literatūros žurnalas

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2

Gedimino Kajėno nuotrauka

 

Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama, esą J. Juškaitis yra tradiciškiausias ir nepopuliariausias mūsų poetas. Toliau dar gražiau – lupu mane labiausiai pritrenkusį sakinį iš konteksto: „Ir ne vien tik su J. Juškaičiu, bet ir su V. Blože: jų kūryba giriama, aiškinama, komentuojama, o skaitytojas – nė iš tolo“ (p. 120). Dėl savęs, J. Juškaičio ar bet kurio kito lietuviškai eilėraščius rašančio asmens skaitomumo būčiau linkęs daryti išlygas – taip, kažkas kažko neskaito. Ir anokia čia bėda. Bet Vytauto P. Bložės! Mano viduje snaudžiantis idealusis kai kurių autorių ir kai kurių knygų skaitytojas pašoko ir puolė draskytis – koks apskritai gali būti lietuvių poezijos išmanymas be jo knygų, suskaitytų iki skylių? Net snobai turėtų žinoti, kad V. P. Bložė atstoja pusę – jei ne daugiau – šiuolaikinės mūsų poetikos pamatų. Be V. P. Bložės – nė iš vietos.

Emocijoms atslūgus ėmiau raustis po atmintį – kiek pastaraisiais metais pasirodė tekstų apie naujausias jo knygas? „Neįminta mįslė“, „Metų laikai“, „Aš ir kt. dykaduoniai“, „Tu palikai mane užmigusį“. Išleistos Kaune, Klaipėdoje. O tai reiškia, kad į Vilniaus knygynus pateko fragmentiškai. Į uždarus bibliotekų fondus. Ant kai kurių kultūrinės spaudos redaktorių stalo. Arba visai nepateko. Galima nutaisyti teisuolio miną ir imti pamokslauti, kaip nedėkingi skaitytojai negerbia vieno iškiliausių poetų. Nereikia, neskubėkim. Su V. P. Blože daug kas atvirkščiai – ne skaitytojai pamiršo poetą, o poetas išlipo iš mūsų bendro interpretacijų lauko seniau, o mes toliau kapstėmės popieriaus rietuvėse apsimesdami, kad to nepastebėjome. Kažkokiu būdu išsipildė V. P. Bložės „Vietoje testamento“ finalinis parėdymas: „kad palaikai būtų sudeginti man dar gyvam esant.“ Svarbiausias nematomas poetas. Krislas mūsų literatūros akyje, kurio nematyti žvelgiant į žaliuojančius rąstus.


2.

Esu mėgėjas lankytis pas senų knygų perpardavinėtojus. Reguliariai apeinu kelis knygų dulkių pritvinkusius punktus. Pirmiausia patikrinu poezijos lentynas. Kelis metus vis neužeidavau V. P. Bložės rinkinių, bet praėjusį rudenį pasipylė – šlaviau visas iš eilės. Labiausiai pradžiuginę laimikiai – vienas „Ruduo“ ir keturios „Tuštumos“. Kas kad savo turėjau – „Tuštumas“ ir „Rudenius“ pirkčiau neskaičiuodamas. Atsargai. Ar maža kam. Mačiau, kad ir Gytis Norvi-las „Literatūroje ir mene“ paminėjo būtent tas dvi knygas. Nors nesame apie V. P. Bložę kalbėjęsi. Pala – o apskritai ar aš esu su kuo nors gyvenime kalbėjęsis apie V. P. Bložę? Kadaise šio amžiaus pradžioje, tamsioje mikroautobuso „galiorkoje“, grįžtant po skaitymų iš Jonavos, vieno kolegos mergina, mėgindama praskaidrinti niūrią jaunųjų poetų tylą, ėmė visų iš eilės klausinėti – kas tavo mėgstamiausias poetas? Atėjus mano eilei atsakiau, kad Bložė. Nesudvejojęs. Stojo tyla, papildomų klausimų nekilo. Po V. P. Bložės apskritai nėra ko klausinėti. Dabar, paklaustas to paties, su atsakymu užtrukčiau, nes atminty žiba daug visokios patirties duženų, tačiau, kur dingsi – vis dėlto V. P. Bložė.


3.

Praėjus pirminiam džiaugsmui po sėkmingų rudeninių apsipirkimų, užsigalvojau: kaip čia yra: metų metus nebuvo V. P. Bložės, o dabar – nors glėbiais nešk iš tų perpardavinėtojų knygynų? Negi tos mažatiražės knygelės nerado savo skaitytojų? Ar tie skaitytojai apleido šį pasaulį? O pats V. P. Bložė? Ir nors netikiu nei prietarais, nei telepatija, bet nuojauta stūmė prie V. P. Bložės knygų lentynose.


4.

Kai prieš keletą metų užderėjo antraknygininkų – Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“, Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“ – derlius, pradžioje – skaičiau ir mėgavausi, paskui – įsiskaičiau ir sudirgau, nes šitų autorių eilėse aptikau baisiai daug to, kas mano paties eilėraščiuose mane varo į neviltį. To, kam sunkiai randu pakaitalų. To, ką sau esu prisiekęs nebevartoti, bet nerandu, kuo pakeisti. Kas savaime sliūkina į tekstus, net kai sąmoningai bandau išvengti. Turiu omeny tuštumas: gramatines, daiktines, asmenines, kosmines, niekines. Neigiamas emocijas, susikaustymus, negalėjimus, praradimus, neturėjimus. Neigimus – ne iš didelio reikalo, o šiaip, tarsi iš niekur. Iliustracija iš gana garsaus M. Nastaravičiaus eilėraščio „Papjovėme, bet nevalgėme“: tekstas padalintas į septynias dalis; pirmosios dalies pabaigoje lyrinis subjektas stovi prie tuščio gyvulių tvarto; antrosios dalies gale l. subjekto nematyti karvės akyse; trečiosios dalies gale prisipažįsta bijodavęs gyvulio; ketvirtosios dalies gale subjektas byloja neprisimenąs; penktosios – nesuvalgęs; šeštosios – nepasiilgstantis; ir štai septintosios, finalinės, dalies gale prisipažįsta nežinąs, ką smeigti. Reziumė – viskas pinama iš negatyvų ir susiveda į neiginius, į visa ko stygių, nebuvimą, neturėjimą. Ir čia ne vien mano, ne tik M. Nastaravičiaus, A. Veiknio, V. Stankaus poetų brolijos bėda. Apsižvalgius – ta bėda apsėmusi plačias lankas. Visų mirkstančių tuose vandenyse nesuskaičiuosi. Ar dėl to kaltas Marcelijaus Martinaičio Kukutis su savo „Niekų dainele“? Gal vos vos, bet nemanau. Būčiau linkęs lietuvių poezijos įniekinimo laurus kabinti V. P. Bložei: „tuose rūmuose niekas negyveno / niekas nevaikščiojo kambariais ir koridoriais, nelipo laiptais / niekas negrojo fleita balkone žiemos vakarais / niekas, netgi aš.“ Tai pradžia iš „Noktiurnų“ poemos „Niekas“. Vienus Niekas su niekais apsėdo tiesiogiai, kitus – per tarpinius tekstus, per šalutines įtakas. Ar tai blogai? Ne visai. Nors ir pakeiksnoju retkarčiais savo ir draugų niekinį luošumą, bet nenorėčiau likti be Nieko. Be to Nieko, kuris tuo pat metu „ir nešasi rankoje / neuždegtą žvakę“, ir „dega many / kai tamsu“.


5.

Man pasisekė, kad nebuvau pažįstamas su V. P. Blože. Tiek visko prisiklausiau iš jį artimai pažinojusių, tiek visko perskaičiau ir dar perskaitysiu, bet tai niekada nebus mano santykis su juo, tai nebenulems jokių svyravimų mano grumtynėse su šio poeto palikimu. Kartą šiame gyvenime (tai buvo 2001-aisiais, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“) priėjau su ką tik nusipirkta „Tuštuma“ paprašyti autografo. Kuo vardu, pasiteiravo. Atsakiau – toks ir toks. „Aaa! Tai tu tas kritikas Petrošius?“ – nudžiugo V. P. Bložė. Kad nelabai tas ir nelabai kritikas, bandžiau kažką murmėti, bet pamačiau, kad jam nelabai rūpi, kuo aš save laikau, kas manau esąs. Ilgainiui supratau, kad jis ne tik man, bet visiems aplinkiniams, visiems šio pasaulio kenčiantiems – ir apsimetantiems, kad ne, – padarams buvo sukūręs nišas, numatęs funkcijas, kryptis, ribas, veikimo modelius.
Taip ir stumiame dienas V. P. Bložės epochoje, jo Visatoje. Šiek tiek paralelinėje, šiek tiek – ne.


6.

Apie V. B. Bložės mirtį (tiksliau – mirties faktą) nieko neturiu pridurti. Apie tai galvoti dar per anksti. O kalbėti – jau per vėlu.


7.

O juk yra devynios galybės senų ir jaunų eiliakalių, kurie gyvena ir rašo taip, tarsi jokio V. P. Bložės nei jo niekų nebūtų.
Neabejoju, kad daugybė išmintingų žmonių, kurie nuoširdžiai domisi moderniąja lietuvių literatūra ar kultūra apskritai, atkakliai ieškos, bet nei iš pirmo, nei iš devinto karto neras durų į jo poetiką. Kas nors ras tas duris, laušis pro jas, nesuvokdamas, kad jos nerakinamos, todėl niekada nepateks vidun. Nes „nuo nieko tai nepriklauso“.
Reikia susitaikyti, kad siauras mūsų ratas nėra didžiausia bėda. Nusiraminti, giliai kvėpuoti ir gyventi tuštumoje. Tuštesnėje nei pernai.

būt ar nebūt? tuštuma yra būti, tuštuma yra
sodas žemė arklys palaidas žolę pešantis už lango
tuštuma yra druska bulvės rauginti kopūstai daržas saulėgrąžos
tuštuma yra tai, kas nusibosta aiškinti

Mane labiausiai neramina lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo diplomas, įgytas rausiantis po V. P. Bložės ir su juo tiesiogiai susijusių rašto žmonių darbus. Jei kada nors gyvenimas privers atidirbti už visų devynerių metų nemokamas studijas, jei susiburs aplink pulkas mokinių – kaip aš jiems per dvi ar keturias programoje numatytas akademines valandas išaiškinsiu, kas yra mūsų literatūroje svarbiausia, jei pats nežinau nei kaip, nei kada tas žinojimas mane pasigavo?
Esu girdėjęs ir skaitęs dešimtis išaiškinimų, kas yra, o kas jau nėra poezija. Kartais viena teorija atrodo pagrįsta, kartais – kita trumpam prigyja sąmonėje. Galiausiai visi gražūs teoriniai statiniai pradeda girgždėti, sugriūva. Nėra amžino teisingo atsakymo į klausimą, kas yra poezija. Amžinai teisi yra poezija iš V. P. Bložės knygų, badanti mūsų odas įkaitintais klausimų smaigaliais: kas esu? kas aš esu?

„Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5-6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12 / žiūriu pro langą: kur jie? mano ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas jokio šešėlio, tik stingdanti saulė persmelkianti viską

Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.