Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3

 

 

Tik zylės

 

Zylių pavasaris – mano žiema.
Ar nusidėsiu užmigdama?
Ar ką nuskriausiu sapnuodama,
Šešėlius mažus sūpuodama,
Vandenį semdama,
Lengvai atgal nešdama…

Ką įskaudinsiu tylėdama,
Savęs pačios nemylėdama?

 

 

Įrašas

 

Aš žinau, ką tai reiškia,
Bet nenoriu sakyti.
Artefaktai per aiškiai
Paskubom sudraskyti.

Kam palikti eilutę
Vienišų vienišiausią? –
Ne į buitį – į būtį
Aš jau vakar prašiausi.

Bet juk vakar išbluko
Iš žolių ir žodynų…
Atsiskyrus nuo pūko
Vakar sėkla nežino.

Vieną lengvą likimą,
Vieną būtį į žemę
Įrašau atminimui:

Dar išdygsta ir želia.

 

 

Krislas

 

Geltonos akys – nežinia kieno.
Kelionė. – Nežinia, į ten ar nuo.
O sunkiai sunkią nuojautą nešies,
Kad akys prieš akis – turbūt lūšies.

Abipus kelio – ir į ten, ir nuo,
Kur būta slenksčio – vis akmuo, akmuo…

…Įkrisk į geltonumą, akmenie!
Tai amžiams stos akimirka – namie! –

Gal tos geltonos akys nebeskaus.
(Žvėrinės akys.
Ne lūšies.
Žmogaus.)

 

 

Čelestos

 

Vėl nenukrinta lapai gruody,
Vėl lietumi save išgroji, –
Tik melancholiški lašai
Kitaip prabyla, nei prašai.

Ne mano ta gaida nei taktas,
Visai ištirpęs smuiko raktas,
O iš toli – kažkam pašvęstos,
Lyg negalėtų, – bet čelestos
Pragysta dangišku balsu…
(Tik ne todėl, kad aš esu
Čia, kur nekrinta lapai gruody,
Čia, kur savęs nebeišgroji.)

 

 

Ištartis

 

Baltoj pavasario šakny – tyla.
Ji ištarta išėjusių per žiemą,
Kai slegia sniegas, varsto pagėla,
Kai paukščiai praradimų neišgieda,

Nebegali prabilt. Juk sakiny
Veiksmažodis praranda savo vietą,
O tu jau nežinai, ar gyveni
Šaknų supynime, ar išgedėta

Tyla, kuri daugiau nebesugrįš,
Kada skeveldrom virs planetų ašys,
Ir suksis aplink sprogusias ašis
Bevertis paskutinis žemės grašis.

 

 

Natiurmortas su vyšniom

 

Vyšnios sukrito į sniegą –
Skausmą raminantis vaistas.
Sąmonės nepasiekia
Akiai suprantamas vaizdas.

Vyšnios – ne tik Suvalkijoj,
Vyšnios – pavasario saulėj.
Vyšnios…
Skaudėjo, išgijo
Sausoj suvargusioj saujoj.

Vyšnios – išdavusios svorį –
Lapo palenkt negalėtų…

Vyšnios, kai nieko nenori.
Net – kad tave mylėtų.

 

 

Musės

 

Ligi pat Kalėdų – musės, musės.
Mažos, bet tokios nereikalingos.
Mažas ir niekingas mūsų mūšis.
Be žinios prasmė per mūšį dingus
Reikalinga! – Prieš ir po Kalėdų,
Nes be jos – tik eglių negyvumas…
Pažadus ir priesaikas suėda
Keisto karo plienas, alsas, dūmas:

Plienas – žodį iš kalbos iškirsti.
Alsas – nė nejaučiant – į pirmykštį…
Dūmas – savo balso neišgirsti,
Ne laiku kažkam išplėšus virkštį –

Kur dabar prasmė?
Kalėdos.
Musės.

 

 

Susivienijimas

 

Jūs sakėt nesitraukti nuo ribos.
(Nesakėt, kad turiu išbalansuoti.)
Pati žinau, kad privalau alsuoti
Ne vien tik jūsų žodžiais. Ir kitų,
Kurie visai nenori nei kartu,
Nei atskirai stovėti virš bedugnės,
Tikėt, kad ant uolų pražysta lūgnės,
Kad ligi šiol netapę artimi
Ne būviais susivienys – mirtimi.

(Kas nematys, kas šiaip nereaguos,
Kai liks tiktai riba.
Be
Ant ribos.)

 

 

Nepaguoda

 

Angelai šito miesto nelanko.
Angelai eilėraščius rašo.
Angelų sidabrinės rankos
Tik iš elgetų išmaldos prašo.

Angelai neieško teisybės.
Juos teisybė pati atranda.
…Trupinys su gyvybe susijęs,
Vis mažėja, palikdamas randą.
Angelai patys rašo ir skaito –
Deklamuoti niekam neduoda.
Apie yrantį pilkalnio šlaitą,
Randą, elgetas ir nepaguodą.

 

*

 

Už tai, kad ruduo, ir už tai, kad žiema,
Kad eglės jau spaly šviečia,
Už tai, kad dar laukia, už tai, kad žila,
Kad vėjy išsiverčia skėčiai,

Už tai, kad bijau, nežinau, negana,
Nenoriu ir noriu – vienodai.
Kad auga daiktai, kad trumpėja diena,
Kad medžių rikiuotės – ne sodai.

Erškėtrožės uoga sudžiūvo – už tai.
Kad akmenį trupins į skaldą,
Už tai, kad kadaise išblukę taškai
Vėl ima lietis į maldą,
Esu nubausta:

Už gyventus metus,
Už gailestį šuniui cirke,
Už kriaušės saldumą, išaugtus batus…

Ir už eilėraščius – irgi.