literatūros žurnalas

Adam Zagajewski. Jeigu manęs kas paklaustų

2017 m. Nr. 4

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

O jeigu manęs kas paklaustų – kas iš tikrųjų yra tas dvasinis gyvenimas, kurį taip mėgsti minėti savo tekstuose, patenkintas, gal net išdidus, kad esi toks nemadingas, drąsus…

Intelekto, proto, vaizduotės ar net dvasios – prašau išbraukti, kas jums mažiau patinka, – darbininkai yra aiškiai pasidaliję į kategorijas. O poezijoje tas pasidalijimas aiškių aiškiausias: vienoje pusėje turime poetus, antroje, trečioje ir ketvirtoje kritikus, mokslingus literatūros istorikus, recenzentus ir, be abejonės, skaitytojus.

Poetai yra tokie, kokie yra. Prisimenu, kaip prieš daug metų, kalbėdamasis su Janu Błońskiu1, guodžiausi, kad poetai, kuriuos tada aš, debiutantas, pažinojau, kaip žmonės dažnai yra nelabai įdomūs, ne visada išskirtinai inteligentiški, kartais per dažnai kilnoja stiklelį, pasitaiko, kad paisto niekus. Błońskis tada įdėmiai pažvelgė į mane, sukikeno ir ištarė savo nepakartojama dikcija: betgi, pone, jūs nieko nesuprantate, taip turi būti; žinoma, iš pirmo žvilgsnio poetai ir apskritai rašytojai atrodo visiškai neįdomūs, nekomunikabilūs, neretai tiesiog pasibaisėtini dėl savo egotizmo ar net autizmo. Jums teks su tuo susitaikyti. Jie turi savo didybės akimirkų – bet tada jų niekas nemato – akimirkų, kai jie rašo, o išskyrus tai, jie nelabai patrauklūs. (Be abejo, jis, knygos apie Marcelio Prousto2 romanų ciklą autorius, neužmiršo Bergoto, nuostabaus rašytojo, kurio „nosis kaip sraigė“ ir kuris niekuo neišsiskyrė iš kitų banalių ponios Verdurin svečių.)

Grįžtant prie dvasios darbininkų pasidalijimo: jis vis dar reikalingas, nors viskas taip keičiasi. Ir nors susiduriame su vis naujomis transgresijomis. Literatūros istorikai rašo eiles, recenzentai irgi, o poetai skelbia teorijos tiesas. Ši netvarka tęsiasi nuo pasaulio pradžios, ir Horacijus3, ir T. S. Eliotas4, ir Miłoszas5, ir Brodskis6 nusidėjo tam vaidmenų pasidalijimui. Gal vis dėlto verta to nepamiršti. Poetai kalba apie svarbius, labai svarbius dalykus, bet kartu vadovaujasi savais interesais, kovoja dėl savo vertybių (turi tokią teisę), neprivalo ar net negali prilygti filosofo ar didžiojo kritiko objektyvizmui.

Bet palikime ramybėje tą, šiaip ar taip, antraeilę temą.

Jei ieškome atsakymo į klausimą apie „dvasinį gyvenimą poezijoje“, privalome valandėlei tapti mažiau poetiški ir pasiaiškinti dėl kelių sąvokų. Dvasinis gyvenimas negali būti suprantamas kaip tam tikros rūšies mistinis hedonizmas, svaiginimasis vienatve, muzika, kontempliacija. Tie trys elementai gal yra būtini (nors, pavyzdžiui, muzika prabyla anaiptol ne į visus ir niekas to nesmerkia) – bet man atrodo, kad pirmiau už viską turi būti atkaklus sveiko proto darbas. Nes kiekvienoje epochoje vienas didžiausių pavojų yra intelektualinė vergovė, nekritinis paklusimas pagrindinei to meto istorinio momento mąstymo srovei. To malonaus misticizmo įskiepijimas į apgaulę yra, turi būti klaida. Tiesą sakant, prisimenu, kaip kadaise užsiėmimuose su studentais triuškinamai sukritikavau savitą Brechto poezijos bruožą – tai, kad ji buvo „įskiepyta“ į tam tikrą marksizmo interpretaciją, o kažkuris studentas paklausė – o Dante7? Jis irgi įskiepytas į tam tikrą krikščionybės interpretaciją.

