literatūros žurnalas

Genovaitė Dručkutė. Du prancūzakalbės Šveicarijos romanai

2017 m. Nr. 3

Charles Ferdinand Ramuz. Adomas ir Ieva / Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 171 p.
Jacques Chessex. Tironas / Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 198 p.

Ar dažnai mes, skaitytojai, besidairydami po verstinių knygų krūsnis, skaitydami anotacijas, atkreipiame dėmesį į rašytojo kilmės šalį? Akys fiksuoja: vertimai iš anglų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kalbų. Tarsi savaime aišku: jeigu versta iš anglų kalbos, tai autorius – britas arba amerikietis, jeigu iš vokiečių – rašytojas vokietis. O gal indas, kanadietis, austras? Antai šveicarai Jeanas Jacques’as Rousseau, ponia de Stael, Benjaminas Constant’as, Blaise’as Cendrars’as, Robert’as Pinget ar Philippe’as Jaccottet, belgai Maurice’as Maeterlinckas, Emile’is Verhaerenas, Michelis de Ghelderode’as jau seniai įtraukti į prancūzų literatūros lauką, jų kilmei neteikiant kiek didesnės reikšmės. Vis dėlto galima klausti, kiek mums svarbu rašytojų, atstovaujančių skirtingoms šalims, kalbos ypatumai, jų sukurto pasaulio savitumas, nulemtas ne tik kūrėjo talento, bet ir šalies, krašto, regiono specifikos? Ar tokie svarstymai rūpi (turėtų rūpėti) skaitytojui, jeigu jis – ne filologas, literatūrologas ar pan.?
Šios mintys atėjo į galvą laikant rankose Charles’io Ferdinando Ramuz „Adomą ir Ievą“ ir Jacques’o Chessex „Tironą“ – rašytojų, atstovaujančių prancūziškajai Šveicarijos daliai, romanus. Pasirodė nepakankama vien konstatuoti, kad vertimai atlikti iš prancūzų kalbos. Leidyklos ar pačių vertėjų pasirinkimo dėka lietuviškai beveik vienu metu išleisti romanai suteikia progą pasigilinti į sudėtingą šveicarišką tapatybę: jos paieškas, rašytojams iškylančius iššūkius, jų sprendimo būdus. Svarstymų apie tapatybę centre atsiduria santykis su prigimtine vieta ir su prancūzų kalba kaip (savi)raiškos priemone. XIX–XX amžių sandūroje prasidėjusi diskusija nenuslopsta iki šiol, tai pritildama, tai vėl įsisiūbuodama, Ch. F. Ramuz ir J. Chessex – dvi embleminės literatūros figūros – joje užima išskirtinę vietą.
Charles’is Ferdinandas Ramuz (Šar-lis Ferdinandas Ramiu, 1878–1947), baigęs literatūros studijas Lozanos universitete ir 1900 m. persikėlęs į Paryžių, be abejo, nė nenujautė, kad taps klasiku, bus vadinamas moderniosios prancūzakalbės šveicarų literatūros pradininku, „tėvu“, jo kūryba – atskaitos tašku. Tiesa, dar studijų metais išsikėlė tikslą rinktis menininko kelią, tačiau Prancūzijos ir, galima sakyti, viso tuomečio pasaulio sostinėje ketino toliau gilintis į literatūrą ir parašyti daktaro disertaciją. Su pertrūkiais viešnagė Paryžiuje užtruko iki 1914 m. vidurio, mokslinis darbas taip ir liko neparašytas. Adrienas Pasqualis viename straipsnyje yra išryškinęs Paryžiaus reikšmę Ch. F. Ramuz kaip asmens formavimuisi, teminėms ir stilistinėms kūrybos paieškoms. „Paryžietiškuoju“ laikotarpiu parašyti kūriniai atskleidžia, kad rašytojas dvasia ir mintimis taip niekur ir nebuvo „iškeliavęs“. Ir pirmoji knyga – eilėraščių rinkinys „Kaimelis“ („Le Petit Village“, 1903), ir vėlesnės rodo aiškų angažavimąsi savajam kraštui. Poetizuojami namų dievai („Moliniai penatai“ – „Les Penates d’argile“, 1904); pasakojama liūdna merginos, kurią lietuvių skaitytojai pavadintų vyresniąja Veronikos seserimi, istorija (apysaka „Alina“ – „Aline“, 1905); svarstomos menininko – dailininko ar rašytojo – galimybės uždaroje, provincialioje aplinkoje (romanai „Vo kantono dailininkas Emė Pašas“ – „Aime Pache, peintre vandois“, 1911, „Samuelio Belė gyvenimas“ – „Vie de Samuel Belet“, 1913). Šiuo labai produktyviu kūrybos tarpsniu išsikristalizuoja didžiosios Ch. F. Ramuz temos: individo konfliktas su aplinka ir jos generuojama tvarka, vienatvė, žmogaus menkumas ir vienišumas akistatoje su amžinąja gamta, žemės ir jos vaisių išaukštinimas, dėmesys peizažui ir jo detalėms. Ch. F. Ramuz jau pastebėtas ir Paryžiuje: jo realistinis, floberiškos „linijos“ romanas „Gyvenimo aplinkybės“ („Les Circonstances de la vie“) – vienas iš pretendentų į 1907 m. brolių Goncourt’ų premiją. Rašytojas jos negavo, o ir toji dar visai neseniai (1903 metais) įsteigta premija nebuvo nei garsi, nei prestižinė. Jos svarba nepaprastai išaugs vėliau, ir pracūzakalbiams šveicarams Goncourt’ų svajonė išsipildys tik po šešiasdešimt šešerių metų nuo pirmojo bandymo.
