literatūros žurnalas

Eugène Ionesco. Pasakos vaikams iki trejų metų

2017 m. Nr. 3

Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė

Eugène,as Ionesco (Eženas Jonesko, 1909–1994) – Rumunijoje gimęs prancūzų rašytojas, dramaturgas, absurdo dramos pradininkas. Žinomiausios jo pjesės: tragikomedija „Plikagalvė dainininkė“ („La Cantatrice chauve“, 1950), tipiška absurdo drama „Pamoka“ („La Leçon“, 1951), taip pat „Kėdės“ („Les Chaises“, 1952) ir „Raganosiai“ („Rhinocéros“, 1959).
Nors E. Ionesco dramos laužė visas psichologinio ir realistinio teatro taisykles, pats autorius jas laikė realiomis, kaip realus yra mūsų gyvenimo absurdas. „Mūsų gyvenimas, kaip ir mano teatras, – absurdiškas, juokingas, niekingas ir nelaimingas“, – teigė dramaturgas ir prieš gyvenimo tragizmą kovojo pasitelkdamas humorą ir fantaziją, kuri vienintelė veda į tiesą.
Didysis paradokso meistras pirmąją pasaką, „Pasaką Nr. 1“, iš ciklo „Pasakos vaikams iki trejų metų“ („Contes pour les enfants de moins de trois ans“) išleido 1969 m. Paskui kasmet (1970, 1971, 1972) parašydavo po naują. Šie keturi netikėti pasakojimai dar vadinami absurdo pasakomis. Čia nėra fėjų, princų ar neregėtų būtybių, nėra tradicinės pradžios „Kadaise gyveno…“ Čia – normalus pasaulis, kasdienybė… ir kelios smulkmenos, iš kurių gimsta absurdiška, groteskiška, neįprasta ir poetiška istorija!
Pagrindinių veikėjų prototipai – tai pats E. Ionesco ir jo dukra Marie-France.

 

 

Pirmoji

 

Žozetė jau didelė, jai trisdešimt trys mėnesiai. Ryte, kaip visuomet, ji netvirtomis kojelėmis atitipena prie tėvų miegamojo durų. Mergaitė stumtelėjimais bando atidaryti duris, visai kaip mažas šunytis. Bet netenka kantrybės, pravirksta ir pažadina tėvus, kurie apsimeta, kad jos negirdi. Tėtis su mama šįryt baisiai pavargę. Praėjusį vakarą jie buvo teatre, po teatro ėjo į restoraną, po restorano – į kiną, po kino – į restoraną, po restorano – į marionečių šou. Dabar jie tingi keltis. Sunki tėvų dalia…
Kambarinė taip pat netenka kantrybės. Ji plačiai atveria duris į miegamąjį ir išberia:
– Labas rytas, pone, labas rytas, ponia, štai jūsų rytinis laikraštis, štai jums atėję atvirukai, štai jūsų kava su pienu ir cukrumi, štai jūsų sultys, štai jūsų raguoliai, štai jūsų skrebučiai, štai jūsų sviestas, štai jūsų apelsinų marmeladas, štai jūsų braškių džemas, štai kiaušinienė, štai kumpis ir štai jūsų dukrelė.
Tėveliams skauda pilvą, kadangi, pamiršau pasakyti, po marionečių šou jie dar nuėjo į restoraną. Nei mama, nei tėtis nenori kavos su pienu, nenori skrebučių, nenori raguolių, nenori kumpio, nenori kiaušinienės, nenori apelsinų marmelado, nenori sulčių ir nenori braškių džemo (jis netgi ne braškių, o, tiesą sakant, apelsinų).
– Atiduokite viską Žozetei, – liepia tėtis kambarinei. – Ir kai pavalgys, atveskite ją čionai.
Kambarinė pakelia mergaitę ant rankų.
Žozetė rėkia. Tačiau ji yra maža rajūnė: nusiramina virtuvėje, kai suvalgo mamos marmeladą, tėčio džemą, abiejų tėvų raguolius ir išgeria sultis.
– Kas per mažoji apsirijėlė! – stebisi kambarinė. – Tavo akys už pilvą didesnės…
Kad mergaitei nepasidarytų bloga, kambarinė pati išgeria tėvų kavą su pienu, suvalgo kiaušinienę, kumpį, taip pat ir ryžių pudingą, likusį nuo vakar.
Tuo metu tėtis su mama vėl užsnūsta ir ima knarkti. Tik neilgam. Kambarinė nuveda Žozetę atgal į tėvų kambarį. Žozetė žadina:
– Tėveli, Žaklin (toks kambarinės vardas) suvalgė tavo kumpį.
– Na ir gerai, – murma tėtis.
– Tėveli, – prašo Žozetė, – papasakok kokią nors istoriją…
Ir kol mama miega, pavargusi nuo galybės pramogų, tėtis pasakoja Žozetei istoriją.
– Gyveno kartą mergaitė, vardu Žaklin.
– Kaip tai Žaklin? – stebisi Žozetė.
– Taip, – patvirtina tėtis. – Bet ji buvo ne mūsų Žaklin. Žaklin buvo maža mergaitė. Ji turėjo mamą, kurią vadino ponia Žaklin. Mažosios Žaklin tėvą vadino ponu Žaklin. Mažoji Žaklin turėjo dvi seseris, kurias vadino Žaklin, ir du pusbrolius, kuriuos vadino Žaklin, dėdę ir tetą, kuriuos vadino Žaklin. Dėdė ir teta, kuriuos vadino Žaklin, turėjo draugų, kuriuos vadino ponu ir ponia Žaklin, jie turėjo mergaitę, vardu Žaklin, ir berniuką, vardu Žaklin, o mergaitė turėjo tris lėles – Žaklin, Žaklin ir Žaklin. Berniukas turėjo draugą, vardu Žaklin, ir medinių arkliukų, vardu Žaklin, ir alavinių kareivėlių, vardu Žaklin. Kartą mažoji Žaklin drauge su tėčiu Žaklin, su broliu Žaklin ir su mama Žaklin išsiruošė į Bulonės mišką. Ten jie sutiko savo draugus Žaklin, jų dukrelę Žaklin su lėlėmis Žaklin, Žaklin ir Žaklin, jų sūnelį Žaklin ir jo alavinius kareivėlius, kurių visų vardai buvo Žaklin.
Kol tėtis mažajai Žozetei pasakoja, į miegamąjį užeina kambarinė. Ji perspėja:
– Išvesite šitą mergaitę iš proto, pone.
Žozetė klausia:
– Žaklin (nes, kaip minėjau, kambarinė taip pat buvo vardu Žaklin), ar eisime į turgų?
Žozetė su kambarine išeina apsipirkti.
Tėtis su mama vėl užmiega, nes jaučiasi labai pavargę; praeitą naktį jie buvo restorane, teatre, vėl restorane, marionečių šou, o paskui vėl restorane.
Žozetė su kambarine eina į parduotuvę. Ir ten ji sutinka mergaitę, atėjusią su tėvais. Žozetė klausia mergaitės:
– Nori pažaisti su manimi? Kuo tu vardu?
Mergaitė atsako:
– Žaklin.
Žozetė linkteli:
– Tada žinau. Tavo tėčio vardas Žaklin, tavo mamos vardas Žaklin, tavo brolio vardas Žaklin, tavo lėlės vardas Žaklin, tavo senelio vardas Žaklin, tavo medinio arkliuko vardas Žaklin, tavo namo vardas Žaklin ir tavo puodelio vardas Žaklin…
Tuomet bakalėjininkas, bakalėjininko žmona, kitos mergaitės mama ir visi pirkėjai parduotuvėje atsisuka į Žozetę ir spokso į ją iš siaubo išplėtę akis.
– Nieko tokio, – ramina kambarinė. – Nesijaudinkite. Tai tik kvailos istorijos, kurių jai pripasakojo tėtis.

 

 

Antroji

 

Tą rytą Žozetės tėtis atsikėlė anksti. Jis gerai išsimiegojo, nes praėjusį vakarą nėjo į restoraną valgyti rūkytų dešrelių su raugintais kopūstais, taip pat nėjo nei į teatrą, nei į marionečių šou, nei į mugę suvalgyti svogūnų sriubos. Ir namie jis nevalgė dešrelių su raugintais kopūstais. Jam uždraudė gydytojas. Tėtis laikėsi dietos. Dėl to, kad vakare buvo labai išalkęs, jis gana anksti nuėjo miegoti, juk sakoma, gerai pamiegoti – tai tas pats, kaip sočiai pavalgyti.
Žozetė pabeldė į tėvų miegamojo duris. Mamos lovoje nebuvo. Gal ji slėpėsi po lova arba didžiojoje spintoje, bet spinta uždaryta. Mamos Žozetė nematė. Žaklin pasakė mergytei, kad mama atsikėlė iš pat ryto dėl to, jog ji taip pat labai anksti vakar atsigulė: ji nebuvo nei restorane, nei marionečių šou, nei teatre; ji taip pat nevalgė dešrelių su raugintais kopūstais.
Kambarinė Žaklin pasakė Žozetei, kad jos mama ką tik išėjo pasiėmusi savo rožinį skėtį, ji mūvėjo rožinėmis pirštinaitėmis, avėjo rožinius batelius, buvo užsidėjusi rožinę skrybėlaitę su gėlėmis, turėjo rožinę rankinę su veidrodėliu joje, vilkėjo gražią gėlėtą suknelę, gražų gėlėtą paltą, dėvėjo gražias gėlėtas pėdkelnes, buvo su nuostabia gėlių puokšte rankoje, kadangi mama tikra koketė ir jos labai gražios akys, kaip dvi gėlytės. Jos burnytė kaip gėlytė. Jos labai maža rausva nosytė, kaip gėlytė. Jos plaukai kaip gėlės, ir ji segasi gėles į plaukus.
Paskui Žozetė eina pas tėtį į jo darbo kabinetą. Tėtis skambina telefonu. Jis rūko ir kalba į ragelį:
– Alio, alio, ar tai jūs, pone? Aš juk prašiau niekad daugiau man neskambinti. Jūs man trukdote, pone, negaliu prarast nė sekundės, pone.
Žozetė klausia:
– Tu kalbi telefonu?
Tėtis padeda ragelį. Jis sako:
– Čia ne telefonas.
Žozetė nesutinka:
– Ne, telefonas. Man taip sakė mama. Man taip sakė ir Žaklin.
Tėtis paaiškina:
– Mama ir Žaklin klysta. Mama ir Žaklin nežino, kaip vadinasi šitas daiktas. Jis vadinasi „sūris“.
– Šis daiktas vadinasi „sūris“? – nustemba Žozetė. – Tuomet žmonės gali pamanyti, kad tai sūris.
– Ne, – patikslina tėtis, – nes sūris nesivadina „sūris“, jis vadinasi „muzikinė dėžutė“. O muzikinė dėžutė vadinasi „kilimas“. Kilimas vadinasi „lempa“. Grindys vadinasi „lubos“, o lubos vadinasi „grindys“. Siena vadinasi „durys“.
Ir tėtis moko Žozetę, ką gi teisingai reiškia žodžiai. Kėdė – tai langas. Langas – tai parkeris. Pagalvė – tai duona. Duona – tai kilimėlis prie lovos. Kojos – tai ausys. Rankos – tai kojos. Galva – tai sėdynė. O sėdynė – tai galva. Akys – tai pirštai. Pirštai – tai akys.
Tuomet Žozetė pradeda kalbėti taip, kaip ją išmokė tėtis. Ji pasakoja:
– Kai valgau pagalvę, žiūriu pro kėdę. Aš atidarau sieną ir einu ant ausų. Turiu dešimt akių, kad paeičiau, ir du pirštus, kad matyčiau. Sėdžiu galva ant lubų. Kai suvalgiau muzikinę dėžutę, užtepiau uogienės ant kilimėlio prie lovos ir skaniai užkandau. Sėsk ant lango, tėti, ir nupiešk man paveikslėlių.
Žozetė staiga susirūpina.
– O kaip vadinasi paveikslėliai?
Tėtis perklausia:
– Paveikslėliai? Kaip vadinasi paveikslėliai? Nesakyk „paveikslėliai“, reikia sakyti „paveikslėliai“.
Į namus grįžta Žaklin. Žozetė bėga prie jos ir giriasi:
– Žinai ką, Žaklin? Paveikslėliai – tai ne paveikslėliai, jie – paveikslėliai.
Žaklin numoja ranka:
– A, dar viena kvaila tavo tėčio istorija. Žinoma, brangute, paveikslėliai nesivadina paveikslėliai; jie vadinasi paveikslėliai.
Tuomet tėtis sako Žaklin:
– Kaip tik tai ir pasakė jums Žozetė.
– Ne, – nesutinka Žaklin. – Ji pasakė viską atvirkščiai.
– Ne, – atkerta tėtis Žaklin. – Atvirkščiai pasakėte jūs.
– Ne, tai jūs.
– Ne, jūs.
– Jūs abu sakote vieną ir tą patį, – atsiliepia Žozetė.
Ir tuo metu į namus grįžta mama, tarsi gėlelė su gėlių puokšte, apsirengusi gėlėta suknele, nešina gėlėtu rankinuku, su gėlėta skrybėlaite, jos akys kaip gėlytės, burnytė kaip gėlytė.
– Kur buvai taip anksti iš ryto? – klausia tėtis.
– Skyniau gėles, – šypsosi mama.
O Žozetė praneša:
– Mama, tu atidarei sieną.

 

 

Trečioji

 

Ryte Žozetė beldžia į tėvų miegamojo duris, kad juos prižadintų, kaip praėjusį rytą ir kaip visada. Jos mama jau atsikėlusi, jau išsimaudžiusi vonioje. Ji anksti nuėjo miegoti ir puikiai išsimiegojo. Tėtis vis dar miega, nes jis lankėsi restorane, paskui kine, paskui vėl restorane, ir dar marionečių šou, ir galiausiai restorane (savaime suprantama). Ir dabar tėtis dar norėtų pamiegoti, nes šiandien sekmadienis, o sekmadieniais tėčiai neprivalo eiti į darbą ir neprivalo rūpintis automobiliu, kad išvažiuotų užmiestin, nes dabar žiema ir visi keliai apledėję.
Keliuose ledas. Taip pasakė radijas. Bet Paryžiuje ledo nėra. Paryžiuje visai graži diena. Virš namų tik keli debesys, o bulvare aukštai virš medžių matyti ir žydro dangaus.
Žozetė prieina prie tėčio; ji kutena jam nosį; tėtis raukosi ir mergaitė jį pabučiuoja; tėtis galvoja, kad tai šuniukas. Tai ne šuniukas; tai jo dukrelė.
– Papasakok man kokią nors istoriją, – prašo tėčio Žozetė.
Ir tėtis pradeda pasakoti.
– Istoriją apie tave ir apie mane, – patikslina Žozetė.
Ir tėtis pasakoja istoriją apie Žozetę ir jos tėtį.
Štai toji istorija:
Tėtis: „Mes ruošiamės paskraidyti lėktuvu. Pirmiausia ketinu tau apmauti kojines ir apatinius, užsegti sijonėlį, aprengti tave flaneliniais marškinėliais ir rožinės spalvos megztuku.“
Žozetė: „Ne, nenoriu to megztuko.“
Tėtis: „Na, tuomet šituo, baltu.“
Žozetė: „Gerai, baltu.“
Tėtis: „Ketinu tave apvilkti baltu megztiniu. Paskui aprengsiu paltuku, užmausiu pirštinaites. Ak, pamiršau batukus. Uždėsiu tau ant galvos kepuraitę. Tuoj išlipsiu iš lovos, apsirengsiu ir paimsiu tave už rankos. Pamatysi. Mes pabelsime į vonios duris. Mama paklaus: „Kur einate, mielieji?“
Žozetė: „Išeinu su tėveliu paskraidyti lėktuvu.“
Tėtis: „Mama pasakys: „Laimingo kelio, mielieji. Nekvailiokite, būkite atsargūs. Jei skrisite lėktuvu, žiūrėkite, kad Žozetė nekaišiotų galvos pro langą. Tai pavojinga. Iš lėktuvo ji gali nukristi į Seną arba ant kaimynės stogo, ir tuomet susitrenks sėdynę arba įsistatys guzą kakton.“
Tėtis sako: „Iki pasimatymo, mama.“
Žozetė kartoja: „Iki pasimatymo, mama.“
Tėtis tęsia: „Mes nueisime iki koridoriaus galo, o tada pasuksime į dešinę. Koridoriuje netamsu. Šviesa krenta pro kambario langą kairėje pusėje. Paskui nueisime į virtuvę, kur Žaklin gamina pietus. Mes jai pasakysime: „Iki pasimatymo, Žaklin.“
Žozetė: „Iki pasimatymo, Žaklin.“
Tėtis: „Žaklin paklaus: „Kur jūs susiruošėte, pone? Kur eini su tėčiu, Žozete?“
Žozetė: „Mes ketiname paskraidyti. Mes skrisime lėktuvu. Mes keliausime tiesiai į dangų.“
