Ephraim Kishon. Pasaulis nedėkingas

2017 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

Ephraimas Kishonas (tikr. Ferenzas Hoffmannas, 1924–2005) apie save: „Gimiau 1924 metais Vengrijoje, 1949-aisiais atgimiau Izraelyje. Per daug mokyklų. Per daug darbo stovyklų: vengrų, vokiečių, rusų. Vedęs. Vienas vaikas. (Labai gabus.) Šešios pjesės, pastatytos ne tik Izraelyje, bet ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ir net Japonijoje. Dvidešimt knygų aštuoniomis kalbomis, tarp jų hebrajų, anglų, vokiečių, vengrų, italų. Slapyvardžiu „Chad-Gadja“ (Avinėlis) nuolatos rašo į populiariausią Izraelio laikraštį „Ma-ariw“. Vadovauja mažam savo teatrui „Žaliasis svogūnas“. Rašo radijo pjeses. Mėgsta kalviauti, žaisti šachmatais ir skaityti savo humoreskas Friedricho Torbergo verstas į vokiečių kalbą. Gyvena kaip laisvas rašytojas Tel Avive, anksčiau buvo laisvas šaltkalvis kibuce, laisvas garažo savininkas, vertėsi kitomis laisvomis profesijomis.“
Rašytojo smarkiai pasikuklinta, jo knygos išleistos trisdešimt septyniomis kalbomis keturiasdešimt septynių milijonų tiražu, tarp jų vokiškai trisdešimt trijų milijonų tiražu. Po pasaulį pasklidę apie septynis šimtus jo knygų. Ir tai Gineso rekordų knygos skaičiai. Jis laikomas bene geriausiu XX a. humoristu pasaulyje. Jo humoras elegantiškas, intelektualus, grakštus. Rašo apie kasdienius dalykus, kaip pataisyti sugedusį vandentiekio vamzdį, kaip parinkti sūnui tinkamą profesiją, apie savo geriausią pasaulyje žmoną, susikalbėjimo sunkumus, kai naujakurys moka tiktai vieną kalbą, tarkim, rumunų, nuotakų pirkimą kibuce, teatro intrigas, keliones po kitas šalis.

Ši knyga nėra Didžiosios Demokratinės Revoliucijos, pražudžiusios komunistinę imperiją, analizė. Joje taip pat nebus aiškinama, kodėl turėjo taip atsitikti.
Tarp mūsų kalbant, neturėjo. Tai buvo stebuklas.
Tad ir aš rašau apie tai, kaip ta neįmanoma revoliucija apskritai tapo įmanoma. Darau tai ne todėl, kad esu vienas tų gėdingai susimovusių sovietologų, o kad pats viską savo akimis mačiau, buvau to liudytojas.
Tačiau jeigu kas nors iš manęs laukia naujų pranašysčių, tegu iškart liaujasi toliau skaitęs. Netgi Delfų orakulas vargiai būtų numatęs, kad Gorbačiovas įeis į istoriją kaip išganingas mesijas, ar tiktai kaip sutrikęs burtininko mokinys. Juk jau šnabždamasi, kad Brežnevo laikais eilėje prie morkų reikėjo stovėti penkiolika minučių trumpiau…
Man Michailas Gorbačiovas buvo ir lieka monumentali figūra, net jei morkų rusų rinkoje išvis nebūtų likę. Pasaulį sukrėtusi jo revoliucija yra nepakartojamas individualus šou, atliktas be niekieno pagalbos. Mozė turėjo brolį Aroną, Marksas draugą Engelsą, o Gorbačiovas vien tiktai rūpesčius.
Dabar esu toks pat sutrikęs, kaip ir kiti. Nejau viskas buvo tik slogus sapnas, antrarūšis siaubo filmas? Ar tie beveidžiai iškasenos generolai su daugybe blizgančių ordinų iš tikrųjų buvo visatos valdovai? Ar Rumuniją tikrai valdė kraugerys grafas Drakula? Ar vidutinis draudimo agentas Erichas Honekeris tikrai buvo šiurpus tironas?
Ar visa tai buvo tiktai prastas pokštas?
Taigi šioje knygoje rašysiu apie įvykius, kurie jau yra istorija ir kurių niekas nebegali atšaukti. Išskyrus, aišku, rusų istorikus.

