literatūros žurnalas

Arūnas Spraunius. Egidijus

2017 m. Nr. 4

Karolio Bingelio nuotrauka

Pjesė

Veikiantieji asmenys

MAMA
ZITA
ŽĄSIS
ŽOZEFINA
ŪKININKAS
REPORTERIS
ŠOFERIS
ITALIJOS AMBASADOS DARBUOTOJAS
BALSAS
GAISRININKAS
NEDIDELĖ MINIA IR ATSKIRI JOS ATSTOVAI

Pirmas veiksmas

Aikštė miesto viduryje – vitrinos, lauko kavinės, po ją vaikštinėjantys žmonės etc.
Aikštėje sukinėjasi reporteris, kabinėjasi prie praeivių

REPORTERIS. Panele, atleiskite… ponia, galima jus minutėlei?

ZITA. Kas yra?

REPORTERIS. Aš iš laikraščio. Čia ką tik įvyko avarija: žmogui iš rankų gatvėje vėjas išplėšė skėtį, šoferis nenorėjo skėčio kliudyti, pasuko į šoną ir partrenkė vaiką, ėjusį šaligatviu. Pavyko sužinoti, kad vaiką į parduotuvę siuntė motina. Ką apie tai manote, ponia, ėė… panele?

ZITA (dalykiškai). Iš kokio laikraščio?

REPORTERIS. „Geroji vakaro naujiena“, ponia. (Lengviau atsidūsta)

ZITA (apsidairo). Čia per daug ausų, varom į kavinę.

Reporteris su Zita pasišalina, o aikštėje sukinėjasi būriai žmonių,
tarp jų ir Ūkininkas su Žozefina

ŽOZEFINA. …vakar pas Konradą buvau. Koks furšetas, kiek užsieniečių, diplomatų, vau!

ŪKININKAS (nepatenkintas). Dienos vidurys, o jie slankioja… Klausyk, Žoz, kodėl tiek žmonių?

ŽOZEFINA (staiga įsiplieskusi). Kokia aš tau, bled’, Žoz! Žmonės žiūri, o jisai gerklę laido! Valdytumeisi, žąsine tu.

ŪKININKAS (nekreipdamas dėmesio į moters įniršį, mąsliai). Kažkas dirba, gamina bendrąjį vidaus produktą, gausina šalies eksportą, o jie šlaistosi. Bent papiketuotų kur nors…

ŽOZEFINA. Pap… papi?.. Atsiprašau, ką pasakei? Nu, ponas, nu tu ir duodi. (Staiga prisimena, apie ką prieš tai kalbėjusi – panašu, kad moters būdas gerokai permainingas) Žodžiu, taip daug visko buvo, taip sotu… Dabar tas festivalis alternatyvaus meno vyksta. Šiandien susitinku su belgais, ryt su kinais plaukiosime Trakuose…

ŪKININKAS (atšiauriai, nieko gera nelemiančiu balsu). Mūsų Trakuose – su kinais. (Staiga nesusivaldo) Šlyyykštyyyynės, aš jums painvestuosiu!.. Kur jūūūs?!

Balsas iš kažkur. Netoliese, sere. Gal pageidautumėte ko?

Žozefina ir Ūkininkas kurį laiką įtemptai klausosi

ŽOZEFINA (itin rūpestingai). Raminkis, Donaldai! Kaip piemuo koksai… Sakiau, kad nesikabinėtum. Jei išsiaiškins, kad pats čia šūkavai, matysi Jorkšyro veislę kaip savo ausis. Seržas jau užsiminė apie netoleruotiną politinį nekorektiškumą, man rodos, kažką nujaučia – kiek aš galiu tave dengti? Pagaliau jie visą vakarą vaišino alumi, sakė, statys fabriką…

ŪKININKAS. Kokį dar fabriką?

ŽOZEFINA. Na, fabriką, statys kinai, celiuliozės.

ŪKININKAS (staiga). Palauk. (Uodžia orą)

ŽOZEFINA. Kas? (Truputį išsigąsta, irgi uodžia) Klausyk, gal nereikėtų – miesto vidurys, o mes kaip kokie išakai…

ŪKININKAS. Jauti? Jauti grėsmę? Iš ten…

ŽOZEFINA (net pritupia, nevalingai įsikimba Ūkininko alkūnės). Donaldai, Jėzau!..

ŪKININKAS (sušnypščia). Tylėk, kvaiša… (Išsėlina iš scenos kartu su Žozefina)

Tuo metu lauko kavinėje įsitaiso Zita ir Reporteris

ZITA (valdingai). Man brendžio, jam – morkų sulčių! (Reporteris bando protestuoti) Raminkis, čiūvas. (Deda ant stalo cigarilių pakelį ir pistoletą, prisistato) Pinkertonas. Zita – tik šiaip, visuomenei. Dėstyk.

REPORTERIS. Ką? (Mėgina stotis)

ZITA. Sėdėk, durniau, čia žiebtuvėlis, ne pistoletas! (Išsitraukia cigarilę) Viską, kas ir kaip.

Paima pistoletą, kad prisidegtų, spusteli gaiduką.
Nugriaudėja šūvis, lauko kavinėje pasklinda dūmų debesėlis

ZITA. Velnias, ne tą paėmiau.

REPORTERIS. Žinai, vaikystėje ilgai dariau į lovą, tai tėveliai nuvedė pas žiniuonę. Ta davė kažkokių žolių nuoviro, ir vienu metu buvau visai nustojęs myžti. (Nerami tyla, kol Zita antrą kartą prisidega, bet šįkart pistoletas suveikia kaip žiebtuvėlis)

ZITA (užsitraukdama). Vaccinium myrtillus.

REPORTERIS. Kas?

ZITA. Mėlynė, toks viržinių šeimos augalas. Mėlynės uogos – vaistas nuo kruvinių.

REPORTERIS (įsižeidžia). Aš – apie šlapimą, prie ko čia kruviniai…

ZITA (atsainiai). Tu nesuprasi. Nenukrypkim. Iš kur sužinojai apie mamytę?

REPORTERIS. Kokią mamytę?

ZITA. Kuri pakišo vaiką. Beje, kas pačiam sakė, kad jis būtinai jos?

REPORTERIS. Ak, mamytė! (Rūpestingai, kaip atsakinėdamas pamoką) Mamytės dosjė turiu seniai, dar nuo mokyklos laikų. Dirbo valytoja. Pirmą kartą atkreipiau dėmesį aštuntoje klasėje – lipau laiptais, o jinai plovė viršutinę aikštelę. Stebėjau iš apačios, kol nuvijo pavaduotoja. Bet tada viską supratau…

ZITA. Ką supratai?

REPORTERIS (išdidžiai). Kad būsiu žurnalistas!

ZITA. Aišku. Toliau?

REPORTERIS. Tas, kur palindo po mašina, tikrai jos. Užtaisė toksai žmogus, kuris vėliau vadovavo Balionų gamintojų asociacijai, Pen centrui, regioninei Vytelių pynėjų konfederacijai, atrodo, „Rotary“, dar kažkam… Bet neseniai atsistatydino iš visų pareigų, pasiliko tiktai vyteles. Laikai neramūs – nutarė specializuotis.

ZITA. Ką čia pudrini! Kažkokios vytelės… Konkrečiai ir aiškiai: klientės kodiniu vardu „Mamytė“ socialinis statusas, operatyvinis slaptažodis, ryšiai su marginalinėmis ir galios organizacijomis, pajamos. Prašom!

REPORTERIS (prabilus profesiniam išdidumui). Klausyk, Pinkertonai, turi reikalą su solidžia žurnalistika, ir prašau šią aplinkybę deramai vertinti! Mano žinios tikros, gautos atlikus didžiulį prevencinį darbą, galima sakyti, kruvinu prakaitu išmuštos.

ZITA. Niekas dėl tavo žinių nesiginčija. Šnekėk apie reikalą.

REPORTERIS. Na, gerai. Kur mes sustojom? Aha, kad vaikas jos. Taigi, vaiko tėvo dėka jinai iš valytojų įstojo į doktorantūrą. Gindamasi disertaciją iš makroekonominių galių veikimo teorijos, paskelbė iki tol oficialioje akademinėje aplinkoje nutylimą faktą, kad, balioną paspaudus vienoje laisvai pasirinktoje vietoje, kažkurioje kitoje, tačiau iš anksto neprognozuotoje, iškils gumbas. Turiu nepaneigiamus duomenis, kad visi eksperimentiniai bandymai atlikti vaiko tėvo bazėje. (Sukikena) Aš kokius penkis kartus pas juos po lova buvau. Žinai, visai nieko…

ZITA. Negrybauk!

REPORTERIS (labai rimtai). Drąsus, net akiplėšiškas akivaizdaus dalyko paviešinimas, be abejo, buvo įvertintas kaip iššūkis. Mamytei galima buvo „prisiūti“ bet ką – pradedant akademinės etikos ignoravimu ir baigiant korupcija bei tarnavimu užsienio specialiosioms tarnyboms. Ir tada jai padėjo pulkininkas…

ZITA. Ką čia pezi – pulkininkas iššoko pro langą!

REPORTERIS. Prisipažinsiu, ir man čia ne viskas aišku. Žinau, kad pulkininkas, iššaudęs apkabą į zebrą albinosą, iššoko pro savo virtuvės langą, kai mamytė dar tik pradėjo akademinę karjerą. Mačiau tą jo priešmirtinį raštelį. Iš visko sprendžiant, mamytė pasinaudojo pulkininko vizija…

ZITA. Turi galvoje spiritualistų taikomą sielų utilizavimo praktiką?