Tėtis: „Žaklin pasakys: „Kildami saugokite Žozetę, pone. Jai negalima pro langą iškišti galvos. Tai pavojinga. Ji gali iškristi. Ji gali įsistatyti guzą kakton, jei nukris ant kaimynų stogo. Arba užsikabins kelnaitėmis už medžio šakų. Tuomet mums reikės ją nukelti kopėčiomis.“
Žozetė: „Ne, aš būsiu labai atsargi.“
Tėtis: „Tuomet paimsiu raktą ir atrakinsiu duris.“
Žozetė: „Tu įkiši raktą į skylutę.“
Tėtis: „Aš atidarau duris, paskui uždarau, netrankau, aš atsargiai uždarau duris, einu su tavimi į liftą, spaudžiu mygtuką…“
Žozetė: „Ne, aš paspausiu mygtuką. Pakelk mane ant rankų, aš dar per maža.“
Tėtis: „Imu tave ant rankų. Tu paspaudi mygtuką. Liftas leidžiasi, kad paskui galėtų kilti. Mes leidžiamės į pirmą aukštą. Išeiname iš lifto. Namsargė šluoja grindis.“
Žozetė: „Labas rytas, ponia.“
Tėtis: „Tada namsargė sako: „Labas rytas, pone; labas rytas, mažute. Ak, kokia ji gražutė šįryt, koks puikus jos paltukas, kokie dailūs batukai, kokios gražios pirštinaitės, o kokios mažos jos rankytės…“
Žozetė: „Ir dar graži mano kepuraitė…“
Tėtis: „Namsargė klausia: „Kur jūs einate taip pasipuošę? Pasivaikščioti?“
Žozetė: „Mes skrisime lėktuvu.“
Tėtis: „Tada namsargė mums sako: „Būkite atsargūs. Neleiskite savo mergaitei žvalgytis iškišus pro langą galvą, kai būsite lėktuve, pone, nes ji gali iškristi…“
Žozetė: „Ir susitrenkti sėdynę ant kaimynės stogo arba gauti guzą į kaktą…“
Tėtis: „Arba į nosį. Todėl namsargė mums linki: „Viso geriausio.“ Mes išeiname į gatvę. Sutinkame motulę Mišo ir praeiname pro mėsos parduotuvę su veršių galvomis.“
Žozetė (užmerkdama akis): „Nenoriu žiūrėti. Blogas mėsininkas.“
Tėtis: „Taip, jei mėsininkas nudobs dar vieną veršiuką, aš nudobsiu mėsininką. Mudu prieiname gatvės kampą, pereiname gatvę saugodamiesi automobilių. Mes kertame kitą gatvę ir sustojame prie autobuso stotelės. Štai ir autobusas, sėdamės į jį.“
Žozetė: „Autobusas stabteli ir vėl važiuoja, stabteli ir vėl važiuoja…“
Tėtis: „Ir štai mes oro uoste. Sėdame į lėktuvą, o jis vis kyla ir kyla. Kaip mano ranka… brrr… brrr…“
Žozetė: „Jis kyla ir kyla, brrr… brrr…“
Tėtis: „Mes žiūrime pro langą.“
Žozetė: „Mums negalima iškišti galvos!“
Tėtis: „Nebijok, aš tave laikau. Pažiūrėk į gatves ten apačioje. Ten mūsų namas, o štai ir mūsų kaimynės namas.“
Žozetė: „Nenoriu nukristi ant namo stogo…“
Tėtis: „Tu matai gatvę, mašinas ten apačioje; jos visos labai mažos; matai Sen-Klu vartus, Venseno mišką, zoologijos sodą su gyvūnais.“
Žozetė: „Sveiki, gyvūnai.“
Tėtis: „Žiūrėk – liūtas; girdi – jis riaumoja: grrr… grrr…“
Ir tėtis rodo, kaip liūtas išskečia nagus, ir grėsmingai riaumoja.
