literatūros žurnalas

Arnoldas Piročkinas. Mažosios Lietuvos istorijai reikšmingas veikalas

2017 m. Nr. 2

Ne kartą esame girdėję šmaikštų pasakymą: geriau vėliau negu niekad. Taip, iš tiesų pasitaiko, kad vėliau geriau negu niekad. Tačiau būna, kad tas „vėliau“ ne ką skiriasi nuo įvertinimo „blogai“. Štai tokia liūdna išvada kilo galvoje, kai iš savo seno bičiulio poeto Vytauto Karaliaus gavau vertingą dovaną – Vokietijoje išleistą vokišką knygą: Hans Masalskis, „Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie“ (Oldenburg: Igel Verlag, 2003). Lietuviškai jos pavadinimas – „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas. Biografija“. Jeigu šį veikalą būčiau turėjęs bent pusmečiu anksčiau, savo naujausioje knygoje „Lietuvių kalbos savitumas“ nebūčiau parašęs, kad Jurgis Zauerveinas lietuvių kalbos išmokęs 1874 m., apsigyvenęs Girėnų kaime, Ragainės apskrityje. Pasiklioviau ne vienu šaltiniu, nurodžiusiu šitą versiją. Gavęs minėtą dovaną ir perskaitęs joje skyrių „Seit wann konnte Sauerwein litauisch?“ („Nuo kada Zauerveinas mokėjo lietuviškai?“), galėjau tik atsidusti: „Geriau vėliau negu niekad…“ Čia gana įtikinamai pasakyta, kad šio poligloto su lietuvių kalba susipažinta dar ankstyvoje jaunystėje iš atvykusių į Gronau fabrikus dirbti tilžėnų. Mane šiek tiek paguodė, kad ir „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ pasirodė nesusipažinusi su H. Masalskio veikalu: ne tik padarė tą pačią klaidą, bet dar pridėjo, kad J. Zauerveino būta sorbo, o po jo portretine nuotrauka nurodė, kad ji iš 1910–1914 metų, nors jo gyvenimo datos 1831 01 15–1904 12 16.
Dėl tokių klaidų nelinkęs esu kaltinti tų rašinių autorių: tai informacijos apie užsienyje pasirodančius leidinius stoka. Rašant šį straipsnį, mano žiniomis, H. Masalskio knygą turėjo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Nesu pastebėjęs, kad ją būtų recenzavęs koks laikraštis ar žurnalas. Apskritai neturime institucijos, kuri rūpintųsi įsigyti užsienyje leidžiamas knygas, reikalinga įvairių profilių lituanistams. Jos į Lietuvą patenka gana atsitiktinai ir nereguliariai, dažnai labai pavėluoja. Tad ir kapitalinis H. Masalskio veikalas Lietuvoje visai mažai kam žinomas.
Tad vis dėlto, kad ir praėjo keturiolika metų nuo knygos išspausdinimo, susipažinkime su šiuo svarbiu leidiniu. Pirmiausia pradėkime nuo knygos autoriaus Hanso Masalskio. Iš mums lengviausiai prieinamų šaltinių daugiausia duomenų apie jį pateikia „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Beje, čia nurodyta ir jo monografija apie J. Zauerveiną. H. Masalskis gimė 1924 m. gegužės 23 d. Klaipėdoje. Jo lietuviškumą rodo tai, kad iki 1939 m. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje buvo lietuviškos Klaipėdos sporto sąjungos „Šarūnas“ narys. Hitleriui 1939 m. kovo 22 d. aneksavus Klaipėdos kraštą, liko gimtajame mieste. Devyniolikos metų paimamas į hitlerinę kariuomenę, dalyvauja mūšiuose Rusijoje ir vėliau Prancūzijoje. Po karo apsigyvena Vakarų Vokietijoje. Čia pirmiau įgyja architekto specialybę, o paskui Getingeno universitete dar studijuoja filosofiją ir psichologiją. Po studijų jis reiškėsi ne tik architektūroje, bet taip pat dailėje, literatūros istorijoje, žurnalistikoje ir aktyvioje visuomeninėje veikloje, kuriai bene daugiausia impulsų davė praeities ir dabarties lietuvybės atgarsiai. Visa nutrūko su šio energingo žmogaus mirtimi 2006 m. balandžio 19 d. Hanoverio mieste.
Iki 1939-ųjų šeimos (buvo Ievos Simonaitytės artimas giminaitis) ir mokyklos įdiegtas lietuviškumas nenuslopo hitlerinio režimo metais, kada vienas kitas klaipėdiškis, iki tol reiškęsis kaip lietuvis, prisišliejo prie nacių ir tapo „vokiečiu“. Ilgi gyvenimo metai toli nuo lietuviškos aplinkos susilpnino lietuvių kalbos įgūdžius, bet nepajėgė išrauti iš sielos lietuviško nusiteikimo. Tai patvirtina daug faktų. Antai krinta į akis, kad šis lietuvininkas visur yra pasirašęs lietuviška pavarde Masalskis, nors suvokietėjusiam lengva ją paversti vokiška – Massalski.
Pabrėžtinai lietuviškas nusiteikimas matomas monografijoje „Kalbos genijus“. Štai jos „Pratarmėje“ autorius, pasakodamas apie savo vaikystę Klaipėdoje, jau antrajame sakinyje nurodo gimtojo miesto vardą dviem formomis: pirmoje vietoje eina lietuviškas pavadinimas, o po jo – vokiškas atitikmuo: Klaipėda/Memel. Taip dviem formomis vartojama dauguma krašto vietovardžių: Virkytai/Wirkieten, Šilininkai/Schilliningken, Lazdynai/Lasdehnen, Rokaičiai/Rokaiten, Naujoji/Neukirch, Lazdynėliai/Lasdinehlen, Tolminkiemis/Tolmingkehmen, Smiltynė/Sandkrug. Vokiečių literatūroje paprastai pateikiami tik vokiški šių vietovardžių variantai. Kažkurioj knygoj, menu, teko pastebėti ir abu variantus, bet jų tvarka kita: pirma eina vokiškoji forma.
