literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Metai: frankofoniško pasaulio link

2017 m. Nr. 3

Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės. O Gedimino kalnas, lyg tyčia, ima ir nusikaso šoną, tarsi koks geležinis vilkiūkštis būtų jį prakapstęs mylimo valdovo kaulo beieškodamas, pasakyk dabar ką nors gražaus, kad gudrus… O žmonės gyvena kaip gyvenę, dirba, myli, augina vaikus, turtus, gano aitvarus, nemažai išvažiavusių, bet vis dar lieka ir raštingų, ir apsiskaičiusių, kita vertus, tas banalias paukštukiškas tieseles giesmeles apie gyvenimą visi girdėję, nėra ko klavišų maigyti, geriau galvoti apie ką kita. Tad ir galvoju…
Kol šventasis Kazimieras, kukliai nudelbęs akis į pavasarinį kalendorių (ateina, jau po truputį ateina), spraudžiasi pro miestelėnų ir svečių pritutintą mugę sostinėje, sklaidau šūsnį kovo mėnesio lapų, tuoj tuoj virsiančių „Metais“, literatūros žurnalu, kurį ims į rankas mielasis skaitytojas, ir galvoju… Galvoju apie virsmus, kurie lydi kiekvieną, nebūtinai klausiantis kelio pas aiškiaregius ar tyrinėjant skubresniojo interneto antraštes, vadinamuosius iššūkius ar tiesiog šūkius, galvoju apie tai, kuo šie „Metai“ nustebins, ką atneš…
Žvelgdamas į prisodrintus įvairiausio literatūrinio turinio tekstus, retsykiais pasvajodavau, ar negalėtume sykį ar dusyk per metus išleisti teminio, kuriai nors šaliai, jos kalbai ir literatūrai, galbūt per tai atsiskleidžiantiems dvišaliams ne visad plika akimi matomiems ryšiams skirto žurnalo. Kaip tik šios nedidukės svajonės ir atlydėjo iki Didžiojoje gatvėje įsikūrusio Prancūzų instituto Lietuvoje, kurio atstovai mielai sutiko bendradarbiauti ir padėti parengti frankofonijai ar, kaip žurnalo įvade mini kalbos atašė Nicolas Torresas, „prancūziškajai Lietuvai“ skirtą „Metų“ numerį.
Turbūt taip įvardinčiau pagrindinę mintį, dar pernai suteikusią impulsą sukviesti šio instituto žmones, keletą geriausių mūsų šalies „prancūzistų“ prie vieno stalo redakcijoje, po Oskaro Milašiaus metams skirtu jubiliejiniu plakatu. Aptarėme žurnalo turinį, galimybes išlaikyti nepakitusią jo formą ir rubrikų struktūrą – kas ir kaip sudėliota, kaip pavyko, vertinti, žinoma, Tau, mielasis skaitytojau.
Norėčiau paminėti galbūt ne tokias akivaizdžias, bet svarbias su frankofonija susijusias detales. Šalia įdomių prancūzakalbių autorių (Jeanas Philippe’as Toussaint’as, Eugène’as Ionesco, Leïla Slimani, Yves’as Bonnefoy) yra ir mūsų kūrėjų: Ramutė Skučaitė, Vladas Braziūnas, Tomas Taškauskas, Jaroslavas Melnikas. Vienaip ar kitaip jie yra prisilietę prie prancūzų kalbos, vertimais ar temomis, net jei tai tiesiogiai ir neatsispindi kovo numerio tekstūros paviršiuje.
Be jokios abejonės, lietuvių rašytojų, jaučiančių ir įžodinančių frankofoniškojo pasaulio kultūros dvelksmą, rastume gerokai daugiau, tad ši tema turi galimybių kartotis tarsi „amžinojo sugrįžimo mitas“.
Keliuose pastaruosiuose žurnalo numeriuose buvo ir, tikimės, bus publikuoti Juozo Baltušio dienoraščių fragmentai. Šalia Oskaro Milašiaus laiškų ir jų pristatymo bei intelektualios diskusijos jubiliejinių Algirdo Juliaus Greimo metų fone šio rašytojo 1984-ųjų pavasario kasdienybės intarpas randa savo vietą kovo numeryje. Jei norėtųsi formaliųjų teminių sąsajų, galima prisiminti, kad J. Baltušio apysakos „Sakmė apie Juzą“ vertimas į prancūzų kalbą yra bene žinomiausias, pagerbtas prestižiniais apdovanojimais.
Pokalbis su Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertėja į prancūzų kalbą Karolina Masiulis-Paliulis liudija šiandienį lietuvių literatūros, jos tradicijos pristatymo frankofoniškajam pasauliui kryptį.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šio žurnalo kūrimo idėjomis, parama, vertimais, kitais darbais – ypač Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Nicolas Torresui, Snieguolei Kavoliūnienei, Vytautui Bikulčiui, Genovaitei Dručkutei, Nijolei Vaičiulėnaitei-Kašelionienei, Dainiui Vaitiekūnui ir kitiems, čia dėl vietos stokos nepaminėtiems, bet dėl to ne mažiau svarbiems bendraautoriams bei ištikimiesiems bendradarbiams.
Tegloboja šį kovo numerį jau minėtas Oskaras Milašius, kurio žvilgsnis nuo plakato jau daug metų lydi mūsų redakcijos kasdienybę ir šventes.
Gero skaitymo!

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…