REPORTERIS. Aha. Nežinau jo veikimo mechanizmo, tačiau faktas, kad dar prieš disertacijos gynimą, kuriame doktorantė neturėjo jokių šansų, pulkininkas pradėjo sapnuotis ne tik oficialiajam oponentui, mokslinės tarybos nariams, bet ir šalies premjerui…

ZITA. Ko tam čia?

REPORTERIS. Nežinau, gal utilizuodama ji kokią klaidą padarė. Logiškai mąstant, sapnuoti vis dėlto turėjo Seimo pirmininkas.

ZITA. Teisingai. Ir ką pulkininkas?

REPORTERIS (nepajėgdamas nuslėpti pasididžiavimo). Apie tai iki šiol niekur neskelbta! (Po pauzės) Mamytė pasinaudojo genialiai paprastu, liaudyje išbandytu metodu: pulkininkas pasirodydavo sapnuojančiajam Alpių šaulio uniforma, su raudona mantija, ir pranešdavo: „Nurausiu kiaušinius, žąsine!“ Taip – visą naktį, periodiškai kas keturiasdešimt penkios minutės.

ZITA. Tiek trunka akademinė valanda!

REPORTERIS. Būtent. Nepaisant vizitų pas nuodėmklausius ir psichiatrus, disertacijos gynimo dieną oponentai buvo labai išsekę, o vargšas niekuo dėtas premjeras su neplanuotu vizitu skubiai išvyko į Filipinus, į katalikišką šventę, kur visus pageidaujančius prie kryžiaus kala online režimu. Be abejo, disertaciją mamytė apgynė ir tapo įtakinga. Kilo šurmulys, mamytę reikėjo kažkur padėti. Bet ji nesiekė būti viršuje, o paprasčiausiai susitvarkė gyvenimą. Dabar gyvena ramiai, ją išlaiko bent keturi analitikai ir valstybė.

ZITA. O šoferis?

REPORTERIS. Šoferis – mįslinga asmenybė. Dirba šiuolaikinių judesių laboratorijoje ekspeditoriumi, bet ne žydras.

ZITA. Iš kur žinai?

REPORTERIS (nelabai noriai). Na, aš padariau žurnalistinį tyrimą. Be to, jisai turi du vaikus.

ZITA. Tas nieko nereiškia.

REPORTERIS. Bet jis man išnarino koją!

ZITA. Aha, tikrai neaiškus tipas. Žmogėną, tyčia išmetusį lietsargį, aišku, pražioplinai?

REPORTERIS (nuleidžia galvą). Kaltas, atleisk…

Vilkdamas žarną, į sceną įžengia Gaisrininkas

GAISRININKAS (mandagiai). Atleiskite, čia Santaros šeši?

ZITA (aiškiai pakerėta). Kokia uniforma… Taip, mano mielas, be abejo.

GAISRININKAS (atiduoda pagarbą). Mums skambino visuomenė, sakė, kad pastebėjo ugnies ir dūmų židinį. (Ruošia žarną)

ZITA. Ai, nusiraminkit, pareigūne, geriau…

Baigti Zita nespėja – atlikęs paruošiamuosius darbus,
Gaisrininkas aplieja pašnekovus putomis

ZITA. Op… op…

GAISRININKAS (išsitraukia raciją). Džoisai, Džoisai, aš Nabokovas. Darbą baigiau, priimu.

BALSAS (tas pats, kuris atsakė Ūkininkui). Nabokovai, Nabokovai, ar jis buvo dramatiškas?

GAISRININKAS. Džoisai, Džoisai, nebuvo jis dramatiškas, tiktai procedūrinis. Kokie bus tolesni nurodymai, priimu.

BALSAS. Jokių nurodymų, Nabokovai, čiuožk iš ten greitai.

Gaisrininkas pasišalina, o Zita ir Reporteris mėgina nusipurtyti putas

ZITA. Nu…

REPORTERIS (lyžteli putą). Kažin iš ko jos daromos?

ZITA. Nuimk man akinius! (Kai Reporteris tą padaro) Tu teisus, čia iš tikrųjų kažkas yra. Palydėk mane į tualetą.

Į aikštę grįžta Žozefina su Ūkininku. Šis sėlina pirmas, Žozefina – paskui

ŽOZEFINA (gal kiek suplukusi, lyg ir vėduojasi ranka). Nuostabu, nepakartojama – kaip su kinais, vau! (Švelniai) Oi tu, durneliau… (Plekšteli delneliu Ūkininkui per pakaušį)

ŪKININKAS (nuožmiai pradeda deklamuoti Bodlerą, ir vėliau interpretuoja jį nepaprastai emocingai). „Kas yra tirsas? (Reikšminga pauzė) Poetine ir moraline prasme tai yra simbolinis kunigystės ženklas, kunigų ir kunigių nešiojamas rankoje šlovinant dievybę, kurios jie yra tarnai ir interpretatoriai. (Vėl pauzė, po jos – jau grėsmingiau) Bet fiziškai tai yra tik lazda, paprasta lazda, apynių kartelė, vynuogienojų spirklas, sausas, kietas ir tiesus. (Paskutinė pauzė, po jos – vis labiau karščiuojantis, vis garsyn, greityn) Aplink šią lazdą įnoringais vingiais žaismingai išdykauja gėlių žiedai ir stiebeliai… stiebeliai… stiebeliai, oooich!.. (Šioje, paskutinėje frazėje viskas, kas po pirmo daugtaškio – ne Bodlero) Šie ištrūkstantys ir susiraitę, anie palinkę kaip varpeliai arba atverstos taurės. Ir stebinanti garbė ir puikybė trykšta iš šio linijų ir aštrių arba švelnių spalvų sudėtingumo – na, ir ką tu aniems padarysi! (Šūktelėjimas – taip pat ne Bodlero) Argi nesakytum, kad kreivė ir sraigtinė linija meilinasi tiesei ir nebyliai žavėdamosios šoka aplink ją? Argi negalėtum tvirtinti, kad visi tie trapūs žiedvainikiai, visos tos žiedų taurelės, visa ta spalvų ir kvapų eksplozija aplink šią liturginę lazdą atlieka paslaptingą fandango?“ (Staiga užsičiaupia)

ŽOZEFINA (labai suintriguota, pašnibždomis). Klausyk… na… tu čia, tipo – ką, fandango? Tipo, kampas kame?

ŪKININKAS (netikėtai staigiai atsitokėjęs, atsainiai). Čia toks Bodleras. Francui Listui „Tirsą“ buvo parašęs – laikrašty perskaičiau, priede kleptomanams. (Familiariai) Pajutai stilių?

ŽOZEFINA. Tai tu dar… Oho! Na jo, pajutau, labai pajutau.

ŪKININKAS (reikšmingai). Taigi. Aš dar ne taip pavarau!

ŽOZEFINA. Vis dėlto, Donaldai, būkim atviri. Pasakyk, kas patį suneramino, kodėl esi toks sudirgęs, besiblaškantis?

ŪKININKAS. Ilgesys, Žoz, tik ilgesys. Prarasties kultūra kalba manyje…

ŽOZEFINA (vėl įsiplieskusi tvoja Ūkininkui rankine). Paskutinį sykį – kokia, bled’, aš tau Žoz? Kad daugiau negirdėčiau, gyvuly neraliuotas!

ŪKININKAS. Chi chi chi… Žiūrėk, pamuilės. Durneliai, rado kur skalbtis.

ZITA. Aha, ir ašai norėjau klausti – iš kur tas kvapsnis? Ne tai „Omo“, ne tai „Tide“…

ŪKININKAS. Tikrai, kažkokia pica. Tu tiktai pagalvok, kaip mus nuvarė, kaip demoralizavo visi tie būties čia ir dabar, egzistencinės prasmės, visokios ten anapusinės bei daiktiškosios transcendencijos interpretatoriai. Kaip nuvarė – Jėzau, Jėzau… Mes vėl likom durneliai, o jie įsitaisė šilčiausiai – analitikai, visuomenės kritikai, ir ką tu jiems!

ŽOZEFINA. Iš tikrųjų. Tiek visko išmokom, supratom, taip interpretavom!.. Nors imk ir susikišk į subinę. Primityviausio verslo plano nesugebam suregzti.

ŪKININKAS. Aš ir sakau: įžanga, dėstymas, pabaiga – kompozicija be priekaištų; apimtis – ne mažiau trijų sąsiuvinio lapų. Ir pasikark, jeigu neprisimeni, kokio kalibro ir markės šautuvu Dočys šaudė varnas. Gal varom jau, Žoz, melžtis laikas.

ŽOZEFINA (vos vėl neužsiplieskia, bet numoja ranka). Beviltiškas…


Antras veiksmas

Gana erdvi, paprastai įrengta virtuvė. Kiek giliau – siena, kurioje yra durys į koridorių. Kairėje pusėje prie virtuvės šliejasi tualetas, į kurį įeinama irgi pro duris iš koridoriaus. Prie virtuvės stalo, atsirėmusi į jį abiem alkūnėm, sėdi Mama, iš pirmo žvilgsnio paprasta pusamžė moteris. Tiesa, jos veidas atrodo gerokai pavargęs, o akys kiek paklaikusios. Jai iš šono įsitaisęs Reporteris

MAMA. …negalima buvo parduoti šalies vyniotinių cecho, tai buvo visiškai aišku, ir aš dėl to mėginau persergėti dar gerokai iki akcijų pardavimo. Bet ar klausėsi, ar rūpėjo kam nors… Nėra mūsų valstybėje vyrų, nėra!

