literatūros žurnalas

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3

Yasmina Khadra. Kerštas / Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Yasmina Khadra (gimęs 1955 m. Alžyre, tikroji pavardė Mohammedas Moulessehoulas) – Prancūzijoje gyvenantis Alžyro rašytojas, originalus jau vien tuo, kad, norėdamas išreikšti pagarbą savo žmonai ir visoms Alžyro moterims, pasirašo slapyvardžiu, sudarytu iš dviejų žmonos vardų – Yasmina Khadra (arabų k. „žaliasis jazminas“). Svarbu tai, kad šis arabų kilmės prancūzų autorius yra puikus pavyzdys tų vertybių, kurias frankofonija skleidžia visame pasaulyje. Yasminos Khadros literatūrinė karjera ir kai kurios kūrybos ypatybės – visų pirma gilus humanizmas – skatina jį lyginti su kito garsaus alžyriečio Albert’o Camus literatūrine šlove.
Šiandien Yasmina Khadra yra išleidęs beveik tris dešimtis knygų, naujausias romanas „Dievas negyvena Havanoje“ („Dieu n‘habite pas la Havane“) pasirodė 2016 m., jos išverstos ir išleistos daugiau kaip keturiasdešimtyje pasaulio šalių, yra pelniusios daugybę premijų ir apdovanojimų. Vienas svarbiausių – 1997 m. įteiktas Kanarų salų apdovanojimas – premija už romaną „Mirtininkai“ („Morituri“) kaip geriausią pasaulio frankofonų kūrinį. Įspūdingas ir iki šiol aktualus mūsų pasirinktas romanas „Kerštas“ 2006 m. pelnė „Prix des Libraires“, „Prix Tropiques“ ir „Prix Découverte“ premijas, Moterų skaitytojų, Burgundijos studentų ir moksleivių apdovanojimus, „Gabriele d‘Estrées“, Austrijos jaunųjų kritikų premijas, o Hepenhaime (Vokietija) 2008 m. pripažintas geriausia metų knyga. Ne veltui dar 2003 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee Yasminą Khadrą minėjo kaip vieną didžiausių šių dienų rašytojų.
Naujausioje XXI a. prancūzų literatūros istorijoje (Dominique Viart, Bruno Vercier, „La littérature française au présent“, Bordas, 2008) Yasmina Khadra priskiriamas prie angažuotos literatūros kūrėjų. Teigiama, jog ši literatūra – tai romanai apie darbo žmonių padėtį, tarnystę armijoje, karo nusikaltimus ir panašius dalykus, jiems būdinga viešos ideologijos kritika, žurnalistinis kalbos stilius. Tokios krypties Alžyro rašytojai esą išsiskiria tuo, kad kūryboje akcentuoja nepriklausomybės kovas, integracijos į naują visuomenę problemas, o Yasmina Khadra esąs rašytojas, kuris daugiau domisi savo suskaidyta tapatybe nei politine rašytojo misija, tačiau kūryboje visada iškelia aktualius klausimus. Vadinasi, vertinant šiuos, kaip ir kitų angažuotų rašytojų, kūrinius, dera kuo geriau išmanyti atitinkamą kontekstą.
Mums svarbu, kad šis garsus kūrėjas frankofonas yra buvojęs mūsų šalyje. Garbės legiono riteris bei Meno ir literatūros ordino kavalierius, Henri Gal literatūrinės premijos Didžiojo prizo laureatas, Prancūzų akademijos (l‘Académie française), Prancūzijos instituto (Institut de France) laureatas (2011), „Laikas taikai“ literatūrinės premijos laureatas (2012) buvo Vilniaus knygų mugės (2012) svečias. Tada rašytojas mielai atsakinėjo į gausiai susirinkusių gerbėjų klausimus, davė interviu Lietuvos žurnalistams. Paklaustas, ką mano apie vadinamąjį Arabų pavasarį, rašytojas atsakė, kad bet kuriuo atveju diktatūrų žlugimas – puikus dalykas, ir kad Alžyras – pirmoji arabų šalis, sukilusi prieš režimą (1988 m. spalį). Pasidžiaugė turįs vilčių dėl Tuniso, šiek tiek mažiau dėl Egipto, bet tai, kas vyksta Libijoje, jam kelia nerimą. Esą, Kadhafio mirtis panardins regioną į košmarą. Tuo tarpu NATO karas prieš Libiją – šiurkštus veiksmas. Šiandien matome, kad rašytojo žodžiai buvo pranašiški. Nors lyg ir akivaizdu, kad pastaruoju metu ne NATO dėl tragiškos situacijos kalta. 2015 m. spalio 22 d. „The Guardian“ (theguardian.com) išspausdino Yasminos Khadros komentarą, kuriame, aiškindamas padėtį Libijoje, rašytojas svarsto vieną labai svarbų dalyką: „Negalima tiesiog pradėti atakos prieš šalį nežinant jos gyventojų. Gali sunaikinti visus tankus, lėktuvus, arsenalą, strateginius tinklus, bet jei nežinai, su kokiais žmonėmis turi reikalą, greičiausiai atidarai Pandoros skrynią, ir taip kiekviena taikos operacija yra pasmerkta tapti ugnies įžiebimu.“
Šis Yasminos Khadros perspėjimas tinka ir galvojant apie 2006 m. sukurtą romaną „Kerštas“ (į lietuvių kalbą vertė Asta Uosytė) bei jo genezę. Ar galima jėga sunaikinti kitokį požiūrį į daiktus ir pasaulį? Kaip įmanoma neleisti atsiverti Pandoros skryniai? – tokios yra svarbiausios veikalo idėjos. Trumpas kūrinio siužetas pateikiamas lietuviško vertimo viršelyje: „Romane „Kerštas“ autorius pasakoja apie Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nagrinėdamas tragiškus veikėjų likimus, rašytojas nešališkai mėgina atskleisti dviejų kariaujančių pusių motyvus. Izraelio pilietybę turintis palestinietis Aminas dirba chirurgu vienoje Tel Avivo ligoninėje. Atkakliai laikydamasis savo įsitikinimo – gelbėti žmonių gyvybes, jis stengiasi nesikišti į abi tautas draskančią nesantaiką. Būdamas talentingas chirurgas, jis pelno gerą vardą Tel Avive, susikuria puikų, ištaigingą gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo pasaulis sudrebinamas iš pamatų. Jis sužino, kad jo mylima žmona Sihem yra palestiniečių savižudė.“
Jau šis trumpas turinio pristatymas leidžia manyti, kad kūriniui būdingi kai kurie žurnalistinio romano bruožai. Kaip žinoma, žurnalistinis romanas remiasi aktualijomis, jam kone privalomas skandalo elementas, ryškūs kontrastai, neretai marginalūs personažai. Jam būdingas intriguojantis siužetas, dinamiškas pasakojimas, bėgli trumpų sakinių raiška.
Teroristiniai išpuoliai arabų pasaulyje yra skaudi aktualija, Izraelio ir Palestinos konflikto zonoje virstanti beveik kasdienybe. Šie išpuoliai visuomet skandalingi. Skandalo elementas romane ne tik ryškus, bet vaidina svarbiausią vaidmenį užmezgant pasakojimo intrigą ir nulemiant tolesnę siužeto eigą – pasakotojo Amino virsmą sekliu, narpliojančiu savižudės Sihem bylą. Besiaiškinant bylos aplinkybes, švelni ir dora, mylinti ir mylima gydytojo žmona Sihem patiria metamorfozę – pamažu virsta fanatiška ir nuožmia kovotoja, marginaliu personažu civilizuotoje visuomenėje. Siužeto intrigą palaiko mįslė, kurią privalo įminti pasakotojas ir protagonistas Aminas. Kodėl gerbiama, mylima, lepinama sutuoktinė išdavė savo vyrą, išardė jaukų šeimos židinį, pasirinko mirtį vietoje laimingo jųdviejų gyvenimo kartu, – šis klausimas protagonistui yra lemtingas. Jis negali nurimti, nebodamas jokio pavojaus, nesvarstydamas eina, bėga, primuštas krenta, šliaužia, keliasi, vėl lenda į pavojingiausias vietas, į mirties pranašų ir smogikų namus, nes jo kančia pranoksta bet kokias baimes. Šis kupinas veiksmo pasakojimas labai dinamiškas, jam būdingi trumpi dialogai, minėta bėgli trumpų sakinių raiška, tačiau ne vien ji. Įvykių dėstymą pertraukia vaizdingi gamtinės ir buitinės aplinkos aprašymai, intymaus lyrizmo kupinos buvusio laimingo šeiminio gyvenimo nuotrupos, nostalgiški vaikystės prisiminimai. Nieko dirbtinai išpūsto, trivialaus ar išsitenkančio vienadienėje plotmėje. Tikrovė skleidžiasi ne vien apčiuopiamais visuomenėje vykstančių procesų, papročių ar būsenų aprašymais (kaip žurnalistiniame romane); čia jai būdinga ir metafizinė gelmė, į kurią kreipia minėtas klausimas kodėl. Prie jo dar grįšime.
Akivaizdu, kad romanas turi detektyvo bruožų. Beje, jo pavadinimą verčiant paraidžiui, L‘Attentat – tai pasikėsinimas, agresija, sąmokslas, įžeidimas, užgaulė. Pasikėsinimai itin būdingi detektyvams. Detektyvinė intriga aiški – yra susprogdintas ar susisprogdinęs žmogus. Sekliui svarbu ištirti, ar žuvusysis yra auka ar žudikas.
Detektyvinėms istorijoms būdingi du sekliai-tyrėjai: vienas – oficialus, valstybinės institucijos atstovas (Yasminos Khadros romane tai Amino draugas, policijos pareigūnas Navedas Ronenas su pavaldiniais), kitas – privatus seklys, nepasitikintis oficialaus tyrimo išvadomis (romane tai pats nukentėjęs, netekęs žmonos protagonistas). Formaliai byla išaiškinama greitai. Įkalčiai surinkti, kaltininkas nustatytas, policijai rūpi tik nusikaltimo organizatoriai ir bendrininkai, kurių visų susekti beveik neįmanoma. Kruopščiai ir iki galo šią bylą ištiria būtent privatus seklys. Savarankiškai tirdamas žūties bylą, jis renka faktus, apklausia liudininkus, randa pagalbininkų, aptinka kaltininkus, išaiškina nusikaltimą, atskleidžia Sihem gaubusią paslaptį.
Tačiau seklio Amino tikslai nesutampa su stereotipinių detektyvų tikslais. Jis nesiekia sugauti ir suimti nusikaltėlį. Protagonistui svarbiausia – susitikti žmogų, pasiuntusį jo žmoną į mirtį, pažiūrėti jam į akis ir paklausti kodėl? Izraelio policijai jis neišduoda teroristų vado. Ar dėl to, kad jo giminaičiai (be galo jį mylintys, širdingai juo kaip gydytoju besididžiuojantys) – patys potencialūs ir / arba tikri savižudžiai? Nepritardamas teroristiniam kovos būdui, Aminas suvokia padėties tragizmą ir pasipriešinimo okupacijai būtinybę (iššoka priešais traktorių, pasiųstą nugriauti jų giminės namų po vieno iš giminaičių teroristinio išpuolio). Pagaliau seklys žūsta pats, sprogus priešo (?) bombai…
Istorijos pabaiga pasakojimą grąžina į pradžią, savotišku epilogu ją paaiškina. Čia pasakotojas aprašo savo būseną po sprogimo: jaučiasi draskomas į gabalus, nykstantis sprogimo švilpesy… kontūzytas ir sudarkytas, tačiau stebėtinai aiškaus proto. Nors „į kažką atsitrenkusi atšoko mano galva“. Girdi dangiškus balsus, ir kaip vaikas šaukia „mama“, mato motiną kaip Šventąją Mergelę, o aplink krauju paplūdusias žmogystas, jaučia, kaip paties kūnas pradeda irti, girdi sanitaro žodžius – „šitas gatavas“, pagaliau yra įmetamas į lavonų krūvą, išgirsta savo verksmą. „Dieve, jei čia baisus košmaras, leisk man tučtuojau atsibusti…“ Taigi atsibusti protagonistui-naratoriui leidžiama, ir jis dėsto istoriją žvelgdamas į visa, kas buvo matoma iš originalaus pasakotojo taško, iš kapo, iš mirusiųjų namų. O viską papasakojęs, romano pabaigoje vėl grįžta į pradinę situaciją, kai „aplinkui spengia, tolydžio smarkėjantis ūžimas gramzdina mane nebūtin…“ Tačiau atsiranda ir kai kas nauja: „Staiga iš giliausios gelmės atsklinda silpna švieselė… Pamažu artinasi plevendama. Išryškėja kontūrai. Tai vaikas… Bėgantis vaikas. Jo stebuklingas švytėjimas išsklaido šešėlių tamsumas… Bėk! – šaukia vaikui tėvo balsas. – Bėk!.. <…> Jis pakyla į dangų pagautas tėvo balso: Gali iš tavęs atimti viską: turtus, gražiausius jaunystės metus, džiaugsmus ir nuopelnus, net paskutinius marškinius nuvilkti, bet svajonės sukurti iš naujo pavogtą pasaulį niekas negalės atimti“ (p. 207).