Komunistiniais laikais matėme, kaip ideologija gali formuoti literatūrą. Lenkijoje tai truko neilgai, bet truko – net ir šviesūs protai per kelerius metus pasidavė hėgelistinei-marksistinei iliuzijai, kuri žadėjo kai ką nuostabaus, žmogaus išlaisvinimą, kuris tikrovėje virto jo pavergimu ir nelaime. Goethe8 kartą pasakė (cituoju Sebastianą Kleinschmidtą9): „Kol epocha tęsiasi, nepavyks rasti pozicijos, iš kurios ją galima pasmerkti.“ O vis dėlto visi mėginame tai daryti.

Jau seniai išėjome iš tos grėsmės, bet juk istorija nesibaigė, atsirado naujų iliuzijų, naujų tendencijų, naujų masinių susižavėjimų (pavyzdžiui, naujų postmodernizmo atmainų – nes ką nors tokio, kaip dabar mums grūdamas farsinis ir grubus nacionalizmas ar tautinė katalikybė, contradictio in adjecto, nesinori net prisiminti). Taigi norint apskritai kalbėti apie dvasinį gyvenimą reikia pirmiausia pamėginti įsitikinti, kad nesame kaip tik tokia nelaiminga ir nesąmoninga – nors ir inteligentiška – marionetė, kuri drąsina save klausydamasi Mozarto ar temstant eina ilgų pasivaikščiojimų.

Mūsų naujausioje tradicijoje didžiulio mąstymo darbo, įžymaus proto išsilaisvinimo iš iliuzijos paveikslu yra Czesławas Miłoszas, kuris juk patyrė hėgeliško įkandimo iliuzijų, gal net turėjo ant savo kūno žaizdą, kurią jam paliko dialektinė gyvatė. Maža to, Miłoszas – kaip didysis poetas – pažinojo viena ir kita, varginantį proto darbą ir nušvitimo džiaugsmą. Nušvitimo, kuris radosi jau iš tiesos, ne iš iliuzijos.

Bet poezija vis dėlto yra kažin kas tokio neperžvelgiamo, paslaptingo, kad net ir dėl Miłoszo negalima pasakyti, jog jaunystėje jis buvo „hėgelistas-marksistas“ ir, tariant neprotingai sutrumpintai, „rašė truputį prastesnius eilėraščius“, o vėliau išvydo tiesos šviesą ir jo poetinis menas suspindo nauja šviesa. Ne, taip nebuvo. Jaunasis Miłoszas rašydavo irgi nepaprastus, nuostabius eilėraščius (kaip 1938 metais sukurtą „Debesys“ ar ketvirtame dešimtmetyje – „Susitikimas“ arba „Esi stipri naktis“). Kaip tai buvo įmanoma – nežinome ir jau nesužinosime, ir padėkokime kam priklauso už tą ignoranciją – tai dėl jos poezijos, kaip ir kitų menų, niekada nepavyks suvesti į universalų algoritmą. (Tai šiandien toks madingas žodis.)

Vis dėlto tai nekeičia mano įsitikinimo, kad dvasinį džiaugsmą gera grįsti anksčiau atliktu intelektualiniu detektyviniu darbu. Tiesą sakant, – su išlyga – jei pažvelgsime į lenkų poezijos Olimpą, pamatysime, kad trylika metų jaunesnis už „Pavergto proto“ autorių Zbigniewas Herbertas10 pasireiškė kaip tobulai išvengęs epochos nuodų poveikio. Laisvas, ironiškas, nepriklausomas. Apdovanotas poetinio žodžio talentu ir nepaprastu stebėtojo pojūčiu. Ir nelengva būtų įrodyti, kad ir jis, kaip Miłoszas, pirmiausia perėjo šiuolaikinės minties studijų labirintą. Buvo gal kitaip. Jis skaitė senovės, klasikos autorių kūrinius, žavėdamasis žiūrėjo į italų ir olandų meistrų reprodukcijas – tai buvo kitoks edukacijos būdas, siekimas to, kas tikra tarsi iš substancijos, o ne iš polemikos, tarsi apeidamas netvarias sistemas, gimusias aistringų, bet taip pat aistringai imlių klaidoms romantikų smegenyse.

Nedera ginčytis su didžiuoju poetu, bet pasižiūrėkime į jo garsų eilėraštį „Skonio galia“:

Visam tam išvis nereikėjo tvirto charakterio
Turėjome šiek tiek reikalingos drąsos
O iš esmės tai buvo skonio dalykas

Galima ginčytis, ar iš tikrųjų tai buvo „skonio dalykas“, estetikos problema, faktas, kad siuntė „negražias merginas“. Gali būti, kad tai ne tik kalbos problema, façon dr parler, bet, man atrodo, susilietimas su substancija čia peržengia grynai estetinius pasidalijimus. Žinoma, paskutinis žodis priklauso šio gražaus eilėraščio autoriui. Bet taip pat jau labai seniai man atrodo, kad iki šiandienos dar labai gyvas supratimas, pakurstomas truputėlio nesutikimo, kad vis dėlto tai nebuvo tik skonio problema.

Senieji meistrai, apie kuriuos Herbertas parašė sukrečiantį eilėraštį, nebuvo estetai, nesirūpino tuo, kaip kas „atrodo“. Jiems rūpėjo tik tai, kas yra. Herberto jėga yra būtent skonio problemos peržengimas. Tiesa ir tai, kad jis tuo pat metu siekia laikytis taisyklių – žinoma, nori, kad jį matytų kaip džentelmeną, klasiką. Kontrastas tarp Herberto poezijos sąlyčio su substancija ir poeto beveik dendžio pozicijos yra tyčinis, yra įtampa, kuri stimuliuoja ir stiprina tą poeziją.

Beje, kaip žinome, pati estetikos sąvoka susiformavo tik Šviečiamojoje epochoje; senieji meistrai tikrai negalėjo žinoti, kad jų kūrinius kada nors analizuos „estetikos“ srities mokslininkai.

Kaip paaiškinti tuos du visiškai skirtingus požiūrius? Miłoszas, kuris ieško, gilinasi, evoliucionuoja, analizuoja, ir Herbertas, įeinantis į poeziją taip, lyg jau gimęs būtų laisvas. Nežinau. Galima pasakyti ką nors visai banalaus, maždaug tai, kad „į išmintį veda skirtingi keliai“. Atrodo, kad – tam tikra dalimi – Herbertas, kuris buvo laikomas Czesławo Miłoszo skaitytoju, pasinaudojo vyresnio kolegos atliktu darbu. Jis neabejotinai gerai pažinojo Miłoszo „Pavergtą protą“ ir jo eilėraščius. Galėjo ir taip būti – kas vis dėlto nesuvaržo Herberto autonomijos, jo ankstyvos brandos.

Taigi turime du meistrus, tokius skirtingus ir tokius panašius. Kaip juos dabar skaitome? Gal esu neteisus, bet manau, kad Miłoszas, kuris su tokiu įkarščiu veržėsi prie gryno oro ir leido mums pažvelgti į savo filosofinį amatą per tokią daugybę esė, eilėraščių, poemų, traktatų (tik iki tam tikro laipsnio jie yra atmesti kaip jo kelio į viršų etapai, nes juk juose išlieka jų nepaprasta šviesa), moka už tai aukštą kainą, yra ar tik atrodo skaitytojams per sunkus, pernelyg sudėtingas, dialektinis. Per daug parašė, per daug mąstė. Tai mums per daug sudėtinga.

Štai kokie nedėkingi palikuonys. Beveik visus tuos takelius, kurie laikui bėgant tapo plačiu vieškeliu, pramynė mums Miłoszas, o mes sukame nosis, ieškome lengvesnio kelio.

