Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1985 m. balandžio–birželio mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1985 m. balandis–birželis

Balandžio 3. Trečiadienis

Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį, šviesiai nusiteikusį, tačiau gerokai atitrūkusį nuo šios dienos, nuklydusį į praeitį ir gyvenantį prisiminimais. Kartais atklysta iš ten, prasitaria vienu kitu žodžiu, ir vėl – atgal. Šiurpu šitai matyti, ir negaliu atsikratyti minties, kad greit ir aš toks būsiu. Stipriausiai jis laikosi minties, kurią įsikalė galvon jau seniau: išrūpinti man Nobelio premiją už „Sakmę apie Juzą“. Daug kam rašė tuo reikalu, daug ką dabar kalbina susirišti su Nobelio premijos laureatu Markesu, painformuoti jį apie mano kūrybą, paskatinti pasiūlyti mano kandidatūrą Nobelio premijai. Juo labiau, kad dabar, kiek jis žinąs, patys švedai nutarę suteikti premiją būtinai vienam iš Pabaltijo rašytojų. Graudu man visa tai girdėti. Mano atkalbinėjimų jis nesiklauso. Neima domėn ir to, kad pasakiau visiškai netrokštąs šitos premijos, man ji nereikalinga, būčiau tiesiog nelaimingas, jeigu ją gaučiau. „Lietuvai ji reikalinga, – atrėžė jis. – Tai mūsų visų garbės reikalas! O jeigu dabar šitokią auksinę progą pražiopsosime, tai ko mes verti kaip tauta?!“ Štai ir kalbėk su juo. Atnešė rašytojo duktė karšto sauso vyno, išgėrėm, palinkėjau sveikatos, išvažiavau.

Nakčia kelyje peršalau. Namie iš karto šoko temperatūra, suskaudo gerklę, jokie ramunėliai nepadėjo.

Balandžio 4. Ketvirtadienis

Buvo gydytoja Stasė Štrimaitienė. Pripažino pūlinį laringitą, liepė gulėt ir nejudėt. Davė vaistų.

Šiandien turėjo įvykti memorialinis posėdis, tai vėl atidėtas: vyksta Kraštotyros draugijos suvažiavimas. Esu kviestas (telefonu) ir aš. Nėjau ne tik dėl ligos. Gana nekaip atrodo man visas šitos draugijos veikimas, nieko bendra neturintis su kraštotyra. Gerai daro, kad suieško žuvusių ir Lietuvoje palaidotų karių kapus, parašo jų giminėms, gerai, kad renka duomenis kolūkių ir gamyklų istorijai, bet argi tai ir yra kraštotyra? Anaiptol! Kraštotyros darbas dabar faktiškai uždraustas, oficialiai šito neskelbiant. Jis leidžiamas tiktai Rusijoje. Tai ko aš ten makaluosiuos?

Rokas išvyko su grupe draugų į… Karakumų dykumą. Ko jam ten reikia – nežino niekas, manau, nė jis pats. Bet išleidom. Tegu važiuoja, pasižiūri. Sugrįš – diplominį darbą padarys.

Balandžio 7. Sekmadienis

Skaitinėjau A. Diumos „Grafą Montekristą“ ir negalėjau atsistebėti: įdomu! Buvau skaitęs šitą knygą maždaug prieš 30 metų, dabar – tarytum pirmą kartą skaitau. Nepaseno šita knyga. Nepaseno ir kitos to autoriaus knygos. Turiu prisipažinti, anksčiau buvau ne itin aukštos nuomonės apie A. Diumą, dabar matau: didelis tai rašytojas, galima sakyti, genialus. Nėra šiuo metu pasaulyje nė vieno jam tolygaus.

Šiandien vakare staiga pablogėjo mano tas laringitas, smarkiai suskaudo gerklę. Gydytoja pažiūrėjo, išsigando: „Tuoj pat gulkite į ligoninę, kitaip gali būti blogai!“ Aš nusijuokiau: „Jeigu jau mirti, tai namie.“ Ilgai barėsi, paskui nusileido. Iškvietė greitąją, toji suvarė antibiotikų pusę kibiro, davė skalaujamųjų. Įsakė gulėti ir nejudėti, jeigu pagerėjimo nebus – be jokių kalbų į ligoninę!

Taigi.

Balandžio 12. Penktadienis

Vakar turėjau būti Panevėžyje, susitikti su 84-osios proftechnikos mokyklos kolektyvu. Atšaukiau. Viską atšaukiau. Guliu, gydausi, skaitau „Grafą Montekristą“, kai ką bandau rašyti, bent redaguoti, tik labai sunkiai man eina.

Seserį Marytę suspaudė nebeatlaikomi skausmai. Drg. A. Česnavičiui leidus, paguldėme ją į spec. ligoninę. Nuvežė ją tenai, mano paprašytas, brolis Leonardas. Skambino iš ten ji pati, sujaudinta dėkojo. O už ką man dėkoti? Ką galiu, padarau, ir nieko daugiau. Kai man bus prastai, gal ir man kas padės. Saviesiems reikia laikytis išvien.

Iš Rašytojų sąjungos pranešė: memorialiniai reikalai bus svarstomi balandžio 26-tą. Būčiau laimingas patikėti, žiūrėk, vėl ministerija atidės!

Balandžio 13. Šeštadienis

Ilgai besikamavęs su tekstu interviu „Lit. ir menui“ (85.II.16), nutariau nedėti jo į „Pasakymų ir atsakymų“ knygą. Širdis priešinasi. Labai jau silpnas tai dalykas, labai jau graužtų sąžinė mane už tokį kompromisą. Visada juk laikausi nuomonės: į knygas dėti tik pačius stipriausius, labiausiai pavykusius darbus, taigi tuos, kuriems širdis pilnai pritaria. Negaliu nė dabar kitaip. Kaipgi skelbsi savo darbą, nebūdamas pilnai įsitikinęs, kad jis bus įdomus ir naudingas žmonėms? Visų pirma – naudingas!

Gaila, žinoma, knyga būtų kiek pastorėjusi, daugiau rublių atnešusi. Bet ką gi. Ką gi… Sąžinės ramybė brangiau už visus rublius. Taigi.

Balandžio 14. Sekmadienis

Šiandien man sukako 76-ri. Nelinksma, bet nelabai ir liūdna. Niekad nesitikėjau, atsimenant nesibaigiančias mano ligas, kad gyvensiu šitiek metų, o dabar – nebaisu. Vieno tik gaila: neišsipildė mano svajonė užbaigti iki šitos sukakties naująjį romaną „Krito rasa“. Gal iki kitų metinių išsipildys…

Monika pasveikino itin šiltai, įteikė vertingą dovaną. Gavau sveikinimą iš K. Ambraso (visi kiti rašytojai tyli), parašė sveikinimo laiškus, telegramas daug senų draugų, tarp jų ir Rūta Staliliūnaitė. Bendradarbiai iš Taikos gynimo komiteto ir Draugijos atgabeno itin turtingą gėlių pintinę, įdėję į ją ir kolektyvinį sveikinimą su daugeliu parašų. Atsiuntė sveikinimą, labai gražų, ir Ona Valiukevičiūtė. Iš Rygos telefonu sveikino Gita Skanstinia, šauni moterėlė, berods, susidomėjusi manim prieš keletą metų, tepadeda jai Dievas. Gavau telegramą iš Rygos lietuvių, jų vardu sveikino Augustas Liepinis. Tai ko man dar? Na, ko? Gal lazdos per šoną, ką?

Gimimo dienos proga įsidrąsinau išeiti į lauką. Saulė šviečia, smagu. Ir aš gal dar sustiprėsiu. Kol kas labai jėgų trūksta. Antibiotikai „suėdė“ taip, kad net klausa pablogėjo. O saulė vis dėlto šviečia…

Balandžio 15. Pirmadienis

Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti Kauno rašytojų kūrybos vakare, skirtame Taikos fondui. Susitarėm su Mykolu Sluckiu, daviau mašiną, išvyko ir laimingai parvyko.

Buvau Taikos gynimo komitete. Visiškai nėra jėgų. Nėra. Ir pila prakaitas.

Skambino švietimo ministras Spurga. Savo metu rašiau kaip deputatas A. Česnavičiui dėl pablogėjusios padėties „Ąžuoliuko“ chore. Dabar pranešė, kad viską ištyrė, patvarkė, užtikrino: viskas bus gerai. Padėkojau.

Skambino „Vagos“ direktorius A. Pekeliūnas, vėl kalbino vykti į Joniškį, kur bus pravedamos „Vagos“ dienos“. Pasiryžau, atsisakiau: sveikata per silpna, negaliu. Nelabai patenkintas buvo, o man kas? Man nieko.

Buvau pakviestas į Radijo ir televizijos komitetą. Davė susipažinti su „Laisvės radijo“ iškalbinėjimais mano adresu. Nieko ten blogo nepasakyta, argumentai seni, nuvalkioti, nenori pripažinti man moralinės teisės ginti taiką, vadintis liaudies rašytoju, kadangi, pasak jų, taikos aš neginu, tik rusiškam imperializmui pritariu, darbuojuosi visai ne taip, kaip Maironis, tai ir liaudies rašytojo vardo nevertas esu, nors talentingas, „Parduotų vasarų“ ir „Sakmės apie Juzą“ autorius, plačiai skaitomas, pripažįstamas, iš kitų „kultūrininkų“ išsiskiriantis savo patrauklia asmenybe ir tuo, kad kartais pasakąs tiesos žodį. Taigi šitaip. Reikėtų jiems atsakyti, bet ar apsimoka? Tegu mūsiškiai propagandistai riejasi su jais. Taiką ginu ne už pinigus, o iš tvirto įsitikinimo, į Maironį nesilygiuoju, turiu savo takelį literatūroje ir darbuose, o visa kita – kas kam rūpi!

Radau darbe Dalios sveikinimo telegramą. Krūptelėjo širdis gerokai. Parašiau jai atviruką, trumpai drūtai padėkojau. Na, ko mums pyktis, draskyti viens kitam akis? Kvaila būtų!

Balandžio 16. Antradienis

Turėjo įvykti radijo ir televizijos įrašas, skirtas Pergalės 40-čiui. Dėl techniškų kliūčių atidėtas. Visiškai nėra jėgų, nors šiek tiek daugiau negu vakar. Nelabai smagu šitaip jaustis.

Netikėtai gavau atskirais tomais iš bendro Raštų leidimo A. Čechovo tris tomus. Skaitau su dideliu džiaugsmu. Didelio žmogaus būta. Genialiai rašė, daug rašė, net laiškų labai daug: 18 tomų sudaro jo laiškai. Stambių tomų. Mažiausiai įdomūs laiškai žmonai O. Kniper-Čechovai. Nejučiomis įsitikini, kad nelabai kokia ir buvo toji Kniper-Čechova. Tikrai nelabai.

Balandžio 17. Trečiadienis

Įsidrąsinau, parašiau laišką į „Dnipro“ leidyklą Kijeve, paklausiau, kaip vis dėlto su honoraru už mano „Sakmę apie Juzą“ ukrainiečių kalba. Lauksiu atsakymo.

Ilgai laukęs honoraro už tą pačią „Sakmę“ rusų kalba iš leidyklos „Sovetskij pisatel“, paskambinau į leidyklos buhalteriją, sužinojau gana „linksmą“ dalyką: pasirodo, jie su manim „pilnai atsiskaitė“, praeitų metų gruodžio mėnesio 17 dieną atsiuntę į mano sąskaitą Taupomojoje kasoje 625 rublius. Tai viskas už… šimto tūkstančių egz. tiražą. Gyvenam, ką? Kad aš dar kada duočiau versti kokius nors savo kūrinius!

Balandžio 18. Ketvirtadienis

Netikėtai gavau sutartį iš „Šviesos“ leidyklos: siūlo išleisti… lenkų kalba „Parduotas vasaras“ I ir II tomus. Paskambinau, pasitikslinau. Pasirodo, išleis tą vertimą Lietuvos leidykla, iš 20.000 egz. tiražo – 15.000 egz. nupirks Lenkija. Keista, vis dėlto. Pasakiau, kad Maskvos leidykla „Raduga“, be mano sutikimo, išleido 1984 metais „Parduotų vasarų“ II-jį tomą. Man buvo pasakyta, kad to leidinio vertimas prastas, „Šviesa“ darys naują, išleis gražiai. Pasirašiau sutartis, išsiunčiau atgal. Tegu leidžia. Honoraro, tikriausiai, gausiu kelias dešimtis rublių už abu tomus. Tokia tvarkelė mūsų šaly, lupti rašytojus, kur tiktai galima, panaudojant tam reikalui ir leidinius užsienyje.

Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose įvyko literatūros vakaras, skirtas Pergalės dienai, o jo pajamos eis Taikos fondui. Vedė vakarą E. Mie-želaitis, taręs gražų įžanginį žodį, dalyvavo A. Maldonis, A. Baltakis, J. Nekrošius, V. Palčinskaitė, R. Graibus, buvo ir skaitovai L. Noreika ir R. Butkevičius. Tariau žodį ir aš. Gerai praėjo vakaras. Salė pilna žmonių. Daug plojo.

