Vytautas Bikulčius. Prancūzų literatūra lietuviškai: vertimų tendencijos atgimusioje Lietuvoje

2017 m. Nr. 3

Dar XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje konstatuota, kad pokario metais Lietuvoje pastebėtas „klasikinės prancūzų prozos vertimų pirmavimas. Šias pozicijas ji išlaikė ir toliau“. Iš tikrųjų, skaitytojams buvo prieinami tokie autoriai kaip François Rabelais, Molièreʼas, Voltaireʼas, Denis Diderot, Honoré de Balzacas, Stendhalis, Victoras Hugo, Aleksandreʼas Dumas, Prosperas Mérimée, George Sand, Gustaveʼas Flaubertʼas, Émileʼis Zola, Guy de Maupassantʼas, Anatoleʼis Franceʼas, Marcelis Proustas, Romainas Rollandʼas, Roger Martinas du Gardʼas, Antoineʼas de Saint-Exupéry, Jeanas Paulis Sartreʼas, Albertʼas Camus, Margueriteʼa Duras, Louis Aragonas, François Mauriacas, Hervé Bazinas, Philippeʼas Hériat, André Maurois, Robertas Merleʼis ir kiti, tad vėrėsi ganėtinai plati prancūzų literatūros panorama. Bet literatūros vaizdas nėra siejamas vien su kiekybe. Žinoma, jeigu kalbame apie klasikinę literatūrą, jos išsamesnis pristatymas lietuvių skaitytojams gali būti suvoktas ir kaip tam tikras privalumas, nors už to klasikinės literatūros fasado neretai slėpėsi ir su menine verte nieko bendra neturinčios knygos, bet jos tiko sovietinei ideologijai (pavyzdžiui, Jeano Laffitteʼo „Gyvieji kovoja“, André Stilio „Pirmasis smūgis“). Aišku, čia nebuvo didžiausia bėda, nes patyręs skaitytojas labai greitai atskirdavo pelus nuo grūdų. Vis dėlto nelaisvės metais knygų vertimas susidūrė su kur kas rimtesnėmis problemomis.

Pirmoji problema, be abejo, buvo knygų atranka. Kaip žinoma, anaiptol ne kiekvienas autorius galėjo būti verčiamas į lietuvių kalbą. Ši taisyklė dažniausiai taikyta gyviems autoriams. Pakakdavo kuriam nors iš jų pasisakyti prieš tuometinės SSRS politiką, ir jis atsidurdavo nepageidaujamųjų sąraše. Šiuo klausimu viską lėmė direktyvos iš Maskvos. Vienas pirmųjų šitai pajuto A. Gideʼas, dar 1936 m. išleidęs knygą „Sugrįžimas iš SSRS“, kurioje sukritikavo sovietinį režimą, ir turėjo susitaikyti su tuo, kad nė vienas jo kūrinys šioje šalyje nebebus leidžiamas. Įdomu, kad rašytojo kūrinių rinktinė pasirodė jau kitoje šalyje – Rusijoje, bet tik 1991 metais. Panašiai pas mus nutiko J. P. Sartreʼui (laimei, dar 1966 m. išėjo jo „Žodžiai“) ir Simone’ai de Beauvoir, kurios jau išverstas romanas „Gražūs paveikslėliai“ 1971 m. nebepateko į skaitytojų rankas dėl 1968 m. Čekoslovakijos įvykių, apie kuriuos pasisakė abu rašytojai. Tad ir J. P. Sartreʼo pjesė „Nepalaidoti mirusieji“ pasirodė tik 1986 m., kai politinė situacija SSRS jau buvo pasikeitusi.

Nors lietuvių skaitytojas galėjo susidaryti tikrai platų klasikinės prancūzų literatūros vaizdą, vis dėlto literatūros specialistai pageidavo, kad būtų išversti tokie svarbūs kūriniai kaip Madame de La Fayette „Princesė de Klev“, Pierreʼo Choderlos de Laclos „Pavojingi ryšiai“, Charlesʼio Louis de Montesquieu pilnas „Persų laiškų“ leidimas, Blaiseʼo Pascalio „Mintys“, Jeano Racineʼo „Fedra“, V. Hugo „Ernani“ ar kokia nors kita pjesė, Alfredo Victoro de Vigny „Čatertonas“. Užbėgdami už akių pasakysime, kad dar iki šiol neturime nei „Persų laiškų“ pilno leidimo, nei V. Hugo ar A. V. de Vigny pjesių.

Galima teigti, kad to meto vienintelei grožinės literatūros leidyklai „Vaga“ trūko operatyvumo, bet jo ritmą, deja, irgi lėmė Maskva. Todėl nėra ko stebėtis, kad, tarkim, kūriniai, pelnę Nobelio premiją, pasirodydavo Lietuvoje gerokai pavėlavę, nors daugelyje šalių ne viena leidykla laikė sau garbe išleisti laureato kūrinį. Mūsų atveju pasisekė gal tik vieninteliam J. P. Sartreʼui, kuriam 1964 m. skirta Nobelio premija (tiesa, rašytojas jos atsisakė), o jau 1966 m. pasirodė jo autobiografinė knyga „Žodžiai“. Tiesa, čia galbūt lemiamą vaidmenį suvaidino tas faktas, kad jis su savo bendražyge S. de Beauvoir lankėsi Lietuvoje, ir Maskva tikriausiai norėjo pademonstruoti, kad jo kūriniai yra prieinami mūsų respublikos skaitytojams. Beje, dar anksčiau – 1965 m. „Pergalės“ žurnale Nr. 10 išspausdinta J. P. Sartreʼo novelė „Siena“. 1969 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre vaidinta jo pjesė „Altonos atsiskyrėliai“, o 1974 m. „Filosofijos istorijos chrestomatijoje“ paskelbta ištrauka iš rašytojo paskaitos „Egzistencializmas yra humanizmas“. Kitas egzistencialistas, irgi Nobelio premijos laureatas A. Camus į lietuvių kalbą išverstas praėjus vienuolikai metų po to, kai rašytojas gavo Nobelio premiją (1957). 1968 m. pasirodė dviejų jo romanų – „Svetimas“ (žurnalas „Pergalė“, Nr. 8) ir „Maras“ (leidykla „Vaga“) – vertimai. 1985 metų Nobelio premijos laureatas Claudeʼas Simonas laukė trumpiau, kol jo romanas „Flandrijos kelias“ išėjo lietuviškai 1990 m., bet čia, suprantama, knygos vertimą lėmė ir pakitusi politinė situacija. Antroji problema – XX a. ir naujausia prancūzų literatūra. Ne vienas autorius tuometinei SSRS netiko ideologine prasme ir, be abejo, leidykla visada turėjo gauti palaiminimą iš Maskvos. Jei koks nors kūrinys dar nebūdavo išleistas rusų kalba, sunku buvo tikėtis sulaukti jo lietuviškai, nors išimčių ir pasitaikydavo.

