literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Metai: frankofoniško pasaulio link

2017 m. Nr. 3

Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės. O Gedimino kalnas, lyg tyčia, ima ir nusikaso šoną, tarsi koks geležinis vilkiūkštis būtų jį prakapstęs mylimo valdovo kaulo beieškodamas, pasakyk dabar ką nors gražaus, kad gudrus… O žmonės gyvena kaip gyvenę, dirba, myli, augina vaikus, turtus, gano aitvarus, nemažai išvažiavusių, bet vis dar lieka ir raštingų, ir apsiskaičiusių, kita vertus, tas banalias paukštukiškas tieseles giesmeles apie gyvenimą visi girdėję, nėra ko klavišų maigyti, geriau galvoti apie ką kita. Tad ir galvoju…

Kol šventasis Kazimieras, kukliai nudelbęs akis į pavasarinį kalendorių (ateina, jau po truputį ateina), spraudžiasi pro miestelėnų ir svečių pritutintą mugę sostinėje, sklaidau šūsnį kovo mėnesio lapų, tuoj tuoj virsiančių „Metais“, literatūros žurnalu, kurį ims į rankas mielasis skaitytojas, ir galvoju… Galvoju apie virsmus, kurie lydi kiekvieną, nebūtinai klausiantis kelio pas aiškiaregius ar tyrinėjant skubresniojo interneto antraštes, vadinamuosius iššūkius ar tiesiog šūkius, galvoju apie tai, kuo šie „Metai“ nustebins, ką atneš…

Žvelgdamas į prisodrintus įvairiausio literatūrinio turinio tekstus, retsykiais pasvajodavau, ar negalėtume sykį ar dusyk per metus išleisti teminio, kuriai nors šaliai, jos kalbai ir literatūrai, galbūt per tai atsiskleidžiantiems dvišaliams ne visad plika akimi matomiems ryšiams skirto žurnalo. Kaip tik šios nedidukės svajonės ir atlydėjo iki Didžiojoje gatvėje įsikūrusio Prancūzų instituto Lietuvoje, kurio atstovai mielai sutiko bendradarbiauti ir padėti parengti frankofonijai ar, kaip žurnalo įvade mini kalbos atašė Nicolas Torresas, „prancūziškajai Lietuvai“ skirtą „Metų“ numerį.

Turbūt taip įvardinčiau pagrindinę mintį, dar pernai suteikusią impulsą sukviesti šio instituto žmones, keletą geriausių mūsų šalies „prancūzistų“ prie vieno stalo redakcijoje, po Oskaro Milašiaus metams skirtu jubiliejiniu plakatu. Aptarėme žurnalo turinį, galimybes išlaikyti nepakitusią jo formą ir rubrikų struktūrą – kas ir kaip sudėliota, kaip pavyko, vertinti, žinoma, Tau, mielasis skaitytojau.

Norėčiau paminėti galbūt ne tokias akivaizdžias, bet svarbias su frankofonija susijusias detales. Šalia įdomių prancūzakalbių autorių (Jeanas Philippe’as Toussaint’as, Eugène’as Ionesco, Leïla Slimani, Yves’as Bonnefoy) yra ir mūsų kūrėjų: Ramutė Skučaitė, Vladas Braziūnas, Tomas Taškauskas, Jaroslavas Melnikas. Vienaip ar kitaip jie yra prisilietę prie prancūzų kalbos, vertimais ar temomis, net jei tai tiesiogiai ir neatsispindi kovo numerio tekstūros paviršiuje.
Be jokios abejonės, lietuvių rašytojų, jaučiančių ir įžodinančių frankofoniškojo pasaulio kultūros dvelksmą, rastume gerokai daugiau, tad ši tema turi galimybių kartotis tarsi „amžinojo sugrįžimo mitas“.

Keliuose pastaruosiuose žurnalo numeriuose buvo ir, tikimės, bus publikuoti Juozo Baltušio dienoraščių fragmentai. Šalia Oskaro Milašiaus laiškų ir jų pristatymo bei intelektualios diskusijos jubiliejinių Algirdo Juliaus Greimo metų fone šio rašytojo 1984-ųjų pavasario kasdienybės intarpas randa savo vietą kovo numeryje. Jei norėtųsi formaliųjų teminių sąsajų, galima prisiminti, kad J. Baltušio apysakos „Sakmė apie Juzą“ vertimas į prancūzų kalbą yra bene žinomiausias, pagerbtas prestižiniais apdovanojimais.

Pokalbis su Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertėja į prancūzų kalbą Karolina Masiulis-Paliulis liudija šiandienį lietuvių literatūros, jos tradicijos pristatymo frankofoniškajam pasauliui kryptį.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šio žurnalo kūrimo idėjomis, parama, vertimais, kitais darbais – ypač Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Nicolas Torresui, Snieguolei Kavoliūnienei, Vytautui Bikulčiui, Genovaitei Dručkutei, Nijolei Vaičiulėnaitei-Kašelionienei, Dainiui Vaitiekūnui ir kitiems, čia dėl vietos stokos nepaminėtiems, bet dėl to ne mažiau svarbiems bendraautoriams bei ištikimiesiems bendradarbiams.
Tegloboja šį kovo numerį jau minėtas Oskaras Milašius, kurio žvilgsnis nuo plakato jau daug metų lydi mūsų redakcijos kasdienybę ir šventes.
Gero skaitymo!

Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas

2023 m. Nr. 8–9 / Karas Ukrainoje daug ką paliko be prieglobsčio, namų, artimųjų – žmonės buvo išblaškyti, saugodami gyvastį, turėjo palikti ir savo šalį. Dalis jų atsidūrė ir mūsų mieste. Kokį pusmetį mačiau nedidukę mašinytę ukrainietiškais numeriais…

Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų

2022 m. Nr. 8–9 / Daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Antanas Šimkus. Pasirinkti namus

2022 m. Nr. 3 / Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti.

Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12 / Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus / Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą…

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.