<…>

Balandžio 19. Penktadienis

15-tą valandą turėjau dalyvauti Valstybinių premijų komiteto posėdyje, nenuėjau, nedalyvavau. Negaliu prisiversti daryt šitai. Juk aišku, kad visos premijos iš anksto ir „iš aukščiau“ būna paskirstytos, kaip skirstoma „iš aukščiau“ viskas, net Aukšč. Tarybos deputatų kandidatūros, paliekant rinkėjams teisę balsuoti. Ne rinkti, o tiktai balsuoti. Tai kurių velnių gaišinsiu laiką toms komedijoms?

17 valandą Filharmonijoje įvyko Lenino gimimo 115 metų sukakties minėjimas. Buvau pasodintas prezidiume, pirmoje eilėje. Irgi pagal paskirstymą „iš aukščiau“. Gana nesmagiai jaučiausi: už mano nugaros sėdi ministrai, kiti atsakingi darbuotojai… Ir negaliu suprasti, kodėl dabar visad panašiais atvejais sodina mane į pirmąją eilę? Kur čia šuo pakastas? Ir kas konkrečiai šitaip „tvarko“?

21 valandą kartu su Taikos gynimo komiteto ats. sekretore L. Pakeryte sutikome gelž. stotyje grįžtančius iš Berlyno kompozitorių R. Paulą su žmona Lada. Nuvedėm juos į „Gintaro“ restoraną, pavaišinome lengva vakariene. Abu gana išvargę, dar neatitokę nuo kelionės įspūdžių. Raimondas Paulas, nežiūrint jo tikrai reto populiarumo, TSRS liaudies artistas, toks paprastas, betarpiškas, šneka kaip žmogus. Restorane veik pusė vakarieniaujančių sustingo vietoje, jį pamatę, įsistebeilijo ir neatleido visą laiką, o išeinant daugelis atsivijo į garderobą, paprašė autografų. Taigi šitaip. Vėliau išsikalbėjome su Raimondu Paulu. Pasakojo įspūdžius iš abiejų Vokietijų (turėjo leidimus laisvai lankytis abiejose Berlyno pusėse). Gerai gyvena vokiečiai, ypač Vakarų Vokietijoje. Tvarka, organizuotumas, ekonominis klestėjimas stačiai rėžia akį. Palydėjome svečius atgal į traukinį, atsisveikinome.

Galvojau, atsiskyręs, kad šitokia padėtis Vakarų Vokietijoje – tikra likimo ironija. Tarybų Sąjunga šaukia visur apie savo pergalę, istorinius laimėjimus, o pralaimėjusieji gyvena gal dešimt kartų geriau, kaip laimėtojai.

Balandžio 20. Šeštadienis

Pamiršau įrašyti, kad vakar „atsiskaičiau“ už 1951 metų Valstybinės paskolos obligacijas, gavęs (po pinigų reformos) dešimtį kartų mažesnę sumą, nei buvau mokėjęs už obligacijas. Ir tai išlaukus 34 metus, be jokių procentų, be niekur nieko!

Balandžio 22. Pirmadienis

Net keista, kaip nėra jėgų. Darbas krinta ir krinta iš rankų. Negaliu užbaigti net tokio menkniekio, kaip „Pasakymų ir atsakymų“ korektūra.

Buvau radijuje, padariau įrašą apie karą, Pergalės 40 metų sukaktį.

Pasinaudojęs ta „kliūtimi“, atsisakiau dalyvauti rašytojų atvirame partiniame susirinkime, skirtame klausimui: „Rašytojų pamainos ugdymo problemos“. Tegu sau problemuoja!

Nuotaika daugiau nei prasta. Šalta, lyja, vėjai.

Skambinau Daliai. Draugiškai pasikalbėjome. Tai gerai.

Keikdamasis bandau parašyti „Eltai“ straipsnį ryšium su Pergalės 40 metų sukaktim. Nesiseka kaip visuomet. Nėra man nieko prakeikčiau už straipsnių rašinėjimą!

Balandžio 23. Antradienis

Nėra kur pasidėti nuo Tarybinio taikos gynimo komiteto išdurnėjusio pirmininko Jurijaus Žukovo. Užsispyrė vėl parinkti visuomenės parašų po raštu į įvairias instancijas, įskaitant ir SNO, reikalauja parinkti jam „įdomesnių pasisakymų“, kuriuos jis panaudos savo nesibaigiančiose tauškalynėse per televiziją. Ir teks mums rinkti, niekur nepasidėsi, nors neturime tam nei žmonių, nei reikiamų priemonių.

Parašėme raštą J. Nekrošiui dėl G. Žaliūko išleidimo į Rytų Vokietiją.

Balandžio 24. Trečiadienis

Pagaliau pabaigiau straipsnį „Eltai“. Išėjo toks silpnas, jog skaitinėjau jį keikdamasis. Negaliu atleisti pats sau, kad, nežiūrint viso jo silpnumo, atidaviau „Eltai“. Tesižinai! Juk vis tiek niekas to mano straipsnio nei skaitys, nei domėsis juo.

Balandžio 25. Ketvirtadienis

Šiandien Monikos gimimo diena. Dar iš vakaro įteikiau jai gėlių, laimei, gavau labai gražių rožių – rausvų, gaivių, kvapių. Monika labai patenkinta. Įteikiau dar jai naują lagaminą. Gastrolėms susidėti daiktus. Irgi patenkinta.

Jau vakar skambino jai kelios jos draugės, siūlėsi (beveik prievarta) ateiti pasveikinti. Monika atsikalbinėjo, teisinosi nesveikata, bet argi kas dabar klauso pasiteisinimų. Teko mano Monikai smarkiai ruoštis. Padėjau ir aš, ką darysi…

15 valandą Meno darbuotojų rūmuose Baltojoje salėje įvyko Jungtinis kūrybinių organizacijų plenumas, skirtas Pergalės 40 metų sukakčiai. Neseniai toks plenumas įvyko Maskvoje, tai dabar ir čia. Atėjo visa respublikos valdžia, salė buvo pilna. Atidarė plenumą A. Maldonis, pirmasis pasisakė Alfonsas Bieliauskas, išvardijęs visus rašytojus, karo metais dirbusius Maskvoje, tačiau taip ir nepajėgė ištarti mano pavardę. Supratau: keršija man už kritiką. Viename Rašytojų sąjungos Valdybos posėdyje pasakiau atvirai ir aiškiai, kad tai jis, Alf. Bieliauskas, būdamas Rašytojų s-gos Valdybos pirmininku, atvėrė duris grafomanams ir chaltūrininkams, priėmė į Rašytojų sąjungos narius dešimtis žmonių, nieko bendro neturinčių su literatūra. Taigi dabar ir gavau. Kiti kalbėtojai – J. Gricius, A. Savickas, A. Laurinčiukas, A. Klenickis, N. Trusovas, J. Stasiūnas, A. Ragauskaitė, O. Čiosovas, A. Masiulis, S. Kuzma – buvo objektyvūs. Ypač gerai pakalbėjo A. Ragauskaitė. Taigi šitaip.

Namie radau daug svečių, tiksliau, viešnių. Atėjo ir brolis Leonardas su broliene Mite. Gražiai pabendravome. Pirmą kartą po ligų paragavau „kaušelį“.

17 valandą turėjau dalyvauti Prozos sekcijoje. Susilaikiau. Vėlu man. Senas aš.

Balandžio 26. Penktadienis

Įvyko Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo posėdis, apsvarstė kartu su Kultūros ministerijos kolegija rašytojų memorialinius reikalus. Padariau pagrindinį pranešimą, kuris, beje, labai patiko klausytojams, ypač ministrui J. Bieliniui. Po posėdžio kalbėjau su A. Maldoniu, priminiau mūsų susitarimą, kad po posėdžio pasitrauksiu iš Memorialinės komisijos pareigų. A. Maldonis sutiko, tik paprašė padalyvauti baigiant ruošti mūsų posėdžio nutarimą. Sutikau.

<…>

Balandžio 27. Šeštadienis

Šiandien turėjau būti Utenoje, dalyvauti Knygos šventėje. Atsisakiau. Gana man važinėjimų!

Savo metu į mane kreipėsi Kupiškio rajono „Ateities“ kolūkio kolūkietė Ruginienė, pasiskundė negaunanti pensijos, kaltinant ją neišdirbus reikiamo dienų skaičiaus. Šį reikalą žinąs LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius A. Tamošiūnas. Tai rašiau raštą pastarajam. Šiandien gavau jo atsakymą, girdi, viskas teisingai padaryta, jokios skriaudos nėra, B. Ruginienė nedirbo, o spekuliavo.

Šiandien gavau ir B. Ruginienės laišką. Ji tvirtina, kad šnekos apie jos spekuliavimą yra grynas melas, niekas to įrodyti negali, Tamošiūnas buvęs pas ją, supykęs, kam rašiusi man, tačiau pažadėjęs mokėti pensiją po dvejų metų. Tokie reikalai. Sukčiai jie ten visi!

Vakar pargabenau seserį Marytę iš ligoninės. Jos sveikata kiek pagerėjo, dėkojo man smarkiai.

Balandžio 29. Pirmadienis

Rašiau pareiškimą LKP CK sekretoriui L. Šepečiui dėl Alf. Bieliausko diskriminacinio poelgio, nutylint mano pavardę. Ilgai svarsčiau, ar verta, paskui nutariau: reikia. Tai nebe pirmas toks atvejis. Jeigu nutylėsiu, tai iškrės man naujų „šposų“. Gerai pažįstu aš šitą grafomaną ir vagį.

14 val. 30 minučių turėjau būti „Vagos“ leidykloje: svarstyti leidimo bei redagavimų planus 1987 metams. Ir… nenuėjau. Tegu pasikaria jie ten visi!

Balandžio 30. Antradienis

Surašiau raštą LKP CK sekretoriui L. Šepečiui, užprotestavau mano diskriminavimą iš Alf. Bieliausko ir J. Macevičiaus pusės, nutylint visur mano pavardę, visų pirma kalbant bei rašant apie Didžiojo Tėvynės karo metus. Monika juokiasi: „Ir tu tikiesi, kad jis, L. Šepetys, nors pirštą pajudins dėl šito?“ Žinoma, netikiu, bet parašiau daugiau informacijos tikslu: tegu žino, kaip yra.

Gavau atlyginimą už biuletenį: 109 rublius su kapeikomis.

Lyja, šalta. Išgėrėme truputį. Tiek jau to.

Skaitinėjau kino režisieriaus Ivanovskio atsiminimus. Nuobodokai surašyti šitie atsiminimai, tačiau yra kai kurių įdomių faktų iš F. Šaliapino, I. Mozžuchino gyvenimo. Daug sau leido šitie žmonės, dideli ir… nelabai dideli būtent kaip žmonės.

Gegužės 1. Trečiadienis

Švenčiama ši šventė gana iškilmingai ir… šabloniškai. Nieko naujo nesugalvojama, vis demonstracijos, demonstracijos… Tačiau yra ir kai kas naujo: generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo portretas niekur nenešamas atskirai kitų Politbiuro narių: visi sumontuoti į vieną gretą, taip ir nešami, užimant gatvę skersai. Niekad anksčiau šito nebūdavo. Ir dar: niekur nematyti citatų iš generalinio sekretoriaus kalbų. Kalba žmonės, kad jis griežtai uždraudęs šitai daryti.

Žmonės tikisi daug naujo iš naujojo generalinio, komentarai vystosi gana plačiai. Daug kalbų sukėlė nugirstos priemonės apie sugriežtintą kovą su girtavimu. Žiūrėsim, žiūrėsim. Manau, nereikia skubėti su išvadomis. Labai jau giliai įklimpęs tas mūsų gyvenimėlis į rutiną, inertiškumą. Jeigu ir vyks kova su tuo, tai ji užtruks ne vienerius metus. Žinoma, jeigu bus sistemingai vedama.

Netikėtai gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą lenkų kalba. Išleido Maskvos leidykla „Raduga“ ir Lenkijos „Ksiąžka i Wiedza“. „Raduga“ anksčiau kreipėsi į mane, prašė leidimo išleisti šitą knygą. Leidimo nedaviau, kadangi nėra išėję lenkų kalba „Parduotų vasarų“ I-jo tomo, nors leidyklos atstovai kategoriškai tvirtino, kad jau yra išėjęs. Pareikalavau patikrinti, tada kalbėsime. Pažadėjo. O dabar, štai, knyga ant mano stalo. Versta ji kažkokios Zofios Lapickos iš… rusų kalbos. Tūkstančiai raštingiausių lietuvių gyvena Lenkijoje, daugelis dėsto universitetuose, galėtų būti (ir jau yra) puikūs vertėjai iš lietuvių į lenkų kalbą, o čia, matai, Lapicka. Smarkiai įtariu, kad tai kokia nors žydų tautybės prisiplakėlė prie leidyklos. Užprotestavau šį reikalą telefonu. „Raduga“ atkakliai tvirtina, kad viskas tvarkoj, I-sis tomas yra, ir t. t. Taigi šitaip. Knygos tiražas, beje, 10.000 egz. Palyginti su kitų knygų tiražais, išleidžiamais lenkų kalba, tai gana didelis. Honoraro turbūt gausiu kokį pusantro šimto rublių. Už 22 autorinių lankų leidinį!