Prancūzijos gyvenime didelis vaidmuo tenka literatūros premijoms. Nors ne visada jos atitenka meniškiausiems kūriniams, bet jomis išskirtos knygos yra savotiškas orientyras vertimų atrankai. Iš romanų, apdovanotų pačia garbingiausia Goncourtʼų premija, labiausiai pasisekė rašytojai Edmondeʼai Charles-Roux, kurios „Neužmirštamas Palermas“, pelnęs premiją 1966 m., lietuviškai buvo išleistas jau 1969-aisiais. Kiek ilgėliau teko laukti Armandʼui Lanoux ir jo romanui „Kai jūra atslūgsta“, įvertintam premija 1963 m., o lietuviškas vertimas pasirodė 1968 metais. Be abejo, turint galvoje to meto situaciją, šie atvejai rodo, kad, palankiai susiklosčius aplinkybėms, mūsų skaitytojas gana greitai galėjo susipažinti su prancūzų literatūros naujienomis. Vis dėlto kiti premijuotieji romanai paliudija, kad tas laikas tarp romano pasirodymo originalo kalba ir jo lietuviško vertimo išsitęsdavo iki dešimties metų. Taip nutiko Bernardʼo Clavelio romanui „Žiemos vaisiai“, kuris pelnė premiją 1968 m., o lietuviškai išėjo 1977 m., ir Jeano Carrièreʼo romanui „Mae vanagas“, apdovanotam 1972 m. ir išverstam į lietuvių kalbą 1982-aisiais. O tokie romanai kaip Emileʼio Ajaro „Gyvenimas dar prieš akis“ (1975) ir Patricko Modiano „Tamsių krautuvių gatvė“ (1978) turėjo laukti geresnių laikų, nes pirmasis lietuviškai pasirodė 1992-aisiais, o antrasis – 1993 metais. Šiuolaikinių autorių kūriniai labai dažnai buvo pasirenkami ne tiek dėl meniškumo, kiek dėl kitų motyvų. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad 1955 m. išleistas Roger Peyrefitteʼo romanas „Švento Petro raktai“ jau 1960 m. pasirodė lietuviškai. Tačiau kadangi romane kritikuojama Bažnyčia, be jokių abejonių, jo leidimas buvo siejamas su ateistine propaganda. Ir Paulio Vaillantʼo-Couturier romanas „Vaikystė“ išleistas lietuviškai 1959 m. tik todėl, kad jo autorius buvo svarbus Prancūzijos komunistų partijos veikėjas. Matyt, nebuvo vargo ir dėl SSRS simpatijas jautusio L. Aragono romano „Turtuolių kvartalai“ (1936, liet. 1976). 1965 m. išleistas Henri Troyat romanas „Egletjerų šeima“ mūsų skaitytojams į rankas pateko 1974 m., nes šį rusų kilmės prancūzų rašytoją leido Maskvos leidyklos ir taip jis galėjo greičiau patekti į Lietuvą, tačiau šiuo atveju bent jau mažiau problemų kėlė meninis romano lygis, kurį šiandieniniais terminais pavadintume populiariosios literatūros produktu. Tačiau anų laikų skaitytojai džiaugėsi, galėdami skaityti naują F. Mauriaco romano „Gyvačių kamuolys“ vertimą (1932, liet. 1975), M. Duras romaną „Moderato cantabile“ (1958) ir kino scenarijų „Hirosima, mano meile“ (1960, abu liet. 1972), Georgesʼo Duhamelio „Paskjė šeimos kroniką“ (1933, 1937, 1939, liet. 1980), R. Merleʼio „Salą“ (1962, liet. 1969), nors jo ankstesnis romanas „Mirtis – mano amatas“ (1953, liet. 1965) buvo išleistas dėl antifašistinių motyvų, Eugèneʼo Ionesco dramą „Pamoka“ (1951, liet. 1970), Jeano Genet pjesę „Kambarinės“ (1972), kuri, matyt, dėl to, kad mažiau atkreiptų dėmesį, buvo išspausdinta almanache „Muzika ir teatras“. Greičiausiai to meto cenzoriai nekvaršino galvos ir dėl Mauriceʼo Druono istorinių romanų iš „Prakeiktųjų karalių“ serijos – „Prancūzijos vilkės“ (1960, liet. 1973), „Geležinio karaliaus“ (1955, liet. 1984), kuriuos savo džiaugsmui galėjo atversti lietuvių skaitytojai. Dėl laimingo atsitiktinumo 1979 m. lietuviškai pasirodė du Françoiseʼos Sagan romanai „Sveikas, liūdesy“ ir „Truputis saulės šaltam vandeny“, nes 1972 m. ir 1974 m. tuos romanus išleido Maskva. Kaip matyti, buvo visokiausių priežasčių, kurios ir lėmė tokį prancūzų literatūros veidą. Reikia pripažinti, kad, išskyrus šiuolaikinę literatūrą, tos bendros panoramos vaizdas buvo kiek kryptelėjęs, nes svorio centras labiau linko į XIX amžių. Vis dėlto svarbiausia, kad tie vertimai išugdė ištisą plejadą vertėjų, kuriems pagal pečius buvo net ir patys sudėtingiausi prancūzų literatūros kūriniai: tai Ramutė Ramunienė, Dominykas Urbas, Aldona Merkytė, Rožė Jankevičiūtė, Juozas Naujokaitis, Juozas Urbšys, Julija Maceinienė. 1988 m. buvo panaikinta cenzūra ir atrodė, kad dabar atsivėrė visos galimybės, ir leidyklos leis tiek klasikinės literatūros knygas, kurios dėl įvairių priežasčių dar nebuvo pasirodžiusios lietuviškai, tiek naujausią prancūzų literatūrą, kuri labiausiai traukė skaitytojus. O kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atgijo viltys ir leidėjams, kurių atsirado tikrai nemažai, nes iki tol grožinę literatūrą leido tik dvi leidyklos – „Vaga“ ir „Vyturys“. Be to, leidėjus ir vertėjus ėmė remti Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų institutas, sukūrę specialią Oskaro Milašiaus programą. Žinoma, pirmiausia daugeliui parūpo pinigai, ir ne viena nauja leidykla ėmėsi perleisti tarpukario vertimus, už kuriuos nereikėjo mokėti nei autoriams, nei vertėjams. Tarp tokių leidyklų galima paminėti, tarkim, „Vaigą“, kuri išleido ankstesnių laikų F. Mauriaco romano „Gyvačių lizdas“, R. M. du Gardʼo „Senosios Prancūzijos“ vertimus. Kai kurioms leidykloms, kaip, sakykim, „Europa“, netrūko įžūlumo versti prancūzų autorius iš rusų kalbos. Taip nutiko Boriso Viano romanui „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ ir Julesʼio Barbey d‘Aurevilly apysakų rinkiniui „Šėtoniškosios“, kurio autorius ant knygos viršelio figūravo kaip B. DʼOrvijus (net užrašant pavardę pagal tarimą turėtų būti Barbė d‘Orevilji), o knygos pavadinimas išverstas kaip „Velnio kaukės“. Žodžiu, bent jau pačioje Atgimimo pradžioje kuriozų leidyklų veikloje netrūko. Nėra ko stebėtis, kad leidykla „Europa“ neišliko.

Neišsilaikė ir leidykla „Markas“, pasišovusi skaitytojui padovanoti visus A. Dumas tėvo romanus, tačiau ji nuotykių mėgėjų biblioteką papildė ne tik perleistais, bet vis dėlto ir naujais vertimais.

Yra ir kitų leidyklų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutraukė veiklą, bet kartais per labai trumpą laikotarpį sugebėjo išleisti reikšmingų vertimų. Tarp tokių leidyklų galima paminėti „Amžių“, kuri pasistengė, kad šiandien galime skaityti ne tik A. Dumas sūnaus „Damą su kamelijomis“, A. Maurois „Meilės klimatą“, F. Mauriaco „Meilės dykumą“, bet ir pjeses, sudėtas į knygą „Karalius miršta“: J. P. Sartreʼo „Užsklęstos durys“, Williamo Faulknerio ir A. Camus „Rekviem vienuolei“ ir E. Ionesco „Karalius miršta“.

Kiek ilgiau gyvavo leidykla „Žaltvykslė“, kuri mūsų skaitytojams pateikė S. de Beauvoir romaną „Gražūs paveikslėliai“ ir apysaką „Labai lengva mirtis“, F. Sagan romaną „Prarastas profilis“, Annie Ernaux romanus „Sustingusi moteris“ ir „Vieta gyvenime“. Gražų pėdsaką vertimų baruose paliko jau nebeegzistuojanti leidykla „Lege artis“, kuri supažindino mūsų skaitytojus su Margueriteʼos Yourcenar romanu „Malonės šūvis“, markizo de Sadeʼo novelių rinkiniu „Meilės nusikaltimai“, romanu „Filosofija buduare“.

Neseniai savo veiklą baigė leidykla „Gimtasis žodis“. Ji gali didžiuotis išleidusi viduramžių riterių romano šedevrą – Chrétieno de Troyes „Persevalį, arba Pasakojimą apie Gralį“. Iš klasikos dar paminėtinas G. Sand romanas „Rastinukas Fransua“. Tarp šiuolaikinės literatūros vertimų randame Murielės Barbery „Ežio eleganciją“ (ši knyga Lietuvoje liko veik nepastebėta, nors Prancūzijoje ilgą laiką pirmavo bestselerių sąrašuose), Véroniqueʼos Ovaldé romaną „Nedorėlių žavesys“, Valerie Zenatti romaną „Seseriškos sielos“. Be pastarosios knygos leidykla galėjo ir apsieiti, nes ji ir Prancūzijoje nesusilaukė gausesnio skaitytojų rato.

Leidykla „Algarvė“ labai greitai įsitikino, kad bestseleris Prancūzijoje ir Vakarų Europoje dar negarantuoja sėkmės Lietuvoje. Ji 1999 m. išleido vieną įdomiausių ir netikėčiausių XX a. pabaigos prancūzų literatūros kūrinių – Marie Darrieussecq romaną „Truizmai“, kuris, susilaukęs šimtatūkstantinių tiražų Prancūzijoje ir Vokietijoje, pas mus neturėjo jokio pasisekimo. Gal skaitytojus atbaidė nemalonių spalvų knygos viršelis, gal jiems nekėlė pasitikėjimo pavadinimas, juolab visiems jau įgrisę visokiausi „-izmai“, gal jų nedomino visiškai nepažįstama autorė ir jos pirmasis romanas? Šiandien sunku pasakyti, tačiau leidėjams tai buvo gera pamoka, kad viltys ne visuomet pasiteisina, nors už jų slypi leidėjų, vertėjo, dailininko, maketuotojo, spaustuvės darbas, galiausiai įgyjantis nuostolingą (ir gana skaudžią!) piniginę išraišką.

Nedidelė leidykla „Charibdė“ irgi pradžiugino mūsų skaitytojus reikšmingais vertimais, tarp kurių reikia paminėti S. de Beauvoir romaną „Visi žmonės mirtingi“, Nathalie Sarraute romaną „Aukso vaisiai“, Georgesʼo Batailleʼjo knygą „Akies istorija“, vieną mįslingiausių M. Duras romanų „Lolos V. Stein apžavėjimas“, Julios Kristevos detektyvinį romaną „Apsėdimai“, J. Genet „Vagies dienoraštį“. „Minties“ leidykla, anksčiau leidusi tik politinę, filosofinę, publicistinę literatūrą, irgi ėmėsi grožinės. Ji skaitytojams pateikė nuotykinį Pierreʼo Souvestreʼo ir Marcelio Allaino romaną „Fantomas“ ir dar porą kūrinių apie tą patį herojų, A. Maurois „Esė“, M. Druono romanus iš „Prakeiktųjų karalių“ serijos, François de la Rochefoucauld „Įvairius apmąstymus“, Josepho Franko „Atsiminimų apie Vilnių“ dvitomį. Jos didžiausias užmojis buvo išleisti garsųjį E. Zola dvidešimties tomų ciklą „Rugonai Makarai“. Pirmasis tomas „Rugonų karjera“ pasirodė 1989 metais. Ir nors šiandien jau 2017-ieji, tačiau dar neturime devintojo tomo „Nuoviros“, penkioliktojo tomo „Žemė“, šešioliktojo „Svajonė“. Užmarštis ar nepagarba skaitytojui? Nejaugi leidyklai nerūpi jos prestižas? Dar keistesnis dalykas nutiko su 2013 m. išleista prancūzų filosofo Gillesʼio Lipovetsky knyga „Tuštumos era“. Kaip paaiškinti tą faktą, kad verčiant knygą dingo visas ketvirtas skyrius „Modernizmas ir postmodernizmas“? Nejaugi niekas nesugebėjo patikrinti neatsakingos vertėjos? Taip buvo iškreipta ir autoriaus valia, nes jo knygą sudaro šeši skyriai, o lietuviškoje knygoje randame tik penkis.

Leidykla „Katalikų pasaulis“, leidžianti religinę literatūrą, pradžiugino ir grožinės literatūros mėgėjus, pasiūlydama jiems XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojo Georgesʼo Bernanoso romanus „Po Šėtono saule“ ir „Kaimo klebono dienoraštis“, etapinius XX a. prancūzų literatūros kūrinius, galinčius sukelti asociacijų su Vinco Mykolaičio-Putino romanu „Altorių šešėly“.

