literatūros žurnalas

„Stengiuosi, kad į mano knygas smelktųsi dabartis…“

2017 m. Nr. 3

Belgų rašytoją Jeaną Philippe’ą Toussaint’ą kalbina Vytautas Bikulčius


– Manau, kad čia yra pirmasis Jūsų interviu Lietuvos literatūriniam žurnalui. Kaip galėtumėte prisistatyti lietuvių skaitytojams?

– Mano senelis Juozas Lanskoronskis buvo lietuvis. Beje, mano pilnas vardas yra Jean-Philippe Juozas Franz Toussaint, taip jis užrašytas pase. 1988 metais mes su mama ir jos broliu atvykome į Lietuvą ir aplankėme Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Motina ir dėdė Lietuvoje sutiko nemažai pusbrolių ir net mano senelio seserį, kuri vis dar buvo gyva. Vėliau, kai ėmiau statyti filmus, prisiminiau lietuvišką kilmę ir savo filmui „Čiuožykla“ pasikviečiau Lietuvos nacionalinę ledo ritulio rinktinę. Dienraštis „Libération“, kuris atvyko padaryti reportažo apie statomą filmą, rašė: „Ledo ritulio žaidėjai, kurie vaidina filme, yra tikri ledo ritulio žaidėjai, tai yra Lietuvos nacionalinė komanda, kuri specialiai atvažiavo ta proga ir buvo sužavėta ilga viešnage Paryžiuje. Jeanas Philippe’as Toussaint’as be galo troško, kad ledo ritulio aikštelėje dalyvautų tikri sportininkai, ir jis pasirinko lietuvius, nes jo motina yra kilusi iš tos šalies.“
Daugiau nebuvau atvažiavęs į Lietuvą. Į lietuvių kalbą išversta tik viena mano knyga – „Vonios kambarys“. Tikiuosi, bus susidomėta ir kitais mano romanais, kaip Estijoje, kur „Vonios kambarys“ ir „Mylėtis“ jau yra išversti gana seniai. 2015 metų rudenį buvau pakviestas į Taliną, ir po šios kelionės jau rengiami du nauji vertimai („Bėgti“ ir „Skuba ir kantrybė“). Beje, dvi estų vertėjos dalyvavo paskutinėje darbų sesijoje Senefo vertėjų koledže, Belgijoje. Tikiuosi, kada nors į jį atvyks ir lietuvių vertėjas.

– Jūsų pirmasis romanas „Vonios kambarys“ pasirodė prieš trisdešimt metų. Kaip jį vertinate šiandien, ką galvojate apie jo sėkmę pasirodžius knygai?

– Romanas išverstas į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Viena jo sėkmės priežasčių – tai, kad knyga buvo suvokta kaip tam tikros epochos ženklas. Ironiškai neigdamas pasaulį ir atskleisdamas neįprastą pasyvumą, protagonistas, kuris ima leisti savo popietes vonios kambaryje, galėjo atrodyti kaip tam tikros kartos emblema. Kai pagal knygą buvo kuriamas kino filmas, Prancūzijos spaudoje netgi kalbėta apie „vonios kambario kartą“.

– Literatūros kritikai apibūdina Jūsų romanus kaip minimalistinius. Ar sutinkate su jais?

– Kai pasirodė „Vonios kambarys“, spauda mane pristatė kaip šios romano pakraipos lyderį, vėliavnešį. Mano leidėjas Jérôme’as Lindonas – legendinis „naujojo romano“, Samuelio Becketto ir Marguerite’os Duras leidėjas – puikiai suvokė, kad bręsta nauja rašytojų karta Prancūzijoje, ir jis stengėsi sukurti naują literatūrinį judėjimą. Spauda ėmė kalbėti apie „minimalistinį romaną“. Aš gi manau, kad sąvoka „minimalizmas“ apibūdina lakoniškumą. Kai lakoniškumas prisišlieja prie aiškios raiškos, galiausiai susiduriame su klasicizmu, prancūzų literatūroje atsiduriame netoli Jeano Racine’o, ir iš tikrųjų tokia estetika man patinka. Tačiau jei pažvelgsime įdėmiau į mano paskutines knygas – „Mylėtis“ ar „Bėgti“ – manau, kad mane vis dėlto sunku apibrėžti vien minimalizmu, tai kiek ribotas apibrėžimas…

– Jūsų romanai susiję su šiuolaikiniu pasauliu. Ar jaučiatės esąs šiuolaikinis autorius, kuris nesidomi istorija?

– Akivaizdu, kad rašau šiandien ir prisiimu atsakomybę už savo epochą. Tai nėra tyčinis pasirinkimas, tai – faktas. Aš jį priimu kaip galimybę, aš nesiskundžiu epocha. Tačiau paradoksalu, kad tas nuolatinis dėmesys, kurį skiriu šiandienai, manęs neatitraukia nei nuo praeities, nei nuo ateities. Norėdamas būti šiuolaikinis, kartu esu visiškai pasisukęs ir į ateitį, ir į praeitį. Tai reiškia, kad mano kūrybą maitina literatūros klasikai, aš sąmoningai rašau neignoruodamas Williamo Faulknerio, Marcelio Prousto, Franzo Kafkos, Vladimiro Nabokovo, S. Becketto, M. Duras, eidamas paskui pavyzdžius, kuriais maitinausi. Tačiau net jei aš maitinausi praeitimi, esu aiškiai nukreipęs žvilgsnį į ateitį. Štai kas yra retas dalykas – tas mišinys tarp klasicizmo ir dėmesio dabarčiai. Kaip tik čia aš ir esu.

– Kaip galima paaiškinti Jūsų žvilgsnį į Rytų pasaulį, nes kai kurių Jūsų romanų veiksmas vyksta Japonijoje arba Kinijoje?

– Maždaug dešimt kartų lankiausi Japonijoje, 1996 m. keturis mėnesius gyvenau Kiote, ir buvau sužavėtas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tatai virs kūryba. Galiausiai taip atsirado knyga, norėjau grąžinti skolą Japonijai už tai, ką ji man davė. Romanas „Mylėtis“ išreiškia pagarbą Japonijai, o ypač Japonijos šviesai, Shinjuku[1] šviesai. O pasirinkimas romano „Bėgti“ veiksmą rutulioti Kinijoje atskleidžia valią eiti į dabartį, į tokį šiuolaikinį pasaulį, kuris klostosi šiandien: pasaulį, kuris juda, gyvena ir keičiasi. Man Kinija yra dabartis. Aš nesiekiu nuodugniai analizuoti ar aprašyti epochos, stengiuosi, kad ji išnirtų prieš mūsų akis, kad pajaustume jos padarinius, todėl skiriu nepaprastą dėmesį visiems dabarties ženklams. Stengiuosi, kad į mano knygas smelktųsi dabartis, kad jose būtų įsispaudę daiktai, vietovės, kodai, veikimo būdai.

– 2012 m. Paryžiuje, Luvro muziejuje vyko Jūsų paroda. Apie ką ji buvo?

– Tiesą sakant, mane visuomet žavėjo tapyba ir vaizduojamieji menai. Ne tik knygas rašau, bet ir kuriu filmus, rengiu foto, video, šviečiančių instaliacijų ir neonines parodas. 2012 m. pristačiau didelę parodą Luvre, Paryžiuje. Ji vadinosi LIVRE/LOUVRE[2] , vizualiai išreiškė pagarbą knygai. Specialiai sukūriau didelę fotografijų kompoziciją, kuri atskleidžia Luvro užkulisius. Mane visuomet žavėjo slaptoji pusė, visuomet mėgau užkulisius. Mėgstu atmosferą, kuri vyrauja Luvre antradieniais, muziejaus nedarbo dieną. Nuotrauka vadinasi „Antra-dienis Luvre“, liepiau pernešti šimtus knygų iš Edmond’o de Rothschildo kolekcijos į Mollieno salę, ir jas išdėliojau bet kaip ant grindų. Suvokiau šį kūrinį kaip instaliaciją, iš pradžių netgi buvo kilusi mintis sukrauti piramidę, žodis „piramidė“ puikiai dera su Luvru! Piramidė iš knygų Luvre, matyt, įgyja simbolinę prasmę. Paskui į vaizdą įtraukiau statistus, žmones, kurie visi iš tikrųjų dirbo Luvre ir atstovavo įvairioms profesijoms (montuotojams, dailininkams, rėminimo ar auksavimo dirbtuvių vadovams). Pradžioje rėmiausi kai kuriais dokumentiniais dalykais, visi dalyviai užsiėmė kokiais nors tikėtinais dalykais, o galiausiai visiems jiems liepiau skaityti.

Vytautas Bikulčius. Dvi knygos apie Romainą Gary

2017 m. Nr. 3 / Ariane Chemin. Mariage en douce. Gary & Seberg. – Paris: Équateurs, 2016. – 160 p. / Laurent Seksik. Romain Gary s’en va-t-en guerre. – Paris: Flammarion, 2017. – 236 p.

Vytautas Bikulčius. Prancūzų literatūra lietuviškai: vertimų tendencijos atgimusioje Lietuvoje

2017 m. Nr. 3 / Dar XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje konstatuota, kad pokario metais Lietuvoje pastebėtas „klasikinės prancūzų prozos vertimų pirmavimas.

Jean-Philippe Toussaint. Televizija

2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius / Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France.