literatūros žurnalas

Poezija emigruoja

2017 m. Nr. 4

Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus


– Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas. Vaizdžiai kalbant, artimai bendrauji su keliomis mūzomis. Juokaujama, kad jos tarytum moterys, jas reikia mylėti, glostyti, koketuoti, žerti komplimentus. Sakyk, kaip Tau sekasi su jomis susitarti, nė vienos neįžeisti, nė su viena nesusipykti, juk kažkurią jų vis tik myli labiausiai? Klausiu rimtai, nes Tavo kūryboje, ar kalbėtume apie poeziją ar prozą, pastebimų nuopuolių nėra, teigiamai esi vertinamas ir kritikos.

– Literatūra ir muzika apskritai sesės dvynės – visokiausi aedai, menestreliai, trubadūrai, kobzariai ir skomorochai, skaldai ir vaidilos ramiausiai sau dainavo ir rečitavo, pritardami muzikos instrumentais, ir net neįsivaizdavo, kad užsiiminėja kaži kokia menų sinteze. Beje, sen. graikų žodis musikē (mūzų menas) reiškė kartu ir poeziją, ir muziką. Gerokai vėliau viskas išsiskyrė, muzika ir literatūra patraukė savais keliais.

O labiausiai patinka – žinoma, rašyti eilėraščius. Čia mažiausiai dirba rankos, o labiausiai – akys ir smegenys. Bet tai ir sudėtingiausia – eilėraščio neišsėdėsi, jį reikia pamatyt, turi kažkas užsifiksuoti, cinktelti galvoje. Ne kasdien tai nutinka.

Antroje vietoje – pjesės. Įdomu „gyva“ kalba, kuri natūraliai skambėtų scenoje. Įdomu personažai – kuriuos iš pradžių vedžioji tu pats, o paskui jie jau veda tave. Įdomu struktūra, forma – čia padeda muzikinės formos išmanymas. Turbūt niekur kitur forma nėra tokia aiški ir suprantama, kaip muzikoje – ar tai būtų klasikinė sonata, ar Bacho fuga, ar džiazo standartas. Ir, žinoma, ta spektaklio gimimo magija – kai daugybės žmonių bendras darbas sukuria visiškai naują, iki tol neegzistavusį organizmą.

– Be viso kito esi išbandęs ir daugybę „amatų“: muzikanto, radijo ir televizijos darbuotojo, literatūrinių leidinių sudarytojo („Gintaro lašai“), poezijos sambūrių organizatoriaus („Placdarmas“), literatūrinės dalies vedėjo teatre, poeto, eseisto… Kas tai? Savojo kelio ieškojimas, interesų platumas, nuoseklumas, o gal tik blaškymasis, nerandant savo vietos po saule?

– Poetas ir muzikantas – kaip jau minėjau, tai beveik tas pats, labai artimos sferos. Kurį laiką jaunystėje dirbau žurnalistu, turėjau kultūrinę laidą „Balticum TV“. Iš eilėraščių rašymo nepragyvensi – normalu, kad dirbu ir dar kur nors. Kurį laiką teko dirbti ir laikraščio skelbimų skyriuje. Šiaip didelio blaškymosi, atsisukęs atgalios, kaip ir nepastebiu – viskas daugiau ar mažiau siejasi su literatūra ir muzika. Sakyčiau, tai labiau nuoseklumas. Ir užsispyrimas – daryti tai, ką moku ir noriu daryti. Nors kartais, tiesa, pagalvodavau – va, imsiu ir viską mesiu, ir atidarysiu mėsos patiekalų restoraną, ir papūskit man.

– Kai išgirdau, kad Bobui Dylanui skirta Nobelio literatūrinė premija, prisipažinsiu, iš karto pagalvojau apie Tave. Jaunystėje buvai žinomas muzikantas, grojai ir dainavai bliuzroko grupėje „Kontrabanda“ ir džiazroko grupėje „Rokfeleriai“, kartu su kolegomis išleidote šešis albumus. Kokios aplinkybės lėmė, kad apleidai šį poetui, rodos, tokį patogų ir perspektyvų veiklos barą, juk vargu ar B. Dylanui būtų skirta ta premija tik kaip dainų tekstų autoriui?

– Iki galo neapleidau – grojame iki šiol. Ir kaip jaunystėje – grojame tai, kas mums patiems patinka. O su tokia muzika Lietuvoje stadionų nesurinksi. Keletą kartų per metus pakoncertuojame nedideliuose klubuose – dažniausiai Vilniuje. Tebeturime savo publiką, kurios, beje, kaskart vis daugėja. Smagu, kad absoliuti dauguma – jauni žmonės.

Savo grojimams, be kita ko, esu dėkingas ir už puikią vakciną nuo sužvaigždėjimo. Mačiau, kas nutinka lyg ir normaliems žmonėms, kai jie patiki minios meile ir įtiki savo genialumu.

– Esu skaitęs Tavo mintį, kad kiekvienas žmogus turi pasaulyje savo paskirtį, ir jokio pašaukimo, juoba būti poetu, nėra. Man ta mintis skamba gana fatališkai. Kiek žinau, pats nesi fatalistas, ieškai, bandai, klumpi ir keliesi… Tad norisi paklausti, ar jau radai savąją paskirtį ir kiek ji vis dėlto buvo nulemta to, ką galima pavadinti pašaukimu?

– Paskirtis – taip, ji yra. Pašaukimas – na, čia toks žodis iš romantikų repertuaro, kaip ir visokios ten mūzos, įkvėpimai etc. Labiau, sakyčiau – misija, paskirtis. Niekas tavęs vardu nešaukia – ei, tu privalai, eik ir padaryk. Pats eini ir darai – nes kažkodėl būtent tai tau yra svarbu, būtent tai tu nori pasakyti žmonėms.

Lašas fatalizmo čia yra – viskas vyksta kaip ir savaime, tau pačiam beveik nedalyvaujant. Tik gerokai vėliau, iš laiko distancijos, toje savaiminėje eigoje pradedi įžvelgti kryptį, nuoseklumą. Nors gal tai įprasta žmogaus proto iliuzija, bandymas viską suregistruoti ir surasti vyksmo logiką.

– Neseniai paskelbtame labiausiai verčiamų Lietuvos poetų reitinge užimi garbingą ketvirtą vietą pagal išverstų knygų skaičių. Pagal kalbų skaičių – Tavo knygos yra išverstos į septynias užsienio kalbas – apskritai esi dažniausiai verčiamas lietuvių poetas. Tavo poezijos knyga ukrainiečių kalba pavadinta „Žemųjų dažnių apaštalas“ (užuomina į Tave kaip muzikantą, grojantį bosine gitara). Ar tai nėra nuoroda į Tavo poezijos muzikalumą, į tai, ką galima įvardyti kaip „kažką tarp muzikos ir žodžio“, kas tikriausiai labiausiai ir traukia vertėjus?

– „Žemųjų dažnių apaštalas“ – citata iš mano eilėraščio. Taip, visai tikėtina – nors aš manyčiau, kad svarbesnį vaidmenį čia turi tekstų universalumas. Iš esmės mano tekstai – apie žmones ir žmogiškumą, o tai ir yra universalu. Teoriškai juos ir versti lengviau, negu rimuotus, griežtos formos tekstus. Bet čia vertėjams iškyla kitokie, ne mažiau sudėtingi reikalavimai – už formos nepasislėpsi, tad reikia būti preciziškai tiksliam, puikiai jausti abi kalbas. Tas išorinis teksto paprastumas anaiptol ne toks jau paprastas – kad toks tekstas veiktų, suvibruotų, reikia ypač tikslios niuansuotės, kalbos pojūčio. Nemokšiškai verčiant, tokį tekstą labai lengva nudaigoti.

