literatūros žurnalas

Leïla Slimani. Lopšinė. Romano fragmentas

2017 m. Nr. 3

Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė

Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Jau pirmasis rašytojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Premijuotasis romanas „Lopšinė“ 2016-ųjų pabaigoje Prancūzijoje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, o paskelbus apie premiją tapo viena perkamiausių knygų šalyje. Kūrinys grindžiamas konkrečiu kriminalinės kronikos faktu: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus. Rašytoja labai subtiliai piešia augančią įtampą tarp tėvų ir auklės, jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus?

 

 

Emiliui

Panelė Vezi atvyko iš užsienio prižiūrėti kelių vienos damos vaikų <…>. Dama pareiškė, kad panelė Vezi niekam tikusi, ji nevalyva ir nerodo uolumo. Jai nė karto nešovė į galvą, kad panelė Vezi turėjo gyventi savo gyvenimą, kankintis dėl savo reikalų ir kad tie reikalai panelei Vezi buvo visų svarbiausi.

Rudyard Kipling
Paprasti pasakojimai iš kalvų

 

„Ar jūs suprantate, pone, ar jūs suprantate, ką reiškia nebeturėti kur nueiti?“ Marmeladovo išvakarėse užduotas klausimas staiga išplaukė jo atmintyje. „Juk reikia, kad kiekvienas žmogus turėtų kur nueiti.“

Fiodoras Dostojevskis
Nusikaltimas ir bausmė

 

Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių. Gydytojas užtikrino, kad skausmo jis nejautė. Jį paguldė į pilką užvalkalą ir užtraukė virš išnarinto, tarp žaislų plūduriavusio kūno užtrauktuką. Mažylė buvo dar gyva, kai atvyko pagalba. Ji aiškiai priešinosi kaip laukinis žvėriukas. Buvo rasti kovos pėdsakai, odos atplaišėlės po minkštais nagais. Greitosios pagalbos mašinoje, vežama į ligoninę, negulėjo ramiai, ją krėtė traukuliai. Plačiai išplėtusi akis ji, regis, gaudė orą. Jos gerklė buvo pilna kraujo. Plaučiai pradurti, o galva smarkiai trenkėsi į mėlynąją komodą.
Nusikaltimo vietą nufotografavo. Policija nuėmė pirštų atspaudus ir išmatavo vonios bei vaikų kambario plotą. Kilimas ant grindų buvo prisigėręs kraujo. Vystymo staliukas – nuvirtęs. Žaislus išnešė perregimuose maišuose ir užantspaudavo. Net mėlynoji komoda bus panaudota teismo procese.
Motiną ištiko šokas. Tą sakė gaisrininkai, tą pakartojo policininkai, apie tai rašė žurnalistai. Įėjusi į kambarį, kur gulėjo jos vaikai, ji suriko iš pačių savo esybės gelmių, sustaugė kaip vilkė. Nuo to staugsmo suvirpėjo sienos. Naktis nusileido ant tos gegužės dienos. Ji apsivėmė, ir policija rado ją tokią, suteptais drabužiais, tupinčią tame kambaryje, žagsinčią kaip beprotė. Ji staugė taip, kad, rodės, plyš plaučiai. Greitosios pagalbos sanitaras nežymiai linktelėjo galva, ir jie pakėlė ją, nors ji ir priešinosi, spardėsi. Atsargiai ją pastatė ant kojų ir jauna greitosios pagalbos internė sugirdė jai raminamųjų. Tai buvo pirmas jos praktikos mėnuo.
Tą kitą irgi reikėjo gelbėti. Taip pat profesionaliai, laikantis tokio pat objektyvumo. Jai nepavyko nusižudyti. Jai pavyko tik nužudyti. Ji persipjovė abudu riešus ir susivarė į gerklę peilį. Tada prarado sąmonę prie lovelės su skersiniais. Ją atvertė ant nugaros, patikrino pulsą ir kraujo spaudimą. Paguldė ant neštuvų, ir jaunoji praktikantė laikė prispaudusi prie jos kaklo ranką.
Pastato apačioje susirinko kaimynai. Daugiausia moterys. Netrukus reikės eiti parsivesti vaikų iš mokyklos. Jos žvelgė į greitosios pagalbos mašiną ašarų pilnomis akimis. Jos verkia ir nori žinoti. Jos stiebiasi ant pirštų galiukų. Stengiasi pamatyti, kas vyksta už policininkų kordono, greitosios pagalbos mašinoje, kuri pajuda iš vietos griaudžiant visoms sirenoms. Jos šnabžda į ausį ką sužinojusios. Gandas jau sklinda. Vaikus ištiko nelaimė.
Tai gražus pastatas Otvilio gatvėje dešimtojoje apygardoje. Pastatas, kur kaimynai, net vieni kitų nepažįstantys, šiltai sveikinasi. Masė šeimos butas – šeštame aukšte. Tai pats mažiausias to namo butas. Kai jiedviem gimė antras vaikas, Polis ir Miriam pastatė pertvarą per svetainės vidurį. Jie miega nedideliame kambarėlyje tarp virtuvės ir lango, išeinančio į gatvę. Miriam mėgsta kiniškus baldus ir berberų kilimus. Ant sienų ji sukabino japoniškus estampus.
Šiandien ji grįžta namo anksčiau. Sutrumpino susirinkimą ir nukėlė rytdienai bylos nagrinėjimą. Sėdėdama ant atlenkiamos kėdės septintos linijos metro vagone tarėsi padarysianti vaikams staigmeną. Netoli namų užsuko į kepyklėlę. Nupirko vieną bagetę, desertą vaikams ir apelsininį pyragaitį auklei. Ši juos mėgsta labiausiai.
Ketino nuvesti vaikus į karuselę. Visi kartu nueis apsipirkti vakarienei. Mila, aišku, prašys nupirkti jai žaislą, Adanas čiulps vežimėlyje duonos kriaukšlį.
Adanas jau nebegyvas. Mila irgi neišgyvens.

*

„Jokių nelegalių imigrantų, sutarėm? Jei tai namų tvarkytoja ar dailininkas, man nesvarbu. Tie žmonės turi dirbti, bet mažų vaikų priežiūrai tai per daug pavojinga. Nenoriu žmogaus, kuris bijos iškviesti policiją arba prireikus kreiptis į ligoninę. O dėl viso kito – kad nebūtų per sena, kad nedengtų veido ir nerūkytų. Svarbiausia – kad būtų gyva ir nevaržoma laiko. Tegu dirba, kad mudu galėtume dirbti.“
Polis viską paruošė. Sudarė klausimų sąrašą ir numatė pokalbiams po pusę valandos. Visą šeštadienio popietę jiedu paskyrė surasti savo vaikų auklei.
Prieš kelias dienas, kai Miriam tarėsi dėl tų paieškų su savo drauge Ema, ši pasiskundė moterimi, kuri prižiūri jos berniukus. „Auklė čia turi du savo sūnus, todėl negali pasilikti ilgiau ar prireikus ateiti pabūti su vaikais. Tai iš tiesų nepatogu. Pagalvok, kai tau reikės susitikinėti su žmonėmis. Jei ji turi vaikų, geriau, kad jie būtų kur nors kaime.“ Miriam padėkojo už patarimą. Nors iš tikrųjų Emos samprotavimai ją sutrikdė. Jeigu koks nors darbdavys būtų taip pakalbėjęs apie ją ar kokią kitą draugę, jos būtų pradėjusios šaukti apie diskriminaciją. Mintis atmesti moterį dėl to, kad ši turi vaikų, jai atrodė baisi. Verčiau neaptarinės to su Poliu. Jos vyras toks pat kaip Ema. Pragma-tikas, kuriam visų svarbiausia jo šeima ir jo karjera.
Šįryt jie visi keturi išėjo apsipirkti. Mila – ant Polio pečių, o Adanas užmigęs vežimėlyje. Nupirko gėlių ir dabar tvarko butą. Nori gražiai pasirodyti prieš viena po kitos atvyksiančias aukles. Surenka visas knygas ir žurnalus, kurie mėtosi ant grindų, po jų lova ir netgi vonioje. Polis paprašo Milos, kad sudėtų savo žaislus į dideles plastikines dėžes. Mažylė verkšlendama atsisako, ir galiausiai jis pats sukrauna juos prie sienos. Jie lanksto vaikų drabužius, keičia lovos baltinius. Valo kambarius, išmeta nereikalingus daiktus, įnirtingai stengiasi išvėdinti butą, kuriame dūsta. Jie nori, kad auklės matytų, jog jie padorūs žmonės, rimti ir tvarkingi, besistengiantys duoti savo vaikams tai, kas visų geriausia. Kad jos suprastų, jog jie – šeimininkai.
Mila ir Adanas miega pogulio. Miriam ir Polis sėdi ant savo lovos krašto. Susirūpinę ir sutrikę. Jie niekada nebuvo niekam patikėję savo vaikų. Miriam jau buvo prie savo teisės studijų galo, kai ėmė lauktis Milos. Diplomą gavo dvi savaitės prieš gimdymą. Polis vis daugino stažuotes, kupinas optimizmo, kuris sužavėjo Miriam, kai ji su juo susipažino. Jis buvo tikras galėsiąs dirbti už du. Tikras, kad padarys karjerą muzikos gamyboje, nepaisant krizės ir biudžeto suvaržymų.