Čia esama dviejų lygių, kurie, atidžiau į juos pažiūrėjus, visai nėra „lygiai“ – turime reikalą su intelektualiniu mūsų istorinio laikotarpio pažinimu ir turime mažiau su istorija susijusį momentą, momentą, kuris daugeliui gal bus kažkuo „mistinis“.

Kaip koegzistuoja tos dvi sferos? Tommaso’as Ceva11, XVII amžiaus italų jėzuitas, kurį po trijų šimtų metų cituoja Eugenio’us Montale12, pavadino poeziją „sapnu, kuris sapnuojamas protui dalyvaujant“, – labai gražus apibūdinimas (nes juk ne definicija), kuris padeda mums suvokti kai ką iš to dualizmo.

Tarp nerašytų literatūros taisyklių – taip, yra tokių taisyklių, nors rimtos literatūros, tos išdidžios, amžinos domenos, kuri yra ramus dvasių pokalbis, teritorija mažėja vis labiau, greičiau negu Grenlandijos ledynai – yra ir tokia: nedera cituoti savęs. Dabar ją pažeisiu. Kadaise parašiau eilėraštį „Mistika pradedantiesiems“, inspiruotą knygelės, kurią pamačiau ant vokiečių turisto kelių vieno net pernelyg gražaus Toskanos miestelio kavinėje. Amerikiečiai apie tokį atsitikimą sako kaip apie found poem, rastą eilėraštį. Nors, tiksliau pasakius, surasti galima tik pradinį tašką… Po kurio laiko suvokiau, kad tos knygelės antraštė ne tik atvėrė erdvę tam eilėraščiui, kas galų gale yra mano asmeninis dalykas, bet ir leido man geriau pamatyti, kas yra poezija. Būtent ji yra – tam tikru požiūriu – mistika pradedantiesiems.

Bet čia susiduriame su teorine problema. Mistika, kaip mums sako išminčiai, kaip teigia enciklopedijos, iš esmės yra anti- arba aistorinio pobūdžio, taigi ji tolina mus nuo istorizmo, nuo išgyvenimo tų įvykių, kurie glaudžiai siejasi su Europos, pasaulio ar mūsų šalies istorija. Tarkime, įtartinas mistikas Andrzejus Towiańskis atitraukinėjo Adomą Mickevičių nuo opių dalykų, to meto politinės tikrovės. O tuo tarpu siaubingas XX amžius lėmė, kad tapome neapsakomai, tikrai labiau, negu to norėtume, „istoriški“. Gyvename istorija, reaguojame į ją beveik kasdien. Ji yra kaip druska, kuria skaniname tiek daug savo patiekalų.

Kas yra mistika labiau pažengusiems? Tikriausiai ji linksta tylėti, ištirpti kame nors už mus didesniame. Siekia ryšio su transcendencija. Poezija irgi linksta į tylėjimą, bet ji negali išsiversti tyloje, kas atrodo akivaizdu. Gali būti lakoniška, nedaugžodžiaujanti, privalo būti ypatingas kompromisas tarp dviejų pasaulių. Kokių?

Šioje vietoje norėčiau pakeisti leksiką – terminas „mistika“ atveria tokią didelę sąsajų erdvę, atstovauja tokiam galingam gaivalui, kad mūsų mažam pamąstymų laiveliui kyla grėsmė nuskęsti.

Pamėginkime vietoje „mistikos“ pasirinkti „vaizduotę“ (bet juk, pasakys kas nors, tai ne ką menkesnis gaivalas). Kas yra vaizduotė? Atsakymo geriau neieškokime „Wikipedijoje“ – ten galime sužinoti, kad Imagination yra roko grupė, koncertavusi Didžiojoje Britanijoje devintame dešimtmetyje. Ne tai mums rūpi. Apsiribokime tik vienu vaizduotės matmeniu – pamėginkime palyginti ją su atmintimi.

