literatūros žurnalas

Algimantas Čekuolis. Zygfrid, moteriškas vardas.

2017 m. Nr. 4

Spausdinama iš ruošiamo apysakų rinkinio

 

Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus į skaidrų plastikinį voką ir įteikė jai. Zygfrid prunkštelėjo, norėjo jį išmesti čia pat į šiukšlių dėžę, bet persigalvojo. Paklausė meistro, ar jis gali nudažyti ją kaip tigrą.

Zbignevas mintyse paskaičiavo, kiek laiko tai užims, ir atsakė, kad gali. Bet jeigu juostos bus siauros, galva atrodys kaip kačiuko. Jei nori atrodyti kaip tigras, juostas reikia daryti plačias, geltonas, pereinančias į rudas. Reikia išdažyti visą veidą, vokus, nosį, ausis irgi.

Zygfrid buvo besutinkanti. Bet pagalvojo, kad tigras raudonomis lūpomis ir mėlynomis akimis – prastas skonis. Karnavalas.

Ji nekentė savo daniško veido – blondinė raudonais žandukais. Barbė vyrams. Žmogus turi būti vertinamas dėl visumos. Jai patiko tik tai, kaip yra sudėta, nors niekam to nesakė. Nelabai aukšta, bet liauna. Kai maudydavosi po dušu, visada krumpliais perbraukdavo sau per šonus – ar dar neapaugo riebalais? Kaip fortepijono klavišai.

Motina tikėjosi berniuko. Parinko vyrišką vardą, visose germaniškose gentyse reiškusį „pergalę“ ir „laisvę“. Kabalos astrologija aiškina, kad vardas gali būti ir moteriškas. Zygfrid visada pasieks, ką užsibrėžusi, bet gali būti per daug nepriklausoma. Iš astrologijos dukra juokėsi, nors apibūdinimas patiko. Niekam neleido vardo moterinti.

Liepė Zbignevui dažyti paprastai – vieną pusę galvos Uralo aukso spalva, kitą juodai. Bet taip juodai, kad žvilgsnis klimptų.

Kopenhagos universiteto Filosofijos fakulteto egzaminų ir kvalifikacijos komisija naujos šukuosenos nepastebėjo. Jie buvo dar ne to matę. Suteikė mokslinį laipsnį su lotynišku prierašu cum laude – su pagyrimu, kad būtų suprantamas visur, kur tik nauja filosofijos mokslų daktarė panorės dėstyti ar kitaip dirbti.

Tik ji nenorėjo niekur nieko dėstyti.

Įsitikino: Danijoje sudrebinti žemės, sukelti skandalo ar kaip kitaip pasižymėti neįmanoma. Ateitų į atestacinę komisiją visai nuoga, išsidažiusi rainai, su prikabinta užsirietusia uodega – atidėtų svarstymą „iki pagerės kandidatės sveikata“, ir tiek. Laikraščiai apie tokius dalykus irgi nerašo, „neetiška“.

Namie – žinojo, kad kaip bus, – motina ją pasitiko su itališku gazuotu vynu, kurio butelis atrodė visai kaip šampano, ir su daniška kmynų degtine „Aguavit“.

Didelis čia malonumas dviem boboms nusigerti.

Ji pati stebėjosi, kad nejaučia jokio jaudulio. Buvo nyku kaip pirmadienio rytą. Net žinojo, kokią kalbą pasakys dekanas – tą pačią kaip pernai. Buvo galima pernai užsirašyti ir šiemet jam parodyti. Žemės drebėjimas dėl to neįvyktų. Dekanas nusijuoktų, patapšnotų per petį, ko gera, dar ir pagirtų už sąmojį. Ar verta iš to seno krėslo šiaudus traukyti?

Bet dieną pažymėti kaip nors reikėjo.

Universiteto bibliotekoje registratoriumi dirbo Mohamedas Ali. Jaunas, nuaugęs. Didelės kaip kumeliuko akys ir tiek pat nieko nereiškiančios. Kažkur baigęs universitetą. Žiūrėdamas į Zygfrid visada meiliai šypsodavosi ir knygą paduodavo abiem rankomis. Kai stovėdavo greta, taikydavo, kad šlaunys liestųsi. Ji jausdavo, jog bernas virpa, net siūbuoja. Bet jai nerūpėjo.

Nutarė tokios dienos proga vakare pasikviesti jį į namus.

Nors grėsė, kad nykuma taps tik dar didesnė.

Motina jau anksčiau buvo užrašiusi ją į moterų, globojančių benamius gyvuliukus, draugiją. Paskui užrašė į bažnytinį chorą. Zygfrid įsiuto, net lėkštę trenkė į žemę, nors siuto priežasties negalėjo paaiškinti.

Motina guodė:

– Priklausyti geriau negu niekam nepriklausyti. Aplankyk kokias penketą ar dešimt draugijų. Rasi tikslą, žmonių.

„Ir gyvensi kaip aš“, – mintyse pratęsė Zygfrid. Motina kadaise kažkur dirbo, bet jau seniai gauna gal senatvės, o gal bedarbio pensiją. Be to, kiekvieno mėnesio pirmą dieną į mamos sąskaitą banke įplaukia kukli sumelė. Gal tai Zygfrid tėvo, apie kurį ji nieko nežinojo, alimentai, o gal teismo nutarimo vykdytojo perlaida? Duktė neklausė, motina nepasakojo.

Mohamedas Ali atėjo laiku ir su puokšte raudonų rožių. Zygfrid puokštę paėmė, pabučiavo Mohamedą Alį į lūpas, tegul bus drąsesnis. Rožės buvo olandiškos, bekvapės.

Ilgų ceremonijų nebuvo. Jis jai ne pirmas vyras ir net ne penkioliktas.

Iš pradžių ji negalėjo suprasti, kas dedasi.

Mohamedas Ali apkabino ją, gal truputį per daug spausdamas, įėjo, bet tuoj pat atsitraukė, pergalingai suriko ir nuogas ėmė lakstyti ratais po kambarį, daužydamas kumščiais sau į plaukuotą, nelabai galingą krūtinę, tai daniškai, tai arabiškai šaukdamas, koks jis šaunuolis. Ir taip kelis sykius.

Zygfrid ėmėsi priemonių.

Paglostė, padėkojo už šaunumą ir pasiūlė abiem pamiegoti.

Išaušus rytui ritualą jis pradėjo iš naujo. Žybt žybt, ir laksto laimingas.

Zygfrid pamėgino paaiškinti, kaip turi būti. Jis įsižeidė.

– Tai tu nieko negali! – šaukė. – Turbūt su tikru vyru niekada negulėjai! Aš penkiolika kartų tau padariau!

To jau buvo per daug.

– Lauk! – sušuko ji. – Nieko tu man nepadarei! Ničnieko! Užuolaidą apteršei, mulki!

Įšoko į batus, spyrė jam, pasilenkusiam paimti kelnių, į užpakalį, į šakymą. Bernas sukliko kaip krisdamas nuo stogo. Batukai buvo išeiginiai, smaila nosimi.

