Yves Bonnefoy. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3

Iš prancūzų k. vertė Tomas Taškauskas

2016 m. liepos 1-ąją Paryžiuje į amžinybę iškeliavęs poetas Yves’as Bonnefoy (Ivas Bonfua) buvo vienas žymiausių šiuolaikinės Prancūzijos kūrėjų. Poetas, eseistas, meno kritikas ir vertėjas gimė 1923 m. Tūre, geležinkelininko ir mokytojos šeimoje. Studijavo matematiką ir filosofiją Puatjė, vėliau Paryžiaus Sorbonoje. Po Antrojo pasaulinio karo keliavo po Europą ir JAV, gilindamasis į meno istoriją. Išleido dvi dešimtis poezijos knygų ir keliasdešimt eseistikos veikalų. Savo šalyje laikomas vienu geriausių Williamo Shakespeare’o vertėjų (anglų klasiko eiles išvertė proza). Y. Bonnefoy autorinė kūryba, versta į daugiau nei trisdešimt užsienio kalbų, susilaukė keliolikos apdovanojimų, įskaitant Prancūzų akademijos ir brolių Goncourt’ų premijas už poeziją. Kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.
Y. Bonnefoy eilėse susilieja prieštaringi žmogiškosios egzistencijos ir patirties aspektai, kuriama įtampa tarp įgimto žmogaus kūniškumo ir nenumaldomo transcendencijos troškimo. Poeto eilės – lyg dvasinės pratybos: užuot stebinęs skaitytoją vaizduotės išmonėmis, autorius ramiai vedasi jį į pačią tikrovės gelmę. Kaip pasakyta viename jo interviu: „Poeto užduotis yra parodyti mums medį, kol protas dar nespėjo įvardyti: tai – medis.“ Paklaustas, kas įkvepia jį rašyti, Y. Bonnefoy teigė: „Pasakyčiau, šviesa. Dienos šviesa, dangaus šviesa. Šviesa yra juntama vienovė. Kai aplink šviesiau, jautriau reaguoji į pasaulio situacijas, įvairius tikrovės aspektus, laiko paslaptį.“

 

 

 

Nakties vasara

 

I

Man atrodo, šįvakar,
Kad žvaigždėtas dangus atsidengdamas
Artėja prie mūsų; ir naktis
Priešais tiek šviesulių ne tokia jau tamsi.

Lapija blizga po lapija,
Žaluma ir geltonis prinokusių vaisių, išryškėja
Žibintas artėjančio angelo; ir paslėpta
Šviesa suplazda medis pasaulio.
Man atrodo, šįvakar,
Kad į sodą įėjom, o angelas
Jo vartus užrakino be teisės išeit.

 

II

Vasaros laivas
Ir tu lyg sustingus jo prieky, baigiantis laikui,
Kuris išvynioja tapytas drobes, tyliai šnarančias.

Šiam gegužės sapne
Amžinybė tarp medžio vaisių sunoko
Ir aš tau ištiesiau vaisių, kuris medį daro beribį,
Be nerimo nei mirties, padalinto pasaulio.

Tolumoje, putų dykumoj, klajoja mirusieji,
Nebėra dykumos, nes visa yra mumyse,
Ir mirties nebėra, nes mano lūpos lytėja
Padriko atvaizdo jūroje vandenį.

O vasaros pilnatve, tave aš gėriau tyrą,
Kaip vandenį, perkeistą žvaigždės, kaip putų
Šnarėjimą po mūsų kojom, iš kur baltumas smėlio
Kyla palaiminti mūsų aptemusių kūnų.

 

III

Judėti
Mums atrodė klaida, tad žingsniavome
Nejudėdami, lygiai kaip po laivu
Juda ir nejuda mirusių lapija.

Aš tave laikiau savo skulptūra,
Laiminga, abejinga, vedančia
Pusiau užmerktomis akimis, gyvenimo laivą,
Ir sapnuojančią jo sapnus, jo giliausią taiką palaikančią,
Palinkusią po laivo pirmagaliu, kur plakas meilė senoji.

Šypsanti, visad prieky, išblukusi,
Amžinas nejudrios žvaigždės atspindys
Mirtingame judesy.
Mylima, jūros lapijoje.

 

IV

Žeme lyg laive, paruoštas plaukti,
Pažvelk,
Tai tavo statula,
Paliesta raudonio.

Žvaigždė, vanduo, miegas
Sudėvėjo šį nuogą, drebėjusį
Kūną, dabar jis linksta
Į Rytus, kur ledėja širdis.

Susimąsčius alyva karaliavo
Jos šokantiems šešėliams,
Ir vis dėlto ji palenkia savo kaklą
Lyg sveriant mirusiųjų sielas.

 

V

Štai beveik ta akimirka,
Kai nei dienos, nei nakties nebėra, nes žvaigždė
Taip išsiplėtė, kad palaimintų šį beribį,
Rusvą, šypsantį kūną, vanduo siūbuoja be chimerų.

Šios gležnos žemiškos rankos išpainios
Liūdną sapnų mazgą.
Apsaugota šviesa
Ant vandenų stalo ilsėsis.

Žvaigždei putos patinka, tad ji nepaliaus
Žėrėti savo suknioj pilkoj.

 

VI

Vasara truko ilgai. Žvaigždė nejudri buvo ryškesnė
už besisukančias saules. Nakties vasara
nešė dienos vasarą savo švytinčiuose delnuose,
o mes tyliai šnabždėjomės, nakties lapijoje.

Abejinga žvaigždė, ir laivo pirmagalis, ir kelias
Šviesus nuo vieno prie kito per ramius vandenis, dangų.
Visa, kas tik yra, siūbavo lyg besisukantis
Ir slystantis laivas, nepažįstantis savo sielos nakty.

 

VII

Ar neturėjom užkariauti vasaros, tarsi plataus,
Nejudraus vandenyno, o aš, atsigulęs
Ant akių, ir lūpų, ir sielos šios statulos,
Mylintis vasarą, geriantis tavo akis be prisiminimų,
Ar nebuvau aš tik sapnas tuščiomis akiduobėmis,
Kuris užplūsta ir vėl palieka, ir nori iš tavo vasaros
Spalvų išsaugoti tik mėlį kito akmens
Didesnei vasarai, kur niekas pasibaigt negali?

 

VIII

Bet tavo petį sužeidžia medžiai,
Žvaigždėtas dangus, ir tavo lūpos ieško
Kvėpuojančių žemės upių, kad gyventų
Tarp mūsų tavo rūpestinga ir geidžianti naktis.

O mūsų atvaizde,
Tu vis dar nešioji netoli širdies tą pačią žaizdą,
Tą pačią šviesą, kurioje juda ta pati geležtė.

Pasidalink, esantis stygiumi ir jo potvyniais.
Priimk mus, ragavusius krentančių vaisių,
Suplak mus su putomis savo tuščių paplūdimių,
Su mirties pirmagalio mediena,

Medi, su dvigubomis nakties šakomis, dvigubomis amžiams.

 

IX

Sapnuojančiojo vandenys, stygiaus medi, valandos be krantų.
Jūsų amžinybėje netrukus baigsis naktis.
Kaip pavadinsime šią kitą dieną, mano siela,
Šį raudonį pažeme, susiplakusį su pajuodusiu smėliu?

Sapnuojančiojo vandenyse drumsčiasi šviesos.
Formuojas kalba, kuri padalina šviesų
Žvaigždžių vešėjimą putose.
Ir tai beveik prabudimas, jau tik prisiminimas.

Versta iš:  Yves Bonnefoy. POÈMES. Paris: Gallimard, 1982