Neretai ir maža leidykla sugeba suvilioti skaitytoją svarbiais vertimais. Štai leidykla „Andrena Dictum“ yra išleidusi Arthuro Rimbaud knygą „Sezonas pragare. Nušvitimai“, kurioje tilpo du poeto rinkiniai. Skaitytoją gali sudominti ir XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rašytojo Pierreʼo Louÿso romanas „Moteris ir pajacas“, G. Batailleʼjo romanas „Abatas C.“

Atskirai reikia paminėti leidyklą „Žara“, kurios per šešiasdešimt procentų grožinės literatūros produkcijos sudaro prancūzų autorių kūriniai, tad ji galėtų būti pavadinta frankofiliška leidykla. Tarp jos darbų rasime ir klasikinės literatūros atstovus (J. Racineʼas, A. Dumas, J. Verneʼas), ir Goncourtʼų premijos laureatus – Patricko Rambaud romaną „Snigo“, Jeano Christopheʼo Rufino romaną „Raudonoji Brazilija“, Michelio Tournier romaną „Girių karalius“, ir šiuolaikinės prancūzų literatūros autorius – Danielį Pennacą, Herve Guibert’ą, Phillipeʼą Bessoną, Aminą Maaloufą, Yasminą Khadrą, Jeanne Bourin. Kiekvienai leidyklai leisti šiuolaikinio autoriaus kūrinį visuomet yra iššūkis, nes net jei Prancūzijoje jis susilaukia populiarumo, dar nėra garantijos, kad jį rinksis skaityti ir Lietuvoje. Net ir tuo atveju, kai jau praeina keleri metai ir tas kūrinys „susiguli“, yra mėgstamas Prancūzijos skaitytojų, net ir tada nesi tikras, kad tavęs laukia sėkmė. Čia dar daug lemia marketingo dalykai: kaip pavyks reklama sukelti tam tikrą ažiotažą. Mūsų leidėjai galėtų pasimokyti iš Prancūzijos kolegų, kurie sugeba įvynioti prekę ir ne vienu atveju suvilioti pirkėją. Bet tada turi gerai suderinti stygas leidėjai, literatūros kritikai ir knygynų savininkai.

Savo nišą aptiko leidykla „Kitos knygos“. Ji surado ir prancūzų autorių, kurie atitinka jos kryptį. Būtina paminėti Lautréamontʼo „Maldororo giesmes“, J. Genet romaną „Gėlių Dievo motina“, G. Batailleʼjo romaną „Dangaus žydrynė“, Vincento Ravaleco romaną „Padugnės giesmė“ ir daug triukšmo sukėlusį Michelio Houellebecqo romaną „Pasidavimas“.

Kartais ir leidykla „Versus aureus“ skaitytojams pateikia prancūzų autorių kūrinių. Šalia klasikos (F. R. de Chateaubriandʼo „Ransė gyvenimas“) ji leidžia ir dabartinius autorius – Michèleʼs Lesbre „Raudoną kanapą“, ką tik pasirodė Raymondʼo Queneau „Stiliaus pratimai“. Džiugu, kad leidykla kartais pasirenka ir verstinę poeziją (Pascalio Riou „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“).

Nors leidykla „Obuolys“ ir perleido keletą H. de Balzaco romanų („Šagrenės oda“, „Kurtizanių spindesys ir skurdas“), tačiau padovanojo skaitytojui ir pirmąsyk verstų – ilgai lauktą XVIII a. epistolinį P. Ch. de Laclos romaną „Pavojingi ryšiai“, Nobelio premijos laureato P. Modiano romaną „Žvaigždės aikštė“, rašytojos Coletteʼs romaną „Brangutis“.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla prancūzų literatūros skaitytojams visų pirma įsiminė klasikiniais kūriniais – François Villono „Rinktine poezija“ ir Charlesʼio Baudelaireʼo „Piktybės gėlėmis“ (abi knygas vertė Sigitas Geda). Prie jų šliejasi G. Flaubertʼo „Trys apysakos“. Tačiau ji leidžia ir šiuolaikinius autorius. Iš jų reikėtų paminėti Nobelio premijos laureato J. M. G. Le Clézio romaną „Auksinė žuvelė“, Goncourtʼų premijos laureatės M. Duras knygas „Meilužis. Meilė“ ir „Užtvara nuo vandenyno“, taip pat tos pačios premijos laimėtojos Pascaleʼs Roze romaną „Kamikadzės naikintuvas“. Galima pagirti leidyklą ir už XX a. prancūzų poetų knygas: Paulio Éluardʼo rinktinę „Pasaulis – vienatvė“ ir Jacquesʼo Prévertʼo „Puokštę“.

Savaime suprantama, kad mažos leidyklos tik iš dalies gali planuoti atskiros šalies (šiuo atveju – Prancūzijos) knygų leidimo politiką. Toks dalykas kur kas labiau pagal jėgas stambioms įmonėms. Lietuvos leidybos pasaulyje aiškiai išsiskiria tokios leidyklos kaip „Alma littera“, „Tyto alba“, „Baltos lankos“, „Vaga“.