Mila buvo gležnas, jautrus, be perstojo verkiantis vaikas. Ji nestambėjo, atsisakydavo motinos krūties ir tėvo paruoštų buteliukų su žinduku. Palinkusi virš lopšio, Miriam visiškai pamiršdavo išorinį pasaulį. Ji norėdavo tik vieno – kad ta silpna, rėksminga mergytė prarytų kelis gramus maisto. Taip net nepastebėjo, kad mėnesiai bėgte bėga. Ji ir Polis niekada nesiskirdavo su Mila. Jie dėjosi nepastebį, kad jų draugus tai erzina ir kad jiems už nugaros šie kartoja, jog kūdikiui ne vieta bare ar ant suolo restorane. Bet Miriam nenorėjo nieko girdėti apie ateinančią auklę. Ji pati sugeba tenkinti savo dukters reikmes.
Mila buvo vos pusantrų metų, kai Miriam vėl pastojo. Ji visada tvirtindavo, kad tai išėjo netyčia. „Piliulė niekada negarantuoja šimtu procentų“, – sakydavo juokdamasi savo draugėms. O iš tiesų ji iš anksto apgalvojo tą nėštumą. Adanas buvo dingstis nepalikti jaukaus namų židinio. Polis nepareiškė jokio nenoro. Jis buvo ką tik nusamdytas kaip garso asistentas vienos garsios studijos, kur praleisdavo dienas ir naktis, toks menininkų įnorių ir jų darbotvarkės įkaitas. Jo žmona, regis, pražydo toje gyvuliškoje motinystėje. Gyvenimas kokone, toli nuo pasaulio ir kitų žmonių, saugojo juos nuo visko.
O paskui laikas ėmė prailgti, tobula šeiminė mechanika ėmė strigti. Polio tėvai, įpratę padėti, kai gimė mažylė, vis daugiau laiko leido savo kaimo sodyboje, kur griebėsi rimto remonto. Vos mėnesį prieš Miriam gimdymą jie išvyko į trijų savaičių kelionę po Aziją ir tik paskutinę akimirką įspėjo apie tai Polį. Jis įsižeidė ir pasiskundė Miriam dėl savo tėvų egoizmo ir lengvabūdiškumo. Bet Miriam pajuto palengvėjimą. Ji negalėdavo pakęsti, kai Silvi maišydavosi jai po kojomis. Ji šypsodamasi klausydavosi anytos patarimų. Prikąsdavo liežuvį pamačiusi, kaip ši knisasi šaldytuve ir kritikuoja ten esantį maistą. Silvi pirkdavo tik ekologiškas salotas. Ji išvirdavo Milai valgyti, bet virtuvę palikdavo nežmoniškai apverstą. Jiedvi su Miriam niekada dėl nieko nesutardavo, ir bute įsivyraudavo tirštas, pulsuojantis nerimas, kiekvieną sekundę gresiantis išsilieti į muštynes. „Leisk savo tėvams gyventi. Jie teisūs, kad tuo naudojasi dabar, kai yra laisvi“, – galiausiai pareiškė Poliui Miriam.
Ji neįvertino didžiulio jos laukiančio krūvio. Su dviem vaikais viskas darėsi kur kas sudėtingiau: eiti apsipirkti, juos išmaudyti, lankytis pas gydytojus, tvarkytis namuose. Sąskaitos kaupėsi. Miriam niuko. Ji pradėjo nekęsti pasivaikščiojimų parke. Žiemos dienos jai atrodė stačiai nesibaigiančios. Milos aikštys pasidarė nebepakenčiamos, Miriam buvo abejinga pirmiesiems Adano čiauškesiams. Sulig kiekviena diena jai vis didėjo poreikis vaikščioti vienai, o gatvėje užeidavo noras užstaugti kaip beprotei. „Jie ryja mane gyvą“, – kartais sakydavo pati sau.
Ji pavydėjo savo vyrui. Vakarais karštligiškai laukdavo, kada jis pravers duris. Kiaurą valandą skųsdavosi vaikų šauksmais, mažu butu, laisvalaikio pramogų stoka. Kai leisdavo jam prabilti ir jis imdavo pasakoti apie nepaprastus vienos hiphopo grupės įrašų seansus, ji iškošdavo: „Tau pasisekė.“ Jis atšaudavo: „Ne, pasisekė tau. Aš taip norėčiau matyti, kaip jie auga.“ Laimėtojo tame žaidime nebūdavo.
Naktimis Polis miegodavo jos pašonėje kietu kiaurą diena plušusio ir nusipelniusio gero poilsio vyro miegu. Ji leidosi graužiama pagiežos ir apgailestavimų. Prisimindavo, kiek pastangų padėjo, kad užbaigtų mokslus, nors stigo pinigų ir tėvų pagalbos, tą džiaugsmą, kurį pajuto, kai buvo priimta į advokatų kolegiją, kaip pirmą kartą apsivilko advokatės mantiją ir Polis ją nufotografavo priešais jų namo duris, tokią išdidžią ir besišypsančią.
Ištisus mėnesius ji dėjosi pakenčianti tokią padėtį. Net Poliui nesugebėjo pasakyti, kaip jai gėda. Kaip ji tiesiog mirė dėl to, kad negalėjo papasakoti nieko kito, kaip tik apie vaikų išdaigas ir prekybos centruose nugirstus nepažįstamųjų pokalbius. Ji ėmė atsisakinėti visų kvietimų į vakarienes, nebepriimdavo draugų kvietimų į svečius. Labiausiai vengė moterų: jos sugebėdavo pasirodyti tokios žiaurios. Jai norėdavosi pasmaugti tas, kurios dėjosi ja besižavinčios ar, dar blogiau, jai pavydinčios. Ji negalėdavo klausytis, kaip jos skundžiasi savo darbu ir tuo, kad per mažai mato savo vaikus. O užvis labiausiai bijojo nepažįstamųjų. Tų, kurie nekaltai paklausdavo, kur ji dirba, ir nusisukdavo išgirdę, kad ji apsiriboja šeimos židiniu.

Vieną dieną, apsipirkdama Sen-Deni bulvaro „Monoprix“ parduotuvėje, pastebėjo, kad, pati to nenorėdama, nukniaukė vežimėlyje pamirštas vaikiškas puskojines. Ji stovėjo vos už kelių žingsnių nuo namų ir galėjo grįžti ir jas grąžinti, bet negrįžo. Poliui to nepasakojo. Tai buvo visiškai nereikšminga, ir vis dėlto ji niekaip negalėjo to pamiršti. Nuo tada ji kiekvieną kartą, kai tik apsilankydavo „Monoprix“, paslėpdavo sūnaus vežimėlyje šampūną ar kremą, ar lūpų dažą, kuriuo niekada nesinaudojo. Ji labai gerai žinojo: jeigu ją sulaikys, jai pakaks suvaidinti pervargusią nuo rūpesčių motiną, ir jos sąžiningumu niekas nesuabejos. Tos keistos vagystės įvarydavo ją į transą. Ji juokdavosi pati viena gatvėje, įsivaizduodama, kad pasišaipė iš viso pasaulio.