Gegužės 2. Ketvirtadienis

Baigiau tikslinti „Pasakymų ir atsakymų“ redagavimus, po švenčių atiduosiu „Vagai“.

Skambino iš Maskvos kažkokia Monikos draugė, perdavė Monikai sveikinimų ir gerų palinkėjimų iš Vakarų Vokietijos dramaturgo Miulerio, dėkojo už jo pjesės „Tylią naktį“ gerą, kaip jis girdėjęs, atlikimą. Įdomu, kad ši pjesė vaidinama tiktai Vilniuje, niekur kitur Tarybų Sąjungoje. Juo keisčiau, kad ją išsivertė ir ruošėsi statyti Maskvos akad. dailės teatras. Iš ten ir Monika tą pjesę išprašė sau. Taigi šitaip išėjo.

Gegužės 3. Penktadienis

Skambinau aktorei Irenai Leonavičiūtei-Bratkauskienei, pasveikinau su Nusipelniusios artistės garbės vardu, kuris jai suteiktas š. m. balandžio 26 dienos Įsaku. Pasakiau, jog norėjau pasveikinti raštu, bet susilaikiau. Labai dėkojo ir už telefoninį, bet pasakė, kad lauksianti ir raštu, norinti jį pasaugoti sau prisiminimui. Parašysiu, nusiųsiu, tik nežinau kada.

Gegužės 4. Šeštadienis

Išleidau Moniką gastrolių su „Tylia naktim“ į Kapsuką. Sugrįš ji gegužės 7 d. iš ryto.

Įrašiau į telejuostą pasisakymą apie Rojų Mizarą. Atrodo, pavyko neblogai. Žiūrėsim, žiūrėsim.

Jau kuris laikas nuotaika mano – pati blogiausia. Ir nelabai žinau, kodėl. Nesurandu priežasčių.

Nei iš šio, nei iš to nuvykau pas Dalią. Truputį išgėrėm, plačiai pasikalbėjom. Velniai žino, kaip čia yra, kad negaliu jos užmiršti, nors puikiai suprantu visą juokingumą šito. Viskas juk praėjo, jeigu ir mylėjo ji mane, taigi išblėso, nors ji ir tvirtina atvirkščiai, tai kokių velnių vis mąstau apie ją, išrauti iš širdies negaliu?! Ir tai… sulaukus 76 metų!

Gerai pasikalbėjome, labai draugiškai. Taigi.

Vilniuje, sugrįžus, nuotaika dar labiau pabjaurėjo. Pakviečiau Kunčinus, vyrą su žmona, nukakti į naktinį barą „Šaltinėlį“, taip ir padarėm. Truputį pasišnekėjome, jie pašoko, vyras su žmona. O išeinant rūbininkas padavė man visai svetimą paltą. Apsižiūrėjau vėliau, šiaip taip suradome.

Gegužės 5. Sekmadienis

Subačiuje Povilas Zulonas užpirko skilandžius man, tai vykau į Kupiškį atsiimti. Čia, žinoma, tuoj prie stalo. Gerokai ištraukėm, atsigavau nuo vakar dienos pagirių, bet pajutau, kad nebereikia man gerti. Tikrai ne. Sugrįžome ne vėlai.

Taip ir bėga dabar mano dienos.

Gegužės 10. Penktadienis

Turėjau parašyti įvadą moksleivių darbų taikos tema knygai, turėjau parašyti „Švyturio“ žurnalui atsakymus į jų pateiktas anketas, turėjau parašyti „Jaunimo gretoms“ irgi atsakymus, turėjau perskaityti Mikeliūnaitės rankraščius, ir… nieko šito nepadariau. Gyvenu lyg sapne, lyg dūmuose ar miglose. Kas bus?

17 valandą nukakau į Saulėtekio alėją, universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą. Įvyko susitikimas su studentais ir dėstytojais. Atrodo, praėjo gerai. Girdėjau plojant. Klausimų gavau gana įvairių, net sudėtingų. Teiraujasi jaunimas, kodėl pradedamas garbinti Stalinas, ir dar kai ko. Atsakiau kaip mokėdamas. Staliną paminėjo ir Gorbačiovas iškilmingame minėjime ryšium su Pergalės Tėvynės kare 40-čiu. Tai yra istorija, ir tokių faktų neleistina būtų nutylėti, o kad kai kurie rašytojai bei kinošnikai liaupsina šį tautų budelį savo kūriniuose, taigi niekas jų neverčia šitaip daryti, patys prasimano, ir aš smerkiu tokius. Buvo smarkiai paplota. Taigi…

Netikėtai atėjo Danieliaus Mirono sūnus Romas, sumišęs, sutrikęs. Prie durų stovėdamas, pranešė: šį rytą mirė mano mama, Albina Mironienė, laidojama bus gegužės 13 d. pirmadienį, anksčiau negalima, eilė laidotuvių biure labai didelė, mirusieji guli šaldytuvuose, laukia savo eilės…

Ir kaip tyčia, Monikai reikia skubiai vykti į Kauną, vėl gastrolių.

Gegužės 11. Šeštadienis

Per žioplumą nepažymėjau, kad gegužės 7 dieną dalyvavau televizijos laidoje, skirtoje Maskvos radijo lietuviškosios redakcijos darbui Tėvynės karo metais. Dalyvavo M. Bordonaitė (Sniečkienė), V. Reimeris, K. Kymantaitė, L. Kupstaitė. Vedė laidą A. Drilinga.

O dar anksčiau, gegužės 6 dieną buvo demonstruojamas dokumentinis filmas „Tėvynei pašaukus“ (I-ji serija iš keturių), kur ir aš tariau gana netrumpą žodelį.

Taigi.

O gegužės 8-tą, Pergalės dienos išvakarėse, buvo perduotas per televiziją rašytojų literatūros vakaro įrašas. Dalyvavo E. Mieželaitis (vakaro vedėjas, taręs įžanginį žodį ir gerokai nustebinęs visus savo teigimu, kad Tėvynės karo metais lietuvių rašytojai kovojo abipus fronto: vieni evakuacijoje, o kiti hitlerinėje okupacijoje. Tarp pastarųjų suminėjo V. Mykolaitį-Putiną ir Antaną Miškinį. Šitai, žinoma, neteisinga. Nei vienas, nei antras ne tik nekovojo, bet, matyt, per savo naivumą, sveikino hitlerinę armiją – išvaduotoją. Nesakau, kad šiandien reikėtų šitai priminti, bet ir girti nėra jokio reikalo). Dalyvavo taip pat poetai A. Maldonis, Violeta Palčinskaitė, A. Baltakis, J. Nekrošius, R. Graibus, aktoriai L. Noreika ir Butkevičius. Pasakiau ir aš gana ilgą kalbą. Galvojau, gal bus sutrumpinta, bet ne, televizija perdavė ją pilną. Taigi.

Dar tą pačią dieną įvyko rašytojų susirinkimas, skirtas Pergalės dienai. Buvo įteikti medaliai jubiliejiniai „Darbo fronto dalyviui. Pergalės didžiajame Tėvynės kare 40 metų. 1941–1945“. Gavau ir aš medalį. Ir gavo… Albinas Žukauskas bei Eugenijus Matuzevičius. Pirmasis, dar karui tebevykstant, nuslėpęs savo dalyvavimą hitlerinės okupacijos spaudoje, įstojo į Komunistų partiją. Jį rekomendavo pats P. Cvirka, patikėjęs juo. Vėliau, melagystei iškilus aikštėn, pašalinome jį iš partijos, taip liko jis už partijos ribų iki šiol. E. Matuzevičius hitlerinės okupacijos metais spausdino eilėraščius, garbinančius „Rytų kareivėlį“, liejantį kraują ir aukojantį savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartoju, ką esu ne kartą sakęs pats sau, nėra jokio reikalo tuos žmones šiandien vienaip ar kitaip bausti, tačiau negaliu suprasti, kodėl juos reikėjo apdovanoti medaliais kaip „Darbo fronto dalyviams“? Visiškai nesuprantu šito, ir gana.

Taigi, o kaip vakar dieną, gegužės 7-tą, Sporto rūmuose įvyko Pergalės dienos minėjimas. Nemažam mano nustebimui, buvau vėl pakviestas į prezidiumą. Atvirai tariant, nelabai man smagu ten buvo, kaip prieš akis, salėje, ministrai, kiti atsakingi darbuotojai. Bet gal „taip reikia“?

Monika šiandien išvyko į Kauną gastrolių, sugrįš V.13.

Gegužės 13. Pirmadienis

Šiandien palaidojome Albiną Mironienę. Pirkau gražų vainiką, pagamino man laidotuvių biure juostą. Žmonių buvo daug. Oras labai karštas, nėra kur dėtis.

Gegužės 14. Antradienis

Kartu su fotografe Ona Pajedaite ir Kazimieru Ambrasu padarėme „reidą“: Anykščiai, Svėdasai, Paalksnė. Anykščiuose radome mano seserį Marytę, pavaišino mus kava. O. Pajedaitė nufotografavo prie mamos kapo, paskui prie namo, kuriame parašiau „Parduotų vasarų“ I-jį tomą, „Noveles apie meilę“, „Kas dainon nesudėta“, dar kai ką. Svėdasuose tapau nufotografuotas prie tėvo kapo, paskui prie Ciplinsko, puodžiaus, namo, taipogi jo gonkeliuose, kuriuose kažkada prašiau išmokyti mane puodžiaus amato. Jaudinančios akimirkos. Svėdasų bažnyčioje parodžiau šventojo Antano statulą su Jėzum, dar mažyčiu, ant rankų. Tai prieš jį, šitą šventąjį, meldžiausi aš, prašiau išgydyti man naviką nuo dešiniojo žando, iš čia ir ėjau Alaušo ežero krantais namo, pro ašaras tako po kojomis nematydamas: neišgydė šventasis, teko vėliau kitaip gelbėtis. Taigi.

Paalksnėje radome mano Moniką ir brolienę Mitę. Valgėm pietus, fotografavomės be galo ir krašto. Vėliau iškakome į Vilnių. K. Ambrasas su O. Pajedaite labai patenkinti buvo. Šitos nuotraukos reikalingos K. Ambrasui jo knygai apie mano malonybę: „Skaitau Baltušį“.

Ko tik neatsitinka žmogui, kai ilgiau pagyveni.

O vakare vėl pašoko temperatūra, širdis makaluojasi kaip reikiant.

Gegužės 15. Trečiadienis

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Griežtai liepė gultis į ligoninę, vėliau atsileido, paleido mane, paėmusi žodį, kad gulėsiu, nieko nedarysiu.

15 valandą dalyvavau Valst. respublikinių premijų komiteto posėdyje, Kultūros ministerijoje. Tiek ir naujo, kad LKP CK ats. darbuotojas S. Renčys paprašė paremti filmą „Devyni nuopuolio ratai“ (apie pralotą Olšauską). Filmas silpnas, pastatytas labai sena antiklerikaline dvasia, primityvus, nieko gero nežadantis duoti, tačiau per televiziją varomas jau kelintą kartą. Atrodo, kažkas „iš aukščiau“ patikėjo, kad tai gera ateistinės propagandos priemonė. O iš tikrųjų? Iš tikrųjų – ateistinės propagandos kompromitacija!

Vakare turėjau dalyvauti Meno darbuotojų rūmuose Rojaus Mizaros minėjime, tačiau temperatūra pašoko iki 38,5. Nevažiavau, atsiprašiau.

Gegužės 16. Ketvirtadienis

Turėjau susitikti su Vilniaus 27 vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais – atšaukiau: sergu, temperatūra.

Gegužės 17. Penktadienis

Šiandien, kartu su broliu Leonardu ir jo sūnum Albertu, turėjau vykti į Palangą, pravesti susitikimą su visuomene ir pasidairyti pirkt sodybos brolio sūnui. Teko atšaukti. Niekai su mano sveikata. Taigi.

Gegužės 18. Šeštadienis

Dar viena nesėkmė: turėjau šiandien būti Mažeikiuose, dalyvauti masiniame mitinge, vakarykščiai pabuvojęs Palangoje, ir… nebuvau. Gydytojai uždraudė. Nepatinka jiems mano elektrokardiograma. Keista šitai girdėti, juoba nieko blogo savyje nejaučiu, tarytum viskas visiškoje tvarkoje.

Nežiūrint gydytojų draudimo, buvau televizijoje, įrašiau ilgoką pasisakymą apie Rojų Mizarą. Žadėjo „paleisti“ gegužės 18 dieną, kai Rojui sukaks 90 metų nuo jo gimimo. Seniai jau miręs šis šviesus, doras, retos energijos žmogus. Po jo mirties žymiai susilpo JAV pažangiųjų lietuvių veikla. Gaila. Visumoje gi nieko kito nė tikėtis nebuvo galima. Šia veikla užsiiminėjo vyresniosios kartos lietuviai pažangieji, o jie visi beviltiškai sensta, miršta, viskas nyksta. Jokio jaunimo šita prasme jie neišaugino, judėjimui neparuošė. Jų vaikai bei anūkai seniai jau pamiršo esą lietuviai, įsijungė į bendrą Amerikos gyvenimą. Taigi.

