Julius Sasnauskas. Ko juokėsi beždžionėlė?
2017 m. Nr. 4
Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka. Šventikai – sakydavo tarybinė spauda. Lyg pirštu į akį. Trečiasis Dievo įsakymas liepia: švęsk. Jei kam nesišvenčia, liturginis kalendorius įsakmiai nurodys, jog ta ar kita šventė yra privaloma. Dėl to kunigystė neišsilaikytų be kalendoriaus. Be brevijoriaus, kasdienio asmeninio maldyno, dar vargais negalais, klupinėjant, bet atimk kalendorių su jo raudonais skaičiukais, ir mūsų luomui baigta. O kadangi tų, kuriems niekaip nesišvenčia, pasaulyje mažuma, turėčiau pridurti, kad šventikams negresia išnykimas, nepaisant visų dejonių dėl dvasinių pašaukimų stokos.
Tokia optimistinė pradžios gaida, kurios reikia laikytis. Ir pavyks, manau, nes šventės puošia gyvenimą. Kovo 11-osios rytą, vos prasimerkęs, matau į save nukreiptą įdėmų beždžionės žvilgsnį. Taip dar nėra buvę, dievaži. Kol mėginu mieguistas susivokti, kas slypi tame žvilgsnyje – bičiuliškas sveikinimas ar grėsmė susibarti ir apkartinti brangią šventę, už sienos linksmai prapliumpa vaikiški balsai. Beždžionėlė, savo ruda akimi tyrinėjusi mane, viso labo tik žaislinė. Iš tikrųjų, juk miegojau vaikų kambary. Dviaukštė vaikiška lova, baltutėlaitė, prisigėrusi nekaltų sapnų. Viešpatie, po tiek metų! Ir ne per kokią nors klaidą, nesusipratimą, padaugintą alkoholį, o todėl, kad esu svečias, kad draugystė, kad susitikę švenčiame Lietuvos nepriklausomybę. Dvi fėjos, kurios čia sapnuoja ir audžia mergautines svajones, supratingai persikraustė už sienos, dabar ten visas vaikų penketas, kiti sulindę į miegmaišius, patiestus ant grindų. Dalis žaislų irgi pasitraukė kartu. Beždžionėlė liko paslaptingai šypsotis ir sergėti namų dvasios. Atsiprašau jos, kad buvau lietuviškai įtarus. Pasitaisysiu.
Dar reikia pažymėti, jog už lango ne Trys Kryžiai ar Šv. Jono varpinė. Veiksmas vyksta svetur, Liuksemburge, tarp virtinės naujų priemiesčio namukų, kur paprastai kuriasi migrantų šeimos. Visur labai panašu: garažai, miniatiūrinės pievutės, didžiuliai skėčiai nuo lietaus ar saulės, vaikų batutai. Atšilus vakarais aplinkui vieningai pasklis kepamos mėsos kvapas. Viskas čia prijaukinta, sustyguota, pajungta tam, kad gyventum saugiai ir laimingai.
Švęsti Kovo 11-ąją Liuksemburge dar ir labai simboliška. Kas nors būtinai papasakos, kad Jonas Liuksemburgietis, garsus tenykštės karalių dinastijos atstovas, XIV amžiaus viduryje per vieną kryžiaus žygį siaubęs Žemaitiją, supleškino ir mūsų Pilėnus. Skaudu, bet mainais gavome sakmę apie kunigaikštį Margirį, posmą tokio brangaus, nepamainomo herojinio naratyvo. Kai tik reikėdavo, jis pakeisdavo kryptį ir atsisukdavo į Rytų pusę. O dar arčiau ir veiksmingiau buvo „Liuksemburgo radijas“. Nežinau, kiek metų jis dieną naktį leido bitlus, pink floydus ir visa kita. Draugas, vežiodamas po nedidelę šios šalies teritoriją, rodė ant kalvelės išlikusias anų nesulaikomų transliacijų antenas. Ko gero, ne menkesnis laisvės šauklys nei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Vaclavas Havelas kadaise genialiai konstatavo, kad socializmą sugriovė džinsai, roko muzika ir kompiuteriai. Visi, kurie anuomet miegodavo apsikabinę radijo imtuvus VEF su nustatyta Liuksemburgo banga, buvo potencialūs ar jau gatavi tarybų valdžios priešai. Ne veltui ir paskui, per atgimimą, iš įpročio liejosi tiek muzikos. Į pirmąją nepriklausomybę panašiai stūmė Motiejaus Valančiaus knygelės ir poezija. Dabar viskas kitaip ir su muzika, ir su knygelėmis, bet mūsų jau nereikia niekur nei stumti, nei vesti laisvės frontuose.
Šventės proga Liuksemburgo bulvaruose žydėjo melsvi, rausvi, geltoni krokai. Meiliai plūstelėjusi ankstyvoji pavasarinė šiluma. O iš interneto, lyg iš pragaro žiočių, negailestingai ritosi lietuviškos žinios apie dar vieną kraupią žmogžudystę, korupciją, politikų suktybes ir idiotizmą. Griežtas, teisybę mylintis liaudies balsas tavo paties viduje teiraujasi, ar reikėjo tokios laisvės ir nepriklausomybės? Užauginusios, kaip sako policijos komisaras, būrius beširdžių banditų. Ir kad skaičiuojame vis naujas migrantų tūkstantines. Ir kad pirmaujame pagal alkoholį, nesirūpinimą kitais, savižudybes. Ir dar, ir dar, ir dar. Pagaliau ar ne nuodėmė tokiame kontekste čiulbėti apie savo pavasarius, kažin ką vis švęsti, gaudyti paikos laimės akimirkas?
Liaudies balsas, net kai savas, rūsčiai nepripažįsta jokių bet, su juo nepasiginčysi, nepajuokausi. Nieko nereiškia tavo nuorodos į atsivėrusias sienas, gausybę pasirinkimų, naujas statybas ir prekybos centrus. Panašiai esą suokė ir anų laikų ruporai. Protingesni, įžvalgesni buvo tie, kurie jais netikėjo, ieškojo alternatyvų. Ar reikia jų šiandien? Ar jų yra?
Žinau, kad šį rašinį teks baigti kita švente, apie kurią jau užsiminta. Tai Velykos, balandžio 16-oji. Siūlyte siūlosi galimybė darsyk visa, kas baisu ir nepakeliama, patikėti Velykų scenarijui. Tikrai nepritrūktų pavyzdžių, kad jis veikia vienaip ar kitaip, asmeninėje ar bendruomeninėje plotmėje. Kad tamsumos virsta šviesa, pralaimėjimas – pergale, nuodėmė – malone ir t. t. Kad Kristaus prisikėlimas dovanoja viltį ir įkvepia drąsos. Net jeigu galutinė Dievo pergalė pažadėta tik laikų pabaigoje, vis tiek įmanoma sulaukti jos atspindžių jau čia ir dabar. Kokie bus tie atspindžiai ar užuominos, nelygu mūsų patirtis, vaizduotė, gal tikėjimo intensyvumas. Pirmiausia – noras ar sutikimas gyventi tarp tos tikrovės ženklų. Žinoma, kai kuriuos išrinktuosius visai be jų pastangų ar valios gali užgriūti tikra stebuklų, regėjimų, apsireiškimų lavina, gali be paliovos suktis ir suktis dangiški filmukai. Kiti nuolat pasiges to apčiuopiamumo ir tikrumo, gaus iš gerojo Dievo tik trupinius. Garsus teologas čia skirstė mus į vasaros ir žiemos krikščionis. Kurie jų laimingesni, labiau apdovanoti, sunku pasakyti. Tačiau bet kokiu atveju mūsų žemiškų duomenų turėtų pakakti, kad velykinis scenarijus neatrodytų tik religinės fantazijos vaisius ar plika retorika. Per vienas gana juodas Velykas man yra užtekę sprogstančios medžio šakos už lango, kad sudrebėčiau visu kūnu nuo vilties smūgio.
Ne ne, tai dar ne Velykų pamokslo pradžia, labiau toks techninis intarpas. Galima ir visai be jo. Pasikliovus tuo, kuris kūrė pasaulį iš nieko ir, pasigaminęs molio, numinkė žmogų Adomą, suteikdamas jam savo paveikslą. Adomas iš puikybės nupuolė ir užtraukė savo giminei nelemtą skolą. Tada atėjo viengimis Dievo Sūnus ir savo klusnumu, godžiai nesilaikydamas visų dieviškų privilegijų, ištaisė Adomo klaidas. Vienas jo mokinių ir sekėjų vėliau sakys, kad ant kryžiaus jis prismeigė mus kaltinantį skolos raštą. Atlikta. Taip ir esame dabar. Su išpirkta, panaikinta skola. Bet ką tai galėtų reikšti?
Per gavėnią su tikinčiųjų būreliu Bernardinuose svarstėme, kaip krikščioniui dera elgtis blogio akivaizdoje. Kada reikia atsukti užpuolikui kitą žandą ir paskui dar melstis už jį, o kada – nepasiduoti, protestuoti, gal net imti į rankas kalaviją. Bažnyčios istorija pilna šventų kovotojų, kariūnų, lygiai kaip ir tų šventųjų, kurie griūvant miestams ir žūstant milijonams giedojo grigališkąjį choralą. Šventasis Raštas, rodos, vienodai leidžia pasirinkti tiek vieną, tiek kitą variantą. Kada kas labiau atitinka Dievo valią, tenka spręsti Adomo palikuoniams. Neleidžiama nepasirinkti nieko, likti tuščiomis, tik su savimi pačiu, nes tai reikštų užmiršti dovanotą skolą. Kitaip tariant, būti abejingam.
Iš ano gavėnios susitikimo dar išsinešiau mintį apie gėrio ir blogio simboliškumą. Abi tos tikrovės mėgsta pasitelkti simbolius. Antai evangelijose mirties nuosprendis Jonui Krikštytojui pasirašomas per pokylį, linksmybės, šokio ir jaunystės grožio fone. Vėliau nukirsta Jono galva bus atnešta dubenyje tarsi ištaigingas patiekalas. Jėzus, jau pagarsėjęs stebuklais, nepajudins nė piršto, kad išgelbėtų savo pirmtako gyvybę. Bet, atsiliepdamas į Jono mirtį, jis dykumoje padaugins duoną ir žuvį ir pamaitins tūkstantinę minią. Čia pat tekste specifiniais graikiškais posakiais užkoduotas ir kitas simbolis – Eucharistijos šventimas, mišios, tas universalusis krikščionių atsakymas, iki laikų pabaigos lydėsiantis jų susidūrimą su įvairiausiais gėrio ir blogio pavidalais.
Biblijoje pranašas Jeremijas, priešams apsiautus gimtąją Jeruzalę, simboliškai išperka savo protėvių žemę, nors jis pats jos nei ars, nei akės. Danijos karalius, nacių okupacijos metais užsikabindamas geltoną šešiakampę žvaigždę, paniekos ir pasmerktumo žymę, taip pat duoda visai šaliai tik simbolį, užuot mėginęs leisti dekretus ar telkti ginkluotą pasipriešinimą. Balio Sruogos, Olivier Messiaeno, Elie Wieselio konclagerių košmare gimę kūriniai irgi yra simbolinis atsakymas į niekšybės paslaptį, kartu su kiekviena anonimine ten pasidalintos duonos rieke ar geru žodžiu. Tadeuszo Konwickio romano herojai gimnazistai 1939-ųjų rugsėjį svaigsta nuo kūniškos meilės, kai ant Vilniaus ima kristi pirmosios bombos. Graudu, juokinga, gal kvaila? Pagaliau tai, ką ne per seniausiai matėme visi: popiežius Pranciškus iš viešnagės Lesbo saloje vežasi į Vatikaną kelias pabėgėlių šeimas. Vėl viso labo simbolinis gestas, dėl kurio dar sulaukta ir kritikos, girdi, tai joks problemos sprendimas. Aišku, kad taip. Ir Aušvico krosnis realiai užgesino Raudonoji armija, o ne holokausto vaikų ašaros.
