literatūros žurnalas

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4

Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

Vandens malūne

 

Keistai apvirto įprasti laikai.
Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum,
kaip melas su teisybe keičias vietom,
melsvai apeina piktžolėm laukai.

Šinkuoja alų, šaudo raketas
keistai apvirtusiam vandens malūne,
žuvytes kepa, bet visai ne tas,
kurių šiame upelyje dar būna.

Kur buvo malama, dabar gražiai
gelsvi žmogeliai lošia bilijardą.
Invaziniai drugeliai ir vėžiai
lakioja pievoje, upely nardo.

Neva ateis siaubinga šiluma,
pakils vanduo, visus palaidos smėlis.
O aš ant girnų, numestų kieme,
pašiurpęs sėdžiu, laukiu šilumėlės…

 

 

Atklydėlis

 

Kai jie keliauja dviračiais ir važiais
iš pakraščių į tirštą centrą,
statistika nepastebi – miesteliai
nestovi vietoj, slenka pamažu.

Štai kažin koks jaunuolis pranašauja.
Dar vakar jo nebuvo. Gal iš balos?
Visi nuščiuvę žiūri jam į burną, –
gražu ir miela, nors, deja, nenauja.

Visi vienodi, nyksmo įbauginti
ir pasirinkę elgseną žolės,
kuri žaliuoja mindoma, todėl ir keista,
kad tas atklydėlis kvailai drąsus.

Čia tokius baudžia, karia už liežuvių,
bet jis nebijo, nes nėra to matęs.
Kol išsigąs, kažkiek smagios teisybės
karštai išklos. O gal neišsigąs?

 

 

Kur būta vienuolyno

 

Vis neišmokstam susitaikyt su mintim,
kad mirusių prakalbint neįmanoma.
Kiek nuoskaudų dėl to,
kiek bandymų beprasmių sužinoti,
kodėl jie kalba sapnuose ir visada mįslingai.

Rausvai geltoni lapai šnara, kiek nedaug
tereikia įtaigos, kad pasigirstų
paguodos žodžiai, priekaištai ir skundai.
Kur būta vienuolyno kapinių,
tenai viltingas sodas ir teatras.

Paukštukas tarp apnuogintų šakų
tikrai nėra dvasia, bet kalbina kiekvieną,
kas palankus regėjimui pro rūką
ir regi dvasią krintančiam lape,
kuris nusklendęs gula ant vienuolių.

Pro šalį teka upė, nuneša žodžius,
tiktai nuspėtus, aišku, pranašingus.
Po sodą, saulei leidžiantis, šešėliai
be balso klaidžioja, deja, tai tik artistai,
praeinantys, kaip ir visi, per sodą.

 

 

Iš vaikystės

 

Valdžios mėgsta paradus,
o vaikai bombonkes.
Poną neša į kapus,
ubagėliai juokias.

Rytą aimanos varpų,
vakare kareiviai,
parsiradę iš miškų,
parveža negyvus.

Miesto šunys alkani
garsiai loti bijo
ant pasruvusių krauju
sodo pinavijų.

Tyliai laukia, kol pakils
saulė virš alksnyno.
Kas čia buvo, kas čia bus,
niekas nebežino.

 

 

Naujas piemuo

 

Man skauda kaulus,
kadaise sulaužytus protėviams.
Gal ir bandė įkalbint geruoju
juos klauptis prieš kryžių,
gal ir dalino raudonus švarkus,
kuriuos dauguma tebedėvi.

Tai buvo be galo seniai,
derėtų pamiršti, atleisti,
bet aš negaliu, – man skauda
kaulus, kryžeivių sutrupintus,
pirštus, kardais nukapotus.

Kuo gi kalti taikūs dievuliai,
susispietę krūvon it ėriukai,
kad atsiųstas naujas piemuo –
visų avinėlių ganytojas –
pultų čaižyti juos botagu:
Kentėkit!

 

 

Šiame mieste
                      Gintarui Patackui

Šiame mieste mes esam vargšai.
Nebent poetas įžūlus,
supainiojęs visus galus,
apsiskelbia esąs karalius.

Užsikaria ant miesto kuorų,
ir rėkia iš visos širdies,
jog atsiųstas yra žvaigždės
ir Dievo ženklu pažymėtas.

Kas mums belieka? Patikėti
ir mest vargingus skatikus
į suklaipytus jo batus,
gracingai paliktus papėdėj.

Su apsėstais kitaip nebūna, –
žvaigždelė mirkčioja naktim,
o ir ženklų po pažastim
tikriausiai rastume jo kūne…

 

 

Gurmanų odės

 

Virėjų knygos sklandžiai sueiliuotos,
o stalių vadovėliai nepaskaitomi.
Estetai juokiasi iš luošo stalo,
apspurusių drabužių, vargo rožių.

Pirkėjos rausias skudurų krūvoj,
paversdamos malonumu nykiausią prievartą.
Visi ant gatavo, – dalinas įspūdžiais
iš sporto salių, restoranų.

Jei vieną dieną dingtų tie prekybos monstrai,
užspringtų televizija ir radijas,
kažin ar nesuplūstų didžiosios gurmanės
prie upės su gražuolėm gulbėm
rinkt sumestų per speigą trupinių.

Nes jos nemoka nieko kito,
tik valgo žoleles ir gieda arijas,
tik viską perka, šaiposi
iš tų, kurie kažką gamina,
tegul pusėtinai, tegul netobulai.

Žvejų, siuvėjų, stalių niekas nepažįsta,
jie nebyliai, nebent pagautos žuvys,
pasiūtos skrybėlaitės ir nauji langai
užkaitina vartotojų vaizduotę.

Gurmanų odės raižo senamadę ausį,
lyg mitologinių sirenų,
plaukiančių paskui laivus.

 

 

Kilimėlis

 

Liepsnų liežuviai nenuspėjami,
atrodo, laužas tuoj ims gesti,
bet papučia pro langą vėjas,
ir plyksteli ugnis aukštyn.

Drobelėje sustingęs gyvulys,
atrodo, eina, kelia kairę koją,
bet metų metais niekur neišeina,
ugnis negęsta, nejuda liepsna.

Kas pasakys, koksai aiškiaregys,
į kiek šakų ugniakure suskils
šį vakarą liepsna, kur nušuoliuos
oranžinis žvėris per naktį?

*

Lyg vaiko piešiny pakibę medžiai,
dūzgimas vėjo, nerišli šneka,
neatpažįstami žvėrelių siluetai,
be garso judantys rūke.

Keista žiema – be muzikos, be sniego,
vien tik su varnomis virš kapinių.
Tarsi ir išsibudinom iš miego,
bet ne iš sapno rezginių…

 

 

Skaudi šviesa

 

Negaliu žiūrėt į tokį skaistų dangų,
jo nebeužklosit, klokit langą
skepeta ar gabužu šiaudų‚
nuo nuogybės darosi gūdu.

Saulė negailėjo, degino ir gėlė,
vakarop lyg skaudžios adatėlės
žvaigždės bado, nuo šviesų namuos
negaliu surasti ramumos.

Kažkada pavargęs lįsdavau į šieną,
užkamšykit drobėm mėnesieną,
patalais, keleivio miline,
tamsoje tūnosiu kaip šiene.
Man šviesa į skaudulius pavirsta,
daug geriau palėpėje, kur tiršta
vakaro šešėlių, kur žvaliai
kuždasi sunokę obuoliai.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8-9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą