Jean-Philippe Toussaint. Televizija

2017 m. Nr. 3

Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius

Jeanas Philippe’as Toussaint’as (Žanas Filipas Tusenas, g. 1957) – belgų rašytojas ir kino režisierius. 1978 m. baigė Paryžiaus politikos studijų institutą. Nuo 2014 m. yra Belgijos karališkosios prancūzų kalbos ir literatūros akademijos narys.
1985 m. išėjo jo pirmasis romanas „Vonios kambarys“ (liet. 2003 m.), pritapęs prie „naujo naujojo romano“, arba minimalistinio romano, pakraipos, knyga susilaukė didžiulio pasisekimo ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje, buvo išversta į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Netgi toks „naujojo romano“ metras kaip Alainas Robbe-Grillet, skaitydamas paskaitas studentams apie naujausią prancūzų romaną, rėmėsi „Vonios kambariu“. 1986 m. pasirodė romanas „Ponas“, 1989 m. – „Fotoaparatas“, 1991 m. – „Nutylėjimas“.
Romanas „Televizija“ (1997) pasakoja apie meno istoriką, kuris leidžia vasarą Berlyne, nes nori parašyti esė apie italų Renesanso menininką Tiziano’ą, ir tuo metu nutaria nebežiūrėti televizoriaus. Knygoje smulkmeniškai aprašomas kasdienis darbas ir būsenos, kurios jį ištiko, kai įgyvendino sprendimą.
2002 m. J. Ph. Toussaint’as imasi tetralogijos, kuri pradedama romanu „Mylėtis“. 2005 m. išėjęs antrasis romanas „Bėgti“ pelno vieną iš garbingiausių Prancūzijos literatūros Médicis premiją. 2009 m. pasirodo trečiasis romanas „Visa teisybė apie Mari“, jis pelno Gruodžio premiją. „Marijos ciklą“ užbaigia romanas „Nuoga“ (2013). Pagal savo romanus „Vonios kambarys“, „Ponas“ ir „Fotoaparatas“ rašytojas yra pastatęs kino filmus.

 

Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France. Savajame Berlyno bute kaip visi ramiai pažiūrėjau paskutinį Tour de France etapą, kuris baigėsi bendru spurtu Eliziejaus laukais ir uzbeko Abdužaparovo pergale, tada atsistojau ir išjungiau televizorių. Labai gerai prisimenu judesį – be galo paprastą, be galo plastišką, prieš tai daugybę kartų darytą judesį, – ištiesiau ranką, paspaudžiau mygtuką, vaizdas švystelėjo ir išnyko iš ekrano. Baigta, daugiau aš niekad nebežiūrėjau televizoriaus.
Televizorius vis dar stovi svetainėje, išjungtas ir apleistas, nuo tada aš prie jo neprisiliečiau. Greičiausiai dar veikia, pakanka paspausti mygtuką ir patikrinti. Tai klasikinis televizorius, juodas ir kvadratinis, jis laikosi ant lakuoto medinio stovo, sudaryto iš padėklo ir kojelės, primenančios ploną juodą knygą, ne iki galo atskleistą, tarsi nebylus priekaištas. Ekranas kiek išgaubtas, nenusakomos spalvos, tamsios ir nemalonios, greičiausiai žalios. Ant televizoriaus, kurio šone yra nedidelė ertmė įvairiems valdymo mygtukams, stovi ilga dvišakė V raidės formos antena, labai panaši į du langusto ūsus, tad, panorėjęs jo atsikratyti, gali paimti už antenos tarsi langustą už ūsų ir panardinti į verdantį vandenį.
Tą vasarą Berlyne praleidau vienas. Delona, su kuria gyvenu, atostogavo Italijoje su dviem vaikais – sūnumi ir kūdikiu, kurio dar tik laukėme, greičiausiai dukra. Aš tikėjausi mergytės, nes ginekologas ultragarsu nematė penio (o kai nėra penio, dažniausiai gimsta mergaitė, paaiškinau aš).
Televizorius mano gyvenime neužėmė labai daug vietos. Ne. Žiūrėdavau jį vidutiniškai valandą ar dvi per dieną (gal net mažiau, bet apvalinu į didesnę pusę, kad nepataikaučiau sau). Be svarbių sporto varžybų, kurias žiūrėdavau su malonumu, informacinių laidų ir retkarčiais pasitaikančių priešrinkiminių debatų, mane mažai kas domino. Iš principo ir patogumo sumetimais niekada nežiūrėdavau filmų, kaip, pavyzdžiui, neskaitau ir knygų akliesiems. Tuomet man atrodė, nors ir nebuvau visai tikras, kad panorėjęs atsisakysiu televizoriaus nepajusdamas jokio nepatogumo, kitaip tariant, kad nuo jo nė kiek nepriklausau.
Vis dėlto per kelis pastaruosius mėnesius pastebėjau, kad mano gyvenimo būdas kiek pasikeitė. Beveik visas popietes likdavau namie, nesiskutęs ir neišlįsdamas iš seno patogaus vilnonio megztinio, žiūrėdavau televizorių tris keturias valandas iš eilės, pusiaugula ant kanapos, nerūpestingai kaip katinas ant mūrelio, basas ir uždėjęs ranką ant geros vietos. Koks esu, toks. Iš tiesų šiais metais, priešingai negu ankstesniais, sugebėjau pažiūrėti nuo pradžios iki galo atvirą Prancūzijos teniso čempionatą. Iš pradžių stebėdavau mačus tik priešokiais, bet prasidėjus ketvirtfinaliams rimtai susidomėjau, kaip baigsis turnyras, bent jau taip aiškinau Delonai, norėdamas pateisinti ilgas popietes, tuščiai praleistas priešais televizorių. Tomis dienomis dažniausiai būdavau namuose vienas, bet kartais svetainėje atsirasdavo namų tvarkytoja, kuri su nebyliu pasipiktinimu lygindavo mano marškinius. Blogiausia būdavo, kai mačų retransliacijos prasidėdavo vidurdienį ir pasibaigdavo sutemus. Po šių laidų mane pykindavo ir jausdavausi išsekęs, galva dūgzdavo, kojos linkdavo, akyse mirgėdavo. Eidavau į dušą ir ilgai laikydavau veidą po šilto vandens srove. Likusią vakaro dalį jausdavausi kvaištelėjęs, ir nors tai sunku pripažinti, tačiau turėjau susitaikyti su akivaizdžiu dalyku: vos man sukako keturiasdešimt, fiziškai nebeatlaikau penkių teniso setų.
Beje, aš nieko neveikiau. Neveiklumą suvokiu kaip susilaikymą nuo neapgalvotų ir priverstinių veiksmų, nuo poelgių, į kuriuos įtraukia tingulys ar įprotis. Nieko neveikti – vadinasi, užsiimti svarbiausiais dalykais: galvoti, skaityti, klausytis muzikos, mylėtis, eiti pasivaikščioti, lankyti baseiną, grybauti. Priešingai, negu gali pasirodyti, neveiklumas reikalauja metodiškumo ir disciplinos, aiškaus mąstymo ir susikaupimo. Dabar kiekvieną dieną praplaukiu penkis šimtus metrų dviejų kilometrų per valandą greičiu, žinoma, greitis nedidelis, bet taip įveikiu baseiną dvidešimt kartų per penkiolika minučių arba aštuoniasdešimt kartų per valandą. Man nerūpi rezultatai. Aš plaukiu lėtai it sena dama (tik be kepuraitės), išmetęs iš galvos visas pašalines mintis, kreipdamas dėmesį tik į savo kūno judesius, rūpinuosi tik reguliariai pasikartojančiais veiksmais, pravira burna iškvėpdamas ir išpūsdamas į vandens paviršių ištisą vėrinį šokinėjančių burbuliukų. Melsvas, permatomas baseino vanduo