literatūros žurnalas

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1983.II

2017 m. Nr. 2

Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1983 m. vasario mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.


1983.II

Vasario 1. Antradienis

Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta. Telegramų kaina pakelta nuo 3 iki 5 kapeikų už žodį. Mineralinis vanduo – nuo 20 kapeikų iki 30 už bonką. Limonadas – beveik dvigubai. Ypač pakilo medienos kainos, metalo dirbinių, daug dar ko kita. Artimiausia ateitis parodys, kaip yra iš tikrųjų. Visi laikraščiai rašo, radijas ir televizija skelbia apie kainų pakilimą… Amerikoje. Pas mus, kaip žinia, kainos niekad nekeliamos, jos tiktai reguliuojamos. Taip oficialiai skelbiama. Taigi apie kainų pakilimą juk negali būti nė kalbos. Ekonomistai (neoficialiai, žinoma) paskaičiavo, kad buitiniai aptarnavimai kiekvienam žmogui dabar pakilo vidutiniškai iki 400 rublių per metus. Kiek čia tiesos ir kiek iš tikrųjų yra, niekas nežino.
Įdomu, kad būtent šiomis dienomis laikraščiai ir radijas su televizija pranešė apie naujojo Generalinio apsilankymą vienoje Maskvos gamyklų, kur jis pokalbyje su darbininkais paklausė: kiek tas uždirba? Tai pirmas toks atvejis visoje TSRS istorijoje. Iki šiol niekas ir niekados šito nesiteiravo pas eilinį darbo žmogų. Įdomu ir tas, kad, Andropovo paklaustas, darbininkas tik iš trečio karto pasakė: 250 rublių. Prieš tai pasitenkinęs murmtelėjimu: gerai, pakankamai, ir pan.
Buvau pas K. Kairį. Atidžiai išklausė manęs šis puikus žmogus ir geras valstybinis darbuotojas. Daug jis nekalba, nieko tvirtai nepažada, bet supratau: Dagnei butas turbūt bus gautas dar šį pavasarį, Lukšui leidimas pirktis sodybą irgi bus gautas, o dėl brolio Leonardo kiek sunkiau. „Viršūnėse“, kiek žinau, nusistatyta: tokius leidimus duoti tiktai ypatingai pasižymėjusiems literatūros, meno, kultūros darbuotojams. O kuo gi įžymus mano brolis? Deja, deja…
Įdomu, kad šituo reikalu susidūriau su Anykščių rajono vykd. komiteto pirmininku Budavičium: paprašiau jį sutikimo parduoti sodybą Lukšui Gyčiui. Pirmininkas nuoširdžiai sutiko. Ta proga papasakojo, kad šita prasme rajonas turi bėdų. Po sodybą nusipirko žinomas muzikas S. Sondeckis ir Kauno Filharmonijos direktorius (pavardės neįsiminiau). Pastarasis dabar kiekvieną savaitgalį susikviečia svečių (po 50 „Volgų“), riksmas, triukšmas, alasas, nežmoniškas Šventosios kranto nusiaubimas, ir niekas nieko negali nei patarti, nei įsilinksminusius „muzikus“ sudrausti. Todėl dabar saugosi ko nors panašaus. Apraminau žmogų, kad Lukšas ne iš tų. Taip ir susitarėm. Lukšas bus patenkintas.

Vasario 2. Trečiadienis
Kūrybine prasme visiškai tuščia diena. Net apie juodraščius nepagalvojau. Taigi šitaip, draugas liaudies rašytojau!..
Kreipėsi į mane, kaip Aukšč. Tarybos deputatą, tūlas Sasnauskas Jonas. 1980 metais baigęs jis universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto penkis kursus, bet egzaminus laikyti jam neleido (už aplaidumą), išsiuntė dirbti į Telšių „Mastį“. Tenai neišdirbęs nustatyto dvejų metų laiko, persikėlė į Vilnių, dirba Projektavimo technologiniame institute, darbo stažas nenutrūko, bet universiteto vadovai neleidžia baigti mokslų, ginti diplominį. Prašo padėti. Paskambinau Pramonės ekonomikos fakulteto dekanui Grigorui, susitarėm, kad Sasnauskas užeis pas jį, jie susitars. Iš visko matyti: nelabai kas tasai Sasnauskas, vėpla, bevalis, silpnas net fiziškai. Na, žiūrėsime. Pasakiau, kad informuotų mane. Kiekvieną juk reikalą reikia „privesti“ iki galo.
Atvyko armėnas Feliksas Bachčinianas, gerokas plevėsa ir karjeristas, prisišlidinęs prie E. Mieželaičio taip, kad tas dabar jį gina visom keturiom. Papasakojo jis man, kad „įžymus armėnų prozininkas“ Vahagnas Grigorianas vedė lietuvaitę iš Donelaičio gatvės, kurioje aš pats gyvenu, ir toji lietuvaitė, su vyro pagalba, verčia lietuvių rašytojų kūrinius į armėnų kalbą, jau išvertė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, dabar nori versti mano „Sakmę apie Juzą“, prašo įteikti jai knygą, kadangi niekur negaunanti. Tai įteikiau „Sakmės“ knygas lietuvių bei rusų kalba, tegu verčia, jeigu taip jau labai nori.
Ir supratau gana aiškiai, kad nusispjaut man į visus vertimus. Rašytojui, sykį jau toks vadinuosi ar esu, svarbių svarbiausia iškovoti (ar pasiekti) savo tautos pripažinimą, o daugiau nieko nei aukštesnio, nei svarbesnio nėra. Tokios pozicijos laikiausi visuomet ir ne kartą buvau vadinamas… keistuoliu. Gal iš tikrųjų aš toks? Kaip ten bebuvę, o keisti pozicijas dabar, mano metų sulaukus, būtų tiesiog juokinga. Nubaigsiu gyventi ir taip.
Dėliojau romano „Krito rasa“ juodraščius kelionei į Druskininkus.
Lankiau knygynus, gavau nusipirkti Roberto Bernso rinktinių raštų tomą rusų kalba, deja, tik vėliau apsižiūrėjau, kad pateikta čionai poeto kūriniai ne tik rusų, bet ir originalo kalba. Įdomu literatūros tyrinėtojams, o man kam šitai? Ir gavau Melvilio romaną „Mobi Dik“, kurį seniai norėjau įsigyti. Rokuelo Kento iliustracijos. Taipogi įsigijau naują Vailderio T. knygą „Kovo idos“ lietuvių kalba. O dar Tomo Sakalausko knygą „Beatričė“ – apie akląją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, labai gerai parašytą.

Vasario 3. Ketvirtadienis
Tvarkėmės išvykai į Druskininkus. Nustebome, kad šitaip nepasiruošę esame, neturime išvykai į sanatoriją elementariausių daiktų: treningų, sportinių batų guminiais padais, ypač megztinukų, daug ko kita. Stebėtis tuo netenka: Monika pirmą kartą gyvenime vyksta į sanatoriją. Aš irgi nesenas sanatorijų „gyventojas“. Kai nevažiuoji, tai ir negalvoji. Apskritai mes su Monika nesame tinkami bendrauti su žmonėmis viešumose, kur „reikia pasirodyti“. Ir nelabai gailimės šito. Kaip bus, taip ir bus.
Ir vėl prabėgo diena nieko nepridūrus prie romano juodraščio, vien mintyse pasvarsčius. Gal ir tai gerai?