REPORTERIS (vos spėja įsiterpti). Ponia, ar tėvelis lankydavo sūnų, kokie buvo jų santykiai?

MAMA (primygtinai, Reporteriui). …ir ką jie gavo, ką gavo, pasakykite jūs man? Kažkokius varganus šimtus milijonų, tiesiog juokinga… Aš ir sakau: mūsų valstybėje vyrų nėra! Ir negali būti.

REPORTERIS. Na čia dabar! Kodėl, leiskite paklausti?

MAMA. Todėl dabar, kai akcijų vertė katastrofiškai – aš nebijau to žodžio – krenta, visi tyli. Ty-li! O ką jie gali pasakyti, aš buvau teisi. Kiek sykių kartojau Tomui kaip pagrindiniam šalies analitikui, mūsų konkurentų konsultantui, porą kartų net nepasirašiau seksui, kol neprižadėjo rūpintis valstybės turtu – ir ką? Jis, žinote, pamiršo, turėjo kitų reikalų! Jei jau su strateginiais sandėriais šitaip… Nėra vyrų mūsų valstybėje, ir basta!

REPORTERIS (netikėtai sunerimęs). Bet jų ryšiai buvo artimi, taip sakant, pastovūs?

MAMA. Koreliacija tarp morale grįstų veikimo principų ir derybų taktikos bei ūkio strategijos aiškiai nepakankama. Tai čia švelniai sakant… Veikia daugybė faktorių, visi atrodo svarbūs, visiems reikia dėmesio. O dar pinigų labai norisi – aišku, kaip nepasimesi prioritetuose…

REPORTERIS (iš pradžių kažką neaiškiai sumykęs). Dovanokit, kur tualetas?

MAMA. Už kampo, pirmos durys.

Reporteris skubiai strykteli nuo kėdės ir pasišalina. Mama išsiblaškiusi susiranda
cigaretes, prisidega. Kol tą daro, į tualetą įžengęs Reporteris nusileidžia kelnes, sėdasi ant klozeto, giliai atsidūsta ir mėgina užkabinti duris

REPORTERIS (reikliai). Kabliukas neveikia!

MAMA. Ranka pasilaikyk!

Virtuvės tarpduryje pasirodo Zita.
Ji lipšniai šypsosi, rankoje laiko pilną vandens kibirą

ZITA (saldžiu lapės balseliu). Atsiprašau, ponia, ar nepasakytumėte, kur galėčiau rasti poną reporterį?

MAMA (apie kažką galvodama, išsiblaškiusi). Koridoriuje, pirmos durys į dešinę.

ZITA. Labai ačiū, geroji ponia.

Mama rūko ir galvoja, Reporteris sėdi ant klozeto. Koridoriuje pasigirsta triukšmas, kokį sukelia parvirtęs kibiras. Mama suklūsta, gesina cigaretę ir nustebusi eina prie durų. Tuo pat metu pro tualeto duris kažkas pradeda įnirtingai laužtis vidun. Reporteris atkakliai, desperatiškai priešinasi. Tačiau atlaiko neilgai – vidun su visomis durimis įsiveržia Zita, skubiai stato jas atgal, priglunda ir kurį laiką įtemptai klausosi. Į virtuvę sugrįžta Mama

MAMA (nustebusi). Pilnas koridorius vandens. Iš kur jis atsirado? (Susiranda šluostę ir patraukia vandens susemti)

REPORTERIS (labai susierzinęs). …žinai, tu gal baik vieną sykį, viskam yra ribos!..

ZITA. Maučiat’! (Išsitraukia žiebtuvėlį)

REPORTERIS (nervingai maudamasis kelnes, nelabai kreipdamas dėmesį į žiebtuvėlį, vis dėlto jau tyliau). Tai gerai, kad aš visada kiek pamąstau prieš pradėdamas… (Nužvelgia Zitą) Kas čia per maskaradas?

ZITA. Kas, kas? Konspiracija, žioply.

REPORTERIS. Tokia ir konspiracija – dvidešimties metų senumo, kaip filmuose apie Bondą. Nors šiaip – nieko, stilinga.

ZITA. Moteris moterį visada supras. Klausyk, ką ji tenai visąlaik brūžina? Mane nervina.

REPORTERIS (pasiklausęs, abejingai). Šluosto kažką… Jinai tave apliejo?

ZITA. Ne, kibiras už kabyklos užkliuvo…

REPORTERIS. Vilkai pilną kibirą?

ZITA (kandžiai). Atleiskite, o kam valytojai reikalingas tuščias?

REPORTERIS (nuoširdžiai stebėdamasis). Iš tikrųjų, kam jai tas kibiras?

ZITA. Užteks plepalų. Kažin ar čia nėra pasiklausymo aparatūros? (Dėl visa ko patraukia klozeto virvelę, bet nuleidžiamo vandens šniokštimas nepasigirsta) Na, va, gerai, kad patikrinau, bakelis tuščias, vadinasi, ten pasiklausymo blakė arba sprogmenys, gudriai sugalvota, nieko nepasakysi.

REPORTERIS (abejodamas). Kažkaip nepanašu… (Irgi siekia virvelės)

ZITA. Kur lendi, ten gali būti užminuota! Palauk, aš pati. (Kurį laiką krapštosi klozeto bakelyje) Hm, vien dulkės. Karoč’, jei ir buvo įrengta, tai senokai. Man atrodo, ten kažko trūksta. O, taigi vandens nėr… Beje, ką pats būtum daręs, palikęs?

REPORTERIS (nenoriai). Nežinau, nustūmęs kaip nors…

ZITA (nepatikliai). Su kuo?

REPORTERIS. Klausyk, nesiknaisiokim smulkmenose, okei?

ZITA. Okei. Dėstyk, ką išmušei.

REPORTERIS. Ji įžeidė mano vyrišką orumą.

ZITA (sunerimusi). Tikrino tave? Tikiuosi, neišsidavei?

REPORTERIS. Jos požiūris į demografinę šalies situaciją, sakyčiau, feministinis.

ZITA. Sakė, kad nėra vyrų valstybėje?

REPORTERIS. Iš kur žinai?

ZITA (spragteli žiebtuvėliu, užsirūko). Pažįstama prielaida. Ir aš pati ilgai taip galvojau. Tačiau užsiroviau sykį ir supratau, kad yra. Bet kuriuo atveju jos teiginys grubokas. Kas dar?

REPORTERIS. Daugiau kaip ir nieko. Tiesa, labai apgailestavo dėl vyniotinių akcijų, be to, atrodo, kad turi santykių problemų su kažkokiu Tomu.

ZITA (susižavėjusi). Kokios užuominos… Tikrai, manęs verta priešininkė. Tačiau tu nesužinojai nieko.

REPORTERIS (įsižeidęs). Nereikėjo trukdyti.

ZITA. Neturėjau teisės palikti visko savieigai. Pats matai, kokia situacija – bakelis tuščias, koridorius pilnas vandens… Klausykis manęs atidžiai. Prie reikalo jūs, kaip matau, dar nepriėjote. Taigi kai ji baigs brūžinti, aš pasišalinsiu, palikdama judu tête à tête.

REPORTERIS. Ką?

ZITA (nekantriai). Na, dviese, prancūziškai. Grįši pas mamytę, šaltai, pasišvilpaudamas, lyg niekur nieko, ir tęsi pradėtąjį žygį. O aš palauksiu gatvėje. Viską supratai?

REPORTERIS. Šiaip lyg ir viską. Tiktai dėl švilpavimo…

ZITA (suirzta). Čia vaizdingas pasakymas, tropas…

REPORTERIS (persigandęs). Kas toksai?!

ZITA (nekantriai). Na, kad aiškiau būtų! Viešpatie, koksai nepataisomas… (Pasiklauso) Atrodo, nebebrūžina. Užteks kalbų, laikas veikti. Klausyk, o kaip su padarymu? (Linkteli klozeto pusėn) Juk to atėjai.

REPORTERIS. Ai, aš gal… (Skubiai) Man praėjo. Nesijaudink, apvaidinsiu.

ZITA. Na, žiūrėk.

Zita skubiai persirengia. Nusimetusi chalatą, lieka su geltonais šortais,
balta bliuzele ir juodomis pėdkelnėmis. Įbruka Reporteriui į rankas nedidelį
veidrodį ir mėgina darytis makiažą

ZITA. Viskas. Na, kaip aš, einama? Tiesa, vos nepamiršau – pulkininkas paties ieškojo. Tada po kavinės su tuo debilu iš gaisrinės grįžau persirengti – ir toks snūdas suėmė! Priguliau, o čia – pulkininkas. Su lampasais, kerzavais, žodžiu, viskas pagal statutą. Bet su manimi labai maloniai bendravo. Sako: „Miela Zita, atsirado bendrų reikalų su reporteriu, artimiausiu metu jį susirasiu. Aišku, nelinkėčiau jam to, bet ką padarysi… Iki malonaus, mano angele.“ Angele, nieko sau… (Zita prunkšteli) Nežinau, ko jisai nori, pats praneš. Na, iki. Žiūrėk, pasitempk. (Ji nukelia duris, o išeidama įstato jas atgal)

REPORTERIS (nusileidžia ant klozeto). Vai vai vai, galas man, sumins mane pulkininkas su viskuo… (Ima rypuoti) Vargšė mano galvelė, ir mano plaukeliai tankieji, šateniniai, ir akelės žaliosios, ir auselės raitytosios, ir smakras ambicingasis, ir dailus liemenėlis… (Pauzė) O jau rankelių, kojelių dailumas neišpasakytas! Ir sėdmenėlių… vai vai vai, sumins mane pulkininkas su viskuo…

MAMA (susižavėjusi). Kaip gražiai gieda…

REPORTERIS. Čia mamytė, tik jinai viską žino. Reikia bandyti tartis, kaip nors gražiuoju… (Stojasi) Bet už ką, už ką? Aš tik atlikau savo profesinę pareigą… (Vis dar neatsitokėjęs, pamiršęs aplinkybes, išeidamas išverčia duris)

MAMA (pastebėjusi įeinantį Reporterį). Buvai išėjęs? Čia tavęs valytoja ieškojo.