Tame pačiame straipsnyje kritikas pabrėžia, kad literatūros raidai nepaprastos reikšmės turėjo ne tik Ch. F. Ramuz gyvenimas Paryžiuje, kitaip tariant – atsitolinimas, distancija, bet ir apsisprendimas grįžti į Lozaną. Šio žingsnio pasekmės – „daugiausia poetinės“ (Pasquali A. Territoire et lieux de parole // Europe. Revue litteraire mensuelle. Litterature suise. – Mai. – 1995). Kas gi čia turėta omenyje? „Poetinės pasekmės“ susijusios su adekvačios, individualios kalbinės raiškos siekiu. Sakytume, nieko originalaus, koks rašytojas šito netrokšta ir neieško. Ch. F. Ramuz itin aštriai iškelia prancūzakalbio šveicaro santykį su prancūzų kalba ir ja parašyta Prancūzijos literatūra. Šie svarstymai apibendrintai pateikti autobiografinėje esė „Gyvenimo prasmė“ („Raison d’etre“), parašytoje tais pačiais sugrįžimo į gimtinę metais. Programinėje esė, savaip užbaigiančioje kūrybinius ir estetinius „paryžietiškojo“ etapo ieškojimus, Ch. F. Ramuz analizuoja dilemą, su kuria susiduria ne „centre“ (sostinėje), bet kitoje Prancūzijos sienos pusėje gimę prancūzų kalbos vartotojai. Jie patenka į paradoksalią situaciją: būdami per kalbą susiję su ta pačia kalba parašyta literatūra, pasijunta iš jos ištremti. Kultūrinės, kone metafizinės tremties pradžia – mokykliniai metai, vaiko išgyvenamas sukrėtimas pereinant nuo tikrovę įvardijančios, konkrečios, daiktiškos kalbos prie abstrakčios knyginės raiškos (gramatika, leksika, stilius). Susvyruoja mažojo šveicaro pasaulio pagrindai, nes jis tampa priversta mokytis savo kalbos tarsi svetimos: kalbinę normą nustatė ne jo artimoje aplinkoje, bet tolimame „centre“ veikianti galios institucija.
Reflektuodamas paryžietišką kalbinę patirtį Ch. F. Ramuz prisimena savo nuostabą girdint, kaip lengvai, užtikrintai, tiksliai prancūzai vartoja gimtąją kalbą. Jis sunkiai įsilieja į Paryžiui būdingą kalbėjimą su gyvomis intonacijomis, išraiškinga, teatrališka mimika ir gestikuliacija. Kalbine prasme, gyvenimas sostinėje – tai nuolatinė buvimo „tarp“ jausena: tarp prigimtinės Vo kantono ir norminės (klasikinės, akademinės) prancūzų kalbos. Ji apibrėžiama kaip „buvimas beveik panašiu“, beveik „kitu“ kalbinėje Paryžiaus aplinkoj, kuriam prancūzai mažiau atlaidūs negu tikram užsieniečiui. Paryžiaus leidyklos, vis atmesdavusios Ch. F. Ramuz kūrinius kaip parašytus „ne visiškai“ prancūzų kalba, juos įsileido tik trečiojo dešimtmečio pradžioje (Bernard’o Grasset leidykla).
Kokia siūloma išeitis iš prancūzakalbį šveicarų rašytoją varžančios padėties? Ch. F. Ramuz įtvirtino „akcento“ sąvoką, apimančią ir lingvistinius (fonetinius, leksinius, semantinius, intonacinius) savitumus, ir kultūrinę bei socialinę savo regiono specifiką. Tokia kalbinė laikysena leido iš naujo atrasti gimtinės peizažą, jos žmones su jų kalba ir gyvenimo būdu, drauge susigrąžinti geografinę ir kultūrinę rašytojo tapatybę. Perfrazuojant A. Pasqualio straipsnio pavadinimą, Ch. F. Ramuz įsteigė „žodžius apie vietą“ ir prisiėmė estetinio tarpininko (tarp vietos ir kalbos) vaidmenį.
Ano laiko prancūzakalbės Šveicarijos kontekste tai buvo beveik revoliucinis veiksmas. Ch. F. Ramuz ne atmetė prigimtinę tapatybę, bet ją įtvirtino. Jo kūryboje regioniškumas nebėra menkinanti kategorija; kita vertus, jis lieka suaugęs su savuoju Vo kantonu, Lozanos apylinkėmis, kaip Charles’is Baudelaire’as – su Paryžiumi, o Marcelis Proustas – su Iljė-Kombrė (Illiers-Combray). Vėlesniu kūrybos etapu jo romanuose papasakotos istorijos įgyja universalumo matmenį. Toks yra ir į lietuvių kalbą išverstas romanas „Adomas ir Ieva“ – originali ir poetiška biblinio mito interpretacija.