Aš esu rašančių disidentų, kuriems pavyko pasprukti iš stalininio alkazaro, sąjungos narys. Mes vieningai pritarėme mūsų pirmininko Aleksandro Solženicyno nuomonei, kad galutinė komunizmo pergalė tiktai laiko klausimas.

Ir tai buvo logiška. Pasaulis pasidalinęs į dvi dideles stovyklas, manėme. Laisvajame Vakarų pasaulyje, ypač Europoje ir jos intelektualiniuose sluoksniuose, vis labiau įsigali komunistinės-socialistinės idėjos. O Tarybų Sąjungoje ir jos satelituose vis labiau sparnus kelia antikomunistinis judėjimas. Kadangi Vakarų pasaulio galimybės nepalyginti didesnės negu komunistų kontroliuojamo bloko, komunistinės Vakarų masės vieną dieną, aišku, puls antikomunistinius Rytų bastionus ir juo užims…

Galbūt dabar tai atrodo pigus juokas, tačiau prieš keturiasdešimt metų, kai bėgau iš komunistinės Vengrijos, taip visai neatrodė. Pusė Europos buvo raudona. Vakaruose man beveik neteko sutikti rašytojo, menininko ar profesoriaus, kuris nepriklausytų antiamerikietiškiems naujiesiems ar seniesiems kairiesiems. Talentingi mokslininkai atvirai dėstė, kad ateitis, be jokios abejonės, priklausysianti rausvam socializmui. Jie išsijuosę gyrė sistemą, kuri buvo visiškai nepasiteisinusi žmogiškuoju, socialiniu, ekonominiu ir visais kitais atžvilgiais. Iš saugaus atstumo šlovino režimą, kuris dėjosi apie meną išmanąs daugiau negu patys menininkai, kuris savo piliečius vertė atsakyti už tėvų kilmę, šlovino nežmonišką režimą, atsitvėrusį nuo pasaulio minų laukais, apsistačiusį sargybos bokšteliais ir saugomą vilkšunių.

Nereikėjo net priklausyti išminčių elitui, kad numatytum raudoną ateitį. Kai aš per Italiją slapčia gavausi į Izraelį, Brindizyje mane perspėjo jautrus italų jūrininkas:

– Jūs iš proto išsikraustėte. Raudonoji armija po trijų savaičių bus Palestinoje.

– Žinau, – atsakiau, – tačiau mane tenkina ir tos trys savaitės.

Aš labai anksti supratau, kad vienintelė absoliučiai saugi gyvenimo forma yra būti komunistu ir gyventi Vakaruose. Deja, buvau tam nebetinkamas, be to, visam gyvenimui. Ir atitinkamai dėl to kentėjau: per tuos keturiasdešimt metų beveik visi Vakarų žurnalistai paklausė, kaip čia yra, kad aš, priešingai negu dauguma mano humaniškų plunksnos draugų, nepriklausau kairiajai pusei.

– Argi gali būti socialistu, kai tavo tokie tiražai? – bandžiau juokauti, bet nė vienas nesijuokė. O kai kurie užkietėję pažangūnai kvotė toliau:

– Jei esate ne socialistas, ką tada laikote teisingiausia politine sistema?

– Aš pripažįstu visas sistemas, kurios man leidžia emigruoti.

Keturiasdešimt metų jie kalė mane prie kryžiaus už tai, kad esu nepataisomas archireakcionierius. Bet dabar, kai pirmą kartą žmonijos istorijoje nugalėjo tylinti dauguma, ir kairioji pusė liko tik musę kandusi, aš nejaučiu pasitenkinimo.

Aš nebuvau protingesnis už kolegas. Tik viską mačiau savo akimis.

Ir vis dėlto Tarybų Sąjungos istorija yra ištisa laimėjimų grandinė. Juk pagaliau Stalinui pavyko tai, apie ką carai vien svajojo. Tiktai ideologija, marksizmas, susimovė. Rusija tapo didžiąja valstybe, tačiau ne per komunizmą, o nepaisant jo.

Kadangi paaiškėjo, jog viskas buvo melas.

„Kapitalizmas yra netolygiai paskirstytas turtas, o socializmas – tolygiai paskirstytas skurdas“, – kartą pasakė kažkas, tačiau ir tai melas: bolševizmas net skurdą skirsto netolygiai. Pasaulyje nėra tokios politinės sistemos, kur praraja tarp žmonių būtų tokia didelė, kaip lygybės sistemoje. Todėl tai pati veidmainiškiausia sistema pasaulio istorijoje, ir pati nepakenčiamiausia.