Gegužės 20. Pirmadienis

Užvakar ir vakar ilsėjausi, „taisiau“ širdį, kuri man visiškai neskauda, jokio nerimo nekelia. Priešingai gydytojų tvirtinimams. Susimąstau kartais: gal gydytojai ir teisūs? Šiaip ar taip, labai jau greit pavargstu dabar, darbo tempai sulėtėjo gal tris kartus. Retkarčiais ateina jau mintis ir apie mirtį. Nebijau jos, sutikčiau nors šiandien, baugina mane tik fizinių skausmų neišvengiamumas. Matyt, labai jau išlepęs esu, labai sunkiai pakelčiau juos. Bet jeigu reikės… Šiaipgi jaučiuosi visa kuo nusivylęs, pirmiausia – pačiu savim. Niekad aš nemokėjau dirbti kaip reikiant, rašiau tik per didžiausią prisivertimą, o dabar nesuprantu, kuriem velniam reikėjo man šito? Ir jau aiškiai matau: nieko doro taip ir nebeparašysiu. Na ką gi… Juk apskritai nieko doro nebebus mūsų gyvenime, nusibaigsime visi po tuos posėdžius nesibaigiančius, kalbas besakydami, meluodami visiems ir patys sau, kad viskas eina į gera, kad mes tuo tikime. Nūnai kai kas nemažai vilčių deda į naująjį generalinį M. Gorbačiovą. Jis iš tikrųjų įnešė daug naujo į mūsų gyvenimo liūną, sudarė kažkokius poslinkius, didelį įspūdį padarė net man, skeptikui, paskutinė jo kalba, pasakyta šiandien Leningrade. Jeigu nors šimtąja dalim viskas taip vyktų, kaip jis nusakė, tai būtų iš tikrųjų šis tas, o kaip iš tikrųjų? Žinau rusų charakterį. Visuomet jie viską pradeda su didžiausiu aplombu, tiesiog ažiotažu, šaukia, rėkia, iš kiekvienos tribūnos kalnus verčia, visą pasaulį pertvarko, o, žiūrėk, praėjo savaitė, kita, mėnuo… ir nebėra nieko iš tų šauksmų. Labai teisingai parašė apie ruso charakterį įžymusis Korolenka savo apysakoje „Upė žaidžia“. Ar nepasikartos ir dabar viskas? O jeigu taip, tai kurių velnių branginti tą mūsų gyvenimą?

Įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas. Buvo švietimo ministras Spurga V., daug įdomaus pasakė apie mokyklų Lietuvoje išaugimą, nuveiktus darbus. Įspūdinga. Daug kalbėjo apie naująją mokyklų reformą, tik nelabai daug supratau: vis man atrodo, kad viskas lieka po senovei, vien daiktų pavadinimai keičiasi. Lietuvių literatūros dėstymas mokyklose sumažintas vėl, ir tai rusų literatūros dėstymo naudai. Moksleivių apkrovimas niekam nereikalingais tauzijimais apie visokius revoliucinių kovų veteranus lyg ir sumažinamas, tiktai ar ilgam? Labai sustiprintas dėmesys moksleivių pratinimui darbams. Tas gerai, tik vėlgi perkrovimu gresia: vaikams nebelieka poilsio vasaros metu, visi grūdami dirbti į kolūkius ir t. t. Na, žiūrėsime.

Gegužės 21. Antradienis

Vakar pervažiavau netrumpą kelią: Anykščiai, Svėdasai, Paalksnė. Be rimto reikalo, tiesiog poilsiui. Paalksnėje aplankiau tenai besiilsinčią Moniką. Labai buvo patenkinta.

O daugiau nieko. Dienos bėga, bėga, bėga… Ir vis negaliu prisiversti ką nors dirbti, nors laukia atsakymas į „Švyturio“ žurnalo klausimus, įvadas Švietimo ministerijos knygai, atsakymas į „Naujų knygų“ skaitytojų klausimus… Nieko negaliu. Nepajėgiu prisiversti.

Gegužės 22. Trečiadienis

Vėl apsilankė rinkėjas Pranas Ruzgas. Vargas man su juo tikras: negaliu pagelbėti žmogui. O reikalas štai koks: prieš 11 metų išsiskyrė šis doras, darbštus, sąžiningas žmogus su žmona, šizofrenike, alkoholike, dabar toji persekioja, keršija, dasimušė Kauno psichiatrų išvados, kad jos vyrelis serga sunkia psichine liga. Žmogus išmestas iš darbo, milicijos gaudomas priverstiniam gydymui. Tuo tarpu Vilniaus psichiatrai jokio psichinio susirgimo jam nepripažįsta, tiesiog patys prašo apginti juos nuo kauniškių prievartos. Taip žmogus ir blaškosi tarp dviejų ugnių. Buvo patalpintas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, paskui paleistas, dabar kauniškiai gydytojai skundžia jį milicijai, kad slapstosi nuo gydymo. Ir taip toliau.

Reikės stipriai pagalvoti, ką daryti su šituo žmogum.

Įdomu, kad iki šiol spaudoje nėra Gorbačiovo kalbos. Spėlioti ką nors, žinoma, per anksti, tačiau… Viena aišku: nelengva bus šitam naujajam Tarybų imperijos vadovui nugalėti Brežnevo įvestą inertiškumą, visus tuos jo priveistus kretinus atsakinguose valstybės ir partijos postuose. Jie dabar stiprūs, grumsis kiekvienas ir visi kartu „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“.

Gegužės 23. Ketvirtadienis

Buvau Vilniaus staklių šlifavimo gamykloje. Nustebau, kad nemažai šioje įmonėje dirba lietuvių, priešingai daugeliui Vilniaus gamyklų, kur susimetę rusai-atkilėliai iš gimtųjų vietų, mėgėjai „ant visko gatavo“. Pravedėme mitingą taikos labui. Žmonių nelabai daug, tačiau kalbėjo labai nuoširdžiai, parinko pinigų į Taikos fondą.

Aplankiau rinkėją Černiavskį, gyv. Žvėryne, Lenktoji 23–5. Gyvena žmogus su žmona, dirbančia Lietkoopsąjungos vyno gamykloje, pats jis dirba garvežio mašinistu, augina 4 mažamečius vaikus, o jų butas susideda iš… vieno 7 kv. metrų kambario, kuris kartu yra ir virtuvė, tai yra, pastatyta dujų plytelė ant staliuko. Nei vandens, nei jokių patogumų. Gyvena šitaip dešimti metai, įskaitant ir laiką, kai dar neturėjo vaikų, o paskui turėjo mažai. Kreipėsi visur, kur tiktai išmanė, o rezultatų jokių.

Vėl yra apie ką pagalvoti, kaip padėti žmonėms. Stebina jų buto švara – prie tokio susispaudimo!

Gegužės 24. Penktadienis

Dalyvavau Aukšč. Tarybos Prezidiumo Nuolatinių komisijų posėdyje, svarstėme vaikų darželių ir lopšelių statybos planų įvykdymą. Yra didelių poslinkių, bet yra ir nelinksmų reiškinių. Kaimo vietovėse kai kur lopšeliai bei darželiai pastatyti, bet… nėra vaikų. Labai sumažėjo gimdymai kaimuose. Kitur vaikų yra, bet įvairūs gedimai kliudo darbui: daug kur neveikia apšildymas, vaikai sėdi įsituloję į kailinius, šąla, serga… Priėmė neblogus nutarimus. Kiek jie padės, ką?

Paskambino Dalia Epšteinaitė, pranešė, kad mirė Jakovas Epšteinas, jos tėvas, kadaise buvęs neblogas mūsų šeimos draugas, pastaruoju metu gyvenęs jau senelių internate, labai dažnai skambindavo mums su Monika, kvietė užeiti, aplankyti. Jo duktė Dalia paprašė padėti gauti leidimą palaidoti tėvą žydų kapuose. Tokia buvusi tėvo valia ir pageidavimas. Nė nežinojau, kad tokios kapinės yra. Susitariau su Vilniaus m. vykd. komiteto vadovais, leis palaidoti.

Sumokėjau už telefonu prišnekėtus tarpmiestinius pokalbius per pastaruosius du mėnesius: 27 rublius ir 77 kapeikas.

Po pietų kartu su Monika išvykome į Paalksnę.

Gegužės 25. Šeštadienis

Nusivežiau į Paalksnę visokiausių darbų, užsilikusių jau iš seno. Turėjau vilties apdaužyti, deja, nieko man neišėjo: krinta man pastaruoju laiku iš rankų viskas, jau septyni metai nebeišleidžiu nė vienos naujos knygos. Iš visų nusivežtų darbų parašiau tik pareiškimą drg. A. Česnavičiui dėl Prano Ruzgo, Kauno psichiatrų apšaukto šizofreniku. Tegu padeda kaip nors.

Bevaikščiodamas po Paalksnę supratau: vis dėlto gerai, kad turime čionai šiokią tokią sodybą, savą kertelę, taip sakant. Yra kur nuvykti, ramiai pailsėti, pamąstyti. Reikia pasirūpinti šia sodybėle.

Jau kuris laikas duktė Violeta Pulikienė kvaršina man galvą prašymais gauti Palangoje sklypą, kuriame ji galėtų pasistatyti namą, persikelti į jį gyventi su vaikais Palangoje, o vasaros metą išnuomoti kambarius vasarotojams ir tokiu būdu turėti nuolatines pajamas. Iš pradžių juokiausi iš šitų jos planų, o jai besispyriojant – pradėjau rūstauti. Sklypą Palangoje aš galėčiau gauti, bet tam reikia išpildyti dvi sąlygas: gauti iš Ministrų Tarybos (pirm. R. Songailos) leidimą, o prieš tai parduoti ar kaip kitaip likviduoti Paalksnės sodybą, kitaip sakant, likti be nieko. Namo statybai gautame sklype irgi reikia Ministrų Tarybos leidimo. Jeigu jis būtų duotas, tai tik man, ir be teisės kam nors perleisti. Taigi šitaip. Pagaliau, kas gi užsiiminėtų namo statyba ir iš kur būtų gaunamos lėšos šitai statybai? Duktė Violeta tokiems reikalams visiškai netinka, išsiblaškiusi, neorganizuota, nerūpestinga, gyvena ne pagal pajamas, o pinigų šitiek aš nė iš tolo neturiu, o kiek turiu suspaudęs, tai juk ateina man senatvė, jeigu atiduočiau dukteriai iššvaistyti (o ji tiktai iššvaistytų be jokios naudos ir jokio namo užbaigimo), tai ką veikčiau senatvėje be kapeikos? Tikėtis dėmesio bei išlaikymo iš niekur negaliu: viena duktė paliko Lietuvą, gyvena su savo dukterim Akvilia Australijoje, kita – Violeta – pati skolose besimakaluojanti ir pasiryžusi klimpti į jas dar giliau, gyvenant toliau ne pagal realias savo pajamas… Taigi tokie reikalai. Pasakiau Violetai, kad išmestų iš galvos net pačią mintį apie namo statybą Palangoje. Beje, tokio namo pastatymas bei pilnas įrengimas kaštuotų ne mažiau 30.000 rublių. Iš kokios peklos paimti tuos tūkstančius?

Gegužės 26. Sekmadienis

Vis dar Paalksnėje. Atėjo kaimynė Rita Sakalienė, atnešė naujausią, vakardienos, „Literatūros ir meno“ numerį, jame – man dar nežinomo literatūros kritiko ar mokslininko Silvestro Gaižiūno straipsnis: „Kas saugos namų sielą, arba Penki Juzos vakarai Rygoje“. Rašo žmogus sujaudintai, vertina mano „Sakmę apie Juzą“ latvių literatūros kontekste, iškeldamas ją iki aukščiausio latvių literatūros lygio. Žinoma, šito nė iš tolo nesu vertas, tačiau skaityti įdomu. Plačiai aptaria tuos penkis Rygos radijo programos vakarus, kai buvo skaitoma „Sakmė“. Palydima muzikos. Skaitė geriausi Rygos aktoriai. Pats skaitymas susilaukė itin plataus atgarsio Latvijos visuomenėje. Tai, žinoma, gerai, tačiau vėlgi nesmagu dėl pergyrimo. Antra vertus, turiu pasakyti, kad šitaip išsamiai ir giliai „Sakmė“ dar nebuvo nagrinėjama lietuvių literatūros kritikoje. Matyt, teisūs tie… kas sako, kad savo krašte pranašu nebūsi. O gal ir neteisūs? Šiaip ar taip, o skaitytojų bei kritikų dėmesio stoka negaliu skųstis ir Lietuvoje. Daug buvo rašyta, kalbėta, aptarinėta, o kad daugeliu atvejų tik puse lūpų – nedidelė bėda.

Būtinai parašysiu Silvestrui Gaižiūnui, padėkosiu. Bėda tiktai, kad niekur negaliu surasti jo koordinačių. Sprendžiant iš straipsnio, tai talentingas, tiesus žmogus, tačiau iki šiol literatūros gyvenime negirdėtas, tad ar nebus pasistengta išsiųsti jį toliau kur į periferiją? Kad „nekliudytų“.