– Sigitas Geda „Vasarėj ajero šnekoj“ rašė: „Geresni dalykai sukuriami ties riba. Sergant, neįgalint, kartais netgi – klejojant… Sveikas menininkas ilgai neištveria. Būtinai sugriebia kokią ligą. Puola svaigintis etc.
“Ir tikrai, ar galima ką nors originalaus sukurti, jei pasaulį matai tokį, koks jis yra, jei neturi savyje tų „patologinių mechanizmų“, praveriančių duris kad ir į tą tavo „žemųjų dažnių pasaulį?“

– Jei pasaulį matai tokį, koks jis yra, tai jau savaime yra šiokia tokia patologija… Jeigu rimčiau – man ir svarbus tas pasaulio, koks jis yra iš tikrųjų, pamatymas. Tai įmanoma – žinoma, ne ištisai, ne nuolat, bet kartais nutinka. Tie pamatymai, tie cinktelėjimai, kai imi ir suvoki staiga, kaip čia viskas yra. Ir tos durys prasiveria nebūtinai geriant iki sąmonės netekimo – jei esi pakankamai jautrus, jei tavo imtuvas galingas, galima apsieiti ir be cheminių dirgiklių. O jei antena nutrūkusi, jokie svaigalai nebepadės.

Negali parašyt nieko gero, jei tau neįdomu žmonės. Jei bijai klaidos ir neturi to pamišėliško atvirumo, leidžiančio pasakyti šiek tiek daugiau, nei įprasta. Jei visa tai turi – ir be jokios chemijos kasdien esi ties riba.

– Nūnai Lietuvoje situacija paradoksali, ko gero, kaip ir kitur. Turime gerų poetų, deja, poezija žmonės domisi vis mažiau, poezijos knygų tiražai retai perlipa kelių šimtų ribą, kartais atrodo, kad išsisemia ir pagrindinis poezijos renginys „Poezijos pavasaris“. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad poetai visais laikais būdavo įvairių socialinių perversmų, revoliucijų ir kitokių virsmų šaukliai ir vėliavos (Adomas Mickevičius, Shandoras Petefis, George’as Byronas, Aleksandras Puškinas…). Kaip pats manai, ar dabartinis poetų įnykis į formų įmantrybes, stilių originalumą, savianalizės gelmes, atitolimas nuo socialinių aktualijų nėra tai, kas katastrofiškai siaurina poezijos gerbėjų ratą, lėtai žudo pačią poezijos esmę? O gal atvirkščiai – skverbiamasi į naujas, dar nepatirtas prasmes?

– Poezija bėga, tai eskapizmas. Bet tai ne klasikinis esteto bėgimas nuo negražios tikrovės. Tai labai pragmatiškas pabėgimas į daugmaž saugias teritorijas. Emigracija. Poezija užsidaro akademinio pasaulio celėse ir užsirakina duris. Kad tik, neduokdie, nesutiktų gyvo žmogaus. Ne nuo socialinių aktualijų ji atitolusi – ji tolsta nuo žmogaus. Poezija nieko nebenori pasakyti žmogui apie jo gyvenimą, jo vienatvę ir mirtingumo siaubą. Poezija atsargi, įsibaikštinusi. Mandagi ir nuosaiki. Jei ir maištaujanti, tai apgalvotai, politkorektiškai. Kartais, iš tos savo didelės baimės likti neaprašyta literatūrologų, iš siaubo – isteriškai rėksminga.

Eilėraščių daugybė – tik jie negyvi ir vienodi, lyg būtų parašyti ne tik pagal tą patį modelį, bet ir vieno autoriaus. Ne itin gabaus, bet labai gudraus, išmokusio suimituoti „gerą eilėraštį“, kurį atpažintų ir vertintų kritikai. Iš tiesų tie eilėraščiai – nei geri, nei blogi. Jie tiesiog – padirbti. Kartais net kruopščiai, bet padirbti. Juose nėra jokios žmogiškos klaidos – nei kvailos, nei genialios. Tokią poeziją skaityti žiauriai nuobodu. Dar nuobodžiau, negu dalyvauti seminaruose ir konferencijose apie poeziją.

Kol kas slinktys (stebuklingai geras žodis, kalbant apie poezijos vangumą) tokios: padirbtus eilėraščius keis kiti padirbti eilėraščiai. Greičiausiai kvailesni ir primityvesni – kalbos pojūtis XXI a. baigia nunykti. Bet gal kartais bus bent jau mažiau nuobodūs.

– Teatras ir poezija. Sakoma, kad Justino Marcinkevičiaus dramose ryškesnis poetinis pradas, žodis, teksto grakštumas, o kito žymaus dramaturgo Juozo Grušo pjesėse labiau susitelkiama prie draminių akcentų, nesitaikstymo, blogio analizės. Gal būsiu neteisus, bet man atrodo, kad nors ir esi labiau poetas nei prozininkas, Tavo pjesės artimesnės „grušiškajai“ tradicijai, jose nesiverti per galvą stengdamasis atskleisti save kaip poetą, dėmesį telki į veikėjų charakterius, situacijų analizę. Gal tikrai pjesėse poetą Grajauską nurungia prozininkas Grajauskas?

– Taip, manyčiau, arčiau J. Grušo. Poezija vardan poezijos, tokie prašmatnūs žodžių nėriniai, man apskritai nelabai įdomu. Kartą kitą pasižiūri, pastudijuoji, kaip gražiai tai sunarstyta, ir padedi į šalį. Nes jei ten nieko daugiau nėra, vien filigraniškas puošnumas, tai kam visa tai? Kad autorius pasidarytų rankdarbių parodėlę ir susilauktų pagyrimų?

Nuskambės keistai, bet man artimiausi du dramaturgai – iš visiškai skirtingų pasaulių. Ir anaiptol ne iš madingų šiuolaikinių – abu iš senų laikų. Augustas Strindbergas ir Antonas Čechovas.

Dabar šnekama apie postdraminį teatrą, apie parašytos dramaturgijos atsisakymą. Spektaklių kūrėjai „džiazuoja“, vietoje kuria tekstą. Muzikiniais terminais kalbant – net gamų su etiudais negroję, gal net apskritai be klausos – bet vienas per kitą veržiasi improvizuot.

Sudėtinga improvizuoti, kai apie džiazą tau tik kaimynas pasakojo. Kartais gali pavykti, bet labiau netyčia. Todėl rezultatas dažnai primena ne spektaklį, o teatralizuotą seminarą: susirandama kokia aktuali visiems problema, ji scenoje išgvildenama ir žiūrovui pasiūloma laisvalaikiu pamąstyti apie tai.

Vis dėlto vertėtų pradžiai paskaitinėti – kad ir tą patį A. Strindbergą su A. Čechovu – kad imtum užuosti, jog dramaturgija – tai ne vien aktualios problemos perkėlimas į sceną. Kad dramaturgija ir publicistika skirtingi žanrai.

Nes dabar situacija tokia, kad nacionalinė dramaturgija, dar kaip reikiant Lietuvoje ir neįsibėgėjusi, stumiama į nuošalę. Šiemet „Auksiniuose scenos kryžiuose“ net nominacijos nacionalinei dramaturgijai nebeliko – komisija sako nesurinkusi privalomų trijų pretendentų šitai pozicijai.

Beje, baltarusiai turi net atskirą Nacionalinės dramaturgijos teatrą – ir tikrai nemanau, kad tai kažkoks anachronizmas. Atvirkščiai – tai investicija į ateitį. Jei nori postmodernizmo, turi pereiti modernizmą. Jei nori postdramos, visų pirma reikia turėti dramą. Reikia solidaus konteksto, kurį galėtum peržengti, ginčytis su juo, maištauti prieš jį.

– Paskutiniuoju metu Klaipėdos dramos teatro scenoje sėkmingai rodoma Tavo pjesė „Pašaliniams draudžiama“ (režisierius Oskaras Koršunovas). Tai spektaklis ne tiek apie pašalinius žmones (jų visais laikais, prie visų valdžių buvo gausu), kiek apie kultūrą, atsidūrusią pašalėje. Kas atsitiko, juk dar prieš ketvirtį amžiaus šventai tikėjome, kad „jau dabar tai bus, dabar tai trenksim!“ O gal tai buvo tik niekuo nepagrįstos aspiracijos, kurios iki šiol taip ir liko siekiamybe? Trumpai sakant, viskas tvarkoje, rašykite toliau! Tačiau kaip tai daryti, jei, kaip tavo pjesėje, poetą aplinka paprasčiausiai sulaužo, sulanksto ir įsideda į kišenę? Tačiau galvoje kirba kitas, provokacinis, klausimas – gal tai ir yra tas akstinas, verčiantis kurti?

– Kaip tik prieš ketvirtį amžiaus ir pasigirdo pirmieji balsai, kad kultūra privalo išsilaikyti pati, o visokie ten kultūrininkai – tik biudžeto siurbėlės. Va, tada mes ir įsileidome chamą, nuolankiai linkčiodami, suteikėme jam galių spręsti, kas reikalinga, o kas nereikalinga mūsų valstybėje. Sutikome, kad spalvotųjų metalų laužas daug vertingiau už visokias ten kultūras.

Labai simptomiška buvo ta neseniai nutikusi istorija, kai naujai išrinkta valdžia kaip velnias kryžiaus kratėsi Kultūros ministerijos – nes kam gi ta kultūra reikalinga, ten pinigai „nevaikšto“. Dėl visų ministerijų partijos pjaunasi, o dėl Kultūros – kažkodėl ne. Permetinėja viena kitai kaip karštą bulvę.

Paradoksas, bet bene visos partijos savo rinkiminėse programose vis rašo apie kultūros ir regionų svarbą – kaip jie, va, tuoj tuoj imsis regionų ir kultūros reanimavimo. Nes tai gyvybiškai svarbu valstybei. O pacientas – kaip komoje, taip komoje. Panašu, kad ir lavondėmės jau atsiranda, ir toks lengvas mirties kvapelis. Gal naujoji kultūros ministrė šį tą pakeis – jai netrūksta išmanymo ir energijos, bet ir darbas čia pragariškas, paties Heraklio vertas. Viena ranka kuopti Augėjo arklides, o kita kapoti hidrai galvas.

Kai nėra ilgalaikės kultūros strategijos, kai viskas paliekama savieigai, nunyksta ir bendroji, universalioji kultūra – bendruomenės sugyvenimo, tarpusavio santykių. Kai tiesiog neleidi sau elgtis negražiai, kai jauti atsakomybę prieš kitus. Kai vertini kitų darbą, gerbi kitą žmogų. Veikiausiai iš čia ir ta totalinė lietuviška pagieža, panieka mažiau uždirbančiam. Iš čia ir totalinė emigracija – žmonės išvažiuoja ne tik dėl pinigų, o dėl to jausmo, kad niekas čia jų žmonėmis nelaiko.

Taip, aplinka laužo ir lanksto – bet medžiagų atsparumas skirtingas, kai kurie mūsų neįtikėtinai atsparūs aplinkos poveikiui. Dirba, rašo, kuria. Nors kišk po presu – apsibraižo, apsilamdo, bet nesulūžta.

– Pripažinimu negali skųstis. Tavo apdovanojimų sąrašas, ko gero, netilptų į vieną puslapį. Tai ir I. Simonaitytės, ir Z. Gėlės premijos, 2000 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, Klaipėdos kultūros magistras, 2008 m. Auksinio scenos kryžiaus kavalierius, 2013 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas ir t. t.

Šiame sąraše nėra tik Nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurios tikrai esi vertas. Kiek teko patirti, esi ganėtinai indiferentiškas apdovanojimams ir visokiems blizgantiems daiktams. Tačiau yra kūrėjų, dėl garbės ir pripažinimo pasiruošusių viskam. Įdomu būtų sužinoti, ką, Tavo galva, menininkams reiškia apdovanojimai, garbės vardai, premijos, apskritai pripažinimas, kiek tai kelia jų kūrinių vertę ir reikšmę?

– Pripažinimas ir įvertinimas svarbu kiekvienam žmogui – tiek menininkui, tiek dailidei ar šaltkalviui. Bet premijos – tik viena iš daugybės įvertinimo formų. Vieno žmogaus, kurį tikrai gerbi, įvertinimas gali būti svaresnis ir svarbesnis už visas premijas.

Premijos – kolektyviniai sprendimai, todėl čia visada bus vietos kompromisams, apsidraudėliškumui, nematomoms galios lauko dalyboms. Jaunystėje, kol neišmanai žaidimo taisyklių, premijos atrodo be galo svarbu. Su laiku atsiranda sveika distancija.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco…

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Herojai. jie ateina šventai tikėdami, kad yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai jie ateina puikiai žinodami, kad jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai...