literatūros žurnalas

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys.

2017 m. Nr. 3

Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė

– Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu daugiau sužinoti apie šį titulą (Garbės legiono ordiną) – jo atsiradimo istoriją, paskirtį, garbingiausius asmenis, jį jau turinčius…

– 1802 metų gegužės 19 d. Garbės legiono ordiną įsteigė Napoleonas Bonapartas. Šis ordinas reiškia visos prancūzų tautos pripažinimą. Juo apdovanojami asmenys, savo profesinėje, karinėje arba visuomeninėje veikloje turintys „ypatingų nuopelnų“ tautai. Pretenduojantis į riterio rangą žmogus turi būti vykdęs viešų paslaugų ar profesinę veiklą ne trumpiau kaip dvidešimt metų. Šį pavasarį Paryžiaus Eliziejaus rūmuose man, kaip Prancūzijos pilietei, ordiną turėtų iteikti pats prezidentas François Hollande’as, kuris yra ordino „Grand Maître“ kavalierius. Taip yra įprasta, tačiau savo pageidavimu aš jį atsiimsiu Prancūzijos ambasadoje Vilniuje, dalyvaujant artimiems bendražygiams. Kadangi teisę įteikti ordiną turi tik kitas riteris, ši misija bus patikėta ambasadoriui Philippe’ui Janteaud’ui. Nuo Napoleono laikų Prancūzijoje šį ordiną jau gavo apie milijonas asmenų; 2017 m. priskaičiuota devyniasdešimt trys tūkstančiai legionierių. Yra penkios legionierių pakopos: riteris, karininkas, vadas, didysis karininkas, Didžiojo kryžiaus savininkas. Garbės legiono ordino šūkis yra „Garbė ir Tėvynė“. Beveik automatiškai pakopos skiriamos buvusiems ministrams, buvusiems parlamentarams ar senatoriams, buvusiems vyresniesiems teisėjams ir ambasadoriams. Mano pavardė jau š. m. sausio 1 dieną buvo paskelbta leidinyje „Journal Officiel“. Pastebėjau šiemet šalia savęs nemažai knygininkų pavardžių. Keistas sutapimas mano šeimoje – tėvelis Jonas Masiulis, pabėgėlis iš Lietuvos, 1944 m. tapo Svetimšalių legiono nariu…

– Kaip pačiai pavyko nusipelnyti tokį ordiną? Kokia veikla daugiausia lėmė pripažinimą?

– Man nežinomas asmuo turėjo pateikti mano „ypatingų nuopelnų“ sąrašą… Tikriausiai esu pagerbta už prancūziškos kultūros sklaidą, knygų platinimą ir teatrinę veiklą. Mano senelis Juozas Masiulis buvo knygnešys; Panevėžyje jis įkūrė pirmą lietuvišką knygyną, kuris buvo grąžintas mūsų šeimai po nepriklausomybės atgavimo. Prisimenu, kaip gabendavau prancūziškas knygas iš Paryžiaus lagaminuose į Panevėžį, ir kaip jos akimirksniu būdavo išperkamos. Tuomet prancūzų kalba buvo populiari. Gimė mintis įkurti prancūzišką knygyną Vilniuje – tai pavyko įgyvendinti 1999 metais. Išsinuomojau nedideles patalpas Prancūzų kultūros centro pirmame aukšte. Pradėjome bendradarbiauti su prancūzų leidėjais. Atėjo metas pirmosioms knygų mugėms „Litexpo“ parodų rūmuose. Pakviečiau atvykti Prancūzijos leidyklų asociaciją „France-Édition“, kuri atstovauja visiems prancūzų leidėjams. Keletą metų iš eilės jie išsinuomodavo didžiulį stendą, kuriame išdėliodavo atsivežtas knygas, savo įspūdingus, Lietuvoje niekuomet nematytus leidinius linksmais spalvotais viršeliais. Prisimenu nušvitusius lankytojų veidus. Buvo tokių, kurie visai dienai pasilikdavo prie stendo, apžiūrėdavo kiekvieną knygą – tiek buvo vakarietiškos kultūros išsiilgę. Mugei pasibaigus, prancūzų leidėjai dažnai knygas dovanodavo. Tai buvo neužmirštamos akimirkos. Paprastai į knygų muges pakviesdavau ambasadorius; kartais jie jas atidarydavo, taip pat dalyvaudavo renginiuose mokyklose Panevėžyje. Po kiek laiko ėmiau importuoti žurnalus, o žmonės entuziastingai juos prenumeravo. Knygos ir žurnalai buvo labai pigūs, nes veikė speciali Rytų Europos („L‘Est de l‘Europe“) programa. Tai buvo istoriniai metai. Lietuva pagaliau iš tiesų pradėjo laisvai kvėpuoti. Beje, knygynėlis ir šiandien (draugo perimtas) veikia. Taigi knyginė veikla tikriausiai ir yra mano svarbiausias indėlis skleidžiant prancūzų kultūrą. Na, o kadangi Garbės legiono ordino kanceliarijai nurodžiau keturiasdešimt ketverius tarnybos metus, turbūt atkreiptas dėmesys ir į mano aktorės karjerą – juk kadaise septynerius metus iš eilės vaidinau populiarioje, tegu ir humoristinėje, prancūzų televizijos laidoje, kuri buvo rodoma visose frankofoniškose šalyse. Ir tai taip pat buvo vertinama kaip prancūzų kultūros sklaida.

– Ką reiškia dviguba tapatybė – lietuvė ir prancūzė kartu? Ar ši jungtis puikiai dera? Gal esama kokio nors kultūrų konflikto, kurį kokiu nors būdu esate patyrusi?

– Tai reiškia, kad jaučiu dvigubą atsakomybę, kad mano širdis plaka abiem šalims. Atvažiavau gyventi į Lietuvą būdama keturiasdešimties, bet visada ir Prancūzijoje nešiojau Lietuvą su savimi. O tada savaime kyla noras palyginti vienos ir kitos šalies kultūras bei vertybes. Kartais iš tiesų kyla nesusipratimų, net konfliktų. Štai pavyzdys: užpernai po „Charlie Hebdo“ žudynių vyko įvairiausi debatai, per kuriuos pajutau, kad Lietuvoje pasitaiko paprasčiausio nesupratimo, ypač sumaišius laicizmo ir ateizmo reikšmes.
Laicizmas – tai civilinės ir religinės visuomenės atskyrimo principas. Jam veikiant, valstybinės ir privačios institucijos yra nepriklausomos nuo dvasininkų ir bažnyčios, o valstybė yra nešališka ir neutrali bažnyčios bei visų religinių
konfesijų atžvilgiu. Lietuvoje šis principas dažnai painiojamas su ateizmu. Reikėtų suprasti, kad Prancūzijos Respublika, būdama pasaulietinė (laïque), gina visų piliečių interesus, nesvarbu, kokią religiją jie išpažintų. Neteisingai Lietuvoje skelbiama, kad Prancūzija „propaguoja ateizmą“. Žinoma, pasitaiko ir nusižengimų principams. Kai pernai gruodžio mėnesį sužinojau, kad „École Française“ mokykloje neleista vienam vaikui giedoti kalėdinės giesmės per mokyklos šventę, tą faktą sunkiai „prarijau“, kaip tikriausiai ir daugelis prancūzų bei lietuvių tėvelių…

– Kaip vertinate frankofonijos judėjimą Europoje ir pasaulyje? Kaip atrodo šiame kontekste Lietuva?