Žozetė: „Ne, taip nedaryk, juk tu ne liūtas, tiesa? Tu tėtis, ne liūtas.“
Tėtis: „Ne, aš ne liūtas. Aš tėtis. Aš tik apsimetu, kad tau jį parodyčiau.“
Žozetė: „Ne, daugiau taip nedaryk.“
Tėtis: „O štai lėktuvas vis kyla ir kyla…“
Žozetė: „Jis kyla ir kyla…“
Tėtis: „Ir matyti kaimas.“
Žozetė: „Malūnai.“
Tėtis: „Taip, matau malūną La Šapel-Antenez kaime ir Mariją prie gyvulių…“
Žozetė: „Matau antis…“
Tėtis: „Matau upę…“
Žozetė: „Žuvytė plaukioja vandenyje; negalima valgyti žuvytės.“
Tėtis: „Ne, tu geros žuvytės nevalgai, tik blogą. Bloga žuvis valgo gerą žuvytę. Todėl tau tenka valgyti blogą žuvį.“
Žozetė: „Bet gerų žuvyčių aš nevalgau!“
Tėtis: „Taip, tik blogas. O štai matau dėdę Roberą ir pievas, ir dėdės Robero dukrelę.“
Žozetė: „Ji bloga mergaitė; išpurvino mano suknelę savo purvinais batais.“
Tėtis: „O dabar matau mero pilį. Ir bažnyčią su varpine.“
Žozetė: „Din don, din don…“
Tėtis: „O dabar matau kleboną pačioje varpinės viršūnėje.“
Žozetė: „Atsargiai, jis gali nukristi…“
Tėtis: „Ne, jis prisirišęs virve. Klebonas pakilo į varpinę, kad pamojuotų mums nosinaite. Varpinėje meras ir mero žmona, ir klebono žmona ten pat.“
Žozetė: „Netiesa!“
Tėtis: „Taip, klebonas neturi žmonos. Ir štai mes kylame aukštyn, ir vis aukštyn, ir dar aukštyn… dabar mes debesyse, o dabar virš debesų, o dangus vis mėlynesnis ir mėlynesnis, ir štai tik mėlynas dangus, o apačioje Žemė kaip kamuolys, ir štai mes jau Mėnulyje. Mes vaikštinėjame po Mėnulį. Išalkome. Norėtume atsikąsti Mėnulio.“
Žozetė: „Aš atsikandau Mėnulio gabalėlį. Jis skanus, labai skanus.“
Ir Žozetė duoda tėčiui paragauti Mėnulio. Jie abu valgo po gabalėlį Mėnulio.
Tėtis: „Skanu. Kaip arbūzas.“
Žozetė: „Nagi, apibarstykime jį cukrumi.“
Tėtis: „Tik sau, man nereikia. Sergu cukralige. Viso Mėnulio nesuvalgysi, reikia šiek tiek palikti ir kitiems. Niekis – jis vėl ataugs. Dabar mes vėl sėdame į lėktuvą ir kylame dar aukščiau. Vis aukščiau ir aukščiau.“
Žozetė: „Aukščiau ir aukščiau.“
Tėtis: „Mes pasiekėme Saulę. Dabar pasivaikščiokime po Saulę. O, čia karšta. Čia visuomet vasara.“
Žozetė: „Taip, karšta, labai karšta.“
Tėtis: „Imk nosinaitę ir nusišluostyk kaktą. Eime, skrisime atgal. Dieve mano, o kur lėktuvas? Jis nuskrido… niekis, nusileisime pėsčiomis. Teks paskubėti; atsidūrėme toli nuo namų. Mums reikia grįžti namo pietų, kitaip gausim barti nuo mamos. Mums čia Saulėje labai karšta, bet jei pavėluosime, pietūs atauš.“
Kaip tik tą akimirką į kambarį įeina mama.
– Nagi, lipk iš lovos ir apsirenk.
Ir dar mama sako tėčiui:
– Jai galva susisuks nuo tavo kvailų istorijų.