Vasario 4. Penktadienis
Pagaliau – Druskininkai!
Važiavome į juos mašina, Antano Pivoro vairuojama. Mano „tarnybinė padėtis“ tiek ir gera, kad turiu savo žinioje „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu (44–56) ir Ministrų Tarybos garažo vairuotoju. Niekas nerūpi, sėsk, važiuok. Viskas valdiška. Dzūkijos miškuose matėme gerokai pasnigta, oras kiek atvėso. Žilvičiai paupiais jau tvilksta pavasariu, keičia spalva, žada sprogti. Bus vėl pavasaris. Tuo tarpu gi žiema nelabai džiugino savo nesibaigiančiais lietumis ir šiluma, nuo kurios maudė visus kaulus, paplito gripas, padažnėjo staigios mirtys (širdininkų), žmonės sulėtino judesius, vaikšto lyg sapnuodami, lyg dar neprabudę nuo miego, neduodančio jokios atgaivos.
Visu keliu mąsčiau, ką parašyti apie Dalią Urnevičiūtę. Pernai jai sukako 50 metų, ta proga parašiau „Pergalėje“, dabar „Literatūros panoramos“ redaktoriai spiria parašyti vėl apie ją specialiai tai „Panoramai“. Gera ji boba, bet kodėl tiek spragų tenka užkaišinėti man? Kur jaunesni rašytojai, kokį velnią jie veikia? Na, kaip bebūtų, o straipsnį parašysiu. Nėra kitos išeities.
O Druskininkai daro vis keistesnį įspūdį. Iš vienos pusės – didžiulės statybos, patobulinimai, ypač įspūdingas purvo ir kitokių vonių pastatas, visas kombinatas, nemažai ir naujų gyvenamųjų namų pastatyta visiškai naujų, iš kitos gi pusės – nuskurdimas padidėjęs, miestas kažkoks nupilkęs, parduotuvėse produktų bei pramonės gaminių nepalyginamai mažiau, negu Vilniuje ar Kaune. Taigi šitaip. Pasivaikščiojome su Monika gatvėmis, pastovėjome prie skulptoriaus Vildžiūno sukurto paminklo M. K. Čiurlioniui. Monikai patinka: dvelkia muzikalumu. Man nelabai: dvelkia skulptoriaus nesugebėjimu įsijausti į M. K. Čiurlionio kūrybos esmę. Na, šitai ne taip ir lengva. Ypač kad komentarai apie šį tikrai didį meno talentą daugiau negu įvairūs. Jo paveikslai mane tikrai žavi. Galėčiau valandas išstovėti prie jų. O muzikos nesuprantu. Muzikos juk apskritai aš nesuprantu. Per daug sudėtinga man, žmogui kurčiam viena ausim ir gerokai pasilpusia antrąja. Na, tiek jau to. Nubaigsiu gyventi ir šitaip.
Atgarsiai apie mano pasisakymą Kultūros darbuotojų suvažiavime, pasirodo, pasiekė jau ir Druskininkus. Pritariama ir čia. Ir net smarkiai. Na, žiūrėsime, ką toliau darys mano užkabinti tariami teatro kritikai, toji grupelė iš tikrųjų menko išprusimo žmonių, silpnai tesusigaudančių teatro meno klausimuose: Veisaitė, Aleksaitė, Judelevičius, Petuchauskas, Grigoraitis. Kol kas, kiek teko girdėti, smarkiai „užvirė“ visi, bando įrodyti, kad tai aš keršiju už savo žmoną Moniką, prieš kurią jie surengė ir tebevysto tikrą persekiojimo bei diskriminacijos kampaniją, keršydami jai už dalyvavimą liudininke Kanovičiaus byloje. Matyt, visada šitaip: kas kuo kvep, anot žemaičių, tuo ir kitą tep. Tesižinai! Jeigu reikės, jeigu jie nenurims, teks paukštelėti dar kartą. Ir kaip reikiant. Kad atsigodėtų, nesiautėtų po mūsų tautos nacionalinį tarybinį teatrą.

Vasario 5. Šeštadienis
Buvome pas gydytojus, pradėjome procedūras. Man jų nedaug – dvi: deguonies „kokteiliai“ ir masažas. Vaistų turiu priiminėti nemažai: „Nitrongas“, „Stugeronas“, „Fanzinormas“, „Acetin-pepsim“. Monikos padėtis sunkesnė, procedūrų jai prirašė septynias: masažas, kojų masažas atskirai, deguonio „kokteilis“, injekcija, baseinas, mankšta… Iš viso įspūdis, kad jos sveikata žymiai prastesnė. Ir vaistų jai daugiau: tas pats „Nitrongas“, ir dar krūva kitokių, įskaitant ir „Stugeroną“. Nelinksma, kai šitaip. Ir daug kas suprantamiau darosi: labai ji nervinga buvo pastaruoju metu.
Parašiau laiškų: Povilui Zulonui į Kupiškį ir Konstancijai Jugulienei į onkologinę ligoninę Vilniuje – pastarosios nebespėjau aplankyti prieš išvykdamas, tai paskubėjau su laišku.
Vakare žiūrime televizijos programą. Druskininkuose ji gana susiaurėjusi: neveikia trečias kanalas, kuriuo ir buvo daugiausia rodomi meniniai filmai, daugiausia kultūrinių laidų. Keista: daug kur Lietuvoje, net pačiame Vilniuje (Karoliniškėse, Lazdynuose, Šeškinėje) šito kanalo programa nematoma. Lyg tyčia Druskininkuose labai gerai matoma Varšuvos vieno kanalo programa. Reikia pasakyti, nuobodesnė net už mūsų. Kol lenkai neturėjo to generolo Jaruzelskio, naktimis paleisdavo gausybę sekso per televizorius, daug užsienio meninių filmų, miuzikholų. Dabar su tuo baigta. Dunda aiškinimai, iki ko buvo privesta Lenkija Gerekui vadovaujant, kaip ji buvo nusmukdyta, privaryta prie pat bedugnės krašto. Išgelbėjo tiktai generolas Jaruzelskis su savo kariškiais, taigi nacionalinis didvyris, kuris įeis į istoriją amžiams. Gal tai ir tiesa, bet kai šitai kartojama dešimt kartų per valandą, tai pradedi abejoti tokia tiesa.
Įdomi detalė: kai buvau čia pernai kovo mėnesį, tai visi Lenkijos televizijos pranešėjai buvo uniformuoti kariškai, su laipsnių žvaigždelėmis, merginų pranešėjų beveik neprisileisdavo artyn. Dabar gi pranešėjai normaliais drabužiais, prabilsta ir merginos, gana palaikytos, nušiurpusios, nežmoniškai išsidažiusios. Matyt, iš kareivinių.
„Literatūroje ir mene“ nieko įdomaus. Visi laikraščiai šiandien nuobodūs, pilki, kažkokie viskam abejingi.

Vasario 6. Sekmadienis
Bandžiau sumesti straipsnį apie Dalią Urnevičiūtę. Kol kas nepavyko, bet jaučiu: pavyks. Sutikau čionai kino režisierių Gytį Lukšą, žada ateinantį ketvirtadienį atvežti naująjį savo filmą „Anglų valsas“ (pagal Golsvorčio pjesę „Džo-ja“). Mielai pažiūrėsime visi. Juo labiau, kad vaidina Vaiva Mainelytė, kuri irgi dabar čia: ilsisi, gydosi. Jos vyras gydėsi Druskininkų ligoninėje nuo infarkto, jau išvykęs namo. Pastaruoju metu su Vaiva Mainelyte susipažinome lyg ir arčiau, daugiausia bendravome telefonu, vesdami ilgus pokalbius. Ji įdomi. Tik bijau dėl jos sveikatos: operuota onkologinėje ligoninėje. Operacija – žarnų. Sakosi, kad gydytojai nieko neradę pavojingo. Jeigu nerado, tai kam operavo? Iš širdies linkiu šitai šauniai moteriškei ir puikiai aktorei geros sveikatos. Smagu, kai tokie žmonės kažkur netoli yra.
Parašiau laiškus Vytautui Kruliui ir Daliai, pirmajam į Kupiškį, antrajai Kaunan. Neseniai gavau iš jos laišką, visiškai nepanašų į jokį kitą ankstyvesnį. Rašo apie buitinius reikalus, apie motinos ligą, kitus dalykus. Užbaigia mintimi, kad ji supranta, ir aš turbūt suprantu: jos šis laiškas turi būti kitoks, bet dabar tik toks, neliečiantis klausimų, dėl kurių skauda mums širdį; daugelis problemų išsisprendžia pačios, jos manymu, todėl bene bus teisingiausia palaukti ir su mūsų reikalais. O kokie tie reikalai? Viena aišku: negalime užmiršti vienas kito, ir negalime būti vienas su kitu, ir vienas dievas težino, kodėl yra šitaip, o ne kitaip. Atvirai pasakius, daug apmaudo prieš ją susirinko man dūšioj, bet dar daugiau atlaidumo, gal net pasiilgimo. Matomės mes ypatingai retai: kartą kitą per kelis mėnesius. Ir susiskambiname labai retai. Kiek šitai tęsis, draugas Albertai?