H. Masalskio lietuviška kryptis dar labiau ryškėja iš jo visuomeninės veiklos po karo Vakarų Vokietijoje. Jo iniciatyva kartu su kitais klaipėdiškiais Hanoveryje 1971 m. įkuriama Vokiečių ir lietuvių literatūros draugija (Deutsch–Litauische Literarische Gesellschaft), kuriai iki 1997 m. ir pirmininkavo. Ji rėmė 1964 m. pradėtą leisti lietuvišką žurnalą „Nemuno kraštas“. 1980–1991 m. buvo jo redaktorius. Kitas šios draugijos periodinis leidinys – nuo 1975 m. vokiečių kalba leidžiami „Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ (Mitteilungen der Deutsch–litauische Gesellschaft). Jis buvo taip pat „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ talkininkas, yra išvertęs kelis Justino Marcinkevičiaus eilėraščius į vokiečių kalbą.
Lietuviškumas įžvelgiamas ir H. Masalskio parašytose knygose. Pavyzdžiui, čia pirmiausia tektų paminėti vokiškai rašytą knygą „Kleine Geschichte Litauens im Zusammenhang mit seinen Nachbarn – Mit zahlreichen Bildern und Dokumenten“ (Oldenburg: Schardt, 2005) – „Mažoji Lietuvos istorija, susieta su jos kaimynais“. Šį darbą gana kritiškai įvertinęs recenzentas Artūras Hermanas apie autoriaus idėjinę tendenciją yra taip atsiliepęs: „Istorinis vaizdavimas (die Darstellung) yra vienpusiškas. Čia gerieji lietuviai, ten jų piktieji priešai, t. y. kryžiuočiai, lenkai arba rusai. Tai besibaigiančio XIX-ojo amžiaus požiūris, kai apie savo šalį rašyta tik gera, o kaimynams skirta visa, kas bloga“. Taigi iš to atsiliepimo, net neskaičius kūrinio, galima spręsti, kad klaipėdiškis lietuvininkas savo paskutinėje knygoje vadovavosi gal naivoko, bet nuoširdaus romantinio patriotizmo nuostatomis.
Kaip matysime toliau, pagrindiniame savo veikale, kurį nagrinėsime išsamiau, H. Masalskis to romantizmo neviešina, bet Nerijos Putinaitės tipo jaunuosius istorikus jo dvelksmas galėjo skatinti rezervuotai vertinti visą jo veiklą. Rezervuotumą bus stiprinusi, ko gero, ir jo vadovaujamos Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos bei žurnalo „Nemuno kraštas“ pozicija dėl bendravimo su okupuotos sovietinamos Lietuvos kultūros žmonėmis ir įstaigomis. Lietuvių išeivijoje tada būta dviejų priešingų požiūrių. Labai stipriai reiškėsi kategoriški raginimai nutraukti bet kokį bendravimą su Lietuva, nes jis tiesiogiai ar netiesiogiai įteisinąs ar pateisinąs krašto aneksiją. Mat tas bendravimas neišvengiamas be Maskvai pavaldžių įstaigų ir pareigūnų tarpininkavimo, tuo būdu „propagavo sov. Lietuvos gyvenimą“. Paties H. Masalskio tuo propagavimu lyg niekas nekaltino, bet senųjų priekaištų atgarsiai, mesti jo bendražygiams ir žurnalui, prasikiša net „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Antai jos pirmajame tome yra straipsnelis „Annies (Anysas)“ apie klaipėdiškį Albertą Anysą (miręs 1979 m. Vokietijoje), kurio turėtai leidyklai „Zimmermann Verlag“ prikišama, kad leido prosovietinį žurnalą „Nemuno kraštas“. A. Anysas ne tik leido tą žurnalą, bet ir 1964–1979 m. redagavo. Po jo redagavimą kaip tik perėmė H. Masalskis. Prosovietizmas pabrėžiamas taip pat ir šios enciklopedijos trečiojo tomo straipsnelyje „Nemuno kraštas“: „SSSR žinybos šį leidinį naudojo prosovietinei propagandai Vakaruose, ideologinei kovai su išeivija. Propagavo [žurnalas] kultūrinius ryšius su Lietuva“. Tad šie priekaištai netiesiogiai krinta ir ant H. Masalskio galvos.
Blaiviai mąstant, izoliacionistinės krypties išeiviai, užuot vertę komunistus ir jų valdomas valdžios įstaigas baimintis kontaktų su išeivija, lengvino tautos engėjams stiprinti „geležinę uždangą“. Turėkime galvoje, kad tie kontaktai, iš tikrųjų teikdami tam tikrą propagandinę naudą Maskvos statytiniams, didelei tautos daliai kur kas labiau stiprino ryžtą priešintis dvasinei vergovei ir buvo atspara bolševikinei propagandai, kad Vakarai artėją prie žlugimo, o žmonijos išsigelbėjimas – socializmo pergalė.
Santykių su tėvyne blokavimo šalininkai, baimindamiesi, kad apsilankę Lietuvoje išeiviai ras ir teigiamų reiškinių, nesuvokė engiamos šalies būklės dvilypumo. Tas dvilypumas buvo neišvengiamas. Jį gražiai yra nusakęs Vytenis Andriukaitis: „Buvo „Litva sovietskaja“, buvo sovietizavimas <…>. Bet – buvo ir niekam nepavaldus gyvenimas su savo unikaliomis formomis ir pačiais įvairiausiais rezultatais. Nėra jokio totalitarinio (netgi nacistinio) režimo, kuris sugebėtų viską užgniaužti, valdyti, įsprausti. Neišeina taip istorijoje. Taip ir su Lietuva atsitiko! Nepaisant socialistinės ideologijos, gimė Tarybų Lietuvos kultūra, su mokslu, menu, literatūra, muzika, teatru, gamyba, inžinerija, su savo tarybiniu patriotizmu, kuo aš didžiavausi vaikystėje ir jaunystėje, didžiuojuos ir dabar!“ V. Andriukaičio totalitarinių režimų charakteristiką norėtųsi papildyti tuo, jog jie, nekeisdami savo nehumaniškos esmės, kad patrauktų mases žmonių, stengiasi puoselėti tam tikrus teigiamus, visuotinai vertinamus reiškinius.