REPORTERIS. Susitikome. (Stengiasi būti labai lipšnus) Skaitote, vadinasi?

MAMA (gyvai). Taip. Žinote, knygose atrandu nuostabių dalykų, tai ne mūsų sumauta tikrovė.

REPORTERIS. Aha. (Atsidūsta) Knygos, sapnai, vizijos. Pulkininkas…

MAMA. Ką turėjote galvoje, sakydamas „pulkininkas“? Koks šio karinio laipsnio ryšys su mūsų aptariamąja tema?

REPORTERIS (apmaudžiai). Žinia, koks. Mūsų valstybė maža, visi vieni kitus pažįsta, tamsta pati žinote… Nepakenčiu, kai mane klausinėja, geriau jau pats… (Baimingai iškvepia) Pulkininkas manęs ieško, madam…

MAMA (su užuojauta). Vargšelis.

REPORTERIS (sielvartingai). Bet kodėl aš, kodėl? Esu tik sraigtelis, dievo karvelė…

MAMA. Tiesą sakant, nesuprantu, ko iš manęs norite.

REPORTERIS. Ji, matote, nežino! (Nuožmiai) Galvojate, kad aš koksai durnelis, ir mane taip paprastai galima dulkinti? (Kandžiai) O tamstos disertacija, sielų utilizavimas…

MAMA (atlaidžiai). Ak, štai kas… O aš vis galvojau, ko tas tipelis amžinai po mano lova lindi. Ten labai minkštos spyruoklės, tikriausiai pastebėjote. Neužgavo jūsų?

REPORTERIS. Buvo visko. Bet profesinė pareiga…

MAMA. Jaunuoli, nusiraminkite. Esate per daug nereikšmingas, kad rekomenduočiau jus pulkininkui. Palaukite, iš kokio tamsta laikraščio?

REPORTERIS. „Geroji vakaro naujiena“, ponia.

MAMA. Na, štai, atrodo, prisiminiau! Jūsų laikraščiu aš apšluosčiau utilizavimo aparatūrą. Matyt, to užteko. Tikriausiai nemažai rašote?

REPORTERIS. Na, taip. Tenka… pasireikšti.

MAMA. Taigi. Jokio kriminalo, paprasčiausiai įvyko klaida.

REPORTERIS. Klaida… Pulkininkui nepaaiškinsi… (Pasigirsta durų skambutis, Reporteris išbąla) Jau atėjo… manęs…

MAMA (nekantriai). Tamsta, prašau tvardytis, nebūkite pienburnis!

Mama išeina atidaryti ir greitai grįžta su skoningai apsirengusiu
galingo stoto barzdotu vyriškiu

ITALIJOS PASIUNTINYS. Mano pagarba, sir, nepaprastai malonu susipažinti.

REPORTERIS (veblena). Leiskite atsisveikinti su artimaisiais, pulkininke…

ITALIJOS PASIUNTINYS (šypteli). Sir, vertinu jūsų geranoriškumą, tačiau būkime teisingi. Pulkininkas, na, taip… Kai buvau karys, laipsnių tiesiog dar nebuvo. Kiek artimiau teko pažinti tik Kaščėjų Nemirtingąjį – su juo konkuravome dėl įvaizdžio rusų pasakojamojoje tradicijoje. Ir dar Alpių šaulius, buvau jų patarėju. Neblogi vyrukai, sumanūs.

REPORTERIS. O pulkininkas kur?

ITALIJOS PASIUNTINYS. Pažįstate poną Čezarę? Didis karys, nebijau to žodžio. Tačiau – garbus amžius, kepenys, žodžiu, ligoninės, ligoninės… Gal net suvisam. (Diskretiškai patyli) Kovinei dvasiai reikia peno. Apmaudu, bet dažniausiai tenka spręsti dilemą – nuobodus lojalumas arba žudymo pratybos už pinigus. Anksčiau, kai praktikavau, buvo paprasčiau: susitikai kur miške, nepatiko, dėjai per galvą, ir ramu. O dabar tos teisinės, diplomatinės procedūros tiek laiko atima… Atleiskite, pamiršau prisistatyti: Italijos ambasados atsakingasis sekretorius Ilja Muromiecas. Pavardė teneklaidina – tikriausiai esate susipažinęs su fundamentaliomis dabarties tendencijomis, tokiomis kaip bendra multikultūrinė erdvė, pasaulinio kaimo koncepcija ir t. t. Prieraišumas prie bet ko sunkokai, bet išeina iš mados. Noriu pranešti jums apie savo vizito tikslą. Sir, man malonu pasakyti, kad esate kviečiamas darbui į Londone veikiančią tarptautinę informacijos agentūrą.

REPORTERIS (apstulbsta). Aš? Už ką?

ITALIJOS PASIUNTINYS. Detalės nėra mano vizito tikslas, bet, kiek teko patirti, agentūros bosus sužavėjo tamstos aktyvumas bei polinkiai. Matote, jiems, trečiaeiliams tenykštėje rinkoje ir vos išgyvenantiems, labai reikalingas žmogus iš šio regiono, nes jūsų kraštai palyginti neseniai dar buvo madingi. Ignoruoti šią aplinkybę reikštų elgtis politiškai netoliaregiškai. Agentūrą išlaikantys fondai to neatleistų, agentūros bosai nėra idiotai ir tą supranta. Būsite pristatytas kaip viena iš tebevyraujančių geopolitikos tendencijų. Nors tamstos tėvynė dažnai elgiasi kaip priplaukusi, vis dėlto jos nykštukinė rinka yra viena didžiausių, lyginant su kitomis nykštukinėmis rinkomis. Paprastai kalbant, tamsta esate reikalingas reprezentacijai.

REPORTERIS. Reprezentacijai… O ką aš turėčiau daryti?

ITALIJOS PASIUNTINYS. Nuo bet kokios rimtesnės veiklos būsite atleistas, kad ko nors nesugadintumėte. Tačiau artimuosius retkarčiais pasveikinti galėsite. Taigi stalas ir kompiuteris jums garantuotas. Be abejo, pirmiausia išlaikysite kvalifikacijos testą. Atleiskite už šitą nepatogumą, bet ignoruoti tradicijos neleidžia reglamentas. Mūsų visuomeninė nuomonė liguista korupcijos atvejams. Apskritai, manau, kad jums labai pasisekė.

REPORTERIS. Tai čia angliškai?

ITALIJOS PASIUNTINYS. Suprantama. Tikiuosi, neturite problemų?

REPORTERIS (skubiai). Ne, ne… O sakykite, gerbiamas tamsta, kaip mane radote?

ITALIJOS PASIUNTINYS. Pagal katalogą, sir.

REPORTERIS (suveikus žurnalistiniam instinktui, nebeįstengdamas sustoti). Tuomet pasakykite, gerbiamas pasiuntiny, man tokį dalyką: kodėl šią informaciją pranešate jūs, o ne agentūros bosai? (Patenkintas, manydamas, kad uždavė tikslų, demaskuojantį klausimą)

ITALIJOS PASIUNTINYS (atlaidžiai). Tiesiog vykau pro šalį, ir manęs paprašė. Žinote, kolegiškas solidarumas… Kita vertus, koks jums skirtumas, sir? Daug klausimų apsunkina ir taip nelengvą mūsų žemiškąją kelionę. Yra bendrų interesų erdvė, be to, viską, jei to darbo nenorite, išsiaiškinsite vietoje ir būsite mandagiai pasiųstas velniop. Kaip sakoma jūsų puikioje šalyje: neperšokęs griovio, nesakyk – „vau“!

REPORTERIS (energingai protestuoja). Sir, ką jūs, oi, ne, ne taip supratote… Aš galvoje turėjau ne tą, tikrai! Man tai labai reikalingas darbas, patikėkite. Tikrai, sir! Aš pateisinsiu pasitikėjimą, užtikrinu jus. Patarnauti bendriems interesams visada buvo mano svajonė.

ITALIJOS PASIUNTINYS (geraširdiškai). Na, ir puiku. (Įteikdamas Reporteriui voką) Čia bilietas į lėktuvą ir rankpinigiai. Išskrendate po dviejų dienų. Informaciją apie agentūrą, jos adresą taip pat rasite voke. Atrodo, viskas. Taigi, sir, leiskite atsisveikinti ir palinkėti sėkmės. Turiu garbės.

REPORTERIS (kuo nuoširdžiausiai). Aha, aš irgi.

Italijos pasiuntinys mandagiai linkteli esantiems virtuvėje ir greitai išeina.
Reporteris tuo metu ištraukia iš voko pinigus ir popierius

REPORTERIS. Žiūrėk, čia svarai!

MAMA (tarsi neišgirdusi, ironiškai). Tai pačiam su anglų kalba nėra jokių problemų?

REPORTERIS. Kam, man? Baik, kas tau sakė…

MAMA. Pats ką tik dievagojaisi pasiuntiniui.