Vasario 7. Pirmadienis
Ilsimės, „einame“ procedūras. Labai padeda man masažas, liovės skaudėjęs pakaušis, daug mėnesių varginęs mane. Monikos sveikatos stovis irgi žymiai geresnis. Štai ir netikėk, kad Druskininkai – geras daiktas! Žiopliai buvome abu, kad anksčiau jų paslaugomis nesinaudojome. Dabar bus kitaip. Kiekvieneri metai atvažiuosime. Ir būtinai abu. Kai vienas, tai negaliu apsiginti nuo gerbėjų, neišsakomo įkyrumo ir nuobodybės žmonių.
Parašiau laišką savo nuostabiajai redaktorei Donatai Linčiuvienei. Paskutiniu metu truputį perbėgo „katė“ tarp mūsų. Mat, išpeikiau Glinskio pjesę „Kingas“, o ypač jos pastatymą Kauno dramos teatre. Režisierius Vaitkus tikras patologinis iškrypėlis, privėlė visą spektaklį purvo. O pasirodo, D. Linčiuvienė – didelė Glinskio bičiulė, pažįstanti jį virš 10 metų, bendraujanti labai draugiškai. Kalbėjo man, kad Rygos teatras (nebeatsimenu, kuris) pastatė šią pjesę kaip lyrinę dramą, autoriui labai patikę, ir apskritai, apskritai. Jeigu patiko, tai kodėl jis leido Vaitkui šitaip iškoneveikti jo kūrinį, sutirštinti purvus, kurių jau ir tekste pakankamai buvo? Žodžiu, įvyko nelabai malonus pokalbis tarp mūsų. Na, manau, šitai nepakenks mūsų bendradarbiavimui prie mano naujų knygų išleidimo. Ji labai protinga, taktiška, aukštos kultūros moteris.
Vakare žiūrėjome prancūzų filmą „Misis Deman….“ Gana šiurpus įspūdis. Kai iš naujo pasižiūri visų šitų mafijų, įvairių firmų konkurencijos kautynių, tai atsidūsti lengviau: mūsuose bent šito nėra. Bent šito. Nors daug ko kita mes neturime, ką turi nūnai bujojantys Vakarai.
Daugelis simptomų rodo, kad Kino studijos vyr. režisierius V. Žalakevičius keičia savo poziciją Gyčio Lukšo atžvilgiu. Anksčiau atvirai ir tiesiai tvirtino visiems, kad Lukšas kaip režisierius – beviltiškas ir vytinas lauk iš Kino studijos, niekino jį kiekviename žingsnyje, dėjo nemažai pastangų, kad jis sėdėtų be darbo, taigi ir be duonos. Dabar gi visur šneka, net spaudoje pasisako visiškai priešingai. Tai ir suprantama: koks niekšas bebūtų tas Žalakevičius, bet kvailiu jo nepavadinsi, supranta, kad jam tiesiog nenaudinga diskriminuoti vieną labiausiai perspektyvinių kino režisierių, koks yra Gytis Lukšas. Įtariu ir dar kai ką: ar tik negalvoja šis kino Ostapas Benderis Lukšo rankomis pritraukti mane prie „Sakmės apie Juzą“ ekranizacijos, gauti mano leidimą? Arlickaitės rankomis nepavykus šito padaryti, dabar, tikriausiai, bandys per Lukšą suveikti. Galvoju šitaip todėl, kad Centrinė televizija kietai spaudžia mūsiškę Kino studiją ekranizuoti mano „Juzą“. Kaip ten bebuvę, o žinau viena: kol kas esu ypatingai tolimas nuo minties ekranizuoti šį mano kūrinėlį. Jis parašytas skaityti, niekam kitam.

Vasario 8. Antradienis
Tiesiog gėda prisipažinti, kad nesuimu savęs į rankas, nepajėgiu parašyti tokį menką dalykėlį, kaip žodis apie rašytoją Dalią Urnevičiūtę leidiniui „Literatūros panorama-81“. O faktas gi, kad jį velniai kur neštų!
Skambinau Rokui į Vilnių, paskui – Violetai. Smagu, kad visi ten laikosi gerai.
Abu su Monika ginamės nuo „garbintojų“, pasišovusių „pabendrauti“ su mumis, tai yra, suruošti susitikimus su skaitytojais. Kol kas atsimušinėjame sėkmingai. Kitaip nė būti negali: jeigu sutiksime su vienos kurios sanatorijos poilsiautojais susitikti, tuoj sukrus kitų sanatorijų „kultūrininkai“, o tada jau nebebus galo. Kausimės ir toliau už savo laisvę, poilsį.

Vasario 9. Trečiadienis
Nieko naujo, ypatingo. Atsimušėm dar nuo dviejų „gerbėjų“. O, jeigu žmonės žinotų, kokie jie įkyrūs, nesistengtų šitaip.
Su mano klausa blogiau ir blogiau. Prie stalo visiškai nebegaliu susikalbėti su Monika, kitais stalo kaimynais. Nesmagu ir gaila žmonių: ko jie turi kankintis, nervuotis? Romos katalikų bažnyčia moko mylėti kenčiančius, taigi pasiligojusius žmones, o mus juk visada atstumiančiai veikia bet kokie ligoniai, būtų jie luoši, nuberti šašais, ypač purto mus aklieji. Taigi ir aš dabar – pasiligojęs. Ir nereikia man jokios žmonių užuojautos. Viena besvajoju: panaudoti apkurtimą kaip priemonę išsilaisvinti iš pareigų visų, likti bent pačioje gyvenimo pabaigoje ištikimu literatūrai, ir tik jai.
Vėl prisiminiau Dalią. Kažkaip negera, kai mes nutolome jau visiškai vienas nuo kito. Tačiau, kai pagalvoju apie susitikimą su ja, iš karto nusipurtau: nieko gero iš to, nieko gero! Tai kaip spręsti šį reikalą, kaip užbaigti jį išsemtinai? Nežinau, nežinau…
Vaiva Mainelytė išvyko į Vilnių. Vyras jos, kino operatorius Juodvalkis, niekaip neatsigauna po infarkto. Gydėsi kelis mėnesius čia, Druskininkuose, bet maudėsi baseine, apsikrėtė akis, dabar turi naujų bėdų. Mainelytė pergyvena, žadėjo rytoj grįžti, nes čionai įvyks filmo „Anglų valsas“ premjera, o ji vaidina tame filme.