– Lietuva yra frankofonijos stebėtoja ir – gėda sakyti – labai mažai daro, kad mūsų mokiniai rinktųsi prancūzų kalbą ir jos mokytųsi. Skaudu, jog Švietimo ir mokslo ministerija nerodo jokių pastangų, kad būtų skatinamas prancūzų kalbos mokymasis. Paradoksas – Prancūzų institutas nesutalpina visų norinčių išmokti kalbos, daugiau nei keturi šimtai vaikų ir paauglių lanko Vilniaus prancūzų licėjų, o vidurinėse mokyklose ir gimnazijose mokiniai dažniau renkasi rusų kalbą; aš ne prieš rusų kalbą, nes tai tikrai naudinga bendravimo kalba, tačiau mūsų perspektyvos Vakarų pasaulyje juk yra begalinės. Sunkiai suvokiama, kaip po dviejų dešimtmečių nepriklausomybės į ateitį vis dar žygiuojame atbuli.
Aišku, džiugu pastebėti ir teigiamus poslinkius. Sekant Prancūzijos visuomeniniu modeliu, aktyvesnė darosi profsąjungų, asociacijų veikla, kurią inicijuoja teisingai suvokta pilietybė, diskutuojama apie seniūnijų naudą ir savivaldos reikšmę. Visa tai stiprina demokratijos procesus, tokius ryškius Prancūzijoje.

– Kas lėmė apsisprendimą versti Kristijono Donelaičio „Metus“ į prancūzų kalbą? To klausiant, dera priminti priešistorę – lemtingą pažintį su garsiu prancūzų komparatyvistikos profesoriumi Alainu Montandonu, Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos konferencijų dalyviu, kuris, ėmęs rūpintis „Pasaulio literatūros“ kolekcija, parėmė nemirtingo K. Donelaičio kūrinio vertimo iniciatyvą ir apsiėmė organizuoti leidybą. Vertėjo kandidatūra natūraliai iškilo. Tačiau, gavus pasiūlymą versti, reikėjo apsispręsti. Turbūt nebuvo lengva.

– Aš buvau priversta! Noriu pasakyti, kad, Jums pasiūlius, moraliai negalėjau atsisakyti versti K. Donelaičio „Metų“ į prancūzų kalbą. Juolab kai sužinojau, kad labai prestižinė universitetinė leidykla „Garnier“ pageidavo publikuoti „Metų“ vertimą. „Pasaulio literatūros“ kolekcijos direktorius buvo skaitęs lietuvių rašytojo „Metus“ vokiečių kalba. K. Donelaičio kūrinys bus išleistas kartu su XVIII amžiaus anglų rašytojo Johno Thomsono „Metų“ („The Seasons“) vertimu į prancūzų kalbą. Iššūkis milžiniškas, dirbdama beveik jausdavau, kaip Lietuva motulė už mano pečių palinkusi stebi, ką rašau.

– Kuo Jums patrauklus šis kūrinys?

– Jau nuo senų laikų mane traukė pati knyga, kaip daiktas. 1994 metais, tik atvykusi į Lietuvą, antikvariate įsigijau 1941 m. Kaune išleistą gražų Vytauto Kazimiero Jonyno iliustruotą „Metų“ leidinį. Ėmusi vartyti, jausdavausi tarsi atidariusi brangenybių dėžutę; ilgai žiūrinėdavau eilutes, kupinas savotiškų šriftų su daugybe nesuprantamų žodžių. Tad, dar nekalbant lietuviškai, pažintis su Lietuva vyko dalyvaujant visoms penkioms mano juslėms. Intuityviai žinojau, kad „Metai“ pasakoja apie tikrąją, pirmapradę Lietuvą. Jaunystėje panašiai mane veikė Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus darbai.
Vertinu ši tekstą kaip didžiulį, be galo svarbų senovės Lietuvos palikimą. Pradžioje galvojau, kad šis vertimas man užkrauna per didelę atsakomybę, nes apgailestaudama pripažįstu, jog neturiu formalaus universitetinio parengimo ir specialiai nestudijavau lietuvių kalbos. Kita vertus, esu neblogai susipažinusi su XVII, XVIII amžių prancūzų žodynu, nes rimtai studijavau klasikinius mokslus garsiame Sainte Marie koledže, Charles’io Dullino dramos akademijoje ir Nacionalinėje teatro ir meno valstybinėje mokykloje Paryžiuje. Mus ruošė pagal XVII ir XVIII amžių didžiųjų literatų – Molière’o, Racine’o, Corneille’io, La Fontaine’o ir La Bruyère’o tekstus. O dėl lietuvių kalbos, savaime aišku, nuolatos turėjau tartis su sostinės universitetų, Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų filologais.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte versdama?