Kai netyčia susitiko Paskalį, palaikė tai ženklu. Senas jos kurso draugas iš teisės fakulteto atpažino ją ne iš karto: ji vilkėjo pernelyg plačiomis kelnėmis, buvo apsiavusi palaikius batus ir suėmusi nešvarius plaukus kaip šinjoną. Stovėjo priešais karuselę, iš kurios Mila nenorėjo išlipti. „Paskutinis kartas“, kartodavo ji kiekvienąsyk, kai duktė, įsikibusi į arkliuką, prasisukdavo pro ją mojuodama jai ranka. Miriam pakėlė akis: Paskalis jai šypsojosi, išskėtęs rankas, taip reikšdamas džiaugsmą ir nuostabą. Ji atsakė jam šypsena, įsikibusi rankomis į vežimėlį. Paskalis turėjo nedaug laiko, bet, laimei, jo pasimatymo vieta buvo už kelių žingsnių nuo Miriam namų.
– Man šiaip ar taip reikės grįžti. Eime kartu? – pasiūlė.
Miriam užsipuolė Milą, ta pradėjo spiegti. Atsisakė eiti, ir Miriam atkakliai šypsojosi, kad atrodytų, jog valdo situaciją. Nesiliovė galvojusi apie seną megztinį, kurį buvo apsivilkusi po paltu ir kurio nubrizgusią apykaklę Paskalis tikriausiai pastebėjo. Ji įnirtingai trynė ranka smilkinius, sakytum, to pakaktų suglotninti jos sausiems susitaršiusiems plaukams. Paskalis, rodės, į nieką neatkreipė dėmesio. Jis pasakojo jai apie biurą, kurį atidarė su dviem savo laidos bičiuliais, apie sunkumus ir džiaugsmus imantis iniciatyvos. Ji gerte gėrė jo žodžius. Mila vis jį nutraukdavo, ir Miriam būtų atidavusi viską, kad tik ją nutildytų. Nenuleisdama akių nuo Paskalio, ji kniausėsi kišenėse, rankinėje, ieškodama čiulpinuko, saldainio, bet ko, kad tik užčiauptų burną dukrai.
Paskalis vos tepažvelgė į vaikus. Nepaklausė jos, kuo jie vardu. Net Adanas, užmigęs vežimėlyje, nurimusiu žavingu veideliu, regis, jo nesuminkštino ir nesujaudino.
– Štai čia, – Paskalis pabučiavo ją į skruostą. Ir pasakė: – Buvo labai malonu vėl tave pamatyti, – ir įžengė į pastatą, sunkios mėlynos jo durys taip trinktelėjo, kad Miriam pašoko. Pradėjo tyliai melstis. Čia, gatvėje, ji buvo taip apimta nevilties, kad galėjo atsisėsti ant žemės ir verkti. Ji norėtų įsikibti Paskaliui į koją, maldauti, kad pasiimtų ir ją, suteiktų jai šansą. Grįžusi namo pasijuto visiškai prislėgta. Žiūrėjo į Milą, kuri ramiai žaidė. Išmaudė kūdikį ir tarė sau, kad šita laimė, šita paprasta, nebyli, šita kalėjimo laimė per menka jai paguosti. Paskalis, aišku, iš jos pasijuokė. Ko gero, net pasikvietė senus kurso draugus ir jiems papasakojo, kaip apgailėtinai gyvena Miriam, kuri „į nieką nebepanaši“ ir „nepadarė karjeros, kurios iš jos visi tikėjosi“.
Įsivaizduojami pokalbiai kiaurą naktį graužė jos sąmonę. Kitą rytą, vos išėjusi iš dušo, ji išgirdo gautos mobiliojo telefono žinutės signalą. „Nežinau, ar ketini vėl imtis teisės. Jei tave tai domina, galėtume pasišnekėti.“ Ji ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir pabučiavo Milą, kuri paklausė:
– Kas yra, mamyte? Kodėl tu juokiesi?
Vėliau Miriam svarstė, ar Paskalis pastebėjo jos neviltį, ar tiesiog pamanė, kad jam pasisekė netikėtai sutikti Miriam Šarfa, pačią rimčiausią studentę iš visų jo pažinotų. Gal pagalvojo, kad jam nuskilo, jog gali įdarbinti tokią moterį kaip ji, grąžinti ją į teismo salių kelią.
Miriam pasikalbėjo apie tai su Poliu, ir jo reakcija ją nuvylė. Jis gūžtelėjo pečiais. „Aš nežinojau, kad tu nori dirbti.“ Tai ją siaubingai supykdė, labiau, negu derėjo. Netrukus pokalbis tapo gaižus. Ji apkaltino jį egoizmu, jis apibūdino jos elgesį kaip nenuoseklų.
– Tu eisi dirbti, gerai, bet kaip bus su vaikais? – jis šaipėsi, pajuokdamas jos siekius ir dar labiau sustiprindamas įspūdį, kad ji – visiškai uždaryta tarp šito buto sienų.
Nusiraminę jie kantriai išnagrinėjo visas galimybes. Buvo jau sausio pabaiga: nevertėjo nė mėginti tikėtis surasti vietą lopšelyje. Jie neturėjo pažinčių merijoje. Ir jeigu ji vėl pradės dirbti, jie pateks į pačią blogiausią šeimos pajamų kategoriją: pernelyg turtingi, kad skubiai gautų pagalbą, ir pernelyg bėdžiai, kad auklės samdymas neatsilieptų jų padėčiai. Galiausiai jie griebėsi pastarojo sprendimo Poliui pareiškus:
– Jei skaitysime papildomas valandas, auklės ir tavo uždarbiai bus daugmaž vienodi. Bet jeigu tu manai, kad šitaip išsiskleisi…
Jai tas pokalbis sukėlė kartėlį. Ji supyko dėl jo ant Polio.

Miriam norėjo viską daryti taip, kaip reikia. Kad nusiramintų, apsilankė ką tik jų kvartale atsidariusioje agentūroje. Nedidukas kukliai apstatytas biuras, kurį laikė dvi jaunos kokių trisdešimties metų moterys. Vitrina, nudažyta šviesiai mėlynai, buvo papuošta auksinėmis žvaigždėmis ir mažyčiais vienkupriais kupranugariais. Miriam paskambino. Savininkė iš aukšto nužvelgė ją per stiklą. Lėtai atsistojo ir iškišo galvą pro duris:
– Taip?
– Labą dieną.
– Atėjote užsirašyti? Mums reikia visos bylos. Gyvenimo aprašymo ir jūsų ankstesnių darbdavių atsiliepimų su parašais.
– Ne, aš visai ne dėl to. Aš atėjau dėl savo vaikų. Aš ieškau auklės.
Moters veidas tuoj pat pasikeitė. Ji atrodė patenkinta sulaukusi klientės ir susigėdusi dėl savo paniekos. Ir kaipgi ji galėjo pamanyti, kad šita pavargusi moteris tankiais garbanotais plaukais yra motina tos gražios mergytės, kuri verkšleno ant šaligatvio?
Administratorė atvertė didelį katalogą, ir Miriam palinko virš jo.
– Prašom atsisėsti, – jai pasiūlė. Prieš Miriam akis praplaukė dešimtys moterų nuotraukų, daugiausia afrikiečių arba filipiniečių. Milai buvo smagu į jas žiūrėti. Ji pasakė: „Šita labai negraži, ar ne?“ Motina subarė ją ir apsunkusia širdimi grįžo prie neryškių ar prastai iškadruotų portretų, kuriuose nė viena moteris nesišypsojo.
Administratorė jai buvo atgrasi. Tokia veidmainė, apskritas raudonas veidas, aplink kaklą apsuktas nutriušęs šalikas. Jos rasizmas akivaizdus nuo pat pirmos akimirkos. Viskas tik skatino norą iš ten bėgti. Miriam paspaudė jai ranką. Pažadėjo pasitarti su vyru, ir nebegrįžo. Vietoj to pati pakabino po mažą skelbimą kvartalo parduotuvėse. Draugės patarta užtvindė interneto svetaines skelbimais su prierašu SKUBU. Po savaitės jie susilaukė šešių skambučių.

Tos auklės ji laukia kaip Išganytojo. Nors ją baugina mintis palikti vaikus. Ji žino apie juos viską ir norėtų išsaugoti tas paslaptis. Ji žino jų skonius, jų įpročius. Iš karto nuspėja, kai vienas jų suserga arba nuliūsta. Miriam neišleido jų iš akių, įsitikinusi, kad niekas negalėtų apsaugoti jų taip gerai kaip ji.
Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstu lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai. Ji nieko negali padaryti. Siaubingi scenarijai jos galvoj keičia vienas kitą, ji stumia juos šalin purtydama galvą, berdama maldas, paliesdama medį ir Fatmos ranką, kurią paveldėjo iš motinos. Ji užkerta kelią lemčiai, ligai, nelaimingiems atsitikimams, iškrypėliškiems grobuonių apetitams. Naktį susapnuoja, kad sūnus ir dukra staiga prapuola abejingoje minioje. Ji šaukia: „Kur mano vaikai?“, o žmonės juokiasi. Jie mano, kad ji beprotė.

*

– Ji vėluoja. Bloga pradžia, – nekantrauja Polis. Jis eina prie durų ir žiūri pro akutę. Jau 14.15, o pirmosios kandidatės, filipinietės, vis dar nėra.
14.20 Žiži švelniai pabeldžia į duris. Miriam eina jai atidaryti. Ji iškart pastebi, kad tos moters labai mažos pėdos. Nors lauke šalta, ji avi medžiaginiais sportbačiais ir baltomis puskojinėmis su raukiniais. Jai jau koks penkiasdešimt, o pėdos visai kaip vaiko. Ji gana elegantiška, plaukai supinti į kasą, kuri nusileidžia per nugaros vidurį. Polis sausai mesteli, kad ji pavėlavo, ir, murmėdama atsiprašymus, Žiži nuleidžia galvą. Ji labai blogai kalba prancūziškai. Polis nedrąsiai pradeda kalbėti angliškai. Žiži pasakoja apie savo patirtį. Apie savo vaikus, kuriuos paliko tėviškėje, apie jauniausiąjį, kurio nematė dešimt metų. Jis nesamdys jos. Jis užduoda jai kelis klausimus tik dėl formos ir 14.30 ją palydi.
– Mes jums paskambinsim. Thank you.
Po jos ateina Grasė iš Dramblio Kaulo Kranto, šypsanti nelegalė. Karolina, storulė blondinė nešvariais plaukais, ji visą laiką vien tik skundėsi nugaros skausmais ir veninio kraujo apytakos bėdomis. Malika, neaiškaus amžiaus marokietė, pabrėžusi, kad dirba tą darbą jau dvidešimt metų ir labai myli vaikus. Miriam savo požiūrį išdėstė labai aiškiai. Ji nenori samdyti auklės iš Magribo. „Būtų labai gerai, – mėgina įtikinti Polis. – Ji kalbėtų su jais arabiškai, kadangi tu nenori to daryti.“ Bet Miriam atsisako kategoriškai. Ji bijo, kad tarp jųdviejų įsivyraus bežodis bendrininkavimas, familiarumas. Kad ji pradės sakyti jai pastabas arabiškai. Pasakoti apie savo gyvenimą ir netrukus prašyti begalės dalykų vardan jų bendros kalbos ir religijos. Jai visada kėlė įtarimą tai, ką ji vadina imigrantų solidarumu.

Paskui atėjo Luiza. Kai pasakoja apie tą pirmą susitikimą, Miriam mėgsta paaiškinti, kad tai buvo akivaizdu. Tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji ypač pabrėžia tai, kaip elgėsi jos duktė. „Tai ji ją pasirinko“, – mėgsta patikslinti. Mila kaip tik nubudo iš pokaičio miego, pažadinta spigių brolio riksmų. Polis žengė prie kūdikio, lydimas besislepiančios jam tarp kojų mažylės. Luiza atsistojo. Miriam nupasakojo tą sceną vis dar žavėdamasi auklės pasitikėjimu savimi. Luiza švelniai perėmė Adaną iš tėvo rankų ir suvaidino nematanti Milos. „Kur dingo princesė? Rodos, mačiau princesę, bet ji pradingo.“ Mila pratrūko garsiai juoktis, o Luiza tęsė savo žaidimą, ieškodama tos paslaptingos princesės visose kertėse, po stalu, už sofos.
Jie uždavė jai kelis klausimus. Luiza pasakė, kad jos vyras miręs, kad duktė Stefani jau didelė – „beveik dvidešimtmetė, neįtikėtina“, – kad jos nevaržo laikas. Ji paduoda Poliui popieriaus lapą, kuriame surašytos ankstesnių jos darbdavių pavardės. Pasakoja apie Ruvjė šeimą, figūruojančią sąrašo viršuje. „Aš ilgai tarnavau pas juos. Ten irgi buvo du vaikai. Du berniukai.“ Polis ir Miriam liko visiškai pakerėti Luizos, jos švelnių bruožų, atviros šypsenos, nevirpančių lūpų. Rodos, jos niekas nesutrikdys. Jos žvilgsnis – žvilgsnis moters, kuri gali viską suprasti, viską atleisti. Jos veidas – kaip rami jūra, kurios bedugnių nuspėti negalėtų niekas.
Tą patį vakarą jie paskambina porai, kurios telefono numerį Luiza jiems paliko. Atsiliepia moteris, šaltokai. Išgirdus Luizos vardą jos tonas beregint pasikeičia. „Luiza? Kaip jums pasisekė, kad pasitaikė būtent ji. Mano berniukams ji buvo kaip antra motina. Mums tiesiog plyšo širdis, kai reikėjo skirtis. Jeigu jau norite žinoti, tuomet aš net galvojau pasigimdyti trečią vaiką, kad tik ji liktų.“

*

Luiza atveria savo buto langines. Dar tik truputis po penkių ryto ir žibintai lauke dar dega. Vyriškis eina gatve palei pat sienas, slėpdamasis nuo lietaus. Kiaurą naktį pylė kaip iš kibiro. Vėjas švilpavo vamzdžiuose ir įsigaudavo į jos sapnus. Sakytum, lietus šnioja horizontaliai, kad kaip reikiant ištalžytų namo fasadą ir langus. Luizai patinka žiūrėti pro langą. Tiesiai priešais jos butą, tarp dviejų niūrių namų, stovi nedidukas namas, apsuptas krūmais apžėlusio sodo. Vasaros pradžioje jame apsigyveno jauna pora, paryžiečiai, kurių vaikai vis supasi sūpuoklėse, o sekmadieniais tėvai pluša darže. Luiza svarsto, ko jie atsikėlė į šitą rajoną.
Nuo miego stygiaus ji virpa. Braižo lango kampą nagu. Nors ji įnirtingai ir valo langus dukart per savaitę, stiklai vis tiek atrodo jai apsiblausę, apdulkėję ir su juodomis driekanomis. Kartais jai norisi juos šveisti taip, kad šie sudužtų. Ji vis stipriau braižo langą smiliumi, ir nagas nulūžta. Pakelia pirštą prie lūpų ir kandžioja jį, stabdydama tekantį kraują.
Butas – vieno kambario, kuris atstoja Luizai ir miegamąjį, ir svetainę. Ji kiekvieną rytą rūpestingai suskliaudžia sofą-lovą ir užkloja ją juodu apdangalu. Valgo prie žemo staliuko, visada įjungusi televizorių. Prie sienos šliejasi uždaros kartoninės dėžės. Gal jose guli keli daiktai, kurie galėtų pagyvinti šitą bedvasį kambarį. Į dešinę nuo sofos – raudonplaukės paauglės nuotrauka žvilgančiuose rėmuose.
Ji atsargiai ištiesė ant sofos savo ilgą sijoną ir palaidinę. Paima į rankas minkštus batelius, kuriuos buvo pastačiusi ant grindų, – modelis, pirktas daugiau kaip prieš dešimt metų, – juos taip puikiai prižiūrėjo, kad atrodo dar nauji. Tai lakuoti bateliai, paprastučiai, kvadratine pakulne ir papuošti santūriu kaspinėliu. Ji atsisėda ir vieną pradeda valyti, pakabindama vatos tamponu veido valomojo kremo. Jos judesiai lėti ir tikslūs. Valo tūžmingai kruopščiai, visiškai užvaldyta tos užduoties. Vata jau purvina. Luiza prikiša batelį prie lempos, pastatytos ant apvalaus vienakojo staliuko. Kai lakas jai atrodo jau pakankamai blizgus, ji padeda batelį ir paima į rankas kitą.
Dar taip anksti, kad ji turi laiko susitvarkyti namų ruošos subjaurotus nagus. Apsuka smilių raišteliu ir nuo kitų nagų nuvalo rausvą laką, labai neryškų. Ji pirmą kartą, nepaisydama aukštos kainos, nusidažė plaukus kirpykloje. Susuko juos į kuodelį virš sprando. Ji pasidažo, ir mėlynas vokų tonas ją pasendina, ją, tokio trapaus, tokio smulkaus silueto, kad iš tolo neduotum jai daugiau nei dvidešimt. O jai daugiau nei dvigubai tiek.