Vasario 10. Ketvirtadienis
Užsienio radijas praneša, kad Tarybų Sąjungos psichiatrai, jų Asociacija, pasitraukė iš Pasaulinės psichiatrų Asociacijos: kilęs tarp jų didelis ginčas, mūsiškiai buvo apkaltinti psichiatrijos panaudojimu politiniams reikalams, įkalinant kitamanius psichiatrinėse ligoninėse, mūsiškiai smarkiai užsirūstino, protestuodami išėjo. Nieko gero iš to tikėtis negalima. Tikrai nieko gero.
Dar vakar Povilas Zulonas atsiuntė man laišką, prašė parašyti apie įspūdžius iš filmo „Anglų valsas“. O filmas mudu su Monika, beje, ir visus kitus, išskyrus nebent filmo scenaristą ir režisierių Gytį Lukšą, nuvylė smarkiai. Padarytas filmas pagal anglų literatūros klasiko Golsvorčio pjesę „Džoja“, bet padarytas taip, kad jame ne tik nieko angliško, bet ir kino meno neliko. Nuobodybė šiurpi. Svarbiausiam vaidmeniui, Džojos, parinkta kino filmų redaktoriaus Aukštikalnio jaunutė dukrelė, reto negabumo mergaitė, tiesiog medinė kačerga. Panašiai parinkti ir kiti aktoriai: Kurauskas, prisilipdęs šiaudinius ūsus, žviegčiojantis po ekraną, Kauno dramos teatro režisierius Padegimas, nukoręs tabaluojančius plaukus žemiau pečių, nuplikusiu pakaušiu, lyg kiemo valka po lietaus, Knapkytė – niekad nė nebuvusi aktore… Būtų geriausia Vaiva Mainelytė, bet jai tiesiog neduota ką veikti filme, tai nublanko net ji. <…>Taigi šitaip. Plojimų, kurių tikėtasi smarkių, pasigirdo pora takšt takšt… Viskas.
Anglijos radijas skelbė komentarus apie Hitlerio atėjimą į valdžią, nurodydamas to atėjimo priežastį – tariamą Tarybų Sąjungos vadovų duotą komandą Telmanui blokuotis su hitlerininkais, kad tiktai per rinkimus nelaimėtų socialdemokratai. Eilinis absurdas. O komentarai duodami ryšium su 50 metų sukaktim nuo Hitlerio atėjimo į valdžią, jo laimėjimo rinkimuose. Visokių jubiliejų būna. Milijoną kartų lengviau atsidustų žmonės, jeigu šitokių nebūtų nė vieno!
Po filmo peržiūros buvau sanatorijos gydytojų pakviestas drauge su Lukšu ir Mainelyte „prie puoduko kavos“. Kavos buvo, ir dar kai ko, tačiau per visas dvi valandas niekas nė žodžiu neužsiminė apie filmą, jo vertę, aktorių vaidmenis. Pirmą kartą gyvenime patekau prie šitokio „puoduko kavos“… peržiūrėjus naują filmą!
Parašiau laiškus Zulonui, Viktorui Kuncevičiui, pusbroliui, į Klaipėdą. O kas visų svarbiausia – užbaigiau žodį apie Dalią Urnevičiūtę „Literatūros panoramai-81“. Rytoj išsiųsiu.
O kai tik užbaigiau, vėl pajutau didį norą imtis romano.

Vasario 11. Penktadienis
Anksti rytą išsiunčiau paštu žodžio apie Urnevičiūtę tekstą, taipogi laiškus Zulonui į Kupiškį ir Viktorui į Klaipėdą.
Slegia vakarykščio seanso („Anglų valsas“) prisiminimas. Nejauku, kada negali žmogui pasakyti nieko gero apie jo darbą, o skaudinti nesinori. Tegu velniai.
Visus raštus ir laiškus Zulonui bei Viktorui išsiunčiau iš pat ryto. Tai gerai. Dabar lauksiu Zulono laiško. Man svarbu, kad jis pazonduotų galimybes Kupiškyje padaryti gero naminio alaus Monikos jubiliejui (balandžio 25 d.).
Vakare žiūrėjome rumunų gamybos meninį filmą „Užburtas ratas“. Visai geras detektyvas, kokių nepamatysi tarybinėje kinematografijoje. Jau seniai nebematome, jau ir laukti nustojome.
Televizoriuje – „Mosfilmo“ kūrinys „Pokrovo vartai“, dvi serijos. Pastatymas kino aktoriaus Kozakovo. Tuščia, lėkšta, tiesiog gėda žiūrėti.
Monika gavo žinomos aktorės ir estrados dainininkės Liudmilos Gurčenkos autobiografiją, išleistą atskira knyga 100 000 egz. tiražu rusų kalba. Jau iš pirmų dviejų puslapių supratau: Monikos laukia nusivylimas šita jos labai mėgiama artiste. O spėjau iš to, kad knyga pradedama Gurčenkos tėvo pasakojimu apie savo gyvenimą tokia Rusijos užkampio kalba, kad iš karto aišku: tik neryški ir nedidelė asmenybė gali leisti sau tokius dalykus savo knygoje. Taip ir atsitiko: paskaičiusi, Monika tarė: man gana, niekai!

Vasario 12. Šeštadienis
Vis dar neprieinu prie romano. Dar ne toji nuotaika, kada ima traukti. Reikia truputėlį luktelėti. Dar truputėlį.
Paskambino Rokas iš Vilniaus. Pas jį viskas tvarkoj. Džiaugiasi viskuo, bet ir pasiilgęs mūsų, nors stengiasi neišsiduoti prieš mus, senius. Tai gerai.
Vytauto Krulio laiškas iš Kupiškio. Daug gerų žodelių, tačiau nė vieno apie reikalą padaryti man alaus Monikos gimtadieniui.
Skambino Rokas. Viskas tvarkoj. Gerai pasikalbėjo Monika. Aš – negirdėjau Roko balso. Telefonas.
Skambinau Marytei ir Linčiuvienei. Viskas gerai. Pastaroji dėkojo už laišką.
Su kiekviena diena jaučiuosi geriau. Monika – dar labiau. Teisingai padarėme, kad atvykome čionai. Labai reikalingi poilsio buvome abu. Atsigausime.
Toliau variau atkirtį V. Petkevičiui (juodraštis). Nė nemaniau, kad šis brudas atims man tiek nervų.

Vasario 13. Sekmadienis
Jau kelinta diena orai žiemiški, iki 8 laipsnių šalčio. Pasnigo. Oras tikrai malonus, gera pasivaikščioti.
Druskininkai daro niūroką vaizdą. Aprūpinimo prasme. Parduotuvėse (maisto) gana skurdu. Sykį mačiau, „išmetė“ mėsos ir kažkokios trečiaeilės dešros – tuoj žmonių eilės! Su daržovėmis lengviau, yra obuolių. Gėrimų – daugiausia lietuviškas anykštėnų tarmalas. Iš importinių nieko nematyti. Su rūkalais tas pats. Kilimų parduotuvėje verste užversta. Pačių įvairiausių. Ir niekas neperka – kainos fantastiškos. Nėra pigesnių kaip 750 rublių. Ir tai už tokius, už kuriuos savo metu mokėjome ne daugiau 100 rublelių. Tai bent! Pramoninių parduotuvių prekės dar skurdesnės negu maisto. Pamėtyta šio to, ir viskas. Žodžiu: kaip danguje, taip ir žemėje.
Popiečiu žiūrėjau Baltarusijos gamybos filmą „Amnestija“. Iš pradžių juokinga, vėliau… teko išeiti.
Televizijoje – dviejų serijų meninis filmas pagal Simenono romaną „Megrė abejoja“ (rašytojo 80 metų amžiaus sukakties proga). Įdomu. Tai rašytojas, kurio raštų negali pagadinti net tarybiniai kino režisieriai, paskyrę Megrės vaidmenį… aktoriui Teninui – mažiausiai tinkamam vaidinti būtent šį vaidmenį.

Vasario 14. Pirmadienis
Diena praėjo be jokių permainų. Nieko nerašiau, net romano juodraščių nebuvau paėmęs į rankas. Tokie reikalai.

Vasario 15. Antradienis
Kūrybinio darbo prasme vėl tuščia diena.
Krapštinėjau, perrašinėjau iš naujo tą prakeiktą atkirtį tam prakeiktam V. Petkevičiui dėl jo šmeižtų knygoje „Kasdieniškos legendos“. Niekad nemaniau, kad šitai tiek nervų sugadins man.
Per protekciją gavome nusipirkti spekuliatyvinėmis kainomis du treningus Vengrijos gamybos, labai gražius. Man ir Monikai. Vieną jų, be abejonės, pasiims Rokas, kai sugrįšime į Vilnių. Mielai atiduosiu jam savąjį, negaila Rokui. Juo labiau, kad nepatinka man treningo spalva: ruda, sendinanti, su ruožais ant rankovių. Monika dar nusipirko rudeninį paltą, sumokėjome 237 rublius su kapeikomis, aš – vienus marškinius, Monika – dar moteriškų smulkmenų. Žodžiu, pirkimo diena šiandien. Gal tai ir gerai.
Monikos savijauta vėl pablogėjo. Neramina mane jos sveikatos stovis, nieko gero jis nežada mums abiem.
Vakare žiūrėjome gruzinų filmą, pastatytą „Mosfilme“ – Danelijos „Mimino“. Nuostabu, tikras šedevras, pasaulinio lygio kino meno kūrinys. Ir suskaudo man širdį: kodėl mes, lietuviai, nieko dora nesukuriame kino mene, kodėl užimame šita prasme paskutinę vietą visoje Tarybų Sąjungoje, kai tuo tarpu gruzinai – pirmąją laiko jau labai daug metų. Nepavydžiu, bet skauda širdį, ir gana.
Daug mąsčiau dėl Lenininės premijos grėsmės man už „Sakmę apie Juzą“. Tiesiog fiziškai skauda širdį, taip nenoriu susilaukti jos. Ir nerandu, kokių reikėtų man imtis priemonių, kad jos skyrimas būtų atšauktas. O laikas bėga, vos metai ir du mėnesiai beliko iki tos premijos skyrimo. Išgelbėtų mane nuo šitos nelaimės nebent tyčia iškrėstas koks antitarybinis akibrokštas. Bet tada nukentėtų mano artimieji, juoba kas gi patikės, kad tai tyčinis akibrokštas? Mūsų laikais šitai sunkiai teįsivaizduojama.
Na, žiūrėsim.
Vasario 11 dieną išsiunčiau laišką P. Zulonui, o atsakymo iki šiol negaunu. Kas ten jam atsitiko? Šiandien išsiunčiau kitą laišką.

Vasario 16. Trečiadienis
Prarasta dar viena diena. Kiek dar galima šitaip?
Atsakymo iš P. Zulono nėra iki šiol. Kas ten pasidarė, tame Kupiškyje?
Buvo atvykusi Dagnė. Vaidino čionai, „Nemuno“ sanatorijoje, spektaklį „Retro“. Buvo spektaklyje Monika su Stankevičiūte. Aš nėjau. Nelankau teatrų.
Skambinau Marytei, Rokui. Pastarajam neprisiskambinau. Matyt, dirba vyras. Arba – pas draugus.
Televizoriuje – senas šlamštas.
Skaitinėjau visokius detektyvus. Nieko įdomaus.

Vasario 17. Ketvirtadienis
Savijauta kasdien gerėja, ir vis aiškiau jaučiu norą rašyti. Ir susimąsčiau ta proga: nejaugi ir kitiems rašytojams būdavo šitaip, kad praeidavo po keletą „liesų“ metų, kai ranka nepakildavo prie plunksnos? Matyt, nelabai koks iš manęs rašytojas. Iš tikrųjų – nelabai koks.
Žiūrėjome Matvejevo pastatytą filmą „Žemiška meilė“. Pats jis atlieka ir pagrindinį kolūkio pirmininko, šiurpiai įsimylėjusio, vaidmenį. Meilė šiame filme tikrai žemiška. Suvulgarinta viskas, „surusinta“ iki šiurpo: amžini riksmai, šauksmai, barniai, ir tuo pat metu neišpasakytas grožėjimasis tuo visu, taip vadinamu „ruskoje udalstvo“. Purto mane nuo viso šito. Tas gaivališkumo, sugyvulėjimo, tikrai rusiškos prastuomenės ubagiško didžiavimosi ir pasipūtimo liaupsinimas… Nesunku po tuo viskuo atspėti pasiruošimo naujam karui potekstę. Į mūšius juk eis ne kas kitas, o tie beviltiški primityvai, įsikalę sau į galvas, kad jie – aukščiau visko pasaulyje, kad kitų tautų žmonės – tik trąšą sudaro rusų „reikalams“. O reikalas jų daugiau negu aiškus: pavergti visas tautas, paversti jas paklusniomis rusų valios vykdytojomis, būti padėties viešpačiais. Ir nė vienas jų nepagalvoja: ką gi jie darytų, jeigu jiems pasisektų šitai pasiekti, kur tada veržtųsi, su kuo bekariautų? O juk aišku: pradėtų tarpusavio pjautynes, nieko kita nebelieka.
Vaikštau po Druskininkus, vienas ir su Monika, ir mąstau, mąstau. Miestas iš tikrųjų M. K. Čiurlionio „ženkle“. Kiekviename žingsnyje kas nors primena, kad būtent čia, Druskininkuose, buvo gyveno toks Čiurlionis. Ir paminklas jam pastatytas didelis, skulptoriaus Vildžiūno darbo, asmeniškai man atrodo, visai nevykęs. Taigi. O kur visi buvo, kai Čiurlionis gyvas buvo? Kas pasirūpino juo? Sena istorija. Žmonės gerbia tiktai mirusius, pasitraukusius, o gyvuosius ėda, ėda, ėda… Ir juo didesnis talentas, juo nuožmiau šitai daro. O tai, matyt, per tai, kad žmonijos daugumą sudaro nevykėliai ir mizerijos, degantys nenumaldomu įniršiu prieš kiekvieną, kas bent per nago juodymą „prasikiša“ aukščiau jų. Atvirai tariant, žmonijos daugumą sudaro vergų dvasios žmonės. Ar ne todėl ir iškyla „viršun“ tokie kruvini tautų budeliai, kaip Stalinas, Hitleris ir jiems panašūs. Mizerijos naikina talentus, o ko nesugeba sunaikinti, prieš tuos lenkiasi, garbina, padlaižiauja ir išdavinėja vienas kitą. Ypač tai būdinga rusų tautai.
Parašiau trečią laišką Povilui Zulonui.

Vasario 18. Penktadienis
Vakar išsiunčiau P. Zulonui laišką, vasario 11 dieną irgi išsiunčiau, šiandien skambinau jam, kodėl neatsako, pasirodo, negauna mano laiškų. Priežastis? O priežastis paprasta: nuo vasario 1 dienos laiškų siuntimas pabrangintas 1 kapeika, bet pasakyta, kad tie vokai su ženklais, kurie pirkti prieš vasario 1 d., galioja ir su 4 kapeikų ženklais. Taigi pasakyta, o iš tikrųjų – nebegalioja, ir mūsų laiškai paprasčiausiai neįteikiami adresatui. Tokios taigi tokelės. O pabrango laiškai ne tik vidaus pašte, bet ir užsienio atžvilgiu: mokėjome po 16 kapeikų už „avio“ laišką, vėliau 32, nūnai jau 45 kapeikas kaštuoja. Beje, „avio“ ženklai ir vokai panaikinti, viskas „sulyginta“, skirtumo nebėra. Ir niekur apie tai neinformuojama. Tarpmiestiniai telefoniniai pasikalbėjimai irgi „sulyginti“: anksčiau nuo 18 val. iki 6 val. ryto gaudavome 50% nuolaidą, dabar jokių nuolaidų, žodžiu, įvesta pilna lygybė! Kur dar bus einama?
Skaitinėju Melnikovo ir Lialios Čiornajos knygą „Nusikaltėlis Nr. 1“. Apie Adolfą Hitlerį. Parašyta šmaikščiai. Pateikiama „visa“ Hitlerio biografija, pradedant vaikyste ir užbaigiant žūtimi. Autoriai sušilę įrodinėja Hitlerį nebuvus jokia asmenybe, vien palankių aplinkybių dėka prasiveržusį į „viršūnes“, tapusį kruviniausiu tautų budeliu. Pasak autorių, Hitleris yra benkartas, gimęs neteisėtai, augdamas tingėjęs, kratęsis bet kokio darbo, mokslai jam nesisekę, iš visur buvo išvejamas, jokios mokyklos neužbaigė, skaitė mažai, be galo netvarkingai, pragyvenimui piešė paveikslėlius ir plakatus, kuriuos pats ir pardavinėjo turguje, laisvalaikiu bandęs rašyti eilėraščius. Tiktai – ne asmenybė. Lieka tiktai klausimas: jeigu taip iš tikrųjų, tai nuo ko mes bėgome ligi pat Stalingrado, ir, jeigu ne Amerikos bei Anglijos parama, kur dar būtume nubėgę? Tikrai nėra nieko juokingesnio už tokias autorių pastangas. Lygtai masinis budelis, valdovas, diktatorius, kuriam pakluso aukščiausio lygio Vokietijos politikai, mokslininkai, karo vadai, su kuriuo sudarė taikos ir nepuolimo sutartį Stalinas ir daugelis kitų valstybių vadovų, iš tikrųjų buvęs tiktai benkartas ir nemokša, o ne asmenybė. Jeigu šitaip iš tikrųjų, tai kas gi buvo visi tie, kurie klusniai nusilenkė jo valiai? Klausimas ne retorinis. Duok dieve, kad pasaulis nebesulauktų tokių rūstybės ir nuožmumo genijų, kaip Hitleris ir mūsiškis Stalinas!
Vakare žiūrėjau televizorių. Viskas sena, nuvalkiota, pilka ir lėkšta. Tikrai merdi mūsų kino menas, televizijos menas.

Vasario 19. Šeštadienis
Rytoj K. Jėčiaus gimtadienis. Devyniasdešimt vieneri jam meteliai. Jau prieš keturias dienas pasiunčiau sveikinimo laišką. Turbūt gavo. Bus patenkintas. Taip manau.
Buvome su Monika pas LKP Druskininkų MK pirmąją sekretorę Haliną Stankevičiūtę. Pakvietė į savo kambarį sanatorijoje „išleistuvėms“. Šauni boba, paprasta, demokratiška, rūpestinga. Sudarė mums galimybę nusipirkti univermage treningus, man ir Monikai. Treningai gražūs, Vengrijos gamybos. Vieną jų, tikriausiai, atims iš mūsų Rokas, tik nežinia – kurį. Negaila, tegu turi, dabar jam gyventi, nebe mums. Darau žygių gauti jam džinsus. Irgi reikia.
Kalbėjau su P. Zulonu telefonu. Be kita ko, pasakė, kad Jugulienė ne tik sugrįžo į Kupiškį po operacijos, bet jau išvažiavo į Skuodą, pas antrąją savo dukterį. Tai bent šaunuolė!
Sanatorijoje – šokiai. Kaip kiekvieną kitą šeštadienį. Bet nelabai sekasi su šituo reikalu: nesusirenka šokėjų „kvorumas“, kaip išsireiškė vienas jaunesnių žmonių. O kurie ateina – mažai tejaunesni už mane, daugiau stovi ir kruta vietoje, negu slenka vienu ar kitu ratu. Šokėjai!
Skambinau Daliai. Velniai žino, kam šitai dariau. Buvo patenkinta, bet nelinksma. Savo laiške viename ji man rašė, kad tegu viskas eina, kaip eina, kad daugumas problemų išsisprendžia pačios. Manau, ji teisi. Visa bėda, kad nelabai lengva, kai viskas eina, kaip eina. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Vieną kartą reikėtų užbaigti viską, o kaip šitai padaryti, kai negalima išrauti rakšties iš širdies?
Vis labiau atrodo man, kad romaną „Krito rasa“ tikrai parašysiu. Tokia nuotaika dabar gyvenu. Kai tik sugrįšiu namo, tuoj ir imsiu jautį už ragų. Už ragų!..

Vasario 20. Sekmadienis
Beveik tuščiai praėjusi diena.
Lauke – 3 laipsniai šilumos.
Nuotaika – žemiau nulio.
Kalbėjau telefonu su Roku. Peršalęs, paaštrėjęs bronchitas, gydytoją pasikviesti kategoriškai atsisako. Visada jis šitaip.
Skambinau Daliai. Pokalbis neišėjo. Tikrai be reikalo dar skambinu jai. Dochloje delo! – pasakytų rusai.

Vasario 21. Pirmadienis
Lauke – 5 laipsniai šalčio. Mainosi ir mainosi orai!
Gavau Zulono laišką, kol nunešiau į paštą, atėjo dar vienas jo laiškas: pasirodo, man rašytasis vasario 11 d. niekur pakeliui nežuvo, o užkrito už suolo jo bute. Būna ir šitaip.
Atvyko Svečiūnų verpimo fabriko („Drobės“ filialas) atstovai, kvietė susitikti su kolektyvu. Susitarėm, kad vėliau. Paskambins man, suderinsim laiką, nuvažiuosiu kurią nors dieną. Kitaip nieko nebeišeina.
Skambino brolis Leonardas. Sunkumai su jo sodybos pirkimu Molėtų rajone: rajono vadovai staiga užsispyrė nebeparduoti. O juk buvome viską sutarę, rašte Ministrų Tarybai rašiau, kad viskas tvarkoj šita prasme. Tai ko verti rajoninio lygio vadovų žodžiai? Susitarėm su broliu: antradienį, kovo 1 dieną, važiuosim išsiaiškinti.
Buvau pas Druskininkų prekybininkus. Susirinko centriniame „univermage“ gana daug žmonių, visi miesto prekybos vadovai. Kalbėjau pusantros valandos, o bekalbėdamas staiga pajutau, kad šiuo metu, pasikeitus „generaliniam“, nebeaišku, kaip reikia kalbėti, tai kalbėjau senu papratimu – aiškiai ir tiesiai. Po susitikimo buvo kava, gavau keletą klausimų, tarp jų – gana nekuklių, liečiančių intymų asmenišką gyvenimą. Atsakiau kaip mokėjau, bet daviau pajusti, kad perkandau juos visus. Taigi.
Vėl skambinau Rokui. Neatsiliepė. Skambinome abu su Monika Dagnei, pasakėm, kad pasirūpintų, juk motina gi jam. Net keista, kad tarp Roko ir jo motinos visą laiką šaltelis dvelkia. Taip susiklostė jo gyvenimas.
Žiūrėjome vengrų meninį filmą „Praėjusi vasara“. Lyg operetė, lyg komedijėlė. Neištvėrėme iki galo.
Taip bėga dienos. Labai traukia namo. Jaučiu: rašysiu romaną.

Vasario 22. Antradienis
Lauke temperatūra – 15 šalčio. Radijas pranešė: Utenoje 25, Varėnoje 23, kitur – įvairiai. Na, žiema, žiemužė!
Rokas vis dar serga, gydytojų neprisileidžia. Vyras, matai, ir gana. Gal taip ir gerai.
Kalbėjausi su Gyčiu Lukšu. Atrodo, pradeda suprasti žmogus, kad filmas „Anglų valsas“ jam tikrai nenusisekė. Kai paklausiau, ką dabar ruošiasi statyti, tyliai atsakė: „Dabar pats laikas neskubėti.“ Nelinksma tatai.
Vakare sanatorijos salėje Filharmonijos artistų koncertas, skirtas Tarybinės Armijos dienai. Artistai gana silpni: dainininkas, dainininkė, smuikininkas, akompaniatorė, konferansjė-mergužėlė, paskaičiusi pati porą eilėraščių. Pakenčiamas buvo tik smuikininkas, visi kiti – gerokai žemiau vidutinio lygio. Graudu tai matyti. Ir vėl kyla man toli ne retorinis klausimas: kodėl tokie negabūs žmonės, neturintys mažiausių duomenų meninei kūrybai, taip atkakliai veržiasi būtent į meną? Kas traukia juos? Uždarbis negali vilioti: jie uždirba menkiau už paprasčiausią valytoją kokioje nors gamykloje ar ligoninėje, kyšių paimti irgi nėra iš ko ir nėra už ką, gyvena skurdžiai, nesuvesdami galo su galu. Tai kodėl? Nejaugi šlovės, net įsivaizduojamos šlovės troškimas verčia juos šitaip žemintis? Keista, nesuprantama man.
Rytoj ruošiamės vykti į Gardiną. Taip bent mums pažadėjo Halina Stankevičiūtė. Jeigu neužmirš savo pažado, žinoma.

Vasario 23. Trečiadienis
Temperatūra – 1 laipsnis šalčio. Apsiniaukę, pučia negeras, nemalonus vėjas.
Atidėjau į šalį Melnikovo ir Čiornajos knygą apie Hitlerį. Nuobodu, nūdna. Iš visko matyti: abu autoriai – žydų tautybės. Iš tolo vengia bet kur prasitarti vardą: žydas. Plepumas nežmoniškas: kol sužinai kokią detalę iš Hitlerio gyvenimo, turi perskaityti kiaurus puslapius pseudopartiškų „samprotavimų“ apie pasaulio neteisingą sutvarkymą, užsienio valstybių vadovų klaidas ir t. t. Žinoma, išskyrus mūsų valstybę, mūsų valstybės vadovus. Šitie ne tik neklysta, bet dar nurodinėja kitiems, kaip galima nesuklysti. Vargšai autoriai ir vargšai skaitytojai!
Mūsų kambaryje genda televizorius, pastovi pusę dienos nieko nerodydamas, vėl rodo.
O sanatorijos rūmuose genda keltas. Kiekvieną dieną po kelis kartus. Ne keltas, beje, o liftas. Vaikštome pėsti, kartais užkelia kroviniams skirtas liftas, kuris irgi dažnai genda. Į klausimą, kodėl šitaip, girdim atsakymą: senas, senas jau liftas. Nė dešimties metų neišdirbęs, jau senas. O reikalas tas, kad mūsiškės gamybos jis, taigi brokas, kaip ir visa kita, kas mūsuose pagaminta. Tokia tikroji tiesa.
Paskaitinėjau Aleksandro Krono apysaką „Nemiga“. Gerai, išmintingai parašyta, daug gerų minčių, labai atitinkančių mūsų dienų mąstysenai. Ne tai, oficialiajai, o tai, kuri galvoje daugumos žmonių. Dabar ši apysaka nebebūtų atspausdinta.
Vakar buvo Tarybinės Armijos diena, gavau tulpę ta proga. Tai gerai, nors armijoje buvau vos kelias dienas, prie Gorkio, Balachnoje, kur kūrėsi Lietuvių 16-ji divizija. Kai prisimenu karo metus, tai vis nustembu, kaip buvo gera dūšioje tada: žinojome svarbiausią tikslą – nugalėti hitlerinę Vokietiją, ir visi gyvenome tiktai tuo tikslu, nepažindami nei nuovargio, nei tamsių minčių, nei svyravimų ar abejojimų, kurie nuolatos ėda mus dabar. O svarbiausia – tikėjome to tikslo teisingumu, visos Komunistų partijos politikos teisingumu. Tada dar nežinojome visu aiškumu, kad Stalinas – kruviniausias tautų budelis visoje žmonijos istorijoje, kad Komunistų partija daro klaidą po klaidos ir nė už ką neprisipažįsta nė prie vienos, tvirtindama, jog ką darė, visuomet teisingai darė. Buvo tokie laikai, vaikiško mūsų tikėjimo laikai. Dabar mes kiti. Dabar mes pasveriame kiekvieną reiškinį, sprendžiame apie jį ne pagal receptus, skelbiamus iš tribūnų, o pagal realią tikrovę. Ir čia jokia propaganda nieko padaryti nebegali. Taip yra.

Vasario 24. Ketvirtadienis
Oro temperatūra – 1 laipsnis šalčio.
Pamiršau įrašyti, kad vakar pavakarę vaikščiojome su Monika palei Nemuną, maitinome duona laukines antis, kurių čionai priskridę pulkų pulkai. Gražu ir gaila vienu metu. Vargsta jos, bet, matyt, žinojo, kokia žiema bus, tai neišskrido niekur pasišildyti.
Vis dėlto sunkoka susitaikyti su stiprėjančiu mano apkurtimu. O jis iš tikrųjų kasdien stiprėja. Nebegirdžiu šalia savęs kalbančio žmogaus, turiu palenkti ausį kiekvieną kartą. Šitai, žinoma, nervuoja visus, neišskiriant nė Monikos. Tokie reikalai.
Žiūrėjau kino filmą „Pikiruojančio bombonešio kronika“. Karo tema, žinoma. „Iš aukščiau“ nūnai duotas nurodymas: visu pirma karinė patriotinė tema privalo reikštis visuose meno, literatūros, muzikos kūriniuose, po to – revoliucinė tema, tada gamybinė (apie darbo žmogų, jo šaunumą, pasišventimą), tik po šito galima imtis susimąstymų, kitaip tariant, inteligentijos temų. Inteligentija po Spalio revoliucijos buvo ir toliau lieka paniekos objektas. Taigi šitokie reikalai.
Laiškų niekam neberašau. Ir man neberašo niekas. Nė nebelaukiu iš nieko ir iš niekur. Matyt, senatviška ramybė ateina ir daug kas, kas jaudino, vertė pergyventi jaunystėje, nūnai vien atlaidžią šypseną beiššaukia. Toks jau gamtos dėsnis.
Ir nustebau, kaip sumenko mano atmintis. Iš vakaro prikaičiau arbatą su elektriniu virikliu (laidu), prikaičiau ir… užmigau. Pabudęs rytą, radau viriklį įjungtą ir… sugedusį. Taigi, brolau Baltuši!

Vasario 25. Penktadienis
Vakar vakare Maskvos televizija pranešė, kad šiandien Pabaltijo respublikose temperatūra bus nuo 0 iki 5 laipsnių šilumos. Yra lygiai 5 laipsniai šalčio. Niekad netikėjau oro prognozininkams, juo mažiau betikiu dabar.
Gerokai neramina Monikos sveikatos stovis. Nuolatiniai nesusipratimai su širdim. Šiandien rytą sugrįžo iš baro aparato (kojos) [barokameros] balstelėjusi: bloga jai pasidarė procedūros metu. Šitie dalykai kartojasi nebe pirmą kartą. Tikrai neramina visa tai mane.

Vasario 26. Šeštadienis
Vakar sugriebė mane aštrus radikulito priepuolis: nei sėdėti, nei gulėti, nei vaikščioti. Uždėjo med. seselės didelį pleistrą, kiek palengvindamos man aštrumus.
Jau kuris laikas jaučiu kažkokį spaudimą iš abiejų pusių po smakru. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, dabar susimąsčiau. Kažkas nelabai gero. Pirmadienį pasirodysiu gydytojai.
Atvyko mano vairuotojas Pivoras, grįžome į Vilnių. Visą kelią saulė, šiluma, plento pakraščiai pritirpę sniego vandens, kvepia pavasariu. Dar vienu mano gyvenime. Dėkingas esu likimui už tokį ilgą amžių, kurį nugyvenau, kai jau beveik visi mano vienmečiai rašytojai seniai nuėję ilsėtis į Rasas arba Antakalnį. Tikrai likimo numylėtinis esu.
Namie mus pasitiko Rokas. Švelnus, geras. Butą išsaugojo tvarkingą, išvėdintą, visi daiktai savo vietoje. Dar kartą pasidžiaugiau, kad pasiėmiau jį auginti į savo šeimą. Atvirai pasakius, jis beveik vienas iš mano giminių, kuris teisingai supranta mane, labai santūriai, bet labai jautriai atjaučia mano bėdas, kurių pasitaiko mano gyvenime, kaip ir visų kitų žmonių, beje. Gerai!
Namie radau susitelkusį paštą. Džiugiausias – Čingizo Aitmatovo siuntinys, jo romanas „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“ su gana jautriu draugišku įrašu. Šviesu ant dūšios. Parašysiu, padėkosiu. Jeigu toks rašytojas pripažįsta mano „Sakmę apie Juzą“, vadinasi, aš tikrai literatūros darbininkas.
O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir labai nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčijantis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kada būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu.
Atėjo laiškų iš Vienos ir iš… Kanarų salų. Abu autoriai prašo autografo. Keista, neįprasta man šitaip. Reikia pagalvoti, ką čia padarius, pasitikslinti Autorių teisių valdyboje, kas per vieni tie autoriai. Petkevičių turime ne mes vieni.
Tarpininkavimas dėl malonės suteikimo buvusiam Kauno „Orbitos“ administratoriui R. Lisauskui, nuteistam 4 metams laisvės atėmimo (kyšininkavimas) ir atbuvusio pusę bausmės, atmestas. Šito reikėjo laukti. Pamoka man ateityje nesirūpinti kyšininkais, nors atvejis su R. Lisausku – išimtinas: bylą jam sudarė Kauno vadinami „draugovininkai“, keršydami už tai, kad neįleido jų girtų į „Orbitą“. Iš kitos pusės: byloje nemažai liudininkų, parodžiusių, kad jie davė kyšius R. Lisauskui – jeigu davė, tai kodėl gi jie nepakaltinti, nenubausti? Bala, ir gana.
Atėjo ir kitas raštas iš ten pat. Reikalauja iki š. m. kovo 31 d. informuoti apie mano „Veiklą rinkiminėje apygardoje 1982 metais“. Ką gi aš informuosiu, jeigu negaliu prasimušti į savo apygardą Vilniuje Nr. 6? Niekas manęs nekviečia, partiniai miesto organai nepadeda, nors kreipiausi į juos ne kartą. Taigi nieko nerašysiu apie savo „veiklą“. Tesižinai.
Atėjo laiškas iš jaunos poetės kupiškietės Jūratės Kaladytės. Labai geras, draugiškas laiškas. Savo laiške raginau ją neužmesti poezijos, pasakiau, kad daug tikiuosi iš jos talento (ji studijuoja mediciną Kauno Med. Institute), tai atsakė, kad dirba toliau poezijos baruose, nors ir labai esanti apkrauta kaip studentė. Parašysiu jai vėl, nutrūkęs laiko. Reikia. Jaunuosius reikia skatinti. Ypač dar žemiečius.
Vėl rašo man Janina Navickaitė, prisipažįsta meilėje tūkstantąjį kartą. Kada gi susipras pagaliau, liausis, paliks mane ramybėje?! Nerašysiu jai nieko.
Tikėjausi rasiąs laišką iš P. Zulono, bet neradau. Gal šiandien? Palauksiu, nedega. Darbo turiu ir be šito.
Radikulitas palengva atleidžia skausmus. Gerai!
Vis labiau traukia rašyti. Ogi imsiuos. Jaučiu.
Televizijos programa – daugiau negu neįdomi. Niekai.

