literatūros žurnalas

Giorgi Lobžanidzė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4

Iš sakartvelų k. vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas

Sakartvelų poetas ir vertėjas Giorgis Lobžanidzė (g. 1974 m. Chašuryje) Tbilisio universitete baigė orientalistiką ir Teherano universiteto (Iranas) Teologijos fakultete religijos ir mistikos istorijos aspirantūrą. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“.

Iš originalo į sakartvelų kalbą išvertė Koraną (ligi tol gruzinai turėjo Korano vertimą iš prancūzų k.), vertė arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadovauja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam Islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą į kitas kalbas, 2008 m. – „Sabos“ premiją už geriausią vertimų knygą.

G. Lobžanidzės eilėraščiuose organiškai dera Vakarų ir Rytų kultūrų realijos bei įvaizdžiai, jungiamos abiejų tradicijų teosofinės koncepcijos (viename interviu autorius yra sakęs: „Korano studijos mane padarė geresniu krikščionimi“), kurioms suteikiamas poetinis egzistencinės problematikos aspektas.

 

 

 

 

Irenėjas

Kartą telefonu ji apreiškė:
Jeigu neatvažiuosi,
Aš pati tave susirasiu
Tame keistame pasakų mieste
Ir nuo tol jau amžinai būsime kartu…
Nusišypsojau (išties buvo juokinga),
Nes ji, galima sakyti, –
Dar kūdikis:
Ar įsivaizduoji, kaip galėtum gauti vizą
Į svetimos šalies miestą?
O ji nukirto:
Aš paskui tave pėsčia ir į Teiraną1* nueisiu!
Jai neteko paskui mane
Eiti į Teiraną,
Ir niekada jos nenusivežiau
Į tą miestą,
Bet šypsojausi tada be reikalo:
Ji už manęs ištekėjo
Ir… dingo iš poezijos lauko.
Visa savo esybe jaučiau:
Žmonai skirtas eilėraštis
Niekada taip nedegintų,
Kad galėtum jį pavadinti poezija…
Po vestuvių kažkas atsitinka –
Pajunti keistą nuovargį,
Primenantį vaikišką ligą –
Vienu metu pavojingą ir nereikšmingą,
Bet jauti – kažkas kaupiasi viduje
Nei taupyklėje – gal švelni
Neapykanta,
Atpažįstama
Iš subtiliai paslaptingos grimasos
Tą akimirką, kai prabudusi
Ji pirmiausia pažvelgia į kūdikį
Ir tik įsitikinusi,
Kad jam viskas gerai,
Atsigręžia į mane,
O jos žvilgsnis byloja:
Taip, aš už tavęs ištekėjau,
Bet štai imsiu dabar ir išeisiu.
Pažvelk pro langą –
Tai miestas,
Ir tas miestas
Teiranas –
Mus devynis kartus
Palaiminęs…

*

Retsykiais pagalvoju:
Kaip gerai, kad man
Tėvas paliko ne verslą,
O seną knygų spintą,
Kaip gerai, kad paveldėjau
Ne brangenybes, o dulkėtus foliantus…
Aš jau persiritęs per dvidešimt aštuonerius,
Nė nepajusiu, – ir 33 liks praeity:
Niekas, kuo tikėjau, neišsipildė,
Visas viltis nusinešė vėjai…

Štai stebiu, koks pašėlęs
Vaikystės naivumas:
Aštuonmečio sūnaus piešiny –
Aš beviltiškas senis!

Mano sūnui duok ilgą gyvenimą,
Dieve, ir piešti
Aistros iš jo neatimk, o man suteik
Malonę pamatyti,
Kaip sulaukęs trisdešimt trejų
Save –
Vėjavaikišką,
Ugningą
Jaunuolį –
Nutapys mano sūnus…

 

Veidrodis

Kelias, kuris neveda Tavęsp,
Užanka po spygliuotais erškėčiais.
Šaltas bejausmis veidrodis – aš,
Bet,
Kad ir kuria kryptimi žiūrėčiau –
Atspindžiu Tavo atvaizdą:

Iš akių atpažįstu, iš smakro,
Iš plaukų ir iš nosies, net lūpų…
Kai per šalta bus Tavo atvaizdui –
Kur sušils? – amalgamoj ar mano sieloj?

Kaip atverti duris Tavęsp; kaipgi
Kelią surasti?..