REPORTERIS (truputį išsigąsta). Tikrai? Ot, velnias, turbūt adrenalinas mušė. Nieko neprisimenu.

MAMA. Klausyk, jis minėjo, kad surado tave pagal katalogą. Kaip suprasti?

REPORTERIS. Katalogas? Katalogas, katalogas… (Staiga prisimena) Aha, buvo… Kartą atėjo šefas ir pranešė, kad nubraukė nuo honorarų po šimtą eurų. Bet užtai visus į katalogą kažkokį įrašė. Vadinasi, atrodo, „China transit“ ar „Sic transit in gloria mundi“ – kažkas panašaus. Mūsų mergos pagal jį tai beveik visos išvažiavo. Įsidarbino ten pas juos nakvynės namuose.

MAMA. Ką vis dėlto darysi su anglų kalba?

REPORTERIS (pasitikėjimas savimi jam jau grįžo). Nusiramink. Laiko dvi dienos – sočiai, išmoksiu. Žinai ką? (Reikliai) Kodėl pas tave vanduo nenusileidžia?

MAMA (sunerimusi). Tu ten viską palikai?

REPORTERIS. Aš nepadariau! Bet ilgai taip neištversiu.

MAMA. Kitoje gatvės pusėje yra kavinė, paprastai einu ten. (Jau norinčiam išbėgti Reporteriui) Palauk, duosiu pinigų kavai. Jei nieko neužsakai, neduoda rakto.

REPORTERIS. Tik neišeik niekur, turiu puikią idėją. Aš greitai!

Reporteris išskuba. Mama grįžta prie stalo, sėdasi, tyli.
Gana ilgą laiką nevyksta niekas

MAMA. Pasiunčiau jį parduotuvėn, o vėjas išplėšė žmogui iš rankų skėtį. O vairuotojas instinktyviai pasuko vairą… Sūnus trenkėsi smilkiniu į laiptelius prie įėjimo į viešbutį – taip parašyta laikraštyje. (Nors kalba ramiai, moters veidu teka ašaros) Dar parašyta, kad visuomenė turėtų rimtai pagalvoti, prieš leisdama vaikus parduotuvėn, imdama skėčius vėjuotą dieną ir darydama laiptus. Nuotraukos… mano vaikelis guli išsižergęs, galva perkreipta, greta – kraujo klanas. (Rūpestingai, nors gal kiek prisiversdama) Žinojimas tikriausiai padeda, esu tinkamas pavyzdys, ateity bus išvengta… taip… Nebuvau ten nuėjusi. Atleiskite, kad lendu į akis, nebegaliu… (Atrodo, moteriai trūksta kvapo) Privalau galvoti, galvoti, galvojimas – ginklas, kuris galbūt išgelbės… Juk viskas sumaketuota laikantis geležinės temų išdėstymo logikos, pagal taisykles… Greta sūnaus parašyta – keturiolikos tūkstančių savo vaikų motinos atsisakė. Narsuoliai žmonės, pradėję tuos tūkstančius. Naktis ar diena, seksas, girtas, pavargęs, seksas kaip depresija, neišvaduojantis, pasmerktas seksas. Jo tęsinys – praeitis. Tūkstančiai praeičių… Viešpatie, kas man… Ir aš praeitis. Bet kodėl?! (Mama ima aimanuoti, galbūt kamuojama fiziškai nepakeliamo skausmo)

ŠOFERIS (nepastebimai atsiradęs tarpduryje). Tačiau kam tai rūpi?

MAMA. Ponas vairuotojas?! Atsiprašau, esu dar sutrikusi… (Karštligiškai šluostosi ašaras)

ŠOFERIS. Turėčiau prašyti atleidimo.

MAMA. Turbūt negalėčiau pasakyti: atleidžiu. Kodėl atėjote?

ŠOFERIS. Nežinau. Iš tiesų, viskas pasakyta, nebūtina net susitikti. Nors gal būna, kad taip atsitinka – jausmai, tikri, kankinantys išgyvenimai, ginant save, artimuosius, dirbant, darant gerus ir blogus darbus, ignoruojant taisykles, nusikalstant, tiesiog – žudant ir žūnant. Nežinau, ar tai kam rūpi. Mus suformavo žiniasklaidos čiuožykla ir bręstančio įstatymo paradoksai. Esame reikalingi tik besivystantiems dėsningumams, kurių pageidautiną brandą ne patys nustatome.

MAMA. Jūs labai įžvalgiai kalbate. Ar tai ne gynyba nuo sąžinės puolimo?

ŠOFERIS. Be abejo. Tą prakeiktai žemą šaligatvį, kurį per lengvai mašina peršoko, jūsų vaiko skrydį sapnuosiu iki gyvenimo galo. Štai ir atėjau. Neturiu teisės į atleidimą, bet supratimo prašau, jei jis įmanomas.

MAMA. Pats nežinote? Kiek pajėgiu suprasti, tai tebūtų patas, lygiosios.

ŠOFERIS. Be lygiųjų neįmanoma, jos yra būtina sąlyga. Tos pačios ateities vardan, nors tai, be abejo, skamba prastai.

MAMA. Norite taikos, paliaubų ar tik nusiraminimo?

ŠOFERIS. Bent kiek nusiraminimo abiem.

Šoferis dingsta iš tarpdurio. Mama atsigręžia, tačiau nespėja jo pamatyti.
Stojasi, išbėga, po akimirkos grįžta

MAMA. Gyventi su bent kiek… (Eina prie kriauklės, vilgo akis vandeniu)

REPORTERIS (pergalingai įžengdamas pro duris). Sukausi kaip tik galėdamas! Tikiuosi, nepriverčiau laukti?

MAMA (ramiai). Nieko tokio. Norite dar ką nors pasakyti?

REPORTERIS. Taip! Pasėdėjau kavinėje ant klozeto, pagalvojau gerai ir sakau sau: gerai, pavažiuosiu aš iki to Londono.

MAMA. Džiaugiuosi. (Lūkuriuoja, duoda suprasti, kad Reporteriui jau būtų laikas išeiti)

REPORTERIS. Taigi. (Nuožmiai) Bet tada dar nueinam į kiną!

MAMA (net skėsteli rankomis). Į kokį kiną, meldžiamasis, juk pats ką tik verkšlenote bijodamas pulkininko! Ar bent įsivaizduojate, kas nutiks, jei pulkininkas spės jus nučiupti? Be to, jūsų laukia intensyvios anglų kalbos studijos.

REPORTERIS. Ai, dėl vieno filmo, nespės… Klausykit, einam! Tenai pas juos ant vinies repertuaras kabo. Perskaičiau, kad tuoj prasidės seansas, „Gladiatorius“! Masovkės, žinokit, fantastiškos. Ir jokios žmogiškos dramos. Karoč’, aš laiptinėje. Lau-kiu!


Trečias veiksmas

Ta pati aikštė kaip ir pirmajame veiksme, tik jos centre ant aukšto postamento
puikuojasi bronzinė skulptūra, visu ūgiu romantiškai pakilia poza nulietas Reporteris (mastelis 1+1). Skulptūra atlikta grakščiuoju stiliumi, gal kiek per daug stilizuota, nes realizmą papildo Reporteriui ant nugaros prikomponuoti sparnai. Priešais postamentą vyksta Ūkininko organizuotas mitingas, kuriam jis pats ir vadovauja. Dalyvauja
keliolikos asmenų minia, čia pat ir visi iki šiol scenoje pasirodę veikėjai, išskyrus
Italijos ambasados sekretorių ir Balsą

ŪKININKAS (visąlaik kalba – dažniau šaukia – į megafoną). …pažiūrėkite atidžiai į tą žmogų… Piliečiai, primygtinai prašau atidžiai, nepraleidžiant nė menkiausios smulkmenos, viską apžiūrėti – jūsų pačių labui, nes mitingo metu vyks konkursas-loterija. Skelbiu jo sąlygas: kas ras ir teisingai nurodys tris skirtumus tarp apatinės ir viršutinės skulptūros dalies, gaus vertingą prizą, antikvarinės vertės praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio skalbimo mašiną „Riga“, kuri pernykščiame Sotbio aukcione įvertinta tūkstančiu jenų. Vau, ponai!

Vienas iš minios. Organizatorius, ei, organizatorius, kur ta riba?

ŪKININKAS (įtariai). Kokia dar riba?

Tas pats. Taigi pats sakei, viršutinė ir apatinė…

ŪKININKAS. A, šita… Nesigrūsti! Aiškinu: kaip matote, skulptūrą sudaro stulpas, vadinamas postamentu, ir tai, kas liko. Kokia yra jūsų užduotis? Aiškinu: jūsų užduotis yra nekreipti dėmesio į stulpą, bet atidžiai, iš visų pusių, apžiūrėti likutį. Kaip jau teisingai pastebėjote, likutis yra mūsų visų gerai pažįstamas gerbiamas reporteris. Paplokime, ponios ir ponai! (Minia ploja, staugia, švilpia) Gerbiamo reporterio vardu dėkoju visiems. Dabar prašau ypatingo dėmesio: viršutinę reporterio dalį sudaro tai, kas nuo kelnių diržo eina aukštyn. O apatinę… Kas sudaro apatinę? Greitai, greitai, nežiopsoti, greitai…

Tas pats (paveiktas kalbančiojo sugestijos, labai skubiai). Žemyn!