Vasario 27. Sekmadienis
Vakar kalbėjau telefonu su Kazimieru Ambrasu. Aptarėme Bielinienės ir Matvieko straipsnius „Literatūros ir meno“ vakardienos numeryje. K. Ambrasas patenkintas. Prisipažinau, kad ir aš.
Tvarkiausi po namus. Reikia užbaigti smulkmenas, kad greičiau galėčiau imtis „Krito rasa“, kuris ir taip jau nudelstas nežmoniškai ir šėtoniškai.
Žinoma rusų tarybinės literatūros kritikė ir mokslininkė E. N. Gorbunova atsiuntė man savo straipsnio „Jedinstvo i mnogoobrazije“ atspaudą iš TSRS Mokslų Akademijos Rusų literatūros instituto (Puškino rūmai) leidinio „Rusų literatūra“. Straipsnyje plačiai rašo šita tauri moteris apie „Sakmę apie Juzą“, stato vos ne šalia Čingizo Aitmatovo „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“. Tai, žinoma, absurdas. Esu viso labo eilinis literatūros darbininkas, nieko daugiau. Vis dėlto reikės parašyti autorei, padėkoti.
Paskambinau Janinai Bielinienei, padėkojau už jos straipsnį „Literatūroje ir mene“. Buvo sujaudinta, prisipažino: laukusi kritikos iš manęs, dabar jau – lengva ant širdies. Kokia gi gali būti mano kritika. Laimingas esu jau tuo, kad nepasiunčiau savo protesto į „instancijas“, ir už tai dėkingas jai. Jai, bet ne Matviekui, kuris gudrauja ir duoda tokią potekstę savo straipsniui, jog visiškai aišku, kad nori pateisinti V. Petkevičių. Atrodo, po šitų dviejų straipsnių kils smarkūs ginčai. Gal net smarkesni už diskusiją apie romaną. Visko gali būti mūsų laikais. Smulkiai gyvename.
Kalbėjau telefonu su savo vertėju ir draugu Virgilijum Čepaičiu. Džiaugiasi ir jis Janinos Bielinienės straipsniu. Ir taip pat nujaučia kilsiant audrą mūsų „literatūriniame raiste“. Gal tikrai.
Vakare turėjo paskambinti Milda Sajienė. Deja, nepaskambino. Nesuprantu, kodėl. Mes juk draugai. Visų pirma draugai. Sudėtingas jos gyvenimas, kaip man atrodo. Gerokai pasimetusi. O juk aš jai vien gero visuomet linkėjau.
Daliai nebeskambinau, neberašiau. Maldauju likimą suteikti man jėgų visiškai užmiršti ją. Kitaip – nieko gero. Nieko gero.
Einu ilsėtis. Rytoj manęs laukia nelengva diena.

Vasario 28. Pirmadienis
Nuo pat sugrįžimo iš Druskininkų momento džiaugiuosi Roku. Gerokai pasikeitęs, ir į gerąją pusę. Taktiškas, paslaugus. O kad šitaip visuomet būtų, tikros paguodos sulaukčiau senatvėje.
Kalbėjausi telefonu su Virgilijum Čepaičiu, su Elena Kurklietyte, Televizijos ir radijo redaktore, su Šiliniais abiem – visi patenkinti „Literatūros ir meno“ kritika V. Petkevičiaus adresu. Tačiau ne visi mano, kad tas žmogelis dabar nurims, nepuls į naujas atakas, nesumobilizuos savo „kadrų“. Gal jie ir neklysta. Vadinasi, byla nebaigta, visko galima tikėtis. Žiūrėsim.
Eina kalbos, kad lit. kritikas Lipskis buvo chuliganų užpultas ir sunkiai sužalotas praeitą pirmadienį. Įvyko tai vakare, prie pat Lipskio namų, Muziejaus gatvėje. Tai ne pirmas atvejis tenai: šalia to namo yra gastronomas, jame pardavinėjama degtinė, girtuoklėliai susimeta gerti visų aplinkinių namų laiptinėse, kaip sakoma, „trise“ vieną bonką maukti, o kai pinigų pritrūksta, tai užpuldinėja žmones, daužo, plėšia. Lipskiui išmušta akis. Gydytojai tris valandas operavo. Sako, gal ir neapaks.
Iš visko atrodo, didėja žmonių nusikalstamumas. Mums būnant Druskininkuose, buvo netoli miesto užmuštas taksi šoferis, atvykęs iš Gardino. Žudiką pagavo. Pasirodo, lietuvis. O kiek tokių nepagauna. Nepastebiu, kad milicija labai stengtųsi, žiūri į viską gan ramiai, pasakyčiau, abejingai. Iš tikrųjų tiesa, kad jokia vyriausybė jokioje pasaulio šalyje nekovoja su chuliganizmu. Tai ir suprantama: į chuliganizmą žiūrima kaip į opozicinių nuotaikų išreiškimą, visiškai nepavojingą valstybei, vyriausybei. Tai tiesa.
O kad nuo to nukenčia žmonės, tai juk jie viso labo… žmonės. Ko čia vyriausybėms galvą kvaršinti. Tesižinai patys!
Sutvarkiau dienoraščius už 1981 ir 1982 metus. Iki šiol nebuvo susegti lapai, vis delsiau, atidėliojau. Dabar tik supratau: pavargęs labai buvau. Po Druski-ninkų – kas kita. Visiškai kas kita. Štai ir rašyti jau pradėjau, ir atrodo – bus gerai.
Kalbėjau telefonu su Povilu Zulonu. Sakėsi išsiuntęs man laišką dar vasario 24 dieną. O aš jo negaunu. Pastaruoju metu paštas sušlubavo. Gal tai dėl kainų pakėlimo už persiuntimą: susimėtė paštininkai. Na, palauksim, dar gausim.
Skambinau į Molėtus Eleonorai Blaževičiūtei dėl sklypo broliui Leonardui. Pasirodė, negali ji priimti manęs nei rytoj, nei poryt. O užporyt juk man seminaras, dar užporyt – Taikos gynimo komiteto posėdis, taigi nuvyksiu į Molėtus gal tiktai kitą savaitę. Po Moters dienos, dėl kurios vyrai jau dabar kraustosi iš proto. Tiek to.

Parengė Antanas Šimkus

Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas

2023 m. Nr. 8–9 / Karas Ukrainoje daug ką paliko be prieglobsčio, namų, artimųjų – žmonės buvo išblaškyti, saugodami gyvastį, turėjo palikti ir savo šalį. Dalis jų atsidūrė ir mūsų mieste. Kokį pusmetį mačiau nedidukę mašinytę ukrainietiškais numeriais…

Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų

2022 m. Nr. 8–9 / Daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Antanas Šimkus. Pasirinkti namus

2022 m. Nr. 3 / Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti.

Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12 / Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus / Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą…

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.