apglėbia mano kūną, lėtai ištiesiu rankas į priekį ir perskrodžiu jį plačiais grybšniais, čia sulenkdamas kojas ties keliais, čia jas ištiesdamas tvirtai ir ritmingai, o rankos veržiasi į priekį. Gyvenimo teikiamų malonumų skalėje maudynės man esti ganėtinai aukštai, nors dar visai neseniai dorai jų nevertinau ir laikiau nustūmęs toli po fizinės meilės, kuri lig šiolei teikdavo man didžiausią malonumą, išskyrus, be abejo, minties darbą. Išties labai mėgstu mylėtis (dėl daugelio priežasčių), ir nenoriu čia apibūdinti savo stiliaus, kuris, beje, panašesnis į ramų, jausmingą ir ilgą plaukimą krūtine negu į padriką, vyriškai pasipūtėlišką keturių šimtų metrų plaukimą peteliške, bet svarbiausia, kad sueitis man suteikia tikrą vidinę pusiausvyrą ir kad po visko, kai išsimiegu po švelnia antklode mėgaudamasis paprasčiausia palaima, mane užplūsta gera nuotaika, veide atsiveria netikėta, vos pastebima šypsena, o akyse suspindi savotiška klasta ir bendrystė. Na, ir plaukimas suteikia tokį patį pasitenkinimą, tokią pačią kūno pilnatvę, kuri pamažėle, lėtai it vilnis, atkeliauja iki sąmonės ir priverčia nusišypsoti.
Staiga supratau, kad neveiklumas man nebepalieka laiko televizoriui.
Televizija pateikia ne tikrovės vaizdą, nors taip ir atrodo, bet jos atspindį (tik, sakyčiau, mažesnį, nežinau, ar jūs tą pastebėjote). Televizija siūlo vietoj, galima sakyti, neutralaus, spalvotą ir dvimatį tikrovės atspindį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo rimtesnis, autentiškesnis ir patikimesnis už tą išpuoselėtą ir labiau nutolusį nuo tikrovės atvaizdą, kurį savo kūrinyje pateikia menininkas. Bet jei menininkai vaizduoja tikrovę, stengdamiesi apimti visą pasaulį ir suprasti jo esmę, televizija ją pateikia lyg per neapsižiūrėjimą, dėl paprasčiausių techninių priežasčių, dėl to, kad nesusilaiko to nepadariusi. Tačiau jokiu būdu negalima sutikti, kad televizijos vaizdas prilygsta tikrovei tik todėl, jog televizija jį pateikia įprastą ir atpažįstamą. Nes jeigu manysime, kad tikrovė privalo atitikti savo atvaizdą, turėsime pripažinti ir tai, jog Renesanso epochos meistro tapytas jaunuolio portretas atspindi tikrovę ne ką prasčiau už mažajame ekrane šalies žinių laidą pristatančio pasaulinio garso vedėjo vaizdo kopiją.
Renesanso epochos paveikslo pasaulis – tai iliuzija, kurią sukūrė spalvos ir pigmentai, aliejiniai dažai ir teptuko potėpiai ant drobės, nežymūs pataisymai teptuku ar net pirštu, paprasčiausias brūkštelėjimas nykščio šonu ant drėgno linų aliejuje sutrintų dažų paviršiaus, kai matai priešais save patį gyvenimą, kūną ar plaukus, audeklą ar klostes, kai regi visavertį žmogų ir jo istoriją, jo trūkumus ir silpnybes, jo kilnumą ir jausmingumą, jo žvilgsnį – kiek tiksliai kvadratinių milimetrų dažų prireikė išreikšti šio žvilgsnio jėgai, kuri persmelkia šimtmečius? – ši iliuzija savo prigimtimi iš esmės skiriasi nuo tos, kurią siūlo televizija, pristatanti tikrovę kaip mechaninį negyvos technikos darbo rezultatą.