Gavau žinią, kad vakar, gegužės 25-tą dieną Niujorke, mirė Ieva Mizarienė. Gerai prisimenu šitą moterį. Buvo ji aktyvi JAV pažangiųjų lietuvių judėjimo dalyvė. Iš pradžių ištekėjo už Antano Bimbos, vėliau už Rojaus Mizaros. Daug nuveikė stiprindama tą judėjimą, daug gyvumo įnešė visokeriopa prasme į pažangiųjų lietuvių susibūrimus. Tačiau kažkaip nebuvo labai jau mėgiama, turėjo kažką tokio, kas tolino ją nuo žmonių. Mirė Niujorke viena, kaip ir gyveno atsiskyrusi nuo visų, jausdamosi užmiršta po to, kai turėjo pasitraukti iš „Laisvės“ laikraščio redaktorės pareigų. Gaila man šitos moters ir veikėjos. Girdėjau, į senatvę buvo pradėjusi gerokai išgėrinėti. Labai galimas daiktas, tačiau gal palikime šitai jos asmeniškai nuožiūrai.

Orai šalti Lietuvoje, trūksta lietaus, pučia negeri vėjai, bjauriai veikia nervus ir širdį.

Gegužės 27. Pirmadienis

Buvau pas A. Česnavičių, įteikiau P. Ruzgo pareiškimą ir mano raštą, kurį surašiau Paalksnėje. Žadėjo padaryti, ką tik galima. Turiu prisipažinti, jog gerokai abejoju gera šito reikalo baigtim. Kauno gydytojai yra Kauno gydytojai, kokios specialybės jie bebūtų. Už kapeiką tėvą motiną parduos, ir akimis nesumirksės. Ne taip lengvai juos palenksi prie tiesos. Na, žiūrėsim.

Buvo Dalia, atvyko į Taikos gynimo komitetą, pasidejavo, kad motina sunkiai serga (plaučių uždegimas), niekur negaunanti reikiamų vaistų, net receptai jiems draudžiama rašyti, kadangi vaistai importiniai, traukia valiutą. Pažadėjau padėti, žinoma, jeigu įstengsiu. Pasikalbėjome ta proga apie daug ką, tik ne apie meilę, mūsų buvusį abipusį supratimą. Viskas, atrodo, bus visai beišblėsę. Taigi.

Gegužės 28. Antradienis

Buvau pas gyd. D. Bagdonienę. Barėsi už pablogėjusią elektrokardiogramą, prirašė papildomų vaistų.

Supirkau produktus Dalios motinai. Paskambinau, pažadėjo rytojaus dieną atsiimti. O ką? Ogi nieko. Žmonėms reikia padėti. Net ir buvusiems draugams.

Kalbėjausi su Ministrų Tarybos ats. darbuotoju gyd. Jurginu. Susitarėm: P. Ruzgui ištirti bus sudaryta solidi psichologų komisija, atvyks iš Maskvos prof. Ciganovas. Žiūrėsim.

Gegužės 29. Trečiadienis

Išėjo „Jaunimo gretų“ 5 numeris. Jame – daug nuotraukų iš mano malonybės gyvenimo, yra ir Monika. Skelbiamas pokalbis su manim. Ką gi? Gal ir nieko. Gal.

Vakare abu su Monika žiūrėjome Kauno dramos teatro spektaklį (jie nūnai gastroliuoja Vilniuje) Dž. Pristlio „Laikas ir Konvėjai“. Trys veiksmai. Du peržiūrėjome, trečiajam nebeliko jėgų: nuobodybė nežmoniška, režisieriaus darbas žemiau kritikos, aktorių vaidyba – saviveiklinė. Niekai, niekai, – pasakytų kupiškėnai. O kas dabar gerai teatro mene, išskyrus Jaunimo teatrą?

Gegužės 30. Ketvirtadienis

Vėl pas gyd. D. Bagdonienę, ir vėl gavau barti: elektrokardiograma nesitaiso, kad ją kur galai.

Savijauta mano tikrai nekokia, nors pats nežinau, kokia. Darbas krinta iš rankų, apatija spaudžia iš visų pusių, tarpais atrodo – trenkčiau viską velniop, velniop, velniop!..

Gegužės 31. Penktadienis

Išleidau Moniką gastrolėms į Druskininkus ir Varėną. Žada sugrįžti birželio 3 dieną iš ryto. Tegu vyksta. Nebedaug liko jai džiaugsmų gyvenime, tegu bent toji paguoda lieka – vaidinti.

Atvyko Bulgarijos taikos judėjimo delegacija, trys žmonės, gana simpatiški. Pavardžių neužsirašiau, kam man jie? Negerai buvo tas, kad atvyko jie pas mus, prieš tai paviešėję Baltarusijoje, kur sėmėsi medžiagos kaip reikia organizuoti laisvanoriškas lėšas į Taikos fondą. Baltarusijoje praeitais metais į šitą fondą surinkta 12 milijonų rublių, o Lietuvoje – 750.000. Vaizdas aiškiai nenaudingas mums. Tačiau, išsikalbėjus su bulgarais, paaiškėjo, kad mūsų darbo metodai įdomesni, įvairesni. Taip juk ir yra. Taikos fondas tai ne kažkoks apmokestinimas žmonių, išskaitant jiems iš atlyginimo tokį ar kitokį jų uždarbio procentą, dažnai net žmonėms nežinant šito ir visiškai neatsiklausus jų sutikimo, kaip tai daroma Ukrainoje, Rusijos Federacijoje ir, žinoma, Baltarusijoje. Mes nespaudžiame iš žmonių rublį, mes aiškiname jiems, kur eina jų įnašai, kodėl reikia paremti taikos judėjimą. Man visada atrodė šitaip, ir neketinu šito darbo stiliaus keisti.

Vakare buvau jaunųjų mokslininkų klube „Zodiakas“. Anksčiau šitas klubas veikė prie universiteto, naudojosi jo patalpomis, vėliau rektorius J. Kubilius paprašė juos išsinešdinti, tai prisiglaudė Verkiuose, Stuokos-Gucevičiaus statytuose rūmuose. Buvo daug įdomių klausimų. Atsakiau kaip mokėdamas, visada tiesiai ir atvirai. Jeigu jau tokiame susitikime meluoti, tai kur nemeluoti? Jaunieji mokslininkai daro gerą įspūdį. Labai savarankiški, nelabai skaitosi su oficialia nuomone, turi savo požiūrį į viską. Iš karto paklausė, kaip vertinu dabar išsivysčiusias literatūroje, mene, kine, teatruose pastangas atstatyti Stalino kultą. Pasakiau, kad tam nepritariu, kad nesuprantu tų rašytojų bei menininkų, kurie užsiima šituo. Juo labiau, kad niekas neverčia jų šitai daryti. Matyt, nulemia siekimas pigiausiu būdu sudaryti sau karjerą. Deja, pigiausias būdas ne visuomet tauriausias būdas. Stalinas nušviečiamas kaip genialus valstybės ir partijos vadovas, genialus strategas, laimėjęs didįjį Tėvynės karą, bet niekur neužsimenama, kad tai buvo kruviniausias tautų budelis, kokį tik pažinojo žmonijos istorija, nuvaręs į kapus milijonus taurių, valstybei atsidavusių žmonių, kad karo išvakarėse sušaudė įžymiausius Tarybinės armijos vadus, maršalus, kad beveik karo išvakarėse teikė Hitleriui, pagal sutartį, plieną, naftą ir kt. Vadinasi, nesakoma visos tiesos, o nesakyti visos tiesos, kaip yra išsireiškęs Leninas, yra pats blogiausias melas. Taigi buvau atviras. Gal man ir atsilieps šitai, o kitaip – negaliu.

Birželio 1. Šeštadienis

Švietimo ministro jau iš anksčiau paprašytas, 8 val. 45 min. tariau žodį abiturientams. Smarkiai jaudinausi, nes reikėjo kalbėti ne į „užrašą“, o tiesiai į televizorių ekranus. Pasveikinau su viduriniojo mokslo baigimu, palinkėjau geros sėkmės išlaikant egzaminus, iš visos širdies paraginau mylėti gimtąją tėvų kalbą, kuria rašė Donelaitis, Simonas Daukantas, Maironis, Salomėja Nėris, pasakiau, kad žmogus, nemylintis savo kalbos, giliai neišmokęs jos, nededąs pastangų turtinti ją, negali laikyti save kultūringu žmogum pilna to žodžio prasme. Susijaudinau gerokai.

Tik ką sugrįžus namo, paskambino pats ministras Spurga, irgi sujaudintas, gražiai padėkojo. Pasigirdo ir daugiau skambučių. Dėkojo žmonės už meilę Lietuvai, už gerus žodžius mūsų dabartiniam jaunimui. Tai gerai. Lyg ir netuščiai praleista ši diena.

Abiturientų, beje, šiais metais Lietuvoje 42.500. Taigi.

Bulgarai svečiavosi Kaune. Ten jiems patiko. Vakare susėdome vakarienės „Lietuvos“ viešbučio restorane, 22-jam aukšte, po to palydėjome į stotį, išleidome.

Birželio 2. Sekmadienis

Monika dar Druskininkuose, tai patyliukais nuvykau į Molėtus dalyvauti rajono Dainų šventėje. Oras šaltas, kaip jau daug dienų, bet žmonių daug, ypač jaunimo. Žiūrovų – keli tūkstančiai. Pasakiau ir čia sveikinimo žodį, girdėjau plojant. Pati šventė vyko tikrai gražiai, organizuotai. Visus labai sujaudino Maironio „Lietuva brangi, graži tėvyne“, bene pirmą kartą atliekama tokioje šventėje. Daugelis sustojo, verkė.

Po šventės, dainoms nuskambėjus, labai daug žmonių ėjo prie manęs, spaudė ranką, bučiavo, dėkojo už vakar dienos ryto kalbą abiturientams. „Jūs vienintelis dar galite šitaip apie tėvynę Lietuvą!“ – kalbėjo daugelis. Net susijaudinau. Aišku, ne vienintelis aš, bet pajutau džiaugsmą širdy. Mylėkime Lietuvą!.. Visi mylėkime!

Įdomu, kad šventei pasibaigus neįvyko tradicinis masinis balius kokioj nors „suomiškoj“ pirtyje, prie ežero ar upės, o tik paprasti pietūs su mineraliniu ir mažyčiu lašeliu alaus Utenos gamybos. Tiesiog keista, kaip šitai palengvina viską: blaivūs, geros nuotaikos, neįtikėtinai anksti pavakarę atsidūrėme jau namie.

Sveikas tai daiktas, tas blaivynės įstatymo priėmimas, reikia už tai pagirti naująjį generalinį Michailą Gorbačiovą. Tikrai verta.

Atvirai pasakius, jau daug naujo davė šitas Gorbačiovas: pareikalavo didesnės atsakomybės, ypač iš atsakingų vadovaujančių kadrų, pareikalavo darbo drausmės didesnės, operatyvumo ir daug ko kita. Atrodo, bus geri poslinkiai.

Va, tiktai negaliu tuo pilnai patikėti. Juk ir Nikita Chruščiovas šitaip kalbėjo, šaukė, reikalavo, daug ir padarė. Prieš ketvirtį šimtmečio. Svarbiausias dalykas, kokį jis pasiekė, buvo atvėrimas durų į Vakarų pasaulį, turistų laisvesnė išvyka į užsienį, bandymas kai ko pasimokyti iš kapitalo valdomų šalių patyrimo moksle, technikoje, žemės ūkyje, o svarbiausia – pastatė partinėn kontrolėn valstybės saugumo organus, prie Stalino pasistačiusius aukščiau partijos, nuo nieko nepriklausomais. Taigi gerai. O kuo baigėsi viskas? Nikitą Chruščiovą išvijo iš posto, Stalino kulto demaskavimą sustabdė, ryšius su užsienio šalimis sugriežtino, kitaip tarus, daug ką sugrąžino atgal, taip ir nepanaikinę pagrindinių Stalino įvesto režimo pagrindų.

Ar neatsitiks ir dabar šitaip? Visko gali būti. Juoba labai jau supūdyta, alkoholyje nuskandinta Tarybų šalies visuomenė, tragiškai nusmukusi moralė, sugniuždyti pagrindiniai žmonių bendravimo principai. Taigi visko gali būti. Pažiūrėsim.

Įdomu, kad iki šiol buvo atkakliai nutylimas tas faktas, jog Caras buvo įvedęs dar praeito šimtmečio ketvirtajame kvartale Blaivybės įstatymą (Sausąjį įstatymą). Po Spalio revoliucijos Leninas ne tik jo nepanaikino, o patvirtino iš naujo, ir tai trečiuoju Tarybinės vyriausybės dekretu (pirmas buvo dėl Žemės, antras dėl Taikos). Leninui mirus, 1925 metais Stalinas panaikino šį įstatymą, tariamai dėl susiklosčiusių sunkių ekonominių sąlygų, tvirtai pažadėjęs jį atstatyti. Ir neatstatė. O dabar skelbiami tvirtinimai, kad Sausąjį įstatymą panaikino ne Stalinas, o… Trockis. Lyg tai nuo pastarojo, tuo metu buvusio krašto gynybos liaudies komisaru, priklausė įstatymų priėmimas ar jų panaikinimas. Viską darė Stalinas.