Tokia rėminė kompozicija, įkurdinanti pasakotoją už žemiškos erdvės ir laiko ribų, sureikšminanti fikcijos vaidmenį pasakojime, yra išties originali, o vaizdingi lyriniai nukrypimai, turintys apibendrinančios galios, liudija poetinį talentą ir yra nebūdingi žurnalistinėms bei detektyvinėms istorijoms, tad peržengia šio žanro ribas.
„Kerštas“ neabejotinai turi ir karo romano bruožų. Vienas pagrindinių karo romanų tikslų – sukurti įtikinamą pasakojamos istorijos aplinką, kuri įtrauktų skaitytoją taip, kad jis jaustųsi tarsi pats atsidūręs pirmame įvykių ir veiksmų plane. Todėl daugelis rašytojų renkasi esamąjį laiką, tuo pačiu priartėdami prie žurnalistinio stiliaus. Pasakojimas turi būti kaip galima autentiškesnis ir realistiškesnis. Šiuos reikalavimus mūsų nagrinėjamas kūrinys įgyvendina. Yasminos Khadros romano siužetinio vyksmo aplinka įtikinama, pagrindinis laikas – esamasis, pasakojimas įtraukia skaitytoją, yra autentiškas ir realistiškas.
„Kerštui“ būdingas ir kitas karo romanų bruožas – „naratyvinio lauko apribojimas“ (anot Mehdi Heidari ir Nâzanin Ramezâniân, pasakotojas, tuo pačiu ir skaitytojas, nežino, kas iš tiesų vyksta, nes kareiviai fronte, lindėdami apkasuose ar kitose vietose, dažnai nesusigaudo, kas dedasi aplink). Yasminos Khandros pasakotojas taip pat yra ir suinteresuotas istorijos vyksmo dalyvis, atsiduriantis įvykių centre, karštai ir emocingai į juos reaguojantis, tačiau jų nesuprantantis ir negalintis įvertinti, nes jo žiūros perspektyva ribota.
Jei autorius karą vertina negatyviai, kūrinyje paprastai atsiranda žodžių ir pasakymų, atspindinčių jo neigiamas, niekinamas nuostatas. Atitinkamu žodynu pasakotojas siekia moraliai nuteikti skaitytoją. Į šį moralę bei vertybes kvestionuojantį procesą įtraukiami ir personažai. Jų pasisakymuose išreiškiamas ir autoriaus požiūris. „Kerštui“ tai tikrai charakteringa. Antai Aminui susitikus su savižudžių mokytoju, Gaujos vadas laikosi ramiai ir dėsto savo tiesą: „Islamistas yra politinis kovotojas. Jis turi vieną tikslą – įkurti teokratinę valstybę savo šalyje ir mėgautis savo šalies nepriklausomybe… <…> Mes išniekintos ir išjuoktos tautos vaikai, kovojantys taip, kaip galim, siekdami vienintelio tikslo – išvaduoti savo tėvynę bei atgauti garbę ir orumą <…>. Būk malonus, neieškok teisybės ten, kur šlykštimasi tavo prisitaikėliškumu ir egoizmu <…>. Tavo žmona žuvo, kad atpirktų tave, pone Džafari.“ – „<…> Kaip drįsti plauti smegenis herojiškomis ir kilniomis kalbomis, jei pats sėdėdamas šiltoje vietelėje siunti moteris ir vaikus į mirtį? – atkerta Aminas. – Atsibusk, broli mano, mudu gyvename toje pačioje planetoje, tik mūsų kovos lauke plevėsuoja skirtingos vėliavos. Tu pasirinkai žudyti, aš pasirinkau gydyti. Tavo priešas mano pacientas. <…> Visa, ką turiu, man nepriklauso. Kitų žmonių gyvenimai man nepriklauso. Visos žmonių nelaimės kyla iš šio nesusipratimo“ (p. 130–131).