„Ir gerai“, pasakė pati sau.

Mahomedas Ali nudundėjo laiptais žemyn.

Iš pirmo aukšto motina pašaukė:

– Zygfrid! Tavo svečias nori išeiti kavos neišgėręs!

Ji užsimetė chalatą ir nusileido apačion.

Mohamedas Ali stypsojo virtuvėje ir paistė niekus tarsi pritrenktas:

– Ačiū, aš jau gėriau. – Kur jis galėjo tos kavos gerti? – Ačiū, aš jau pusryčiavau! – pridūrė. Bet sušveitė du sumuštinius su sūriu, paskui dar keptą kiaušinį.

Zygfrid tik dabar pastebėjo – jo panagės juodos kaip antakiai. Pasidarė negera. Prisiminė, kur naktį tie pirštai klaidžiojo. Metė kavą ir nubėgo. Dušinėje paleido karštą vandenį.

Prasistumdė Kopenhagoje dvi dienas ir suprato: dar savaitė, ir eis giedoti į bažnyčios chorą. Jei negali savęs pakeisti, keisk visuomenę ar bent aplinką, skelbė 31-oji filosofijos studentų taisyklė.

Kaip per rūką prisiminė, kad kažkur Pietų Amerikoje turi pusbrolį. Jo motina, Zygfrid motinos sesuo, gyvena Kopenhagoje, bet seserys susipyko dar jaunystėje ir nieko viena apie kitą nežinojo. Net adreso.

Zygfrid susirado ir tetą, ir pusbrolį. Abu gyveno kažkur Pietų pusrutulyje. Netoli Ramiojo vandenyno. La Paso mieste, Bolivijoje. Išsiaiškino, kad pusbrolis – verslininkas. Turi savo restoraną.

Tinka!

Bilietą nusipirko tik į vieną pusę. Atgaliniam pinigų nesukrapštė. Kaip nors išsivers.

Kai lipo La Pase iš lėktuvo, akyse sumirguliavo, paskui ėmė dusti – pritrūko oro. Lėktuvo palydovė pusbalsiu tarstelėjo, kad tai aukščiausiai esanti sostinė pasaulyje. Beveit keturi kilometrai virš jūros lygio. Ji buvo įpratusi: palaikė Zygfrid už alkūnės, tada uždėjo kaukę, prijungtą prie deguonies balioniuko.

Miestas Zygfrid iškart patiko. Tarsi dubenyje, apsuptas kalnų snieguotomis viršūnėmis.

Pusbrolis Virginijus laukė iškėlęs plakatėlį su Zygfrid vardu. Nes nebuvo jos matęs. Danų kalbos jis neužmiršo, tik nerado apie ką kalbėti. O gal nesidžiaugė viešnia? Jiedu buvo vienmečiai. Virginijus automobilio neturėjo. Kai Zygfrid pasuko link taksi aikštelės, pasakė: „Važiuosim autobusu. Taksi čia labai brangūs.“

Virginijaus restoranas – vienas nemažas kambarys, gal penki staliukai, įėjimas tiesiai iš gatvės. Durys atviros, ant šaligatvio irgi keli staliukai. Galima ir išsineštinai.

Patiekalas vienas – kotletukas su garstyčiomis, įkištas į prapjautą bandelę. Vadinasi išdidžiai: hamburgeris. Pati įstaiga – hamburgesarija. Galima užsisakyti kavos, arbatos, kokakolos ar alaus buteliuose. Virtuvė – dviejų spintų dydžio niša su virykle, šaldytuvu ir elektrine mėsmale – masyviu metaliniu piltuvu. Sumals bet ką, net arklio sausgysles.

Antrame aukšte – miegamasis su viena lova. Virginijus jau buvo supažindinęs Zygfrid su, kaip pats sakė, savo partneriu Morisu iš Grenoblio. Daugiau aiškinti nereikėjo. Ji suprato kur atsidūrusi vos tik įžengė į „restoraną“. Ir pasijuto labai gerai. Nebus jokių dviprasmybių.

Pastačiusi lagaminą ir nusimetusi viršutinius marškinėlius ji ėmė šveisti indus ir visą virtuvę. Užtruko dvi valandas. Kartais reikėdavo įkvėpti deguonies iš aliumininio buteliuko. Buvo matyti, kad indai seniai neplauti. Kavos tirščiai puodukuose tarsi suakmenėję. Kai užgirdo šaukiant „Kavos!“, pasvarstė, dera jai ar ne, ir nunešė. Trys paaugesni vyrai gavę tviskančius kaip japonų porcelianas puodukus nustebo labiau, negu moterį pamatę. Vienas sužvejojo kišenėje ir padėjo Zygfrid ant padėklo porą monetų. Filosofijos daktarė sutriko, bet padėkojo. Vis dėlto tai pirmieji jos bolivianos.

Toliau viskas klostėsi savaime. Visi trys miegojo viename kambary. Virginijus iš kažkur ištraukęs atnešė jai sulankstomą širmą.

Pas motiną ji nevirėjaudavo, bet gimnazijoje, kaip visi danų vaikai, buvo mokoma šeimininkauti virtuvėje. Palyginti su tuo, ko juos ten mokė, hamburgesarijoje buvo vaikų darželis.

Iš ryto eidavo į miestą. Pastatai čia jai patiko, daug senų, beveik viduramžiškų, ir daug naujų dangoraižių. Viskas susimaišę.

Ant šaligatvių – dešimties kilometrų ilgio turgus. Krūvos daržovių, vaisių, šakniavaisių, prieskonių. Jai pasakė, kad yra dar vienas, toks pat didelis. Vadinasi „Raganų turgus“. Ten gausi indėniškų prieskonių, šaknelių, džiovintų vaisių.

Pardavėjos visur vien moterys, bet būtinai su vyriškomis skrybėlėmis. Įvairių tipų ir epochų, naujomis ir senomis. Zygfrid nematė bolivietės be vyriškos skrybėlės. Greičiau sutiksi moterį be sijono. Gali būti dar ir didelė skara, bet ant viršaus vis tiek skrybėlė. Vaikai irgi su vyriškomis skrybėlėmis.

Toli eiti nereikėjo. Pardavėjos iškart ėmė šaukti: Señora danesa!1*

Zygfrid pirko paprikų ir raudonųjų bei geltonųjų ankštinių pipirų jalapeñas. Prapjovusi ankštį ir išvaliusi supjaustė ir įdėjo po griežinėlį į sumuštinius su kotletu. Klientai sučiaumojo, ir tiek. Jokios reakcijos.

Internete paieškojo, kaip matuojamas pipirų aitrumas ir kokių rūšių jų būna.

