybinė įtampa tęsėsi dar ilgai. Po šešerių metų pasirodė nauja kolektyvinė aforizmų knyga „Buities priebutyje“. Sudarė J. Laucius – vienas ankstesnio rinkinio autorių, ją 1989 m., prasidėjus Atgimimui, išleido „Vyturio“ leidykla. Vėl kolektyvinė!.. Šioje knygelėje autorių atsirado dar daugiau – netgi trylika! (Gaila, jie čia sumaišyti, kaišiojami pagal temas, niekur net neišvardyti.) Matome keletą naujų pavardžių.

Nepriklausomybės metais šių kolektyvinių rinkinių aforistai išsiskirstė, dauguma nutilo, kiti leido savo atskiras minčių knygas, daugiausia – V. Karalius, seniai apleidęs poeziją ir visam gyvenimui išsirinkęs šį ypatingą žanrą.

Lietuvoje padaugėjus leidyklų ir išplitus privačiai knygų leidybai, pasirodė dar vienas nepaprastas šios srities reiškinys – po ilgokos pauzės plūstelėjo nauja aforizmų banga. Juos pradėjo rašyti ir rinkinius leisti kai kurie žinomi rašytojai, poetai ir prozininkai, išgarsėję sovietmečiu ir jau sulaukę brandaus amžiaus. Prisiminkime, kad pirmajame kolektyviniame aforizmų rinkinyje „Mintys minta mintimis“ tarp devynių autorių nebuvo nė vieno rašytojo… Tada rašytojai į jaunuosius lietuvių aforistus dažnai žvelgdavo iš aukšto, patys gerai nė nežinodami, kas yra aforistika, ir netikėdami, kad ji Lietuvoje apskritai gali gyvuoti. „Vagos“ leidykla, norėdama korektiškai atsikratyti įkyruolių, siekiančių išleisti po atskirą savo aforizmų knygą, siųsdavo juos pas jaunųjų rašytojų konsultantą, o šis tesugebėjo žvilgčioti pro kabineto langus ir nurodyti išeitį: taigi leidžiamas kolektyvinis rinkinys!.. Du trys jauni aforistai šalia V. Karaliaus tikriausiai būtų buvę leidžiami. Taigi lietuvių aforistikai kenkė jos pačios perteklius. Juk negalima duoti kelio iškart keliolikai aforistų!

Ilgainiui rašytojai, tiesa, ne vedliai ir ne žymūnai, o kuklesni literatūros šmaikštuoliai, patys pradėjo judinti tą „beviltišką reikalą“. Juos, be abejo, paskatino prieš akis atsivėrusi jaunųjų aforistika. Galima pasakyti, kad antrąją bangą sukėlė pirmoji banga. Pasikeitė požiūris į aforizmą kaip žanrą. Dabar jau rašyti aforizmus nebuvo gėda. (Nors vis dar pasitaikydavo šiek tiek slapukaujančių rašytojų, pasirašančių slapyvardžiais, galbūt jaučiančių, kad jų margos frazės vis dėlto neprilygsta ankstesnei ilgametei kūrybai.) Frazės sušmėžuodavo periodikoje, o netrukus solidžiose knygose atsirasdavo naujas skyrius – pluoštas aforizmų, kuris ilgainiui didėdavo.

Ir štai aforizmų knygas išleido: Romas Sadauskas („Mintynėlis“, 2003), Vytautas Barauskas („Įskiepyti žodžiai“, 2004), Leonas Kiauleikis („Auksinės mintys“, 2005), Aleksas Dabulskis („Laisvės apynys“, skyrius „Neraliuotos mintys“, 2002; „Mąstyčios“, 2009), Algimantas Mikuta („Blakutės“, 2012), Jurgis Gimberis („Žinios trumpai“, 2013). Jau nelengva šias knygas apžvelgti, atrodo, niekas ir nemėgino.

Taip, turėjo šie rašytojai aforizmų sąsiuvinį ant stalo ir užrašų knygelę kišenėje!

Aforizmus patogu cituoti:

„Karčiausia tiesa apie mus yra ta, kurią patys žinome“ (R. Sadauskas); „Didžiausi pinigai padaromi poilsiaujant“ (V. Barauskas); „Pasaulio pažanga artina jo pabaigą“ (L. Kiauleikis); „Kuo daugiau gerų žmonių, tuo geriau blogam žmogui“ (A. Dabulskis); „Koks gali būti akiratis tarpeklyje?“ (A. Mikuta); „Yra visos sąlygos nevogti“ (J. Gimberis).