Karo romanams būdinga polifonija – skirtingus požiūrius vienijanti struktūra, reikalinga chaoso suvaldymui. Ji vertinga ir tuo, kad skaitytoją įtraukia į dialogą, skatina jį mąstyti. Mūsų romane labai svarbi Amino ir teroristų opozicija. Ji esminė ir neperžengiama, tačiau, veikėjui realiai susidūrus su kita kovojančia puse, kraštutinė įtampa atslūgsta. Vienas iš įtampos sušvelninimo veiksnių – personažų santykiai: Amino tėvai ir giminės yra kitoje pusėje. Taip protagonistas susiduria su tapatybės problema. „Neįmanoma palikus savo gimtinę įsišaknyti kitoje visuomenėje, nepakenkiant savo tapatumui“, – aiškina jaunas vyras su balta ilga tunika ir kepurėle ant galvos, skaitantis Koraną mečetėje, į kurią veržte įsiveržia gydytojas. Šis imamas iš tiesų mano, kad prisideda prie dieviškos misijos. Gi liekantieji nuošaly esantys tik tuščiagarbiai, savimylos ir neturintys sąžinės, kaip kad Aminas (p. 120). Tad yra dvi diametraliai priešingos tiesos. Pasakojama istorija įteigia mintį, kad kito tiesą pažinti būtina.
Protagonistas tikina, kad Jeruzalės tvirtovės siena yra besikartojančių niekšybių subjaurota. „Kai buvau paauglys, be galo mėgau Jeruzalę <…>. Vaikštinėjau iš kvartalo į kvartalą su tokiu pat susižavėjimu, tarsi nuo žydų legendų prie beduinų pasakų. Nereikėjo būti pacifistu, kad atmesčiau karo teorijas, <…> priešišką opoziciją galėtų panaikinti paprasčiausia pagarba kultūros istorijai, <…> neturėjau kada domėtis senomis žaizdomis, kurios kliudo susitaikyti dviem išrinktosioms tautoms ir verčia palaimintą Dievo žemę paversti nesantaikos ir karo baisybių lauku. Kiek prisimenu, niekada nepalaikiau nė vienos kovojančios pusės, abiejose mačiau daug beprotystės ir širdį draskančio skausmo. Jokiais būdais neprisidėjau prie kruvino konflikto, kuris iš tiesų tėra nesibaigiantis karas, kuriame vieni aukos, kiti – atpirkimo ožiai. Kokią poziciją galėjau pasirinkti iš dviejų galimų: nuolankiai kęsti arba atsilyginti tuo pačiu – dantis už dantį, akis už akį. Aš pasirinkau gydyti ligonius“ (p. 134). Tačiau kyla klausimas, ar ši tarpinė pozicija – nepalaikyti nė vienos pusės – yra pakankama?
Istorijos pabaiga nesuteikia vilties. Gydytojas, išgelbėjęs daugybę pacientų – izraelitų gyvybių, žūsta nuo Izraelio ginkluotųjų pajėgų numestos bombos savo tėvynainių žemėje. Rėminė pasakojimo kompozicija – nuo mirties į mirtį, regis, išryškina svarbiausią idėją: šis karas neturi išeities ir pabaigos, jame nėra laimėtojų ir pralaimėtojų. Tai tarsi mirties kilpa, suveržianti pasakojimą taip, kad visas romano sukurtas pasaulis pasirodo tarsi kunkuliuojantis katilas, uždara erdvė su absurdo sienomis. Ne veltui Yasmina Khadra lyginamas su A. Camus. Palietęs vaiduokliško-teroristinio karo temą, išryškinęs sveiku protu nesuvokiamus kovos būdus, rašytojas atskleidžia ne tik karo, bet ir pasyvios žmogiškos egzistencijos absurdą. Gydytojas Aminas – tarsi absurdo žmogus, jis primena gydytoją Rijė iš A. Camus romano „Maras“. Jis gydo, bet karas yra kaip ir maras – tai nepagydomos ligos, jų įveikti neįmanoma. Lieka beviltiška viltis – neišduoti savo svajonės „sukurti iš naujo pavogtą pasaulį“, nors tokiam triūsui galimybių nebėra.
Tokia yra Yasminos Khadros meninė tiesa, stipresnė už gyvenimo tiesą. Už ištikimybę šiai tiesai, už įdomų, provokuojantį, daugiaplanį kūrinį rašytojas nusipelno viso pasaulio skaitytojų dėmesio ir pagarbos.

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys.

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.