Ji sukinėjasi kambaryje, kuris dar niekad neatrodė toks mažas, toks siauras. Atsisėda ir iškart atsistoja. Galėtų įjungti televizorių. Išgerti arbatos. Perskaityti kokį nors seną moterų žurnalą, kuriuos laiko prie lovos. Bet bijo, kad atsipalaiduos, leis laikui bėgti, neatsispirs prieš stingulį. Nubudusi ryte, ji pasijuto vėl trapi, pažeidžiama. Pakaktų menkiausios smulkmenos, užsimerkti vienai minutei, ir užmigs, atvyks į darbą pavėlavusi. Ji privalo įtempti protą, kad pavyktų sukaupti visą dėmesį į pirmąją darbo dieną.
Ji negali laukti namuose. Dar nėra nė šešių, labai anksti, bet ji skubiai žingsniuoja į priemiestinį RER metro. Nueiti iki Sen Mor de Fosė stoties jai trunka daugiau nei ketvirtį valandos. Vagone atsisėda priešais seną susigūžusį kiną, kuris miega atsirėmęs kakta į stiklą. Ji stebeilija į jo suvargusį veidą. Kiekvienoje stotyje vis nori jį pažadinti. Jai baisu, kad jis pasiklys, nuvažiuos per toli, atsimerks, pats vienas, galinėje stotyje ir bus priverstas važiuoti ta pačia kryptimi atgal. Tačiau ji nieko nesako. Protingiau nekalbėti su žmonėmis. Kartą viena jauna mergina, labai graži, vos neskėlė jai antausio. „Ko tu į mane spoksai, ką? Nagi sakyk, ko tu į mane spoksai?“ – šaukė.
Atvažiavusi į Obero stotį, Luiza išlipa į peroną. Žmonės jau pradeda plūsti, tokia moteris ją apstumdo, kai ji kopia laiptais į miesto metro platformas. Gerklę suveržia raguolio ir prideginto šokolado kvapas. Operos stotyje ji įsėda į septintos linijos traukinį ir išeina į miestą Puasonjer stotyje.
Ji atvažiavo beveik visa valanda anksčiau ir atsisėda „Rojaus“, nepatrauklios kavinės, terasoje, iš kurios gali stebėti įėjimą į pastatą. Žaidžia su šaukšteliu. Pavydžiai žiūri į vyriškį dešinėje, jis čiulpia cigaretę storalūpe patvirkusia burna. Ji norėtų ištraukti cigaretę jam iš rankų, įtraukti ilgą dūmą. Ilgiau tverti jau nebegali, sumoka už kavą ir įeina į tylų pastatą. Po penkiolikos minučių ji paskambins į duris, o kol kas atsisėda ant laipto tarp dviejų aukštų. Išgirsta triukšmą, vos spėja atsistoti, – tai Polis pasišokinėdamas leidžiasi laiptais žemyn. Jis užsivožęs rausvą šalmą, po pažastimi nešasi dviratį.
– Luiza? Jūs čia seniai? Kodėl neužėjote vidun?
– Nenorėjau trukdyti.
– Jūs netrukdote, atvirkščiai. Prašom, tai jūsų raktai, – taria traukdamas iš kišenės raktų ryšelį. – Eikit vidun ir jauskitės kaip namie.

*

– Mano auklė – fėja, – kartoja Miriam, pasakodama, kaip Luiza staiga įsiveržė į jų kasdienybę. Matyt, ji turi magiškų galių, kad šitaip pakeitė tą dusinantį, ankštą butą, padarė jį ramia, šviesia vieta. Luiza pastūmė tolyn sienas. Pagilino lentynas, padidino stalčius. Ji įleido į vidų šviesos.
Pirmąją dieną Miriam duoda jai kelis nurodymus. Parodo, kaip veikia įranga. Rodydama daiktus ar kokį drabužį pakartoja: „Su juo būkite atsargi. Jis man labai brangus.“ Pataria, kaip elgtis su Polio vinilo plokštelių kolekcija, prie kurios vaikams šiukštu negalima prisiliesti. Nekalbi, paklusni Luiza su viskuo sutinka. Kiekvieną kambarį ji apžiūri su ryžtu generolo, stovinčio prieš žemes, kurias turės užkariauti.
Per kelias savaites po to, kai čia atvyko, Luiza paverčia tą netvarkingą butą tobulu miesčionišku interjeru. Pasitelkia savo pasenusias manieras, savo tobulybės pomėgį. Miriam ir Polis negali tuo atsidžiaugti. Ji įsiuva trūkstamas sagas švarkuose, kurių šie nebevilki daug mėnesių, nes tingi susirasti adatą. Ji persiuva sijonų ir kelnių palankas. Ji suado Milos drabužius, kuriuos Miriam ketino be gailesčio išmesti. Luiza išskalbia pageltusias nuo tabako ir dulkių užuolaidas. Ji keičia patalynę kartą per savaitę. Polis ir Miriam tuo džiaugiasi. Šypsodamasis Polis sako jai, kad yra panaši į Merę Popins. Jis nėra tikras, kad ji suprato komplimentą.
Naktį, gulėdami patogiai švarioje patalynėje, jie juokiasi, netikėdami, kad tas naujas gyvenimas – jų gyvenimas. Jiems atrodo, kad jie surado retą perlą, kad jie palaiminti. Žinoma, Luizos alga slegia šeimos biudžetą, bet Polis tuo nebesiskundžia. Po kelių savaičių Luizos buvimas šalia tapo būtinas.

Vakare, grįžusi namo, Miriam randa vakarienę jau paruoštą. Vaikai ramūs ir sušukuoti. Luiza kursto ir tenkina idealios šeimos fantazmus, kuriuos puoselėti Miriam gėdijasi. Ji išmoko Milą būti tvarkingą, ir nustebusių tėvų akyse mažylė pakabiną paltą ant drabužių kablio.
Nereikalingi daiktai išnyko. Atsiradus Luizai niekas nebesikaupia: nei nešvarūs indai, nei drabužiai, nei vokai, pamiršti atplėšti ir atsidūrę po senu iliustruotu žurnalu. Niekas nepūva ir niekas nepasensta. Luiza skiria dėmesio viskam. Ji skrupulinga. Ji viską užrašo į mažą užrašų knygelę gėlėtu viršeliu. Šokių būrelio tvarkaraštį, pamokų pabaigos laiką, apsilankymus pas pediatrą. Ji persirašo vaikų vartojamų vaistų pavadinimus, ledų, kuriuos nuperka karuselėje, kainą, ir žodis žodin užrašo sakinį, kurį jai pasakė Milos mokytoja.
Po kelių savaičių ji drąsiai keičia daiktų vietas. Visai ištuština lentynas, pakabina tarp paltų levandos maišelius. Surenka gėlių puokštes. Ji būna nuoširdžiai patenkinta, kad kol Adanas miega, o Mila dar mokykloje, gali atsisėsti ir apmąstyti, ką nuveiks toliau. Tylus butas – jau visas po jos jungu, it priešas, paprašęs jo pasigailėti.
Bet pačius didžiausius stebuklus ji daro virtuvėje. Miriam jai prisipažino, jog nemoka ir nemėgsta gaminti valgio. Auklė sutaiso patiekalus, kurie Poliui atrodo nepaprasti, o vaikai juos stačiai praryja be žodžių ir niekada nereikia prašyti, kad nieko nepaliktų lėkštėje. Miriam ir Polis vėl pradėjo kviestis į svečius draugus, kurie vaišinasi Luizos vyne ir grietinėlėje troškinta veršiena, su daržovėmis troškinta jautiena, kiaulienos kulnine su šalavijais ir traškiomis daržovėmis. Jie sveikina Miriam, apiberia ją komplimentais, bet ji visuomet prisipažįsta: „Visa tai pagaminta mano auklės.“