Jei ne frazių knyga, kiek šiems rašytojams, norintiems paskelbti mintį, būtų reikėję laukti, kol galės ją įterpti į esė ar novelę, kol sueiliuos ir pritaikys eilėraštyje ar kuriamoje dainoje!

Keista: šios knygos storesnės net už ankstesnių metų… kolektyvinius rinkinius!

Kaip matome, pasitaiko šiurpokų minčių – jos pačios gražiausios šviesioje, pakilioje, ilgus metus džiovintoje mūsų visuomenėje.

Ankstesnės aforizmų knygelės, kaip minėjau, daugiau ar mažiau būdavo aptariamos periodinėje spaudoje, tad ir apie šias, kiek kitokias, bet panašiai pasišiaušusias, norisi bent truputėlį pasamprotauti. Autoriai – patyrę žodžio meistrai, trys – garsūs satyrikai. (Kauniškių – taip pat trys: jie galėtų sudaryti knygą, pavyzdžiui, „Kauno aforizmai“, pradėdami ją galbūt Romo Striupo „Alkanomis mintimis“, išleistomis 1929 m. Kaune; aforizmus rašo ir daugiau kauniškių.) Antrosios bangos aforizmai įvairesni: kartais lakoniškumu neprilygsta pirmajai bangai ir jau rečiau telpa į vieną knygos eilutę. (Sovietinių metų aforizmai daugiau vėtyti.) Sudėtingesnės sintaksės dažniau imasi V. Barauskas, poetas, dainų žodžių autorius, bet mirksnis – ir jau skaitai šalia esančią aukso svoriu pasvertą frazę. Retkarčiais pasitaiko tiesioginės didaktikos spalvų, taip įkyrėjusių sovietiniais metais, apnuodijusių mokyklą ir keletą žmonių kartų, – išsyk prisimeni nuvalkiotus Maksimo Gorkio ir kitų rusų literatūros klasikų šūkius, beje, kadaise ištrauktus iš pasakojimo ar net dialogo ir suabsoliutintus. Šiuolaikinė pasaulio aforistika – ir lietuvių, ir rusų, ir lenkų, ir kitų kraštų – žymiai lakoniškesnė už įžymių žmonių citatas, kurių knygas dabar ypač dažnai leidžia ir mūsų leidyklos (aforizmai palyginti gerai perkami). Suprantama: juk šie mąstytojai dažniausiai nė nenumanė, kad viena ar kita jų rišlaus pasakojimo mintis gyvuos savarankiškai.

Šalia šių garsių rašytojų atskiras savo frazių knygas taip pat leido Jeronimas Laucius (pirmoji – „Situacijos be anotacijų“ – pasirodė Nepriklausomybės išvakarėse, 1989 m.), Alfonsas Jocys, Jonas Laurinavičius, Aleksandras Morozovas ir kiti. Periodinėje spaudoje išpopuliarėjo gydytojo psichiatro Aleksandro Alekseičiko aforizmai, pavyzdžiui: „Svarbus senatvės privalumas – nereikia bijoti mirti jaunam“, „Dėkingi pacientai sveiksta kur kas greičiau“, „Geriausiai gydo tie vaistai, kurie taip ir lieka kišenėje…“

Ši gausi mūsų aforistika nė nedvelkia sovietine ideologija. Gal ji literatūroje mažiausiai melavo? Tai unikalus žanras: frazės savaip galėjo prieštarauti šūkiams. Ezopo kalbą, sovietiniais metais kažkodėl gana retą, pakeitė gyva abstrakcija, išlaikytas įtaigus konkretumo ir apibendrinimo santykis, užuominos… (Atgimimo pradžioje šiuo būdu bylojo daugelis rašytojų ir žurnalistų.) Buvo gaila, kai pačius aštriausius aforizmus išbraukdavo cenzūra, – dabar jie tarsi sušvelnėję…

Mes dar tik pradedame aforizmais domėtis ir juos vertinti. Kuklūs jų teoretikai ir istorikai mažai rodosi viešumoje. Neaprėpiamas yra ne tik aforizmų pasaulis, bet ir jų kritika, kuri dabar priartėjo prie išvados, kad neįmanoma tiksliai aforizmo apibrėžti: jį apibūdiname metaforomis… Aforizmas teigia su niekuo nesusietą poziciją… Jis komentuoja pasikartojantį gyvenimo reiškinį… Suformuluotas taip, kad būtų taikomas ilgai ir visuotinai…

Dažnai sunku pasakyti, kas sudaro naujųjų frazių meną, kuo jos skiriasi nuo klasikinių aforizmų. Frazės – ne patarlės ir priežodžiai, bet ir jų vertę vis dėlto kelia autoriaus autoritetas. Atskirą spalvą įgauna dideli aforizmų rinkiniai, kuriuose atsispindi sudarytojo asmenybė… Šimtas mįslių! (Bet ir tyrinėtojų daug.)