Jacques’as Chessex (Žakas Šesė, 1934–2009) – poetas, romanistas, eseistas ir dailininkas, daug metų užėmęs dominuojančią vietą šveicarų literatūroje, laikomas šių laikų klasiku, naujo etapo pradininku. J. Chessex ilgokai Ch. F. Ramuz šešėlyje glūdėjusiai prancūzakalbei šveicarų literatūrai suteikė naują spindesį. Jis pats ne kartą yra akcentavęs Ch. F. Ramuz palikimo „svorį“. Pokalbyje su Robert’u Koppu pripažino, jog praeito šimtmečio šeštame dešimtmetyje prancūzakalbės šveicarų literatūros kaip ir nebuvo: ją gožė Ch. F. Ramuz autoritetas, ir nė vienas rašytojas nedrįso prisiimti atsakomybės dėl jo palikimo – kokybinio stilistinio iššūkio. Anot J. Chessex, gyvavo ne tiek literatūra, kiek rašytojų kompleksas.
Ne kas kitas, o pats J. Chessex ir pakėlė Ch. F. Ramuz sviestą pirštinę. Prancūzakalbę Šveicarijos literatūrą jis praturtino nepaprastai ryškiomis spalvomis: charakteriais, situacijomis, konfliktais. Romanų naratyvui būdinga barokinė vaizdų gausa, perteikta klasikiniu stiliumi, nušlifuota kalba. Savo mokytojais J. Chessex vadina šventą Augustiną, Ignaca de Lojolą ir Jeaną Calviną, François Villoną, Charles’į Baudelaire’ą ir Paulį Verlaine’ą, Gustave’ą Flaubert’ą, Guy de Maupassant’ą. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis šveicaras, gavęs Goncourt’ų premiją: 1973 m. už romaną „Žmogėdra“ („L’Ogre“, lietuviškas vertimas – „Tironas“), ir ši premija reiškia gerokai daugiau negu vieno rašytojo kūrybos įvertinimas. Goncourt’ų premija – tai simboline legitimacijos galia disponuojančio centro pripažinimas, kad be prancūzų literatūros egzistuoja ir tokia prancūzakalbė šveicarų literatūra, ir premijos gavėjas – tikras rašytojas.
J. Chessex teigimu, visi jo romanai turi nepaneigiamą autobiografinį atspalvį: paženklinti traumos – tėvo savižudybės, lemtingo gyvenimo pertrūkio. 1973 m. gauta premija tarsi reabilitavo abu: ir tėvą, ir jo be kaltės kaltą sūnų. Tačiau nereikia apsigauti. Romanas „Tironas“, kurio centre – tėvo figūra, santykiai su sūnumi, visu ryškumu atsivėręs Oidipo kompleksas, leido rašytojui ne tik suvesti sąskaitas su tėvo mirtimi, su savimi, bet ir su Šveicarija. Romanas išjudino moralinį ir intelektualinį šalies klimatą, nusitaikė į siaurą provincialų mąstymą, veidmainiškumą. „Tirone“ ir kituose autoriaus romanuose pavaizduota Šveicarija neprimena, J. Chessex žodžiais, „Rousseau stiliaus idilės, turistinio atviruko rojaus“.
J. Chessex skirtas legitimuojančios galios įvertinimas, lyg koks „pašventinimas“, nepakeitė esamos padėties kartą ir visiems laikams. Viena vertus, ir toliau klausiama, ar (ir kokia) yra prancūzakalbė šveicarų literatūra. Kita vertus, siūloma liautis dairiusis į dominuojantį modelį, o geriau kurti ir laikyti save tiesiog normaliais rašytojais.
Lietuvių skaitytojai turi galimybę susipažinti su dviejų skirtingų, labai įdomių ir savitų autorių kūriniais. Puikių vertėjų atlikti vertimai, kai tekstas liejasi taip, tarsi „parašytas lietuviškai“, leidžia patirti ir įvertinti sukurto pasaulio unikalumą ir stiliaus ypatumus. Prancūziškoji Šveicarijos literatūra į mus prabyla savo geriausiais puslapiais.

Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos

2017 m. Nr. 7 / Valensija, 1830 m. lapkritis Antikos, ypač – romėnų, liekanos mane mažai domina. Aš nežinau, kokiu būdu leidausi įtikinamas keliauti į Murviedrą apžiūrėti to, kas liko iš Sagunto.

Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos

2016 m. Nr. 10 / Šiuo tekstu tęsiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) publikacijų ciklą „Laiškai iš Ispanijos“. I-asis ir II-asis laiškai publikuoti mūsų žurnalo 2016 m. 8–9 numeryje. / Trečias laiškas. Plėšikai. Madridas, 1830 m. lapkritis

Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos

2016 m. Nr. 8-9 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Prosperas Mérimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, kurio vertingiausia kūrybinio palikimo dalimi laikoma novelistika („Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“…