*

Kai Mila būna mokykloje, Luiza prisiriša Adaną prie savęs didžiule skraiste. Jai patinka jausti putlias vaiko šlaunis ant savo pilvo, ant kaklo tekančias seiles, kai šis užmiega. Ji kiaurą dieną dainuoja tam kūdikiui, skatindama jo tingumą. Masažuoja jį, didžiuojasi jo riebalų klostelėmis, rausvais ir išsipūtusiais skruostais. Iš ryto vaikas sutinka ją čiauškėdamas ir tiesdamas į ją storas rankutės. Per tas savaites, po to, kai ji atvyko, Adanas išmoksta vaikščioti. Jis, rėkdavęs kiauromis naktimis, išmiega ramiu miegu iki pat ryto.
Mila kur kas nuožmesnė. Ji – nedidukė, gležna, balerinos stoto mergaitė. Luiza susuka jai tokius kietus kuodelius, kad, tempiamos prie smilkinių, jos akys pasidaro įkypos. Tada ji tampa panaši į vieną iš tų plačiakakčių, tauraus, šalto žvilgsnio viduramžių herojų. Mila – įnoringas, varginantis vaikas. Į viską, kas jai nepatinka, atsako staugsmu. Ji griūna ant žemės vidury gatvės, trepsi kojomis, leidžiasi velkama per žemę, kad pažemintų Luizą. Kai auklė atsitupia ir mėgina su ja pasikalbėti, Mila nusisuka į kitą pusę. Ji balsu skaičiuoja drugelius ant apmušalų. Kai verkia, stebi save veidrodyje. Tas vaikas tiesiog apsėstas savo atvaizdo. Gatvėje jos akys visad įbestos į vitrinų langus. Ji ne kartą atsitrenkė į stulpą ar suklupo, užkliuvusi per išsiblaškymą už ko nors, kai žvelgdavo į savo atvaizdą.
Mila – gudri. Ji žino, kad minia būdrauja, ir kad Luiza gėdijasi gatvėje. Auklė nusileidžia greičiau, jiems esant tarp kitų žmonių. Luiza turi daryti lankstus, kad apeitų prospekto žaislų parduotuvę, priešais kurią Mila pradeda šaižiai klykti. Eidama į mokyklą Mila vos velka kojas. Ji nukniaukia avietę nuo daržovių pardavėjo prekystalio. Ji lipa ant vitrinų krašto, slepiasi pastatų arkose, paskui lekia kiek įkabina kojos. Luiza stengiasi vytis su vežimėliu jai iš paskos, šaukia mergaitę vardu, o ši sustoja tik pačiame šaligatvio gale. Kartais Mila gailisi taip pasielgusi. Sunerimsta, kad Luiza tokia išblyškusi ir dėl to, kad ją taip išgąsdino. Sugrįžta mylinti, meili ir laukia atleidimo. Įsikimba auklei į kojas. Verkia ir reikalauja švelnumo.
Pamažėle Luiza prisijaukina Milą. Diena iš dienos pasakoja jai istorijas, kurių personažai kartojasi. Našlaičiai, pasiklydusios mažos mergaitės, į nelaisvę patekusios princesės ir pilys, kurias apleidę palieka kraupūs žmogėdros. Luizos peizažus užplūsta keista fauna – paukščiai kreivais snapais, vienakojai lokiai ir ilgesingi vienaragiai. Mergaitė tyli. Ji nesitraukia nuo Luizos, sutelkia visą dėmesį, nekantrauja. Ji reikalauja, kad veikėjai grįžtų. Iš kurgi randasi tos istorijos? Jos plaukia iš Luizos nesiliaujančiu srautu, jai apie tai nė negalvojant, nepasitelkiant menkiausios nei atminties, nei vaizduotės pastangos. Tačiau iš kokio juodo ežero, iš kokio tankaus miško ji traukia tas žiaurias pasakas, kur gerieji, išgelbėję pasaulį, pabaigoje numiršta.

*

Miriam visada patiria nusivylimą išgirdusi, kaip atsidaro advokatų biuro, kuriame ji dirba, durys. 9.30 pradeda rinktis jos kolegos. Jie verdasi kavą, telefonai čirškia, grindys girgžda, ramybė baigėsi.
Miriam ateina į biurą prieš aštuonias. Visada pirmoji. Uždega tik savo mažą stalinę lempą. Po šviesos ratilu, toje olos tyloje ji gali susikaupti kaip kitados, būdama studentė. Viską pamiršusi su malonumu panyra į savo bylų nagrinėjimą. Kartais vaikšto po tamsų koridorių su dokumentu rankoje ir kalba pati su savimi. Gerdama kavą balkone surūko cigaretę.
Tądien, kai vėl pradėjo dirbti, Miriam nubudo vos prašvitus, kupina vaikiško jaudulio. Užsisegė naują sijoną, įsispyrė į aukštakulnius batelius, ir Luiza sušuko: „Jūs labai graži.“ Ties slenksčiu, laikydama ant rankų Adaną, auklė išstūmė šeimininkę lauk:
– Dėl mūsų nesirūpinkite, – pakartojo ji. – Čia viskas bus gerai.
Paskalis priėmė Miriam šiltai. Skyrė jai kabinetą, susisiekiantį su jo kabinetu per duris, kurias jie dažnai laikydavo praviras. Praėjus vos dviem trim savaitėm nuo jos darbo pradžios, Paskalis patikėjo jai užduotis, į kurias vyresni kolegos niekada neturėjo teisių. Po kelių mėnesių Miriam pati viena nagrinėja dešimties klientų atvejus. Paskalis skatina ją greičiau įgusti ir išskleisti savo galimybes, žinodamas, kad jos didžiulės. Ji niekad nepasako „ne“. Neatsisako jokios bylos, kurią jai pasiūlo, niekada nesiskundžia, kad vėlai baigia darbą. Paskalis dažnai kartoja: „Tu tobula.“ Ji kiaurus mėnesius kapstosi, užversta smulkių bylų krūva. Ji gina apgailėtinus perpardavinėtojus, nestabilios psichikos žmones, egzhibicionistą, negabius įsilaužėlius, pagautus už vairo alkoholikus. Ji nagrinėja didžiulių įsiskolinimų atvejus, sukčiavimus su banko kortelėmis, tapatybės užgrobimo bylas.
Paskalis ja pasikliauja, tikėdamasis naujų klientų, ir skatina ją skirti laiko teisinei pagalbai. Dukart per mėnesį ji eina į Bobinji teismą ir laukia koridoriuje iki devintos vakaro, įsmeigusi akis į laikrodį, į nejudantį iš vietos laiką. Kartais ji susierzina, šiurkščiai atsako iš vėžių išmuštiems klientams. Bet stengiasi kiek įmanydama, ir gauna viską, ką gali. Paskalis kartoja jai be perstojo: „Tu privalai mokėti savo bylą atmintinai.“ Ir ji stengiasi. Ji skaito protokolus dar kartą ir dar kartą, iki vėlios nakties. Ji pastebi menkiausią netobulumą, aptinka menkiausią procedūros klaidą. Ji griebiasi to su maniakišku įnirčiu, kuris galiausiai atsiperka. Seni klientai rekomenduoja ją draugams. Jos vardas paplinta tarp kalinių. Vienas jaunuolis, kurį ji išsuko nuo kalėjimo, pažada jai atsilyginti. „Tu išgelbėjai mane. Aš to nepamiršiu.“
Kartą vidury nakties ji buvo pakviesta dalyvauti sulaikyme. Vienas jos senas klientas buvo sulaikytas už santuokinį smurtą. Bet jis prisiekė jai, kad nesugebėtų suduoti moteriai. Ji apsirengė patamsyje, antrą valandą nakties, tyliai, ir palinko pabučiuoti Polio. Jis suniurnėjo ir pasivertė ant kito šono.
Vyras dažnai sako, kad ji dirba per daug, ir tai ją siutina. Jis užsigauna dėl tokios jos reakcijos, suvaidina perdėtai altruistišką. Apsimeta, kad jam rūpi jos sveikata, nerimauja, kad Paskalis ją išnaudoja. Ji stengiasi negalvoti apie vaikus, neleisti, kad užgraužtų sąžinė. Kartais jai pasirodo, kad visi susibaudė prieš ją. Anyta stengiasi įtikinti, jog „Mila dažnai serga todėl, kad jaučiasi vieniša“. Kolegos niekada nekviečia jos po darbo eiti su jais išgerti taurelės ir stebisi, kad ji praleidžia biure visus vakarus. „Tu neturi vaikų, ar ką?“ Galiausiai mokytoja išsikvietė ją vieną rytą pasikalbėti apie kvailą incidentą, įvykusį tarp Milos ir vienos klasės draugės. Kai Miriam atsiprašė kartą neatėjusi į paskutinius klasės tėvų susirinkimus ir pasiuntusi vietoj savęs Luizą, žilagalvė mokytoja plačiai išskėtė rankas: „Kad jūs žinotumėt! Tai amžiaus liga. Visi tie vargšai vaikai palikti patys sau, o tėvus tuo tarpu drasko jų ambicijos. Tai labai paprasta, jie visą laiką bėga. Žinote, ką tėvai dažniausiai sako savo vaikams? „Paskubėk gi!“ Ir, žinoma, viskas griūna ant mūsų pečių. Mes sumokame už jų baimes ir apleistumą.“
Miriam kilo pašėlęs noras pastatyti ją į vietą, bet ji nesugebėjo to padaryti. Ar kalta buvo maža kėdė, ant kurios ji nepatogiai sėdėjo dažais ir plastilinu tvoskiančioje klasėje? Aplinka, mokytojos balsas nenorom sugrąžino ją į vaikystę, į tą paklusnumo ir prievartos amžių. Miriam šyptelėjo. Ji kvailai padėkojo ir pažadėjo, kad Mila pasitaisys. Ji susilaikė ir nesviedė tai senai raganai į veidą savo neapykantos moterims, neskaitė jai moralų. Per daug bijojo, kad žilaplaukė ponia atkeršys už tai jos vaikui.
Paskalis, regis, supranta jos nirtulį, milžinišką pripažinimo alkį ir jos mastą atitinkančius iššūkius. Tarp jos ir Paskalio užsimezga kova, kuri abiem suteikia dviprasmiško malonumo. Jis ją stumteli, ji atsilaiko. Jis ją nualina, ji jo nenuvilia. Vieną vakarą jis pakviečia ją po darbo išgerti. „Tuoj bus šeši mėnesiai, kai tu pas mus, reikėtų atšvęsti, ar ne?“ Jie eina gatve tylėdami. Jis prilaiko jai bistro duris, o ji jam šypsosi. Jie atsisėda salės gale, ant apmuštų suolų. Paskalis užsako baltojo vyno butelį. Kalbasi apie einamąją bylą ir labai greitai pereina prie atsiminimų apie studijų metus. Kaip jų draugė Šarlotė surengė didelę šventę savo viloje aštuonioliktoje apygardoje. Kaip vargšę Seliną ištiko mirtinos baimės priepuolis per žodinį egzaminą. Miriam geria greitai, o Paskalis priverčia ją juoktis. Ji nenori grįžti namo. Ji norėtų neturėti nieko, ką reikia įspėti, nieko, kas jos laukia. Bet ji turi Polį. Ir vaikus.
Erotinė įtampa, lengva, dygi, degina jai gerklę ir krūtis. Ji perbėga liežuviu per lūpas. Ji kažko nori. Pirmą kartą po ilgos pertraukos ji jaučia nepagrįstą, lengvabūdišką, egoistišką geismą. Savo pačios geismą. Nors ji ir myli Polį, jos vyro kūnas – tarsi prikimštas prisiminimų. Kai jis į ją įeina, jisai įeina į jos motiniškas įsčias, į sunkias įsčias, kur taip dažnai rasdavo prieglobstį jo sperma. Į jos raukšlių, į jos bangų įsčias, kur jie pasistatė namus, kur skleidėsi tiek rūpesčių ir tiek džiaugsmų. Polis masažavo jos ištinusias violetines kojas. Jis matė, kaip kraujas liejosi ant paklodžių. Polis prilaikė jos plaukus ir kaktą, kai ji susirietusi vėmė. Jis girdėjo ją klykiant. Jis valė kempine jos veidą, padengtą angiomų, kai ji stanginosi. Jis ištraukė iš jos savo vaikus.