– Lietuvių kalba yra palyginti taupi. Vertimai gali ją net praturtinti, nes prancūzų kalba turi turtingą semantiką, ištisą atspalvių gamą. Verčiant derėjo vengti daugiažodžiavimo, pasakymų reikšmės išplėtimo; buvo svarbu išlaikyti ir kūrinio tankį, ir kiekybinę pusiausvyrą. Supratau, kad vertimas hegzametru neįmanomas dėl skirtingų kalbinių ypatumų. Profesorius Kęstutis Nastopka pasiūlė versti 12–16 skiemenų eilutėmis, išlaikant tokį netaisyklingą ritmą visame kūrinyje. Taip ir padariau. Stengiausi rinkti žodžius, kurie jau egzistavo XVII, XVIII amžiuje, atidžiai patikrindama kiekvieną. Pavyzdžiui, buvo neaišku, kaip išversti esmingą donelaitišką žodį „būrai“, tai yra Mažosios Lietuvos (arba Rytų Prūsijos) valstiečiai baudžiauninkai. Nerasdama tinkamo prancūziško ekvivalento, palikau: les bours. Kitas iššūkis buvo rasti lygiaverčius prancūziškus žodžius XVIII amžiaus Prūsijos administracinės hierarchijos pavadinimams. Rėmiausi to meto prancūzų dvaro administracijos terminologija.

– Kaip tokio vertimo patirtis asmeniškai Jus praturtino?

– Paaiškėjo, kodėl Lietuva ir jos paslaptinga kalba išliko. Juk daug didesnė Prūsija išnyko. Šioje išlikimo byloje įvertinau metų laikų ciklo ir saulės svarbą. Supratau, kodėl tiek daug Saulyčių ir Saulių Lietuvoje. K. Donelaitis visomis išgalėmis kovojo dėl savųjų išlikimo; juk jeigu lietuvininkai būrai nebūtų sugebėję atlikti baudžiavos darbų, juos būtų galėję ištremti į Vokietiją ir būtų baigę dienas ubagaudami. Nors lietuvių poetas kūrė tamsiu baudžiavos metu, po baisaus maro, vykstant kolonizacijai, nematydamas laisvės šviesos horizonte, jo išlikimo programa, su kuria kreipėsi į savo būrus, buvo teisingai suprasta, teikė jėgų lietuvininkų palikuonims, ugdant naują – būsimų knygnešių kartą. K. Donelaičio vertybės yra išliekamosios, jos beveik įgimtos kiekvienam lietuviui. Be galo žavi ir dėmesys gyvūnams, liudijantis tautos brandumą. Rašytojas ir pastorius, įvardijęs ir taip įamžinęs kiekvieną savo būrą (pareigūnai, amstrotai, vachmistrai liko neįvardyti), regėjo savųjų išlikimą remiantis padorumu, viežlybumu. Dažnai kartodamas pasakymą „tik mįslyk“, autorius tuo pačiu ragina mokytis geriau valdyti savo gyvenimą ir savo likimą. K. Donelaitis skatino puoselėti senąsias lietuviškas vertybes: dosnumą, gerą kaimynystę, mielaširdingumą, harmoniją su gamta ir gyvūnais. Man atrodo, kad tos vertybės ir yra lietuvių tautos pamatai, suteikę jėgų XX amžiuje du kartus išsilaisvinti. „Moralės elementas negausiai tautai yra vienas svarbiausių ginklų“, – rašė paskutinis prezidento Antano Smetonos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Poema „Metai“ tokia turtinga, giliamintė, jaudinanti, kad belieka pasidžiaugti teisingu prancūzų pasirinkimu ją versti ir ištarti tokius žodžius:
Didžiai Gerbiamas Pons Donelaiti! Sveiki atvykę į varlių ėdikų šalį, į garbingą Prancūziją!

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas / Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Austėja Oržekauskienė. Apie neįvykusį Algirdo Juliaus Greimo ir Antano Vaičiulaičio „sandorį“ dėl Kristijono Donelaičio

2016 m. Nr. 12 / Mielas Tautieti, dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.