Neramina mane ir faktas, kad pastaruoju metu pradėtos pastangos reabilituoti Staliną. Kino filmuose, kai kurių rašytojų romanuose jis liaupsinamas kaip genialus valstybės vadovas, didis karo vadas, laimėjęs didįjį Tėvynės karą ir t. t., tuo pat metu visiškai nutylint tą faktą, kad tai buvo vienas pačių kruviniausių budelių visoje žmonijos istorijoje, nuvaręs į kapus dešimtis milijonų doriausių, niekuo nekaltų žmonių, tarp jų ir šimtus tūkstančių šviesiausių komunistų, tarybinei santvarkai šventai atsidavusių piliečių. Neramina mane šitai. Nieko gero iš to nebus. Nieko gero.

Birželio 3. Pirmadienis

Prasitariau savo vertėjui į rusų kalbą apie sunkumus su Monikos sveikata ir norą pasitikrinti širdies veiklą elektroninių įrengimų pagalba, bet į tokius dalykus neįmanoma pakliūti. Virgilijus Čepaitis iš karto pasakė, kad nieko čia ypatingo: jo brolis yra vyr. inžinierius šitų įrengimų Kauno Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, kur darbui vadovauja profesorius J. Blužas, tai gali padėti. Ir dar tą pačią dieną surišo mane telefonu su broliu Kaune. Susitarėm, kad atvyksime abu su Monika birželio 5 dieną, trečiadienį.

Monika kaip tik šiandien grįžo iš gastrolių į Druskininkus ir Varėną. Pavargusi, bet linksma.

Skambinau komunalinio ūkio ministrui J. Razumui. Jam esant Kauno [miesto vykdomojo komiteto] pirmininku, kreipiausi dėl Danutės Jankovskos įdarbinimo gėlių pardavėja. Dabar priminiau, nors jis nebedirba Kaune, o reikalas nusitęsė į dvejus su viršum metų. Žadėjo padėti.

Aplankiau Marytę, atvykusią į Vilnių. Pasikalbėjome gerai.

Buvau pas dukterį Violetą. Vėl ji užtraukė seną giesmę apie namo statybą Palangoje. Pasakiau: užmiršk tą reikalą, išmesk iš galvos, juoba neturi nė kapeikos statybai ir neturi šeimininkiškos „gyslelės“, pražūtum kiaurai. Nusiminė, o man kas? Nebrisiu aš į skolas dėl jos svaičiojimų!

Buvau pas Ministrų Tarybos [pirmininko] pirmąjį pavaduotoją J. Bernatavičių, kalbėjau dėl rinkėjo Černiavskio ir jo šeimos buto: gyvena viename 15 kv. metrų kambaryje su žmona ir 4 vaikais. Butas be jokių patogumų. Žadėjo padėti.

Sveikata nelabai gera. Buvau pas gyd. D. Bagdonienę, pasakiau, kad trečiadienį vykstame į Kauną daryti elektrokardiogramos. Maniau, supyks. O ji ne. Šauni moteris ir nuostabi gydytoja.

Birželio 4. Antradienis

Bute šalčiau kaip žiemą, lauke – šalti vėjai, lietūs…

Nieko nerašau, tai yra nedirbu prie romano. O tikėjausi – būtent birželį kažką jau darysiu…

Birželio 5. Trečiadienis

Abu su Monika – Kaune. Kardiologijos centre. Pas prof. J. Blužą. Radome laukiančius J. Miltinį ir V. Blėdį. J. Miltinis visiškai nusiminęs dėl sveikatos ir atėjusios senatvės. Kalba niūriai, kažkodėl kas antras sakinys įterpdamas prancūzišką žodį. V. Blėdis linksmesnis. Parodė sūnelio foto, pasidžiaugė. Elektrokardiogramos įrengimų komplektas iš JAV. Labai tobulas. Kainavo 500.000 aukso rublių. Veikia be mažiausių sutrikimų jau septyneri metai. Atgabenus jį čia ir sumontavus, viskas buvo patikrinta per 2 valandas. Tuo pat metu buvo pirktas to paties tipo tarybinis komplektas. Jį sumontavus, teko iškviesti virš 30 įmonės, pagaminusios šį komplektą, inžinierių ir jie dirbo daugiau kaip tris mėnesius, kol įrenginys apskritai pajudėjo, o dabar nuolatos trinka. Amerikos gamybos elektrokardiograminiai magnetofonai, prijuosiami žmonėms visai parai, buvo pirkti 15 štukų. Visi dirba be mažiausių sutrikimų. Tarybinių to paties tipo magnetofonų pirkta 10, dirba – 2, nuolatos sutrikdami. Taigi šitaip. Padarė ir mums elektrokardiogramas, patikrino kraują, dar kai ką. Išleisdami pririšo po magnetofoną ir išleido parai. Rytoj turime atvežti rezultatus.

Apie prof. J. Blužą teko girdėti nemažai entuziastiškų atsiliepimų kaip apie retą kardiologijos specialistą, širdies ligų stebukladarį. Iš arčiau jį pamačius, įspūdis susidarė kitoniškas. Labai daug šneka. Ir visą laiką apie tiekimo rūpesčius, apie tai, kaip jis moka „išlupti“ savo vadovaujamam kardiologijos centrui ko tiktai reikia. Kitaip sakant, geras „organizatorius“. O kaip kardiologas?.. Žinoma, ne man spręsti, tačiau įdomu, kad po visų tikrinimų paruošė gerą stalą su buterbrodais ir geru konjaku, stipriai įpildamas kiekvienam. Suabejojau juo kaip kardiologijos specialistu. Juo labiau, kad buvo jam pasakyta, jog priimame vaistus, priešingus alkoholio vartojimui. Taigi.

Pavakare daviau mašiną Marytei. Parvežė ją mano Pivoras į Anykščius. Reikia parvežti. Sunkiai ji vaikšto, daug daiktų turėjo parsivežti. Reikia padėti tokiu atveju.

Birželio 6. Ketvirtadienis

Anksti rytą išvykome abu su Monika į Palangą. Pakeliui buvome kardiologijos centre, atidavėme magnetofonus. Rytoj rytą turiu atsiimti duomenis visus.

Palangoje įtaisiau Moniką į viešbutį „Pajūris“ (kito viešbučio visoje Palangoje nė nėra), ji vaidins čia du spektaklius: rytoj ir poryt.

Palangos vykdomojo komiteto pirmininkui F. Užpelkiui, kuris yra šio miesto Taikos fondo skyriaus pirmininkas, nuvežiau tris Taikos gynimo komiteto raštus, įteikti geriausiems Taikos fondo lėšų rinkėjams. Pats juos ir įteikiau susirinkime, specialiai tam sušauktame, padovanojau Taikos ženklelių. Visi patenkinti.

Pavaikščiojome po Palangą. Oras šaltas, vos 11 laipsnių šilimos, niekas negali maudytis. Bet žmonių pilna. Vaikšto šiltai apsirengę, laukia orų pagerėjimo. Kai kas, beje, maudosi.

Birželio 7. Penktadienis

Oras šaltas, tai nebegaišdamas Palangoje leidausi atgal į namus. Kaune atsiėmiau tyrimų rezultatus, parsivežiau. Norėjau aplankyti Juozą Grušą, labai serga žmogus, bet skubėjau patekti į Žemaitės gimimo 140 metinių ir P. Višinskio 120 metinių minėjimą Vilniuje, Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, tai pyliau toliau.

Prieš minėjimą dar suspėjau nuvykti pas gyd. D. Bagdonienę. Buvo labai patenkinta pagerėjusia mano kardiograma, leido toliau būti laisvėje, negulant į ligoninę.

Minėjimas buvo gana iškilmingas. Žmonių – pilna salė. Apie Žemaitę kalbėjo A. Sprindis, kiti. Ta proga buvo įteikta Žemaitės kolūkio literatūrinė premija, jau dvidešimtam laureatui Viktorui Brazauskui. Kadangi esu pirmas laureatas, tai tariau žodį ir aš. Girdėjau plojant.

Po visko nukakome į Rašytojų sąjungos būstinę, į valgyklėlę. Stalas buvo stipriai padengtas… užkandžiais. Gėrėm girą ir kažkokį pienišką raugaliuką, atvežtą iš Žemaitės kolūkio. Gorbačiovo patvarkymai veikia. Tai gerai. Sugrįžau namo judrus, sveikutėlis. Ačiū Gorbačiovui. Tegu kovoja toliau, o mes visi padėsim.

Birželio 8. Šeštadienis

Pailsėjau po vakarykštės giros, patyliukais nuvykau į Vilkaviškį. Seniai buvau tenai kviestas į Knygos šventę, o dabar pasitaikė proga: Monika dar negrįžusi, nebus kas rėkia ant manęs už „nesibaigiančias keliones“. Pakeliui mačiau daug naujų namų, tiek miestuose (Aukštadvaris, Prienai, Kapsukas), tiek kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose. Visu keliu – neįtikėtinai pagausėję automašinų. Pirmauja „Žiguliai“. Nelabai žinau, kaip suprasti tokį reiškinį. Iš vienos pusės girdžiu nesibaigiančias žmonių aimanas, kad nesuveda galo su galu, kad iš algos pragyventi neįmanoma ir t. t. Ir visa tai – tiesa. Bet iš kitos: kaip galėjo ir toliau gali šitaip daugėti privačių automašinų? Iš kokių šaltinių jos gimsta Lietuvos padangėje? Neįmenu šitos mįslės. Viena man aišku: ne iš algos žmonės perkasi automašinas, Alytaus gamybos individualius namus, statosi kooperatinius butus miestuose, veža, gabena į namus importinius baldus, įvairiausią buitinę techniką… Visa tai kainuoja dešimtis tūkstančių, kurių iš algos gyvendamas nė per dešimtis metų nesutaupysi. Tai iš kur tas viskas? Taigi.

Vilkaviškyje Knygos šventė pavirto faktiškai vieno mano pasirodymu. Kalbėjau apie karą, jo atneštas kančias, apie naujų karų pavojų. Girdėjau plojant. Į susitikimą atvyko LKP Vilkaviškio RK pirmasis sekretorius Kurmis, Vykdomojo pirmininko pavaduotojas Urbonas. Po visko susėdome pavakarieniauti. Labai draugiška buvo atmosfera.

Atgal grįžau per Kauną, aplankiau tenai Dalią. Gana įdomiai pasikalbėjome, mintimis pasidalinome. Įdomus, bet gana keistas mūsų bendravimas per pastaruosius septynerius metus. Meilė, berods, išblėso, bent jau iš mano pusės, manau, kad ir iš jos, o vienas be kito ilgai netveriame: pokalbiams, pasidalinimui mintimis, įspūdžiais iš kelionių ir gyvenimo. Ką tai galėtų reikšti? Irgi nesuprantu. Kartais man jos gaila: iki šiol netekėjusi, turėjo kavalierių, gal ir ne vieną (pati prisipažino), dabar likus be nieko. Eilėraščių neberašo, dėsto marksistinę filosofiją, užsivertus knygomis. Joje jau ryškėja netekėjusios besenstančios merginos (senmergės) bruožai. Nėra šitai malonu stebėti. O kur dėsies? Gyvenimas rašo savo įstatymus. Rašo visiems. Žinau, kad ir aš seniai jau pasenęs, nors savijauta nerodo man šito. Kai kas net stebisi, kad šitaip „išsilaikęs“. Ko gero, gal ir pavaidina, norėdami paguosti mane. Tegu. Šitai geriau, negu kiekvieną žingsnį aikčiotų: koks pasenęs, koks nusibaigėlis!..

Tylomis grįžau nakčia. Visą kelią mąsčiau apie Dalią ir save. Keista, bet taip buvo.

Birželio 9. Sekmadienis

Pailsėjau, bemąstydamas apie gyvenimo sudėtingumą. Nieko tikro neberašau. Vis straipsniai, straipsneliukai, „pasisakymai“ visokie. Kartais šauna į galvą mintis: ar tik nelaiko manęs paskutiniu durnium, šitaip užsakinėdami, beveik prisakinėdami rašyti visokius niekus? Labai gali būti. Iš rašytojų niekas nerašo tiek straipsniapalaikių. Jie moka išsisukti, atsisakyti. Taip bėga metai.

Sugrįžo Monika iš gastrolių. Bus ramiau namuose. Šito tikiuosi, nes pastaruoju metu gerokai pasunkėjo atmosfera. Kaltas Rokas. Itin grubus pasidarė pastaruoju metu, kalba su mumis paniekinančiu tonu, įžeidinėja gana skaudžiai, daro viską priešingai mums, net valgius renkasi kitokius, negu mes valgome ir valgė anksčiau jis pats. Nelabai susigaudau, iš kur tokia jo panieka mums. Ir kodėl jis šitaip demonstruoja savo įsikalbėtą svetimumą mums, nė piršto niekad nepajudina patvarkyti ką nors, padėti Monikai, grįžta iš nežinia kur dažniausiai po vidurnakčio, miega paskui iki pietų, ir nedrįsk paklausti, kur buvo, kaip jo reikalai – visuomet atkerta grubiausiu tonu, įžeidinėjimais. Laimė dar, ne visuomet toks būna. Jeigu niekad nepadeda mums su Monika namų ruošoje bei reikaluose, tai bent mažiau niekina ir užgaulioja.

Susimąsčiau dėl jo. Jeigu apsives (nors iš visko matyt, kad neskubės su tuo reikalu), tai parūpinsiu jam butą, paprašydamas Ministrų Tarybos paimti mūsų penkių su puse kambario ir duoti mums du mažesnius. Kartu su jo žmona, kokia ji bebūtų, negyvensiu po vienu stogu. Manau, kad ir Monika.

Birželio 12. Trečiadienis

Nieko įdomaus neįvyko pirmadienį ir antradienį, tai nieko ir neužrašiau. Šiandien aplankiau vieną savo rinkėjų, Topolskį, jam prašant. Gyvena jis Šeškinės gatvėje 63–44. Namas neseniai statytas, iš oro pusės lyg ir žvilga naujumu, tvarkingumu. Aplinka irgi visai normoje. Deja, Topolskis gavo butą su 17 neužbaigimų: šildymas, durys, kranai, grindys, sienų apmušalai. Tuoj jam įsikėlus, atėjo tie patys statybininkai, pasiūlė: už 450 rub. sutvarkyti viską „kuo geriausiai, liks tiktai džiaugsmas“. Jam atsisakius, nusijuokę išėjo. Tvarkyti viską turėjo pats. Įdomu, kad įėjimai į šito daugiaaukščio rūsius padaryti iš lauko pusės, niekuo nepridengti: lietus žliaugia tiesiai į laiptus rūsin, visi rūsiai sklidini vandens, žiemą į juos nė kojos įkelti negalima, nuo sniego, vandens, ledo laiptai sukežo, lipti jais žemyn gana pavojinga, daugelis vaikų jau susižeidė. Kreipėsi dėl visko kur tik išmanė, net į TSRS KP CK, niekas nepadėjo, liepė spręsti vietoje. Visame Šeškinės mikrorajone, kur gyvena 35.000 žmonių, atidaryta vos viena parduotuvė maisto. Daržovių bei ūkinių prekių parduotuvių – nė vienos. Aprodė man viską, prašė padėti.

O kaip padėti?

Visame mieste, ir ne tik Vilniuje, o visur, šitaip „stato“ statybininkai, šitaip „projektuoja“ architektai, šitaip priima jų „statinius“ priėmimo komisijos, kurioms pažadama viską sutvarkyti per mėnesį ar du, o praeina metai, dveji, treji, ir niekas nieko neužbaigia, nesutvarko. Ir visi apie tai žino, ir nesileidžia apie tai į jokias kalbas su niekuo. Tai kuo galėčiau padėti aš, kaip deputatas? Štai Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija pastatė Vilniuje bendrabutį, ne vieno tūkstančio kv. metrų talpos. Neužbaigtumų buvo tiek ir tokių stambių, kad ministro pavaduotojas Pranaitis atsisakė pasirašyti priėmimo aktą. Tada jam paskambino LKP Vilniaus MK pirmasis sekretorius V. Mikučiauskas ir įsakė nedelsiant pasirašyti, kitaip jis, Pranaitis, susilauksiąs didelių nemalonumų, ir tas… pasirašė. Namas priimtas, o apgyvendinti jame žmones negalima, tiek broko visur pridaryta. Dabar teks sugaišti gal metus, kol sutaisys. Jeigu sutaisys.

Redaktorė D. Linčiuvienė pasakojo, kad „Vagos“ leidykloje, ruošiant liaudies dainų rinktinę, buvo išmesta daina „Gėriau alutį, saldų midutį“. Po M. Gorbačiovo kalbų apie gėrimą bei girtuokliavimą ir kovą su tuo, girdi, tokių dainų nebereikia ir nebegalima populiarinti. Taigi kvailiai jau reiškiasi „naujame etape“. Ir naujame. Nesunku įsivaizduoti, kiek čia bus, anot rusų, malkų priskaldyta.

Skaičiau ir vis prisimenu Sibiro akademiko pranešimą mokslinį apie girtavimą, skaičiai jame baisūs: 40 milijonų alkoholikų, kas ketvirtas vaikas Tarybų Sąjungoje gimsta debilas, ir t. t. Akademikas itin rūsčiai puola tuos, kurie siūlo gerti su saiku, paprastai tariant – kultūringai. Girdi, apie tai negali būti nė kalbos: žmonės turi saugotis net vieno gramo degtinės ar kitų kokių stiprių svaigalų. Būtinai turi! Prisiminiau: juk mano knygoje „Pasakymai ir atsakymai“, kurios rankraštis jau įteiktas Kauno spaustuvei, yra straipsnis – mano kalba per televiziją, kurią aš pradedu būtent prielaida, kad išgerti galima, svarbu proto nepamesti, net pasakau, jeigu sutinku žmogų, neišgėrusį per visą savo gyvenimą nė vieno lašo ir nepatraukusį nė vieno dūmo, tokio žmogaus aš pasisaugau. Įdomu, kaip šitai „praeis“ pro Glavlitą. Jeigu lieps išbraukti, atsisakysiu dėti visą tekstą į knygą. Negaliu meluoti žmonėms, juoba nė negaliu patikėti, kad žmonės tiek ištobulės, jog nebeišgers nė vieno lašo. Šitaip nebūna. Žmonija dar neišsikraustė iš proto, ir ne visi žmonės tapo cypdavatkėmis, katalikiškomis arba marksistinėmis, skirtumo čia jokio nėra.

Kultūros ministerijoje Valstybinių respublikinių premijų komisijoje svarstėme premijų skyrimą. Kino darbuotojai vėl nieko nelaimėjo. Neatžymėtas nė televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“ (apie pralotą Olšauską). Prieš balsuojant mums buvo duota suprasti, jog „yra pageidavimas“, kad šis filmas būtų premijuotas. Nelabai kaip vertinu aš šitą filmą. Labai primityvus, faktiškai – antiklerikalinis, pastatytas šliūpinių pozicijų dvasia: yra, girdi, labai blogų kunigų, net pralotų. Bet jeigu „yra toks pageidavimas“, tai balsavau už. Vis dėlto filmas iškrito jau iš pirmo turo. Manau, aukščiau stovinčios instancijos „pataisys“ mus, duos jam premiją savo nuožiūra, juo labiau, kad viena premija taip ir liko niekam nepaskirta. Džiaugiuosi dėl A. Liobytės premijavimo – už vaikų literatūrą. Autorė labai serga. Vėžys. Paskutinėj stadijoj. Jeigu būtų nepaskyrę, būtų buvusi tikra tragedija jai. Džiaugiuosi ir dėl Kazragytės. Gavo. Ir V. Martinkus gavo, nors jo romano „Medžioklė draustinyje“ taip ir neperskaičiau. Nesuradau laiko.

Pirkau bilietą į Maskvą. Važiuosiu birželio 23-čią „Lietuvos“ traukiniu. Bilietus reikia pirkti iš anksto.

Birželio 13. Ketvirtadienis

Per neapdairumą leidausi prikalbinamas nuvykti į VRM kultūros ir sporto rūmus, kur turėjo įvykti kažkoks „labai svarbus“ renginys, o pasirodė, tai Kultūros ministerijos kultūros mokyklos išleistuvių vakaras. Nusispjoviau, pasakiau kelis sakinius apie taikos gynimą, gavau gvazdiką, išėjau.

Reikia būti daug atsargesniam, kai kalbina „labai svarbiems“ reikalams. Daug kam atrodo, kad jų reikalas – pats svarbiausias, gyvybiškai būtinas, tai ir paleidžia maldavimo kakarynę!

Birželio 15. Šeštadienis

Paskambino prof. Krikštopaičio žmona Jadvyga, karštai prašė priimti jos draugę „labai svarbiu“ reikalu. Vėl nusileidau. Atėjo abi su tūla Kubiliene, Pedagoginio instituto vyr. dėstytoja. Pastaroji atgabeno visą pintinę daržovių. Nei šis, nei tas. O reikalas pasirodė toks, kad Vaižgantui klebonaujant Vadaktėliuose naudojosi jis vienu svirnu kaime, dabar tas svirnas norima sunaikinti, tai mūsų, visų tikrų lietuvių, pareiga apginti ir išsaugoti jį.

Tiesiog stulbina mane tas faktas, kad aukštuosius mokslus baigę ir kitus mokiną aukštosiose mokyklose žmonės protiniu atžvilgiu negali išropoti iš vystyklų, neturi mažiausio supratimo, kaip tokie reikalai tvarkomi, kas už juos atsako, ir kvaršina galvas visiems, kam tik prieina, bent per pažintis, per daržoves!..

Birželio 17. Pirmadienis

Susitikau su Milda Kunčiniene, buvusia Sajiene. Labai įdomiai pasikalbėjome, atvirai ir apie viską. Nelaiminga ji moteris. Iš visko matyti, kad nė nebus laiminga. Labai daug ir labai skausmingai galvoja apie save, lyg kiti žmonės jokių rūpesčių ar bėdų neturėtų, vaikščiotų išsišiepę iš laimės.

„Jaunimo gretoms“ daviau interviu, tai šiandien gavau honorarą: 66 rublius ir 91 kapeiką. Ir ką? Nieko!

Birželio 18. Antradienis

Anksti rytą išleidau Moniką gastrolių į Klaipėdą. Kartu su visu „Tylios nakties“ dalyvių kolektyvu. Po pietų – jos skambutis: užmiršo namuose pasą, o be jo „Klaipėdos“ viešbučio administratorė neleidžia jai apsigyventi, nors kambarys užsakytas iš anksto ir apmokėtas. Neleidžia keltis ir viešbučio direktorius. Monika sudirgusi kaip reikiant, prašo padėti. Paskambinau Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui, sutariau su pirmininko pavaduotoja, pažadėjo „viską tuoj tuoj sutvarkyti“. Po valandos vėl skambinu: Monika sėdi vykdomajame, jos vis dar neįleidžia į viešbutį toji administratorė, gana keista pavarde: Bezobrazova. Duokit pasą, ir viskas! Net po pavaduotojos Blažienės skambučio! Net liaudies artistės Mironaitės vardą bei titulus žinodama. Pasirodo, prieš kiek laiko Klaipėdos milicija patikrino nakčia viešbučių darbą ir surado šitos Bezobrazovos suleistus į viešbutį be jokių dokumentų žmones (žinoma, už gerą kyšį!), už tai smarkiai barė ją ir davė griežtą papeikimą, toji dabar ir rodo gerą savo darbo pavyzdį. Ir parodė! Privertė Vykdomąjį komitetą parašyti specialų raštą dėl Monikos apgyvendinimo, supažindino su šituo raštu Klaipėdos viešbučių tresto valdytoją, ir tik tada atvėrė duris.

Taigi šitaip.

Birželio 19. Trečiadienis

Tuščiai pragyventa diena, belakstant smulkiais reikalais reikaliukais. Ėda mane sąžinė, kad nerašau naujojo savo romano „Žmonės neišeina“ (taip bent pavadinau jį dabar). Pavadinimas, deja, ne viskas.

Birželio 20. Ketvirtadienis

Nebespėjau vakar užrašyti, kad Rašytojų sąjungoje susitikome su JAV lietuviais, ne pažangiaisiais, bet šiaip liberalinės krypties, „Akiračių“ aplinkos pasaulio. Buvo jų per 20. Tikėjausi, kad užsimegs įdomesnis, gilesnės prasmės pokalbis, šito neatsitiko. Gal kaltas buvo susirinkimui pirmininkavęs A. Zurba, bet pagrindinė priežastis: mes, vyresnės kartos rašytojai, ypač rašytojai komunistai, buvome svečiams „ne ta publika“. Jie mėgsta pasigaudelioti mūsiškius jaunuosius rašytojus, kurių daugumą sudaro grafomanai. Pastarieji, kaip žinia, mėgsta paverkšlenti dėl juos ištinkančių skriaudų, kurios veik visuomet tik „skriaudos“. Kaip visų grafomanų visame pasaulyje. O mes kam jiems, akiratininkams! Prieš tarybinę santvarką nekalbam, komunistų partijos politikos nepeikiam, tai kokia jiems iš mūsų nauda?!

Serga mano gydytoja, nuostabioji Danutė Bagdonienė. Gaila ir neramu. Ji tikra mūsų šeimos globėja. Palinkėjau širdyje jai sveikatos.

Birželio 22. Šeštadienis

Rytą kėlęs, nužygiavau į „Sigutės“ parduotuvę, o čia – vynas, šampanas, kokių tiktai nori rūšių. Pasiteiravau, kaipgi su Gorbačiovo kova dėl prekiavimo svaigalais tik nuo 14 valandos, man atsakė, kad – savaitgalis, visi nori išgerti nuo pat ryto, tai leido ir net liepė.