Tačiau nutraukime svarstymus apie sudėtingus totalitarinių režimų ir kūrybiškų asmenybių santykius, nes prieš akis lieka daug kas pasakyti apie žymiausią H. Masalskio darbą – minėtą monografiją „Kalbos genijus“ ir jos pagrindinį objektą J. Zauerveiną.
H. Masalskis ne pirmasis ėmė eksploatuoti J. Zauerveino ryšių su Lietuva ir lietuviais temą. Susidarytų nemažas sąrašas straipsnių, skirtų šiam vokiečiui, karštai skatinusiam stiprinti lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Aktyvus šio krašto lietuvis Kristupas Kūjus (1906–1984) dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išleido studiją „Dr. Jurgis Sauerveinas. Jo gyvenimas, veikla ir raštai“, kuri buvo išspausdinta 1937 m. tęstiniame leidinyje „Darbai ir dienos“ (t. VI). Ji pakartota antru kartu Čikagoje ėjusio dvisavaitinio leidinio „Laisvoji Lietuva“ priede „Lietuvos pajūris“ 1984 m. Šis mėnesinis priedas buvo skirtas Mažosios Lietuvos reikalams. Lietuvoje po karo du autoriai, Vincas Kuzmickas ir Aleksandras Šešelgis, sudarė ir išleido išsamią, kiek tuo metu buvo įmanoma, J. Zauerveino darbų ir rašinių apie jį bibliografiją – „Jurgis Zauerveinas: medžiaga bibliografijai“ (Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1975).
Šiuo kartu negalėtume pasakyti, kas paskatino H. Masalskį imtis nagrinėti J. Zauerveino santykių su lietuviais. Palyginti gana nelauktai 1971 m. jis paskelbia nedidelę vokišką studijėlę – „Dr. Georg Sauerwein: Sein Leben und Wirken“ (Hannower: Verlag Baltischer Kurier, 1971) – lietuviškas antraštės vertimas: „Dr. Jurgis Zauerveinas: jo gyvenimas ir veikla“. Po dešimties metų pasirodė jos antrasis, kiek išplėstas leidimas – „Dr. Georg Sauerwein: Sein Leben und Wirken“ (Witzenhausen: Zimmermann Verlag, 1981).
Po šios knygos H. Masalskis toliau tęsė J. Zauerveino veiklos tyrimą: paskelbia tris straipsnius Gronau miesto leidiniuose ir vieną Lietuvoje: „Zur Biographie Dr. Sauerweins“ („Internationales Symposion 1990“, Gronau, 1994); „Dr. Sauerwein – Professor?“ („Beiträge zur Geschichte der Stadt Gronau (Leine)“, 1995). Lituanistikai ypač reikšmingas straipsnis „Dr. Basanavičius: Begegnungen mit Dr. Sauerwein – eine Reise nach Gronau“ („Beiträge zur Geschichte der Stadt Gronau (Leine)“, 1991–1993) – „Dr. Basanavičius: susitikimai su dr. Zauerveinu – kelionė į Gronau“.
Atskirai verta nurodyti, kad H. Masalskis išspausdino straipsnį „Apie Jurgį Zauerveiną“ ir jau nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudoje („Literatūra ir menas“, 1993 04 24, Nr. 17(2420), p. 5).
Ilgametis medžiagos kaupimas ir jos apmąstymas pagaliau privedė H. Masalskį prie minties parašyti išsamią studiją – mūsų straipsnio pradžioje nurodytą monografiją „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas. Biografija“. Kad ir kaip vengtum prašmatnių tarptautinių žodžių, šį veikalą kyla noras pavadinti impozantišku. Tai patvirtina net knygos apimtis – keturi šimtai septyniasdešimt septyni puslapiai ir devyni šimtai šešiolika išnašų, šaltiniai vokiečių, lietuvių, anglų, prancūzų, valų (knygoje dažnai – kimrų), norvegų, lenkų, sorbų, danų, estų, rusų kalbomis. Turėkim galvoje, kad tokia daugiakalbe medžiaga naudojosi ne plataus profilio lingvistas, bet architektas.
Knyga patraukliai pasakoja apie J. Zauerveino asmeninį gyvenimą. Iš to pasakojimo skaitytojui iškyla ryškus jo paveikslas. Lietuvių spaudoje aptiksi teiginių, kad J. Zauerveinas esąs sorbas. Tai netiesa. Jo tėvo Augusto Pilypo Liudvigo kilmė atvedama iki XVII a. vidurio. Tada protėviai gyveno Reino krašte, kur sorbų nebūta. Pats tėvas buvo gimęs jau Hanoverio srityje, prie Leinės upės esančioje vietovėje, kuri vokiškai rašoma „Basse/Leine“. Motinos Pranciškos Eleonoros Meyer genealogija siekia net XIV amžių. Abiejų tėvų šeimos priklausė evangelikų liuteronų dvasininkų sluoksniui. Tėvas, baigęs teologijos mokslus, nuo 1830 m. kunigavo Hanoveryje ir kartu buvo gimnazijos mokytojas. 1831 m. sausio 15 d. čia gimė Jurgis, gavęs per krikštą net tris vardus – Jurgis, Julijus ir Justas (vok. Georg Julius Justus). Vėliau prie Jurgiuko prisidėjo trys sesutės ir broliukas.
Tėvas, trumpai padirbėjęs Šmėdenšteto (Schmedenstedt) miestelyje klebonu, galiausiai buvo paskirtas į Gronau miestą už keturiasdešimties kilometrų nuo Hanoverio pirmuoju kunigu. Kadangi miestas yra prie Leinės upės, tai vokiečių literatūroje, norint atskirti nuo kito Gronau, rašomas Gronau/Leine. Čia jis išdirbo iki savo mirties 1861 m. Jurgiukas, būdamas dvylikos metų amžiaus, baigė šiame mieste pradžios mokyklą, įstojo Hanoveryje į gimnaziją, kur visose klasėse buvo pirmūnas. Ypač sekėsi kalbos. Tos pačios gimnazijos žydų tautybės mokinys, su kuriuo bičiuliavosi, padėjo jam išmokti hebrajų kalbą taip, kad per baigiamąjį gimnazijos egzaminą sunkiausią hebrajišką tekstą skaitė ir vertė be jokio žodyno. Gimnazijoje išryškėjo jo polinkis prie poezijos, kuri paskui lydėjo jį visą gyvenimą: pats kūrė keliolika kalbų. 1848 m. jis įstojo į Getingeno universitetą studijuoti teologijos ir filologijos. Studijų metais jį traukė gamta ir kelionės. Dėl akių ligos, atsisakęs minties tapti dvasininku, studijas nutraukė ir 1852 m. iškeliavo į Angliją, ketindamas iš jos vykti į Indiją.