Tai, ką rasite tolesniuose puslapiuose, bus mano keturiasdešimt metų trukusios politinės izoliacijos Vakaruose rašytiniai proveržiai. Šią knygą būčiau galėjęs pavadinti ir „Mano kova“, jeigu to pavadinimo iš manęs jau nebūtų nugvelbęs geriausias Stalino mokinys.

„Pasaulis nedėkingas“ iš tiesų yra dienoraštis, o dienoraštis neredaguojamas, viskas jame turi likti taip, kaip buvo parašyta tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas dar buvo svajonių princas.

Pirmas mano susidūrimas su Josifu Stalinu įvyko 1942 metais per abitūros egzaminą Budapešte. Literatūrinio rašinio tema buvo truputį tendencinga: „Vengrija, europinės kultūros tvirtovė, užkerta kelią bolševikinių ordų veržimuisi“.

Tuo metu nenugalimąją vengrų armiją, jau priglobtą vokiečių vermachto, negailestingai talžė Raudonoji armija. Tačiau katastrofos apsnigtuose Ukrainos laukuose nė kiek nekliudė geriausiems madjarams namuose kasdien leisti įstatymus, nukreiptus prieš „ūkinę ir kultūrinę žydų ekspansiją“.

Per fizinio lavinimo pamokas tuomet stovėdavau kampe, atskirtas nuo klasės. Geltonas raištis ant kairės rankovės buvo privalomo šešių centimetrų pločio ir deramai liudijo mano niekingą kilmę.

Ir nieko keista, kad tokiomis aplinkybėmis mano antikomunistinis rašinys išėjo gana prėskas. Prisiekiu Alachu, kad dariau viską, kas įmanoma, ryškiausiomis spalvomis vaizduodamas Vengrijos, kaip krikščionybės tvirtovės, istorinę misiją ir kartu plėšdamas kaukę nuo randuoto tarptautinio komunizmo veido, tačiau man, matyt, vis dėlto pritrūko įkvėpimo. Galbūt todėl, kad rašydamas po suolu laikiau špygą už tai, kad Raudonoji armija kuo greičiau pasiektų Budapeštą ir išvaduotų mane nuo tokių temų.

Po trejų metų ji atėjo.

Per tą laiką daug kas pasikeitė. Vienas palankus auksakalys apsiėmė mane mokyti, tačiau tuoj po vokiečių atėjimo buvau įkištas į nenugalimosios vengrų armijos prievartinio darbo stovyklą, iš kurios man pavyko ištrūkti prieš pat Adolfo Eichmano pasirodymą. Paskui mokiausi klastoti pasus ir žegnotis. Per gatvių gaudynes šaukiau „Heil Hitler“ ir slėpiausi laisvose olose bei tamsiose liftų šachtose. O kai buvo subombarduotas paskutinis mano prieglobstis, kiek įkabindamas pasileidau į Budapešto priemiestį, kur jau stovėjo rusai. Nenugalimosios vengrų armijos kareiviai bėgo man priešais, rodė atgal ir šaukė:

– Atsargiai, vyruti! Ten bolševikai!

– Kur? Ten? – klausinėjau aš viltingai ir bėgau pasitikti komunizmo. Bet nepasiekiau. Kaip tik tuo metu frontas užstrigo ir virto ilgų artilerijos dvikovų arena. Lyjant granatų lietui susiieškojau vietą pagal adresą, kurį man buvo davusi kilni vokiečių kilmės vengrų šeima ir įvardijusi kaip paskutinį prieglobstį…

Tą namą radau subombarduotą, sveikas buvo likęs tiktai jo rūsys. Ten aptikau šešiasdešimt butelių pomidorų sulčių ir pilną popieriaus mokyklinį portfelį, kurį bėgdami, matyt, buvo palikę šeimininkai.

Tarp fronto linijų tupėjau penkias savaites. Joms pasibaigus skrandis buvo suėstas pomidorų sulčių, užtat mokykliniame portfelyje gulėjo mano pirmasis satyrinis romanas. Ta pieštukų galais ir nudegusiais degtukais pakeverzota alegorija pasakojo apie politinę kovą, nukreiptą prieš plikių įsigalėjimą pasaulyje. Parašiau ją verčiamas nesuvaldomo poreikio, klūpodamas rūsio tamsoje ant kelių, dievai žino kam.

