literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2

Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

„Galvojau, kad mano kartoj negimė taip mąstančių žmonių, o, pasirodo, gimė“, – laisvai cituoju Sigutę Chlebinskaitę, knygos menininkę, suteikusią išskirtinę formą ir Mindaugo Kvietkausko esė knygai „Uosto fuga“. Turininga ir graži knyga, tekstų autoriaus pasitikėta dailininke, dailininkės – tekstais. Abiejų – kažkuo trečiu: likimu, seno Vilniaus namo buvusioje Uosto gatvėje metalinių laiptų kaltiniu ornamentu. Arba karmelitų vienuolyno celės prie Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios erdve, kur nuo pokario metų buvo saugoma ir bent dalis išgelbėtos Lietuvos žydų literatūros. Pasitikėjimas dialogiškai nukreiptas į skaitytoją. Kontrapunktiškumo, daugiabalsiškumo jutimas – ir iš ankstesnės autoriaus patirties. Vizualieji punktai lyg pasišaukti tekstinių. Nuotraukos – autoriaus ir jam artimo žvilgsnio bičiulių, tikėtina, kad ir S. Chlebinskaitės. Knygoje nuotraukos atlieka žvilgsnio, minties, būsenos, ypač – momentinio pamatymo vaidmenį. Lieka surištos su mačiusiu, pamačiusiu. Teikia pastiprinimų kūrybos asmeniškajam sandui. Asmeniškąjį sandą galima suprasti ir kaip dvasinį pasirengimą dalyvauti teksto kuriamame siužete, priimti jo iššūkius, už ženklų, formų matyti žmones, jų likimus. Kultūrinė eseistika, sutelkto kūrybinio veiksmo būdu įsiterpianti į kultūros kūrybą. Eseistika kaip egzistencinis rūpestis, iškylantis iš kūrybos ontologijos. Aukštas filosofinis kūrinio ontologijos suvokimo lygmuo užduotas Arvydo Šliogerio „Daikto ir meno“ (1988, II leid. 2016). Kultūrinės, literatūrinės, filosofinės eseistikos horizontai, jų apmąstymo pradmenys iš naujo, kad ir itin nepalankiomis esė žanrui sąlygomis, kai individo raiška buvo ypač reglamentuojama, pradėjo ryškėti plačių interesų ir tragiškos lemties humanitaro Antano Masionio (1941–1974) eseistikoje, taip pat ir teorinėje eseistikos refleksijoje (jo studija „Trys žingsniai į esė pasaulį“, 1969); miniu šią studiją dėl M. Kvietkausko knygoje atsiliepiančio intelektualinio prado. Ir dėl grįžtamojo judesio, dėl pastangų esė žanrui grąžinti visuotinesnį rezonansą.

Ar gali taip būti, kad ir šia knyga, savaip manifestine, prabyla keturiasdešimtmečių karta, pasiekusi intelektualinę ir dvasinę brandą, galinti veikti ir laisvai, ir atsakingai? Dar moksleiviai šiandieniniai keturiasdešimtmečiai bėgo paskui laisvinantį nepriklausomybės vėją. Nesužaloti ar bent mažiau paveikti priklausomybės laiko traumų, lankstesni, jie išlaikė ir laisvesnį požiūrį į tuos, kuriems buvo lemti sunkesni išbandymai, net ir į tuos, kurie jų neatlaikė. Keturiasdešimtmečiai dabar užima (turi užimti) atsakingiausius barus – statybų, kūrybos, taip pat ir savo valstybės, kultūros. Atėjo laikas jų atsakomybei, kad ir kaip nelengvai, kad ir kaip prieštaringai, bet subrandintai ir savosios šalies laisvės. Laisvė turi įsigyventi žmoguje kaip jo dvasinės struktūros, jo laikysenų pamatas, tik tada ji įgalina atsakingai pasirinkti ir atsakingai veikti. Laisvai ir atsakingai…