ŪKININKAS. Teisingai, puikus atsakymas! Atsakymo autorius apdovanojamas nuostabiu prizu, kurį įsteigė mūsų visų labai mėgstamas laikraštis „Geroji vakaro naujiena“! Paplokime, ponios ir ponai! Tas prizas (pauzė, bylojanti apie vadybinį Ūkininko meistriškumą), tas prizas, gerbiamieji, tai automobilis „Mercedes Benz“, modelis S600! (Minia stovi kaip stabo ištikta, pasigirsta dunkstelėjimas – tai nuvirto apalpęs laimėtojas) Kur mūsų šaunusis teisingo atsakymo autorius? Guli, džiaugiasi, šelmis? Neškite, pristatykite jį šen! Pakalbinkime mūsų mieląjį laimėtoją. Sakykite, kur dirbate?

LAIMĖTOJAS (dar nelabai atsitokėjęs). …Niekur nedirbu.

ŪKININKAS. Jis niekur nedirba, vau! O ką valgote?

LAIMĖTOJAS. Ką?

ŪKININKAS. Klausiu, ką valgote?

LAIMĖTOJAS. Viską.

ŪKININKAS. Pasirodo, jis valgo viską, vau, ponios ir ponai, aš apakęs! Štai jūsų prizas, žaislinis „Mersedes benz S600“! O mes tęsiame konkurso sąlygų aptarimą… (Čia pat labai skubiai, pusbalsiu) Laimėtojas, a girdi, eik, eik iš čia… Taigi labai ilgai svarstėme, klausdami savęs, kur, kur ji turėtų būti, ta riba. Ir štai po ilgų – patikėkite! – ginčų nutarėme apsistoti ties diržu. Tiesa, ten aukštai jis gal nelabai ir matyti. Tačiau yra! Tikiuosi, įsivaizduojate, kurioje vietoje? (Pasikelia švarką ir parodo) Va čia, žiūrėkit, jo irgi maždaug taip pat.

VIENAS IŠ MINIOS. Iš kur tamsta žinai, ar čiupinėjai?

ŪKININKAS (iš pradžių sutrinka). Na, mes ruošėmės. Juk sponsoriai, prizai… Negalvokit, kad mes kokie durneliai, patikrinom. (Stengdamasis nukreipti kalbą) Dar klausimų yra? Klauskite, klauskite, o tai paskui bus vėlu…

Prie atokiau susibūrimą stebinčios Mamos prisigretina Zita. Zita su čadra,
ant kurios užmaukšlinta firminė kepurėlė su pasaulinio prekės ženklo herbicido
„Roundup“ užrašu, apsivilkusi tokiu pat firminiu darbiniu švarku ir reperiškais
džinsais. Rankose nerūpestingai sūpuoja nedidelį kauptuką

ZITA (balsas iš čadros sklinda dusliai ir paslaptingai). Štai ir susitikome, mamyte…

MAMA (kiek nustebinta pašnekovės išvaizdos). Laba diena. Dovanokit… negaliu prisiminti.

ZITA. Vadinkite mane Pinkertonu, visa kita tamstai neturi rūpėti. Ir nesidairykite, dėl Dievo meilės!

MAMA. Palaukite, palaukite, jūs, rodos, lankėtės… (Nudžiunga) Ponia valytoja! Atleiskite, kad iš karto… Pakeitėte darbą? Kaip laikotės, sveikatėlė kaip?

ZITA. Kartoju – nesidairykit! Apsimeskite, kad kalbatės su savim. Arba dainuojate. Žinote tą – „Oi jojau jojau, dūmojau…“?

MAMA. Aišku, žinau. (Ima pritarti Zitai, abi gražiai dviem balsais sudainuoja keletą eilučių)

ZITA (čadra ir taip trukdė kvėpuoti, o dainavimas atėmė paskutinius kvapo likučius). O Jėzau… (Griūna kaip pakirsta)

MAMA. Ponia valytoja! (Nuplėšia čadrą ir ja ima vėduoti Zitai prieš veidą)

ZITA (pamažu atsipeikėdama sėdasi). Kas per apdangalai, neįmanoma kvėpuoti. (Išspjauna kramtomąją gumą) Iš tiesų, svetimi kultūriniai modeliai lietuviams vargu bau ar tinka. Na, gerai, tamstos viršus. Vis dėlto grynai kolegiškai, kaip moteris moteries prašau: atskleiskite savo kortas, ponia.

MAMA. Kokias kortas? Aš nelošiu.

ZITA (kandokai). O tamstos disertacija, pulkininkas, sielų utilizavimas, pagaliau reporteris…

MAMA. Ak, reporteris… Na, buvome kine, vadinosi, rodos, „Gladiatorius“. Jam labai patiko – vis šokčiojo, šūkaliojo „duok, kąsk jam…“, „aha, žąsine!“, dar kažką. Paskui laikraštyje perskaičiau apie atminimo mitingą – nusprendžiau ateiti. Beje, nežinote, kodėl jis su sparnais?

ZITA. Bėgo į Londoną, per skubėjimą nepataikė, ne į tą lėktuvą įsėdo – į kažkokį sportinį ar į naikintuvą. Aerodrome du tebuvo. Pilotas irgi nieko tokio nepagalvojo. Na, įlipo kažkoks nenuorama, gal čia toks reglamentas, juk savo tradicijas dar tik kuriame. Karoč’, katapultavosi reporteris.

MAMA (susižavėjusi). Kaip Dedalas…

ZITA. Aha, tikras diedas… Matyt, nervinga diena jam išpuolė. (Sau) Kokia keista daryba – diedas–dedalas… Gal čia kokia maloninė forma, deminutyvas?

MAMA. Tai pulkininkas niekuo dėtas?

ZITA (apmaudžiai). Koks pulkininkas? Utilizuodama tamsta kažko neišjungėte, tai jis dabar sapnuojasi be jokio ryšio, kaip papuola, gėda net sakyti: plikas, apžėlęs, kreta visas, sako, duok išgerti. Nors mantijos būtų nepragėręs… O kiek žadėjo, angelu vadino… (Griežtai) Ką gi, tokia jau mūsų, avatarų, dalia. Tęskime, ponia. Kad ir ką kalbėtume, reporterį jums teks prisiimti – kinas, šūkčiojimai, visa kita… Turbūt nedrįsite neigti, kad prieš vargšą reporterį buvo pulkininkas. Lošėte dvigubą žaidimą? (Mama nori kažką sakyti) Bet tai ne viskas! Turime agentūrinių duomenų, neginčijamai įrodančių, kad pas jus lankėsi šoferis. Ir pagaliau visiškai neaiškūs tamstos ryšiai su velioniu savo sūnumi. Indukcijos metodas pateikia kelias mįslingas jungtis: amžinatilsį sūnaus – su šoferiu, reporterio – su pulkininku, pulkininko – su šoferiu, tamstos – su manimi, mano – su savimi. Nežinau tamstos tikslų, bet neabejoju, kad suokalbio centre esate jūs. (Mama vis dar nori kažką sakyti) Ai, nesikuklinkite, madam, veikėte išties talentingai, tiesiog nesitikėjote, kad teks turėti reikalą su manimi. (Atsainiai) Būtume puiki komanda… (Atsidūsta giliai giliai ir staiga pratrūksta) Aber es ist anders gekommen. Gott wird wissen, warum. Meine alten Mobel faulen in einer Scheune, in die ich sie habe stellen durfen, und ich selbst, ja, mein Gott, ich habe kein Dach uber mir, und es regnet mir in die Augen. (Puola mamai į glėbį ir rauda, rauda)

Balsas (diskretiškai, kaip ir reikalauja situacija). Ponios ir ponai, girdėjote eilutes iš austrų poeto, būties bei egzistencijos giedotojo Rainerio Marijos Rilkės romano „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Pateikiame vertimą, kurį atliko ponas Antanas Gailius: „Bet viskas išėjo kitaip, Dievas žino kodėl. Mano senieji baldai dūlėja daržinėje, į kurią man leido juos susidėti, o aš pats, Viešpatie! – aš pats neturiu stogo virš galvos, ir lietus lyja man į akis.“

MAMA (glostydama Zitos plaukus). Jūs labai įdomiai rengiatės. Sakykite, čia darbas toks, ar tiesiog, na, taip patinka?

ZITA (nusišnypščia). Hiphopo negaliu pakęsti. Esu konservatyvių pažiūrų, labiausiai vertinu balinius šokius. Tačiau dabar laikas toks eklektiškas… Pastebėjote, kas darosi ant podiumo?

MAMA. O šukuosena? Gal išduotumėte, pas ką kerpatės?

ZITA. Ai, kaimynė tokia yra. Gerai, galėsiu suvesti.

Nuo minios atsiskiria žmogus, prisiartina prie ponių. Pasirodo, tai Gaisrininkas

ZITA. O, ir jūs čia?

GAISRININKAS. Pagalvojau, galbūt vertėtų ateiti.

ZITA. Ai, nesiteisinkite! (Koketiškai) Šelmis… (Mamai) Leiskite pristatyti, labai perspektyvus jaunuolis, tarnauja greitojo reagavimo dalinyje.

MAMA. Malonu. Jūs man atrodote matytas, ar tik nesame susitikę pas Tomą?

GAISRININKAS. Taip, renkamės trečiadieniais pažaisti kėgliais, virtuvėje jis turi kėgelbaną.

MAMA (atlaidžiai, labai gerai informuoto žmogaus intonacija). Jūs man sakote…

ZITA. Tai jūs pažįstami? Viešpatie, visi vieni kitus pažįsta. Kada tai baigsis…

GAISRININKAS. Atminimo renginiai gerokai troškina, nusprendžiau nueiti aperityvo. (Mamai) Gal palaikytumėte draugiją? (Mama dvejoja)

ZITA. Eikite, mamyte, eikite, pamatysite, kaip bus gerai.