 

 

Ketvirtoji

 

Ryte, kaip visuomet, Žozetė beldžiasi į tėvų miegamojo duris. Tėtis miegojo prastai. Mama kelioms dienoms išvyko į kaimą. Todėl tėtis tuo pasinaudojo: prisivalgė dešrelių, prigėrė alaus, prikirto kiaulienos pašteto ir dar daug kitų valgių, kurių mama jam neleidžia valgyti, nes jie kenkia sveikatai. Dabar tėčiui skauda kepenis, raižo pilvą, sopa galvą, ir jis norėtų, kad jo nežadintų.
Bet Žozetė ir toliau beldžia į duris. Todėl tėtis šūkteli, kad įeitų. Ji pritapena artyn. Mama išvykusi. Žozetė klausia:
– Kur mama?
Tėtis atsako:
– Tavo mama išvyko į kaimą pailsėti pas savo mamą.
Žozetė perklausia:
– Pas senelę?
Tėtis linkteli:
– Taip, pas senelę.
– Parašyk mamai, – prašo Žozetė. – Paskambink mamai, – vėl prašo Žozetė.
Tėtis purto galvą:
– Be reikalo netrukdykim.
O paskui tėtis murma pats sau:
– Nes ji galbūt yra kur nors kitur…
Žozetė prašo:
– Papasakok man istoriją, kurioje būtum tu, mama ir aš.
– Ne, – nesutinka tėtis. – Eisiu į darbą. Turiu keltis ir apsirengti.
Ir tėtis lipa iš lovos. Ant pižamos jis apsivelka savo raudoną maudynių chalatą, įsispiria į gumines šlepetes ir eina vonion. Užsidaro. Žozetė pribėga prie vonios durų, daužo jas kumštukais ir šaukia:
– Atidaryk duris!
Tėtis atsako:
– Negaliu, aš neapsirengęs, prausiuosi, o paskui dar turėsiu nusiskusti.
Žozetė primena:
– Ir tu darai numerį vieną ir numerį du.
– Aš prausiuosi, – sako tėtis.
Žozetė vardija:
– Tu prausi veidą, tu prausi pečius, tu prausi rankas, tu prausi nugarą, tu prausi sėdynę, tu prausi kojas.
– Aš skutu barzdą, – priduria tėtis.
– Tu skuti barzdą su muilu, – patikslina Žozetė. – Noriu įeiti ir pamatyti.
Tėtis gudrauja:
– Negali manęs pamatyti, nes aš jau ne vonioje.
Žozetė klausia (būdama už durų):
– Na, ir kurgi tu?
Tėtis atsako:
– Nežinau. Eik ir pažiūrėk. Galbūt aš valgomajame. Eik, paieškok manęs.
Žozetė bėga į valgomąjį, o tėtis pradeda praustis. Žozetė trumpomis kojytėmis trepsi po valgomąjį. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta prie vonios durų ir juokiasi:
– Ieškojau. Tavęs nėra valgomajame.
Tėtis atsiliepia:
– Blogai ieškojai. Eik, paieškok po stalu.
Žozetė vėl eina į valgomąjį, paskui grįžta. Ji sako:
– Tavęs nėra po stalu.
Tėtis siūlo:
– Na, tuomet eik ir paieškok svetainėje. Atidžiai ieškok ir patikrink, ar manęs nėra ant kėdės, ant sofos, už knygų arba ant palangės.
Žozetė nubėga. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta. Ji raportuoja:
– Ne, tavęs nėra ant kėdės, tavęs nėra ant palangės, tavęs nėra ant sofos, tavęs nėra už knygų, tavęs nėra televizoriuje, tavęs nėra kambaryje.
Tėtis nenusileidžia:
– Na, tuomet eik ir pažiūrėk, ar aš ne virtuvėje.
Žozetė bėga į virtuvę. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta. Ji pasiguodžia:
– Tavęs nėra virtuvėje.
Tėtis sugalvoja:
– Gerai pažiūrėk po virtuvės stalu, patikrink, ar aš ne indaujoje, ne puoduose, patikrink, gal aš orkaitėje kartu su višta.
Žozetė išeina. Tėčio nėra orkaitėje, tėčio nėra puoduose, tėčio nėra bufete, tėtis ne po čiužiniu, tėtis ne savo kelnių kišenėse, vienintelis daiktas, kurį galima aptikti jo kelnių kišenėse – tai nosinė. Žozetė grįžta prie vonios durų. Mergaitė skundžiasi:
– Visur ieškojau, bet nesuradau tavęs. Kur tu?
Tėtis sako:
– Aš čia.
Ir tėtis, turėjęs laiko nusiprausti, nusiskusti ir apsirengti, atidaro duris. Jis pakartoja:
– Štai ir aš.
Jis paima dukrelę ant rankų, ir kaip tik tą akimirką atsidaro buto durys, o ten mama. Žozetė šoka iš tėčio glėbio ir puola prie mamos. Žozetė ją bučiuoja ir vardina:
– Mama, ieškojau tėčio po stalu, klozete, po kilimu, už veidrodžio, virtuvėje ir šiukšlių kibire, bet niekur jo neradau.
Tėtis sako mamai:
– Džiaugiuosi, kad grįžai. Gerai ten kaime? Kaip tavo mama?
Žozetė klausia:
– Kaip senelė? Kada važiuosime pas ją?

Versta iš: Eugène Ionesco. CONTES 1, 2, 3, 4. Paris: Gallimard Jeunesse, 2009