Ji visada atmesdavo mintį, kad vaikai galėtų kliudyti jos sėkmei, jos laisvei. Kaip inkaras, kuris traukia į dugną, kuris įmurdo skenduolio veidą į dumblą. Iš pradžių tai suvokusi ji paniro į gilų liūdesį. Tai atrodė neteisinga, siaubingai varė į neviltį. Ji suprato nebegalėsianti gyventi be jausmo, kad jai kažko trūksta, kad prastai atlieka tai, ką reikia, kad aukoja kitam dalį savo gyvenimo. Atsisakydama išsižadėti idealios motinystės svajonės ji išgyveno dramą. Atkakliai manė, kad viskas įmanoma, kad pasieks visus tikslus, kad tai jos neišsekins ir nesukels kartėlio. Kad nevaidins nei kankinės, nei motinos didvyrės.
Kasdien ar beveik kasdien Miriam gauna žinutę iš savo draugės Emos. Ji deda į socialinius tinklus savo dviejų blondinų vaikų nuotraukas. Sepijos tonų. Tobulų vaikų, žaidžiančių parke, kuriuos ji užrašė į mokyklą, ten išsiskleis jų gabumai, kuriuos motina spėja juos turint. Ji davė jiems neištariamus vardus iš Šiaurės šalių mitologijos, ir jai patinka aiškinti, ką jie reiškia. Ema irgi gražiai atrodo tose nuotraukose. Jos vyro tose nuotraukose niekada nėra, jis amžiams pasmerktas fotografuoti idealią šeimą, kuriai priklauso tik kaip žiūrovas. Nors ir stengiasi patekti į kadrą. Jis, su barzda, dėvintis natūralios vilnos megztinius, jis, darbui apsimaunantis ankštas, nepatogias kelnes.
Miriam niekada neišdrįstų patikėti Emai tos sąmonę nusmelkiančios lakios minties, minties, kuri nėra žiauri, o tik gėdinga, ir kuri šauna jai į galvą, kai stebi Luizą ir savo vaikus. Mes būsime laimingi tik tuomet, sako ji sau, kai mums nebereikės vieniems kitų. Kai galėsime gyventi savo gyvenimą, gyvenimą, kuris priklauso tik mums, kuris nesusieja su kitais. Kai būsime laisvi.

*

Miriam eina prie durų ir žvelgia pro akutę. Kas penkias minutes ji kartoja: „Jie vėluoja.“ Ji sunervina Milą. Mila su ta siaubinga taftos suknele sėdi ant sofos krašto, jos akys pritvinkusios ašarų.
– Tu manai, kad jie neateis?
– Na, žinoma, kad ateis, – atsako Luiza. – Duokit jiems laiko.
Pasiruošimai Milos gimtadieniui įgavo proporcijas, pranokstančias Miriam jėgas. Jau dvi savaitės Luiza nebekalba apie nieką kita. Vakare, kai Miriam be jėgų pargrįžta iš darbo, Luiza rodo jai girliandas, kurias pati padarė. Isterišku balsu nupasakoja jai apie taftos suknelę, kurią aptiko parduotuvėje, ir kuri, ji tuo neabejojanti, nežmoniškai pradžiugins Milą. Miriam teko ne kartą susilaikyti, kad šiurkščiai jos neužčiauptų. Ji pavargo nuo tų juokingų pasiruošimų. Mila tokia maža! Nėra reikalo jos taip įaudrinti. Bet Luiza žiūri į ją išpūtusi mažas akis. Ji pasitelkia į liudininkus Milą, kuri trykšta laime. Svarbu tik tai, tas malonumas, kurį patirs princesė, tie būsimo gimtadienio kerai. Miriam nuryja sarkazmą. Ji jaučiasi truputį kalta ir galiausiai pažada padaryti viską, kad dalyvautų tame gimtadienyje.
Luiza nusprendė surengti šventę trečiadienio popietę. Ji norėjo būti tikra, kad vaikai bus Paryžiuje ir kad visi patvirtins dalyvausią. Miriam išėjo į darbą ryte ir prisiekė grįšianti iškart po pietų.
Parėjusi namo ankstyvą popietę, vos nesuriko. Nebeatpažino savo buto. Svetainė buvo pasikeitusi tikrąja to žodžio prasme: visa nusagstyta blizgučiais, balionais, popierinėmis girliandomis. O svarbiausia – sofa buvo išnešta, kad vaikai turėtų kur žaisti. Ir netgi ąžuolinis stalas, toks sunkus, kad jie nėra pajudinę jo nuo tada, kai atsikraustė, buvo nustumtas į kitą kambario pusę.
– Kas gi sustumdė tuos baldus? Polis padėjo jums?
– Ne, – atsakė Luiza. – Aš pati.
Miriam negali tuo patikėti ir nori juoktis. Tai pokštas, mano ji žiūrėdama į mažas auklės rankas, plonytes kaip degtukai. Paskui prisimena, kad jau buvo pastebėjusi, kokia Luiza stulbinamai stipri. Kartą kitą ji įspūdingai tvirtai čiupo sunkius, nepatogius ryšulius, laikydama ant rankų Adaną. Už trapios, gležnos Luizos išorės slypi milžino jėga.
Visą rytą Luiza pūtė gyvūnų formų balionus ir juos kabino visur, pradedant koridoriumi ir baigiant virtuvės stalčiais. Ji pati iškepė gimtadienio tortą, milžinišką šarlotę su raudonais vaisiais ir išpuoštu viršum.
Miriam gailisi pasiėmusi laisvą popietę. Jai būtų buvę taip gera jos kabineto tyloje. Dukters gimtadienis kelia jai nerimą. Ji bijo dalyvausianti renginyje, kur vaikai nuobodžiauja ir laukia, kada jis baigsis. Ji nenori taikyti besiginčijančių nei guosti tų, kuriuos tėvai vėluoja atsiimti. Atmintį užplūsta lediniai jos pačios vaikystės prisiminimai. Ji mato save sėdinčią ant storo baltos vilnos kilimo, atskirai nuo būrelio mergaičių, valgydinančių lėles. Gabalas šokolado ištirpo tarp kilimo plaukelių, ji norėjo paslėpti prasižengimą, bet tai tik viską pablogino. Vienos viešnios motina ją išbarė visų akivaizdoje.
Miriam pasislepia savo kambaryje, uždaro duris ir dedasi įnikusi į elektroninius laiškus. Ji žino, kad, kaip ir visada, gali pasikliauti Luiza. Pasigirsta skambutis. Svetainė pritvinksta vaikų klegesio. Luiza įjungia muziką. Miriam patyliukais išslenka iš kambario ir stebi auklę aplipusius mažylius. Jie sukasi aplink ją, visiškai pakerėti. Ji paruošė jiems dainų ir magijos triukų. Ji persirengia vis naujais personažais, lydima apstulbusių žvilgsnių, ir vaikai, kuriuos apgauti, beje, nelengva, žino, kad ji niekur nedingo. Štai ji, jausminga, linksma, mėgstanti paerzinti. Ji traukia dainas, mėgdžioja gyvūnų garsus. Ji netgi užsikaria Milą ir vieną jos draugą ant nugaros priešais vaikus, kurie juokiasi iki ašarų maldaudami ir juos priimti į tą rodeo.