Pagal Skovito skalę malti pipirai ant stalų – 100 aštrumo vienetų, švieži, ką tik sumalti – 800 vienetų. Jalapeñas – 3500, švieži tabasco – 30 000 vienetų, habaneros – 500 000, o ma ruga scorpion – milijonas. Pipiras „Karolinos skerdikas“, anot interneto, „degina burną kaip lituoklis“. Ir žinutė: „Malšinant neramumus JAV policijai dabar leista naudoti 2 500 000 arba 5 000 000 vienetų aitrumo purškalus.“ Trečias komentaras: „Nuo pipirų dar niekas nemirė.“

Zygfrid paprašė gatvės prekiautojos ma ruga „skorpionų“. Moteris nesuprato, ko ji nori. Zygfrid išsitraukė kompiuterį ir parodė ekrane pipirą kaip vyro kumštis, tik susiraukšlėjusį.

Pardavėja suriko, griebėsi už galvos. Sulėkė kitos. Klyksmo buvo kaip į varnų būrį vanagui įsisukus. Zygfrid nieko nesuprato, nes staiga moterys užmiršo ispanų kalbą, šaukė kečua, o gal aimarų kalba. Kai apsiramino, prisakė senjorai danesai niekada to daikto neliesti, nes ištiks stabligė. Selvos2* indėnai prieš eidami medžioti ištepa „to daikto“ sultimis strėlės antgalį, ir paukštis iš karto krenta negyvas.

Zygfrid nepatikėjo, nes niekur nebuvo apie tai skaičiusi. Visi autoriai tik ragino elgtis atsargiai.

Ji pakartojo prašymą. Pardavėjos vėl susibūrė, klegėjo, prisiminė vieną moterį, kuri motociklu važinėja „žemyn“, į lygumą, ir žino miestelį, kurio gyventojai susitinka su selvos indėnais ir daro mainus.

Zygfrid suvirpėjo lyg blezdingėlė. Joje atbudo universitetas.

– Senjora… – lemeno, – man labai reikia… Matote, aš esu mokslininkė, ir tokia patirtis…

– Oi, señora danesa nežino, kas yra selvos indėnai. Jie laukiniai, bet nekvaili. Svetimo neprisileidžia arčiau kaip per penkis ant žemės paklotus lavonus. Taip jie matuoja. Nes kai pakvėpuoja tuo pačiu kaip baltieji oru arba… – pardavėja gūžtelėjo pečiais, – arba tuo pačiu oru kaip aimarai, suserga ir tuoj miršta. Paskui išmiršta visa gentis.

– O kaip tada su jais prekiaujama?

– Taip ir prekiaujama. Mūsiškis padeda ant žemės ką atnešęs. Jis turi būti nuogas. Visai nuogas, vyras ar moteris. Kitaip užmuš vietoje. Užmuš, ir jei alkoholio siūlysi. Šamanų jiems taip prisakyta. Jeigu jie ko nors nori, o tu sakai „ne“, jie grasina tave nušauti. O jei per daug klausinėji ar kokį nors klausimą kartoji, jie nusimena.

Zygfrid susimąstė. Tokiuose pasakojimuose daug folkloro, nors…

– O ko jiems reikia?

– Ima kvapnų muilą – jų moterys pasikabina ant krūtinės. Ima adatas su didele ąsa, siūlus, kirvius. Ką aš žinau? Ko jiems nereikia, palieka. Maisto neima.

Po mėnesio į hamburgesarijos duris pasibeldė nepažįstama moteris. Atkišo ryšuliuką, suvyniotą į suplyšusią prijuostę.

– Atvežė tau.

– Kiek skolinga?

– Nieko. Aš pasakiau, kad tai mūsų šamanei. Tu ir būsi šamanė, kai pasensi.

Zygfrid patraukė pečiais. Negalima atmesti ir tokios ateities.

Klientai stebėjo, kaip ji nuvynioja prijuostę, paskui plastiką, foliją. Trys raudonos, jau kiek pavytusios ankštys. Tikrai kaip kumštis.

Zygfrid užsimovė gumines pirštines.

– Na, vyrai, kuris norit paragauti? Tiesiai iš laukinės Amazonijos! Pirmos trys porcijos dykai. Paskui porcija – penkiasdešimt dolerių.

Pirmas priėjo amerikietis Džonatanas. Jaunas, žandai raudoni, ruda barzda iki krūtinės.

Zygfrid atpjovė nago dydžio griežinėlį, uždėjo ant duonos su kumpiu.

Amerikietis pakramtė… Veidas sustingo, akys stulpu, ėmė spiegti ir šokinėti iki lubų. Krito ant žemės, rankomis graibė grindis, bandė išspjauti, čiupo nuo artimiausio staliuko stiklinę alaus, išgėrė, bet pasidarė dar blogiau. Kambaryje visi kvatojo už pilvų nusitvėrę.

– Vandens! Duokite jam paprasto vandens! – šaukė kažkuris, matyt, žinovas. – Tik vanduo padeda.

Vėliau Zygfrid sužinojo, kad gatvės prekeivės ją apgavo, nors gal ir netyčia. Aitrieji pipirai tikrai kilę iš džiunglių, bet indėnai tokių neaugina. Pipirus moteriai davė metodistų misionierius olandas, išgirdęs, kad mokslininkė La Pase jų ieško. Jo bažnytėlė buvo iš lentų. Sėklų misionierius atsivežė ne iš džiunglių, o iš Kalifornijos.

Tačiau apie indėnus gatvės prekeivės sakė tiesą. Nuotraukose, padarytose iš lėktuvų, matyti, kad yra apie trys šimtai vadinamųjų izoliuotų genčių. Tiksliai nežinoma, nei kur jų valdos, nei kokia kalba kalba. Jeigu jie nužudo užklydusį baltąjį ar kitos giminės indėną, policija neieško kaltų. Per daug pavojinga. Ir tuščias reikalas.

– Policija tik drabužius nukabinėja, – aiškino pardavėjos.

– Kokius drabužius? – nesuprato Zygfrid.

– Nu, tuos… Daugiausia vaikiškus. Gražius. Policija juos – ant pagalio, ir iškart į laužą.

– Nuo ko nukabinėja?

– Nu, nuo medžių. Arba spygliuotų krūmų. Medkirčiai iškabinėja. Jiems reikia kietmedžio. Juodojo medžio. Copaibos. Kamparo medžio. Atveža drabužėlių iš ligoninių. Bet gražių. Indėnės randa, pasiima. Ir gentis miršta. Jie net nuo mūsų gripo miršta. Medkirčiai gali ramiai dirbti. Paskui tą žemę parduoda rančerams. Nu, kurie gyvulius augina. Indėnams nepatinka. Kai aš buvau maža, jie nešaudydavo. Dabar kai užgirsta upėje motorą einant, vaikai ir moterys bėga, vyrai – už krūmų. Su lankais ir ietimis. Tomis ietimis jie kaimanui galvą gali kiaurai pramušti.

O pasaulis apie tą karą nieko nežino, galvojo Zygfrid. Ir nieko padaryti negali. Nesustabdysi. Kaip nesustabdysi žemės drebėjimo. Eiti į džiungles nuogam? Aiškintis pirštais? Jie ir tokios kalbos nesupranta. Dingsi kaip vandens lašas dykumos smėlyje.

Ir Europa kadaise tokia buvo. Tik Bolivijoj sriuba tirštesnė. Visas šitas žemynas – sumažintas pasaulio modelis: yra ir sava Arktis su amžino ledo kalnagūbriais, ir tvankios džiunglės, ir plokščiakalnis per vidurį.

Vieni su kitais kariauja visą laiką. Bet juk neisi pamokslauti. Čia jau daug pamokslininkų buvo.

Zygfrid pradėjus talkinti hamburgesarijoje, lankytojų padaugėjo. Teko išsinuomoti butą. Vienas kambarys jai, kitas vaikinams. Buvusiame miegamajame pastatė staliukų, kieme – Virginijus žinojo, kam sumokėti, – įrengė virtuvę. Pradėjo eiti ir tradicinės orientacijos klientai.

Zygfrid įtarė, kas žmones čionai traukia.

La Pase buvo prestižiška valgyti europietiškai. Restoranai siūlė kotletų, žlėgtainių, befstrogeno su virtomis bulvėmis ir raugintais kopūstais, vadinamais „vokišku šukrut“.

Ant šaligatvių virė kitas gyvenimas. Prekystaliai driekėsi abipus gatvės keliolika kilometrų. Rūko šašlykinės ir visokios mėsos bei žuvies spirgintuvės. Churreros spaudė tešlos minkytuvus, iš kurių į verdantį aliejų sliuogė piršto storio churros, saldus rumbuotas makaronas.

Rytais pirmosios apsipirkti – tiesiai iš miegamųjų – ateidavo moterys su chalatais ir suktukais plaukuose. Vėlyvą rytą prostitutės, dar ne visai nusivaliusios grimą, atpėdindavo pirmo puoduko velniškai stiprios kavos su taurele cukranendrių degtinės cachaça. Nesikalbėdavo tarpusavyje. Rytais jos tylėdavo.

Vyrų irgi būdavo, bet jie stengdavosi greitai praeiti.

Zygfrid pamatė elgetą. Net atšoko. Bekojis vikriai sukinėjosi ant lentutės su ratukais. Pusnuogis, plikas ir visas tatuiruotas. Galva, kaklas, žandai, ausys, akių vokai, pečiai, rankos. Ant viršutinės lūpos, nuo ausies iki ausies, ištatuiruotas kaimanas. Ant apatinės lūpos kitas, tik pilvu aukštyn. Todėl jo burna atrodė kaip nasrai. Akys žibėjo. Kai neprasistumdavo pro kojas, urgzdavo kaip šuva.

Kas gali duoti jam išmaldos? – galvojo Zygfrid. Nuo tokio norisi kuo toliau.

Apsiriko. Žmonės į jo dubenėlį metė gausiai. Bijojo tokio likimo.

Zygfrid jau neblogai kalbėjo ispaniškai, geriau už kai kurias indėnes. Ji mėgdavo užkąsti šaligatvių turguje. Negalėjo suprasti pasipūtusių kreolų – baltųjų, gimusių Lotynų Amerikoje ispanų šeimose. Gal jie baiminasi, kad nustos būti baltieji?

Ji pastebėjo nišą, kurią būtų gerai skubiai užpildyti, kol to nepadarė kas kitas: reikia įsteigti europietišką restoraną. Bet su geriausiais Pietų Amerikos patiekalais. Trūksta virėjų? Galima surengti virėjų kursus. Dykinėjančių vaikinų ir merginų daug. Šašlykui iškepti didelio mokslo nereikia. Tik įgūdžių. Dieną mokysis, vakare dirbs. Ir užsidirbs. Tik pradžiai reikia pinigų.

Nuėjo į Danijos ambasadą, įsikūrusią Arsės alėjos ir Kordero gatvės kampe, devintame aukšte. Ekonomikos patarėjas tautietę priėmė džiaugsmingai. Pranešė ambasadoriui, tas atėjo irgi visas švytintis, abu klausinėjo, kaip jai čia sekasi. Kai Zygfrid papasakojo, ką sumaniusi, net rankomis suplojo.

– Tokio bendradarbiavimo seniai laukėm!

Pinigų prireiks, žinoma. Ir smulkaus verslo plano reikėtų.

Šįmet jau nė cento nelikę. Kitiems metams irgi viskas paskirstyta. Bet vėliau galima tikėtis.

Ji nieko kito ir nelaukė. Tenorėjo išsiaiškinti, kas Kopenhagoje tuos dalykus tvarko ir kad apie ją žinotų ambasadoje. Paskambino į Daniją trims savo profesoriams ir paprašė paklibinti pažįstamus ministerijoje, jeigu tokių turi.

Danijoje visi nors kiek svarbūs vienas kitą pažįsta. Jeigu ne, žino trečią žmogų, kuris pažįsta ketvirtą, o tas tikrai atidarys duris.

Po trijų savaičių atėjo žinia, kad pinigai, ir nemaža suma, paskirti. Gali pradėti dirbti. Vėliau, kai jau paaiškės, kaip einasi, pinigų gali būti dar.

Danai rimtų kolonijų niekada neturėjo, bet vikingų laikais iš visų skandinavų buvo didžiausi grobikai ir nuožmiausi kariai. Tačiau tai seniai užmiršta. Dabar kiekvieno dano širdyje glūdi teisingumo instinktas ir šiltas kampas vargstantiesiems.

Zygfrid užsakė skrajučių aimarų ir kečua kalbomis ir paleido per gatvių pardavėjas. Norėjo, kad būtų asmeniška. O pardavėjos moka ir pakalbėti, ir išaiškinti.

Pirmąjį restoraną atidarė Kalakotoje, žemesnėje miesto dalyje. Nedaug žemiau, gal tik pora šimtu metrų, bet čia kvėpuoti buvo lengviau. Ir gyventojai vilkėjo europietiškai.

Pavadino „Cochabamba y Dinamarka“. Dinamarka ispaniškai – Danija, o Kočabamba – gretima provincija. Ten žemė derlinga. Bet iš tikro tą pavadinimą Zygfrid pasirinko tik todėl, kad jis jai patiko. Trankus.

Į atidarymą pakvietė spaudą, televiziją, keletą žymesnių miesto ir Kalakotos rajono piliečių, visus tris Danijos ambasados žmones. Tie negalėjo atsistebėti, kad viskas padaryta taip žaibiškai. El Pase tai buvo neįprasta. Spaudos konferencijoje radijui ir televizijai Zygfrid pareiškė, kad valgius galima skirstyti tik į dvi kategorijas: gerus ir prastus. Priklauso vien nuo produktų ir virėjų.

– Bolivijoje yra keturios klimato zonos, nuo Arkties iki tropikų, – pasakė ji, – trisdešimt septyni tūkstančiai augalų rūšių ir kaimenės puikių galvijų. Ji turi tapti gastronomine pasaulio sostine.

Jai paplojo. Restorano „Cochabamba y Dinamarka“ durys plačiai atsivėrė.

Po kelių dienų į „Kočabambą“ įėjo vyras juodu kostiumu ir sustojo įrėmęs nugarą į duris. Paskui įėjo kitas, paklausė, kur lauko durys iš virtuvės, ir atsistojo tenai. Trečias atsistojo prie tualeto.

Zygfrid suprato: kažkas bus. Išėmė iš kasos didesnę dalį pinigų, sukišo į plastikinį maišelį ir įgrūdo į tešlą virtuvėje.

Netrukus įžengė kresnas indėnas: megztinis, džinsai, akiniai, be skrybėlės. Plaukai uždribę ant akių.

Publika nuščiuvo.

Zygfrid irgi jį pažino. Evo Moralesas, Bolivijos prezidentas.

Priėjo prie jo su valgiaraščiu.

– Ko pageidausit, Ekscelencija?

Tas patylėjo.

– Tu šeimininkė?

– Taip.

– Tu danė?

– Taip.

– Gamini bolivietiškus valgius?

– Virėjos gamina. Jos aimaros ir kečua. Yra viena gvaranė.

– Atnešk visų patiekalų.

Du jo žmonės nusekė paskui padavėjas į virtuvę.

Prezidentas žiūrėjo į Zygfrid.

– Ar tu kada plauni kojas?

Ji kaip visada avėjo suvarstomus vyriškus batus, tik raištelių nesurišusi. Kaip „kuprinnugariai“ – keliautojai arba valkatos, kurie visą savo turtą nešiojasi kuprinėje.

– O tu nori jas nuplauti?

– Ateik pas mane, nuplausiu, – atsakė prezidentas.

Žmonės prie staliukų palenkė galvas slėpdami šypsenas.

Moralesas buvo pagarsėjęs bobišius. Nevedęs, nors jau penkiasdešimt šešerių. Vieną po kitos turėjo keturias pripažintas meilužes, tos pagimdė jam po vaiką. Prezidentas visiems davė savo pavardę. Ketvirtoji meilužė prieš porą dienų buvo pasodinta į kalėjimą.

Zygfrid visa tai žinojo, bet prikando liežuvį. Jai svarbiau buvo išsaugoti „Kočabambą“.

Salė prisigrūdo žmonių, tarp jų, be abejo, buvo ir žurnalistų. Dabar trys sargybiniai užrėmė duris ir į vidų daugiau nieko neleido.

Prezidentas susiraukęs šakute pasmeigė pailgą žuvies gabaliuką.

– Kas čia? Tai juk sevičė! Peru valgis!

– Tai, Ekscelencija, inkų patiekalas. Peru ir Čilė atėmė iš jūsų jūros pakrantę ir pasisavino pakrantės indėnų patiekalą.

Stojo mirtina tyla. Tą istoriją Zygfrid sukūrė pati – kad kaimynai pagrobė ne tik pakrantę, bet ir patiekalą.

Inkai valdė visą Ramiojo vandenyno pakrantę, turėjo tinkamų toli plaukioti baidarių formos plaustų iš balzos medžio. Jie negalėjo nežvejoti, negalėjo nesukurti tokio patiekalo.

Pietų Amerikos indėnams inkai – šventi. Kai mėginama prikišti, esą inkai buvo žiaurūs, kartais ir žmogėdros, jie atšauna: ne, jie buvo kariai! Kitaip nebūtų šeimininkavę visame Andų kalnyne.

Praeitis buvo beveik vienintelis dalykas, kuriuo galėjo didžiuotis inkų palikuonys. Į kurią galima ispanus badyti nosimis. Maču Pikču ir kitos šventovės, grįsti keliai, tobulas kalendorius, mazginis raštas.

Zygfrid ne šiaip sau paminėjo kaimynų užgrobtą pakrantę – Bolivijos indėnams ir kreolams tos žemės buvo kaip palestiniečiams – Izraelio atkirstosios.

Du amžius Pietų Amerika murkdėsi tarpusavio karuose. Peru ir Čilė užgrobė vakarinę žemyno pakrantę ir atstūmė Boliviją nuo Ramiojo vandenyno. Boliviečiai dėl to niršta iki šiol.

Hm… Pasirodo, inkai turėjo ir puikių valgių? Smagu žinoti.

Prezidentas gavo progą oriai pasitraukti. Atsistojo, padėkojo ir išdundėjo su visa svita. Susimokėti nepasivargino.

Už savaitės jiems pranešė, kad restoranas „Cochabamba y Dinamarka“ kviečiamas padengti stalų prezidentūroje – Nepriklausomybės dienos proga vyks priėmimas.

Viskas praėjo puikiai. Šalies įtakingieji stebėjosi tautinių patiekalų skoniu ir įvairove.

Evo Moralesas buvo pirmas Pietų Amerikos indėnas, išrinktas prezidentu. Laikėsi prezidentūroje tris kadencijas, visada perrenkamas balsų dauguma. Indėnams jau atrodė, kad galbūt grįžta inkų valdžia.

Jam valdant prezidento rūmai tapo tarsi televizijos serialo scena. Trys meilužės viena po kitos pagimdė jam po vaiką. Ketvirtoji – Gabrielė Zaputa – pranešė, kad pagimdė sūnų. Paskui buvo paskelbta, jog kūdikis mirė.

Gabrielė įsidarbino kinų firmoje. Išrūpino kinams kontraktą geležinkeliui statyti už 560 000 dolerių. Kai prezidentas ją metė, sutartį su kinais jis nutraukė. Tada Gabrielė pareiškė, kad kūdikis gyvas. Prezidentas: „Puiku, aš noriu jį pamatyti ir priglausti prie širdies.“ Spauda rašė apie kažkokią moterį, kuri neva pardavusi savo vaikelį Gabrielei.

Valstybės žinyboms, kuriose vyko kokie nors prekybos konkursai, Gabrielė, prisidengusi prezidentūros vardu, siuntinėjo laiškus su raginimu „atsižvelgti į valstybės interesus“ ir paremti kinus. Būtent tada ją pasodino.

Zygfrid ėmė suprasti, kad Bolivija visai nepanaši į kitas pasaulio šalis. Pats prezidentas Evo Moralesas buvo kokainmedžių plantatorius ir net plantatorių draugijos pirmininkas. Kokainmedis – pelningas augalas. Kai subręsta, lapus galima raškyti keturiasdešimt metų. Tarptautinės organizacijos uždraudė auginti koką. Evo Moralesas Bolivijos vardu atsisakė pripažinti draudimą.

– Jūs kasdien geriate arbatą ir kavą, o mūsų tautos tūkstančius metų kasdien kramto kokos lapus! – šaukė jis Niujorke iš Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos tribūnos, mosikuodamas lapuota kokos šaka. – Kitaip mes neišgyventume aukštai kalnuose ir tankiose žemumų džiunglėse! Mes nekalti, kad kažkas iš kokos lapų gamina narkotikus. Tada uždrauskime miežius, nes iš jų gaminamas viskis. Išradote kokainą Europoje, o kariaujate su juo Bolivijoje.

Jį palaikė Venesuela, Peru, kelios kitos valstybės.

Nepadėjo. Jungtinės Valstijos įsteigė Bolivijoje Kovos su narkotikais agentūros DEA biurą. Atsiuntė sraigtasparnių, lėktuvų, herbicidų, specialistų.

Bet nuodais apipurkšti kokainmedžiai suvešėjo dar labiau. Herbicidai išnaikino žolę ir krūmus, o kokai – kaip vanduo žąsiai. Evo Moralesas „už savivaliavimą“ ištrėmė DEA štabą su visa jo technika ir chemija. Kai į prezidento rūmus protestuoti atvyko Amerikos ambasadorius, išmetė iš šalies ir jį.

Pietų Amerikos istorijoje to dar nebuvo buvę. Įsiutęs Vašingtonas naujo ambasadoriaus neatsiuntė. Taip, be šefo, ambasada ir gyveno.

Visas žemynas plojo Moralesui. Kai neaukštas, kresnas indėnas trumpomis rankomis ir kojomis susigrumia su milžinu ir laimi, žiūrovams nesvarbu, kuris iš jų teisus.

Pasiraususi internete Zygfrid sužinojo, kad koka – tai ne opiumas, ne koks amfetaminas ar heroinas. Nuo šitų, kaip ir nuo tabako, tampi priklausomas, o nuo kokos lapų – ne.

Bet devynioliktame amžiuje vokiečių chemikai išskyrė iš kokos lapų kokainą ir pagamino miltelius. Medicina griebė juos skausmui malšinti, pavadinusi novokainu ir kitokiais vardais. „Coca cola“ iš pradžių naudojo kokainą. Intelektualai ir visokie dorianai grėjai vartojo jį savo genialumui į padanges kelti.

Vokiečiai paleido į pasaulį ne vaistą, o klastingą žvėrį.

Taip, jis pakelia žmogui nuotaiką. Sutaiko jį su gyvenimu, su pačiu savimi. Bet netrukus bumerangas grįžta ir smogia su dviguba jėga: pažeidžia smegenis. Todėl koką ir uždraudė. Ir kas? Tapo labiausiai paplitusiu narkotiku pasaulyje.

Praėjus dviem mėnesiams po priėmimo prezidentūroje Zygfrid La Pase atidarė dar penkias valgyklas-restoranus. Bet jai buvo neramu. Nesuprato, iš kur toks pasisekimas ir kiek tai dar truks, nors klientai plūste plūdo.

Amerikietis Džonatanas paaiškino: Zygfrid aptikusi aukso gyslą. Širdies gilumoje visi mėgsta valgyti rankomis. Urviniai žmonės tik taip ir mito milijonus metų. Neįsivaizduojamai ilgai. Tai įrašyta mūsų genuose. Šakutės, peiliai, lėkštės atsirado palyginti neseniai, tik į viduramžių pabaigą. Ir tai ne visur.

Makdonalduose ir panašiose įstaigose maistas nekoks, taukai perkaitinti, bet įstaigos klesti, nes vaikas gali paimti mėsainį į rankas. Mažiesiems Didžiosios Britanijos princams premija už gerą elgesį – hamburgeris su kečupu ar majonezu ir teisė valgyti rankomis.

– Tu sutaikei tris dalykus… – Džonatanas tęsė improvizuotą paskaitą; klientų buvo mažai, ir apie jį susirinko virėjos bei padavėjai. – Tu, Zygfrid, visiems leidai suprasti, kad valgyti rankomis – skaniausia, kad europiečiai, ypač skandinavai, žino, ką daro, ir kad vaikai turi būti laimingi. Jie tempia pas tave savo tėvus, tėčiai čia valgo su šakute ir peilių ir taip pat jaučiasi laimingi, nes papietavo „pas danus“.

Komercinė sėkmė merginai nerūpėjo. Šituo pasaulio nesudrebinsi. Ne dėl to ji beldėsi į kitą Žemės pusrutulį. Norėjo pamėginti ištraukti vietos jaunimą iš skurdo ir apatijos.

Iš pradžių jai atrodė, kad pavyks. Į virėjų ir padavėjų kursus susirinko gražus būrys jaunuolių. Tačiau neturtingų šeimų vaikai iš priemiesčio lūšnų turėjo įpročių, kuriuos perprasti nebuvo lengva. Ar jie girdi, ar supranta? Kartais Zygfrid atrodydavo, jog kalba su akmens skulptūromis – jų veidai būdavo nebylūs kaip inkų dievų. Niekada niekur nedirbę, mokyklos beveik nelankę, jie nenutuokė apie laiką. Vėluodavo į pamokas arba ir visai dingdavo nieko nepaaiškinę. Pasirodys po kelių savaičių ar nepasirodys?

Virėjos – jų teko samdyti vis daugiau – pasakojo, kad jaunimas skundžiasi. Esą darbo čia per daug, o ir neprestižinis. Kaimynai juokiasi, kad vaikinai bobišką darbą dirba. O merginos bijo, kad bus pagrobtos ir parduotos.

Bandydama įtikti Zygfrid visiems virėjams ir padavėjams pasiuvo uniformas. Balti kariško tipo švarkai su raudonais apsiuvais ir antpečiais, pilotės smailais galais, irgi su apsiuvais.

Vieniems patiko, kiti šaipėsi. Po savaitgalio Zygfrid rasdavo pusę uniformų paliktų ant kėdžių persirengimo kambaryje.

Teko kliautis senomis virėjomis.

Viena moteris virėjauti pas Zygfrid atkeliavo net iš Santa Kruzo. Gan jauna. Išpuikusi. Skundėsi likusi be darbo.

– Anksčiau pas mus plūsdavo minios turistų. Buvau gidė. Dabar mažai kas važiuoja.

– O ko turistai ieško Santa Kruze?

– Na, tai vis tas Če Gevara. Ten, pas mus, jį nudobė.

Zygfrid prisiminė pirmame kurse ar vidurinėje turėjusi marškinukus su rūsčiu jaunu barzdotu veidu. Nešiojo ir tokią kaip to berno juodą beretę su penkiakampe žvaigždute.

– Kaip ten buvo? – paklausė atvykėlės.

– A, nieko ten nebuvo. Atvažiavo, apsigyveno viešbutyje. Su žmona. Ne, turbūt su pana, nes labai jauna ir vokietė. A, ten ir kita moteris buvo. O jis prisistatė profesorium Adolfo Mena Gonsalesu. Bagažo labai daug atsivežė. Ir gal dešimt draugų. Ūsiukai gražiai pakirpti ir plaukai. O paskui dingo.

– O kaip jį sugavo?

– Na, valgyti ir jiems reikėjo. Gudrūs, laužų nekūrendavo. Pas mus ne vien tik selva. Pas mus daug laukų, kalnų, krūmynų. Dūmai iš toli matyti, o naktį laužai šviestų. Tai jie grioviukus iškasdavo. Viename gale ugnis kūrenasi, pro kitą dūmai išeina. Atšalę nekyla į viršų. Če Gevara Vietname nusižiūrėjo. Kai buvo nuvažiavęs pažiūrėti, kaip geltonieji kariauja. Bet amerikonai irgi nekvaili. Turėjo naują aparatūrą. Jautrią šilumai. Skrenda aukštai – nei pamatysi, nei išgirsi, ir fotografuoja. Karštus taškus mato kaip spuogus ant pilvo. Taip vieną naktį, kitą, trečią. Ir aptiko, kur anie slapstosi.

– Bet žmonės Če Gevarą palaikė?

– Eik jau! Žinom mes tuos argentiniečius! Kai mušasi baltieji, doras indėnas nelįs. Man liepė paskaityti jo raštus, nes turistai klausinėdavo. Jis rašė, kad revoliuciją galima daryti bet kada. Revoliucija sukels revoliuciją. Man sunku suprasti, bet jis taip rašė.

– O ką rodydavai turistams?

– Na, mokyklą La Igeroje, į kurią jį atvežė sužeistą. Ir kur nušovė. Palaidojo aerodrome, kad nė žymės neliktų. Po lėktuvų taku. Po asfaltu. Bet kubiečiai sužinojo. Pinigai viską perka. Iškasė, išsivežė. Tik, sako, nežinojo, kuris ten Če, mat jų buvo šeši. Dabar Kuboje mauzoliejuje guli.

Zygfrid pusbrolis Virginijus vieną dieną pasakė:

– Netoliese įsikūrė „Ruta 36“.

„36-asis kelias“ – taip vadinosi vienintelis pasaulyje pusiau slaptas kokaino baras.

– Jau mėnuo jie čia, – Džonatanas žinojo, ką sako.

Į „Kočabambą“ jis ateidavo dažnai. Jau buvo tapęs savas. Ir naudingas. Gavęs iš šaligatvių prekeivių atnešdavo gerų patiekalų receptų, o jei nusibelsdavo į provinciją – ir iš tenai. Virėjos sutūpusios ginčydavosi, bet jei patikdavo, jei galima valgyti ir rankomis, ir šakute, įtraukdavo į valgiaraštį.

Sutarė, kad visi keturi – Virginijus, Morisas, Zygfrid ir Džonatanas – eis aplankyti naujojo kaimyno.

Baras buvo be iškabos. Ant vinies kyburiavo tik gabalas kartono su užrašu „Ruta 36“. Keli staliukai su kėdėmis ant šaligatvio, dar keli vieninteliame kambaryje.

„Ruta 36“ retai išbūdavo vienoje vietoje ilgiau kaip tris mėnesius. Savininkas gerai sumokėdavo nuovados viršininkui, keliems inspektoriams ir radęs tinkamą patalpą atsiveždavo stalus. Klientai kaipmat sužinodavo, kur išsikraustė „Ruta“. O aplinkiniai gyventojai tuoj imdavo kelti triukšmą, siųsti delegacijas į ministeriją. Keisti žmonės. Kokaino baras buvo tyliausias iš visų barų El Pase.

Zygfrid su kompanija užėmė paskutinį laisvą staliuką. Tuoj prilėkė šmaikštus padavėjas ir ant stalo pastatė butelį mineralinio vandens.

– Šeimininkas vaišina, – pasakė. – Pas mus šiandien vienas ekstra klasės gramas kainuoja šimtą šešiasdešimt dolerių. Įprastos kokybės – devyniasdešimt dolerių.

– Triskart pigiau negu Niujorke, – patikslino Džonatanas.

– Penkiskart pigiau. Nes pas mus pusė kokos ir pusė kreidos miltelių. Niujorke kreidos primaišo aštuoniasdešimt procentų. Žinau. Aš ten dirbau.

Morisas pasakė imsiąs vieną gramą, kiti užsakė tik romo su kokakola. Bet būtinai bolivietiškos, kur etiketėje dvi „l“ – Colla – ir turi lašą tikro kokaino. Pasakė „kokso“ ateisią kitą dieną. Padavėjas nesiginčijo. Ir tokių klientų būna. Susirinko skaidrius plastiko butelius, kuriuos jau buvo išdėliojęs, ir dingo.

Baro publika, beveik vien jauni „kuprinnugariai“, buvo rami. Kalbėjo daug, atrodė, visi su visais vienu metu. Viena mergina tupėjo susmukusi kampe, kita miegojo ant dviejų kėdžių, nuleidusi išskėstas kojas.

Prie jų staliuko priėjo vaikinukas, gal šešiolikos.

– Paleido naują autobusą į Limą. Sėdynės kietos, bet pigiau, – pasakė nesikreipdamas į nieką. – Šitos nekaltybės, – mostelėjo į gulinčias merginas, – su mumis. Mes atsivežėme. Patrini joms nosies galiuką, ir jos jau laimingos.

Kalbėjo su vokišku akcentu. Akys didelės ir apskritos kaip vaikiškuose multikuose. Turbūt todėl, kad vyzdžiai buvo išsiplėtę per visą rainelę.

– Kai aš buvau nelaimingas, imdavau kokso, – pasakė Virginijus. Metė žvilgsnį į Morisą. – Paskui nebereikėjo.

– Tau pasisekė. Laimėjai loterijoje didįjį prizą, – Džonatanas stengėsi nedudenti. – Kiek teko matyti, kas nustoja imti, krenta į šulinį. Išlipti iš jo padeda tik dar didesnė dozė.

Kartą iš „Kočabambos“ Zygfrid išėjo kartu su Džonatanu.

Jis uždėjo ranką jai ant peties. Aukštas kaip šulinio svirtis. Paskui prispaudė savo platų delną jai prie šonkaulių, ten, kur, sako, yra kepenys.

Ji kaip visada vilkėjo tik džinsinį vyrišką švarkelį, kurio rankovės ties alkūnėmis ir skvernai buvo išblukintos dar gamykloje. Nei baltinių, nei liemenėlės.

Zygfrid pagalvojo, kad nėra taip jau blogai būti vedamai už kepenų. Pasakė:

– Tu man visai nepanašus į gėjų.

Džonatanas tik prunkštelėjo.

Ji žinojo, kad yra visokių gėjų, bet su kiekvienu žingsniu šilta El Paso gatve jai darėsi vis aiškiau, kad Džo – ne iš tokių. Užvaldė keistas noras: kad jam būtų gerai. Tokio jausmo Zygfrid nebuvo patyrusi niekada. Norėjo, kad gatvė nesibaigtų. Kad jis nepasikeistų. Liktų toks, į kurį galima remtis.

Džonatanas pasakė:

– Aš išsinuomojau kambarį. Mudviem.

Zygfrid susikišo keturis pirštus į burną ir šaižiai sušvilpė.

Kitoje gatvės pusėje stovintis taksistas ranka parodė supratęs ženklą. Padangos tik sužviegė, kai jis apsisukdamas kirto keturių eilių gatvę. Sustojo prie jų.

Jiedu nesikalbėjo. Buvo ta būsena, kai nereikia. Ji tik sušnabždėjo:

– Bijojau, kad tų žodžių taip niekada ir nepasakysi.

Dabar į „Kočabambą“ jis ateidavo kasdien. Aplink visada sukiodavosi „kuprinnugariai“. Atrodė, kad jis pažįsta ne tik juos, bet ir visą milijoninį miestą. Džonatanas „Kočabamboje“ buvo kaip maišiklis kokteilyje: virėjoms ir padavėjoms – autoritetas ir vertėjas, vyrų akyse – virtuvėje, salėje ar sandėlyje, – šeimininkas.

Jiedu sumanė išmokyti virėjas kepti „bolivietišką duoną“. Supratusios, ko amerikietis iš jų nori, virėjos ėmė kikenti. Jos jau seniai mokančios tokią duoną kepti sumalusios kokos lapus, reikėjo tik leisti. Jos ir „nacionalinę arbatą“ užplikydavo – su kokos lapais. Bolivijoje tai legalu.

Kartą parėjusi namo Zygfrid rado Džonataną nusiminusį. Matė – verkė.

– Mano motina miršta, – pasakė jis. – Nemačiau jos trejus metus. Jai liko kelios dienos. O gal tik valandos.

Zygfrid niekada nebuvo mačiusi jo tokio. Vaikas su plačia ruda barzda. Pasilenkusi apkabino, prisiglaudė.

– Keliauk šiandien pat. Turbūt yra koks lėktuvas.

– Tu nieko nežinai. Aš – paklydėlis. Dėl manęs jai širdį gelia. Širdgėla ją sunaikino. Aš vyriausias. Turėjau pavyzdį rodyti – broliui ir… ir sesutei. O ką aš jiems, ką mamai galiu pasakyti? Ką galiu parodyti? – atsiduso. – Gal gali man padėti? Skrisk su manim.

– Kokia aš tau pagalba, mielas?

– Mama apsidžiaugs. Pamatys, kokia graži, kokia rimta mano mergina.

– Bet… – Zygfrid ieškojo tinkamų žodžių, – kai mudu pasuksime skirtingais keliais… tavo šeimai bus dar blogiau.

– O kodėl turime pasukti skirtingais keliais?

Zygfrid pajuto silpnumą kojose. Susmuko ant grindų.

Jau ir anksčiau, kai Džonatanas dingdavo, ji pajusdavo bjaurią tuštumą. Bandė su tuo jausmu kovoti, nes juk nemodernu! Nepavyko.

Negalėjo pavykti.

Nes kai jie būna kartu, Zygfrid girdi skambant auksinę stygą. Ir visada šypsosi.

– Skambink į oro uostą.

Lėktuve jie nesikalbėjo.

Zygfrid buvo pastebėjusi: jiems jau nereikia kalbėtis.

Dingtelėjo, kad jam būtų gerai nusiskusti barzdą.

Hiustono oro uoste reikėjo laukti kito skrydžio. Džonatanas pasakė:

– Einu į kirpyklą.

Kai grįžo, Zygfrid vos jį pažino. Toks jaunas, raudonais skruostais. Ir marškiniai nauji. Kioske nusipirko.

Zygfrid nežinojo, kad jis – joks paklydėlis. Prinstone su pagyrimu baigė teisę ir iškart buvo priimtas į Kovos su narkotikais žinybos DEA, labai galingos Amerikoje, Pietų Amerikos skyrių, nes gerai kalbėjo ispaniškai. Jį pasiuntė į Boliviją, prieš tai kiek pataisę jo biografiją: neva įstojo į teisę Ričmondo universitete, bet baigiamųjų skandalingai neišlaikė, stojo į kitą universitetą, irgi metė egzaminų išvakarėse.

Džonatanas užsiaugino barzdą, ilgus plaukus ir dingo saviškiams iš akių.

Viso to atskleisti savo tėvams negalėjo.

Negalėjo ir Zygfrid nieko pasakoti.

Gyvenime yra vaidmenų, kuriais turi gyventi, nes pjesės autoriai negailestingi. Pastabų jie neduoda ir žino tik vieną bausmę – mirtį. Tai gresia ne tik blogam aktoriui, jeigu jis demaskuojamas, bet ir jo artimiesiems. Buvo, kai prasikaltusįjį pervažiavo sunkvežimiu, paskui apsisukę – dar kartą. Nepasislėpsi net Antarktidoje. Gyvybė ir Bolivijoje, ir Kolumbijoje, ir Jungtinėse Valstijose kainuoja nedaug. Tik taip pjesės autoriai gali išlaikyti kokos imperiją, apvyniojusią visą pasaulį. Jiems paklusniai dirba net mokinukai – visose šalyse. Pamokos metu suvibruoja mobilusis telefonas, mokinys atsikelia, išeina, sėda į savo automobilį, atlieka, kas įsakyta, ir tyliai grįžta į klasę.

Džonatanas dirbdamas Bolivijoje nežinojo apie kitus savo kolegas. Bet jautė, kad jų yra ne vienas šimtas. Nes DEA buvo nutarusi susidaryti išsamų vaizdą apie kokos tinklą.

Į motinos kambarį jis įžengė pirmas. Motina gulėjo aukštielninka. Labai liesa, bet veidas neraukšlėtas. Tik baltas, tarsi nulipdytas iš stearino. Pamačiusi sūnų nušvito. Jis pripuolė, pabučiavo į ranką, paskui į kaktą. Motina viena ranka jį apkabino, kažką pakuždėjo į ausį.

Paskui pamatė Zygfrid tarpduryje. Rankos, apkabinusios sūnų, pirštu pamojo jai prieiti.

Zygfrid atsiklaupė greta Džonatano. Nežinojo, kaip elgtis. Savo motinos niekada nebuvo bučiavusi ar apkabinusi. Nemodernu.

Buvo matyti, kad Džonatano motina kaupia jėgas. Paskui abu išgirdo:

– Dabar… dabar… dabar kelias bus man lengvas.

Jiedu išėjo palikę motiną ilsėtis.

Zygfrid paklausė:

– Ar yra pas jus benamių šunų ir kačių globos draugija?

– Kad pas mus nėra benamių šunų, – atsakė Džonatanas. – Ir benamių kačių nėra. O kam tau?

– O bažnyčios choras yra?

– Ričmonde yra keliolika bažnyčių. Jos turi chorus. Kodėl klausi?

– Noriu žinoti, – ramiai atsakė Zygfrid.


1* „Pone dane!“ (Isp.)
2* Drėgnų atogrąžų miškų (Pietų Amerikoje vadinamų selva).

Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja. Apsakymas

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.