1990 m. įsikūrusi leidykla „Alma littera“ ėmė kaišyti XX a. klasikinės literatūros spragas. Pirmiausia ji ėmėsi rimto užmojo – išleisti likusius šešis M. Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ tomus, nes pirmąjį iš septynių tomų jau anksčiau buvo išleidusi „Vagos“ leidykla. 1996 m. pasirodė ketvirtasis tomas „Sodoma ir Gomora“, o visas ciklas buvo baigtas leisti 2005 m., kai išėjo antrasis tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“ ir šeštasis tomas „Dingusi Albertina“. Šį ciklą vertė keturi vertėjai, tad nenuostabu, kad atskiruose tomuose jaučiami ir stilistiniai skirtumai. Tad dabar aktualiausia problema – ar ryšis „Alma littera“ (ar kuri nors kita leidykla) dar vienam iššūkiui: užsakyti viso ciklo vertimą vienam vertėjui.

Dabar skaitome knygas, kurios nelaisvės sąlygomis neturėjo galimybių pasirodyti: tai ir O. Milašiaus romanai „Meilės įšventinimas. Zborovskiai“, ir A. Gideʼo romanas „Imoralistas“, ir F. Mauriaco romanas „Fariziejė“, ir M. Tournier romanas „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“, ir Josepho Kesselio romanas „Dienos gražuolė“. Be dar keleto romanų, kurie yra svarbūs prancūzų literatūros atskiroms tendencijoms pažinti, kaip antai „naujasis romanas“, leidykla pateikė skaitytojams Nathalie Sarraute romaną „Martero“, M. Duras romaną „Tarkvinijos arkliukai“, postegzistencialisto J. M. G. Le Clézio romaną „Aukso ieškotojas“, Vercorsʼo alegorinį romaną „Silva“, kontroversišką Raymondʼo Radiguet romaną „Velnio apsėstas“ ir toliau leidžia šiuolaikinę prancūzų literatūrą. Šitaip į skaitytojų rankas pateko Goncourtʼų premijos laureato P. Modiano romanai „Iš užmaršties gelmių. Povestuvinė kelionė“, kitų tos pačios premijos laureatų Amino Maaloufo romanas „Tanijo uola“, Jeano Jacquesʼo Schuhlio romanas „Ingrida Kaven“, Pascalio Quignardʼo romanai „Nė vienas pasaulio rytas“ ir „Terasa Romoje“, Laurentʼo Gaudé romanas „Skortų saulė“. Leidykla lygiuojasi į ryškiausius pavyzdžius, kartais gal ir nukentėdama finansiškai, bet supažindina su gana plačiu autorių spektru. Čia reikėtų paminėti M. Tournier romaną „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“, Martino Pageʼo romaną „Kaip aš tapau kvailiu“, Michelio Deono romaną „Violetinis taksi“, Anos Gavaldos romanus „Tiesiog drauge“ ir „Guodėja“, Sébastieno Japrisot romaną „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“, Amelie Nothomb romanus „Gyvsidabris“, „Tikrinių vardų žodynas“, „Baimė ir drebėjimas“, „Alkio biografija“, Jeano Baptisteʼo Evetteʼo romaną „Žordanas Fantomas“, F. Sagan romaną „Netekęs vilties“, Alexandreʼo Jardino romaną „Vienos meilės autobiografija“ ir kt. Tiesa, pastaruoju metu leidykla labiau orientuojasi į lengvesnio pobūdžio romanus, matyt, norėdama įtikti pavargusiam ar į kompiuterį įnikusiam skaitytojui. Tarp tokių leidinių yra ir Laurentʼo Gounelleʼio romanas „Dievas visada keliauja incognito“, kuris jau seniausiai puikuojasi bestselerių sąrašuose, dažniausiai užimdamas juose viršutinę eilutę, ir tokia jo sėkmė yra sunkiai suprantama, nes romanas tikrai nepasižymi meninėmis ypatybėmis, bet jo paslaptis yra susijusi su psichologine pagalba žmogui, nusivylusiam savo gyvenimu. Panašaus pobūdžio yra ir Raphaëlle Giordano romanas „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, kuris irgi padeda spręsti kasdienybės problemas. Vienu metu net atrodė, kad leidykla domisi tik tokiais kūriniais, visiškai užmiršdama romanus, kurie kelia rimtas problemas ir nėra vienadieniai. Iki šiol manau, kad leidykla pajėgi išleisti didžiulės meninės jėgos Jonathano Littello romaną „Geranorės“, pateikiantį nacistinio budelio Maksimiliano Auė išpažintį. Knyga 2006 m. pelnė Goncourtʼų premiją ir jos tiražas jau 2007 m. pasiekė septynis šimtus tūkstančių egzempliorių. Nors apimtis nemaža (800 psl.), ją jau yra išsivertusios dvidešimt dvi šalys.