*

Miriam žavisi Luizos gebėjimu žaisti nuoširdžai. Ji žaidžia, įkvėpta tos visagalybės, kuri būdinga tik vaikams. Vieną vakarą, grįžusi namo, Miriam rado Luizą gulinčią ant grindų su ryškiai išdažytu veidu. Platūs juodi brūkšniai ant skruostų ir kaktos reiškė kariūnės kaukę. Iš gofruoto popieriaus ji susikūrė indėno galvos apdangalą. Svetainės vidury pastatė kreivą vigvamą iš paklodės, šluotos ir kėdės. Stabtelėjusi tarpdury Miriam sutrinka. Ji stebi besiraitančią Luizą, laidančią laukiniškus riksmus, ir pasijunta žiauriai nepatogiai. Auklė atrodo kaip girta. Tai pirma mintis, kuri šauna į galvą. Ją pastebėjusi, Luiza atsistoja, skruostai raudoni, eidama svirduliuoja. „Man nutirpo kojos“, – pasiaiškina. Adanas įsikimba jai į blauzdą, o Luiza juokiasi juoku, sklindančiu iš įsivaizduojamų kraštų, kuriuose jie ką tik žaidė.
Gal Luiza irgi vaikas, ramina save Miriam. Ji pernelyg rimtai žiūri į žaidimus, kuriuos pradeda žaisti su Mila. Joms, pavyzdžiui, patinka žaisti policininką ir vagį, ir Luiza leidžiasi būti įkalinta už įsivaizduojamų grotų. O kartais ji būna įstatymo atstovė, persekiojanti Milą. Kiekvieną kartą ji sugalvoja tikslią geografiją, ir Mila turi ją įsiminti. Auklė kuria kostiumus, parengia pilną staigmenų scenarijų. Ji labai kruopščiai ruošia dekoracijas. Vaikas kartais pavargsta. „Na, pradedam!“ – maldauja.
Miriam to nežino, bet labiausiai Luizai patinka žaisti slėpynių. Tik jose niekas neskaičiuoja ir nėra jokių taisyklių. Žaidimo esmę sudaro staigmena. Luiza dingsta apie tai neįspėjusi. Ji įsispraudžia kur nors į kampą, ir vaikai turi jos ieškoti. Dažniausiai ji pasirenka tokias vietas, iš kurių pasislėpusi gali juos stebėti. Ji palenda po lova arba už durų, ir apmiršta. Sulaiko kvėpavimą.
Tada Mila supranta, kad žaidimas prasidėjo. Ji šaukia kaip beprotė ir pliaukši delnais. Adanas seka jos pavyzdžiu. Jis juokiasi taip smarkiai, kad neišstovi ir vis nudrimba ant sėdynės. Jie kviečia Luizą, bet ši neatsiliepia. „Luiza? Kur tu?“, „Saugokis, Luiza, mes ateiname, mes tave surasim.“
Luiza neatsiliepia. Ji neišlenda iš slėptuvės net tuomet, kai jie rėkia, verkia, puola į neviltį. Pasislėpusi šešėlyje, ji stebi prislėgto, raudų purtomo Adano paniką. Jis nesupranta. Jis šaukia: „Luiza“, prarydamas paskutinį skiemenį, snarglys nutįsęs iki lūpos, skruostai jau violetiniai nuo įtūžio. Milą irgi galiausiai užvaldo baimė. Valandėlę ji patiki, kad Luiza išėjo iš tikrųjų, kad paliko juos šitam bute, kur tuoj užeis tamsa, kad jie vienui vieni, kad ji jau niekad nebegrįš. Baimė darosi nebepakenčiama, ir Mila ima maldauti auklę. Ji kartoja: „Luiza, tai nejuokinga. Kur tu?“ Mergaitė susinervina, ima trypti kojomis. Luiza laukia. Ji stebi į juos, kaip stebima ką tik sugautos žuvies agonija: kruvinos žiaunos, kūnas traukomas mėšlungio. Žuvies, kuri spurda ant laivo denio, traukia orą nuvargusia burna, žuvies, kuri neturi jokios galimybės išsigelbėti.
Paskui Mila puola ieškoti slėptuvių. Ji supranta, kad reikia patraukti duris, pakelti užuolaidas, pasilenkti ir pažvelgti po lova. Bet Luiza tokia smulkutė, kad visada suranda naujų slėptuvių. Ji susirango nešvarių skalbinių krepšyje, po Polio rašomuoju stalu arba sieninės spintos lentynoje ir užsidengia apklotu. Kartą pasislėpė dušo kabinoje vonios patamsyje. Tada Mila ieško bergždžiai. Ji rauda, o Luiza sustingsta. Vaiko neviltis jos nesugraudina.
Vieną dieną Mila liaujasi šaukusi. Luiza pateko į savo pačios paspęstas pinkles. Mila tyli, suka ratus aplink slėptuvę ir dedasi nerandanti auklės. Ji atsisėda ant nešvarių skalbinių dėžės, Luiza pasijunta dūstanti. „Susitaikom?“ – šnabžda mergaitė.
Bet Luiza nenori išsižadėti savo. Ji toliau tyli, prispaudusi kelius prie smakro. Mergytės kojos švelniai daužosi į vytelių krepšį. „Luiza, aš žinau, kad tu čia“, – juokiasi. Luiza vienu moju atsistoja, labai jau netikėtai Milai, kuri griūna ant grindų. Galva atsitrenkia į dušo plyteles. Sutrikusi mergaitė nebeverkia, paskui, priešais triumfuojančią ir prisikėlusią Luizą, žvelgiančią į ją iš savo pergalės aukštybių, jos baimė virsta isterišku džiaugsmu. Adanas atbėga į vonią ir įsilieja į žigą, kurią pradeda šokti abi merginos, springdamos tyliu juoku.

Versta iš: Leïla Slimani.CHANSON DOUCE. Paris: Gallimard, 2016

Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną (pabaiga)

2004 m. Nr. 12 / Šis esmingas neteisingumas, beje, persiduoda ir myriop nuteistojo giminėms. Jo auka turi artimųjų, kurių kančios dažniausiai būna beribės, kurie geidžia, kad už jas būtų atkeršyta. Tatai įvyksta, bet tuomet