GAISRININKAS (mandagiai, Zitai). O jūs?

ZITA. Ai, gal ne. Reikalų turiu, be to, aperityvui reikia žaismės, santūraus, kiek prieštaringo nusiteikimo, o manęs šiuo metu neapleidžia paranoja.

GAISRININKAS. Tuomet leiskite atsisveikinti.

ZITA. Aha, davai.

MAMA. Tikiuosi, iki pasimatymo.

ZITA. Taigis taigis kaipgis – ars longa, sed vita brevis. (Mama su Gaisrininku patraukia šalin, Zita liūdnokai žiūri jiems pavymui) Elitas elitui akies, kaip sakoma, nekabliuos. Nors tas žąsinas pulkininkas atsirastų, paguostų…

GAISRININKAS (jau kiek atsitolinus nuo Zitos, konfidencialiai). Kas jai darosi?

MAMA. Atrodo, identiteto krizė. Arba vidutinio amžiaus.

Zita įsilieja į minią, o mes grįžtame į mitingą, kur viktorinos, kas yra aukščiau
ir kas – žemiau, aistros, atrodo, kulminaciją persirito

ŪKININKAS (nervingai kažkam). …paleisk, o tai kaip pisiu! Sakiau: už skulptūros, stovi pastatyta, po mitingo galėsi neštis. Na, nedings jinai niekur! Gerai, eik, žiūrėk, bet kad dabar nejudintum!.. Ponios ir ponai, piliečiai, sesės ir broliai! (Giliai prasminga pauzė) Nors žaisti mums būtina, susirinkome čia ne tik tam! Susibūrimo intencija – paminėti iškilų žmogų, kurį tamstos regite ant stulpo. Iš karto noriu pabrėžti: tautiečiai, nesileiskit dulkinami ir netikėkite paistalais apie katapultą, taip paprastai mūsų sociokultūrinėje erdvėje nesikatapultuojama, gal tik kas dešimtas kartas suveikia. Tai yra korumpuotų priešų sąmokslas! (Atsidūsta) Žodžiu, dramatiškas, ypatingas mūsų reporterio gyvenimas, toks pat ir likimas. Giliai pamokantis ir reikšmingas kraštui. Viliuosi, kad jo darbai ir žygiai amžių amžiams taps oficialiosios šalies istorijos dalimi. (Po plojimų) Gal dar kas pageidautų pasisakyti?

ŽĄSIS. Norėčiau! Ir aš… pasakysiu.

ŪKININKAS (gana regimai sutrikęs). Tik prašyčiau nepiktnaudžiauti visuomenės dėmesiu, yra reglamentas…

ŽĄSIS (suplukusi nuo brovimosi per minią). Nesijaudink, pasakysiu trumpai! Netikėkite netikrais pranašais, piliečiai! Va šitas (rodo į Ūkininką) čia jums gražiai pudrino – (mėgdžioja) „ypatingas gyvenimas“, „amžių amžiams…“ Bet, žinokit, tasai yra lygiai toks pat kluika kaip ir visi kiti. Kai jisai ir jo konsultavimo tarnyba kaime pradėjo reikštis, nuėjau kaip pas žmogų, galvojau, patars, paaiškins… Žinot, ką jisai tada man pasakė? Sako, kas tave tokią priims į Europos Sąjungą ir Pasaulinę prekybos organizaciją, dūra tu. Tarkimės taip – duodi man, o aš tau, žąsiai, išrašau multitabso ir privedu iki kondicijos, tai vadinama atviro kredito linija, tu comprends? Kai į tave, žąsį, kreipiasi kaip į žmogų, galvojat, lengva atsispirti? Na, ir daviau aš jam. Paskui dar daviau… O, galvojat, pati gavau? Dar ir dabar apsimeta, kad nepažįsta. Tai, sakykit, čia – padorus elgesys, pagarba bendrapiliečiui? Aš laikau, kad buvau išprievartauta.

ŽMOGUS IŠ MINIOS. Bet tai jau ne tik elgesio reikalas. Išprievartavimas – neeilinis, sukrečiantis įvykis. Kaip jūs su tokia patirties našta galvojate gyventi toliau?

ŽĄSIS (pamąsčiusi). Na, jo, dekalogo požiūriu nekaip išėjo. Kita vertus, matot, mes tik pradedam gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Galvoju, gal įgyta patirtis padės man, pavyzdžiui, pradedant savo verslą? Be to, nebuvo taip jau blogai, sąžiningai prisipažįstu. Jisai (rodo į Ūkininką) – visai nieko patinas. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad Lietuvos kaime yra tokių Kama Sutros specialistų. Suprantat, aš ne prieš dulkinimą. Bet viskas turi vykti pagal teisingus principus ir susitarimus. Ir būtinai viešai. Viešumas, pasakysiu jums, labai svarbus. Tai tiek norėjau pasakyti.

ŪKININKAS (skubiai). Ačiū, labai ačiū prelegentei už mintis, o dabar skelbiama kavos pertrauka, kurios metu bus dalinama kareiviška košė. Piliečiai, dėmesio! (Matyti, kad galimybė kalbėti grąžina jam pasitikėjimą savimi) Po pertraukos bus skelbiama rezoliucija! Prašome teikti pasiūlymus, redakcinė komisija dirba už stulpo, prie skalbimo mašinos! Košės užteks visiems, piliečiai… ai! Paleisk, durniau…

Žąsis košės dalybose nedalyvauja, laikosi atokiai. Prie jos prisigretina Zita

ZITA. Sveikinu, buvau sužavėta. Tik aš dar būčiau akcentavusi pagoniškojo dievų panteono reikšmę tautos mentaliteto vystymuisi.

ŽĄSIS. Matote, mano specializacija kiek kita, apimanti atskirų žmogiškųjų organų gravitavimą anapus laiko ir erdvės. Todėl nesijaučiu kompetentinga apie panteoną…

ZITA. Gravitavimas – labai įdomi sritis! Koks jos turinys?

ŽĄSIS. Tiesą sakant, nežinau gerai. Tiesiog nuolankiai susitaikau su neišvengiamybe, kad specializacija – tai mūsų lemtis, likimas, visų žmogiškųjų veiksmų bei judesių vertybinis matas.

Prie besišnekučiuojančiųjų prisiartina Ūkininkas, gerokai suveltas,
viena švarko rankovė nuplėšta

ŪKININKAS (Žąsiai, apmaudžiai). Negalėjai susilaikyti, niekaip? Būtinai reikėjo viską gadinti…

ŽĄSIS. Kodėl turėčiau tylėti, jeigu terminai seniausiai praėjo? Galvoji, tavo reikalai vėl svarbiausi, o visi kiti palauks?

ŪKININKAS. Eik, eik tu… Taigi žadėjau – būčiau pamokėjęs…

ŽĄSIS. Jis, matai, būtų pamokėjęs… Bent nemeluotum, žąsine tu! Norėjai lyderystės programų, „startupų“ – tai ir turėk!

ŪKININKAS (kuo nuoširdžiausiai pasipiktinęs). Aš, „startupų“?! Tu pagalvok, ką šneki! Manai, malonumas čia kautis dėl savo švarko?

ŽĄSIS. Bet ir uždirbi. Juk gyreisi…

ŪKININKAS. O ką padarysi?

Prie kalbančiųjų prieina Žozefina

ŽOZEFINA (kreipdamasi į Ūkininką). Čia jinai? (Vylingai) Tai gal, sakau, supažindintum, civilizuotai…

ŪKININKAS (nervingai). Ai, baik, Žoz, su tais asmeniškumais…

ŽOZEFINA (Žąsiai). Vadinasi, tamsta taip pat dalyvaudavote?

ŽĄSIS (kukliai). Aš tik epizodiškai įsijungdavau.

ŽOZEFINA (mįslingai). Vis tiek… Svarbu – atstovavimas, visur, visose srityse.

ŽĄSIS (mažumėlę išsigandusi). O tai… kodėl?

ZITA (įsitraukia į pokalbį, kreipdamasi į Ūkininką). Labai sklandžiai organizuotas renginys – turbūt turite mitingų rengimo sertifikatą. Sakykite, kaip jį gavote?

ŪKININKAS. Aš tų bulviagumbių, solanum tuberosum, vis turėdavau. Tai nuvežiau į departamentą, sakau: še. Jie sako: gerai, irgi še. Pasirodo, miestui mūsų produkcijos reikia. Kažkur spaudoj net rašė – atseit mirtų miestelėnai, jeigu nevalgytų. Ar iš pradžių išdurnėtų, o tik paskui užsilenktų… Žodž’, tokia tvarka, maždaug.

ZITA. Aha. Vadinasi, sertifikatas ne ISSO, ne tarptautinis.

ŪKININKAS (abejodamas). Kokį latvį gal ir galėčiau apsukt… bet jau lenką – kažin. O kodėl tamsta, maloningoji ponia, teiraujatės?

ZITA. Matote, galvoju ir aš kažką panašaus vystyti, šiuo metu kaip tik turiu laiko. Tiktai dėl tuberosum nežinau…

ŪKININKAS (aiškiai išgąsdintas galimos konkurencijos). Užmirškit, ponia. Ir tuberosum, ir apskritai. Vargas, žinokit, juodas vargelis – neįsivaizduojate, kokius skausmo, pažeminimo kelius tenka minti… tikrai ne gležniems moteriškiems pečiams…

ŽĄSIS (Žozefinai). Na, va, vėl savo stichijoje, makaronų kabinimo…

ŪKININKAS (šnairuodamas į Žąsį). Be to, reikia įdirbio. Tiktai iš šono viskas paprastai išrodo. Geriau palikite profesionalams… (Staiga) O Jėzau, pabaigą užmiršau! Atsiprašau tamstų…

ZITA. Jūsų kolega labai impulsyvus. Jis nepavojingas visuomenei?