Supažindindama mūsų skaitytojus su prancūzų literatūra nemažai nuveikė ir leidykla „Tyto alba“. Pradėjusi savo veiklą 1994 m. ir pasirinkusi pirmąjį prancūzų rašytojo – A. Gideʼo – romaną „Pastoralinė simfonija“, ji vėliau sėkmingai leido klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą. 1996 m. pristatė Goncourʼų premijos laureato Andreïʼaus Makineʼo romaną „Prancūziškas testamentas“. Vėliau ji skaitytojus supažindino su naujai pasirodžiusiais to paties rašytojo romanais „Žako Dormo žemė ir dangus“, „Moteris, kuri laukė“ ir „Trumpų amžinų meilių knyga“. Vienu mėgstamiausių „Tyto albos“ autorių tapo rašytojas Milanas Kundera, kurio romaną „Nemirtingumas“ išleidusi 1997 m., leidykla tęsė skaitytojų pažintį, pristačiusi jiems „Atsisveikinimo valsą“, „Juokingas meiles“, „Gyvenimas yra kitur“, „Lėtumą“, „Pokštą“, „Tapatumą“, „Juoko ir užmaršties knygą“, pakartotinai pateikdama dar ir „Nepakeliamą būties lengvybę“. Pradžiugino skaitytojus ir dviejų ilgai lauktų knygų vertimais – tai Antoineʼo de Saint-Exupéry „Citadelė“ ir Boriso Viano „Dienų puta“. Nemažai dėmesio leidykla skyrė ir prancūzų literatūros bohemiškos linijos atstovei F. Sagan. Pasirodė tokie jos romanai kaip „Po mėnesio, po metų“, „Angelas sargas“, „Savotiška šypsena“, „Nuolankusis“, „Sielos randai“, „Išsidažiusi moteris“. Kad skaitytojams ši rašytoja taptų artimesnė, išversta Genevieveʼos Moll biografinė knyga „Madam Sagan“. 2004 m. leidykla pradėjo leisti nūnai tapusio populiariausiu prancūzų rašytojo M. Houellebecqo kūrinius – romaną „Platforma“, poezijos rinkinį „Lansarotė“ (2005), romaną „Elementariosios dalelės“ (2005), romaną „Salos galimybė“ (2007), kuriuos nelabai pamėgo lietuvių skaitytojai. Tad jo naujausius kūrinius – romaną „Žemėlapis ir teritorija“, pelniusį Goncourtʼų premiją, ir daugiausia kontroversijų sukėlusį romaną „Pasidavimas“ bei pirmąjį rašytoją išgarsinusį romaną „Kovos lauko išplėtimas“ išleido jau kita leidykla – „Kitos knygos“. Dar vienas „Tyto albos“ mėgstamas autorius – Frédéricas Beigbederis. 2002 m. leidykla supažindina skaitytojus su jo romanu „Meilė trunka trejus metus“, paskui pasirodo romanai „14,99€“, „Windows on the World“, „Trenkto jaunuolio memuarai“, „Romantiškasis egoistas“, „Gelbėkit, atsiprašau“, „Prancūziškas romanas“, „Oona&Salinger“. Lietuviškai pasirodė ir jo pokalbis su vyskupu Jeanu Micheliu di Falco – „Aš tikiu. Aš irgi ne: vyskupo ir netikinčiojo dialogas“. „Tyto alba“ sureaguoja ir į šiuolaikinės literatūros naujienas, kurios susilaukia dėmesio Prancūzijoje. Šitaip buvo išleisti Davido Foenkinoso romanai „Subtilumas“ ir „Ištikus laimei“, Catherineʼos Clément pažintinis romanas „Teo kelionė“, Agnès Desarthe nuotaikingas romanas „Suvalgyk mane“, Marco Lévy romanas „O jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų“, Lydie Salvayre romanas „Šmėklų draugija“, J. P. Toussaintʼo romanas „Vonios kambarys“. Bet 2016 m. pasirodęs tik vienas prancūzų rašytojo romanas – naujas posūkis leidybos politikoje ar atsitiktinumas?