Vidur tamsios nakties vis iškišdavau galvą pro slėptuvės plyšį ir valandų valandas žiūrėdavau į rusų patrankų salves palei horizontą.

– Nagi, ateikit! – šnibždėdavau drungnų vasaros naktų tamsoje. – Dėl Dievo, ateikit pagaliau!

Ir jie galų gale atėjo. Netrukus po to, kai ištuštinau paskutinius tris pomidorų sulčių butelius. Maršalo Malinovskio Pirmoji Ukrainos armija pagaliau pralaužė frontą ir aš išvydau tai, apie ką svajojau visą savo prarastą vaikystę, – pirmąjį rusų kareivį.

Galingu spyriu jis išlaužė rūsio duris ir įžengė į vidų. Parodžiau jam savo kruopščiai suklastotus dokumentus, bet jis nelabai jais domėjosi. Matyt, nevertino biurokratijos.

Jis buvo paprastas kareivis, nebejaunas, apskritu veidu ir raudona nosimi. Dėvėjo viršutinę kūno dalį aptempusią nunešiotą Ukrainos armijos palaidinę ir Rumunijos kavaleristo kelnes. Dešinėje rankoje laikė rusišką automatą su apskrita dėtuve, o kairėje maišelį, prigrūstą svogūnų, dešrų ir odekolono.

Aš neištvėriau ir apsiverkiau iš džiaugsmo. Dar niekada gyvenime net iš tolo nebuvau matęs tokio puikaus individo kaip tas apskuręs žmogus su dviem skirtingomis uniformomis. Man atrodė, kad aš visą gyvenimą laukiau kaip tik šito ukrainiečio su raudona nosimi…

Jis buvo labai malonus. Tuojau pat pasidalijo su manimi dešra ir čepsėdamas ėmė doroti savo dalį. Tarpais iškišdavo galvą į lauką ir paleisdavo garsią Kalašnikovo salvę, matyt, kad parodytų, kur esąs. Jo santūri ramybė kėlė didelį pasitikėjimą.

– Niemski, doič, kaput, – pareiškė jis. – Ruski Berlin.

– Da, da, – džiugiai linksėjau aš. Paskui spontaniškai pridūriau: – Aš labai komunistas.

– Aš – ne, – atsakė kareivis ir parodė man savo palyginti lygius delnus. – Bugalter, – išdidžiai bakstelėjo sau į krūtinę. Buhalteris.

Tą istorinę akimirką aš pirmąkart supratau, kad ir pats griežčiausias totalitarinis režimas turi ribas: rusai vis dar negali ištarti „h“. Tuomet man tai pasirodė labai miela ir aš užsinorėjau truputį papasakoti apie save. Paplekšnojau delnu sau per krūtinę ir pasakiau: – Žid, – manydamas, kad rusiškai tas žodis reiškia „žydą“.

– Čas, ūr, – atsakė mano naujasis draugas, plačiai šypsodamasis nuraškė nuo mano riešo laikrodį ir pridėjo prie savo turtų. Jo kairę ranką iki peties puošė tuzinas laikrodžių.

– Davai! – pasakė paskui. – Klein rabot.

Ir tai reiškė: „Reikia truputį padirbėti, šiek tiek.“

Tik vėliau sužinojau, kad ši nedidelė kolegiška pagalba vidutiniškai turėjo trukti nuo ketverių iki penkerių metų…

Paskui išvaduotojas nuvedė mane į laikiną belaisvių stovyklą. Buvau įsitikinęs, kad tai nesusipratimas ir kreipiausi į rusų stovyklos komendantą:

– Aš žid, ne soldat. Aš antifašist, ne naci. Aš žydas.

Stovyklos komendantas pritariamai linktelėjo ir paklausė, ar aš atsitiktinai neturiu laikrodžio.

– Deja, ne, – atsakiau ir parodžiau abi rankas, – visus jau išdovanojau.