Kaip veikia šis „Uosto fugos“ atsparos taškas, kaip jis formuluojamas? Taškas yra judantis, taip, judantis, pasirodantis vis kitaip, bet tas pats, atpažįstamas. Atspara neatskiriama nuo atramos, nuo suvokimo, kur aš, mąstantis, rašantis, pasirenkantis esė ir kaip dvasios išbandymo būdą – esu, nuo kur pradedu, jei ir ne pirmą sykį; mūsų pradžia niekada nepalieka mūsų, ji eina kartu, pati iš naujo prasidėdama. Viršelio tekstu motyvuotai paryškinta „Uosto fugos“ pastraipa: „Juk sunku patikėti atvirų horizontų pažadais, keliautojų laukiančiais stebuklais, jausmų bangomis, tobulybės vizijomis, persirgus šitiek idėjinių ligų, suvokiant šitiek istorinių tragedijų, sudužimų ir sunkių asmeninių klaidų, susikaupusių nuo XX a. romantikų <…>. Negalima paneigti pamokų vertės: išties mokame vengti povandeninių rifų, laikytis racionalaus saiko ir atidumo kitam labiau negu praeities vizionieriai. Bet kartu slegia abejonė, ar apskritai bepajėgtume atsistumti nuo uosto pylimo, dar kartą išbandyti kelionės maršrutą, iš tiesų patys persirgti bent viena jūros liga ir įgyti imunitetą, o ne gintis išankstiniu įtarumu. Pasijoms ir paklydimams antiseptiškoje terpėje nukenksminta, nieko nebesivejanti tampa ir mūsų kūryba. Tačiau kokiu būdu ir ar dar galėtume vytis nutrūkusią fugą, pabandyti atsiliepti jos temai savo balsu ir su savo įgytu žinojimu? Kad vejantis nebedužtų tai, kas išties trapu? Negi visai nebeverta bandyti? Šitas uostas negali be pylimo. Bet ar šis pylimas gali be uosto?“

Stabtelkime. Taip, fuga, iškelta į konceptualų knygos pavadinimą, pirmine reikšme – bėgimas, vijimasis, bet juk neišvengiamai yra ir stotys, sustojimai – iš nuovargio, kurio negalime nepatirti, bet ir dėl kažko, kas stabdo, verčia įsižiūrėti, įsiklausyti. Čiurlionių (Mikalojaus Konstantino ir Sofijos) tema fugą pagilins, suproblemins, bet programinėje jos dalyje sutelktos jau išmoktos pamokos, darančios mus atsargius ir korektiškus, ir abejonė – ką tos pamokos duoda kūrybai, „antiseptiška terpė“ saugi ar bent saugesnė, bet kūrybingai dvasiai reikia bėgti, apleisti saugias teritorijas, reikia vytis ir tai, kas nyksta kaip vizija ar kaip šešėlis. Ne tik pavargti, bet ir pervargti. Susitikti su naujomis iliuzijomis: ne, dužimų negalime išvengti, dalis būties neišvengiamai prarandama, neišvengiamai dūžtanti, lūžtanti lyg Salomėjos Nėries ledas. Pasiekti, kad „vejantis nebedužtų tai, kas išties trapu“, lieka to, kas išmokta, iliuzija. Bet aštrioji briauna suformuota – ir atrodo, kad tokiu pavidalu mūsų naujaisiais, mūsų nepriklausomais laikais ji yra pirmą sykį. Fuga, kurią vejasi kūrybos vėjo pagauta siela, jau nutrūkusi. Beveik visada nutrūkusi. M. K. Čiurlionio ir muzikinės, ir spalvinės fugos kaip kūrybos daiktai išlikusios, bet kaip kuriančios dvasios pasijos nutrūkusios. Ir tame tragiškame trūkyje ar įtrūkyje slypi trauka bandyti į tą dvasios pasiją atsiliepti, atsiliepti balsu, patirtim, žinojimu. Ir nors trūkinėjančia gija ją pratęsti. Stipresnė atsiliepianti galia gali kilti tik iš asmens pasijos, iš pasijos atsiliepti. Šią pasiją laikyčiau svarbiausia „Uosto fugos“ vidinės struktūros žyme, išlaikyta ir tekstais, ir teksto būsenų vizualizacijomis.

Į ką atsiliepiama „Uosto fugoje“? Kaip sielą ir sąmonę palytintis pasaulis struktūruojamas? Pradedama nuo artimiausių patirties pavidalų, leidžiamasi gilyn, grįžtama, ieškant atitikimų, sąskambių. Esė laiko ribos tarp 1998–2016 metų. Miestas, pirmiausia Vilnius, seni miestai kaip kultūros lopšiai. Gamtos dalyvavimas miesto kultūroje. Gamtos požemiai, valdomi deivių rupūžių. Miesto bokštai – barokinės dvasios. Vaizduose – miestų kultūros ženklai, nykstantys, bet ir išliekantys, švytintys ir nyksmo šviesa, lyg iš naujo atsirandančiais, iškylančiais šventumo pavidalais. Ir tokia ypatinga seno mūro, skulptūrinių šventųjų santarvė, apimanti ir išlikimo, neįveikiamo gyvybingumo šiurpą,pasirodantį ir paviršiuje išsiraizgiusiomis gumbuotomis seno medžio šaknimis.

Dvasiniame, kūrybiniame lygmenyje knygą struktūruoja meistro ir pameistrio tema, mūsų laikui užduota Czesławo Miłoszo, bet gali būti, kad ir jo pasivyta iš ko nors, kuris pirmiau tą jungtį buvo pajutęs – ir kaip vienų kitiems ištikimų mokytojų bei mokinių ryšį. Kad ir iš amerikiečių eseisto ir poeto Ralpho Waldo Emersono (1803–1882). Kaip „Uosto fugos“ motto ir pasirinkta R. W. Emersono mintis: „Mūsų gyvenimas yra pameistrystė mokantis tiesos, kad kiekvienas ratas gali būti apvestas kitu; kad gamtoje nėra pabaigos, bet kiekviena pabaiga yra pradžia; kad kiekvieną vidudienį aušta nauja aušra, ir kiekvienoje gelmėje atsiveria gilesnė gelmė.“ Galima sakyti, kad ši eseistiškai formuluota filosofinė mintis priklauso tam, ką jau esame (ar galime būti) išmokę. Bet išmintis (kartais vadinama ir filosofija) todėl ir yra išmintis, kad neturi savo galutinio taško, kad išmintis yra ir fuga, apimanti ir bėgimo, ir vijimosi būsenas. Pameistrio būsena, kuri gali būti itin gyvybinga; meistrystė stingdo formas, stingdo ir amžinus judesius, kad ir tas, kuris vejasi, spėtų išvysti, kad tai, kas išvysta, liktų budėti ir po užmerktais akių vokais. Ir budintų, verstų vytis. Tikrai – tokio vijimosi pėdsakų likę viename netikėčiausių, o knygai ir pamatinių tekstų – „Amžino judesio meistras“; apie Johanną Christophą Glaubitzą, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios fugos kūrėją. Ne tik, gali būti, kad ir visos barokinės Vilniaus dvasios. Juk vykdė ir Didžiosios sinagogos rekonstrukciją. „Man atrodo, jo sukurtų Vilniaus bažnyčių špiliai labiausiai moka neregimai siūbuoti“ (p. 55). Bėgti su barokiniais Vilniaus debesimis – jau iš Cz. Miłoszo. Apie J. Ch. Glaubitzą visai maža patikimų biografinių žinių. Bet vytis galima ir tai, kas beveik neapčiuopiama. „Iki pat šių dienų jis išliko keistai neapčiuopiamas: lyg istorijos faktas – lyg mitas, lyg asmuo – lyg pati erdvė. Kaip ir jo bažnyčios – lyg mūras – lyg vėjas. Neliko net kapo: senosios liuteronų kapinės tarp Liejyklos ir Totorių gatvių, kur buvo palaidotas, dar 1809 m. panaikintos ir užstatytos“ (p. 56). Arti viskas sąmonei, jei ji įeina į taką, kuris ją veda, jei tik yra pasiruošusi susitikti su tuo, kas staiga pasirodys, iškils prieš akis. Arti ir Angelas Silezijus, jo „Cherubiniškasis klajoklis“, išleistas baigiantis XVII amžiui; skaitė jį Adomas Mickevičius, tikriausiai ir Raineris Maria Rilke, giliai tikėjęs ir taip pat giliai abejojęs: „Was wirst du tun, Gott, wenn ich sterbe? / Ich bin dein Krug (wenn ich zerscherbe?)“ – „Ką tu veiksi, Dieve, jei aš mirsiu? / Esu tavo indas (o jei suirsiu?).“ Šių svarbiųjų dar jauno R. M. Rilke’s eilučių vertimai truputį įvairuoja – ir tėvo Stanislovo (Mykolo Algirdo Dobrovolskio) versta kiek kitaip, bet esmė išlieka: žmogiškasis būties ąsotis (ar indas) yra trapus, dūžtantis, yrantis; tad ir trapios žmogaus būties Dievas irgi nesaugus: ką tu darysi, Dieve… Ar be manęs Tu neprarasi prasmės? Prasmė nors akimirkai sugaunama žmogiškųjų ryšių tinklais – 1937 metais Vilniuje J. Ch. Glaubitzą prisiveja Stanisùawas Lorenzas, po jo ir Vladas Drėma, patvirtinęs S. Lorenzo spėjimus – juk jis nujautęs, kad J. Ch. Glaubitzas yra žymiausias Vilniaus XVIII a. architektas. Ir M. Kvietkauskas, viliojamas Vilniaus baroko bokštų, nujaučia jų kilmę, jei ir miražą.
Esė „Amžino judesio meistras“ – iš septynių skirsnių: gerai temperuota (pagal Johanną Sebastianą Bachą, bet ir pagal Vaidotą Daunį, neabejotinai artimą M. Kvietkausko dvasios klajonių bendrakeleivį). Komponuoti esė knygą nelengva: komponavimas – irgi kūrybinis veiksmas. Rasti vidinę struktūros ašį – pajusti, kad tai, kas lyg rašyta atskirai, jungiasi, yra tarp savęs susiję. Pirmoji knygos dalis – „Uosto fuga“, atrandant Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės gyvenimo Vilniuje vietą, kambarį mansardoje, kur buvodavo ir Mikalojus Konstantinas, kur mokėsi, bet kartu ir meilės kalbos. Gražus Onos Pajedaitės tarpininkavimas, fugos jausmas, fugos metafora ir kaip knygos raktas, jutiminis tankis, kai sąmonėje kažkas prasideda: geležiniai laiptai, laiptai kaip penklinė. Žingsniai. Vieno. Dviejų. „Monotoniškas takto kartojimas. Bendro ritmo variacijos. Priešingų frazių kontrapunktas. Arba vijimasis – fuga“ (p. 13). Uosto gatvė, dingusi realybė, bet išlikusi simbolinė atrama. Namas su Dioskūrais; Dzeuso sūnūs dvyniai, narsieji pagalbininkai, ištikus negandoms, taip pat ir jūrininkų globėjai, žvelgę ir į Vilniaus uostą. To namo savininko, Vilniaus gydytojo duktė Jadvyga, Cz. Miłoszo pasija; ne, neužmiršta, likusi atmintyje kaip didžioji rauda. Kaip dvasinės gyvybės branduolys, skaudžiausias poeto turtas. M. Kvietkauskui pirmajam buvo lemta atsiversti Jadvygos laiškus Cz. Miłoszui. Lemties, likimo sąskambiai tarp didžiųjų, giliųjų sąmonių. Ir kas būtų žmogus, kaip jis galėtų būti poetas, jei neišgyventų savo kaltės, jei jos neišdidintų iki didžiosios raudos. Laiško pasirodymas atsilieps knygos pabaigoje – ir kaip bendresnis motyvas. Bet dar neišsemtas.

Aukšta pradžios gaida – toliau „Gyvas kambarys“ (pavadinimas iš Marijos Gimbutienės), su gyvybės požemiais, su rupūžėmis, su paslapties įsiterpimais lyg ir į kasdienį gyvenimą, su Nijolės Miliauskaitės „Eilėraščiais Persefonės palydai“. Rupūžės – Algirdo Juliaus Greimo (aiškinusio ir rupūžės pabučiavimą, kad ji galėtų atvirsti į karalaitę), M. Gimbutienės herojės. Į M. Kvietkausko esė rupūžė ateina iš patirties – susikirto gyvenimo takai, matyti tą sankirtą, bandyti ją paaiškinti. „Uosto fugos“ autoriaus išskirtinis bruožas – justi ir atskirų reiškinių, daiktų, įvykių bendruosius sąlyčius. Per pamirštus XIX a. Vilniaus fabrikantų kapus, per asfaltus kas pavasarį požemių persefonės ropoja Vilnios linkui. Lyg tęstų nebylią kovą su vis didėjančiomis civilizacijos užtvaromis, greičio bei komforto iliuzijomis. „Kodėl jos iki šiol nepralaimėjo, nepaliko senųjų takų? Gal tai Persefonės paslaptis – išniekinama ir nužudoma ji tik dar labiau atgyja. Toks yra daugelio mitinių figūrų nemirtingumas. Jų nebūtis – kaip būties šaknis“ (p. 34). Bet baigiasi vasara, ir rupūžėms reikia rūpintis žiemojimu. Tokia prigimtinė lietuviškoji tvarka. Rupūžės grįžta atgal – be euforijos, be pavasarinio svaigulio. Po vieną, neskubėdamos, mažiau rizikuodamos, pakitusi ir jų akių spalva. O gal ir mes „paslapčia jau grįžtame senaisiais takais“. Be euforijos. Po vieną. „Gyvą kambarį“ laikyčiau itin svarbiu tekstu – jis yra įsikabinęs į gilius klodus, tad sukabinantis; gali tapti atraminiu tašku aiškinantis prigimtinę kultūrą, jos mitų, jos archetipinės atminties perėjimą, prasiskverbimą į aukštesnius kultūrinius sluoksnius, į atliepinius.

„Platanų šaknys“ – su Sylvia Plath; stiprinama moteriškoji kūrybos dvasia, lyčių tema ir drama knygoje vis atsiliepia („Danguj lyčių nebūna“); ryškinamas ir rašančiojo dalyvavimas pasaulio kultūroje (kaip studijuojančio ir kaip kultūros programose dalyvaujančio). „Amžino judesio meistru“ pirmojoje knygos dalyje apglėbiama tai, kas iš pirmo žvilgsnio priešinga (Vilniaus barokas ir rupūžės) ar bent yra priešinguose upės krantuose. Esė (kaip ir poezija) ontologiniam apglėbimo judesiui turi daugiausia galimybių. Daugiausia ir atsakomybės, kylančios iš laisvės, iš laisvės būti.

Kiti trys „Uosto fugos“ skyriai yra ir atskiri, ir pirmojo motyvų variacijos, plėtojimai; realizuojamas fugos principas – prisijungti, plėtoti, vytis, pradedant vis iš kito taško, bet ir suvokiant, kad kitas nebūtinai kitas. „Prakeiktoji poetė“ – grįžimas prie S. Nėries, prie jos vis dar gyvo, skaudaus ir skaudinančio likimo. Lietuvių poetė įjungiama į jau mitiškai veikiančią „prakeiktųjų poetų“ grandinę – pagal Paulio Verlaine’o garsiąją frazę les poètes maudits. Patikima atrama: prancūzų antropologo René Girard’o mintis apie atpirkimo ožius, pakankamai gyva ir lietuvių prigimtinėje kultūroje. Jais tampa svetimieji, luošiai, kuo nors išsiskiriančios ar net bauginančios moterys. „Klasikinė Girard’o išvada: jeigu visuomenėje kyla „simbolinio ožio“ paieškos, jeigu pradedama manyti, kad sunaikinus tam tikrą figūrą pavyks išvengti nesuvaldomų grėsmių, – ieškokite toje visuomenėje krizės“ (p. 92).

Krizės mums nebedaro įspūdžio, pripratome, labiau reiktų prisipažinti, kad iki šiol nepasitikime nei savimi, nei savaisiais. Todėl mums dar ilgai reikės atpirkimo ožių bei ožkų. Ir vis dėlto kad ir sunkiai, taip pat ir ne be M. Kvietkausko pastangų, – esame priėję jau matomą tašką: galime laisvai ir atsakingai pasakyti, kad S. Nėries byla jau nebe mūsų rankose, tad jau galime atsisakyti ir paminklų, ir jos vardo gatvių, mokyklų, kaip atsisakėme Panevėžyje, jos lemties mieste, jei tik bendruomenė sutinka ar ir pageidauja. Jei pageidauja ko kito, jos valia. Ko galima atsisakyti, atsisakyti, kad nebekiltų beprasmių ginčų dėl to, kas poetės likimui nebėra svarbu. Svarbu tik lyrika, nepasiekiamai gilus žmogiškosios lemties klodas, eilėraščiai, labiausiai iš rinkinių „Diemedžiu žydėsiu“ ir „Prie didelio kelio“; tai, ką nujautė, ką patyrė unikaliais žmogiškosios prigimties instrumentais, ką išgyveno, dėl ko kentėjo ir atgailavo, lietuvių kalbai suteikdama nepakartojamų dvasinės muzikos galių. Bet čia jau pratęsimai, prasitęsimai iš „Uosto fugos“; juk S. Čiurlionienė viena pirmųjų atsistojo greta Salomėjos.

Kaip lituanistas, kaip Vilniaus universiteto docentas, M. Kvietkauskas gerai jaučia XX a. lietuvių literatūros vidinę tėkmę; gali ją analizuoti, tirti, eseistiškai interpretuoti. Bet ir rašyti eilėraščius. Tokios universalios figūros lietuvių kultūrai ne naujiena. Prigimtinę ir sąmoningai tvirtinamą universalios humanistinės pasaulio recepcijos liniją, siejamą ir su Vilniaus universitetu, pastebime ir A. Mickevičiaus, ir Simono Stanevičiaus kūryboje. Neprilygstamas šiuo atžvilgiu tebeatrodo Vincas Mykolaitis-Putinas, galiausiai ir Balys Sruoga. Neapeisime ir Vaižganto. Vaižgantui M. Kvietkauskas, kaip kadaise ir A. Masionis, itin dėmesingas, vaižgantiškosios kovos dėl kultūros siužetas jam atrodo nebaigtas; tikrai – nebaigtas. Ir baigtas negali būti; fugos principas yra amžinasis kultūros kaip kūrybos principas; jeigu tikrai išgirsti balsą, jei ir per šimtmetį ar šimtmečius, jungsiesi prie jo, kartosi, jei ir nejausi, kad darai tai nustatyta tvarka. Kad darai kontrapunktiškai, polifoniškai, kad ten, kur junti tik sąskambius, atliepinius, balsus, ritmą, melodiją, galiausiai – likimą ar likimus, iš tiesų jau klostosi ir humanistikos teorinės slinktys.

Sustodamas prie Vilniaus nykimo, prie jo atminties vietų naikinimo („Requiem Literatų svetainei“), prie žydų knygų saugotojos („Esteros žirklutės“), tarsi iš naujo skaitydamas tekstines paskaitas mokytojams („Pilis ir poezija“), su savo patirtimi susiedamas mokyklos pertvarkas nepriklausomybės pradžioje, su jaunų žmonių sąmonę gaivinusiomis Meilės Lukšienės idėjomis („Kultūros genai kintančioje mokykloje“), paskutinį knygos skyrių M. Kvietkauskas pradeda įspūdingu tekstu – „Mėnulio namai“. Pati baugiosios mūsų emigracijos pradžia – dar nežinojome (ir vis dar nežinome), kuo tai gali baigtis. Eilė, begalinė eilė šios žemės varganiesiems
patekti į Išsvajotąją Žemę, bet ir į Niekur: vartai ar tarpuvartė, kur išduodami ilgalaikiai leidimai gyventi ir dirbti Britanijoje. Magiškas pavadinimas – Lunar House, Mėnulio namai. Tūkstančių tūkstančių srautas kasdien į vieną tašką, viena kryptimi. Mums, jau priimtiems į ES, palengvėja, bet juk savaime tai nereiškia, kad atsiveria tai, kas Vakaruose vertingiausia, – „oraus gyvenimo, pasirinkimų laisvės, individualios savirealizacijos sfera“ (p. 199). Sistemos numatoma vieta ir lietuviui – gana žemai, gink Dieve, nekišk savųjų augalų į svetimą dirvą. Bandymas suvokti savosios tautos galimybes globalėjančiame pasaulyje. Apkasai – ne išeitis. Visos tautos išganymo projektai – irgi ne. Bet kokia gigantomanija (kaip ir visi didingi „projektai“) priklauso kapitalistiniam verslui (ar verslas gali būti kitoks?), bet ir yra jam pavojinga.

Desperatiška sistemos kritika – ką ji gali duoti? „Ką pakeisi, atsistojęs į eilę prie Mėnulio namų ir surikęs: ei jūs visi, pasukit atgal!“ (p. 200). Išvada, bet gal labiau prielaida: „Savita kultūra gali išlikti tik tiek, kiek ji save susaisto su gyvu, kad ir menkiausiu laisvos bendruomenės augimu.“ Pasirinkti tai, kas globalioje sistemoje atrodo absoliučiai nenaudinga – pavyzdžiui, tęsti mažos tautos kultūrinę atmintį, palaikyti niekam daugiau šiame pasaulyje nerūpintį skirtingumą, bet nedaryti iš to nieko visiems privalomo; tik liudyti, liudyti dėl paties liudijimo, kuris liudija ir liudijančių individų laisvę bei laisvą atsakomybę. Netikėta, bet vyresniųjų iš tarybmečio patirties turima mažųjų bendruomenių ar „brolijų“ svarba – jos padeda atitrūkti nuo masinės minios; daugiau dėmesio skirti moralei, moralumui. Išvada: galbūt svarbesnė nei atrodo, programiškesnė nei yra, giliai atsiremianti į Cz. Miłoszą, kad ir į jo „mažųjų tėvynių“ suvokimą: „Apsispręsti ir kurti tokias mažytes mąstančiųjų bendruomenes čia, kur esi, kur tau paskirta, tiek, kiek sugebi – tikslas, padedantis išsaugoti savigarbą ir ramų balsą mažos tautos žmogui, stebinčiam savo visuomenės eiseną į Mėnulio namus“ (p. 201). Likti solidariam su tais, kurie toje eilėje stovi, turbūt (galbūt?) neturėdami kito pasirinkimo. Parašyta 2003 metais; gali būti, kad šia kryptimi kiek ir judame, juk ne tik į Mėnulio namus. Ar Aido Marčėno skaudžioji ironija: „Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai, – tik Mėnulyje jums ir vieta“ („Mėnulyje nieks negyvena“) su M. Kvietkausko „Mėnulio namais“, turinčiais ir pilietinės sociologijos interesą, kaip nors susijusi? Gal ir atsitiktinis, bet sąskambis. Stipresni tekstai vienas kitą susiranda, lyg prisišaukia.

Eseistinis interesas randasi ir iš individualių, ir iš bendresnių interesų, bet juos turi perimti estetinis gyvastingumas, programiškai jaustas moderniųjų išeivių, Amerikoje formavusių „Žemę“, „Literatūros lankus“. Estetinio gyvastingumo formuluotė greičiausiai Alfonso Nykos-Niliūno. Jei kuriamose kalbos struktūrose neplasta estetinis gyvastingumas, nieko ir neįvyksta. M. Kvietkauskas turi estetinio gyvastingumo pojūtį. Išlaiko jį geriausiuose „Uosto fugos“ tekstuose. Gyvastingumo mažiau, kur viršų ima publicistika ar pasirodo gynybiniai veiksmai, kai iš tiesų reikia ginti lituanistiką, tiesiogiai dalyvauti kovoje dėl kultūros ir kaip lituanistikos („Lituanistinis interesas“). Arba stiprinti platesnius kultūrinių ryšių, dalyvavimo jų pasaulinėje apykaitoje kontekstus („Dialogas per sienos viršų“).

Bendresnė kontekstualumo (ir kaip vidinio sąryšingumo) problema, jei žvelgiame į ją lyg ir pro siaurą plyšį: kontekstas – tai, kas rūpi, iš to, kas rūpi. Iš to, kas rūpi: netikėta M. Kvietkausko atsparos ieškojimo, abejojimo (ar bepajėgtume atsispirti nuo uosto pylimo, ar begalėtume) sąšauka su Juozo Apučio apsakymo „Ratu palei ežerus“ veikėjo mintimis: „Esame suskilę kaip atomas, – mąstė jis. – Esame nekategoriški, kiekvienas mūsų darbas ir veiksmas yra tiktai akimirkos plykstelėjimas. Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl negalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo <…>.“ Išmoktos pamokos, apie kurias kalba M. Kvietkauskas, yra to paties mūsų būties ungurėjimo ar ir unguriškumo modifikacijos. Turime tai suvokti; laimei, turime ir iš ko.

„Post scriptum“, kuriuo „Uosto fuga“ užbaigiama, perima rašymo, rašymo ranka, laiško (pirmine prasme) motyvą. Siekiama ritminės prozos, laikantis kreipinio į artimą asmenį stilistikos, pradžioje ir pabaigoje pereinant ir į rašto grafiką, į tarsi šokantį tekstą. Gali būti, kad tai ir knygos dailininkės inspiracija; S. Chlebinskaitė yra ne tik knygos, bet ir puslapio dailininkė, formuoja ne tik teksto giluminę, bet ir paviršinę sklaidą, rašto ir balto popieriaus lapo ryšius, santykius. Ranka rašytas laiškas kaip seniausias intymiosios komunikacijos ryšys, atsiradęs prieš keturis tūkstančius metų, ir mūsų akyse sunykstantis. O gal tik keičiantis būdą, pavidalus, gal dar ir sugrįšiantis ir į savo pradžią.

Juk svarbiausia tebėra kreiptis į kitą.
Norėti kreiptis, trokšti.
Laukti, kad atsakytų.

Esė, jei pasiseka ją parašyti, neslepia, kad yra prisivijusi ir tūkstantmetę laiškų tradiciją. Tad gali į vieną iš savo pirmtakių netikėtai ir pasisukti. Kiek netikėtas, knygos lyg ir nenumatytas „Post scriptum“ gali būti atsiradęs iš lyg ir tramdytų intymesnio kalbėjimo apraiškų.

Gal ir iš bandymo pasiekti kitokio lygmens nežinojimą.

Kitokiam lygmeniui priskirčiau ir „Uosto fugos“ poligrafinį meistriškumą – nelengva, bet atlaikyta. Knygos-daiktai yra ir kultūros argumentai.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5-6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.