literatūros žurnalas

Aušra Kaziliūnaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4

Laimos Stasiulionytės nuotrauka

 

mergaitė su degtukais

tokiomis naktimis kaip ši
kai už lango daugiau nei minus dvidešimt
kai šalta beveik kaip sapne
ištuštėjusiomis miesto gatvėmis
šokuoja kiškis su mergaitės akimi

 

visos gėlės nuvysta

girdžiu beldimą, atidarau duris –
stovi už sienos gyvenanti kaimynė

vakarais girdėdavau, kaip ji prausiasi
kelis kartus akies krašteliu jau esu ją mačiusi –
pirmą kartą dar vaikystėje
kai negrįžo mūsų šuo Lordas
vėliau
kai negrįžo močiutė

visuomet stengiausi tyliai daryti viską, kas intymu, kad neišgirstų
tiesą pasakius, galiausiai jos dėka net patys paprasčiausi dalykai virsdavo intymiais

sulaikiusi kvapą, drebančia širdimi
pirmą nakties lėtai ir tyliai šaukšteliu maišydavau medų ramunėlių arbatoje
kad tik neišgirstų manęs, kad tik nesuprastų

ir štai ji stovi priešais mane ir tiesia milžiniškų raudonų žiedų puokštę

jų galvos patenkintai linksi mano drebančiose rankose

kaip kokia kvailė sutrikusi klausiu

– ką man su jomis daryti?

taip gražiai gražiai nusišypso

– tiesiog mylėk jas

 

balkone

man patinka žmonės kurie labai pasitiki savimi
kuriems atrodo kad tai ką jie daro kažką–tikrai–labai–reiškia
gal netgi kažką daugiau nei tai kuo užsiima visas likęs pasaulis

ant senos medinės kėdės krinta šešėliai
katinas pažeme sėlina link sraigės
balkone nutvieksti rytinės saulės kabo skalbiniai

man patinka žmonės kurie manosi esą neišgalvoti

 

no, thank you!

eini siauromis medinos gatvėmis, pasuki už kampo
nieko nėra, nei prekeivių, nei praeivių
tik juodi šešėliai, daug šešėlių ir perrūgusių balandžių šūdų kvapas

galiausiai už kiekvieno kampo labirinte atsiranda norinčių tau parodyti kelią
jie seka paskui, įtikinėja, kol bėgdamas nuo jų visiškai pasiklysti

mažas berniukas bėgdamas iš paskos tyčiojasi – no, thank you! no, thank you! –
o tada – aikštelė, medis, žmogus
susisupęs į audinį, galėtų būti vienas iš jėzaus mokinių

„ir eikit eikit, ir nesustokit, ir neklausykit, ką jums sako
jūs kaip tie asilai, jie eina ir nesustoja, eina, kol miršta“

ir aš einu toliau, einu girdėdama, kaip senis po medžiu plūstasi
vis sukdama ratus, vis sutikdama tuos, kurie nori parodyti kelią
ir galvodama – gal tikrai reikia sustoti, gal leisti, kad paklaidintų ir apvogtų

gal kai paklaidina, esi mažiau pasiklydęs, nei kai pats pasiklysti

 

minus vienas ruduo

juodaodis hipsteris man skaito savo romano ištraukas
Vilniuje prie prezidentūros po kojomis turbūt jau krenta kaštonai
jis gražus

bet kitame skyriuje kažkas turi mirti

 

ten prie bokšto

jie ir toliau kaunasi už mūsų laisvę
net mirę
kovoja daugiau už mus pačius

statydami jiems paminklą
mes paslapčia statom jį sau

kol mirusieji kaunasi už mūsų laisvę
mes dezertyruojam
į nelaimingus santykius
į nenorimas studijas
į nemylimus sočius darbus
į tikrąsias vertybes
ir patogią it fotelis pagiežą vienas kitam
mes dezertyruojam
pamiršę, kad už laisvę reikia kovoti –
labiausiai su savimi

 

žvėrys

I. miško pasaka

mano miške visi laimingi
mano miške visi labai laimingi
šypsosi, net tie, kurie verkia

mano miške žvėrys nemiršta
tik išeina atostogų

jie vaikšto tarp medžių
kol nuslenka kailis, kol nusilupa oda
kol sudyla kaulai, kol baigiasi sąskaita, kol ateina pirmadienis
ir netgi po to eina toliau

neužuosdamas savo pūvančio kūno
sakai – kaip gražu –
ir šiek tiek per daug stengiesi čia pasiklysti

mano miške žvėrys nemiršta
mano miške visi laimingi –
bet kartais dvokia taip, kad net
zylučių skeletai būriais skrenda į kalnus

II. kalnai

šiandien paukščiai krenta iš dangaus
į tavo sapną

kalnai vienas ant kito sukritusių paukščių
čiulba ir gieda čiulba ir gieda čiulba ir gieda

šlapią žolę, abejones, rudeninius medžių lapus, šaligatvius
ir ateisiantį rytą

kai paliečiu tavo ranką
girdžiu juos

III. tankmėje

jo vardas buvo miškas
ir aš pasiklydau

naktimis girdėjau staugimą

jame klaidžiojo žvėrys
ir medžiojo mane

tik kai mišką iškirto
supratau –

aš ir buvau
jame pasiklydęs žvėris
kuris sekė mane

 

sėkmė

akimirką esu visi tie žmonės, kuriems nusišypsojo sėkmė
tačiau jie gėdijosi nusišypsoti atgal
todėl tik žiūrėjo žemyn nudelbę akis ir raudonavo

tik žiūrėjo žemyn ir raudonavo

nors niekas jau kuris laikas nebesišypsojo

akimirką esu visi tie žmonės, kurie jautėsi pranašesni už kitus žmones
ir esu visi tie žmonės, kurie jautėsi menkesni už kitus žmones
ir esu
sraigė
gyva sraigė šiaurės afrikos turguje

randuosi pintinėje prie kitų sraigių

palengva tiesiu savo antenas

pro šalį eina turistai
fotografuoja

 

 

kažkaip reikia gyventi

kiekvieną naktį girdžiu išskrendančias gerves
kiekvieną rytą matau krentančius lapus
kiekvieną dieną kažkur prasideda žiema
kuri niekada nesibaigs
kiekvieną vakarą mane užkasa vyras
vilkintis džinsiniu kombinezonu

jam per mažai už tai moka
tačiau kažkaip reikia gyventi
išmokėti paskolą
ir dar alimentai vaikams

jis šypsosi

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,