Greitai paaiškėjo, kad stovykloje nemažai žydų. Viena vertus, apsidžiaugiau, kad jų dar buvo šiek tiek likę, bet kita vertus…

Kita vertus, maršalas Malinovskis prieš kelias dienas buvo pranešęs generalisimui Stalinui, kad paėmė į nelaisvę aštuoniasdešimt tūkstančių vokiečių kareivių. O iš tikrųjų – keturiskart mažiau. Todėl buvo sugaudyta šešiasdešimt tūkstančių civilių, kurie Budapešto gatvėse entuziastingai pasitiko išvaduotojus. Per nepilną parą pergalingai Raudonajai armijai pavyko suimti visus komunistus, socialdemokratus, žydus, pogrindininkus ir skubiai išvaryti juos į Baltarusiją. Tad logiška, kad vieninteliai vyrai, likę Budapešte po šios akcijos, buvo fašistai ir jų kolaborantai, nedrįsę išeiti į gatves.

Jei tai buvo beprotystė, ji buvo metodiška. Jei tai buvo metodas, jis buvo beprotiškas. Tačiau tos euforiškos išvadavimo fazės metu mes tiesiog negalėjome įsivaizduoti, kad nacių nugalėtojai gali nebūti jų priešingybė. Kadangi Molotovo-Ribentropo 1939 metų draugystės paktą buvome ištrynę iš savo atminties, kaip ir visus kitus.

Tad manęs laukė svetinga Baltarusija.

Pakeliui, žygiuojant link Slovakijos, kažkuris bandė pabėgti iš kolonos. Vienas rusų viršila jį tučtuojau pašovė. Paskui tas pats viršila rūpestingai palinko prie sužeistojo, aprišo jam žaizdą ir padovanojo du obuolius ir lenkiškus lauko žiūronus.

Koks paradoksas: žmogiška tauta nežmogiškoje sistemoje.

Pavakare trumpam sustojome pailsėti nusiaubtoje prieskonių parduotuvėje. Po dešimties minučių sargybinis įsakė žygiuoti toliau. Visi pakilo ir išėjo. Visi, išskyrus vieną. Aš likau sėdėti ant grindų. Apsimečiau, kad užmigau. „Jeigu jie mane ras, bent turėsiu kuo pasiteisinti“, – raminausi ir bandžiau prisiminti kelias anksčiau mokėtas maldas…

Kolona išėjo. Be manęs.

Po daugelio metų vienas iš tų, kuriems pavyko sugrįžti, papasakojo, kad manęs buvo pasigesta, ir tada į rikiuotę pastatė pirmą po ranka pakliuvusį lenką, nes belaisvių skaičius turėjo būti toks pat.

Taip tad atrodė mano išsilaisvinimas. Pėsčiomis grįžau į sugriautą Budapeštą ir padariau išvadą, kad padėtis, matyt, ne visai tokia, kokia stengiasi atrodyti.

Šį epizodą pamiršau palyginti greitai, nes mano tėvai ir aš likome gyvi, ir visa širdimi norėjome tikėti, kad mūsų išvaduotojai įves žmoniškesnę tvarką ir sukurs teisingesnę visuomenę. Spalvoti rusų valdžios plakatai: „Žmogus mums yra didžiausia vertybė! Stalinas.“ Taip, tiesiog Stalinas. Be jokių titulų. Priedų. Skrupulų. Stalinas.

Paprastą žmogų Staliną pamačiau kine, savaitės kronikoje. Jis tėviškai bučiavo mažas šviesiaplaukes mergytes, per nepamirštamą Gegužės pirmosios šventę jam įteikusias raudonų gvazdikų puokštę. Ką jau čia bepridėsi, aš tiesiog susigraudinau. O kai paskui Budapešte pamačiau puikiojo Raudonosios armijos choro pasirodymą ir kvapą gniaužiantį Didžiojo teatro baleto spektaklį, man neliko abejonių, kad kiekvienas bent kiek normalus žmogus turi būti komunistu.

Keistą rusų kareivių paprotį vidurnaktį nurenginėti romius praeivius ir paskui kitą rytą pardavinėti jų drabužius juodojoje rinkoje laikiau nekaltu brendimo laikotarpio perlenkimu.

Mane nelabai trikdė ir tai, kad sulig kiekviena valanda auga nykštukinė komunistų partija, vadovaujama „made in Moskau“ Kadaro. O opozicinių partijų atstovai vienas po kito be pėdsakų dingsta. Šis stebuklingas politinis triukas vėliau išgarsėjo „saliamio taktikos“ pavadinimu…

Tačiau, tarp mūsų kalbant, kas nemėgsta vengriško saliamio?