Žozefina ir ŽĄSIS (kartu, bliuzo ritmu). Jis nepakartojamas (kadencija), o jeee!

Ūkininkas sugrįžta į vadovaujančiojo vietą, atsikrenkščia į megafoną

ŪKININKAS. Piliečiai, piliečiai! Rezoliucija. Prašom išklausyti rezoliuciją! (Greta stovinčiam ir skubiai rašančiam hipsteriškos išvaizdos tipeliui, pusbalsiu) Parašei? Duok staigiai… staigiai, sakiau! Pabaigsiu pats… (Iškilmingai) Ponios ir ponai! Laisvų laisvos visuomenės piliečių žymaus reporterio paminėjimo mitingo perėfor… perfomėnesin… pere… (Įsiutęs rašiusiajam) Ką čia parašei? (Vėl pusbalsiu) Aš tau, blin, žinok, tikrai kiaušius nurausiu, paskutinis kartas, suknistas postmoderniste… (Vis dėlto išklauso paaiškinimų) Taigi, mitingo-performanso rezoliucija! (Trumpa, iškalbi pauzė) Primo. Prakeiksmu rūsčiu prakeikiame visus supuvusius Vakarus, tarptautines finansų organizacijas ir tuo pačiu skausmingai jų ilgimės. Sekondo. Iškilmingai deklaruojame išskirtinę savo vietą šiuolaikinėje tikrovėje, todėl skelbiame iniciatyvą į naujausią „Windows“ instaliuoti Krikščiukaičio-Aišbės elementorių ir platinti programą piratiniu būdu. Tertio. Kartu su visais gyvais ir mirusiais, taip pat ateityje gimsiančiais deklaruojame gilų savo sielos skausmą dėl švietimo padėties. Quatro. Besąlygiškai pripažindami tautos teisę į nacionalinį savitumą, rekomenduojame posakio „Moki žodį – žinai kelią“ paradigmoje juodas avis paskelbti nacionaliniu šalies gyvuliu. Iš kitos pusės, deklaruodami savo atvirumą modernybei bei siekį žengti pažangos keliu, siūlome ilgio matavime pereiti prie jardų sistemos. Qinto. Primygtinai reikalaujame dar kartą atnaujinti diskusiją apie garbingą bei sąžiningą elgesį bei pasirūpinti, kad ji būtų tik teorinė, o teigiami pavyzdžiai – iš Afrikos, Azijos, Amerikos tautų seniausios istorijos, kad niekam į galvą nešautų jais sekti gyvenimo praktikoje. Seksto. (Perskaitęs žodį, iš pradžių nuščiūva) Taip pat reikalaujame paskelbti amnestiją sau patiems, idant ateities kartos žinotų ir įvertintų mūsų pastangas. Viskas. (Vėl pusbalsiu) Už seksą tu dar atskirai atsiimsi… Kas už? Vienbalsiai, priimta! (Giliai atsidūsta, pats sau) Tarkime, kad paminėjome tą daltoniką žurnalistėlį.

Ūkininkas išsiveja rezoliuciją rašiusį padėjėją hipsterį, o mitingas, ir šiaip
senokai pakrikęs, galutinai virsta vaikštynėmis. Skamba Al Bano ir Raminta’os
Power dainelės „Ci Sarà“ techno versija, visų nuotaika kuo puikiausia

ZITA. Kokia vis dėlto vitališka, rasota ta mūsų visuomenė! Tikri pirmeiviai…

ŽĄSIS. Kokie pirmeiviai?

ZITA. Dar nuo Adomo ir Ievos, neabejoju. Turint galvoje elementariųjų lauko dalelių teoriją, kai kvantas dingsta, jo kelias niekaip neužfiksuojamas… O paslaptis lieka! Visiškai susikompromitavęs vyriškasis logos, Euklido logika traukiasi, traukiasi… Tiesiog nuostabu!

ŽOZEFINA (atsargiai). Koks dvasingas diskursas… (Pasiraususi ištraukia iš rankinuko termometrą, ištiesia Zitai; ši klusniai, mechaniškai kišasi termometrą į burną) Termometrą visada nešiojuosi su savimi. Ar maža kas…

Grįžta Ūkininkas su armonika

ŪKININKAS. Na, štai, išsikroviau… Nepaprasta buvo įtampa! Ek, moterys, kad jūs žinotumėt… (Puola bučiuoti visas) Nežinau kuris, Kurmelis ar Salomėja Nėris sakė: nors padliecai tie lietuviai, bet aš juos vis tiek myliu. Jaučiuosi, žinokit, kaip su sparnais! (Meiliai pažvelgia Reporterio pusėn, pamojuoja jam) Nepamiršim tavęs, forever! Klausykit, varom į tusoną! (Nelaukdamas atsakymo, pasuka vaikštynių pusėn, bet pusiaukelėje stabteli, susimąsto) O gal Dzeržinskis, ne Kurmelis, apie padliecus pasakė? Ai, koks skirtumas… (Ištraukia iš minios žmogų, įbruka jam armoniką) Davai, pavaryk! (Žmogus pradeda improvizuoti techno tema, Ūkininkas šokdamas pritaria įprastuoju „lia lia lia…“)

ŽĄSIS (susigraudinusi braukia ašaras). Kaip gražu – išbučiavo visas… Vis dėlto mylime mes save tėvynėje!

ŽOZEFINA (Zitai). Termometrą ištraukite, jau laikas. (Po pauzės) Nieko tokio, paprasta isterija. Žinote, netikėtai prisiminiau, kaip jaunystės idealizmo suklaidinta netyčia perskaičiau apie kažkokį Godau, Gadą ar Gaudą…

ŽĄSIS (autoritetingai). Gaudas yra sūrio pavadinimas. Tikriausiai tamsta pieno perdirbėjų lankstinuką vartėte.

ŽOZEFINA (truputį įsižeidusi, oriai). Neblogas sūris. Prėskokas, bet neblogas. Tačiau čia apie importą… Tiesiog jų morfologija tokia išpuoselėta – neįmanoma susigaudyti, kaip ištarti. Karoč’, iš pradžių buvo toksai Beketas – (reikšmingai) airis, beje, galima sakyt, mūsiškis tarp emigrantų. O paskui dar kiti du, tai jie kaip durneliai laukė minėtojo Gado ar Godau. Nors tas – joks pažįstamas, įsivaizduojat?

ZITA. Jūs kalbate apie Lakį ir Konstantiną iš Semiuelio Beketo pjesės „Belaukiant Godo“.

ŽOZEFINA (nudžiunga). Va va, apie šituos. (Labai gyvai ir kiek smerkiančiai) Bet kaip šitaip galima… Jau seniausiai atsibodo, visiems viskas aišku, o jie tebelaukia… Kaip ligoniai kokie. (Truputį baimingai) Sako, jie – tas Beketas, Lakis ir tas Godo – labai jau pagarboj! Mat atspindi visuotinį susvetimėjimą.

ZITA (energingai). Ką reiškia „visuotinį“? Nėra tokio dalyko! Tik lengviau visko įkvėpėm, ir jau turim vaikytis paskui svetimybes? Tai paprasčiausias oportunizmas, prieš šį gaivalą būtina negailestingai kovoti, kitaip niekada neužauginsime gležnųjų savo žvaigždžių! Pasaulinis informacijos tinklas, tarpkontinentinis minčių, prekių ir kapitalo judėjimas – nusišvilpt… Mes viską turime pasidaryti patys, mums reikia savo, normalaus, lietuviško susvetimėjimo.

ŽOZEFINA (skubiai). Visiškai pritariu. Tiktai kaip norėtųsi nors truputį normaliai pagyventi! Maniškis nuo kūrybos visai iškvaišo, susišnekėt neįmanoma…

ŽĄSIS (netikėtai – taip, kaip visuomet atsitinka genialių minčių atveju). Vajetau, Egidijus!

ŽOZEFINA. Ką – Egidijus?

ŽĄSIS. Na, Egidijus. Egidijus, ir viskas. Tegu jie ten vazojasi su savo Godo, o mes puikiausiai galime palaukti Egidijaus. Egidijus man nuo vaikystės labai patiko. Ir vėliau daug Egidijų pažinau.

ZITA. Šiaip, gal ir nieko. Beveik mūsiškis, ir skambu. Kaip manote?

ŽOZEFINA. Oi, moterys, jau kaip smagu, tiesiog netveriu… Bet nors truputį žinojimo, kada maždaug jo tikėtis, kad ir labai labai apytikriai. Nors lašelytį vilties… Jau dabar to Egidijaus ilgiuosi nežmoniškai. Be to, ir pasiruošti reikia.

ŽĄSIS. Šiaip, iš tikrųjų… Geriau, kai žinai, iš kurios pusės tikėtis. O tai vėl nepataikysim. (Nedrąsiai) Ne pulkininkas?

ZITA. Oi, ne, ką jūs! Pulkininkas – tik šiaip, nostalgijos šmėkla. Be to, jisai buvo Vycka. Vis dėlto siūlyčiau labai neskubėti, juk dar tik pradedam. Turėsim tą savo Egidijų…

Skamba graži, energinga muzikėlė. Ji sukasi per greitai, galbūt nedaug,
tik truputį, tačiau to juk ir užtenka…