Tą vasarą nusprendžiau praleisti Berlyne vienas ir užbaigti studiją apie Ticianą Večelį. Jau keletą metų ketinau parašyti plačią esė apie meno ir politinės valdžios santykį. Mano sumanymas pamažėle apsistojo ties šešioliktojo amžiaus Italija, konkrečiau – prie Ticiano Večelio ir Karolio V legendinės istorijos, pasak kurios Karolis V Ticiano dirbtuvėje pasilenkęs ir pakėlęs iš meistro rankų iškritusį teptuką, šis momentas, tapęs mano studijos simboline šerdimi, leido ją pavadinti Teptuku. Metų pradžioje nutraukiau dėstytojo darbą universitete ir metams išėjau kūrybinių atostogų, kad galėčiau atsidėti šiai studijai. Tuo pačiu, sužinojęs apie privatų fondą Berlyne, finansuojantį panašius tyrinėjimus, nusiunčiau prašymą dėl stipendijos ir smulkmeniškai aprašiau savo darbo tikslą, pabrėždamas būtinybę nuvykti į Augsburgą, kur Karolis V gyveno nuo 1530-ųjų iki neprisimenu kokių metų (jau ta mano atmintis datoms), ir, svarbiausia, kur Ticianas nutapė garsiausius Karolio V portretus, pavyzdžiui, didžiulį atvaizdą imperatoriaus ant žirgo, esantį Prado muziejuje, taip pat sėdintį Karolį V, išblyškusiu ir didingu veidu, su pirštine rankoje, dabar saugomą Miuncheno Pinakotekoje. Savaime aišku, kad viešnagė Augsburge būtų praturtinusi mano darbą, bet aš puikiai supratau, kad mano studijoje apie Ticianą Večelį nėra jokios vokiškos specifikos, kurią visaip stengiausi pabrėžti apsukriai sukurptame rašte, pridėtame prie prašymo apie stipendiją, ir kad nuvažiuoti į Augsburgą iš Paryžiaus buvo nė kiek ne sunkiau negu iš Berlyno. Geriausia būtų buvę važiuoti į Miuncheną. Bet aš galiausiai (taigi) gavau stipendiją, ir mes visi išvykome į Vokietiją. Liepos pradžioje Delona išvažiavo atostogauti į Italiją ir išsivežė abu vaikus, vieną ant rankų, kitą – pilve (kas yra nepaprastai praktiška, jei tenka vienu metu tempti begalę lagaminų ir rankinių), o aš juos visus tris palydėjau į oro uostą, nešiau lėktuvo bilietus. Puikiai prisimenu, kaip oro uoste pasuku prie stendo, skelbiančio apie išvykimus, pakeliu galvą ir kiek sutrikęs žvilgčioju aukštyn ir į abu bilietus. Tada grįžau prie Delonos, laukiančios šalia vežimėlio, ir pasakiau – nežinau, ar visi mano žodžiai turi būti tiksliai pakartoti, – dvidešimt aštuntas terminalas. Tikrai? – paklausė Delona. Aš išsyk suabejojau. Taip, dvidešimt aštuntas terminalas (sugrįžau prie stendo patikrinti). Mes švelniai pasibučiavome ir išsiskyrėme prie dvidešimt aštunto registracijos stalo, meiliai perbraukiau ranka sūnaus galvą ir Delonos pilvą po megztiniu, o tada žiūrėjau, kaip jie praeina pro žemą metalo detektoriaus triumfo arką. Iki pasimatymo, iki pasimatymo, rankute man mojavo sūnus (buvau bepravirkstąs: toks jau esu).
Grįžęs apsitvarkiau daiktus, rūpestingai paruošiau darbo kabinetą, galvodamas apie savo studiją (sėsti prie jos numačiau rytoj iš pat ryto). Iš pradžių ištuštinau didelės juodos komodos stalčius, apsigyvenus Berlyne joje susikaupė nemažai popierių. Laiškai ir sąskaitos, vizitinės kortelės, įvairūs su rengiama studija susiję dokumentai, kelios monetos ir seni bilietai į koncertą, taip pat nemažai prancūziškų ir vokiškų laikraščių iškarpų, kurias palikau, kad vėliau pailsėjęs perskaityčiau. Visus tuos straipsnius rūpestingai atsirinkau per daugelį dienų, puikiai prisimenu, kaip juos kruopščiai iškirpdavau sėdėdamas prie stalo, vėliau atsistodavau ir sudėdavau į stalčių su likusiomis spaudos iškarpomis, kurias išmesdavau vėliau, nebent pasitaikydavo, kad prieš tai jas perskaitydavau. Ištuštinęs komodą, ėmiau rūšiuoti tas iškarpas. Patogiai įsitaisiau kabinete ant grindų turkiška poza, iki alkūnių atsiraitojau išsitampiusias seno vilnonio megztinio rankoves ir, šalia pasidėjęs didelį juodą plastikinį šiukšlių maišą, vieną po kito traukiau iš krūvų straipsnius, į kuriuos, savaime suprantama, turėjau užmesti akį (kartais mane apimdavo tokia archyvaro aistra, kad atsistodavau, paimdavau nuo stalo tušinuką ir pasižymėdavau kokią nors pastraipą, pabraukdavau kokį nors sakinį, užrašydavau ant iškarpos datą) išsaugodamas retus, vertingiausius pavyzdžius, kurių skaitymą iš anksto mėgaudamasis atidėdavau vėlesniam laikui, baigęs tvarkyti kabinetą juos pasidėsiu ant naktinio staliuko miegamajame. Paskui pašlaviau grindis, atidariau balkoną ir gerai išvėdinau kabinetą, išpurčiau kilimėlius ir nuėmiau nuo lovos lagaminą bei piešinių aplanką. Susitvarkęs, miegamajame nustačiau žadintuvą be penkiolikos minučių septintai ir, dar sykį patikrinęs, kad butas sutvarkytas, stalas kabinete paruoštas rytdienos darbui, o šalia kompiuterio guli krūva švaraus popieriaus, knygos ir dokumentai laukia, kol juos atversiu, aš tyliai uždariau kabineto duris ir nuėjau į svetainę, įsitaisiau ant sofos ir įjungiau televizorių.
Pastaruoju metu vakarais, kai mane apimdavo savotiškas svaigulys, aš įsijungdavau televizorių ir žiūrėdavau viską iš eilės, nesirinkdamas atskirų programų, žiūrėdavau kas papuola, kaip keičiasi kadrai, kaip mirga, trūkčioja vaizdas ekrane. Nesuvokiau tada, kad manyje bręsta permaina, tačiau paskui supratau, kad tas nežymus laikinas pamišimas buvo visai dėsningas pranašiškas ženklas, skelbiantis apie būsimą radikalų sprendimą, tarsi turėtum neišvengiamai pasiekti kraštutinio persisotinimo stadiją, kad pavyktų atsisakyti televizoriaus. Kol kas kiekvieną vakarą sėdėdavau sustingęs priešais ekraną, įbedęs akis į trūkčiojančią besikeičiančių kadrų šviesą, pamažu užgožtas to srauto vaizdų, nušviesdavusių mano veidą, kuriuos man ir visai žmonijai skleidė kanalas, savo signalais įsipinąs į pasaulį gaubiantį bangų kilimą. Žiūrėjau laidą po laidos, jausdamas, kad bunku, sėdėdamas priešais ekraną, negalėdamas iš rankų paleisti pulto, nesąmoningai ir audringai keisdamas kanalus, ieškodamas trumpalaikio ir paiko malonumo, ir, apimtas šio bergždžio užmojo, naršydamas vis niekšingesnių, vis liūdnesnių dalykų, įkliuvau į nesibaigiančią spiralę.
Iš visur iššokdavo tie patys nesuprantami vaizdai, be jokių apribojimų ir be antraščių, be titrų, netašyti, nesuvokiami, triukšmingi ir spalvingi, bjaurūs, liūdni, pikti ir žaismingi, mirgantys ir panašūs, tipiški amerikiečių serialai, klipai, angliškos dainiūkštės, televizijos viktorinos, dokumentiniai filmai, filmų epizodai, ištraukti iš konteksto, fragmentai, ištraukos, dainelės, pagyvėjimas salėje, publika, plojanti į taktą, politiniai veikėjai prie stalo, debatai, cirkas, akrobatai, televizijos viktorina, laimingos akimirkos, nepatiklus apstulbęs juokas, glėbesčiavimasis ir ašaros, tiesioginiame eteryje laimėtas automobilis, lūpos, virpančios iš susijaudinimo, dokumentiniai filmai, Antrasis pasaulinis karas, gedulingas maršas, vokiečių belaisvių kolonos, lėtai besivelkančios kelio pakraščiu, konclagerių išvadavimas, krūvos kaulų ant žemės, visomis kalbomis, daugiau kaip trisdešimt du kanalai, vokiškai, dažniausiai vokiškai, visur žiaurumai ir šūviai, lavonai gatvėse, naujienos, potvyniai, futbolas, televizijos viktorinos, vedėjai su kortelėmis, skaitiklis, kurio skaičiai keitėsi ir į kurį užvertę galvas žiūrėjo visi studijos žmonės, devyni, devynetas, plojimai, reklama, estradinės laidos, debatai, gyvūnai, parodomasis irklavimas studijoje, sportininkas irklavo, o vedėjai žiūrėjo į jį susirūpinę, sėdėdami už apskritojo stalo, fone matėsi chronometras, karas, vaizdui ir garsui trūko stabilumo, rodės, jog viskas atliekama paskubomis, kadrai šokinėjo, matyt, bėgo ir pats operatorius, keli žmonės lėkė gatve ir į juos šaudė, viena dama parkrito, dama, kurią kliudė kulka, maždaug penkiasdešimties metų, gulėjo ant šaligatvio senu pilku prasegtu paltu ir suplėšyta kojine, kulka kliudė jos šlaunį ir ji šaukė, ji tiesiog šaukė, ji siaubingai šaukė, nes sužeidė jos šlaunį, šaukė ši dama, nes jai skaudėjo, ji šaukėsi pagalbos, ji nebuvo aktorė, du ar trys vyrai sugrįžo padėti ir paguldė ją ant šaligatvio krašto, ir toliau šaudė, archyviniai kadrai, naujienos, reklama, nauji automobiliai leidžiantis saulei lėtai riedėjo svajonių keliais, roko koncertai, serialai, klasikinė muzika, speciali naujienų laida, šuoliai su slidėmis nuo tramplino, slidininkas pasilenkia, įsibėgėja ir užlekia ant tramplino, lėtai atitrūksta nuo provėžų ir apmiršta, laikydamasis ore, jis sklendžia, sklendžia, nuostabu, kaip šis sustingęs ir palinkęs į priekį kūnas nuščiūva ir kybo ore. Baigta. Baigta, išjungiau televizorių ir sėdėjau nejudėdamas ant sofos.
Vienas iš būdingiausių televizoriaus požymių – be paliovos mus dirbtinai jaudrinti. Iš tikrųjų, jis nuolat siunčia signalus mūsų smegenims, stimuliuoja regą ir klausą, žadina dėmesį ir verčia mūsų protą būdrauti. Bet kai tik protas, sutrikdytas signalų, susikaupia viską apmąstyti, televizorius pereina prie naujos temos ir atakuoja naujais signalais, kurie neduoda ramybės taip pat kaip ir ankstesnieji, tad ilgainiui smegenys, užuot be perstogės dirbusios, įgyja liūdną patirtį ir, be abejonės, daugiau nebesivargina, iš anksto nuspėdamos tikrąją signalų prigimtį, ir, užuot analizavusios, tik pasyviai klaidžioja nuo vieno vaizdo prie kito. Taigi, mūsų protas tarsi narkoze apsvaigintas žmogus, iš kurio per daug reikalaujama, bet per mažai padedama, iš esmės, žiūrėdamas televizorių, jis lieka pasyvus. Ir vis abejingesnis ekrano vaizdams, kol galiausiai visai liaujasi reaguoti į naujus signalus, nes kitaip televizorius juo vėl imtų piktnaudžiauti, kadangi televizija dėl nuolatinės vaizdų kaitos trukdo ją ne tik suvokti, bet ir įveikti, nes nepalieka tarp savęs ir mūsų jokios bendravimo galimybės.

Versta iš:  Jean-Philippe Toussaint. La Télévision. Paris: Les Éditions de Minuit, 2006