Grįžęs namo iš „klein rabot“ svėriau tiktai 35 kilogramus su batais be kulnų. Tačiau tai man nesutrukdė tučtuojau įstoti į Aukštosios meno mokyklos metalo skulptūros skyrių. Įsivaizdavau, kad tai bus natūralus mano šlovingos auksakališkos praeities tęsinys. Kad gaučiau diplomą, turėjau mokytis trejus metus, paskui man buvo suteikta garbė taikyti savo gebėjimus komunistinės valdžios labui. Mano misija buvo kalti oficialius apdovanojimus menininkams, pasižymėjusiems mene ir partinėje veikloje – ypač pastarojoje…

Ir jeigu ne teta Anus, ši knyga neturėtų tęsinio.

Toji tetulė iš motinos pusės stalčiuje aptiko pamirštus lapus, kuriuose aš pomidorų sulčių rūsyje pieštuko galu buvau pakeverzojęs pamfletą apie plikių įsigalėjimą pasaulyje. Apimta naivaus susižavėjimo, kokį tiktai senai tetai gali sukelti jos sūnėno kūrinys, tetulė Anus sėdo prie rašomosios mašinėlės ir vienu pirštu atspausdino mano darbą. Ir slapčia pasiuntė į didžiausią savaitinį Vengrijos literatūrinį žurnalą.

Trumpai drūtai: aš laimėjau pirmą vietą to žurnalo konkurse. Aišku, atsiras tokių, kurie manys, kad tai grynas atsitiktinumas. Aš esu iš tų.

Šiaip ar taip, staiga tapau žinomas literatūriniuose sluoksniuose. Tačiau mano romanas nebuvo išspausdintas, priešingai, jis buvo užrakintas septyniomis spynomis, nes tuometinis Vengrijos diktatorius, baisusis Matiašas Rakošis, buvo plikas kaip mėnulis žiemą. Tačiau satyrinis laikraštis „Ludas Matyi“ pasiūlė man darbą redakcijoje. Ilgokai dvejojęs, ar man dera palikti savo pamėgtą skulptūros studiją, pagaliau sutikau.

Į komunistų partiją nestojau. Tiksliau tariant, nedrįsau prašytis į jos narius, nes šiaip ar taip buvau atėjęs į šį pasaulį kaip išsigimėlis: mano tėvas buvo – tepasigaili manęs Dievas – bankininkas. Tačiau nors buvau klasinis priešas iš prigimties, prie manęs niekas nesikabinėjo nei redakcijoje, nei teatruose, kurie pradėjo statyti mano pjeses.

Aš niekaip nesupratau tokio didžiadvasiškumo, kol redakcija mane pasiuntė į stalininį-marksistinį seminarą. Savanoriškas dalyvavimas jame kiekvienam redakcijos nariui buvo privalomas. Ir tenai vienas ekspertas man pagaliau išaiškino, kad esu globojamas paties draugo Lenino, savo laiku nurodžiusio, kad į visas svarbiausias vietas partija privalo pasodinti grynakraujus proletarus, tik ne į humoristų.

– Proletarinio humoro nėra, – liūdnai konstatavo draugas Leninas, – yra tik prakeikti buržuaziniai humoristai.

Po velnių, senis buvo teisus. Paaiškėjo, kad beveik visų redakcijos narių tėvai buvo bent jau stambieji pirkliai. Ir kaip tik dėl tos priežasties mūsų neįmanoma perauklėti, pareiškė seminaro vadovė draugė Veis per iškilmingą atidarymą. Taigi šių eilučių autorius yra diplomuotas bolševikas. Mažiausiai trejus metus aš šliaužiojau dulkėse prieš draugę Veis ir atmintinai kaliau komunistų partijos istoriją. Stengiausi spontaniškai niekinti partijos priešus, kitais žodžiais tariant, žmonijos padugnes, ir kiek įmanoma mylėti Didįjį Brolį. Taip, aš iš paskutiniųjų stengiausi pamilti draugą Staliną, bet vis nesisekė. Galbūt dėl to, kad redakcijoje privalėjome kasdien giedoti tautų saulę šlovinančią psalmę. „Stalinas yra darbas ir Stalinas yra taika“, plėšėme mes choru, aš ir kiti stambiųjų pirklių palikuonys, kiekvieną rytą. Tai tikrai nervino. Esi arba komunistas, arba tikintis. Ir viena, ir antra retai įmanoma.