Ne visi aforizmai privalo būti akmeniniai, lapidariniai, kaip kartais atrodo iš antikinių sentencijų. Juose glūdi visos spalvos – kaip ir pasaulio literatūroje. Kartais juos galima ginčyti, pavyzdžiui, kaip ir šio rašinio pradžioje pateiktą mintį: „Kiekvienas žmogus yra menininkas“ – prisimenate?

O juk iš tiesų sykiais atrodo, kad aforizmus gali kurti kiekvienas žmogus; išskyrus nebent pačius pažangiausius pedagogus…

Ilgametė šio žanro tyrinėtoja amerikietė Karen Weeks, rinkinio „Didžiųjų moterų aforizmai“, vadinamosios „moterų Biblijos“, sudarytoja, įžangoje rašo: „Skaitydami jūs įvertinsite intelektą, jį lydintį grožį, iš širdies pasijuoksite ir pajusite norą perprasti dalykų esmę.“

Nors ir kaip laisvai rašytų aforistai, jie žino, kad jų kūryba – ne žaislai. Tai šablonų sprogmenys. Didesni ir mažesni. Nėra „gerumo lašų“, nėra kitos krypties, tik viena – pasaulio aforistika, garsieji rinkiniai, sudaryti W. H. Audeno, Louiso Kronenbergerio ir daugybės kitų.

Lietuvoje tuo keliu eina rinkinių sudarytojai Jonas Mačiukevičius („Aforizmai“, 1974), Laima Arnatkevičiūtė („Minčių mozaika“, 1997), Vincentas Žemaitis („Aforizmų žodynas“, 2000), Algimantas Stanaitis („Ko žmogui reikia?..“, 2001), Romualdas Razauskas („Politika ir politikai“, 2004), Skirmantas Juozas Paukštys („Nota Bene“, 2002; „XX amžiaus aforizmai ir mintys“, 2005), R. Melnikova („Reikalingi žodžiai“, 2010) ir kiti.

Šiame kelyje švysčioja ir pasaulinės Oksfordo aforizmų enciklopedijos, leidžiamos nuo 1941 m. O juk Oksfordas – ne dvaras ir ne literatūrinė premija: į pasaulio aforistiką eina visi, tik mūsų ten nė vieno nėra.

Lietuva jau negali nerašyti aforizmų.

Nenorėdamas šio rašinio baigti pernelyg „moksliškai“, prisiminiau linksmą nuotykį iš knygos „Pasaulis frazėje. Trumpa aforizmo istorija“ („The world in a prase. A brief history of the aphorizm“, 2005), kurį papasakojo autorius Jamesas Geary’is – pats apie save. Kartą universitete vakaronės metu jis garsiai perskaitė W. H. Audeno aforizmą „Spėjimas malonesnis už žinojimą“. Bet viena mergina jam paprieštaravo: „Kartais žinojimas malonesnis už spėjimą.“ – „Taip!“ – atsakė jaunas renginio vedėjas, vos tik pradėjęs, kaip pats sako, „aforizmų karjerą“. Jie susipažino. Susidraugavo. Ir susituokė… „Jei ne šis aforizmas, nebūčiau sutikęs savo žmonos!“ – mėgsta sakyti J. Geary’is.

Visi čia paminėti literatai – ir jaunesni, ir vyresni – padėjo naujosios lietuvių aforistikos pagrindus. Smulkesnių ir blankesnių minčių kiekvienas skaitytojas ras ne tik mūsų knygose, tačiau ir bet kuriame pasaulio aforizmų leidinyje – tai priklauso nuo jo požiūrio, nuo jo paties. Kaip sakoma, kas girdėta vienam, nauja kitam.

Kiekvienoje mūsų aforizmų knygoje yra perlų.

O atranka niekada nesibaigia.

Taupaus žodžio gaudytojas

2016 m. Nr. 2 / Rašytoją Aloyzą Tendzegolskį kalbina Aldona Žemaitytė / Visada su baiminga pagarba žvelgiau į aforizmų kūrėjus, įsivaizduodama, kaip jie kankinasi, ieškodami kuo trumpesnių frazių...