Pačioje pradžioje leidyklos „Baltos lankos“ pagrindinė veiklos kryptis buvo humanitarinė literatūra ir ji išties nemažai pasidarbavo leisdama ALF finansuojamus leidinius. Tačiau podraug jos akiratyje atsirado ir prancūzų literatūra, kurios vienas iš pirmųjų leidinių buvo A. Camus „Esė“, pasirodęs 1993 m. Vėliau leidykla išleido pirmąjį jo romaną „Laiminga mirtis“, taip pat ir paskutinį – „Pirmasis žmogus“, dramas „Kaligula. Teisieji“, pakartojo ir šiek tiek papildė naujais vertimais „Užrašų knygeles“. Taip pat išleido ir dar vieno egzistencialisto J. P. Sartreʼo knygą „Siena“. Nemažai dėmesio leidykla skyrė Vilniuje gimusio Romaino Gary kūrybai – išėjo romanai „Aušros pažadas“, „Aitvarai“, „Moters šviesa“, „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“, „Karaliaus Saliamono baimės“, knyga, pasakojanti apie jo gyvenimą pasirinkus naują slapyvardį „Émileʼio Ajaro gyvenimas ir mirtis“, naujuoju slapyvardžiu pasirašytas romanas „Pseudo“. Leidykla supažindino skaitytojus su M. Yourcenar, pirmosios moters, išrinktos į Prancūzų akademiją, romanu „Filosofinis akmuo“ ir novelių knyga „Kaip tekantis vanduo“. „Baltos lankos“ atkreipė dėmesį į dar neverstus klasikinės literatūros kūrinius ir pateikė juos skaitytojams: Madame de La Fayette psichologinį romaną „Princesė de Klev“, Ch. Baudelaireʼo poezijos proza rinkinį „Paryžiaus splinas“, B. dʼAurevilly knygą „Šėtoniškosios“, Octaveʼo Mirbeau kontroversišką romaną „Kambarinės dienoraštis“, G. de Maupassantʼo novelių rinkinį „Mėnesiena“, siurrealisto André Bretono knygą „Nadža“, Irène Némirovsky romaną „Prancūziška siuita“. Iš šiuolaikinių autorių reikėtų pažymėti P. Modiano romaną „Horizontas“, Patricko Lapeyreʼo romaną „Gyvenimas trumpas, o geismas begalinis“, Dai Sijie romaną „Balzakas ir kinų siuvėjėlė“, Grégoireʼo Delacourtʼo romaną „Mano norų sąrašas“.

Didžiausią patirtį turėjusi leidykla „Vaga“ irgi derino klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus. Jos dar 1986 m. sumanytas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ projektas laikui bėgant buvo pakoreguotas ir jame atsirado dekadentinis J. K. Huysmanso romanas „Atvirkščiai“, Paulio Bourget psichologinis romanas „Mokinys“, froidizmo teorija pagrįstas Julieno Greeno romanas „Adriena Meziura“, A. Gideʼo romanas „Pinigų padirbinėtojai“, M. Prousto romanas „Svano pusėje“ iš ciklo „Prarasto laiko beieškant“, egzistencialistinis J. P. Sartreʼo romanas „Šleikštulys“, A. Malraux romanas „Žmogaus būtis“, F. Mauriaco romanai „Terezė Deskeiru“, „Frontenakų šeima“, „Link nežinomos jūros“. Nebuvo paliktas be dėmesio Nobelio premijos laureatas C. Simoneʼas ir jo romanas „Flandrijos kelias“. Leidykla pasirūpino supažindinti skaitytojus su Goncourtʼų premijos laureatais, išleidusi E. Ajaro romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, P. Modiano romaną „Tamsių krautuvių gatvė“, Jeano Echenoz romaną „Išeinu“, François Weyerganso romaną „Trys dienos pas motiną“. Skaitytojų, besidominčių rimta literatūra, dėmesį turėtų patraukti tokie leidyklos išleisti autoriai kaip E. ir J. Goncourtʼų romanas „Sesuo Filomena“, O. Milašiaus „Poezija“, taip jo „Misterijos“, N. Sarraute ir jos romanas „Vaikystė“, M. Duras romanas „Vicekonsulas“, Michelio Butoro romanas „Permaina“, A. Nothomb „Pasikėsinimas“, R. Gary „Liūdnieji klounai“, Christiano Gailly „Vakaras klube“, Christineʼos Arnothy „Grumtynės dėl Gonkūrų“, Cyrilo Collardʼo „Laukinės naktys“.

Tačiau kad ir apie kokią leidyklą ir jos vertimus iš prancūzų kalbos šnekėtume, nė viena iš jų neapsieis be vertėjų. Atgimusioje Lietuvoje daug nuveikė patyrę meistrai: Stasė Banionytė-Gervienė, Galina Baužytė-Čepinskienė, Pranas Bieliauskas, Diana Bučiūtė, Genovaitė Dručkutė, Birutė Gedgaudaitė, Donata Linčiuvienė, Valdas V. Petrauskas, Jonė Ramunytė, Violeta Tauragienė, išaugo ir nauji – Jūratė Karazijaitė, Akvilė Melkūnaitė.

Kaip matyti, pagrindinės Lietuvos leidyklos, norėdamos pamasinti skaitytojus, neapsieina be prancūzų literatūros. Galima tik džiaugtis, kad didžioji dalis klasikinės literatūros yra jau išversta į lietuvių kalbą, bet didžiausia spraga yra, be abejo, poezija (tenka laukti talentingų jaunų poetų, kurie ryžtųsi versti eiliuotus viduramžių riterių romanus, P. de Ronsardʼą, A. de Lamartineʼą, V. Hugo, A. Rimbaud, P. Verlaineʼą, S. Mallarmé) ir drama (pradedant P. Corneilleʼiu, kurio kol kas turime išverstą tik „Sidą“, J. Racineʼu, kurio „Fedra“ turėtų netrukus pasirodyti, ir baigiant A. de Musset, V. Hugo, P. Claudeliu, J. Anouilhʼju, J. Giraudoux, H. de Montherlantʼu). Tuo tarpu šiuolaikinė prancūzų literatūra kasdien vis sugeba nustebinti naujais kūriniais. Žodžiu, darbo yra dar užtektinai, reikia tik darbuotis…