Mano bendramoksliai manė taip pat, bet nė vienas nedrįso net cyptelėti, nes nežinojo, kuris iš mūsų yra budintis šnipas. Draugės Veis seminare sėdėjo gudriausios Budapešto galvos ir kaip dresuotos papūgos atsakinėjo į suktus draugės Veis klausimus.

– Sakykite, mieli draugai, tačiau visiškai atvirai, ar jus kas nors verčia pas mane mokytis ideologinių dalykų?

– Tikrai ne, drauge Veis, – atsakydavome mes choru. – Kam galėtų ateiti į galvą tokia mintis?

Vis dėlto mums buvo nejuokinga. Kartą draugė Veis pamokos pabaigoje paklausė, kiek dabar valandų. Vienas iš mūsų, pagyvenęs karikatūristas, nebeištvėrė ir labai mandagiai atsakė:

– Draugas Leninas sako, kad aštuonios trisdešimt.

Draugė Veis padėkojo, kažką užsirašė ir nusistatė laikrodį. Po savaitės tas pagyvenęs karikatūristas dingo, buvo išvežtas perauklėjimui į atokų kolūkį…

Ne, mes jau kadai nesijuokėme. Niekas nesijuokė. Viena kaimynė, įtarta socialdemokratiniais nukrypimais, buvo vidury nakties paimta iš namų. Po dviejų mėnesių šeima gavo paketą be atgalinio adreso. Jame rado kruvinus jos marškinius. Padėtis tapo pernelyg rimta. Kankinimų kameroje juokams vietos nėra.

Sėdėdamas seminare ir stropiai sekdamas draugės Veis lūpų judesius turėjau daug laiko apmąstymams. Ir ilgainiui priėjau prie išvados, kad aš kiekvieną mielą dieną vien tiktai kalu didžiausius melus ir juos skleidžiu. Supratau, kad esu tapęs etatiniu paklusniausio pasaulyje marionečių teatro nariu.

Mūsiškiame teatre draugė Veis aiškino mums geležinius komunistinio mokymo principus, pavyzdžiui, kad dialektinis mąstymas reikalauja šalto visų įmanomų politinių sąsajų įvertinimo. Kinijos valstietis nebus išlaisvintas, tvirtino ji, kol nebus galutinai išnaikinti Rumunijos naftos spekuliantai. Dėl suprantamų priežasčių aš nutylėjau, kad jaučiuosi greičiau Rumunijos naftos spekuliantu negu Kinijos valstiečiu…

Pasibaigus pirmiesiems mano socialistinio-lenininio-marksistinio mokymo metams konstatavau, kad besąlygiškai nebepritariu liaudies režimui.

– Draugas Kišonai, – tariau sau, kai nieko šalimais nebuvo, – šis režimas ne išlaisvino žmogų nuo visų bėdų, o jas įtvirtino.

Ir ne mylėjau Didįjį Brolį, o neapkenčiau kaip ir visi kiti. Vis prisimindavau tą savaitės kroniką ir tėviškus Stalino bučinius mažoms lolitoms per aną nepamirštamą Gegužės Pirmosios šventę. Ir tariau sau: „Kiekvienas, pamatęs jautrų žmogų su uniforma, apsuptą sužavėtų mielų mergyčių, privalo kiek įmanoma greičiau padaryti tam žmogui galą, kol jis nepadarė galo mums.“

Šios mintys, aišku, buvo grynai teorinio pobūdžio. Tikrovėje aš stovėjau vienoje gretoje su savo kolegomis ir, kaip pridera, vienbalsiai giedojau psalmę mūsų tėvui Maskvoje. Savo neviltį ir nusivylimą galėjau reikšti vieninteliu rašytojui prieinamu būdu: rašydamas tyliomis naktimis. Tarp prieš kolonializmą nukreiptų straipsnių redakcijai rašiau vaizdelius apie stalininę tikrovę, kurie, deja, nebuvo nei labai šmaikštūs, nei sarkastiški. Tiktai pernelyg tikroviški. Ir tai vis dėlto jau šis tas.

Versta iš: Ephraim Kishon. Undank ist der Welten Lohn. Berlin: Langen Müller Verlag, 1990