Kadangi mūsų laikai yra tokie istoriški, atmintis – literatūroje, kine, net vaizduojamame mene – įsitaisiusi centrinėje vietoje. Esame atminties išpažinėjai. Atmintis pelnytai užkelta ant pjedestalo. Bet locum, kur pastatytas tas pjedestalas, nuolat keičiasi, klajoja. Proustui atmintis buvo asmeninio ir estetinio, taip pat, pasiekusi savo aukščiausios įtampos lygį, quasi-religinio pobūdžio. Siejosi su ekstazės išgyvenimu, leido vienu susižavėjimo blyksniu susieti anksčiau išgyventas akimirkas ir suteikti joms beveik meno kūrinio vertę, vedė, galėjo vesti į meno kūrinį. Prousto atmintis sudarė autoteminį kūrinio turinį – didelis romanas pasakoja apie save patį, tūkstantyje puslapių fiksuoja savo atsiradimo istoriją. Ir žavi mus iki šiandien, nors galėtume jos atsisakyti, motyvuodami kitais, skaudesniais atminties klodais (apie tai – po valandėlės). Kaip vienas mano studentavimo laikų dėstytojas, kuris mėgino išjuokti Romano Ingardeno13 veikalą „Ginčas apie pasaulio buvimą“, – jis kalbėjo emocingai ir argumentavo tuo, kad kai Ingardenas svarstė, ar pasaulis egzistuoja, mes statėme Nova Hutą14!

Šiandien garbinama atmintis kitokia, mažiau individuali (aišku, turime ir mūsų asmeninių atminčių, kurių šaknys vaikystėje ir jaunystėje, tai jos daro mus skirtingus, tai jos daro mus asmenybėmis) – tai atmintis XX amžiaus pragaro, veikiau pragarų, pasitelkus daugiskaitą. Net ir vėlai arba labai vėlai gimusiems nelengva pabėgti iš tos blogos atminties žabangų.

Johnas Locke’as15 mus tikino, kad vaizduotė išauga vien iš atminties, jutiminio pažinimo. Kad iš atminties jai pateiktų kaladėlių ji tegali dėlioti skirtingas kombinacijas. Bet Johnas Locke’as negalėjo pažinoti romantinių poezijos polėkių, nepažinojo siurrealizmo, negalėjo pažinoti net Williamo Blake’o16 kūrinių; jeigu juos būtų pažinojęs, gal būtų sutikęs, kad atmintis ir vaizduotė yra labai skirtingi, kad vaizduotė, gausiai pasinaudodama atminties jai suneštu maistu, nes kaip gali būti kitaip, vis dėlto turi vieną dėmenį, apie kurį atmintis nė nesapnavo, tai, kas nematoma. Kas nors veikiau pasakytų – turi savyje begalybę. Vaizduotė numirtų iš bado, jeigu jai neasistuotų atmintis, bet vaizduotėje yra kai ko daugiau, šio to pamišėliško, begalybės ilgesio. Ir tas ilgesys lemia, kad atmintis tarsi iššaunama iš savo guolio, iš savo lopšio – peržengia siaurus mūsų gyvenimo partikuliarizmo, mūsų patyrimo rėmus. Tai, ką čia vadinu begalybe, aišku, irgi turi ar gali turėti religinį matmenį.