Iš rajonų ateina žinios, kad sulaikius (ar prilaikius) svaigalų pardavinėjimą, valstybinių įstaigų tarnautojai sėdi be algų. Tad atvaro porą sunkvežimių „vaisiuko“, jis per pusvalandį išgraibstomas, visi gauna algas ir toliau garbina valdžią. Taigi.

Birželio 23. Sekmadienis

Krapštinėjausi visą dieną su rankraščiais. Skaičiau K. Ambraso knygos apie mano malonybę „Skaitau Baltušį…“ rankraštį. Pavarčiau ir Čiurlionienės Raštų keturtomio Pirmojo tomo rankraščius. Bus keturi tomai. Ir, žinoma, aš – leidinio redakcinėje komisijoje. Kada tai baigsis? O dar guli storas aplankas buvusios Vienuolio muziejaus Anykščiuose direktorės Mikeliūnaitės surašytų legendų ir savo pačios kūrinėlių. J. Lankutis jau perskaitė, dabar leidykla „spaudžia“ mane, kad paskubėčiau. Iš kur man paimti tiek laiko, kiek visi „spaudžia“. O dar turiu atsakyti į „Naujų knygų“ skaitytojų klausimus. Tas Lipskis, redaktorius, čia man užtaisė! O kur dar atsiliepimas laikraščiui „Sovietskaja kultūra“ apie Kauno IX-jo forto memorialą? Kur?..

Vakare sėdau į traukinį „Lietuva“. Išvykome visa grupė rašytojų į Maskvą. Poryt tenai vyks plenumas, rašytojų, svarstys ir lietuvių literatūros padėtį. Iš anksto galima spėti, kad svarstymas bus tik formalus, su tikslu „padėti paukščiuką“ ataskaitose. Bet vykstu. Seniai bevažiavau į rašytojų „priemones“.

Birželio 24. Pirmadienis

Maskvoje. Karštis. Žmonių grūstis gatvėse, aikštėse, visur. Bene apie milijoną žmonių kasdien atkanka čionai rūpintis visokiausiais reikalais. Labai daug vadinamų „prastūmėjų“ („tolkači“). Juos atpažįsti iš karto: tempia dėžes su produktais, vaisiais, brangiu konjaku, pramonės gaminiais. Visur reikia „duoti“, kad greičiau būtų atlikti… valstybiniai užsakymai gamyklose, „prastumti“ planai, išgauta medžiagų vietos gamykloms, kurias tiekimo darbuotojai amžinai „užmiršta“ išskirti ir išsiųsti. Visiems reikia, reikia, reikia… Tūkstančiai žmonių suvažiuoja čia vien nusipirkti maisto kortelių pagalba. Kaip karo metais! Kaip aštriausių krizių metais!!!

Taigi prie įstaigų, prie maisto parduotuvių – eilės, eilės, eilės. O kur gatvės palapinėje „išmeta“ apelsinų ar citrinų, ten – minių minios. Stovi karštyje valandų valandas, laiko rankose „avoskas“, gyvena viltimi, kad „gal gaus“…

Mus apgyvendino „Maskvos“ viešbutyje. Nebeatpažinau jo, taip išplėstas, sugriovus antrojoje pastatų pusėje, priešais Lenino muziejų, labai simpatišką, senoviškai įrengtą restoraną ir viešbutį ir į jo patalpas išplėtus „Maskvos“ viešbutį. Dabar koridorių ilgis – kilometrinis. Visas viešbutis užpildytas.

Birželio 25. Antradienis

Centriniuose Rašytojų rūmuose A. Fadejevo vardo 10 val. ryto prasidėjo rašytojų plenumas. Dalyvauja visų respublikų rašytojų sąjungų delegacijos. Pirmuoju dienotvarkės punktu svarstomas pasiruošimas Sąjunginiam rašytojų suvažiavimui, kuris įvyks 1986 metų birželio 24 dieną. Pranešimą padaro G. Markovas. Nuobodybės įkūnijimas. Nuolat cituoja naująjį generalinį M. Gorbačiovą, nors tas, kiek teko girdėti, barasi už citatas iš jo kalbų bei straipsnių. Barti barasi, o tie – savo daro. Rusai negali kitaip. „Dievo ieškotojų“ tauta. Jiems visiškai nesvarbu, ką garbinti. Jiems svarbu garbinti. Be to, jie, matyt, žino, kad Gorbačiovo draudimas – laikinas. Kai tik įsigalės valdžioje, paims viską į savo rankas, tai ne tik nedraus, o dar paragins garbinti jį. Kaip savo metu Stalinas. Kaip, tam tikra prasme, Chruščiovas, netekęs jėgų uždrausti tokį garbinimą, kaip po jo Brežnevas, išvystęs tokį savo asmenybės kultą, kokio nebuvo išvystęs net kruvinasis tautų budelis Stalinas. Linksniuojamas kiekviena proga buvo ir Andropovas. Ir net beviltiškas nukaršėlis Černenka. Tai nebus kitaip ir dabar. Ir salėje sėdintieji ploja. Irgi iš inercijos.

Po pertraukos skelbiamas lietuvių literatūros reikalų ir Lietuvos rašytojų s-gos veiklos svarstymas. Salėje likę tik trečdalis plenumo dalyvių. Maskvos žydeliai literatūriniai išsilakstė įdomesniais ir, žinoma, pelningesniais reikalais. Posėdį atidarė vienas Sekretoriato sekretorių, aiškiai debilas ir nevėkša, Anatolijus Ivanovas, paskelbęs, kad bus svarstomas Latvijos literatūros klausimas. Iš salės pasigirdo replikos: „Lietuvos, Lietuvos!“ Debilas supyko, griežtai atkirto: „Taigi aš ir skelbiu – Latvijos!“ Po to pranešė, kad jam labai malonu pasveikinti atvykusią į šį plenumą delegaciją su Latvijos LKP CK sekretoriumi drg. Lionginu Šepečiu priešakyje. Šitaip visą svarstymo laiką. Beje, vienas sekretorių, kažkoks Verčenka, bandė jam paaiškinti, tai numojo ranka, paniekinančiai tarė: „A mne vsio ravno!“ Mūsiškė delegacija sėdėjo kaip ant žarijų. Buvau bekyląs iš vietos, išeinąs iš plenumo, bet draugai sustabdė: „Nereikia, būtų nemalonumų dar daugiau. Vėliau išsiaiškinsime.“ Taip ir sėdėjome lyg apspjaudyti visi. Pats svarstymas buvo išimtinai formalus. Visi kalbėtojai, išskyrus mūsiškius, dalyvavusius diskusijoje bei pranešėją Maldonį (A. Bučys, M. Sluckis, J. Marcinkevičius), pasirodė kaip mažiausio supratimo neturintys apie lietuvių literatūrą. Kartojo vienas po kito, kad labai myli lietuvių literatūrą ir kad džiaugiasi jos suklestėjimu vadovaujant Komunistų partijai broliškų tarybinių tautų šeimoje. Taigi.

Vakare susitikau su Danguole. Labai įdomiai ir maloniai pabendravome, nė lašelio neišgėrę.

Birželio 26. Trečiadienis

Visą dieną saugojausi „Goslitizdato“ leidyklos redaktorių. Mirtinai nenoriu, kad toji leidykla išleistų mano Raštų dvitomį. Neįdomu man šitaip. A. Maldonis dėjo nemažai pastangų, kad mano ir J. Avyžiaus būtų išleista bent 4 ar 5 tomų Raštai rusų kalba, bet „Goslitizdatas“ atkirto: tiktai po dvitomį abiem. Tegu jie pasikaria su savo leidimais! Juo labiau, kad nė materialiai negali būti suinteresuotas: mano kūriniai jau yra išleisti rusų kalba, tai dabar, pagal Maskvos apskaičiavimus, gaučiau honoraro tiek, kad neužtektų net mašininkėms atsilyginti. O velniam man šito? Išsisukti pavyko.

Papietavome „Maskvos“ viešbučio restorane: Maldonis, Sluckis (pastarąjį pasveikinome: kaip tik šiandien jam gimė anūkė), buvo ir V. Bubnys, A. Zurba, A. Pocius. Visi – malonūs vyrai.

Vakare susėdome į traukinį.

Birželio 27. Ketvirtadienis

Vėl skambino Pranas Ruzgas. Pavargau aš nuo jo. Ir jis pavargęs: jau du mėnesiai laikomas Naujosios Vilnios psichiatrinėje, ne gydomas, tik laikomas. Jo buvusios žmonos intrigos. Ir Kauno daktarų, nesunkiai nuperkamų. Ir aš nesurandu jėgų išlaisvinti jį, nors dariau žygių gana aukštose instancijose. O žmogus – darbininkas, technikas, eina jau 75 metus. Štai ir tikėk, kad mūsuose nepanaudojama psichiatrinės ligoninės, norint susidoroti su vienu ar kitu žmogum!

Ir buvo vėl Janina Grigaitė. Vis dėl to savo brolio sūnaus, debilo ir nevykėlio, nubausto 3 metais kalėti už tariamą dviejų moterų užpuolimą. O tas užpuolimas buvo tikras idiotizmas: bevalkataudamas išalko, tai užmetė šaliką vienai ant kaklo, nors pats dvigubai mažesnis už užpultąją, toji pradėjo rėkti ir pati sulaikė jį. Bausmės atliko jau du trečdalius. Parašiau savo deputatinį tarpininkavimą, nugabenau į Prezidiumą. Turėtų atleisti šitą kvailį nuo likusios bausmės. Šito ir paprašiau kai ką. O kas žino, kaip čia bus. Atrodo, liepos mėnesį bus rezultatas.

Orai žvarbūs, šalta, lyja, vėjas…

Nieko neparašiau. Tai yra nerašau naujojo romano, nors galvoju apie jį, dėlioju mintyse atskirus epizodus, vystau dialogus. Daug kas keičiasi, palyginus su ankstyvuoju sumanymu, daug kas atsistoja kitoje šviesoje, įgauna visai kitą prasmę. Jau supratau, kad mano Ramūnas nebus „teigiamas“ personažas ta prasme, kaip mūsuose priimta, o net kiek atsilikęs. Į kolūkį anksčiau maniau jį atvesti vieną pirmųjų, dabar, jeigu rašysiu romaną iš tikrųjų, jis nebus „priešakinis“, į kolūkį įstos vienas paskutinių. Taip reikia. Ir Antanas Dapkus, revoliucinio judėjimo Lietuvoje veteranas, nebus labai teigiamas, o protingai mąstantis žmogus, tai yra skirsis nuo pirmojo mano sumanymo. Taigi yra apie ką pagalvoti, ką parikiuoti. Va tiktai laikas bėga, bėga, bėga… Lėto aš būdo. Neryžtingas. Nerangus. Daug dešimtmečių praleidau „bemąstydamas“, savo personažus berikiuodamas. O ką? Gailėtis dabar šito? Nežinau. Būčiau, žinoma, parašęs nepalyginamai daugiau knygų, bet ar tai būtų geriau? Abejoju. Tai gal ir graužtis šitaip man nereikėtų.

Negera, kad neturiu su kuo apie viską pasikalbėti, atvirai, tiesiai, išsamiai, pasidalinti abejonėmis. Visi taip užimti savais reikalais, visi skuba, bėga. Ir Dalia nutolusi. Dažnai pamąstau apie ją. Laimingesnis buvau, kai bendravome, kalbėjomės apie viską. Matyt, nieko nėra amžino. Jos meilė man išblėso, tarytum nė nebuvusi. Dabar jau ir draugiškas bendravimas išsenka. Negaliu, aišku, kaltinti dėl to ją. Labai jau didelis amžiaus skirtumas buvo: keturiasdešimt vieneriais vyresnis esu už ją. Kitaip nė negalėjo būti, tik išsiskyrimas. Ir vis dėlto – nelinksma.

Birželio 29. Šeštadienis

Vakar atkakau į Paalksnę, radau čia besiilsinčią Moniką, brolį Leonardą su žmona Mite. Maloniai sutiko mane. Sėdau skaityti Kazimiero Ambraso rankraštį „Skaitau Baltušį…“ Įdomu, daug naujo atskleidžia man, bet daug kur pergiria, tiesiog vadina literatūros klasiku, net gyvu klasiku. Pasižymėjau, barsiuos. Rašyti reikia teisingai. Ypač vengti tokių terminų, girdi, Baltušis yra partinis rašytojas geriausia tų žodžių prasme. Lyg nesuprastų žmogus, kad dabar rašytojo komunisto sąvoka visai kita, priešinga tiek mano pažiūroms, tiek kūrybinėms bei politinėms pozicijoms. Pavyzdingais rašytojais komunistais nūnai laikomi tie, kurie viską giria, liaupsina, garbina, griebiasi aktualijų ir spekuliuoja jomis, o dar svarbiau – stengiasi iš paskutiniųjų „reabilituoti“ Staliną, tai yra faktiškai pateisinti jo siautėjimus, masines žudynes, kai krito milijonai nekaltų ir dorų žmonių. Šito aš negalėsiu niekad. Taigi koks iš manęs partinis rašytojas, kaip dabar suprantama? Joks!

Parengė Antanas Šimkus