Anglijoje bendravo su įvairiais mokslininkais, kurį laiką dirbo gerai apmokamu namų mokytoju ir pats mokėsi kadaise salyne gausiai gyvenusių keltų grupės tautų kalbų. Be valų, išmoko dar senąją airių, kornų ir škotų (Scots Gaerlio language). Knygoje cituojami keli paties J. Zauerveino eilėraščiai valų (kimrų) ir jau XIX a. nevartota kornų kalba. Vienas 1888 m. parašytas vališkai eilėraštis baigiamas posmeliu, kur šios kalbos būklė lyginama su lietuvių kalba. Išverstas iš šalia pridėto vokiško vertimo, jis skamba taip: „O kad lietuviai būtų tokie sąžiningi kaip kimrai visada savo kalbai; / Šios abi mielosios kalbos taip labai panašios; // Literatūra tolygi uolai jūroje“. Ketveriais metais vėliau, mirus Anglijos karalienės Viktorijos anūkui, J. Zauerveinas, reikšdamas užuojautą savo karališkajai globėjai, parašė du eilėraščius. Vienas – valų kalba. Antras – trimis kalbomis: anglų, lietuvių (vadinasi „Lietuvininkų rauda“) ir sanskrito. Jo vertimas į vokiečių kalbą pateikiamas knygos 29–30 p.
1857 m. gale J. Zauerveinas parvyksta į Vokietiją: tampa visai nedidelės kunigaikštystės kunigaikščio dukros Elizabetos (1843–1916) mokytoju. Gana niūrioje kunigaikščio šeimos aplinkoje talentingai, linkusiai prie muzikos ir poezijos mokinei trylika metų vyresnis išmaningas mokytojas buvo labai patrauklus. Kalbų ir literatūros pamokos virto žaidimu. Tuo tikslu kiekvienas savo poetiniams kūriniams pasirinko lotyniškus slapyvardžius. Mokinė pasirašydavo Carmen Sylva (Miško giesmė), o mokytojas – Sylvaticus. Mūsų žodynuose, gramatikose ir literatūroje rašoma Silva ir Silvaticus. Vėliau J. Zauerveinas slapyvardį išvertė į lietuvių kalbą – Girėnas, kurį vartojo ne tik lietuviškiems, bet ir kuriems ne kuriems kitakalbiams raštams. Kai kas šį slapyvardį siejo su Viliaus Kalvaičio gimtine, kurios pavadinimas – Girėnai (kaimelis prie Įsros upės Kraupiškio parapijoje).
Paauglė Elizabeta po kelerių metų išsiskleidė į jauną žavią kunigaikštytę. Nejučia pakito mokytojo ir mokinės santykiai. Jie išliko, nors abu jautė tą pokytį, visiškai kuklūs, diskretiški. Tačiau ugnį išduoda dūmai, o meilę – akys. To užteko, kad princesės tėvai pasistengtų mandagiai, motyvuodami mokytojo negalavimais, jį atleisti. Tai buvo didelis smūgis J. Zauerveinui. Jo meilė žaviajai princesei tvėrė iki pat amžiaus galo. Su ja susirašinėjo ir tada, kai ji buvo ištekinta už Rumunijos karaliaus Karolio I – vieno iš vokiečių Hohencolernų dinastijos atžalų. Tapusi karaliene Elizabeta veikiai išmoko rumuniškai tiek, jog ėmė kurti eilėraščius naujosios tėvynės kalba. Juos pasirašydavo paauglystės metais su mokytoju sugalvotu slapyvardžiu Carmen Sylva.
Trumpai pabuvęs jau mirusių tėvų namuose, J. Zauerveinas 1867 m. pabaigoje gavo tarnybėlę Getingeno universiteto bibliotekoje. Dėl menko atlyginimo, kai kurių bendradarbių intrigų darbas šioje vietoje buvo nemalonus. Pagaliau 1870 m. rugpjūčio 8 d. jis įteikė direktoriui prašymą atleisti jį iš bibliotekos tarnautojo pareigų. Likęs be valdiškos tarnybos, paskui visą gyvenimą kitos neieškojo. Pragyvenimui užsidirbo iš Britų Biblijos draugijos užsakymų versti ar redaguoti išverstą į retas, egzotines kalbas Šventąjį Raštą. 1804 m. įsteigtai Britų Biblijos draugijai, ėmusiai amžiaus viduryje ypač plėtoti šios knygos vertimus, J. Zauerveinas buvo nepaprastai pravartus. Todėl, matyt, jam palyginti gerai mokėdavo už darbą, tad jis galėjo laisvai keliauti po pasaulį – kartu dirbti, mokytis vis daugiau kalbų ir dalyvauti jam pasimėgusių tautų gyvenime. Tokį gyvenimo būdą yra gražiai apibūdinęs knygoje H. Masalskis: „Galbūt bus kam nuostabu, kad tokių fenomenalių gabumų vyras atsisakė bet kokios tarnybos ir buvo, visai aišku, menkai tinkamas kokiai tarnybai“. Aptariamoje knygoje išvardytos šešiasdešimt dvi jo mokėtos kalbos. O kai kas jų priskaičiuoja net aštuoniasdešimt ar dar daugiau.
Skaitant H. Masalskio knygą, kyla įspūdis, kad J. Zauerveinas ypač mėgo ir brangino lietuvių kalbą. Pats H. Masalskis taip nusako šį santykį: „Ši buvo jo pirmoji meilė tarp tautų ir kalbų – ir lydėjo jį su pakilimais ir nuopuoliais (mit Honen und Tiefen) ištisą gyvenimą“. Šį teiginį dar paremia eilėraščio, išspausdinto 1898 m. laikraštyje „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ Nr. 71, posmeliu:

Meine erste Liebe noch                           Mano pirmoji meilė dar
In dem Land der Morgensonne –         Ryto saulės šalyje –
Litau’n, Litau’n, meine Wonne.             Lietuva, Lietuva, mano palaima.

J. Zauerveino santykių su lietuviais nagrinėjimas pradedamas skyriuje „Seit wann konnte Sauerwein litauisch?“ („Nuo kada Zauerveinas mokėjo lietuviškai?“). Čia tvirtai paneigiamos versijos, kad lietuvių kalbos pradėjęs mokytis palyginti vėlai, atvykęs į Mažąją Lietuvą. Pats J. Zauerveinas yra ne kartą pasisakęs, kad lietuviškai išgirdęs ir pramokęs dar vaikystėje Gronau mieste iš čionai fabrikuose dirbusių lietuvininkų tilžėnų. Taigi 1874 m. rudenį, kai, baigdamas savo kelionę po Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Estiją, Kybartuose pervažiavo Rusijos–Vokietijos sieną, Stalupėnuose išgirdo kažkokią šeimą kalbant lietuviškai ir išlipo iš traukinio, jo jau mokėta kiek lietuviškai. Kiek laiko čia pagyvenęs ir pabendravęs su lietuviais, jis savo kalbos mokėjimą smarkiai patobulino. Nuo tų metų labai sustiprėjo J. Zauerveino dėmesys visam lietuvių gyvenimui. Jo taip įsigyventa į lietuvių tautos būtį ir likimą, kad savo veikla atsistojo šalia tikrų lietuvių patriotų – Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos (atrodo, su juo tiesioginių ryšių nepalaikė), Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus ir Vydūno.
Nuo 1874 m. J. Zauerveinas savo lietuvybės gynimo ir stiprinimo akciją Mažojoje Lietuvoje plėtojo trijuose baruose. Pirmasis baras – tai krašto lietuvių organizacinis spietimas priešintis vis stiprėjančiam nutautinimui. Antrasis – lietuvių tautinį sąmoningumą žadinanti publicistika. Šalia jos didžiai veiksmingas buvo trečiasis baras – lietuviškos patriotinės poezijos kūryba. H. Masalskio knygoje šitie įžymiojo poligloto lietuviškos veiklos barai užtektinai išsamiai ir įtikinamai atskleisti. Kad ir labai trumpai, pamėginkime juos čia apibūdinti.
1871 m., po laimėto karo su Prancūzija, paskelbiama Vokietijos imperija, kurios valdovu imperatoriumi-kaizeriu tapo Prūsijos karalius. Visi šie pokyčiai paskatino valdančiuosius sluoksnius stiprinti germanizaciją. Ją ypač pajuto Prūsijoje gyvenančios tautinės mažumos. Pagal 1872 m. spalio 15 d. „Bendruosius nurodymus“ ir 1873 m. liepos 24 d. „Vyr. prezidiumo nutarimus dėl vokiečių kalbos užsiėmimų, kuriuos lanko lenkų ir lietuvių vaikai Prūsijos provincijos liaudies mokyklose“ bei dar kelis aktus pareikalauta visus dalykus lietuviukams dėstyti vokiškai. Mažosios Lietuvos sąmoningieji lietuviai su lietuvių kalbos pašalinimu iš mokyklų nesitaikstė: tuoj prasidėjo kelis dešimtmečius trukusi akcija, reikalaujanti grąžinti lietuvių kalbą į pradžios mokyklas. Tą akciją parėmė ir J. Zauerveinas. Naudodamasis pažintimis su pačiu kaizeriu Vilhelmu I ir kitais įtakingais valdžios atstovais, jis, tikėdamasis iš jų pagalbos, išsirūpino gauti lietuvių delegacijai kaizerio audienciją, kad patys lietuviai valdovui išdėstytų savo nuoskaudą. H. Masalskio monografijoje palyginti išsamiai nušviečiama J. Zauerveino pastangomis sudarytos lietuvininkų delegacijos kelionė į Berlyną. Knygoje pateiktas delegacijos narių sąrašas. Jame išimtinai dabartinio Klaipėdos krašto vietovių gyventojai. Delegacijos vadovas buvo Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigas Glogau. Jo vardas nenurodomas. Šis kunigas neminimas nė „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Matyt, jį giminystės ryšiais galima sieti su kitais kunigais Glogau, kurie, būdami vokiečiai, yra darbavęsi lietuvių raštijoje. Kartu su juo vyko ūkininkas Jurgis Plonaitis iš Bendikų (prie Kretingalės), ūkininkas Kr. Butkeraitis iš Pašyšių ir ūkininkas Peneris iš Mantvydų (prie Saugų, Šilutės r.). Delegacijai priklausė trylika merginų, tarp kurių buvo ir Glogau duktė Anė.
Delegacija į Berlyną atvyko gruodžio 19 d. Audiencija kaizerio rūmuose įvyko gruodžio 22 d., sekmadienį. Priėmė pats kaizeris su žmona. Jiems buvo įteiktos delegacijos dovanos: kelerios raštuotos pirštinės, puskojinės ir rankšluosčiai. Tačiau, užsiminus apie lietuvių kalbos grąžinimą į mokyklas, kaizeris tik davė patarimą patiems lietuviams, išsirinkus į Atstovų rūmus (Landtagą) tarpininkus, daugiau rūpintis tuo reikalu.
Po palyginti neilgai trukusios audiencijos pas kaizerį delegacija gavo audienciją kituose rūmuose: ją priėmė sosto įpėdinis – kronprincas. Tačiau čia išryškėjo, kad kunigo duktė nemokanti lietuvių kalbos. Tas jos prisipažinimas davė vokiečių spaudai dingstį skelbti, kad lietuviai mielai vokietėją ir kad tik „kurstytojai“ dėl to kelią triukšmą. Taigi J. Zauerveino viltys visiškai nepasiteisino. H. Masalskis delegacijos išvyką į Berlyną įvertino kaip neturėjusią jokių tiesioginių padarinių lietuviams. J. Zauerveino nusivylimą rodo toks faktas. Kai 1892 m. vėl buvo kilęs sumanymas siųsti delegaciją pas kaizeriu tapusį anūką Vilhelmą II, jis nepritarė šiam ketinimui, pasakęs: „Kiti laikai – kitos aplinkybės“.
Įsitikinęs, kad organizuoti delegacijas pas kaizerį beprasmis darbas, J. Zauerveinas nenuleido rankų, nenukabino nosies. Jis ėmė kurti kitus planus. 1879 m. rugsėjo 30 ir spalio 17 d. vyko rinkimai į Prūsijos karalystės Atstovų rūmus. Rinkimų sistema buvo nedemokratiška – netiesioginė. Rinkimai organizuoti pagal trijų klasių rinkimų principą. J. Zauerveinas vis dėlto juose kandidatavo kaip lietuvių atstovas ir patyrė visišką nesėkmę. Iš trijų šimtų septyniasdešimt trijų įgaliotinių, turinčių išrinkti atstovą į Landtagą, jis gavo tik dvidešimt devynis. Mirus išrinktajam atstovui, vėl vyko rinkimai į mirusiojo vietą, bet ir šiuo kartu nieko nelaimėjo. Prie nesėkmės bus nemažai prisidėję Jurgio Traušio, Priekulėje turėjusio spaustuvę ir redagavusio laikraštuką „Tiesos prietelis“, šmeižikiški puolimai. 1893 metais J. Zauerveinui buvo siūloma vėl dalyvauti rinkimuose į šią atstovybę, bet dėl visokių intrigų jis atsisakė. Po penkerių metų vis dėlto kandidatavo 10-ojoje Tilžės-Pakalnės (10. Tilsit/Niederung) apygardoje. Šį kartą gavo iš keturių šimtų septyniasdešimt septynių rinkikų šimtą šešiasdešimt devynis balsus.
Nepasisekus patekti į Prūsijos Atstovų rūmus, J. Zauerveinas energingai veikė, kad lietuviai 1898 m. birželio 16 d. rinkimuose į Vokietijos parlamentą Reichstagą išsirinktų savo atstovą. Keturiose apygardose kandidatavo po vieną pretendentą. Tarp jų buvo ir J. Zauerveinas. Tačiau ir šį kartą Tilžės-Pakalnės apygardoje, gavęs tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt penkis rinkėjų balsus, atsidūrė trečioje vietoje ir Reichstago atstovu netapo. Iš keturių lietuvių tik vienas Jonas Smalakys nukeliavo į Berlyną. Tokie šių rinkimų rezultatai J. Zauerveiną labai prislėgė. Nusivylė ir lietuviais. H. Masalskis knygoje cituoja jo vieną eilėraščio posmelį, kuriame pasakyta, kad darbas šitai tautai nuėjęs niekais per lietuvių išperas. Tačiau, praėjus keturioms dienoms nuo rinkimų, kai pirmą kartą Tilžėje susitiko su atvykusiu Jonu Basanavičiumi, buvo jau atgavęs kovingą nuotaiką.
H. Masalskio studija plačiai apžvelgia J. Zauerveino įvairiakalbę publicistiką. Jo būta labai aktyvaus lietuviškos publicistikos darbininko. Absoliuti šios srities straipsnių dauguma skelbta Mažosios Lietuvos lietuvių spaudoje. Tačiau jis laikytinas ir Tilžėje bei Ragainėje redaguojamos ir spausdinamos, bet skiriamos Didžiajai Lietuvai „Aušros“ bendradarbiu. 1886 m. jos Nr. 1 išspausdino straipsnį „Medega ir dvasė“ (jis perspausdintas leidinyje „Lietuvių literatūros kritika“). Šiuo straipsniu J. Zauerveinas reagavo į kiek anksčiau „Aušroje“ išspausdinto Jono Mačio-Kėkšto rašinio „Mūsų vargai“ mintis, kurios krypties literatūra lietuviams dabar reikalingiausia. J. Mačio-Kėkšto nuomone, „pati sveika nuovoka rodo knygą pamokinančią, kaip geriau apdirbti žemę, kaip guviau vartoti vaisius ūkės, kaip elgtis šiokiame ar tokiame atsitikime gyvenos, kaip užlaikyti dorą, esant kur kas naudingesne, neg ištisi pluoštai giesmių ir dainų. Iš tikrųjų įstabu matyti, kaip kone visi dabarnykščiai lietuvininkai griebiasi už eilių“. Tuo tarpu J. Zauerveinas, suvokęs J. Mačio-Kėkšto mintis kaip „dvasės“ paniekinimą ar net atmetimą, pasaulinės literatūros pavyzdžiais stojo ginti poezijos svarbos tautos gyvenimui. Jo atsiliepimas į gana primityvias tezes nebuvo vienpusiškas. Tai rodo kad ir toks sakinys: „Tai ir mes nepykime ant kits kito, bet kožnas darykime savo darbą be paniekinimo kitų. Ans, kuriam duota yra savo giesmėmis tautišką gyvastį bei dvasę atgaivinti, tas tai tedaro be pasididžiavimo. O ans, kuriam duota yra savo gaspadoravimu ar įkrėtimu mėšlais, ar vandens nuleidimu ūkininkystę šelpti ir tokiu būdu tautiškojo gyvasties kūną išlaikyti, tas tai daro be pasididžiavimo.“ Iki 1990 m. skelbtuose literatūros istorijos darbuose pastebimas šiame ginče pirmenybės teikimas J. Mačiui-Kėkštui ir J. Zauerveino, kaip „romantiko“, nuvertinimas.
Mažosios Lietuvos lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje J. Zauerveinas labai ryžtingai gynė lietuvių tautą, ragino pačius lietuvius branginti savo kalbą, papročius. Taip pat aštriai atsakydavo jį puolantiems ir šmeižiantiems politiniams priešininkams. H. Masalskis cituoja nemažą ištrauką iš 1896 m. Tilžėje leistos „Naujos lietuviškos ceitungos“ (Nr. 54–63) straipsnio „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais lietuvininkų išgamais“. Pati antraštė raiškiai byloja apie J. Zauerveino nusiteikimą.
Ne taip seniai, prieš dešimtmetį, laikraštis „Donelaičio žemė“ išspausdino kreipimąsi į Klaipėdos miesto tarybą ir merą dėl reikalo pastatyti paminklą J. Zauerveinui. Kreipimesi cituojami jo žodžiai, kuriuos verta pakartoti ir šiame rašinyje: „Ar lietuviškoji giminė (berods, nenoriu sakyti visa, bet nors dalelė jos dalies) tur vis pasilikti vienintelė giminė, kuri pati save niekina? Nuo to, Dangiškasis Dieve, mus apsaugok!“ Ištrauka baigiama J. Zauerveino apgailestavimu, kad apie išnykusią lietuvių tautą būsią galima pasakyti: „Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos dyvinos ligos, būtent – nuo savo pačios niekinimo“. Jo kartos lietuvininkai jų neįsidėjo nei į galvą, nei į širdį, ir juos ištiko J. Zauerveino numatyta baigtis. Šie žodžiai aktualėja po šimto dvidešimties metų!
H. Masalskio knygoje daug medžiagos apie J. Zauerveiną kaip iškilų lietuvių patriotinės publicistikos XIX a. pabaigoje kūrėją. Vis dėlto tema nėra iki galo išsemta: praverstų speciali studija, kuri atskleistų ne tik jo publicistikos tematiką, bet ir literatūrines ypatybes. Tik vargu ar ji kada atsiras, kai mūsų jaunimas – kalbininkai, literatai, istorikai – gimtąją kalbą traktuoja kaip techninę bendravimo priemonę, kaip vieną iš kitų analogiškų priemonių – ne kaip unikalų tautos dvasios kūrinį, saugotiną ir brangintiną paveldų paveldą.
H. Masalskio knygoje labai gausiai pateikiama J. Zauerveino poetinės kūrybos. Ji neatskiriama nuo jo publicistikos: ją gerokai papildo ir paryškina. Poligloto poetiniai kūriniai cituojami čia įvairiomis kalbomis – vokiečių, lietuvių, sorbų, prancūzų, norvegų, suomių, lenkų, valų (kimrų), anglų ir net arabų. Šalia kitakalbių kūrinių duodami vertimai į vokiečių kalbą. Lietuviškų eilėraščių ar jų fragmentų suskaičiau dvidešimt aštuonis. Prie jų pridėtinas dar poemos „Nemunyčiai“ vokiškas fragmentas, atrodo, paties J. Zauerveino rašytas. Tai tik dalis jo poetinės kūrybos lietuvių kalba. Jos masto nesiryžtame nustatyti. Savo bibliografinio leidinio „Pratarmėje“ V. Kuzmickas ir A. Šešelgis užsimena: „Pradėjęs bendradarbiauti M. Šerniaus „Lietuviškoje ceitungoje“, J. Zauerveinas per dvidešimt metų sukūrė daugiau kaip tris šimtus eilėraščių, baladžių ir poemų, romantiškai aukštinančių lietuvių kalbą, apdainuojančių Prūsų Lietuvos gamtos grožį ir savo paties jausmus“. Kai citatoje nenurodyta sukurtų eilėraščių kalba, net kyla abejonių, ar jie visi lietuviški: gal tai apskritai visomis kalbomis parašytų poezijos kūrinių skaičius? Jei tiek būtų lietuviškai parašytų kūrinių, tai galėtum sakyti, kad J. Zauerveinas yra tikriausiai produktyviausias lietuviškai rašęs XIX a. pabaigos poetas. Tačiau gal abejojama be reikalo. Kai pasižiūri į šioje bibliografijoje nurodytą J. Basanavičiaus sudarytų J. Zauerveino raštuose eilėraščių sąrašą, kuriame net du šimtai keturiasdešimt kūrinių, abejonė sklaidosi.
H. Masalskis atrinko tik tuos kūrinius, kurie jam buvo reikalingi iliustruojant, kaip karštai J. Zauerveinas gynė lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Tuo įsitikinti pakanka vieno posmelio iš eilėraščio „Nemunas ir lietuviškoji kalba“:

Kaipo perkūnai nesiliaus,
Kol sviets stovės, patol jie griaus,
Ir mūs kalba lietuviška,
Kol sviets stovės, ji liks gyva;
Linksma būk, tėviške miela,
Linksma būk, tėviške miela,
Juk nepražus mūsų kalba,
Juk nepražus mūsų kalba!

Populiariausias jo patriotinės poezijos pavyzdys yra eilėraštis „Lietuvininkai mes esam gimę“, turintis net aštuonis posmelius. Ilgainiui, atrinkus tris posmelius, šis eilėraštis, kuriam kompozitorius Stasys Šimkus sukūrė melodiją, tapo įstatymu nepatvirtintu Klaipėdos krašto lietuvių himnu. Iš praleidžiamųjų posmelių septintasis davė pagrindą apkaltinti J. Zauerveiną garbinant Vokietijos kaizerį. Posmelio pirmosiose dviejose eilutėse skelbiama: „Vis ciesorių viernai mylėsim, / Mylėsim ciesorystę vis.“ H. Masalskis šį kaltinimą mėgina paneigti. Reikią tik geriau įsiskaityti į eilėraštį. Tokia nuomonė esanti svetima jo pažiūroms. Atvirkščiai, tai esąs vos slepiamas grasinimas: „Jeigu Tu, mielasis kaizeri, mums nesaugosi mūsų lietuvių kalbos, tai neliks mūsų meilės Tau!“ Vargu ar toks principas „arba – arba“ galėjo ateiti į galvą J. Zauerveinui. Tai daugiau patį H. Masalskį apibūdinantis požiūris – bandymas pateisinti savo herojų. Veikiau tos dvi eilutės buvo skirtos tam, kad kiek apmalšintų įtariančius, jog lietuvių tautinis judėjimas pavojingas Vokietijai.
J. Zauerveinas mėgino kurti ir epinio žanro poezijos kūrinių. Toks buvo sukurtas 1885 m. Jis vadinosi „Macilėnas ir Gražina“. Buvo išspausdintas tų metų „Aušros“ Nr. 12. V. Kuzmicko ir A. Šešelgio knygoje jis vadinamas balade. Šią baladę galima kiek sieti su Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“, kurios pagrindinės herojės vardas yra ne autentiškas, o padarytas paties poeto.
1889–1894 m. J. Zauerveinas sukūrė didelę poemą „Nemunyčiai“: joje net trys tūkstančiai šeši šimtai eilučių. Taigi ji apimtimi lenkia Kristijono Donelaičio „Metus“ – du tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt septynios eilutės. Dydžiu „Nemunyčiai“ nenusileidžia Maironio „Jaunajai Lietuvai“, kuri, išaugusi iš 1895 m. išspausdintos poemos „Tarp skausmų į garbę“, turi tris tūkstančius
šešis šimtus šešiasdešimt septynias eilutes. Gaila, kad J. Zauerveino poema tuo metu nebuvo publikuota.
H. Masalskis šiai poemai paskyrė visą skyrių „Nemunyčiai – Kinder des Nemunas“ („Nemunyčiai – Nemuno vaikai“). „Nemunyčių“ vertimą į vokiečių kalbą galėtume laikyti labai laisvu. Atrodo, kad šis pavadinimas sudarytas pagal analogiją su vietovardiškos kilmės asmenvardžiais veliuonyčiai ar šiaulyčiai. J. Zauerveinui žodis veliuonyčiai galėjo būti žinomas iš 1880 m. išleistos Antano Juškos „Svodbinės rėdos veliuonyčių lietuvių“.
H. Masalskio knygoje tėra dalis poemos vokiečių kalba: „Priekalba“ ir „Pirmosios knygutės“ I, III bei IV skyriai. Lietuviškame variante toji knygutė turi keturiolika skyrių su atskiromis antraštėmis. „Antroji knygutė“ suskaidyta į septynis skyrius, o „Trečioji knygutė“ – į penkis. Poema baigiama atskira „Pabaiga“.
Labai trumpai paminėkime kelias poemos menines ypatybes. J. Zauerveinas, bene pasekęs K. Donelaičio pavyzdžiu, poemą parašė hegzametru. Apie jos meniškumą pats H. Masalskis nesprendžia: pacituoja, nenurodydamas šaltinio, autoritetingo kritiko Vytauto Kubiliaus atsiliepimą: „Ji [poema] būtų buvusi verta atskirai išleisti. Poemoje yra puikių vietų: koks Nemunas, koks gamtos aprašymas!“ Tačiau būkime atviri: šiandien ją skaityti dėl apsenusios kalbos jau sunku.
Pats H. Masalskis yra davęs tokį poemos įvertinimą: „Nemunyčiai“ – plačiai užsimotas kūrinys, kuris meninėmis priemonėmis apsako tautos komplikuotą gyvenimą XIX-ojo amžiaus pabaigoje. Jis išradingai sukomponuotas, prisodrintas tikrovės, taip pat savos autoriaus patirties ir samprotavimų. Tai didina poemos emocinį efektą. Galbūt J. Zauerveinas intuityviai jautė simboliką ir įvykius, kurie išreiškė ano meto lietuvių savitumą. Poemos reikšmingumas padidėja dėl beveik sakrališkai atrodančio vaizduojamo Nemuno motyvo, dėl tikslingo pavadinimo „Nemunyčiai“. Autoriui Nemunas yra taip pat istorinis palydovas ir liudytojas, kaip ir „nemunyčiai – gyventojai šalia Nemuno“.
Kai mūsų laikų subrendusios literatūros kriterijais besivadovaujantys specialistai taip palankiai atsiliepia apie šią J. Zauerveino poemą, belieka apgailestauti, kad ji pažįstama vos vienam kitam XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos istorijos žinovui. Ji pritampa prie Aleksandro Burbos, Anupro Jasevičiaus, Juliaus Anusevičiaus, Jono Užupio, Povilo Matulionio ar net Andriaus Vištelio-Višteliausko poemėlių.
Kyla klausimas, kodėl taip atsitinka. Kas į jį ryšis atsakyti? Atrodo, kad panašus likimas gresia ir H. Masalskio tikrai vertingai monografijai „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas“.
Kad šis veikalas išvengtų „Nemunyčių“ lemties, derėtų mūsų kultūros ir mokslo institucijoms pasirūpinti jį išversdinti į lietuvių kalbą ir išleisti bent dabar standartiniu trijų šimtų egzempliorių tiražu, kitaip abejingai paliksim skęsti Letos upėje ir didžiausią lietuvybės Mažojoje Lietuvoje rėmėją Jurgį Zauerveiną, ir jo žymiausią biografą Hansą Masalskį.

Arnoldas Piročkinas. Gyvenimas klūpant prieš dvi mūzas

2019 m. Nr. 8-9 / Marija Meilė Kudarauskaitė. Istorijos iš pastalės. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 335 p. Knygos dailininkė – Agnė Paliokaitė.

Arnoldas Piročkinas. Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai

2017 m. Nr. 10 / Prieš penkis šimtus metų, 1517 m. spalio 1 d., Vitenberge augustinų (augustijonų) vienuolyno Šv. Rašto profesorius Martinas Lutheris prie miesto bažnyčios durų prikalė atsišaukimą…

Jonas Palionis. Mokslo žodis lietuvių kalbos menkintojams

2017 m. Nr. 1 / 2016 m. pasirodė nauja mūsų iškilaus kalbininko profesoriaus Arnoldo Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ (su prierašu: „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“).

Arnoldas Piročkinas. Profesorius Radegastas Parolekas garsina lietuvių literatūrą Čekijoje

2016 m. Nr. 8-9 / Sausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacáté století: Memoárová mozaika v pĕti dílech“ (Praha, 2005)

Arnoldas Piročkinas. Tiesa be meilės ir pagarbos – ne patriotizmas

2016 m. Nr. 5-6 / Nerija Putinaitė „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015. – 367 p.