Tas, kuris atsispindi tavy – tai ne aš! –
Nukirtai, ir pakėlei akmenį…
Skambesys pasigirdo šaižus –
Subyrėjau. O Tave visu
Savo kūnu jaučiau –
Dilgčiojai
Erškėčio spygliu man įsisegęs į odą…

Dar skaudžiau visos veidrodžio šukės
Kentė atvaizdą Tavo,
Kol staiga,
Suliepsnojo aistra
Išdavystės,
Kai atrodė jau viskas –
Ėmė svilinti nusivylimo kartėlis –
Tu staiga – su
grįžai!

Kaip dabar nuo tavęs nusigręžti,
Kaip susmilkt vienišystės liepsnoj?
Jei mačiau, kad paleidžiant
Kiekvieną akmenį –
Į mane –
Tavo rankos virpėjo.

 

Fotoaparatas

Akimirką kiekvieną prisimink –
žolė,
rasa
ir medis,
paukštis,
be abejo,
dar pievų sodruma.
Net jei iš čia išeisim rytui auštant, –
Vis tiek akimirkų žaismėj
Išliksime apsikabinę vienas kitą.

O meilė – taip! Taurioji sielų dovana,
Užklumpa mus tarsi dangaus didybė.
Bet jei ne mano kūnas, – ar kada
Tave sutikęs būčiau – kas
Čia žino?
Štai tavo rankų šilumą geriu, –
Apsiveja jos aplink mano kaklą,
Ir kūno lanksčią kalbą suprantu,
Ir išgirstu, ką jis
Man apie tavo sielą sako.
Tikėjau, kad po mano dangumi
Apsunkę debesys lietaus
Neras kur lyti…
Buvom tikrai nematomi, ir čik –

akimirką
kažkas ištrauks
iš negatyvo.

Kiek prasisuko kadrų – nežinia, vien
Akys dairosi – lyg iš slėptuvės –
Sugedęs fotoaparatas – amžina
akimirka,
kol šis pasaulis lieka ten,
kur buvęs,
Kol meilė, sklidina dangaus
Apgaubia širdis, kai diena užtemsta,

Tu atsipalaiduok ir į mane pa
žvelk – paukštukas tuoj pakils! Dar – minutėlę menką…

 

Ali Mogamedzadei

Kadangi poetai neturi namų,
Visada į svečius pasikviečia po atviru dangumi:
Jei mėnulis užgęsta lyg nekurstomas laužas, –
Laukiame ryto tarp šešėlių tamsių
Rustavelio ir Hafizo ugnimi apšviesti.

Ne kiekvienam suprasti, ką reiškia klajoti:
Švilpi sau kaip vėjas
Laisvas, lyg paukštis
Plazdi tarp debesų –
Nepažįstamuose kraštuose –
Nenuorama strazdo jauniklis!

O juk niekas nelaukia poetų –
Tik horizontai!
Nenuogąstauk, nakties
Klajūne, apšviestas Ištverme
Ir Vienatve amžinąja, –
Tikrai nuskrisi,
Nesvarbu, kodėl ir pas ką –
Horizontas – visur,
Kur tik skamba dangaus skliautai!

Ir kol saulė nepailsdama
Šviečia pasauliui, mes vaikštom
Į dangų pakėlę žemėtas rankas.

Na ir kas, kad niekur nėra
Visuresančio,
Na ir kas, jei horizontas
Pasislenka už pasaulio ribų.

*

Viešpatie, mano vienišas draugas šventikas
Tarp keturių kambario sienų
Miega įsitaisęs ant kanapos
Su savo katinu ir
Įsivaizduoja, kad jis niekada nebūna vienas,
Kad visada su juo
Esi Tu, – lyg sapnų
Ar vaizdinių šleifas – nė karto nenutolęs,
Ir svetimu netapęs, –
Maldauju, neatimk iš jo šito tikėjimo.
O jei kartais Tavęs ir nėra,
Tai sutverk jam Save,
Kad nepasiliktų tiktai su katinu –
Aplankyk jį sapne, –
Būk šiek tiek žemiškesnis.


 

1* Teheranas – vert. past.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Anatolij Krym. Berlas, Berta ir kiti.

2016 m. Nr. 12 / Vertė Viktoras Rudžianskas / Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą.

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 2 / tėvynė / čiurlena čiurlionis – vėjas nuo jūros, jūroje – miškas, užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą (mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg inkliuzas jūros miške, vakaras.