Rizikuodamas nusižengti tam tikroms lapidarinėms taisyklėms (ko tokioje subtilioje srityje derėtų vengti), pasakysiu taip: man atrodo, kad poezijos dvasinis gyvenimas vyksta kaip tik čia, ant ribos tarp atminties ir vaizduotės. Priešingai negu Johnas Locke’as, nesu filosofas, taigi nesu tikras, kokį vaidmenį atlieka dabarties momentas. Ar jis yra tik atminties detonatorius, slaptas vaizduotės sąjungininkas? To nežinau. Bet užtat esu įsitikinęs, kad ir atmintis, ir vaizduotė būtinai reikalingi poezijai ir kad ji turi tarsi dvigubą tapatybę – yra priklausoma nuo atminties, bet taip pat nuolat peržengia jos ribas gundoma to, kas nežinoma, kas neturi pabaigos, kas yra paslaptinga. Yra priklausoma nuo atminties ir tokia prasme, kad – skirtingai nuo įvairios rūšies mokslinių ar kitokių teorijų – poezija konstruojama pasiremiant konkretybe. Mūsų gyvenimo, mūsų vaikystės, net štai šios dienos, šios valandos, šio susitikimo, šios svajonės, šio debesėlio, šios salės, šių kėdžių, šių veidų, šių žodžių konkretybe. Be konkretybės poezijos nėra. Ir tuo pat metu ji yra nuolat gundoma kažko kito, „kažko kito“ pažado, tarsi nesitikėtų, kad matomas pasaulis turi savyje galutinį atsakymą. Jai nepakanka realizmo ar, dar mažesniu laipsniu, natūralizmo. Yra lyg nenustygstantis, smalsus vaikas, kuris žaidžia tėvų prižiūrimas – bet vis išsprūsta iš jų kontrolės, peržengia teritorijos, kurioje gali būti stebimas, ribas, kol vieną dieną paliks ją visiems laikams.

Ir tą ribą tarp atminties ir vaizduotės, jeigu mėgstame vardyti fonomenus, kurių nesugebame suprasti, galime pavadinti dvasia. Arba, kas labiau atitinka kalbos reikalavimus, pavadinkime ją dvasiniu gyvenimu, tai yra niekada nepasotinamu begalybės troškimu. Nepasotinamu, kartais aistringu, liguistu, kartais suteikiančiu prasmę mūsų egzistencijai, bet būtinai apribotu mūsų išgyvenimų, mūsų inteligencijos, žinių, mūsų vietos pasaulyje, konkretybės, vaikystės, šalies istorinės situacijos, mūsų miesto, to, kad turime užmigti, ir to, kad turime nubusti, kad reikia sumokėti mokesčius, nueiti į paštą, kad esame alkani, ir to, kad esame seni, to, kad esame jauni, nepataisomo žmogaus natūros silpnumo.

Ar nepasotinamas begalybės troškimas yra varžomas tokios daugybės ribojimų? Argi tai begalybė, supančiota, įkalinta, degradavusi, priklausoma nuo oro, lietaus ir saulės, nuo paukščių čiulbėjimo ir tylėjimo, nuo mūsų nervų būklės, galvos skausmo, nuo to, kas vyksta kaimyninėse šalyse ir už vandenyno, bet ir nuo mūsų kaimynų nuotaikos, nuo to, ar jie įjungs garsią muziką, kurios nekenčiame, nuo mūsų metrikos, nemigos, nuo mūsų sveikatos ir mūsų ligų. Taip, ta įkalinta, luoša begalybė ir yra poezija, tai yra poezijos sritis, niokojama visų netobulumų, persekiojama idiotų, piktybiškų valdininkų, neišmintingų recenzentų, apiberta kasdienybės trivialumu, ir tuo panaši į kunigaikštytę, kurią išvijo iš rūmų ir apgyvendino barake, kunigaikštytę, kuri čia verkia, čia juokiasi. Tai yra Krzysztofo Kamilo Baczyńskio17 begalybė, kurią užbaigė viena vokiečių kulka. Shelley’io18 begalybė, kuri kartu su juo nuskendo Ligūrijos jūros priekrančių vandenyse. Hofmannsthalio19 begalybė, kuri paliko jį taip anksti.

Taigi, mano brangūs ponai, tokie poezijos dvasinio gyvenimo reikalai, kažkas netvaraus, nestabilaus, kažkas, ką žaloja patys poetai, nes juk jie dažnai nežino, koks jiems patikėtas lobis, pameta, užmiršta jį, eikvoja kaip azartiški lošėjai, kurie negali pasitraukti nuo ruletės, kaip narkomanai, kaip bėgikai, kurie negali sustoti. Arba kitaip, gali būti, kad bus aptingę, suglebę kaip Oblomovas20. Laimei, yra skaitytojų, egzistuoja nedidelė, bet patikima armija skaitytojų, anoniminių, kuklių, dėmesingų, nesavanaudiškų, jaunų ir senų skaitytojų, gyvenančių Meksikoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Kinijoje ir Radome.