Velykos buvo ir bus daugybės simbolių rinkinys. Senų ir naujų, paprastų ir sudėtingų. Net zuikučiai ir margučiai su pavasario linkėjimais, kad ir kaip visa tai būtų komiška ir įgrisę, turi jame savo teisėtą dalį. Tai, kas, evangelijų liudijimu, įvyko per pirmąsias Velykas, yra per daug tamsu, per daug šiurpu ir paslaptinga, kad galėtų sutilpti į vieną išbaigtą formulę. Kita vertus, Kristaus prisikėlimas sudrebina dangų ir žemę, net požemio karalystę, vadinamuosius pragarus, tai kaipgi jis ir dabar neapimtų visos Dievo kūrinijos, nuo mažiausio iki didžiausio dalyko, leisdamas visa kam virsti atpirkto gyvenimo simboliu ir atstovauti velykinei tiesai.
Turiu kadaise išsirašęs velykinį eilėraštį iš žurnalo „Draugija“, kuris, legalizavus lietuvišką spaudą, ėjo Kaune iki Pirmojo pasaulinio karo, redaguojamas Adomo Jakšto-Dambrausko, paskui po ilgos pertraukos, jau leidžiantis nepriklausomybės saulutei, vėl atgijo ir gyvavo keletą metų, kol jį pribaigė okupacija. Taigi 1907 metų pavasarį Dagilėlio slapyvardžiu pasirašinėjęs kun. Mykolas Šeižys eilėmis sveikina „Draugijos“ skaitytojus Velykų proga:
Kėlėsi Kristus!.. Didžturčiai, valdonai
Ir vargšai būrai – šiandien lygūs ponai!..
Kas kitaip skelbia – tasai apgavikas. –
Kelkis, lietuvi! Atėjo Velykos!
Dėl tos pačios priežasties, kad atėjo Velykos, kunigas poetas ragina lietuvį griebtis mokslo. Eilėraštis netrumpas, o žodis Velykos rimuojamas labai drąsiai ir išradingai: greta apgaviko – dar ir dykas, dalykas, skriaudikas, plikos. Kitaip tariant, per Velykų prizmę – visa ano meto Lietuvos socialinė panorama ir tautinės etikos kodeksas. Galėtume pagirti Dagilėlį jei ne už poeziją, tai už gerą, gyvą ir aktualią teologiją. Šiandien mūsų bažnyčiose velykiniai pamokslai nekabina taip giliai, nesistengia Kristaus prisikėlimo šviesoje dėlioti naujų gyvenimo programų, nerimuoja Velykų su skriaudikais ir apgavikais. Dagilėlis pagavo Velykų aidą ten, kur niekas anksčiau jo nelaukė ir neįtarė.
Anas vidinis liaudies balsas nerimsta ir norėtų aiškintis, ar įtikėjus Kristaus prisikėlimo galybę ir gavus naujų gairių, bus mažiau meluojama, vagiama, smurtaujama, išnaudojama. Ką atsakyti jam? Turbūt nieko. Nepiršiu iš anksto jokių scenarijų, nes jie, tiesą sakant, niekada nebus mūsų darbas. Verčiau pakviesti į Velykų šventę, kuri pagal kunigų kalendorių pati privalomiausia. Iš jos taip pat daugiausia staigmenų, tiek ponams, tiek būrams. Malonių ir nelabai. Antai moterys, per pirmąsias Velykas pasveikintos prisikėlusio Kristaus, taip persigando, kad neįstengė pratarti nė žodžio. Rudakė beždžionėlė, sveikinusi su nepriklausomybe, liko toliau šypsotis vaikų kambaryje. Neprisipažino, kodėl ta šypsena. Man šiemet ji bus Kristaus prisikėlimo simbolis. Kad primintų senąją velykinio juoko tradiciją ir kad garsiai paskelbtų: „Ei, atėjo Velykos!“ Taigi viskas šiek tiek kitaip danguje, žemėje ir po žeme.