Bet apskritai, brangieji mano ponai, gerų žinių neturiu, nepasotinamas begalybės troškimas patikėtas būtybėms, kuriomis negalime visiškai pasikliauti, kurios gal net visai nevertos tokio nuostabaus depozito, būtybėms, kurios kartais net nežino, ką jiems į rankas patikėjo likimas. Poezijos begalybė yra netvari, kaprizinga, netgi atrodo, kad yra – arba būna – baigtinė.

Versta iš: Zeszyty Literackie, 2016, 4 (136)

 


1 Janas Bloñskis (1931–2009) – lenkų literatūros istorikas ir kritikas, eseistas.
2 Marcelis Proustas (1871–1922) – prancūzų rašytojas.
3 Horacijus (65 m. pr. Kr.–8 m. pr. Kr.) – lotynų kalba rašęs poetas.
4 Thomas Stearnsas Eliotas (1888–1965) – vienas žymiausių XX a. poetų.
5 Czesùawas Miùoszas (1911–2004) – lietuvių kilmės lenkų poetas, rašytojas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
6 Josifas Brodskis (1940–1996) – rusų poetas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
7 Alighieri Dante (1265–1321) – Florencijos poetas.
8 Johannas Wolfgangas von Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas.
9 Sebastianas Kleinschmidtas (g. 1948) – vokieèių publicistas.
10 Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – lenkų poetas, dramaturgas, eseistas.
11 Tommaso’as Ceva (1648–1737) – jėzuitas, italų matematikas ir poetas.
12 Eugenio’us Montale (1896–1981) – italų poetas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
13 Romanas Witoldas Ingardenas (1893–1970) – lenkų filosofas fenomenologas.
14 Nova Huta – po II pasaulinio karo pastatyta stambiausia Lenkijos metalurgijos ámonė ir to paties pavadinimo miestelis prie Krokuvos, laikyti socialistinio ūkio simboliais.
15 Johnas Locke’as (1632–1704) – anglų filosofas, vienas svarbiausių Šviečiamojo amžiaus empirizmo atstovų.
16 Williamas Blake’as (1757–1827) – anglų poetas ir dalininkas.
17 Krzysztofas Kamilis Baczyñskis (1921–1944) – lenkų poetas, žuvo Varšuvos sukilimo kovose.
18 Percy’is Bysshe’as Shelley’is (1792–1822) – anglų poetas, vienas žymiausių anglų romantizmo atstovų.
19 Hugo’as von Hofmannsthalis (1874–1929) – austrų rašytojas.
20 Oblomovas – rusų rašytojo Ivano Gončiarovo to paties pavadinimo romano personažas.

Adam Zagajewski. Apie gyvenimą laisvėje

2019 m. Nr. 7 / Kaip gerai žinome, po karo tas didysis poetas be didelio charakterio įsirašė į naujosios valdžios šalininkų stovyklą. Iš teisybės, kartkartėmis, tais momentais, kaip tada buvo sakoma, kai paaštrėdavo klasių kova, patirdavo jos persekiojimų…

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Adam Zagajewski. Istorijos šulinys

2015 m. Nr. 5-6 / Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Ir Kavafis yra vienas iš nuostabiausių gelbėtojų.

Adam Zagajewski. Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę

2018 m. Nr. 3 / Poezija privalo ginti vaizduotę ir tuo pačiu metu nepamiršti apie didžiausią nusikaltimą (bet ir apie kiekvieną dieną). Ginti vaizduotės turtus ir kaskart leistis į nūdienos pragarus – tokiais žodžiais

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė

2016 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Prieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį.

Adam Zagajewski. Turkiška kava

2016 m. Nr. 1 / Vertė Kazys Uscila / Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau…